1940-ųjų inteligentai: naivuoliai ar išdavikai?

AL-130719-01

1940-ųjų lie­pos 21 die­ną so­vie­ti­nių oku­pan­tų su­for­muo­tas Liau­dies sei­mas nu­ta­rė, kad Lie­tu­va tu­ri tap­ti 13-ąja SSRS res­pub­li­ka. De­ja, nei iki tol, nei vė­liau kraš­to in­te­lek­tua­lai ne­pa­sip­rie­ši­no mū­sų vals­ty­bės lik­vi­da­vi­mui.

„1940 me­tų lie­pos 21 die­ną 15 val. 30 mi­nu­čių nu­si­lei­do plie­ni­nė už­dan­ga, ku­ri at­sky­rė bu­vu­sią plu­to­kra­ti­nę, iš­nau­do­to­jų Lie­tu­vą nuo nau­jos, dar­bo žmo­nių Lie­tu­vos.“ Štai taip 1940 me­tų lie­pos 23 die­nos „Prav­do­je“ džiū­ga­vo ra­šy­to­jas Jo­nas Šim­kus. Šiuo ra­ši­niu ko­mu­nis­tuo­jan­tis li­te­ra­tas at­si­lie­pė į pra­gaiš­tin­gą so­vie­ti­nių oku­pan­tų su­for­muo­to Liau­dies sei­mo nu­ta­ri­mą lik­vi­duo­ti Lie­tu­vos vals­ty­bę ir pri­jung­ti ją prie So­vie­tų Są­jun­gos. Ka­žin ar pats sta­li­niz­mo tru­ba­dū­ras ir Liau­dies sei­mo at­sto­vai, en­tu­zias­tin­gai kel­da­mi ran­kas už tai, kad Lie­tu­va tap­tų try­lik­tą­ja so­vie­ti­ne res­pub­li­ka, su­vo­kė, kad ši plie­no už­dan­ga il­gam at­skirs kraš­tą nuo ci­vi­li­zuo­to pa­sau­lio, kad pro ją ne­be­ga­lės pra­sisk­verb­ti ne tik oku­pan­tų pa­verg­to kraš­to žmo­nės, bet ir jų min­tys.

Mi­nė­tas ra­šy­to­jas bu­vo tik vie­nas iš dau­ge­lio me­ni­nin­kų, to­mis bai­sio­mis die­no­mis džiū­ga­vu­sių dėl pa­te­kan­čios Sta­li­no sau­lės. Į ti­ro­ni­ją šlo­vi­nu­sį cho­rą tuo­met įsi­lie­jo gau­sy­bė ra­šy­to­jų, dai­li­nin­kų, mu­zi­kų, tea­tra­lų. Ak­ty­viau­siems šios kan­ta­tos so­lis­tams pri­ta­rė ir ne­ma­žai ki­tų in­te­li­gen­tų – moks­li­nin­kų, tei­si­nin­kų, in­ži­nie­rių. Stro­piai ant oku­pan­tų ma­lū­no van­de­nį py­lė ir dar ne­at­leis­ti tar­pu­ka­rio val­di­nin­kai. Ir tik sau­giu at­stu­mu nuo Lie­tu­vos bu­vę dip­lo­ma­tai ir kai ku­rie mo­ky­to­jai mė­gi­no jiems prie­ina­mo­mis prie­mo­nė­mis prieš­in­tis Lie­tu­vos su­nai­ki­ni­mui.

Ko­dėl vi­suo­me­nė bei jos stu­bu­ras – in­te­li­gen­ti­ja taip ne­adek­va­čiai rea­ga­vo į aki­vaiz­džią prie­var­tą? Ko­dėl tiek daug me­ni­nin­kų ar­ba at­vi­rai ko­mu­nis­ta­vo, ar­ba reiš­kė sim­pa­ti­jas so­vie­tams? Ko­dėl ty­lė­jo tau­ti­nin­kai? Ko­dėl bal­so ne­kė­lė krikš­čio­nys de­mo­kra­tai? Ar ne to­dėl, kad 14 au­to­ri­ta­ri­nio val­dy­mo me­tų smar­kiai kir­to per pi­lie­ti­nės vi­suo­me­nės dai­gus? Ar ne to­dėl, kad tau­ti­nin­kų val­dy­mo me­tu ko­mu­nis­ti­nė veik­la bu­vo per­se­kio­ja­ma, o sim­pa­ti­jos So­vie­tų Są­jun­gai – ne­tgi ska­ti­na­mos? Ar ne to­dėl, kad per sa­vo “kul­tū­ri­nius pro­jek­tus“ so­vie­tai pri­vei­sė Lie­tu­vo­je gau­sy­bę “kul­tūr­bol­še­vi­kų“? O gal dau­gu­ma lie­tu­vių nuo­šir­džiai ti­kė­jo, kad so­vie­tai ne tik ne­sug­riaus dau­giau nei du de­šimt­me­čius kur­tos vals­ty­bės, bet ir at­neš jai ti­krą de­mo­kra­ti­ją ir so­cia­li­nį tei­sin­gu­mą?

Tam, kad bent kiek pri­ar­tė­tu­me prie at­sa­ky­mų į šiuos ir ki­tus klau­si­mus, tu­rė­tu­me at­siž­velg­ti į ke­le­tą da­ly­kų: in­te­li­gen­tų pa­dė­tį ket­vir­to­jo de­šimt­me­čio Lie­tu­vo­je, so­vie­tų pa­stan­gas su­for­muo­ti kraš­te “penk­tą­ją ko­lo­ną“ ir į ne­įti­kė­ti­ną grei­tį, ku­riuo Lie­tu­va 1940-ai­siais bu­vo ve­da­ma pra­žū­ties link.

Sovietų paskirtas okupuotos Lietuvos „prezidentas“ J.Paleckis Liaudies seimo pirmųjų posėdžių dienomis vykusiame mitinge. Kaunas, 1940 m. liepa.

Re­por­ta­žai iš rojaus

Pra­dė­ki­me nuo klau­si­mo, ar tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos in­te­li­gen­tai tu­rė­jo po­li­ti­nes pa­žiū­ras, ar pri­ta­rė vie­nai ar ki­tai ideo­lo­gi­jai. Iš pir­mo žvilgs­nio – taip, tad juos są­ly­gi­nai ga­li­ma bū­tų su­skirs­ty­ti į dvi sto­vyk­las: kai­riuo­sius ir de­ši­niuo­sius. Prie pir­mų­jų pri­skir­ki­me tau­ti­nin­kus, be­są­ly­giš­kai rė­mu­sius An­ta­no Sme­to­nos val­džią ir krikš­čio­nis de­mo­kra­tus, ku­rie, nors ne iki ga­lo pri­ta­rė au­to­ri­ta­ri­niam val­dy­mui, į rim­tą konf­ron­ta­ci­ją su re­ži­mu nė­jo.

Ki­ta gau­si in­te­li­gen­ti­jos da­lis lai­kė sa­ve kai­riai­siais, nors ir ne­si­ta­pa­ti­no su ko­mu­nis­tais. Tarp jų įdo­miau­si ne nuo pat Ne­prik­lau­so­my­bės pa­skel­bi­mo lai­kų gy­va­vę so­cia­lis­tai ar vals­tie­čiai liau­di­nin­kai, o tie ne­apib­rėž­tų pa­žiū­rų vei­kė­jai, ku­riuos ga­li­ma va­din­ti tie­siog ko­mu­nis­tuo­jan­čiais. Kaip ir iš kur jie at­si­ra­do?

Rei­kia pa­ste­bė­ti, kad ket­vir­ta­ja­me de­šimt­me­ty­je įsi­vy­ra­vu­si po­li­ti­nė ir vi­suo­me­ni­nė stag­na­ci­ja ne­ten­ki­no nei kai­rių­jų, nei de­ši­nių­jų in­te­lek­tua­lų. Ta­čiau pa­sta­rų­jų bal­sas Lie­tu­vo­je tiek po 1926-ųjų per­vers­mo, tiek ar­tė­jant so­vie­ti­nei oku­pa­ci­jai ne­bu­vo la­bai gir­di­mas. Pri­ti­lo tau­ti­nių idea­lų šauk­lys Juo­zas Tu­mas-Vaiž­gan­tas, A.Sme­to­nos au­to­ri­ta­riz­mui ne­beo­po­na­vo vie­nas ryš­kiau­sių krikš­čio­niš­kos pa­krai­pos vei­kė­jų – “Nau­jo­sios Ro­mu­vos“ re­dak­to­rius Juo­zas Ke­liuo­tis, al­ter­na­ty­vą kai­rė­ji­mui įžvel­gęs ka­ta­li­kiš­ko­je Pra­ncū­zi­jo­je ir hu­ma­nis­ti­nės Eu­ro­pos idea­luo­se. Pa­ga­liau, tau­ti­nin­kai at­si­kra­tė ak­ty­viai vi­suo­me­nė­je be­si­reiš­ku­sio Vin­co Krė­vės, taip ne­tie­sio­giai pa­stū­mė­da­mi jį į so­vie­tų sim­pa­ti­kų glė­bį.

Tie, ku­rie ko­mu­nis­ta­vi­mą pa­si­rin­ko kaip pro­tes­to prieš au­to­ri­ta­ri­nį re­ži­mą for­mą, var­gu ar iki ga­lo su­pra­to, ką da­ro. Nei jie, nei dau­gu­ma ki­tų Lie­tu­vos in­te­li­gen­tų apie tai, kas iš ti­krų­jų vyks­ta sta­li­ni­nė­je So­vie­tų Są­jun­go­je, nei ži­no­jo, nei no­rė­jo ži­no­ti. Taip, dar bu­vo ne­ma­žai vy­res­nio­sios kar­tos at­sto­vų, gy­ve­nu­sių Ru­si­jo­je re­vo­liu­ci­jos me­tu ir sa­vo aki­mis ma­čiu­sių rau­do­ną­jį te­ro­rą. Ta­čiau ket­vir­to­jo de­šimt­me­čio pa­bai­go­je vis la­biau reiš­kė­si jau­no­ji kar­ta, vi­siš­kai ne­su­vo­ku­si Ry­tų kai­my­nės grės­mės. Juo la­biau kad vie­šo­jo­je erd­vė­je do­mi­na­vo la­bai jau pa­lan­kūs ko­mu­nis­ti­nės im­pe­ri­jos ver­ti­ni­mai – ją gy­rė ko­ne vi­sa lie­tu­viš­ka spau­da. Be to, so­vie­tai kaip įma­ny­da­mi bru­ko Lie­tu­vos žmo­nėms sa­vą­ją pro­pa­gan­dą, daž­niau­siai pa­si­reiš­ku­sią per va­di­na­mą­ją kul­tū­rą. Gau­sy­bė ki­no tea­truo­se ro­do­mų ru­siš­kų fil­mų pie­šė idi­liš­ką so­vie­ti­nių žmo­nių gy­ve­ni­mą, tą pa­tį įspū­dį bu­vo ga­li­ma su­si­da­ry­ti ir iš vi­suo­se kios­kuo­se par­duo­da­mų so­vie­ti­nių lai­kraš­čių bei žur­na­lų. Tuo me­tu Lie­tu­vos val­džia nei ko­vo­jo, nei no­rė­jo ko­vo­ti prieš kai­my­nų in­for­ma­ci­nes at­akas.

Tuo tar­pu ko­mu­nis­tuo­jan­tys kai­ruo­liai ne­iš­ven­gia­mai pa­te­ko į pog­rin­dy­je vei­ku­sių ko­mu­nis­tų, ku­rie vie­nin­te­liai gar­siai kri­ti­ka­vo A.Sme­to­ną ir jo val­dy­mą, trau­kos lau­ką. Ta­čiau tai dar bu­vo pu­sė bė­dos. Kur kas blo­giau, kad to­kie vei­kė­jai la­bai grei­tai at­si­dū­rė so­vie­ti­nės žval­gy­bos aki­ra­ty­je. Bū­tent jiems bu­vo nu­ma­ty­tas SSRS “penk­to­sios ko­lo­nos“ vaid­muo.

Krem­liaus stra­te­gai ne­sun­kiai įžvel­gė Lie­tu­vos vi­suo­me­nės Achi­lo kul­ną. Juo ta­po par­adok­sa­li si­tua­ci­ja: ko­mu­nis­ti­nė veik­la ša­ly­je drau­džia­ma ir per­se­kio­ja­ma, o pro­so­vie­ti­nės pa­žiū­ros – ne tik lei­džia­mos, bet ne­tgi ska­ti­na­mos. Tai­gi, so­vie­ti­nė “kul­tū­ra“ ir in­for­ma­ci­ja, o tiks­liau, de­zin­for­ma­ci­ja, la­bai grei­tai ta­po svar­biau­siu Mask­vos gink­lu ko­vo­ti už žmo­nių pro­tus.

Be­ne pir­ma­sis Krem­liaus Tro­jos ark­lys bu­vo so­vie­tų dip­lo­ma­tų glo­bo­ja­ma „Lie­tu­vių drau­gi­ja TSRS tau­tų kul­tū­rai pa­žin­ti“. Ji ren­gė par­odas, su­si­ti­ki­mus, o svar­biau­sia – or­ga­ni­za­vo Lie­tu­vos in­te­li­gen­tų ke­lio­nes į So­vie­tų Są­jun­gą, kur pa­tek­ti ne­bu­vo itin pa­pras­ta.

Vie­na to­kia 1935-ai­siais su­reng­ta ke­lio­nė su­kė­lė mil­ži­niš­ką efek­tą. Tik įsi­vaiz­duo­ki­me: Mask­vo­je lie­tu­viai ap­gy­ven­di­na­mi ge­riau­sia­me vieš­bu­ty­je, ska­niai mai­ti­na­mi, gir­do­mi, ve­džio­ja­mi po tea­trus ir par­odas, o drau­giš­ki so­vie­tų par­ei­gū­nai va­di­na juos bi­čiu­liais ir bend­ra­žy­giais. Ne­nuos­ta­bu, kad net Ba­lys Sruo­ga vie­na­me Klai­pė­dos lai­kraš­ty­je iš­vy­ką pa­va­di­no “ke­lio­ne į Ro­jų, kur yra tvar­ka“.

Tie­sa, ne vi­sus eks­kur­san­tus so­vie­tams pa­vy­ko apk­vai­lin­ti. Štai Va­sa­rio 16-osios Ak­to sig­na­ta­ras My­ko­las Bir­žiš­ka po ke­lio­nės pa­sku­bė­jo pa­si­trauk­ti iš pro­so­vie­ti­nės lie­tu­vių drau­gi­jos, ma­tyt, ge­rai su­pra­tęs Mask­vos vei­kė­jų tiks­lus. Ta­čiau jo vie­tą tuoj pat užė­mė V.Krė­vė, jau se­no­kai ir nuo­lat my­nęs SSRS pa­siun­ti­ny­bės Kau­ne slenks­tį.

Grupė Lietuvos liaudies seimo atstovų Kremliuje, SSRS AT VII nepaprastojoje sesijoje, kur Lietuva buvo inkorporuota į SSRS sudėtį (iš kairės): P.Cvirka, A.Venclova, L.Gira, Salomėja Nėris, K.Korsakas. Maskva, 1940 m. rugpjūčio mėn.

Pra­žiop­so­tas šansas

1936 me­tų ru­de­nį Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­tas (VSD), ste­bė­jęs ir ana­li­za­vęs vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų veik­lą, ėmė skam­bin­ti pa­vo­jaus var­pais. Apie le­ga­liai Lie­tu­vo­je vei­kian­čius pro­so­vie­ti­nius cen­trus šios ži­ny­bos do­ku­men­tuo­se tuo me­tu už­si­me­na­ma la­bai daž­nai. Štai lap­kri­čio 16 die­nos VSD pa­žy­mo­je nu­ro­do­ma, kad „mark­sis­ti­nės dva­sios for­ma­vi­mui­si“ di­de­lės įta­kos tu­ri Vy­tau­to Di­džio­jo uni­ver­si­te­to Hu­ma­ni­ta­ri­nių moks­lų fa­kul­te­to va­do­vy­bė ir jos na­rių re­da­guo­ja­mas „Li­te­ra­tū­ros žur­na­las“. Kiek anks­čiau par­eng­ta­me sau­gu­mo biu­le­te­ny­je siū­ly­ta, ko­vo­jant su plin­tan­čia ko­mu­niz­mo ideo­lo­gi­ja, už­da­ry­ti ir “Lie­tu­vių drau­gi­ją TSRS tau­tų kul­tū­rai pa­žin­ti“.

Im­tis to­kių prie­mo­nių val­džia ga­lė­jo ne­sun­kiai: 1936-ai­siais jau vei­kė itin griež­tas Drau­gi­jų įsta­ty­mas. Rem­da­ma­sis juo vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tras įga­vo tei­sę „vals­ty­bės ir tau­tos sau­gu­mo su­me­ti­mais“ už­da­ry­ti bet ku­rią par­ti­ją, or­ga­ni­za­ci­ją ar drau­gi­ją. Šis vėz­das jau bu­vo pa­nau­do­tas: Lie­tu­vo­je užd­raus­tos vi­sos po­li­ti­nės par­ti­jos, iš­sky­rus Tau­ti­nin­kų są­jun­gą. Tas pats įsta­ty­mas nu­ma­tė, kad nuo lie­pos 1 die­nos veik­ti ga­lės tik vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tro lei­di­mą tu­rin­čios drau­gi­jos. Tai, kad pro­so­vie­ti­nė drau­gi­ja ne­bus per­re­gis­truo­ta, ne­kė­lė abe­jo­nių, tad jos na­riai net svars­tė – ar dar veik­ti, ar iš­si­bė­gio­ti pa­tiems, ne­lau­kiant val­džios pa­tvar­ky­mų. Ta­čiau ne­ti­kė­tai vi­siems Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­ja „dip­lo­ma­tiš­kais su­me­ti­mais pa­pra­šė, kad Drau­gi­jos val­dy­ba per­re­gis­truo­tų Drau­gi­ją“. 1937 me­tų ba­lan­džio 17-ąją tai ir bu­vo pa­da­ry­ta. Kaip vie­na­me straips­ny­je pa­ste­bė­jo is­to­ri­kas Dan­gi­ras Ma­čiu­lis, gin­da­ma tau­ti­nės kul­tū­ros ty­ru­mą ir no­rė­da­ma iš­tar­ti tvir­tą „ne“ sve­ti­moms įta­koms, val­džia daž­nai pa­kliū­da­vo į keb­lią pa­dė­tį – „truk­dė di­džio­ji po­li­ti­ka, šiuo at­ve­ju – „nep­rie­kaiš­tin­gi“ san­ty­kiai tarp Lie­tu­vos ir So­vie­tų Są­jun­gos bei Vil­niaus prob­le­ma“.

Lie­tu­vos val­džios mė­gi­ni­mai la­vi­ruo­ti tarp skir­tin­gų kai­my­nų in­te­re­sų ne­tru­ko įtrauk­ti ša­lį į rim­tą po­li­ti­nę ir mo­ra­li­nę kri­zę. 1938-ai­siais pri­im­tas Len­ki­jos ul­ti­ma­tu­mas, rei­ka­la­vęs ne­išsp­ren­dus Vil­niaus prob­le­mos už­megz­ti su ja dip­lo­ma­ti­nius san­ty­kius, ir 1939-ai­siais na­cių Vo­kie­ti­jai ati­duo­tas Klai­pė­dos kraš­tas su­kė­lė Lie­tu­vo­je ti­krą pa­si­pik­ti­ni­mo aud­rą.

Smun­kant tau­ti­nin­kų au­to­ri­te­tui, 1938-ai­siais su­ska­to per­sig­ru­puo­ti il­gai ne­vei­ku­sios po­li­ti­nės par­ti­jos. Pa­mir­šę ne­su­ta­ri­mus, krikš­čio­nys de­mo­kra­tai ir liau­di­nin­kai su­da­rė “Ašies“ var­du pa­va­din­tą są­jun­gą, prie jos vė­liau pri­si­jun­gė ir so­cial­de­mo­kra­tai. Opo­zi­ci­ja rei­ka­la­vo sku­biai su­da­ry­ti koa­li­ci­nę vy­riau­sy­bę. Ka­dan­gi jos ne­ten­ki­no nau­ja­sis ku­ni­go Vla­do Mi­ro­no mi­nis­trų ka­bi­ne­tas, ku­ria­me vėl po­sė­džia­vo vien tau­ti­nin­kai, ru­de­nį rei­ka­la­vi­mai įsi­leis­ti tau­ti­nin­kų opo­nen­tus į vals­ty­bės val­dy­mą jau iš­si­lie­jo mi­tin­gais, an­ti­vy­riau­sy­bi­nė­mis re­zo­liu­ci­jo­mis ir stu­den­tų bruz­dė­ji­mais.

Pa­sku­ti­niais ne­prik­lau­so­my­bės me­tais A.Sme­to­na dar tu­rė­jo šan­są at­kur­ti šly­jan­čią sa­vo re­pu­ta­ci­ją, ras­ti bend­rą kal­bą su jam opo­na­vu­siais in­te­li­gen­tais ir su­telk­ti tau­tą, ta­čiau šios ga­li­my­bės jis ne­iš­nau­do­jo. Po Klai­pė­dos kraš­to ne­tek­ties at­sis­ta­ty­di­nus V.Mi­ro­no mi­nis­trų ka­bi­ne­tui, į nau­ją­ją Jo­no Čer­niaus vy­riau­sy­bę bu­vo pa­kvies­ti ir ki­tų par­ti­jų at­sto­vai. Jos mi­nis­trai ne­ven­gė va­ži­nė­ti po Lie­tu­vą ir tie­sio­giai kal­bė­tis su žmo­nė­mis, tad ne­tru­ko su­lauk­ti įvai­riau­sių vi­suo­me­nės sluoks­nių par­amos. Ta­čiau la­bai grei­tai tau­ti­nin­kai, vi­sas ki­tas par­ti­jas lai­kę sa­vo kon­ku­ren­tė­mis, ėmė vėl “už­ver­ži­nė­ti varž­tus“. Pa­ma­tę, kad per­mai­nos te­bu­vo iliu­zi­ja, vi­sų pa­krai­pų in­te­li­gen­tai ga­lu­ti­nai nu­si­vy­lė sa­vo val­džia. O čia dar pri­si­dė­jo eko­no­mi­nė kri­zė ir ne­ri­mas dėl Eu­ro­po­je be­sit­ven­kian­čio ka­ro…

Demonstracija prieš rinkimus Kaune 1940 m. liepos mėn.

„Ne ma­no kiau­lės, ne ma­no pupos“

To­kia­me kon­teks­te 1939-ųjų spa­lio 10-osios su­tar­tis su Mask­va daug kam ga­lė­jo pa­si­ro­dy­ti kaip iš­ga­ny­mas: mai­nais už į ša­lį įsi­leis­tas so­vie­tų ka­ri­nes įgu­las pa­ga­liau at­gau­tas iš­sva­jo­ta­sis Vil­nius! Be to, ne­te­kus Klai­pė­dos kraš­to, ti­kė­ta­si, kad bū­tent so­vie­tų įgu­los ap­sau­gos Lie­tu­vą nuo to­les­nės vo­kie­čių eks­pan­si­jos. Su­pran­ta­ma, kad apie Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­ktą ir jo slap­tuo­sius pro­to­ko­lus, ku­riais Lie­tu­va bu­vo pri­skir­ta SSRS įta­kos sfe­rai, tuo­met nie­kas nė ne­nu­ma­nė.

Gal­būt tik ge­rai in­for­muo­ti po­li­ti­kai ir ypač se­no­sios jų kar­tos at­sto­vai ga­lė­jo su­pras­ti, ko­kią grės­mę Lie­tu­vai ke­lia toks po­sū­kis. Štai bu­vęs mi­nis­tras pir­mi­nin­kas My­ko­las Sle­že­vi­čius, jau gu­lė­da­mas mir­ties pa­ta­le, iš Mask­vos su­grį­žu­siems Lie­tu­vos de­le­ga­tams, mė­gi­nu­siems įro­di­nė­ti, kad vis­kas ne taip jau blo­gai, par­eiš­kė: „Po­nai, ar jūs ma­no­te, kad aš esu pro­to ne­te­kęs? Ką jūs čia man kal­ba­te? Ko­kia ga­li bū­ti kal­ba apie Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, ka­da ga­lin­gas ir ag­re­sy­vus kai­my­nas įve­dė į mū­sų že­mę 25 tūks­tan­čius sa­vo ka­riuo­me­nės… Ne­bė­ra ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos.“

Tuo tar­pu dau­gu­mai ki­tų in­te­lek­tua­lų ne­pa­da­rė įspū­džio nei 1940-ųjų Mask­vos ul­ti­ma­tu­mas, ku­rį pri­ėmus į ša­lį bu­vo įves­tas mil­ži­niš­kas pa­pil­do­mas Rau­do­no­sios ar­mi­jos kon­tin­gen­tas, nei A.Sme­to­nos pa­bė­gi­mas į Vo­kie­ti­ją, nei po tri­jų die­nų su­da­ry­ta va­di­na­mo­ji Liau­dies vy­riau­sy­bė. Tuo­met nie­kas dar ne­ma­nė, kad at­ėjū­nai ga­li pa­si­kė­sin­ti į Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę. Prieš­in­gai – ti­kė­ta, kad po­li­ti­nė švy­tuok­lė tie­siog pa­kry­po kai­rėn, kaip ir 1926-ųjų pa­va­sa­rį, po Tre­čio­jo Sei­mo rin­ki­mų.

Tai­gi, pra­si­dė­ju­sį vals­ty­bės žlu­gi­mą in­te­li­gen­tai pa­lai­kė tie­siog A.Sme­to­nos kra­chu, tad tą ne­lem­tą va­sa­rą dau­ge­lis lai­kė­si pri­nci­po: “Ne ma­no kiau­lės, ne ma­no pu­pos“.

Čia rei­kia pa­brėž­ti, kad so­vie­ti­nei oku­pa­ci­jai ne­mė­gi­no prieš­in­tis ne tik kai­rie­ji, bet ir de­ši­nie­ji in­te­lek­tua­lai. Tar­ki­me, Liau­dies vy­riau­sy­bę svei­ki­no dau­gu­ma krikš­čio­niš­kos pa­krai­pos vei­kė­jų. Tuo me­tu tau­ti­nin­kų sto­vyk­la, pri­pra­tin­ta prie pa­klus­nu­mo sa­vo va­dui, A.Sme­to­nai pa­bė­gus į už­sie­nį, bu­vo vi­siš­kai pa­kri­ku­si ir de­mo­ra­li­zuo­ta.

Oku­pan­tų veiks­mus nuo pir­mų­jų die­nų ly­dė­jo me­las ir klas­ta, ku­riai prie to ne­pra­tę in­te­li­gen­tai su­nkiai ga­lė­jo at­sis­pir­ti. Štai for­muo­jant Liau­dies vy­riau­sy­bę, Lav­ren­ti­jaus Be­ri­jos emi­sa­ras Vla­di­mi­ras De­ka­no­zo­vas ir So­vie­tų vy­riau­sy­bės įga­lio­ti­nis Ni­ko­la­jus Pozd­nia­ko­vas su­di­ri­ga­vo taip, kad bent jau pa­čio­je pra­džio­je ka­bi­ne­te ne­bū­tų nė vie­no ko­mu­nis­to: dau­gu­ma mi­nis­trų port­fe­lių te­ko su vals­tie­čiais liau­di­nin­kais sie­ja­miems ne­par­ti­niams in­te­li­gen­tams. Ar ga­li to­kia vy­riau­sy­bė kenk­ti Lie­tu­vai? Ar ga­li ji sa­vo ran­ko­mis su­nai­kin­ti vals­ty­bę? Ži­no­ma, kad ne!

Dėl tos pa­čios prie­žas­ties ne­daug kas gai­lė­jo­si ir lie­pos 1 die­ną pa­leis­to bu­ta­fo­ri­nio tau­ti­nin­kų sei­mo. Juk po pen­kių die­nų ne­ži­nia iš kur at­si­ra­du­si Dar­bo Lie­tu­vos są­jun­ga pa­skel­bė rin­ki­mų prog­ra­mą ir ją so­vie­tų ne­pa­žįs­tan­tys in­te­li­gen­tai (ir ne tik jie) pri­ėmė už gry­ną pi­ni­gą. Prog­ra­mo­je ne­bu­vo nė žo­džio apie sto­ji­mą į So­vie­tų Są­jun­gą, o kaip svar­biau­sias vals­ty­bės už­sie­nio po­li­ti­kos pri­ori­te­tas nu­ro­do­mas „Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ir So­vie­tų Są­jun­gos tau­tų drau­giš­ku­mas ir tvir­ta bei ne­lau­žo­ma Lie­tu­vos Res­pub­li­kos ir SSRS Są­jun­ga“. Vi­daus po­li­ti­kos sri­ty­je ža­dė­ta at­leis­ti dar­bo vals­tie­čius nuo ne­su­mo­kė­tų mo­kes­čių bei sko­lų, ap­rū­pin­ti že­me be­že­mius ir ma­ža­že­mius, pa­ge­rin­ti dar­bi­nin­kų ir tar­nau­to­jų pa­dė­tį, iš­plės­ti ir pa­ge­rin­ti so­cia­li­nį drau­di­mą bei svei­ka­tos ap­sau­gą, plė­to­ti tau­ti­nę kul­tū­rą, ga­ran­tuo­ti tau­tų ly­gy­bę, ti­kė­ji­mo, taip pat žo­džio, spau­dos, su­si­rin­ki­mų, są­jun­gų lais­vę, pi­lie­čių as­mens tur­to ne­lie­čia­my­bę. Ne­rei­kia nė pri­min­ti, kad vi­si šie pa­ža­dai bu­vo tuoj pat pa­mirš­ti. Kai ku­rie iš jų – net anks­čiau, nei įvy­ko rin­ki­mų far­sas. Ta­čiau net ir tai ne­prab­lai­vė dau­ge­lio in­te­li­gen­tų – ne­ma­žai jų ti­kė­jo, kad net ir in­kor­po­ruo­ta į SSRS Lie­tu­va iš­lai­kys kul­tū­ri­nę au­to­no­mi­ją, o gy­ve­ni­mas vis tiek bus ge­res­nis nei sme­to­ni­nė­je Lie­tu­vo­je.

1940 m rugpjūčio 14–15 dienomis Kauno Sporto halėje surengto Lietuvos mokytojų suvažiavimo dalyviams buvo išaiškinta, kad tai, kas vakar buvo laikoma melu, nuo šiol taps tiesa.

Vais­tai nuo bolševizmo

Nors dau­gu­ma Dar­bo Lie­tu­vos Są­jun­gos kan­di­da­tų bu­vo ko­mu­nis­tai, ta­čiau pro­pa­gan­dos tiks­lais į ją bu­vo įtrauk­ta ir daug tuo­me­ti­nei vi­suo­me­nei ži­no­mų žmo­nių, to­kių kaip ra­šy­to­jai Pe­tras Cvir­ka, Liu­das Do­vy­dė­nas, Liu­das Gi­ra, An­ta­nas Venc­lo­va, ope­ros so­lis­tė Alek­sand­ra Staš­ke­vi­čiū­tė, ak­to­rius Hen­ri­kas Ka­čins­kas ir dau­ge­lis ki­tų. Kan­di­da­tuo­ti ne­at­si­sa­kė nė vie­nas. Vė­liau dau­ge­lis tvir­tins ta­pę kan­di­da­tais į Liau­dies sei­mą be jų ži­nios ir prieš jų va­lią. Tie­sa tai ar ne – su­nku pa­sa­ky­ti, juo­lab tu­rint gal­vo­je, kad apie prie­var­ti­nį kan­di­da­ta­vi­mą kai ku­rie iš jų pra­bils ar­ba na­cių oku­pa­ci­jos me­tais, ar­ba bū­da­mi emig­ra­ci­jo­je Va­ka­ruo­se.

Ta­čiau ir tuo­met nė vie­nas ne­sis­kųs, kad bu­vo va­ru at­va­ry­tas į lie­pos 5-ąją Vals­ty­bės tea­tre su­reng­tą in­te­lek­tua­lų sam­bū­rį. O tarp jų bu­vo daug ryš­kių to me­to fi­gū­rų, ku­rių ne­ga­li­ma pri­skir­ti ko­mu­nis­tuo­jan­tiems ar net kai­rie­siems. Tai My­ko­las ir Vac­lo­vas Bir­žiš­kos, eko­no­mis­tas Pe­tras Šal­čius, ra­šy­to­ja So­fi­ja Čiur­lio­nie­nė, tea­tra­lai Ro­mual­das Juk­ne­vi­čius, Pe­tras Ku­ber­ta­vi­čius, Ka­zi­mie­ra Ky­man­tai­tė, dai­li­nin­kai Me­čis­lo­vas Bu­la­ka, An­ta­nas Gu­dai­tis, Pe­tras Kal­po­kas, Sta­sys Mi­kė­nas. Ne, jie ne­reiš­kė su­si­rū­pi­ni­mo dėl Lie­tu­vos at­ei­ties ir, re­gis, ti­krai ne­nu­jau­tė pri­si­de­dą ruo­šiant jos lai­do­tu­vių ce­re­mo­ni­ją. Sa­lė­je skam­bė­jo vien pa­dė­kos „di­džio­sios ir vi­sa­da mums drau­giš­kos“ SSRS vy­riau­sy­bei ir pa­ža­dai pa­dė­ti „Liau­dies vy­riau­sy­bei, kad Lie­tu­vos liau­dis į nau­ją­jį sei­mą iš­rink­tų ge­riau­sius bei iš­ti­ki­miau­sius sa­vo sū­nus ir du­kras“. Su­pran­ta­ma, jog toks in­te­lek­tua­lų el­ge­sys ska­ti­no ir li­ku­sią vi­suo­me­nės da­lį ti­kė­ti, kad jo­kia ka­tas­tro­fa Lie­tu­vos ne­iš­tiks.

Tuo tar­pu reikš­ti ki­to­kią nuo­mo­nę ne­tgi ne­be­bu­vo kur. Pra­ėjus vos dviem sa­vai­tėms nuo ka­ri­nės in­va­zi­jos, oku­pan­tai ir jų tal­ki­nin­kai ėmė­si in­for­ma­ci­nės blo­ka­dos. Bir­že­lio 27 die­ną at­šauk­ti vi­si lei­di­mai lai­kraš­čiams ir žur­na­lams. Nuo šiol bet koks spau­dos lei­di­nys Lie­tu­vo­je ga­lė­jo pa­si­ro­dy­ti tik su spe­cia­liu vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tro lei­di­mu. Lie­pos 1 die­ną ko­mu­nis­tų lai­kraš­ty­je „Tie­sa“ pa­si­ro­dė V.Ru­di­no pseu­do­ni­mu pa­si­ra­šy­tas jo re­dak­to­riaus Gen­ri­ko Zi­ma­no straips­nis „Ša­lin sme­to­ni­nin­kų liz­dus iš spau­dos“. Ja­me tei­gia­ma, kad „vi­sas kraš­tas su pa­si­ten­ki­ni­mu su­ti­ko Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tro įsa­ky­mą už­da­ry­ti iš­ti­są ei­lę reak­cin­giau­sių spau­dos or­ga­nų“.

Rašytojas V.Krėvė-Mickevičius – buvęs tautininkas, nuo 1935 metų vadovavęs Lietuvių draugijai SSRS tautų kultūrai pažinti, o 1940-aisiais sutikęs eiti marionetinės Liaudies vyriausybės vadovo pareigas. XX a. 4-asis dešimtmetis.

Tai­gi, nė vie­nas in­te­li­gen­tas vie­šai ir gar­siai taip ir ne­pak­lau­sė: kas ta Dar­bo Lie­tu­vos są­jun­ga? Ko­dėl rink­ti ga­li­ma tik iš jos kan­di­da­tų? Ko­dėl dar iki rin­ki­mų per nak­ti­nes sau­gu­mie­čių me­džiok­les su­im­ta dau­giau nei 500 bu­vu­sių Lie­tu­vos vi­suo­me­nės vei­kė­jų, tarp jų – bu­vęs švie­ti­mo mi­nis­tras Leo­nas Bis­tras, Ka­riuo­me­nės Ge­ne­ra­li­nio šta­bo an­tro­jo kontrž­val­gy­bos sky­riaus pul­ki­nin­kas Kons­tan­ti­nas Dulks­nys, Tau­ti­nin­kų są­jun­gos va­do­vas Do­mas Ce­se­vi­čius, bu­vęs že­mės ūkio mi­nis­tras Jo­nas Alek­sa ir dau­ge­lis ki­tų. Ko­dėl J.Pa­lec­kio pot­var­kiu iš Lie­tu­vos į Ru­si­ją iš­vež­ti mi­nis­tras pir­mi­nin­kas An­ta­nas Mer­kys ir už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras Juo­zas Urb­šys? Gal to­dėl, kad nau­jo­ji val­džia me­la­vo, jog vi­si su­im­tie­ji po ke­lių die­nų bus pa­leis­ti, o Kau­ne sklan­dė kal­bos, kad iš­vež­tie­siems pa­siū­ly­tas dar­bas So­vie­tų Są­jun­gos už­sie­nio rei­ka­lų liau­dies ko­mi­sa­ria­te?

Šiaip ar taip, erd­vės pro­tes­tams prieš rin­ki­mų far­są bu­vo ne­daug. Tie­sa, rin­ki­mų die­no­mis pa­si­ro­dy­da­vo at­si­šau­ki­mų, ra­gi­nan­čių ne­bal­suo­ti už oku­pan­tų par­an­ki­nius. Ta­čiau jų bu­vo ne­daug, o ir ra­šė juos pa­tys jau­niau­sie­ji in­te­li­gen­ti­jos at­sto­vai – vy­res­ni gim­na­zis­tai ir stu­den­tai. Tuo tar­pu ei­li­nis rin­kė­jas ga­lė­jo tik su­ga­din­ti biu­le­te­nį įmes­da­mas į bal­sa­dė­žę kad ir to­kio tu­ri­nio par­eiš­ki­mą: „Ne­bal­suo­ju! Nie­ko ne­tu­riu prieš iš­sta­ty­tuo­sius kan­di­da­tus, ta­čiau toks kan­di­da­tų sta­ty­mo tei­sės mo­no­po­lis, ku­riuo nau­do­ja­si liau­dies vy­riau­sy­bė, prieš­ta­rau­ja kiek­vie­no do­ro žmo­gaus są­ži­nės lais­vei, ku­rią vy­riau­sy­bė skel­bia ir tuč­tuo­jau pa­ti po ko­jų pa­mi­na!“ Su­pran­ta­ma, kad to­kie pro­tes­tai iš anks­to su­re­ži­suo­tų “rin­ki­mų“ re­zul­ta­tams jo­kios įta­kos ne­tu­rė­jo, o ty­lų pro­tes­to bal­są nu­stel­bė džiū­gau­jan­tys kai­ruo­liai, pa­sku­ti­nę lie­pos die­ną iš­dar­dė­ję į Mask­vą par­vež­ti Sta­li­no sau­lės.

Ta­čiau dau­gu­mos in­te­lek­tua­lų en­tu­ziaz­mas ėmė blės­ti jau tų pa­čių 1940-ųjų ru­de­nį. Pri­ti­lo net ir to­kie so­vie­ti­nio ko­mu­niz­mo tru­ba­dū­rai kaip A.Venc­lo­va, P.Cvir­ka, L.Gi­ra, Kos­tas Kor­sa­kas. Ne­be­pa­dė­jo nei įkal­bi­nė­ji­mai, nei pa­pir­ki­nė­ji­mai. Ne vel­tui pa­sku­ti­nia­ja­me tų me­tų “Ta­ry­bų Lie­tu­vos“ nu­me­ry­je jos re­dak­to­rius Jo­nas Šim­kus prie­kaiš­ta­vo, kad vals­ty­bė ap­rū­pi­no ra­šy­to­jus pui­kiais bu­tais ir pa­di­di­no ho­no­ra­rus, ta­čiau šie ta­po “mie­gan­čiais bro­liais“. Pa­na­šių prie­kaiš­tų iš val­džios su­lau­kė ir dar taip ne­se­niai Vals­ty­bės tea­tre Liau­dies sei­mo rin­ki­mus en­tu­zias­tin­gai svei­ki­nę dai­li­nin­kai, skulp­to­riai, kom­po­zi­to­riai. Ne­pa­dė­jo nei pa­si­ren­gi­mas Mask­vo­je pla­nuo­ja­mai Lie­tu­vos kul­tū­ros de­ka­dai, nei iš Mask­vos at­siųs­ti lek­to­riai, mė­gi­nę įpūs­ti me­ni­nin­kams dia­lek­ti­nio ma­te­ria­liz­mo dva­sią. “Ra­šy­to­jai sto­ko­ja bol­še­vi­ki­nio ko­vin­gu­mo bei no­ro pa­dė­ti par­ti­jai ir liau­džiai kur­ti Lie­tu­vo­je so­cia­liz­mą“, – 1941- me­tų ba­lan­dį ap­gai­les­ta­vo “Tie­sa“.

“Bol­še­vi­ki­nio ko­vin­gu­mo“ sto­ką tarp lie­tu­vių in­te­lek­tua­lų pa­aiš­kin­ti vi­sai ne­sun­ku: Lie­tu­va bu­vo spar­čiai so­vie­ti­zuo­ja­ma, gy­ve­ni­mas jo­je blo­gė­jo die­na iš die­nos, o 1941-ųjų ba­lan­dį dar ir pra­si­dė­jo pir­mie­ji ma­si­niai areš­tai. Ta­čiau ti­kra­sis pra­re­gė­ji­mas įvy­ko bir­že­lį, kai li­kus sa­vai­tei iki SSRS ir Vo­kie­ti­jos ka­ro pra­džios iš Lie­tu­vos bu­vo iš­trem­ta apie 20 tūkst. žmo­nių. Bū­tent tuo­met dau­gu­mos lie­tu­vių šir­dy­se už­gi­mė ne­apy­kan­ta ru­siš­ka­jam bol­še­viz­mui. Bū­tent tuo­met ėmė for­muo­tis sti­chi­nė re­zis­ten­ci­ja so­vie­tams, ka­ro pra­džio­je iš­si­lie­ju­si Bir­že­lio su­ki­li­mu. Bū­tent to­dėl 1944-ai­siais su­grįž­tan­ti Rau­do­no­ji ar­mi­ja Lie­tu­vo­je bu­vo pa­si­tik­ta ne­be gė­lė­mis, o kul­ko­mis. Šį pra­re­gė­ji­mą po tri­jų de­šimt­me­čių pa­skelb­tuo­se pri­si­mi­ni­muo­se la­bai taik­liai api­bū­di­no krikš­čio­nių de­mo­kra­tų vei­kė­jas Jo­nas Ma­tu­lio­nis, sa­ky­da­mas, kad “ge­riau­sias vais­tas iš­si­gy­dy­ti nuo bol­še­viz­mo yra pats bol­še­viz­mas“.

Lietuvos žinios, 2013-07-19

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s