“Lituanicos“ skrydis: tarp legendos ir tikrovės

AL-130712-04

Šian­dien Lie­tu­vos avia­ci­jos mu­zie­ju­je bus pa­mi­nė­tos Ste­po­no Da­riaus ir Sta­sio Gi­rė­no tran­sat­lan­ti­nio skry­džio 80-osios me­ti­nės. Ta pro­ga pri­si­min­ki­me kai ku­rias mū­sų la­kū­nų žū­ties ver­si­jas.

“Jū­sų la­kū­nai Da­rius ir Gi­rė­nas šian­dien 5 val. iš­skri­do Kau­nan. Ar­ti­mai 40 va­lan­dų pra­ėjus, lau­ki­te anks­ty­vą pir­ma­die­nį Kau­ne.“ To­kią ži­nią Lie­tu­vos kon­su­las Niu­jor­ke Po­vi­las Ža­dei­kis 1933 me­tų lie­pos 15 die­ną te­leg­ra­ma per­da­vė Lie­tu­vos ae­rok­lu­bui. “Ti­kro­mis ži­nio­mis, už­va­kar (t. y. 1933 VII 15) 21 val. mū­sų lai­ku “Li­tua­ni­ca“ yra pers­kri­du­si Niu­faun­len­dą“, – tą pa­tį va­ka­rą pra­ne­šė EL­TA. Taip Kau­ne ir vi­so­je Lie­tu­vo­je pra­si­dė­jo il­gos ne­ra­maus lau­ki­mo va­lan­dos.

Lie­pos 16-osios va­ka­rą į Kau­no Alek­so­to ae­rod­ro­mą su­si­ren­ka 25 tūkst. žmo­nių mi­nia. Plies­kia už­žieb­ti Kau­no ra­di­jo sto­ties ži­bu­riai, virš mies­to su­ka ra­tus ka­ro lėk­tu­vas. Mi­nio­je, ieš­ko­da­mi ge­riau­sios vie­tos įam­žin­ti šį uni­ka­lų įvy­kį, zu­ja de­šim­tys fo­tog­ra­fų ir ki­no ope­ra­to­rių. Lau­ki­mas iš­tem­pia mi­nu­tes į va­lan­das, ta­čiau “Li­tua­ni­cos“ kaip nė­ra, taip nė­ra… „Ats­krend sa­ka­lė­lis per ža­lią gi­re­lę“, – dai­nuo­ja mi­nia, ta­čiau, tirps­tant nak­ties va­lan­doms dai­na skam­ba vis ne­drą­siau. Brėkš­ta. Nuo va­ka­ro tven­kę­si že­mi de­be­sys pa­ga­liau pra­plyš­ta smul­kiu įky­riu lie­tu­mi. Ga­liau­siai mi­nia, apim­ta slo­gios nuo­jau­tos, ima skirs­ty­tis.

Tą aki­mir­ką dar nie­kas ne­ži­no, kad „Li­tua­ni­cos“ nuo­lau­žos jau il­si­si tarp Sol­di­no pu­šų. Dau­ge­lis svars­to: gal pi­lo­tai pa­sik­ly­do, gal, pa­si­bai­gus de­ga­lams, bu­vo pri­vers­ti nu­tūp­ti ir da­bar ne­tu­ri kaip apie sa­ve pra­neš­ti… Tik ki­tą die­ną į Kau­ną iš Vo­kie­ti­jos at­skrie­ja vil­ties ne­pa­lie­kan­ti te­leg­ra­ma ir tik lie­pos 17-osios vi­du­die­nį pa­skel­bia­mas to­kio tu­ri­nio pra­ne­ši­mas: „Ka­pi­to­nas Ste­pas Da­rius ir Sta­sys Gi­rė­nas, pers­kri­dę van­de­ny­ną, at­li­kę tą di­din­gą žy­gį mū­sų tau­tos gar­bei, šian­dien apie 1 va­lan­dą tra­gin­gai žu­vo Lie­tu­vos prie­an­gy, Vo­kie­ti­joj, ar­ti mies­to Sol­di­no. Skel­bia­me šią skau­džią ži­nią Lie­tu­vos vi­suo­me­nei ir kvie­čia­me vi­suo­ti­niu ge­du­lu pa­gerb­ti žu­vu­sius did­vy­rius.“

At­lan­to nu­ga­lė­to­jų žū­tis, li­kus kiek dau­giau nei 600 ki­lo­me­trų iki Kau­no, be­veik aki­mirks­niu apau­go įvai­riau­siais gan­dais ir ver­si­jo­mis. Ta­čiau apie jas – šiek tiek vė­liau. O kol kas pa­kal­bė­ki­me apie tai, kad ne­ri­mą ke­lian­čių ženk­lų bu­vo ga­li­ma įžvelg­ti pi­lo­tams dar tik ren­gian­tis pa­kil­ti iš Niu­jor­ko.

Startas

Vie­nas jų – ne­guo­džian­čios me­teo­ro­lo­gų prog­no­zės. Dar lie­pos 15-ąją iš Par­yžiaus bu­vo pra­neš­ta, kad Pie­tų Eu­ro­po­je pra­si­dė­ju­sią smar­kią aud­rą vė­jai ne­ša šiau­rės kryp­ti­mi. Niu­jor­ko ae­rod­ro­mo me­teo­ro­lo­gai įspė­jo: skris­da­mi 160-180 ki­lo­me­trų per va­lan­dą grei­čiu lie­tu­vių la­kū­nai, dar ne­pa­sie­kę Kau­no, ne­iš­ven­gia­mai pa­teks į aud­ros spąs­tus. Ta­čiau pa­ta­ri­mo ati­dė­ti tran­sat­lan­ti­nį skry­dį pi­lo­tai ne­pak­lau­sė – juk apie jį sva­jo­ta ir jo lauk­ta iš­ti­sus pen­ke­rius me­tus. Ae­rod­ro­me “Li­tua­ni­cos“ star­tą ruo­šė­si už­fik­suo­ti di­džiu­lė mi­nia re­por­te­rių ir fo­tog­ra­fų. Gal vy­rams nuo il­go lau­ki­mo tie­siog trū­ko kan­try­bė? O gal pi­lo­tai ti­kė­jo­si, kad vė­jas nu­neš aud­rą kur nors ki­tur ir orai virš Eu­ro­pos pa­ge­rės? Vė­les­ni įvy­kiai par­odys, jog pa­ty­rę me­teo­ro­lo­gai bu­vo tei­sūs.

Amerikos lietuviai prie skrydžiui parengtos „Lituanicos“ Niujorko aerodrome. / 1933 m. liepos 15 d. LCVA nuotrauka

Ke­lio­nės ri­zi­ką di­di­no ir tai, kad lėk­tu­ve ne­bu­vo svar­bios įran­gos. Tau­pant pi­ni­gus at­si­sa­ky­ta įreng­ti ra­di­jo sto­tį, tad vi­sas pla­nuo­ja­mas 40 skry­džio va­lan­dų la­kū­nai tu­rė­jo bū­ti vie­nui vie­ni tarp dan­gaus ir že­mės. Na­vi­ga­ci­jos prie­tai­sai, ku­riais bu­vo ap­si­rū­pi­nu­si „Li­tua­ni­cos“ įgu­la, pa­tys pa­pras­čiau­si – du kom­pa­sai, ok­tan­tas, po­ra spe­cia­lių lai­kro­džių, že­mė­la­piai. Veng­da­mi pa­pil­do­mo svo­rio vy­rai ne­pa­siė­mė nei par­ašiu­tų, nei gel­bė­ji­mo­si lie­me­nių. Skry­džiui par­eng­ta „Li­tua­ni­ca“ ir taip jau svė­rė be­veik 3,8 to­nos.

S.Da­rius ir S.Gi­rė­nas pui­kiai su­pra­to, kad vien dėl šios prie­žas­ties jų ke­lio­nė ga­lė­jo baig­tis nė ne­pra­si­dė­ju­si – dėl to­kio svo­rio lėk­tu­vui rie­dant pa­ki­li­mo ta­ku ga­lė­jo per­kais­ti ir sprog­ti va­žiuok­lės pa­dan­gos, pa­ga­liau va­rik­lis ga­lė­jo ne­atp­lėš­ti or­lai­vio nuo že­mės. Abiem at­ve­jais tai bū­tų bai­gę­si ka­tas­tro­fa – nuo pa­ki­li­mo ta­ko nu­rie­dė­ju­si ir ap­vir­tu­si „Li­tua­ni­ca“ dėl mil­ži­niš­ko kie­kio de­ga­lų bū­tų aki­mirks­niu vir­tu­si fa­ke­lu.

Ir štai 6 val. 24 min. Niu­jor­ko va­sa­ros lai­ku „Li­tua­ni­cos“ va­rik­lis už­kau­kia vi­sa jė­ga. Or­lai­vis grei­tė­da­mas pra­de­da rie­dė­ti pa­ki­li­mo ta­ku. Nu­ščiu­vu­si mi­nia ste­bi, kaip lėk­tu­vo va­žiuok­lės ra­tai me­tras po me­tro ry­ja ta­ko be­to­ną. Ne­jau ne­pa­kils? Ir tik li­kus trims pa­sku­ti­niams me­trams ae­rod­ro­me su­si­rin­ku­si mi­nia at­si­dūs­ta – su­nkiai nuo že­mės at­sip­lė­šęs or­lai­vis pa­leng­va ima kop­ti aukš­tyn.

“Li­tua­ni­cos“ pa­ki­li­mas bu­vo iš­ties ri­zi­kin­gas, ta­čiau nu­ga­lė­jo lėk­tu­vą val­džiu­sio S.Da­riaus pro­fe­sio­na­lu­mas ir šal­ta­krau­jiš­ku­mas. Ne­var­gin­si­me skai­ty­to­jų skai­čiais, tik pa­mi­nė­si­me, kad, at­siž­vel­giant į 3,7 to­nos lėk­tu­vo ma­sę, ne itin ga­lin­gam va­rik­liui te­ko la­bai di­de­lė ap­kro­va. To­kią pa­kel­tų to­li gra­žu ne kiek­vie­nas or­lai­vis. Be to, esant di­de­lei spar­nų ap­kro­vai, su­nki lyg įmir­ku­si kem­pi­nė “Li­tua­ni­ca“ dar že­mė­je tu­rė­jo pa­siek­ti 140 ki­lo­me­trų per va­lan­dą grei­tį. Rei­kia tik įsi­vaiz­duo­ti, ko­kią psi­cho­lo­gi­nę įtam­pą jau­tė S.Da­rius lėk­tu­vui ar­tė­jant prie ta­ko pa­bai­gos ir kaip jam te­ko ko­vo­ti su pa­gun­da per anks­ti truk­te­lė­ti vai­ra­laz­dę. Nė­ra abe­jo­nių, kad lie­tu­viai bu­vo pa­si­mo­kę pa­tir­ties iš ki­tų pi­lo­tų, kai mė­gi­ni­mai kuo anks­čiau pa­kel­ti lėk­tu­vą nuo že­mės dra­ma­tiš­kai su­ma­žin­da­vo grei­tį, or­lai­vis pra­ras­da­vo sta­bi­lu­mą ir skry­dis baig­da­vo­si ava­ri­ja. Tai­gi “Li­tua­ni­ca“, nors ir su­nkiai, nors ir lė­tai, bet už­ti­krin­tai at­sip­lė­šė nuo ta­ko ir pa­su­ko į šiau­rės ry­tus, Niu­faund­lan­do link.

Apie tai, kas ankš­to­je „Li­tua­ni­cos“ ka­bi­no­je vy­ko nuo pa­ki­li­mo iki lem­tin­gos aki­mir­kos Sol­di­no miš­ke, ga­li­ma spręs­ti tik iš to me­to orų su­ves­ti­nių, šykš­čių įra­šų žur­na­le ir la­kū­nų ran­ko­mis da­ry­tų žy­mų že­mė­la­py­je: kur­sas, aukš­tis, grei­tis. Iš že­mė­la­pių ma­ty­ti, kad S.Da­rius ir S.Gi­rė­nas ke­ti­no skris­ti dviem lan­kais – Niu­jor­kas-Lon­do­nas ir Lon­do­nas-Kau­nas. Skry­džio marš­ru­tas ve­dė per Ai­ri­ją, Lon­do­ną, Ams­ter­da­mą ir Svi­no­miun­dę (da­bar­ti­nį Svi­nouis­cį). Tuo at­ve­ju, jei “Li­tua­ni­ca“ at­skris­tų į Eu­ro­pą ki­to­je vie­to­je, Ams­ter­da­mą ar­ba Svi­no­miun­dę pi­lo­tai pla­na­vo pa­siek­ti at­sar­gi­niais ke­liais, ve­dan­čiais per vi­du­rio Ang­li­ją ar­ba per Ško­ti­ją ir Šiau­rės jū­rą.

Ne­lai­mės pranašai

Ku­rį ke­lią iš tie­sų pa­si­rin­ko la­kū­nai, ne­ži­no­ma. Ta­čiau aiš­ku vie­na – bent jau iki Niu­faund­lan­do jie nė per žings­nį ne­nu­kry­po nuo pla­nuo­to pa­grin­di­nio marš­ru­to. Tai liu­di­ja fak­tas, kad 19 val. 10 min. vie­tos lai­ku “Li­tua­ni­cos“ įgu­la iš­me­tė gai­re­lę su raš­te­liu. Ja­me tei­gia­ma, jog lėk­tu­vas “Li­tua­ni­ca“ Nr. 688 E skren­da sėk­min­gai, la­kū­nai S.Da­rius ir S.Gi­rė­nas jau­čia­si ge­rai, vi­siems siun­čia lin­kė­ji­mų ir pra­šo ra­du­sį­jį pra­neš­ti apie tai te­leg­ra­fu į Niu­jor­ką ASS’D NEWS agen­tū­rai. Gai­re­lė iš­mes­ta Grand Fol­so mies­te­ly­je, tiks­liai pa­gal skry­džio li­ni­ją. Toks na­vi­ga­ci­jos tiks­lu­mas, tu­rint gal­vo­je pi­lo­tų nau­do­tus prie­tai­sus, ne­ga­li ne­ste­bin­ti!

Ži­no­ma, kad S.Da­rius ir S.Gi­rė­nas tu­rė­jo pa­siė­mę tris to­kias gai­re­les. Bent vie­ną jų pla­nuo­ta iš­mes­ti lėk­tu­vui pa­sie­kus Ai­ri­ją. Ta­čiau li­ku­sių dvie­jų ženk­lų taip nie­kas nie­ka­da ir ne­ra­do. Ne­bu­vo jų ir ka­tas­tro­fos vie­to­je. Tai lei­džia ma­ny­ti, kad gai­re­les la­kū­nai vis dėl­to iš­me­tė. Bet kur – var­gu ar ka­da nors su­ži­no­si­me.

At­ro­do, šiauš­tis mėgs­tan­tis Šiau­rės At­lan­tas lie­tu­vių pi­lo­tams ne­bu­vo ne­sve­tin­gas. Tai liu­di­ja ant skry­džio že­mė­la­pio S.Da­riaus ran­ka lie­tu­viš­kai ir ang­liš­kai su­ra­šy­tos pa­sta­bos: “ra­mus ty­kus oras“, “gied­ra“, “ne­ri­bo­tas ma­to­mu­mas 10 my­lių“, “van­duo ma­ty­ti pro de­be­sis“. Vė­liau pa­sta­bų be­veik ne­bė­ra, tad ga­li­ma spė­ti, kad pa­dė­tis virš van­de­ny­no dra­ma­tiš­kai ne­si­kei­tė.

Be­ne pa­sku­ti­nis įra­šas že­mė­la­py­je pa­da­ry­tas ang­lų kal­ba – pa­žy­mė­ta, jog “Li­tua­ni­ca“ skren­da virš Por­ku­pi­no sek­lu­mos, maž­daug už 200 ki­lo­me­trų į va­ka­rus nuo Ai­ri­jos. Va­di­na­si, iki Eu­ro­pos S.Da­riui ir S.Gi­rė­nui bu­vo li­ku­si kiek dau­giau ne­gu va­lan­da ke­lio.

Nuo ta­da že­mė­la­py­je ne­be­da­ry­ta nei žy­mų, nei pa­sta­bų. Tie­sa, ras­tuo­se S.Da­riaus už­ra­šuo­se pa­mi­nė­ta, kad or­lai­vis pra­skri­do virš šiau­ri­nės Ško­ti­jos ir pa­su­ko Šiau­rės Vo­kie­ti­jos mies­to Ky­lio link. To­kiu at­ve­ju lėk­tu­vo ke­lias tu­rė­jo driek­tis virš Lon­do­no ir Ams­ter­da­mo, ta­čiau že­mė­la­py­je nu­brėž­ta šio kur­so li­ni­ja taip pat ne­pri­mar­gin­ta žy­mių.

Pa­sku­ti­nį kar­tą „Li­tua­ni­ca“ pa­ste­bė­ta lie­pos 16-ąją apie 23 val. vie­tos lai­ku virš Šiau­rės Vo­kie­ti­jos mies­to Štar­gar­do. Tuo me­tu ne­to­li Len­ki­jos sie­nos tel­kė­si dar Niu­jor­ke pra­na­šau­ta aud­ra, tad pi­lo­tams, ma­tyt, te­ko keis­ti kur­są ir su­kti at­gal, piet­va­ka­rių kryp­ti­mi. Tą aki­mir­ką iki pra­žū­ties bu­vo li­kę maž­daug pu­san­tros va­lan­dos…

Soldino apylinkių gyventojai prie sudužusios „Lituanicos“ liekanų. / Nuotrauka iš albumo „Darius ir Girėnas. Transatlantinio skrydžio šešiasdešimtmečiui“

Pir­ma­sis ka­tas­tro­fos liu­dy­to­jas Kud­ha­mo mies­te­lio gy­ven­to­jas Her­ber­tas Grie­be­nas ki­tą ry­tą vo­kie­čių par­ei­gū­nams pa­tei­kė to­kio tu­ri­nio par­ody­mus (ofi­cia­laus do­ku­men­to ver­ti­mo kal­ba ne­tai­sy­ta): „Lie­pos 17 die­ną apie 0.30 val. sto­vė­jau 50 m į šiau­rę nuo vieš­bu­čio ir iš­gir­dau iš šiau­rės ry­tų kryp­ties že­mai skren­dan­čio lėk­tu­vo mo­to­ro ūže­sį. Lėk­tu­vas, ku­ris tu­rė­jo švie­są, skri­do pir­miau iš šiau­rės pro Kud­hamm, pa­skiau pa­su­kė į pie­tus maž­daug link Ro­zen­to­lio ir vėl pa­su­kė į ry­tus ir tur­būt bus pers­kri­dęs per Tel­ling eže­rą. Nuo ten dau­giau lėk­tu­vo švie­sos aš ne­be­ma­čiau, bet mo­to­rą dir­bant dar ir to­liau gir­dė­jau. Per trum­pą lai­ką, maž­daug 1-2 min., o gal ir dar ma­žiau, iš­gir­dau la­bai smar­kų smū­gį. Smū­gio bal­sas iš­sisk­lei­dė tar­pe kal­niu­kų ir miš­kų, to­dėl bu­vo su­nku nu­sta­ty­ti smū­gio kryp­tį. Ka­dan­gi tuo me­tu ir mo­to­ras nu­ti­lo, aš nu­spren­džiau, kad lėk­tu­vas nu­kri­to.“

Spren­džiant iš šių par­ody­mų, o svar­biau­sia – iš per­nai gruo­dį spau­do­je pa­skelb­tos ka­ro avia­ci­jos ka­pi­to­no Vla­do Mor­kaus su­da­ry­tos “Li­tua­ni­cos“ kri­ti­mo sche­mos, prieš su­duž­da­mas or­lai­vis skri­do pus­lan­kiu, su­kda­mas į kai­rę, tar­si pi­lo­tai bū­tų ieš­ko­ję tin­ka­mos vie­tos nu­tūp­ti. Tam rei­ka­lui ga­lė­jo tik­ti ne­to­li miš­ko esan­ti ly­gi pie­ve­lė, ta­čiau lėk­tu­vas jos ne­pa­sie­kė: anks­tų ry­tą iš­si­ruo­šu­sios gry­bau­ti mo­te­rys ap­ti­ko miš­ke iš­si­bars­čiu­sias jo nuo­lau­žas. Ša­lia gu­lė­jo S.Da­riaus kū­nas, o žu­vęs S.Gi­rė­nas sė­dė­jo ka­bi­no­je. Jo­je dar švie­tė ki­še­ni­nis ži­bin­tu­vė­lis. Su­sto­jęs lai­kro­dis ro­dė 36 mi­nu­tes po vi­dur­nak­čio, taip pa­žy­mė­da­mas ka­tas­tro­fos lai­ką.

Šau­dė ar ne­šau­dė?

Ne­tru­kus po ne­lai­mės ėmė sklis­ti įvai­riau­si gan­dai. Kal­bė­ta, kad nuo kur­so nu­kry­pu­sią ir ne­ty­čia virš Ber­lin­che­no sto­vyk­los at­si­dū­ru­sią „Li­tua­ni­cą“ pa­šo­vė vo­kie­čių ka­rei­viai. Dar fan­tas­tiš­kes­nė ver­si­ja bu­vo ke­lia­ma Klai­pė­dos kraš­to ko­men­dan­tui ad­re­suo­ta­me ir vė­liau avia­ci­jos vir­ši­nin­kui per­siųs­ta­me ano­ni­mi­nia­me laiš­ke. Šia­me pen­kių pus­la­pių ma­ši­nė­le ra­šy­ta­me do­ku­men­te įro­di­nė­ja­ma, kad „Li­tua­ni­cos“ sis­te­mas su­trik­dė vo­kie­čių lei­džia­mi elek­tro­mag­ne­ti­niai spin­du­liai. Ne­tru­kus jau ir vai­kai ėmė dai­nuo­ti liūd­ną dai­ne­lę: “Vo­kie­čiai be­gė­džiai ne­ge­rai pa­da­rė, Da­rių ir Gi­rė­ną į ka­pus nu­va­rė…“

Kal­bas apie šau­dy­mą ypač pa­ska­ti­no to­kią ver­si­ją pa­skel­bu­si Pra­ncū­zi­jos kai­rio­ji spau­da ir vo­kie­čių opo­zi­ci­jos lai­kraš­čiai, ku­rie, su­pran­ta­ma, ne­jau­tė jo­kios sim­pa­ti­jos Vo­kie­ti­jo­je šei­mi­nin­ka­vu­siems na­ciams. Šių pub­li­ka­ci­jų to­ną iš kar­to pa­si­ga­vo ir Ame­ri­kos lie­tu­vių lai­kraš­čiai. Pa­šo­vi­mo ver­si­ją gy­nęs bu­vęs Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­kas Pe­tras Jur­gė­la Či­ka­gos lai­kraš­ty­je “Mar­gu­tis“ ne­tgi spė­jo, kad vo­kie­čiai spe­cia­liai ker­ši­jo S.Da­riui, da­ly­va­vu­siam 1923 me­tų Klai­pė­dos su­ki­li­me. Ži­no­ma, to­kios ver­si­jos nė ne­ver­tė­tų im­ti do­mėn, ta­čiau ji pui­kiai par­odo, ko­kių ne­įti­ki­mų samp­ro­ta­vi­mų ga­li­ma su­lauk­ti il­gai ty­lint ofi­cia­liems ty­rė­jams. Tai pa­tvir­ti­na ir Lie­tu­vos pa­siun­ti­nio Va­šing­to­ne Bro­niaus Ka­zio Ba­lu­čio pra­ne­ši­mas už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trui Do­vui Zau­niui. Ja­me sa­ko­ma: “Mi­nia ne­ga­li ra­miai lauk­ti, kol už­si­baigs il­gas ty­ri­nė­ji­mas. Ji tu­ri bū­ti pe­ni­ma. Jei­gu jai ne­bus duo­da­ma ži­nių, ji pa­ti pa­si­ga­mins gan­dų, – kaip iš ti­kro ir yra…“

Vis dėl­to 1933 me­tų spa­lio 9 die­ną “Lie­tu­vos ai­de“ pa­skelb­to­se ka­tas­tro­fos prie­žas­čių ty­ri­mo ko­mi­si­jos iš­va­do­se apie tai, jog lėk­tu­vas ga­lė­jo bū­ti pa­šau­tas, ne­kal­ba­ma. Pi­lo­tų kū­nus ty­rę žy­mūs pro­fe­so­riai Ka­zi­mie­ras Ože­lis ir Jur­gis Ži­lins­kas tei­gė ne­ra­dę juo­se jo­kių šau­ti­nių žaiz­dų. Kul­kų pėd­sa­kų lėk­tu­vo nuo­lau­žo­se ne­ap­ti­ko ir avia­ci­jos in­ži­nie­riai. Ga­liau­siai ko­mi­si­ja pri­ėjo prie iš­va­dos, kad ka­tas­tro­fa įvy­ko dėl blo­gų oro są­ly­gų ir ne­di­de­lių va­rik­lio dar­bo su­tri­ki­mų.

Ta­čiau ofi­cia­lios ko­mi­si­jos iš­va­dos įti­ki­no to­li gra­žu ne vi­sus. Pa­šo­vi­mo ver­si­ja li­ko gy­vuo­ti iš­ti­sus de­šimt­me­čius, jos ša­li­nin­kų yra ir šian­dien. Ypač ak­ty­viai ji bu­vo pro­pa­guo­ja­ma so­viet­me­čiu. Štai 1983 me­tais mi­nint skry­džio 50-me­tį su­kur­ta­me do­ku­men­ti­nia­me fil­me “Li­tua­ni­cos“ spar­nai“ bu­vęs avia­ci­jos ka­pi­to­nas Si­mas Sta­nai­tis be užuo­lan­kų tei­gia: “Vo­kie­čiai, be abe­jo, pyš­ki­no į juo­siuos, jau čia tai ši­to ne­pa­neig­si“, nors čia pat pri­du­ria jo­kių įro­dy­mų tam ne­tu­rįs. Apie ne­va lėk­tu­vo nuo­lau­žo­se ras­tas “ku­lip­kas“ už­si­me­na ir ki­tas fil­mo kū­rė­jų pa­šne­ko­vas – bu­vęs avia­ci­jos dirb­tu­vių va­do­vas An­ta­nas Ga­ve­lis. Ta­čiau ar ga­li­ma tuo ti­kė­ti, jei ti­krai ži­no­ma, kad avia­ci­jos dirb­tu­vė­se “Li­tua­ni­cos“ nuo­lau­žos at­si­dū­rė tik pra­ėjus ge­ram pus­me­čiui po ka­tas­tro­fos? Iki tol jos bu­vo eks­po­nuo­ja­mos Ka­ro mu­zie­ju­je ir nie­kas jo­kių “ku­lip­kų“ ne­ra­do. Gal fil­mo kū­rė­jų kal­bin­ti gar­baus am­žiaus vy­rai tie­siog šne­kė­jo tai, ko rei­kė­jo so­vie­ti­niams ideo­lo­gams: dėl vis­ko kal­ti na­ciai ir blo­ga An­ta­no Sme­to­nos val­džia?

S.Dariaus ir S.Girėno laidotuvių procesija Kaune. / LCVA nuotrauka

Pa­šo­vi­mo ver­si­ja daž­niau­siai sie­ja­ma su tuo, kad kur­są pa­kei­tu­si “Li­tua­ni­ca“ pra­skri­do vi­siš­kai ar­ti Ber­lin­che­no sto­vyk­los, ir dar pa­siš­vie­tė ben­ga­liš­ko­mis ug­ni­mis. Ne­mė­gin­da­mi nei pa­tvir­tin­ti šios ver­si­jos, nei pa­neig­ti, vis dėl­to tu­ri­me at­kreip­ti dė­me­sį į ke­le­tą ap­lin­ky­bių.

Tra­ge­di­ja įvy­ko 1933 me­tų va­sa­rą, kai Adol­fas Hit­le­ris dar ne­bu­vo Vo­kie­ti­jos fiu­re­ris, tik rei­cho kanc­le­ris. Na­cio­nal­so­cia­lis­tų par­ti­ja tuo me­tu dar ne­bu­vo pri­ėmu­si va­di­na­mų­jų Niurn­ber­go įsta­ty­mų, įtei­si­nu­sių žy­dų per­se­kio­ji­mą. Be to, žy­dus į kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­las im­ta ga­ben­ti 1938-ai­siais, o ma­si­nės jų žu­dy­nės pra­si­dė­jo tik An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro me­tais. 1933-iai­siais Vo­kie­ti­ja dar su nie­kuo ne­ka­ria­vo, tad jos te­ri­to­ri­jo­je ne­bu­vo ir ka­ro be­lais­vių. Ki­taip sa­kant, Ber­lin­che­nas tuo me­tu ne­bu­vo ir ne­ga­lė­jo bū­ti mir­ties sto­vyk­la, ku­rią rei­kė­jo itin kruopš­čiai slėp­ti nuo pa­ša­li­nių akių. At­siž­vel­giant į tai, kad vo­kie­čiai pa­tys jį va­di­no sa­va­no­rių dar­bi­nin­kų sto­vyk­la, ga­li­ma da­ry­ti iš­va­dą, jog šis ob­jek­tas blo­giau­siu at­ve­ju bu­vo pa­na­šus į lie­tu­viš­ką pri­ver­čia­mų­jų dar­bų sto­vyk­lą Di­mi­tra­ve. Ar ja­me ga­lė­jo bū­ti sar­gy­bos bokš­te­liai su kul­kos­vai­džiais? Pa­ga­liau, net jei ir bu­vo, ar draus­min­gi vo­kie­čių ka­riai bū­tų sa­va­va­liš­kai šau­dę į ne­at­pa­žin­tą or­lai­vį? Ki­taip ne­ga­lė­jo bū­ti, nes kol sto­vyk­los ap­sau­ga bū­tų pra­ne­šu­si apie “Li­tua­ni­cą“ sa­vo va­do­vy­bei ir ga­vu­si įsa­ky­mą lėk­tu­vą nu­muš­ti, ap­šau­do­ma­me plo­te jo ne­bū­tų li­kę nė pa­du­jų. Gal ka­rei­viai tu­rė­jo įsa­ky­mą nu­muš­ti bet ko­kį lėk­tu­vą? Ta­čiau tam tu­rė­jo bū­ti ypač svar­bių prie­žas­čių, tik mes apie jas nie­ko ne­ži­no­me.

Bet gal “Li­tua­ni­ca“ bu­vo ap­šau­dy­ta ne iš Ber­lin­che­no? Ta­da kas ga­lė­jo tai pa­da­ry­ti, jei prieš­lėk­tu­vi­nės gy­ny­bos da­li­nių Vo­kie­ti­ja tuo­met dar ne­tu­rė­jo ir pa­gal Ver­sa­lio su­tar­tį ne­ga­lė­jo tu­rė­ti? O nu­muš­ti virš že­mų de­be­sų nak­tį 180 ki­lo­me­trų per va­lan­dą grei­čiu skren­dan­tį ne­di­de­lį lėk­tu­vą pa­pras­tu kul­kos­vai­džiu – be­veik ne­įma­no­ma. Ne­bent tas or­lai­vis skris­tų la­bai že­mai ir dar pa­lei pat ug­nies taš­ką. Ta­čiau net ir tuo at­ve­ju pa­ty­rę pi­lo­tai ga­lė­jo ne­sun­kiai pa­si­trauk­ti iš ne­di­de­lės ap­šau­dy­mo zo­nos.

Na, bet jei į “Li­tua­ni­cą“ ti­krai bu­vo šau­dy­ta ir dar pa­tai­ky­ta į pi­lo­tus, ky­la klau­si­mas, kaip su­žeis­ti la­kū­nai su­ge­bė­jo nu­skris­ti dar 35 ki­lo­me­trus ir, leis­da­mie­si virš Sol­di­no, at­lik­ti sklan­dų kai­rio­jo spar­no vi­ra­žą? Ga­lų ga­le ar šau­dant iš apa­čios ne­bū­tų bu­vę pa­tai­ky­ta į pa­pil­vė­je esan­čią ku­ro tal­pyk­lą (ji bū­tų už­si­lieps­no­ju­si) ar­ba va­rik­lį, ku­ris, at­siž­vel­giant į kons­truk­ci­ją, bū­tų ne­iš­ven­gia­mai su­sto­jęs? Ta­čiau prieš pat ka­tas­tro­fą liu­dy­to­jas aiš­kiai gir­dė­jo “Li­tua­ni­cos“ va­rik­lio burz­gi­mą. Be to, ir ofi­cia­lio­se ko­mi­si­jos iš­va­do­se tei­gia­ma: “Ka­tas­tro­fos mo­men­tu mo­to­ras dar su­ko­si, apie ką ga­li­ma bu­vo spręs­ti iš pro­pe­le­rio įvo­rės, ku­rion bu­vo įsuk­ta su di­de­le jė­ga me­džio pluoš­tai.“ Tai­gi tu­rė­da­mi gal­vo­je, kad ko­mi­si­ja nei la­kū­nų kū­nuo­se, nei lėk­tu­ve kul­kų pėd­sa­kų ne­ra­do, ap­šau­dy­mo ver­si­ją kol kas tu­ri­me pa­lik­ti ra­my­bė­je.

Ir did­vy­riai ga­li suklysti

O da­bar grįž­ki­me prie ofi­cia­lių ko­mi­si­jos iš­va­dų, ku­rio­se sa­ko­ma, kad “Li­tua­ni­ca“ su­du­žo dėl pra­stų oro są­ly­gų ir ne­di­de­lių va­rik­lio su­tri­ki­mų. Dėl orų lyg ir vis­kas aiš­ku: “Oras ne­lai­mės vie­to­je bu­vo skri­di­mo at­žvil­giu la­bai blo­gas: ly­no­jo, bu­vo že­mi de­be­sys, vie­to­mis rū­kas ir la­bai tam­su. Sol­di­no apy­lin­kė­se nak­tį iš lie­pos 16 į 17 d. aud­ros ne­bu­vo, bet Dan­ci­go ra­jo­ne bu­vo aud­rin­ga“.

Čia rei­kia pri­si­min­ti se­ną tie­są, kad avia­ci­jos ka­tas­tro­fų be­veik nie­ka­da ne­su­ke­lia tik vie­na ko­kia nors prie­žas­ties – jas pa­pras­tai le­mia vi­sa vir­ti­nė ap­lin­ky­bių, ge­di­mų ar klai­dų. Iš ko­mi­si­jos iš­va­dų ma­ty­ti, jog an­tras le­mia­mas veiks­nys bu­vo va­rik­lio prob­le­mos. Ra­šo­ma, kad “Li­tua­ni­cos“ ben­zi­no fil­tras ir kar­biu­ra­to­rius ras­ti ge­ro­kai už­terš­ti aliu­mi­nio “rū­džių, pri­si­rin­ku­sių iš aliu­mi­ni­nių ba­kų. Šis fil­trų už­ter­ši­mas ne­bu­vo pa­kan­ka­mas, kad mo­to­ras vi­siš­kai su­sto­tų vei­kęs, bet ga­lė­jo su­kliu­dy­ti nor­ma­lų mo­to­ro vei­ki­mą tiek, kad jis ne­ga­lė­jo dirb­ti pil­nais ap­si­su­ki­mais.“

Tai­gi va­rik­lio su­tri­ki­mai S.Da­riui ir S.Gi­rė­nui nie­kaip ne­bū­tų lei­dę pa­kil­ti virš Dan­ci­go (da­bar­ti­nio Gdans­ko) apy­lin­kė­se siau­tu­sios aud­ros. Ti­kė­tis, jog de­fek­tas pa­si­tai­sys sa­vai­me, jie taip pat ne­ga­lė­jo. Su­pras­da­mi, kad to­liau bus dar blo­giau, la­kū­nai, pa­sak eks­per­tų, “pra­skri­dę apie 80 ki­lo­me­trų Kau­no kryp­ti­mi, bu­vo pri­vers­ti dėl kal­ba­mų prie­žas­čių pa­suk­ti at­gal ir skri­do Ber­ly­no link ieš­ko­da­mi nu­tū­pi­mo vie­tų“.

S.Darius ir S.Girėnas prieš skrydį. / LCVA nuotrauka

Ga­liau­siai iš­va­do­se sa­ko­ma, kad “la­kū­nai, pa­ste­bė­ję ties Kuh­da­mo kai­mu švie­ses­nę vie­tą, no­rė­da­mi įsi­ti­kin­ti, ar tai nė­ra tin­ka­ma vie­ta nu­si­leis­ti, pa­da­rė la­bai že­mai ra­tą, ku­ris bu­vo tra­giš­kas. Dėl la­bai blo­go ma­to­mu­mo, tam­sios mig­lo­tos nak­ties, nuo­var­gio jie per po­sū­kį pa­te­ko virš iš­si­ki­šu­sių me­džių vir­šū­nių ir lėk­tu­vas vi­su smar­ku­mu kirs­da­mas me­džius nu­ėjo že­myn. Jė­ga, ku­ria lėk­tu­vas su­si­da­vė į me­džius, bu­vo taip di­de­lė, jog nė­ra abe­jo­nės, kad tai at­si­ti­ko ne tū­piant, bet skri­di­mo me­tu, ap­si­ri­kus aukš­ty­je“.

Pa­sku­ti­niai du ci­ta­tos žo­džiai at­sar­giai nu­ro­do ir ga­li­mą pi­lo­tų klai­dą, ta­čiau dau­giau apie žmo­giš­ką­jį veiks­nį iš­va­do­se ne­už­si­me­na­ma. Kaip ne­kal­ba­ma ir apie ga­li­mas prie­tai­sų pa­klai­das. Tuo me­tu vo­kie­čių pa­tei­ki duo­me­nys liu­di­ja apie at­mos­fe­ros slė­gio skir­tu­mą Niu­jor­ke ir ka­tas­tro­fos vie­to­je. Va­di­na­si, lėk­tu­vo aukš­ti­ma­tis ga­lė­jo ro­dy­ti di­des­nį aukš­tį nei tas, ku­ria­me iš ti­krų­jų skri­do „Li­tua­ni­ca“ prieš kliu­dy­da­ma Sol­di­no pu­šų vir­šū­nes.

Ki­ta ver­tus, lie­ka ne­aiš­ku ir kas – S.Da­rius ar S.Gi­rė­nas – val­dė lėk­tu­vą tą lem­tin­gą aki­mir­ką. Iš ka­tas­tro­fos vie­to­je ras­tų pi­lo­tų kū­nų pa­dė­ties ga­li­ma da­ry­ti prie­lai­dą, kad S.Da­rius tuo me­tu mė­gi­no kaž­ką pa­siš­vies­ti ži­bin­tu­vė­liu, o štur­va­lą lai­kė S.Gi­rė­nas, ku­ris bu­vo kur kas ma­žiau įgu­dęs skris­ti vien pa­gal prie­tai­sus. To­kiu at­ve­ju bū­tų ga­li­ma be­veik ne­abe­jo­ti, kad prie ka­tas­tro­fos pri­si­dė­jo ir pi­lo­to klai­da. Ta­čiau ši prie­lai­da rei­ka­lau­ja vi­siš­kai ne­gin­či­ja­mų įro­dy­mų.

Ki­ta ver­tus, net ir kal­bos apie ga­li­mas la­kū­nų klai­das jo­kiu bū­du ne­men­ki­na S.Da­riaus ir S.Gi­rė­no žyg­dar­bio, įkvė­pu­sio ne vie­ną lie­tu­vių kar­tą. Taip, bė­gan­tys me­tai vis re­ti­na šių dra­ma­tiš­kų įvy­kių liu­di­nin­kų gre­tas ir vis la­biau to­li­na mus nuo gra­žios le­gen­dos apie pa­šau­tus Lie­tu­vos sa­ka­lus. Ta­čiau taš­kas mū­sų did­vy­rių is­to­ri­jo­je dar ne­pa­dė­tas. At­sa­ky­mai į dau­ge­lį iki šiol ne­at­sa­ky­tų klau­si­mų ty­ri­nė­to­jų te­be­lau­kia at­vi­ruo­se ar­chy­vuo­se, pa­ga­liau at­si­ve­ria ir pri­va­čių do­ku­men­tų sau­gyk­lų du­rys. Tad be­veik nė­ra abe­jo­nių, kad “Li­tua­ni­cos“ is­to­ri­ja anks­čiau ar vė­liau nu­švis nau­jo­mis spal­vo­mis.

Lietuvos žinios, 2013-07-12

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s