Pasišventęs valstybės gerovei

  AL-0405-04

Šiandien sukanka 72 metai, kai Rio de Žaneire mirė žymus visuomenės ir politikos veikėjas, Valstybės Tarybos narys, pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų ministras Martynas Yčas.

Teisininkas ir politikas. Rusijos Valstybės Dūmos deputatas. Pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų ministras. Vienas iš krašto bankininkystės ir pramonės kūrėjų. Publicistas, redaktorius, leidėjas.
Tai toli gražu ne visi žodžiai, kuriais būtų galima apibūdinti Martyną Yčą. Jo gyvenimas buvo kupinas ir sunkių išbandymų, iš šviesių akimirkų. Jis buvo kiek kitoks, nei dauguma iš kaimo išėjusių to meto inteligentų.
Ko verti kad ir mitai apie škotišką Yčų kilmę – neva pradžią šiai giminei davę škotų patrankininkai, kuriuos kunigaikštis Radvila pasikvietęs rūpintis Biržų pilies gynyba. Tiesa tai, ar tik romantiška legenda – sunku pasakyti. Šiaip ar taip, škotų protestantų – pirklių ir amatininkų – Radvilų laikais Lietuvoje būta išties nemažai.  O ir pati Yčų pavardė labai jau primena Škotijoje šiol labai dažnai sutinkamą pavardę Eachus.
Tačiau palikime Radvilų laikus nuošalyje ir pažvelkime, kuo Martynas Yčas dar skyrėsi nuo daugelio kitų iš šiaurinės Lietuvos dalies kilusių savo amžininkų, vėliau tapusių žymiais politikais ir visuomenės veikėjas. Pirma, jis buvo evangelikas liuteronas. Antra, mokėsi jis ne arčiausiai esančioje Mintaujos gimnazijoje, o Estijos Pernu mieste. Trečia, Lietuvos nepriklausomybę jis sutiko būdamas Rusijos Laikinosios vyriausybės švietimo komisaru. Pagaliau, ar daug kas žino, kad rinkimų kampanijos, kuriose rengiami garsių atlikėjų koncertai – ne kieno kito, o būtent M. Yčo sumanymas.

Ištakos

Bet pradėkime istoriją nuo pradžių. M. Yčas gimė 1885 metų lapkričio 13 dieną Biržų apskrityje, Šimpeliškių sodžiuje, pasiturinčių ūkininkų Martyno ir Zuzanos Yčų šeimoje. Tuo metu čia jau augo penkiametis Martyno brolis Jonas, vėliau turėsiąs nemažos įtakos Martyno likimui.
Šeima gyveno pasiturinčiai ir laimingai, o jų sodžius garsėjo kaip tikras lietuvybės židinys, kol Yčus ištiko bėda – vos penkerių metų Martynas neteko tėvo. Už lietuviškų knygų laikymą ir platinimą M. Yčas vyresnysis pateko policijos akiratin. Kad išvengtų arešto ir tremties, šeimos galva buvo priverstas skubiai išvykti į Ameriką.  Daugiau pamatyti tėvo Martynui taip ir neteks – 1913 metais atskries žinia apie jo mirtį.
O kol kas visas ūkis užgulė gyvanašlės Zuzanos pečius. Laimei, padėjo Sumuose mokytojavęs jos brolis Stanislovas Dagilis bei  Evangelikų reformatų bažnyčios sinodas –  be jo paramos vyresnysis sūnus Jonas nebebūtų galėjęs tęsti mokslų gimnazijoje.
1900 metais  keturiolikmetis Martynas važiuoja su broliu išvyksta į Peterburgą, kur Jonas studijuoja istorijos ir filologijos institute. Čia vaikinas sugrįžta po trejų metų, išėjęs gimnazijos kursą.
Tais pačiais metais Martynas įstoją į Pernu gimnazijos trečiąją klasę. Kodėl tolimesniems mokslas buvo pasirinkta ne arčiau namų esanti Mintauja, o būtent šis Estijos miestas – sunku tiksliai pasakyti. Galimas dalykas, tai lėmė Jono noras, kad brolis gyventų liuteroniškoje aplinkoje. Be to, Pernu tuo metu buvo itin stiprus estų tautinės kultūros centras. “Kiekvieną sykį, kada man tenka aplankyti tą mažą kaimyninę tautelę, juntu, tartum koks sveikas vėjas ant manęs pūstelėjo, juntu kažkokią ypatingą kultūrą dvelkiant“, – 1915 metais, jau būdamas Rusijos Valstybės Dūmos deputatas rašys M. Yčas.
1907 metais Martynas atvyksta į Tomską ir, metus pasimokęs privačiai, įstoja į tenykščio universiteto teisės fakultetą. Tokį apsisprendimą, be abejo lėmė tai, kad Tomsko gimnazijoje tuo metu mokytojavo jo brolis Jonas.
Martynas aktyviai įsijungė į Tomsko lietuvių gyvenimą, įkūrė Lietuvių studentų draugiją, važinėjo į lietuvių susibūrimus, bendravo, rašė į lietuvišką spaudą. Taip pamažu atsiskleidė M. Yčo polinkis į visuomeninę veiklą ir neprasti organizaciniai gebėjimai, vėliau labai praversiantys jam tiek politikoje, tiek visuomeninėje veikloje.
1911 metais aukso medaliu užbaigusiam studijas Tomsko universitete M. Yčui buvo pasiūlyta rengtis profesūrai. Tačiau širdis traukė į Tėvynę, tad absolventas sugrįžo į Kauną ir įsidarbino advokato Petro Leono padėjėju.

Agitavo su muzika

Vargu ar M. Yčas tuomet nujautė, kokį aukštą skrydį lems toks jo pasirinkimas. 1912 metų pavasarį Kauno lietuviai aktyviai rengėsi rinkimams į Rusijos IV Dūmą. „Tautininkų grupė jau seniai buvo nužiūrėjusi nuo valstiečių kurijos mane. Nors aš buvau mokslus baigęs, bet neišsiregistravęs (…) iš valsčiaus, todėl dar galėjau tuo sąrašu eiti“, – 1935 metais išleistoje prisiminimų knygoje pasakos pats M. Yčas.
Kandidato laukė nelengva kova su valstiečiais liaudininkais. P. Leonas prisimena: “Pirmasis tame reikale pasikalbėjimas įvy­ko Šiauliuose 1910 metais (…). Šiaulių pasitarime tarp asmenų kuriems buvo ketinama patarti apsirūpinti cenzais buvo nurodytas ir p. Yčas. Aš tuomet jo nepažinau ir neatsimenu, kieno jis buvo į kandidatų skaitlių pasiūlytas. Atsimenu tik priešingų jam balsų nebuvo. Bet nuo laiko iki Velykų 1912 metų p. Yčo santykiai su daugeliu iš dalyvavusių Šiaulių pasitarime atsiminė: „Lietuvos Žinių“ vedėjams ir jų vienminčiams paaiškėjo, jog p. Yčas daug kame neis su jais išvien. Iki 1912 metų Velykų paaiškėjo, jog miestuose mes turime du kandidatus: p M. Sleževičių Raseiniuose ir p. Bielskį Šiau­liuose, iš valstiečių du inteligentu: p. p. Yčą ir Petrulį. (…) Darbiečiai buvo priešingi p. Yčo kandidatūrai, mes – gi principialiai buvome už jį“
Besiartinant rinkimams, kova tarp lietuvių koncentravosi apie p. Yčą. Darbiečiai ir kai­resnio už juos mūsų visuomenės sparno vadai visas jėgas sujungė, idant p. Yčas nebūtų iš­rinktas. (…) Jo konkurentu buvo pastatytas bemokslis Keinys.
Rinkikų lietuvių (…) susirinkimas pasibai­gė apie 11 valandą vakaro 24 dieną spalių (…) Pradžioje 12-tos valandos beateina pas mane p. p. Yčas ir Bukontas su žinia, kad pirmasis į kandidatus nepateko. Bukontas čia pasakė man, jog jis skaitąs save silpnesniu kandidatu už p. Yčą, jog jam baugu vienam, be juristo, eiti į atstovus ir užtat jis nusprendęs užleisti vie­tą p. Yčui.“
Čia turime pastebėti, kad M. Yčo rinkimų kampanija gerokai aplenkė savo laikmetį. Būtent jis sumanė tai, kuo sėkmingai naudojosi ir šių dienų politikai – patraukti rinkėjus ne nuobodžiomis kalbomis, o linksmais koncertais. M. Yčui labai pasisekė – kaip tik tuo metu iš Amerikos buvo sugrįžęs žinomas kompozitorius, vargonininkas, pirmosios lietuviškos operos “Birutė“ autorius Mikas Petrauskas.
Taigi, kandidatas į Valstybės Dūmą pasiūlė M. Petrauskui drauge su juo surengti koncertinį turą po visą Lietuvą. Žavus muziko tenoras ir gražuolės akompaniatorės – Papilio evangelikų reformatų kunigo dukros – Elena ir Jadvyga Neimanaitės be jokios abejonės turėjo patraukti savo pusėn didelę rinkėjų dalį. Taigi, gavęs Kauno gubernatoriaus Piotro Veriovkino leidimą, M. Yčas leidosi į meninį rinkiminį turnė dešimtyje miestų.
Jau pirmasis Rokiškyje surengtas koncertas sukėlė tikrą furorą. “Publika su tokiu džiaugsmu ir ovacijomis sutiko koncerto dalyvius, kad iš karto visų ūpas pakilo. Jau ir kelionės ne taip vargingos atrodė“, – skaitome M. Yčo prisiminimuose.
Iš tiesų, koncertinis agitacinis turas nebuvo lengvas nei fiziškai, nei psichologiškai. Keliauti teko arkliais traukiamu vežimu, o ir publika ne visur buvo vienoda – kai kuriose miestuose būta ir nepasitikėjimo, ir net tam tikro priešiškumo, ypač iš lenkų pusės. Tačiau gražuolės pianistės ir žavus M. Petrausko tenoras tirpdė nepasitikėjimo ledus. „Po koncertų jaunimas šokdavo, o aš su būreliu žmonių tardavaus apie rinkimus į Dūmą. Taigi Miko Petrausko koncertai suvaidino ne tik kultūrinį, bet ir politinį vaidmenį“, – prisimena M. Yčas.
Tokia rinkimų agitacija pasiteisino su kaupu. 1912 metų spalio 30 dieną teisininkas M. Yčas gavo Kauno gubernatoriaus P. Veriovkino pasirašytą pažymėjimą, kad jis spalio 25 dieną bendrame gubernijos rinkėjų susirinkime išrinktas valstybės Dūmos atstovu. “Ir taip, aš Dūmos atstovas. Su plačiomis teisėmis bei aukšta vieta uždėtos ant mano pečių didelės ir atsakingos pareigos. Aš. 26-tų metų vyras, dar tik vieni metai kaip iš universiteto išėjęs, gyvenimo neprityręs, dabar turiu stoti ir ginti savo tautos reikalus greta tokių vyrų, kurių kalbas skaičiau laikraščių skiltyse dar gimnazijoje būdamas“, – rašoma M. Yčo prisiminimuose.
Dūmoje M. Yčas daugiausia dirbo Finan­sų komisijoje, kurios sekretoriumi jis kasmet būdavo vienbalsiai renkamas. Būdamas demokratų (kadetų) partijos narys, jis sugebėjo užsitikrinti frakcijos paramą ir gindamas Dūmoje lietuvių kalbos teises. Visur, kur jam teko lankytis su oficialiomis delegacijomis – JAV, Belgijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Vatikane, Šveicarijoje, Švedijoje – M. Yčas būdavo pristatomas kaip Lietuvos reikalų atstovas Rusijos Dūmoje. Pasinaudodamas tokiu statusu, jis kaip galėdamas ieškojo savo kraštui pašalpų ir tarptautinio užtarimo.
Nuo 1916-ųjų lapkričio iki 1917-ųjų vasario M. Yčas lankėsi JAV, kur su vietos lietuviais diskutavo apie Lietuvos ateitį, žinoma, neapleisdamas ir aukų rinkimo veiklos. Beje, ši viešnagė jam buvo lemtinga – kelionės metu jis vedė gydytojo ir žymaus lietuvių visuomenės veikėjo Jono Šliūpo dukterį  Hypatiją Šliūpaitę, su kuria prieš trejetą metų taipogi susipažino Amerikoje.

Bolševikų nelaisvėje

Tuomet, 1913-aisiais M. Yčas Amerikoje lankėsi kiek kitu reikalu: drauge su Jonu Basanavičiumi, J. Šliūpu ir jo dukterimi Hypatija jis rinko lėšas Tautos namų statybai.
Sumanymas įsteigti Vilniuje Tautos Na­mus miesto lietuviams kilo dar 1907 metais. Planuota, kad ant Tauro kalno pastatytuose rūmuose vyks įsikurs biblioteka, vyks koncertai, kiti lietuviški renginiai, čia ketinta saugoti Mikalojaus Konstantino Čiurlionio padovanotus paveikslus.
Projektui įgyvendinti nedelsiant pradėtos rinkti aukos, bet didelio entuziazmo projektas tuomet nesukėlė. Tačiau jo sumanytojai nenuleido rankų. 1910-aisiais Lietuvių Mokslo Draugijai ir Lietuvių Dailės Draugija nutarė kurti bendrus namus.  Abi organizacijos paskelbė atsišaukimą, raginantį visuomenę aukoti pinigus šiam kilniam tikslui. Dosniausi buvo Amerikos lietuviai, paaukoję rūmų statybai 37 tūkstančius rublių. Deja, sumanymas taip ir nebuvo įgyvendintas – sukauptos ir bankuose laikytos lėšos sudegė karo ir revoliucijų liepsnose.
1914-aisais M. Yčas įsteigė Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti, ir buvo išrinktas jos Centro komiteto pirmininku. Kaip žinoma, dalis draugijos narių, tarp kurių buvo ir M. Yčas,  prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui pasitraukė į Rusiją ir veikė Peterburge. Likusieji, su A. Smetona priešakyje liko Vilniuje. Taigi, karo metais veikė du draugijos komitetai. M. Yčas tuo metu redagavo Peterburge leistą laikraštį “Lietuvių balsas“, o jo vadovaujamas Rusijos skyrius globojo daugiau nei 200 tūkstančių pabėgėlių iš Lietuvos.
Sugrįžęs iš Amerikos, M. Yčas iš karto pateko į Vasario revoliucijos sūkurį. Atrodė, kad patvaldystės žlugimas kilstelės Dūmos deputatą į naujas aukštumas. Jis skiriamas vyriausiuoju švietimo reikalų komisaru, o Laikinoji vyriausybė pasiūlo jam švietimo viceministro postą. Gegužės-birželio mėnesiais vykusiame Rusijos lietuvių seime jis atkakliai gina Lietuvos nepriklausomybę ir padeda organizuoti lietuviškus Rusijos armijos dalinius.
Deja, tiek M. Yčo karjera, tiek ir jo visuomeninė veikla Rusijoje truko neilgai – po 1917 metų spalio perversmo valdžią šalyje užgrobė bolševikai. M. Yčas, kaip ir daugelis kitų aktyvių lietuvių veikėjų, atsidūrė Voronežo kalėjime. Tuo asmeniškai pasirūpino būsimas Lietuvos laikinosios revoliucinės darbininkų ir valstiečių vyriausybės vadovas Vincas Mickevičius Kapsukas.
Nežinia, kuo būtų pasibaigęs M. Yčo areštas, jei ne godūs bolševikų valdininkai – gavę kyšį, jie paleido iš belangės tiek M. Yčą, tiek kitus lietuvių veikėjus. Vėliau M. Yčas laiške savo uošviams rašys: “Iš karo bolševikai paprašė kyšio 25 000 rublių, kad mus išleistų. Imta lygties ir susiderėta už 13 000 rublių. Išleido mus kovo 27 su ta sąlyga, kad mes niekur neišvažiuotume iš Voronežo ir kartą per savaitę lankytumės pas bolševikų žandarus.“ (Beje, tuometinis Lietuvių komiteto nukentėjusiems dėl karo šelpti Vaclovas Sidzikauskas, prisiminimų knygoje “Lietuvos diplomatijos paraštėje, pateikia kitokią išsilaisvinimo versiją.  Pasak jo, P. Leono prašymu paleisti suimtuosius nurodęs tuometinis Sovietų Rusijos komisaras tautybių reikalams Josifas Stalinas).
Kad ir kaip būtų, likti Voroneže buvo pavojinga. Taigi, nusiskutęs barzdą ir ūsus ir gavęs padirbtą dokumentą Petro Būtėno pavarde, M. Yčas drauge su agronomu Juozu Tūbeliu 1918 metų balandžio 18 dieną išvyko Lietuvos link. Išvyko neramia širdimi – Rusijoje liko jo žmona ir vos keturių mėnesių sūnelis.
Oršoje susirinkusiai pabėgėlių miniai kelią pastojo vokiečių kareiviai. Atrodė, kad prasibrauti pro ginkluotą užkardą nebus jokių galimybių, tačiau likimas netikėtai pasiuntė išsigelbėjimą. Išsigelbėjimas vilkėjo vokiečių karininko uniformą ir puikiai kalbėjo lietuviškai. Kaip paaiškėjo, tai buvo iš Tilžės kilęs lietuvis, daug girdėjęs ir skaitęs apie M. Yčą bei jo darbus. “Keliom valandom praslinkus mes sėdėjom prekių vagone, traukiny, kuris ėjo per Mogiliovą ir Minską ir garbinom tą prūselį, kurs mums tokiuo svarbiu momentu padėjo“ – taip po poros metų viename straipsnyje laimingą istorijos pabaigą prisimins pats M. Yčas.

Pinigai valstybės iždui

Lietuvoje buvęs Rusijos Valstybės Dūmos deputatas iš karto pasineria į visuomeninio ir politinio gyvenimo sūkurį. 1918 metų liepos 13-ąją jis kooptuojamas į Lietuvos Valstybės Tarybą. Ši lapkričio 5 dieną paveda Augustinui Voldemarui sudaryti pirmąją nepriklausomos Lietuvos vyriausybę. Joje M. Yčui tenka finansų ministro portfelis.
Svarbiausias pirmojo ministro darbas buvo parūpinti pinigų valstybės iždui. M. Yčas prisimena gavęs iš Valstybės Tarybos 30 tūkstančių markių vidaus paskolą, kurią lygiomis dalimis paskirstė šešiems kabineto nariams ministerijoms organizuoti. Vėliau prasidėjo sukios derybos su vokiečiais, dėl iš Lietuvos gyventojų surinktų 15 milijonų markių grąžinimo. Iš karą pralaiminčių okupantų pavyko išplėšti 10 milijonų. “Paskyrėm visoms žinyboms jau didesnes sumas, o ypač kariuomenės organizavimui buvo skirta po 250 000 markių kas savaitė“, – prisimena M. Yčas.
Vėliau iniciatyvą jau rodė patys vokiečiai. Traukdamiesi iš Lietuvos jie nebegalėjo išsigabenti viso okupacijos metais sukaupto turto. Taigi, vokiečių karinė vadovybė pasiūlė už 800 milijonų markių šį turtą perimti Lietuvos vyriausybei. M. Yčas paaiškino, kad turto perėmimas ir jo apsauga kainuos nemažus pinigus tad paprašė paskolinti Lietuvai bent 100 milijonų markių. Įvaryti į kampą vokiečiai negalėjo atmesti tokio pasiūlymo ir pakvietė finansų ministrą į Berlyną galutinai susitarti dėl paskolos.
Finansų ministras savo misiją įvykdė – sutartis dėl 100 milijonų markių paskolos buvo pasirašyta. Pasiektas ir dar vienas laimėjimas. Vokiečiams nepavyko primesti Lietuvai sutarties dėl jų paliekamo turto perėmimo už 800 milijonų markių kompensaciją. M. Yčas įtikino derybų partnerius, kad tokia sutartis gali būti pasirašyta tik tuomet, kai vokiečių paliekamas vertybes apžiūrės dvišalė ekspertų komisija.
Na, o pasiskolintų 100 milijonų pakako organizuoti ir apginkluoti kariuomenę, sumušusią bolševikus ir bermontininkus, ir net paskolinti 3 milijonus markių nuo pastarųjų besigynusiems latviams. M. Yčo gautais pinigais naudojosi dar mažiausiai trys ministrų kabinetai.
Tiesa, derybų sėkmė neišgelbėjo pirmosios vyriausybės. Praėjus vos pusantro mėnesio nuo darbo pradžios, A. Voldemaro kabinetas faktiškai nustojo veikęs. Sudaryti naują vyriausybę ėmėsi liaudininkai su Mykolu Sleževičiumi priešakyje. Finansų ministro portfelis šiame kabinete ir vėl buvo pasiūlytas M. Yčui. Šias  pareigas M. Yčas formaliai ėjo ir Prano Dovydaičio vadovaujamoje trečiojoje vyriausybėje, tačiau, jam būnant užsienyje, ministeriją faktiškai valdė Vytautas Petrulis.
Po mėnesio prie vyriausybės vairo vėl stojęs M. Sleževičius paskyrė M .Yčą generaliniu įgaliotiniu finansų reikalams užsienio valstybėse. Šiose pareigose jis išbuvo beveik dvejus metus – nuo Paryžiaus Taikos konferencijos iki 1921 metų kovo pabaigoje sėkmingai išspręsto teritorinio ginčo su Latvija. Daugiau politinėje veikloje M. Yčas nebedalyvavo.
Tačiau net ir pasitraukęs iš valstybinio darbo, M. Yčas toliau kūrė nepriklausomos Lietuvos ekonomikos pamatus. Nuo trečiajame dešimtmetyje jis įsteigė užsienio prekybą organizavusią akcinę bendrovę „Lietuvos garlaiviai“, miško paruošų įmonę „Eglynas“, dar ir šiandien veikiantį aliejaus fabriką „Ringuva“, žemės ūkio produktų perdirbimo ir veislinių gyvulių auginimo bendrovę „Patrimpas“, Kauno miesto statybos bendrovę „Butas“, importo ir eksporto firmą „Dubysa“, ketaus liejinių ir mašinų gamybos įmonę „Nemunas“, verpimo ir audimo fabriką Panevėžyje. Dar 1918 metais jis drauge su finansininku Adomu Prūsu ir garsiu spaustuvininku Saliamonu Banaičiu įkūrė Prekybos ir pramonės banką.
Aktyviai M. Yčas darbavosi ir spaudoje – jo publikacijų galima rasti laikraščiuose ir žurnaluose„Vilniaus žinios“, „Viltis“, „Vairas“, „Lietuvos aidas“.  1922-1923 metais jis redagavo su žmona Hypatija įsteigtą evangelikų reformatų laikraštį „Mūsų žodis“, tuo pat metu buvo ir jo įkurtos Lietuvių evangelikų reformatų draugijos pirmininkas.

Atsisveikinimas su Lietuva

Pirmuosius sovietų okupantus Kauno Laisvės Alėjoje M. Yčas pamatė pro “Metropolio“ restorano, kur tuo metu pietavo su savo šeima, langą. Sūnus Martynas prisimena raginęs tėvą, kol dar nevėlu trauktis į Vokietiją, tačiau šis, nepaisydamas dar 1918 metais patirto bolševikų pragaro, sprendimo priimti neskubėjo. Galbūt jį nuramino ankstesnis pokalbis su paskutiniuoju nepriklausomos Lietuvos ministru pirmininku Antanu Merkiu, įtikinėjusiu, jog su sovietais galima susitarti. A. Merkys tuomet nė nenujautė, kad visi susitarimai jam baigsis 25 metų kalėjimo nuosprendžiu ir mirtimi invalidų namuose netoli Vladimiro.
Panašaus likimo galėjo sulaukti ir M. Yčas, jei ne vienas lemtingas susitikimas su lenkų žurnalistu Tadeuszu Kaselbachu. 1991 metais išleistoje atsiminimų knygoje M. Yčo duktė Hypatija Yčaitė-Petkienė pasakoja, jog lenkas tuomet jam pasakęs: “Pan Yčas, ką Jūs čia veikiate? Iš tikrų tikriausių šaltinių aš žinau, kad greit prasidės areštai. Jūsų pavardė yra tuose areštų sąrašuose.“
Laiko svarstymams nebebuvo. Iš užsienio reikalų ministerijoje dirbusio pusbrolio gavęs diplomatinio kurjerio pažymėjimą, M. Yčas be kliūčių perėjo Vokietijos sieną ir pasiekė Klaipėdą. Iki rugsėjo 2 dienos išbuvęs lietuviams pabėgėliams skirtoje Gleigersgarbeno stovykloje, buvęs ministras išvyko į Karaliaučių, kur sužinojo, kad jo sūnus Martynas taipogi sėkmingai perėjo sieną ties Suvalkais ir dabar yra tame pačiame lageryje.
Po  kurio laiko Lietuvoje su dukromis likusi H. Yčienė gavo iš vyro laišką, kuriame jis praneša esąs Berlyne ir prašo pasidaryti nuotraukas Lietuvos užsienio pasams, kurias išduosianti Ciuriche vis dar veikianti Lietuvos atstovybė. Ilgai nedelsdama, Hypatija su mergaitėmis taip pat sėkmingai ištrūko iš okupuotos Lietuvos, o netrukus visa šeima susitiko Berlyne.
Pasilikti Vokietijoje Yčai nenorėjo, tad nutarė vykti į Ameriką. Bet kaip ten patekti, kai nėra nei vizos, nei pinigų? Yčams ir vėl pasisekė – sena Hypatijos draugė baronienė Barbara Richthofen sutiko paskolinti pabėgėliams 10 tūkstančių markų. Žinoma, už Vokietijos ribų tai buvo tik beverčiai popierėliai, bet jų bent pakako lėktuvo bilietui iki Barselonos. Iš ten M. Yčai su iš A. Smetonos paskolintais trim šimtais dolerių traukiniu išvyko į Lisaboną. Portugalijos sostinėje teko ilgokai palaukti JAV vizų, tuo tarpu pinigai tirpte tirpo.
Šeimai reikėjo išvykti kuo greičiau. Kaip prisimena M. Yčas jaunesnysis, “buvo kiek dvejojama, ar vykti į Argentiną, ar į JAV. Žmona linko į JAV, be to, dar Yčui buvo siūlyta, kad ir nelabai tvirtai, vie­ta JAV universitete. Argentinos nepažinojome.
Vienaip ar kitaip važiuoti vis tiek reikėjo per Braziliją; tarp kitko, plaukti per Rio buvo kiek pigiau negu tiesiog į JAV. 1941 m. kovo 15 d. (…) išplaukėme Brazilijos link.“
Atvykus į Rio de Žaneirą paaiškėjo, kad laivo, plaukiančio į Niujorką, teks kiek palaukti. Yčai dėl to labai nenusiminė. Priešingai, jie tik apsidžiaugė atsiradusia galimybe pasigėrėti nuostabiais paplūdimiais ir aplankyti miesto įžymybes. Niekas nė nenujautė, kad nelaimė jau stovi ant slenksčio.
“Vieną vakarą grįžęs atsigulė ir užmigo“, – paskutinę tėvo gyvenimo dieną prisimena sūnus. “Miegant jį ištiko širdies smūgis ir ankstų balandžio 5 d. rytą, sulaukęs 56 metų, Martynas Yčas Mirė. Palaidojome jį Jono Krikštytojo kapinėse. Prieš jas aukštai ant Corcovado kalno stovi didžiulis išskėstomis rankomis Kristaus paminklas.“
Vokiečių okupuotą Lietuvą užuomina apie žymaus lietuvių politikos ir visuomenės veikėjo mirtį pasiekė tik po pustrečių metų. 1943 metų rugsėjo 9 dieną laikraštis “Naujosios Biržų žinios“ išspausdino slapyraidėmis J. Mks pasirašytą straipsnelį. Nors jame tiesiogiai neužsimenama apie M. Yčo mirtį, pats publikacijos tekstas skamba kaip nekrologas: “Jis bene pirmas iš lietuvių sėdėjęs kartu su carais, pietavęs su įvairių valstybių karaliais ir prezidentais. Tačiau už viso to galima įžiūrėti didžiulį tikslą – tėvynės gerovę. Jis pašventė save, savo apsukrumą ir gabumus jai“.

 “Lietuvos žinios“, 2013-04-05

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s