Pasirinkęs audras

 

 

TMP000_470

Prieš 67 me­tus, 1946-ųjų lie­pos 1 die­ną Vil­niu­je su­šau­dy­tas bu­vęs Lie­tu­vos ka­ro avia­ci­jos ka­pi­to­nas Ig­nas Vy­lius. Šian­dien pri­si­min­ki­me šio pri­mirš­to pa­trio­to ir ko­vo­to­jo gy­ve­ni­mo ke­lią.

Ig­ną Vy­lių, ma­tyt, ga­li­ma va­din­ti ko­vo­to­ju iš pri­gim­ties. Dar mo­ky­da­ma­sis Tel­šių gim­na­zi­jo­je jis įsto­jo į šau­lių or­ga­ni­za­ci­ją. 1923-ių­jų sau­sį ka­ro moks­lų ne­ra­ga­vęs de­vy­nio­lik­me­tis sa­va­no­ris da­ly­va­vo Klai­pė­dos su­ki­li­me. Ma­tyt, bū­tent tuo­met sa­vo gy­ve­ni­mą vai­ki­nas nu­ta­rė su­sie­ti su ka­riuo­me­ne.
Bai­gęs še­šias gim­na­zi­jos kla­ses, I.Vy­lius įsto­jo į Kau­ne vei­ku­sią ka­ro mo­kyk­lą. Apie tuos me­tus ži­nių iš­li­ko ne­daug, ta­čiau bend­ra­moks­liai pri­si­me­na jį bu­vus ti­krą že­mai­tį – san­tū­rų, ra­mų, ryž­tin­gą. At­ro­do, kad vai­ki­nas ypa­tin­gą dė­me­sį sky­rė ne tiek teo­ri­nėms ži­nioms, kiek fi­zi­niam pa­si­ren­gi­mui – be­veik vi­są lais­va­lai­kį jis sky­rė gim­nas­ti­kos tre­ni­ruo­tėms, bu­vo 2-osios ka­riū­nų kuo­pos fut­bo­lo ko­man­dos ka­pi­to­nas.
1926-ųjų ru­de­nį jau­nes­ny­sis lei­te­nan­tas I.Vy­lius ski­ria­mas į Šiau­liuo­se dis­lo­kuo­tą 8-ąjį ku­ni­gaikš­čio Vai­do­to pės­ti­nin­kų pul­ką, po ke­lių mė­ne­sių tam­pa kuo­pos va­du. Ta­čiau čia ka­ri­nin­kas tar­nau­ja ne­il­gai – re­gis, dėl kaž­ko­kių ne­su­ta­ri­mų su vy­res­ny­be jis pa­sip­ra­šo per­ke­lia­mas į ki­tą pul­ką o vė­liau vyks­ta į Kau­ne vei­kian­čius fi­zi­nio la­vi­ni­mo kur­sus. Nuo to lai­ko I.Vy­liaus kar­je­ra pa­kryps­ta nau­ja link­me – 1927-ųjų spa­lį jis pri­ima­mas į Ka­ro avia­ci­jos mo­ko­mą­ją es­kad­ri­lę.
At­ro­do, kad ir čia jau­ną lei­te­nan­tą ne itin ža­vė­jo teo­ri­nės dis­cip­li­nos – jų ži­nios I.Vy­liaus at­es­ta­te bus įver­tin­tos vi­du­ti­niš­kai 7,5 ba­lo iš 10-ies. Už­tat per skrai­dy­mus ka­ri­nin­kas at­sig­rieb­da­vo su kau­pu ir pa­si­žy­mė­jo kaip ti­kras nu­trūkt­gal­vis. “Kar­tais ty­čia da­ro tą, kas užd­raus­ta. Ka­da da­rai jam pa­sta­bą, tai gau­ni įspū­dį, kad vi­sus užd­raus­tus nu­me­rius ji­sai pa­da­rė ne­są­mo­nin­gai. Bū­tų vi­sai ge­ras la­kū­nas, jei­gu skrai­dy­muo­se par­ody­tų dau­giau draus­min­gu­mo“, – to­kiu įra­šu Mo­ko­mo­sios es­kad­ri­lės va­das Vik­to­ras Rei­mon­tas“ pa­puo­šė“ I.Vy­liaus tar­ny­bos by­lą.
1930 me­tų va­sa­rio 15-ąją I.Vy­liui bu­vo įteik­tas Aukš­tų­jų ka­ri­nin­kų kur­sų bai­gi­mo at­es­ta­tas. Ką tik iš­kep­tas II ei­lės ka­ro la­kū­nas bu­vo pa­skir­tas į 2-ąją es­kad­ri­lę.
“Kpt. Vy­lius bu­vo la­bai drą­sus, verž­lus, ge­ras pi­lo­tas, ne­krei­pian­tis dė­me­sio į jo­kius pa­vo­jus” – po ke­tu­rių de­šimt­me­čių ra­šė bu­vęs ka­ro la­kū­nas Si­mas Moc­kū­nas. Kar­tą pa­vo­jin­gas ma­nev­ras vos ne­kai­na­vo pi­lo­tui gy­vy­bės. Štai kaip šį įvy­kį pri­si­me­na avia­ci­jos ma­jo­ras An­ta­nas Kut­ka: “1933 m. nai­kin­tu­vų es­kad­ri­lė Gai­žiū­nų po­li­go­ne pra­kti­ka­vo­si pul­ti že­mės tai­ki­nius. Pi­ki­ruo­da­mi iš­mes­da­vo bom­bas ir stai­giai kil­da­vo aukš­tyn. Kpt. Vy­lius, skris­da­mas ita­lų ga­my­bos lėk­tu­vu “Fiat”, per daug pri­ar­tė­jo prie že­mės ir ky­lant į vir­šų jo iš­mes­tos bom­bos ske­veld­ros pa­žei­dė lėk­tu­vo val­dy­mo tro­sus. Ne­be­val­do­mas lėk­tu­vas iš iner­ci­jos pa­ki­lo apie 100 me­trų. Kpt. Vy­lius šal­ta­krau­jiš­kai pa­trau­kė par­ašiu­to ati­da­ry­mo ran­ke­ną ir be­sisk­leis­da­mas par­ašiu­tas iš­trau­kė ir jį. Že­mė bu­vo čia pat. Lėk­tu­vas su­du­žo. Jis iš­si­gel­bė­jo.“

Viražai danguje ir žemėje

Tai­gi, I.Vy­lius su di­de­le gru­pe ka­ri­nin­kų at­si­dū­rė 6-aja­me for­te įsi­kū­ru­sia­me ka­ro ka­lė­ji­me. “Bir­že­lio 6 die­ną bu­vau Avia­ci­jos ka­ri­nin­kų ra­mo­vė­je, iš­gir­dau kal­bant, kad ei­sim šian­dien. Pri­si­dė­jau ir aš. Dėl prof. Vol­de­ma­ro tai tik vė­lai va­ka­re bu­vo su­ma­ny­ta pa­siū­ly­ti jį Res­pub­li­kos Pre­zi­den­tui, kai­po griež­tą ir ener­gin­gą žmo­gų vy­riau­sy­bei su­da­ry­ti. Ta­čiau Res­pub­li­kos pre­zi­den­tui tą pa­siū­ly­mą at­me­tus, to­liau apie prof. Vol­de­ma­rą ne­bu­vo nei ma­no­ma, nei kal­ba­ma. Res­pub­li­kos pre­zi­den­tui pa­ža­dė­jus į mū­sų rei­ka­la­vi­mus at­siž­velg­ti, ra­miai grį­žom prie sa­vo tie­sio­gi­nio dar­bo“, – ra­šo­ma ka­ri­nin­ko apk­lau­sos pro­to­ko­le. Apk­lau­sia­mas I.Vy­lius nu­ro­dė, kad svar­biau­sias ka­ri­nin­kų tiks­las ne grą­žin­ti į par­ei­gas eksp­rem­je­rą, o pra­neš­ti vals­ty­bės va­do­vui apie “esa­mą Lie­tu­vo­je ne­pa­ken­čia­mą pa­dė­tį“, kuo­met “sve­ti­mas gai­va­las uži­ma vals­ty­bėj ga­na aukš­tas vie­tas“, “iš lie­tu­vy­bės yra ty­čio­ja­ma­si“, “įvyks­ta daug pi­ni­gų iš­eik­vo­ji­mų, o iš­eik­vo­to­jai, pa­sė­dė­ję ke­le­tą me­tų ka­lė­ji­me, pa­skui nau­do­ja­si vog­tais pi­ni­gais“ ir ki­tas ne­ge­ro­ves.
Da­ly­va­vi­mas vol­de­ma­ri­nin­kų avan­tiū­ro­je I.Vy­liui bai­gė­si liūd­nai – jis bu­vo pa­že­min­tas į ei­li­nius, iš­mes­tas iš ka­riuo­me­nės ir iš­trem­tas iš Kau­no po­li­ci­jos prie­žiū­ron. Ka­dan­gi bu­vu­siam ka­ri­nin­kui bu­vo leis­ta pa­čiam pa­si­rink­ti trem­ties vie­tą, tą pa­čią va­sa­rą jis iš­vy­ko į žmo­nos tė­viš­kę Kal­va­ri­jos vals­čiaus Ta­ba­rų kai­me.
Čia bu­vęs la­kū­nas su­lauk­da­vo ne vien po­li­ci­nin­kų vi­zi­tų. Vie­ną die­ną jį iš­sik­vie­tė į Kal­va­ri­ją at­vy­kęs Sau­gu­mo po­li­ci­jos vir­ši­nin­kas Au­gus­ti­nas Po­vi­lai­tis. Apie ką jie­du kal­bė­jo­si – nie­kas šian­dien ne­su­ži­nos, ta­čiau po su­si­ti­ki­mo I. Vy­lius raš­tiš­kai įsi­pa­rei­go­jo dau­giau prieš A.Sme­to­ną ne­ko­vo­ti. Jis nė ne­nu­jau­tė, kad po 6 me­tų šį raš­te­lį so­vie­tų če­kis­tai in­terp­re­tuos kaip pa­si­ža­dė­ji­mą bend­ra­dar­biau­ti su Lie­tu­vos sau­gu­mu.

Po­li­ti­kos verpetuose

Bet apie tai – kiek vė­liau. O kol kas grįž­ki­me į ne­lem­tus 1934-uo­sius. Spren­džiant iš la­kū­no duk­ters Jū­ra­tės Vy­liū­tės kny­go­je “Ka­pi­to­no Ig­no by­la“ pa­tei­kia­mų fak­tų ir jo pa­ties ra­šy­tų laiš­kų, ma­ty­ti, kad, iš­mes­tas iš avia­ci­jos I. Vy­lius ko­vo­jo su su­nkia dep­re­si­ja: “Pu­sę me­tų dan­tim grie­žė lo­vo­je. Pe­tru­tė ve­žė pas ne­rvų spe­cia­lis­tus į Kau­ną, Ry­gą“.
“Du mė­ne­sius šva­riai lo­vo­je iš­gu­lė­jau, o ki­tus du tai per pu­sę. Da­bar jau be­veik svei­kas. Gal per va­sa­rą pa­si­seks vi­siš­kai pa­si­tai­sy­ti“, – laiš­ke se­se­riai pa­sa­ko­ja I.Vy­lius. Tuo me­tu bu­vęs la­kū­nas gy­ve­no at­kam­pia­me Vir­ši­lų kai­me Lat­vi­jos pa­sie­ny­je ir dir­bo raš­ti­nin­ku Skuo­do mui­ti­nė­je. Tur­būt ne­rei­kia aiš­kin­ti, ką skrai­dy­ti gi­mu­siam žmo­gui reiš­kė dar­bas prie ra­šo­mo­jo sta­lo!
At­si­ga­vo I.Vy­lius tik 1936-ai­siais, pra­dė­jęs dirb­ti Lie­tu­vos ae­rok­lu­bo Ni­dos sklan­dy­mo mo­kyk­los vir­ši­nin­ku. Šį dar­bą jis ga­vo ne­at­si­tik­ti­nai – Lie­tu­vos ae­rok­lu­be užuo­vė­ją ra­do ne vie­nas per 1934-ųjų maiš­tą nu­ken­tė­jęs ka­ro la­kū­nas. Ta­čiau il­gai už­si­bū­ti Ni­do­je Vy­lių šei­ma ne­ga­lė­jo – slė­gė ma­te­ria­li­niai ne­pri­tek­liai, o Pe­tru­tė tuo­met jau lau­kė­si tre­čio vai­ko.
Tuoj po 1936-ųjų Ka­lė­dų Vy­lių šei­ma per­si­kė­lė į Klai­pė­dą, kur Ig­nas vėl įsi­dar­bi­no mui­ti­nė­je. Dar­bas ne­bu­vo mie­las, ta­čiau lei­do bent jau su­dur­ti ga­lą su ga­lu.
“Sa­vo lai­mės žvaigž­de dar ti­kiu. Dar gal man pa­si­tai­kys pro­ga ka­da ką žy­mes­nio nu­veik­ti“, – ra­šė I.Vy­lius se­se­riai. Ra­mus gy­ve­ni­mas bu­vo skir­tas ne jam. Tuo me­tu čia, Klai­pė­do­je, bū­rė­si se­ni bi­čiu­liai, ak­ty­viai pri­si­dė­ję prie opo­zi­ci­nio vol­de­ma­ri­nin­kų, krikš­čio­nių de­mo­kra­tų ir liau­di­nin­kų su­si­vie­ni­ji­mo – Lie­tu­vių ak­ty­vis­tų są­jun­gos (LAS) stei­gi­mo. I.Vy­lius ak­ty­viai da­ly­va­vo pla­ti­nant Di­džio­jo­je Lie­tu­vo­je LAS lei­di­nį “Žy­gis“, or­ga­ni­za­vo ne­di­de­lę ra­di­jo sto­tį. 1938 me­tų ko­vo 15 die­ną į po­sė­dį su­si­rin­kę ak­ty­vis­tai ke­ti­no ne­tgi pa­teik­ti vy­riau­sy­bei rei­ka­la­vi­mą tuoj pat at­sis­ta­ty­din­ti, ta­čiau su­ma­ny­mas ne­bu­vo įgy­ven­din­tas.
Val­džia ak­ty­vis­tų ypa­tin­gai ne­per­se­kio­jo, ta­čiau vi­si jie bu­vo ati­džiai ste­bi­mi sau­gu­mo, įta­ru­sio, jog LAS ga­li bū­ti su­si­ju­si su Klai­pė­do­je vei­ku­sio­mis na­cių or­ga­ni­za­ci­jo­mis. Kiek tie­sos bu­vo to­kiuo­se įta­ri­muo­se, ga­li­ma spręs­ti ir iš to, kad 1939-ai­siais Vo­kie­ti­jai užg­ro­bus Klai­pė­dos kraš­tą vi­si iki vie­no LAS ak­ty­vis­tai pa­si­trau­kė iš uos­ta­mies­čio. Ba­lan­džio 9-ąją sa­vo na­mus pa­li­ko ir Vy­lių šei­ma.
Rug­sė­jį I.Vy­lius per­si­kė­lė į Jur­bar­ką, kur ga­vo dar­bą trans­por­to bend­ro­vė­je “Bal­ti­jos Lloi­das“. Ta­čiau sky­riaus ve­dė­jo par­ei­gos jį do­mi­no kur kas ma­žiau nei po­li­ti­ka. O jo­je tuo me­tu vė­rė­si nau­jos ga­li­my­bės – po Klai­pė­dos užg­ro­bi­mo tiek kai­rė­je, tiek de­ši­nė­je vis la­biau stip­rė­jo opo­zi­ci­ja A.Sme­to­nos val­džiai. Su­ak­ty­vė­jo ir va­di­na­mie­ji vol­de­ma­ri­nin­kai. Vie­na­me slap­ta­me Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to (VSD) pra­ne­ši­me tei­gia­ma, kad rug­sė­jį jie ke­ti­no su­reng­ti dar vie­ną per­vers­mą ir su­da­ry­ti A.Vol­de­ma­ro va­do­vau­ja­mą Vy­riau­sy­bę, ku­ri pa­ge­rin­tų san­ty­kius su Vo­kie­ti­ja ir taip ap­sau­go­tų Lie­tu­vą nuo so­vie­ti­nio pa­vo­jaus. Ta­čiau bu­vęs prem­je­ras šia­me žai­di­me da­ly­vau­ti at­si­sa­kė.
Tarp ki­tų 1934 me­tų pu­čo da­ly­vių, VSD pra­ne­ši­muo­se daž­nai mi­ni­ma ir LAS ak­ty­vis­to I.Vy­liaus pa­var­dė. 1940-ųjų ge­gu­žės 29 die­ną drau­ge su vie­nuo­li­kos ak­ty­viau­sių bend­ra­žy­gių gru­pe bu­vęs avia­ci­jos ka­pi­to­nas bu­vo su­im­tas ir vėl at­si­dū­rė 6-ojo for­to ka­lė­ji­me. Iki so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos bu­vo li­ku­sios tik kiek dau­giau nei dvi sa­vai­tės.
Net ir vi­suo­ti­nės ka­tas­tro­fos aki­vaiz­do­je Lie­tu­vos val­džia ne­pa­si­rū­pi­no įka­lin­tais po­li­ti­niais opo­nen­tais. O ir pa­si­rū­pin­ti ne­la­bai bu­vo kam: pre­zi­den­tas A. Sme­to­na, ne­lauk­da­mas, kol so­vie­tų tan­kai pa­sieks Kau­ną, iš­dū­mė į Vo­kie­ti­ją, o VSD va­do­vas A.Po­vi­lai­tis ir vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tras Ka­zys Sku­čas pa­tys bu­vo su­im­ti. Tai­gi, VI for­te ap­ti­kę I.Vy­lių, nau­jie­ji Lie­tu­vos “šei­mi­nin­kai“ ne­dels­da­mi iš­kė­lė jam by­lą, o vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tras Alek­sand­ras Gu­ze­vi­čius ir kvo­tų sky­riaus vir­ši­nin­kas Eu­sie­jus Ro­zaus­kas pa­si­ra­šė nu­tar­tį jį su­im­ti, nes šis “pri­klau­so vol­de­ma­ri­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jai ir tarp gy­ven­to­jų ve­da kontr­re­vo­liu­ci­nę veik­lą“.
Kaip jau mi­nė­jo­me, vie­nu iš “įkal­čių“ I.Vy­liaus by­lo­je ta­po prieš 6 me­tus duo­tas jo raš­tiš­kas pa­si­ža­dė­ji­mas ne­ko­vo­ti prieš A.Sme­to­ną. Pir­mo­mis so­vie­tų oku­pa­ci­jos die­no­mis kaž­koks Ici­kas Dem­bo sau­gu­mui pa­teik­ta­me “su­im­ti­nų vol­de­ma­ri­nin­kų są­ra­še“ prie jo pa­var­dės įra­šė: “1934 m. lie­pos 13 d. pa­si­ža­dė­jo A.Po­vi­lai­čiui ne­ves­ti jo­kio po­li­ti­nio dar­bo prieš Sme­to­nos re­ži­mą“. KGB tar­dy­to­jas šį sa­ki­nį in­terp­re­ta­vo sa­vaip: “A. Po­vi­lai­tis Kal­va­ri­jo­je bu­vo pa­sik­vie­tęs ir siū­lė bend­ra­dar­biau­ti“. O štai pa­teik­ta­me kal­ti­ni­me da­ro­ma jau to­kia iš­va­da: “Bu­vo Lie­tu­vos po­li­ci­jos slap­tas dar­buo­to­jas“. Vis­gi nu­teis­ti I.Vy­liaus oku­pan­tai ne­spė­jo – iš Kau­no su­nkių­jų dar­bų ka­lė­ji­mo jį iš­va­da­vo Bir­že­lio su­ki­li­mas.

Nu­ta­rė lik­ti Lietuvoje

Po ke­lių die­nų I.Vy­lius su sa­vo bend­ra­žy­giu lei­te­nan­tu Ig­nu Tau­niu at­vy­ko į tą pa­tį ka­lė­ji­mą ir par­eiš­kė jo vir­ši­nin­kui, jog nuo šiol įstai­gai va­do­vaus jis. Spa­lio 15 die­ną Tei­sin­gu­mo ge­ne­ra­li­nio ta­rė­jo įsa­ky­mu į šias par­ei­gas ka­ri­nin­kas bu­vo pa­skir­tas ofi­cia­liai.
Šio fak­to už­te­ko, kad ka­pi­to­nas I.Vy­lius kai ku­riuo­se in­ter­ne­to fo­ru­muo­se ar tink­la­raš­čiuo­se bū­tų ap­šauk­tas na­cių ko­la­bo­ran­tu ar net IX for­to bu­de­liu ir ka­ro nu­si­kal­tė­liu. Iš tie­sų, vė­liau I.Vy­lius par­ody­muo­se so­vie­tų sau­gu­mui pa­liu­dys, kad vo­kie­čių oku­pa­ci­jos pra­džio­je jo va­do­vau­ja­ma­me ka­lė­ji­me dau­giau­sia bu­vo ka­li­na­mi ko­mu­nis­tai, so­vie­ti­niai ak­ty­vis­tai ir žy­dai. 1941-ųjų va­sa­rą į ka­lė­ji­mą daž­nai at­va­žiuo­da­vo ges­ta­pi­nin­kai, pa­im­da­vo po 5-10 ka­li­nių ir iš­vež­da­vo juos su­šau­dy­ti. Ne­aiš­ku, ar ka­lė­ji­mo par­ei­gū­nai ži­no­jo apie pa­im­tų­jų li­ki­mą – į ka­li­nių do­ku­men­tus jie tik įseg­da­vo pa­žy­mą, kad su­im­tie­ji per­duo­ti vo­kie­čių sau­gu­mo po­li­ci­jos ži­nion.
Ki­ta ver­tus, mi­nė­to­je J.Vy­liū­tės kny­go­je ra­šo­ma, kad I.Vy­lius pa­čio­je ka­ro pra­džio­je pa­lei­do iš ka­lė­ji­mo ten lai­ky­tus 30 žy­dų, taip iš­gel­bė­da­mas jiems gy­vy­bes: “Jo pa­var­dė įra­šy­ta 3205 nu­me­riu A. Gu­re­vi­čiaus są­ra­šuo­se. De­ja, iš vi­sų iš­gel­bė­tų­jų at­si­ra­do tik vie­nas, ku­ris pa­sau­liui pa­skel­bė tie­są apie ka­lė­ji­mo vir­ši­nin­ką. Jam už­te­ko drą­sos ir ryž­to. Vi­si ki­ti ty­li…”
Lie­pos mė­ne­sį I.Vy­lius su bend­ra­žy­giais nu­ta­rė įsteig­ti Lie­tu­vių na­cio­na­lis­tų par­ti­ją (LNP). Bu­vęs avia­ci­jos ka­pi­to­nas ta­po LNP ka­ri­nio sek­to­riaus bei „Ge­le­ži­nio vil­ko” or­ga­ni­za­ci­jos va­do­vu. Ne­tru­kus ėmė ryš­kė­ti par­ti­jos ne­su­ta­ri­mai. Na­ciams iš­vai­kius Lai­ki­ną­ją vy­riau­sy­bę, o vė­liau ir Lie­tu­vių ak­ty­vis­tų fron­tą, da­lis jos vei­kė­jų pa­si­sa­kė už glau­dų bend­ra­dar­bia­vi­mą su oku­pan­tais. Rug­sė­jo 14 die­ną pa­skelb­ta­me na­cio­na­lis­tų me­mo­ran­du­me sa­ko­ma, kad nors par­ti­ja sie­kia ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos vals­ty­bės “lie­tu­vių tau­ta yra nuo­šir­džiai pa­si­ry­žu­si po­zi­ty­viai bend­ra­dar­biau­ti su di­džiuo­ju Vo­kie­ti­jos Rei­chu (…) ku­riant nau­ją­ją Eu­ro­pos tvar­ką.“ Nors I.Vy­liui ir ne­pa­ti­ko bend­ra­dar­bia­vi­mo su vo­kie­čiais idė­ja, ry­šių su LNP jis ne­nu­trau­kė: nuo 1941-ųjų ru­dens tai bu­vo vie­nin­te­lė le­ga­liai vei­ku­si lie­tu­viš­ka or­ga­ni­za­ci­ja, ku­ria bu­vo ga­li­ma nau­do­tis, pa­lai­kant ry­šius su re­gio­nais ir ren­gian­tis ga­li­mai pog­rin­džio veik­lai.
Lap­kri­čio mė­ne­sį LNP Rei­cho va­do­vy­bei par­en­gė “Pro me­mo­ria“, iš­reikš­da­ma nuo­mo­nę, kad tie­sio­gi­nis Rei­cho val­dy­mas kraš­te nė­ra bū­ti­nas, ir vil­tį, kad Lie­tu­vai bus leis­ta at­kur­ti su­ve­re­ni­te­tą. Ne­tru­kus oku­puo­tų Ry­tų kraš­tų mi­nis­tras Alf­re­das Ro­sen­ber­gas nu­siun­tė Ost­lan­do rei­cho ko­mi­sa­rui Hin­ri­chui Loh­sei slap­tą ra­tą, ku­ria­me nu­ro­dė, kad bet ko­kios po­li­ti­nės par­ti­jos bu­vi­mas oku­puo­tuo­se kraš­tuo­se nė­ra pri­im­ti­nas. Gruo­džio 17 die­ną LNP bu­vo užd­raus­ta.
Tuo­met I.Vy­lius ak­ty­viai įsi­trau­kė į pog­rin­di­nės Lie­tu­vos lais­vės ko­vo­to­jų są­jun­gos (LLKS) veik­lą ir ne­tru­kus ėmė va­do­vau­ti jos ka­ri­niam sek­to­riui. Va­ži­nė­da­mas po Lie­tu­vą, jis pla­ti­no ne­le­ga­lią Šau­lių są­jun­gos, krikš­čio­nių de­mo­kra­tų ir so­cial­de­mo­kra­tų spau­dą, da­ly­vau­da­vo slap­tuo­se in­te­li­gen­tų su­si­rin­ki­muo­se.
Ta­čiau vie­nas iš svar­biau­sių ir drą­siau­sių jo dar­bų bu­vo oku­pan­tų pa­no­sė­je įreng­ta pog­rin­di­nė ra­di­jo sto­tis trans­lia­vu­si pra­ne­ši­mus tiek iš Kau­no, tiek iš ki­tų Lie­tu­vos vie­to­vių. Juo­se bu­vo agi­tuo­ja­ma ne­sto­ti į vo­kie­čių or­ga­ni­zuo­ja­mą SS le­gio­ną, ne­vyk­ti į dar­bus Vo­kie­ti­jo­je, ne­klau­sy­ti ki­tų oku­pan­tų pot­var­kių.
1943-ai­siais, po triuš­ki­na­mo vo­kie­čių ka­riuo­me­nės pra­lai­mė­ji­mo prie Sta­ling­ra­do ta­po aiš­ku, kad so­vie­tų su­grį­ži­mas į Lie­tu­vą – tik lai­ko klau­si­mas. Jau tuo­met I.Vy­lius bu­vo tvir­tai ap­sisp­ren­dęs – iš Lie­tu­vos jis jo­kiu at­ve­ju ne­si­trauks. Ži­no­da­mas, kad su­grį­žę en­ka­vė­dis­tai jo ti­krai ieš­kos, bu­vęs ka­ri­nin­kas įsi­gi­jo do­ku­men­tus Ve­la­vi­čiaus pa­var­de ir ren­gė­si nau­jai so­vie­tų in­va­zi­jai.

Ke­lias į pražūtį

Tuo me­tu LLKS jau bu­vo pa­vy­kę už­megz­ti ry­šius su Va­ka­rais. Tuo tiks­lu į Šve­di­ją bu­vo iš­siųs­ta pro­fe­so­riaus An­ta­no Vo­kie­tai­čio va­do­vau­ja­ma gru­pė. Bū­tent I.Vy­liaus ini­cia­ty­va Lie­tu­vo­je 1944 me­tų va­sa­rį pra­dė­jo veik­ti ry­šiui su Stok­hol­mu skir­tas ra­di­jo siųs­tu­vas, ku­rio per­duo­da­mo­mis ži­nio­mis nau­do­jo­si ne tik šve­dai, bet ir bri­tai bei ame­ri­kie­čiai. Tai bu­vo mil­ži­niš­kas LLKS pa­sie­ki­mas – be­veik tris mė­ne­sius oku­puo­to­je te­ri­to­ri­jo­je vei­kęs siųs­tu­vas ges­ta­pi­nin­kų taip ir ne­bu­vo ap­tik­tas.
Tų pa­čių me­tų va­sa­rą, Rau­do­na­jai ar­mi­jai ne­su­lai­ko­mai ar­tė­jant prie Lie­tu­vos, I.Vy­lius pra­dė­jo ke­lio­nes po Že­mai­ti­ją, or­ga­ni­zuo­da­mas be­si­ku­rian­čios Lie­tu­vos lais­vės ar­mi­jos “Va­na­gų“ bū­rius. Lie­pos mė­ne­sį bu­vo įkur­tas jau­nes­nio­jo lei­te­nan­to Jo­no Jur­kū­no va­do­vau­ja­mas “Va­na­gų“ šta­bas, tu­rė­jęs ap­rū­pin­ti ko­vo­to­jus gink­lais ir šaud­me­ni­mis, ku­riuos siū­lė pa­si­trau­kian­tys vo­kie­čiai. Pats I.Vy­lius tu­rė­jo tap­ti vie­nu iš Lie­tu­vos par­ti­za­ni­nio pog­rin­džio va­dų.
Ta­čiau lem­tis ge­ro­kai pa­ko­re­ga­vo ko­vo­to­jo pla­nus. Rug­sė­jo 3 die­ną, vyks­tant į Kal­ti­nė­nų mies­te­ly­je ren­gia­mą pog­rin­džio or­ga­ni­za­ci­jų pa­si­ta­ri­mą, I.Vy­liaus vai­ruo­ja­mas au­to­mo­bi­lis už­va­žia­vo ant so­vie­tų di­ver­san­tų pa­dė­tos mi­nos. Su­žeis­tas avia­ci­jos ka­pi­to­nas drau­ge su dar dviem LLKS ak­ty­vis­tais – Jo­nu Pa­jau­ju ir ge­ne­ro­lu Teo­do­ru Dau­kan­tu at­si­dū­rė Tel­šių, vė­liau – Klai­pė­dos li­go­ni­nė­je, ku­ri, ar­tė­jant fron­tui bu­vo eva­kuo­ta į Rytp­rū­sius. Ne­pai­sy­da­ma I. Vy­liaus no­rų lik­ti ko­vo­ti Tė­vy­nė­je, ka­ro ban­ga ne­šė jį į Va­ka­rus.
Pa­svei­kęs I. Vy­lius vėl ieš­ko­jo ke­lių į so­vie­tų oku­puo­tą Lie­tu­vą. Ba­lan­džio mė­ne­sį už­bai­gęs mo­ky­mus Ab­ve­ro žval­gy­bos mo­kyk­lo­je jis drau­ge su dvi­de­šim­ties de­san­ti­nin­kų gru­pe ti­kė­jo­si, kad bus nu­skrai­din­ti į Kaz­lų rū­dos apy­lin­kes vo­kie­čių lėk­tu­vu ar ka­ri­niu lai­vu pa­sieks Lie­po­ją. Ta­čiau nei lėk­tu­vo, nei lai­vo jie taip ir ne­su­lau­kė – žlun­gan­tys vo­kie­čiai tu­rė­jo rim­tes­nių rū­pes­čių, nei į Tė­vy­nę ko­vo­ti su­si­ruo­šę lie­tu­viai. Su­pra­tęs, kad pa­gal­bos iš nie­kur ti­kė­tis ne­be­ga­li­ma, I.Vy­lius pa­si­ry­žo ri­zi­kin­gam 700 ki­lo­me­trų žy­giui pės­čio­mis per so­vie­tų užim­tą Len­ki­ją.
De­ja, ke­lio­nė bai­gė­si vos pra­si­dė­ju­si. “Miš­ko ta­ke­ly­je, maž­daug už 3 ki­lo­me­trų nuo Blu­ment­hal kai­mo, esan­čio Vo­kie­ti­jo­je, Stet­ti­no apy­gar­do­je, su­lai­kė­me ne­pa­žįs­ta­mą pi­lie­tį, pa­si­va­di­nu­sį Vė­la­vi­čium Ig­na­ti­ju, An­ta­no, lie­tu­vį, gy­ve­nan­tį Vai­da­to­niuo­se. Ve­la­vi­čius ėjo miš­ko ta­ke­liu į ry­tus kar­tu su ki­tais, pa­si­va­di­nu­siais Krio­ve Ge­di­mi­nu Pra­no ir Sta­siu Juo­zu Ka­zio. Su­imant ne­sip­rie­ši­no. Do­ku­men­tų Ve­la­vi­čius ne­tu­rė­jo, tik žiū­ro­nus ir to­pog­ra­fi­nius že­mė­la­pius. Sa­kė dir­bės Vo­kie­ti­jo­je ir grįž­tąs na­mo. (…) Su­ėmi­mas vy­ko 1945 me­tų ge­gu­žės 3 die­ną 4 va­lan­dą nak­ties.“ Taip apie I.Vy­liaus gru­pę iš­ti­ku­sią ne­sėk­mę ra­šo­ma Rau­do­no­sios ar­mi­jos 2-ojo Bal­ta­ru­si­jos fron­to kontrž­val­gy­bos SMERŠ sky­riaus lei­te­nan­to I.Ba­so­vo ra­por­te.
I.Vy­liaus le­gen­da kontrž­val­gy­bi­nin­kai, ži­no­ma, ne­pa­ti­kė­jo – tarp jo daik­tų bu­vo ras­ti ne tik smul­kūs vo­kiš­ki to­pog­ra­fi­niai že­mė­la­piai, bet ir 3300 so­vie­ti­nių rub­lių, ku­rių iš pri­vers­ti­nių dar­bų į Lie­tu­vą grįž­tan­tis žmo­gus ti­krai ne­ga­lė­jo tu­rė­ti. Ne­tru­kus areš­tuo­ta­sis pri­si­pa­ži­no, kad jis drau­ge su bend­ra­ke­lei­viais bu­vo par­eng­tas Ab­ve­ro žval­gy­bos mo­kyk­lo­je ir Lie­tu­vo­je ke­ti­no tęs­ti ko­vą su so­vie­tais. Po ku­rio lai­ko pa­aiš­kė­jo ir tai, kad I.Ve­la­vi­čius yra tas pats I.Vy­lius, so­vie­tų ka­lin­tas dar 1940-ai­siais ir da­bar ieš­ko­mas ne tik lais­vė­je, bet ir vi­suo­se la­ge­riuo­se bei ka­lė­ji­muo­se.
Tai­gi, I.Vy­lius eta­pu bu­vo per­vež­tas į Kau­ną, o by­la per­duo­ta Vil­niaus en­ka­vė­dis­tams. 1946 me­tų ge­gu­žės 16-ąją ka­ri­nio tri­bu­no­lo “troi­ka“, ne­da­ly­vau­jant nei liu­dy­to­jams, nei gy­nė­jui, bu­vu­sį Lie­tu­vos avia­ci­jos ka­pi­to­ną nu­tei­sė su­šau­dy­ti. Lie­pos 1 die­ną nuo­spren­dis bu­vo įvyk­dy­tas.
Ki­to­kios baig­ties an­trą kar­tą pa­kliu­vus į so­vie­ti­nio sau­gu­mo na­gus ir ne­bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis. Ta­čiau I.Vy­lius ir ne­ieš­ko­jo leng­vo ke­lio. Tą pa­sku­ti­nį ka­ro pa­va­sa­rį, ma­ty­da­mas kaip se­ni jo drau­gai lie­ka Vo­kie­ti­jo­je, jis pui­kiai su­pra­to, kad kaž­kas tu­ri trauk­ti į Va­ka­rus, kad iš­gy­ven­tų dėl bū­si­mos lais­vės, o kaž­kas – į Ry­tus, kad dėl jos mir­tų. Gai­lė­tis jis ga­lė­jo tik dėl vie­no – kad jam lem­ta žū­ti ne mū­šy­je, o nuo bu­de­lio kul­kos. Ir kad at­mi­ni­mą apie jo ir dau­ge­lio ki­tų re­zis­ten­tų ko­vas de­šimt­me­čius sau­gos tik ma­si­niu ka­pu ta­pu­sio Tus­ku­lė­nų par­ko me­džiai.

Lietuvos žinios, 2013-07-05

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s