Pirmasis tautinis diplomatas

AL-130726-01

 

Ly­giai prieš 62 me­tus, 1951-ųjų lie­pos 26 die­ną, Švei­ca­ri­jo­je mi­rė Lie­tu­vos vi­suo­me­nės ir po­li­ti­kos vei­kė­jas Juo­zas Gab­rys-Par­šai­tis. Šian­dien pri­si­min­ki­me ryš­kes­nius šios prieš­ta­rin­gai ver­ti­na­mos as­me­ny­bės gy­ve­ni­mo ir veik­los epi­zo­dus.

Apie anks­ty­vuo­sius J.Gab­rio-Par­šai­čio gy­ve­ni­mo me­tus ir jo šei­mą ži­nių iš­li­ko ne­daug. Gi­mė jis 1882 me­tų ge­gu­žės 22 die­ną Gar­lia­vo­je. Ne kaž­ką ga­li­ma pa­sa­ky­ti ir apie jo tė­vus. Bu­vęs Lie­tu­vos pre­zi­den­tas dr. Ka­zys Gri­nius pri­si­mi­ni­muo­se už­si­me­na, kad J.Par­šai­čio mo­ti­na bu­vo Luk­šių kle­bo­ni­jos šei­mi­nin­kė, vė­liau iš­te­kė­ju­si už Par­šai­čio. Re­gis, tė­vo pa­var­dė Juo­zui ne­la­bai pa­ti­ko, tad vė­liau jis daž­niau pri­sis­ta­ty­da­vo mer­gau­ti­ne mo­ti­nos pa­var­de – Gab­rys, ar­ba dvi­gu­ba pa­var­de, pa­vel­dė­ta iš abie­jų tė­vų.

Bai­gęs Gar­lia­vos pra­džios mo­kyk­lą, J.Gab­rys įsto­jo į Ma­ri­jam­po­lės gim­na­zi­ją, nuo pat įkū­ri­mo gar­sė­ju­sią lie­tu­viš­ka dva­sia. Čia moks­lei­vis ne­tru­ko ak­ty­viai įsi­trauk­ti į lie­tu­viš­ką veik­lą, dėl to su­lau­kė rim­tų ne­ma­lo­nu­mų. 1899 me­tais sep­tin­tos kla­sės gim­na­zis­tas įsi­trau­kė į slap­tą Lie­tu­vos tar­nų drau­gi­ją, pla­ti­nu­sią lie­tu­viš­ką spau­dą. Jos na­riai su­lau­kė ca­ro žan­da­rų dė­me­sio, o ne­tru­kus – ir rep­re­si­jų.

Is­to­ri­kas Vy­tau­tas Mer­kys kny­go­je “Lie­tu­vos vals­tie­čiai ir spau­da XIX a. pa­bai­go­je – XX a. pra­džio­je“ mi­ni, kad 1989 me­tais pas tė­viš­kė­je at­os­to­ga­vu­sį J.Par­šai­tį kra­tos me­tu bu­vo ap­tik­ta lie­tu­viš­kų kny­gų ir Til­žė­je leis­tų “Var­po“, “Ūki­nin­ko“ bei “Tė­vy­nės sar­go“ nu­me­rių. Be to, pas mo­ky­to­ją Juo­zą Ja­sai­tį ras­ti ir slap­ta­raš­čiu ra­šy­ti J.Gab­rio laiš­kai. To už­te­ko, kad slap­to­jo bū­re­lio na­riai bū­tų su­im­ti.

J.Par­šai­tis bu­vo ne tik pa­ša­lin­tas iš gim­na­zi­jos be tei­sės su­grįž­ti, bet ir at­si­dū­rė Kal­va­ri­jos ka­lė­ji­me, o 1901 me­tų pa­va­sa­rį bu­vo me­tams iš­trem­tas į Ode­są po­li­ci­jos prie­žiū­ron.

Ten bu­vęs gim­na­zis­tas vel­tui lai­ko ne­lei­do. Eks­ter­nu iš­lai­kęs bran­dos eg­za­mi­nus, jis įsto­jo į Ode­sos uni­ver­si­te­to Tei­sės sky­rių, ta­čiau ry­šių su Lie­tu­va ir su lie­tu­viais ne­nu­trau­kė. Nuo tų pa­čių me­tų jis ta­po var­pi­nin­kų įkur­tos Lie­tu­vių de­mo­kra­tų par­ti­jos (LDP) na­riu, o 1904-ai­siais bu­vo iš­rink­tas į jos Cen­tro Ko­mi­te­tą. LDP tuo­met vei­kė to­kie ži­no­mi vi­suo­me­nės vei­kė­jai kaip An­ta­nas Sme­to­na, Fe­li­ci­ja Bort­ke­vi­čie­nė, Po­vi­las Vi­šins­kis, Jo­nas Vi­lei­šis, Vla­das Put­vins­kis ir ki­ti.

Tuo me­tu Lie­tu­vo­je bren­do di­de­li įvy­kiai. 1904-ai­siais bu­vo pa­nai­kin­tas spau­dos drau­di­mas, o ne­tru­kus kraš­tą už­lie­jo 1905 me­tų re­vo­liu­ci­jos ban­ga, į jos ver­pe­tus moks­lus me­tęs J.Gab­rys-Par­šai­tis pa­si­nė­rė vi­sa gal­va.

Re­vol­ve­riai prieš žandarus

“Ša­lin ca­ro val­džia! Lai gy­vuo­ja ne­pri­gul­min­ga Lie­tu­va!“ – to­kie ir pa­na­šūs šū­kiai tą va­sa­rą puo­šė lie­tu­vių mi­tin­guo­to­jų pla­ka­tus. Tai, kad to­kie mi­tin­gai 1905-ųjų va­sa­rą apė­mė vi­są Su­val­ki­ją, bu­vo ir ne­ma­žas ko­vin­go agi­ta­to­riaus J.Gab­rio-Par­šai­čio nuo­pel­nas.

Is­to­ri­nia­me Al­fon­so Ei­din­to de­tek­ty­ve “Slap­ta­sis lie­tu­vių dip­lo­ma­tas“ ra­šo­ma: “Kai kur po­li­ci­ja puo­la mi­tin­gus, ir kal­bė­ti da­ro­si pa­vo­jin­ga. Tuo­met J.Gab­rys, kur­da­mas LDP kuo­pe­les kai­muo­se, or­ga­ni­zuo­ja ir gink­luo­tus vy­rus gin­ti agi­ta­to­rių.“ Gink­lams įsi­gy­ti pra­ver­čia Ame­ri­kos lie­tu­vių su­au­ko­tos lė­šos.

Va­ži­nė­jant po Su­val­ki­ją, J.Gab­riui ki­lo dar vie­na idė­ja, kaip efek­ty­viai pa­sip­rie­šin­ti ru­si­ni­mui. Pa­ste­bė­jęs, jog šio kraš­to mo­kyk­lo­se dir­ba pa­ly­gin­ti daug lie­tu­vių, jis LDP CK po­sė­dy­je pa­siū­lė su­šauk­ti Su­val­ki­jos mo­ky­to­jų su­va­žia­vi­mą, įkur­ti Mo­ky­to­jų są­jun­gą, o iš Ru­si­jos at­siųs­tus pe­da­go­gus par­agin­ti ne­del­siant kraus­ty­tis na­mo. Šiam su­ma­ny­mui bu­vo pri­tar­ta. Tai­gi, lie­pos 26-ąją vie­no Ma­ri­jam­po­lės mies­to ūki­nin­ko na­muo­se su­si­rin­kę pen­kio­li­ka Su­val­ki­jos mo­ky­to­jų nu­ta­rė kiek ga­li­ma grei­čiau su­šauk­ti Vil­niu­je stei­gia­mą­jį Mo­ky­to­jų są­jun­gos su­va­žia­vi­mą.

Po ke­lių sa­vai­čių J.Gab­rio bu­te Vil­niu­je su­si­rin­kę maž­daug 40 de­le­ga­tų įkū­rė Mo­ky­to­jų są­jun­gą. Jos prog­ra­ma, pa­sak pa­ties ini­cia­to­riaus bu­vu­si re­vo­liu­ci­nė, pro­fe­si­nė ir “tau­tiš­kai po­li­ti­nio po­bū­džio“. Da­bar J.Gab­riui be­li­ko su­sit­var­ky­ti su mo­kyk­lo­se dir­bu­siais ru­sais.

Tai­gi, J.Gab­rio ini­cia­ty­va LDP par­en­gė ul­ti­ma­tu­mą, rei­ka­lau­jan­tį, kad iki moks­lo me­tų pra­džios vi­si iš Ru­si­jos at­siųs­ti mo­ky­to­jai sa­vo no­ru su­grįž­tų na­mo, kur “be­moks­lei ru­sų liau­džiai jie ga­lės ge­riau pa­tar­nau­ti ne­gu lie­tu­viams“. Ne­pak­lu­su­sius ul­ti­ma­tu­mo rei­ka­la­vi­mams pa­gra­sin­ta iš­kraus­ty­ti jė­ga.

At­ro­do, kad ru­sams mo­ky­to­jams ul­ti­ma­tu­mas įspū­džio ne­pa­da­rė – rug­sė­jo 1-ąją jie vi­si li­ko sa­vo dar­bo vie­to­se. Ne­pa­dė­jo ir tai, kad dar šim­tai Til­žė­je iš­spaus­din­tų at­si­šau­ki­mo eg­zemp­lio­rių pa­skli­do po vi­są Kau­no gu­ber­ni­ją. J.Gab­riui ne­li­ko nie­ko ki­ta, kaip tik įvyk­dy­ti ul­ti­ma­tu­me pa­skelb­tus gra­si­ni­mus.

Apie tai, kas vy­ko to­liau, ga­li­ma spręs­ti tik iš pa­ties J.Gab­rio pri­si­mi­ni­mų. Už iš LDP gau­tus 150 rub­lių įsi­gi­jęs du brau­nin­gus, tris re­vol­ve­rius ir 200 šo­vi­nių J.Gab­rys su Mo­ky­to­jų są­jun­gos ak­ty­vis­tu Juo­zu Jo­ni­kai­čiu nu­ta­ria už­da­ry­ti ke­lio­li­ka Su­val­ki­jos mo­kyk­lų. Pa­siė­męs į tal­ką tris vy­rus o pats dėl kons­pi­ra­ci­jos pri­si­li­pi­nęs il­gą barz­dą ir ap­si­vil­kęs kai­mie­čio rū­bais, spa­lio 9-ąją jis ve­ži­mu pa­trau­kia į Šuns­kus. Aps­tul­bu­siam kai­mo mo­ky­to­jui at­vy­kė­liai par­eiš­kia esą LDP at­sto­vai iš Vil­niaus, at­vy­kę už­da­ry­ti mo­kyk­los.

“Pa­da­vęs mo­ky­to­jui 2 egz. at­si­šau­ki­mų “Ša­lin val­džios mo­kyk­las!“, aš par­agi­nau 1 egz. pri­dė­ti prie pra­ne­ši­mo apie už­da­ry­mą mo­kyk­los mo­kyk­lų ins­pek­to­riui, o an­trą egz. pri­dė­ti prie pro­to­ko­lo, ką įra­šiau mo­kyk­los kon­tro­lės kny­gon, kad L.D.P. yra užd­raus­ta ati­da­ry­ti mo­kyk­lą tol, kol ne­bus val­džios leis­ta dės­ty­ti liet. kal­ba“, – 1936 me­tais “Nau­jo­jo­je Ro­mu­vo­je“ pa­skelb­ta­me straips­ny­je pri­si­me­na J.Gab­rys.

Taip, ne­su­tik­da­mi rim­tes­nio pa­sip­rie­ši­ni­mo, ak­ty­vis­tai už­da­rė dar ke­lias kai­mų mo­kyk­las. Ta­čiau ne­tru­kus rei­ka­lai pa­kry­po la­bai pa­vo­jin­ga link­me. Grįž­da­mi at­gal jie su­ti­ko prieš­prie­šiais at­va­žiuo­jan­čius du ve­ži­mus, pil­nus žan­da­rų. Stab­dys ar ne­stab­dys? J.Gab­rys dėl vi­sa ko spau­džia ran­ko­je ki­še­nė­je pa­slėp­tą re­vol­ve­rį.

Grei­čiau­siai su­si­ti­ki­mas bū­tų pa­si­bai­gęs be in­ci­den­tų, ta­čiau ne­iš­lai­kė va­de­lio­to­jo ne­rvai. Ve­ži­mams pra­si­len­kus, jis su­šė­rė ark­liams bo­ta­gu, ir šie pa­si­lei­do šuo­liais. Sprun­kan­čių­jų link kaip – mat pa­si­py­lė kul­kų kru­ša.

Ta­čiau J.Gab­rys ne­iš­si­gan­do. Pa­sta­tęs ve­ži­mą sker­sai ke­lio, jis pa­lei­do šū­vį į žan­da­rų vir­ši­nin­ką. Ta­čiau šio kul­kos bu­vo grei­tes­nės – su­žeis­tas į ran­ką ir gal­vą J.Gab­rys su­smu­ko. Bi­čiu­liai vos spė­jo nu­temp­ti jį nuo ke­lio ir pa­slėp­ti šiau­dų kau­gė­je.

Nors trys žan­da­ro me­džiok­li­nio šau­tu­vo šra­tai kliu­dė J.Gab­riui gal­vą, su­žei­di­mai ne­bu­vo su­nkūs. “Kau­ko­lės bū­ta tvir­tos, ir šra­tai su­sip­lo­jo, kau­lo ne­pra­mu­šę“, – vė­liau pri­si­mi­ni­muo­se džiau­gė­si LDP ak­ty­vis­tas.

Vis dėl­to to­liau lik­ti Su­val­ki­jo­je bu­vo ri­zi­kin­ga. “Pa­ta­riau Gab­riui iš Ma­ri­jam­po­lės ding­ti, jis nu­vy­ko į Kaz­lų Rū­dą, ir vė­liau ge­le­žin­ke­liu į Vil­nių“, – me­mua­rų kny­go­je “Pri­si­mi­ni­mai ir min­tys“ ra­šo K.Gri­nius. Vil­niu­je J.Gab­rys pa­te­ko dak­ta­ro Jo­no Ba­sa­na­vi­čiaus glo­bon ir po po­ros sa­vai­čių vi­siš­kai pa­svei­ko. O li­ku­siu kak­to­je su­plo­tu šau­tu­vo šra­tu jis vi­są gy­ve­ni­mą di­džia­vo­si kaip ypa­tin­gu pa­si­žy­mė­ji­mo ženk­lu.

At­ra­dęs pašaukimą

Da­bar J.Gab­rys iš­kė­lė sau nau­ją tiks­lą – su­stip­rin­ti LDP įta­ką vi­sa­me kraš­te. Tam tu­rė­jo pa­si­tar­nau­ti jo su­ma­ny­ta “duk­te­ri­nė“ Lie­tu­vos vals­tie­čių par­ti­ja, ku­rios svar­biau­sias tiks­las – iš­ju­din­ti Lie­tu­vos kai­mą ir ne­leis­ti ja­me įsit­vir­tin­ti Vin­co Kap­su­ko va­do­vau­ja­miems so­cial­de­mo­kra­tams, stei­gian­tiems čia va­di­na­mą­sias “Drau­go“ kuo­pe­les.

Ga­vęs sa­vo par­ti­jos bi­čiu­lių pri­ta­ri­mą, J.Gab­rys pa­trau­kė į agi­ta­ci­nes ke­lio­nes, aiš­kin­da­mas kai­mo žmo­nėms, kad V.Kap­su­kas no­ri pa­nai­kin­ti pri­va­čią nuo­sa­vy­bę, va­di­na­si, ati­mti ir že­mę. Agi­ta­to­riaus dar­bą pa­leng­vi­no ir tai, kad V.Kap­su­kas su sa­vo bend­ra­min­čiais svai­dė­si vien re­vo­liu­ci­niais šū­kiais, be­veik nie­ko ne­kal­bė­da­mi apie iš­si­va­da­vi­mą iš tau­ti­nės prie­spau­dos. Tai­gi, re­zul­ta­tų il­gai lauk­ti ne­te­ko – kai ku­rios jau įsis­tei­gu­sios kai­rių­jų kuo­pe­lės iš­ti­sai pe­rei­da­vo į Vals­tie­čių są­jun­gą.

De­ja, bręs­tan­čio­mis per­mai­no­mis Di­džio­jo Vil­niaus Sei­mo se­kre­to­riu­mi iš­rink­tam J.Gab­riui te­ko džiaug­tis ne­il­gai. Ne­praė­jus nė me­tams, Lie­tu­vą užg­riu­vo žiau­ri ca­ri­nės val­džios reak­ci­jos ban­ga. “Bu­vo įves­tas vi­soj Lie­tu­voj ka­ro sto­vis. Bu­vo pa­siųs­ti į Lie­tu­vos baž­nyt­kie­mius ir mies­te­lius bau­džia­mie­ji bū­riai, su­si­de­dą iš ka­zo­kų, dra­gū­nų ir prieš ke­lias sa­vai­tes iš­va­ry­to­sios po­li­ci­jos. Po­li­ci­jos agen­tai nu­ro­di­nė­jo “kra­mol­nin­kus“ – su­ki­lė­lius. Tūks­tan­čiai žmo­nių bu­vo su­im­ti. Kau­no, Šiau­lių, Pa­ne­vė­žio, Ma­ri­jam­po­lės, Kal­va­ri­jos ka­lė­ji­mai bu­vo per­pil­dy­ti. (…) Kiek 1905 m. pa­bai­ga bu­vo rim­to ža­dė­ju­si tau­tai, tiek 1906 m. pra­džia par­odė, kad dar ne­atė­jo lai­kas įkū­ny­ti bran­giau­siom mū­sų tau­tos as­pi­ra­ci­jom“, – vė­liau pri­si­mins J.Gab­rys.

Jam ir pa­čiam ten­ka slaps­ty­tis nuo ant kul­nų mi­nan­čių žan­da­rų. Kau­ne jį pri­glau­džia spaus­tu­vi­nin­kas Sa­lia­mo­nas Ba­nai­tis, auš­ri­nin­ko Jo­no Šliū­po bro­lis gy­dy­to­jas Ro­kas Šliū­pas, ad­vo­ka­tas Vla­das Sta­šins­kas, Vil­niu­je J.Gab­rys glau­džia­si pas A.Sme­to­ną, Jo­ną Vi­lei­šį.

Ta­čiau lik­ti Lie­tu­vo­je ne­sau­gu, tad J.Gab­rys ap­sisp­ren­džia vyk­ti į Par­yžių. “Šia­me di­de­lia­me mies­te ant Se­nos kran­tų, šia­me ci­vi­li­za­ci­jos ir ži­nių ži­di­ny­je aš no­rė­jau ir tu­rė­jau ga­li­my­bę pa­pil­dy­ti ir pa­gi­lin­ti sa­vo ži­nias, be to, šio­je li­be­ra­lu­mu gar­sė­ju­sio­je Pra­ncū­zi­jos že­mė­je ga­lė­jau reng­ti sa­vo tė­vy­nės iš­va­da­vi­mą il­gu ir nuo­sek­liu triū­siu, su­kū­ru­siu pa­ti­ki­mes­nes prie­mo­nes, ne­gu tos, ku­rių ne­pa­kan­ka­mu­mą įro­dė ir ku­rias pa­smer­kė ne­se­ni įvy­kiai“,- skai­to­me 1920 me­tais Lo­za­no­je pa­skelb­tuo­se J.Gab­rio pri­si­mi­ni­muo­se.

Įsto­jęs į Sor­bo­nos uni­ver­si­te­tą stu­di­juo­ti is­to­ri­jos ir tei­sės, J.Gab­rys tur­būt nė ne­nu­ma­nė, kad jo sa­va­no­riš­ka trem­tis truks daug il­giau, nei bu­vo ga­li­ma ti­kė­tis. Ne­nu­jau­tė jis ir to, kad bū­tent Par­yžiu­je jis at­ras ti­krą­jį sa­vo pa­šau­ki­mą – skleis­ti pa­sau­liui ži­nias apie Lie­tu­vą ir taip ko­vo­ti už sa­vo kraš­to ne­prik­lau­so­my­bę.

Vis­kas pra­si­dė­jo dar prieš pra­de­dant stu­di­jas Sor­bo­no­je. “Tei­sės fa­kul­te­to se­kre­to­ria­te ma­no tau­ty­bės klau­si­mas su­si­komp­li­ka­vo. No­rė­ta ma­ne įra­šy­ti kaip ru­są, o man pa­prieš­ta­ra­vus, bent jau kaip len­ką, ko aš ne­si­tei­kiau įver­tin­ti kaip man su­teik­tą ma­lo­nę ar pra­na­šu­mą. “Lie­tu­va? Ne­gir­dė­jo­me! To­kios nė­ra!“ – bu­vo man kar­to­ja­ma. Pa­ga­liau, po ge­ro ket­vir­čio va­lan­dos, ne­te­kęs jė­gų, se­kre­to­riaus ka­bi­ne­te pa­ste­bė­jau Eu­ro­pos že­mė­la­pį, ku­ria­me par­odžiau, kad to­kia Lie­tu­va ti­krai eg­zis­tuo­ja (…). To pa­ka­ko ir Par­yžiu­je at­si­ra­do lie­tu­vių tau­ty­bės stu­den­tas, be­ne vie­nin­te­lis Lo­ty­nų kvar­ta­le“, – pri­si­me­na J.Gab­rys.

Dar svar­bes­nė bū­si­mam J.Gab­rio ap­sisp­ren­di­mui bu­vo pa­žin­tis su uni­ver­si­te­to pro­fe­so­riu­mi Char­les’iu Gi­de’u. Ne­pai­sant mil­ži­niš­kos eru­di­ci­jos, pro­fe­so­rius taip pat ne­bu­vo nie­ko gir­dė­jęs apie Lie­tu­vą ir la­bai ja su­si­do­mė­jo. “Ši­taip, vos tik at­vy­kęs, pra­dė­jau sa­vo pro­pa­gan­di­nę veik­lą pa­čio­mis pa­lan­kiau­sio­mis ap­lin­ky­bė­mis“, – skai­to­me J.Gab­rio pri­si­mi­ni­muo­se.

Tai­gi, J.Gab­rys pa­ma­žu įsi­trau­kia į švie­čia­mą­ją veik­lą. Jis ak­ty­viai da­ly­vau­ja ren­giant lie­tu­viš­ką geog­ra­fi­jos va­do­vė­lį, ima or­ga­ni­zuo­ti Vin­co Ku­dir­kos de­šim­tų­jų mir­ties me­ti­nių mi­nė­ji­mą ir jo raš­tų lei­di­mą, ku­rį ypač en­tu­zias­tin­gai rė­mė Ame­ri­kos lie­tu­viai. 1910-ųjų va­sa­rą, pa­ga­liau pa­si­ro­džius žy­mio­jo var­pi­nin­ko kū­ry­bos še­šia­to­miui, J.Gab­rys vyks­ta į JAV, kad ga­lė­tų pats įteik­ti lei­di­nį te­nykš­čiams pre­nu­me­ra­to­riams į už­megz­tų ry­šius su Ame­ri­kos lie­tu­vių bend­ruo­me­ne. Bū­tent čia, di­de­lio pa­si­se­ki­mo pa­akin­tas, J.Gab­rys su­ma­no įkur­ti Par­yžiu­je Lie­tu­vių in­for­ma­ci­jos biu­rą, ku­rio pa­grin­di­nis tiks­las – skleis­ti ži­nias apie Lie­tu­vą ir, kal­bant šiuo­lai­ki­ne kal­ba, kur­ti kraš­to įvaiz­dį pa­sau­ly­je.

1911 me­tų va­sa­rio 19 die­ną pra­dė­ju­sio veik­ti biu­ro ve­dė­jas ke­ti­no skelb­ti straips­nius apie Lie­tu­vą Eu­ro­pos spau­do­je, skai­ty­ti pa­skai­tas, reng­ti lie­tu­viš­kas par­odas, ska­tin­ti moks­li­nius ty­ri­mus apie Lie­tu­vą, o svar­biau­sia – da­ly­vau­ti įvai­riuo­se tarp­tau­ti­niuo­se kong­re­suo­se ir kon­fe­ren­ci­jo­se. Ne­pai­sy­da­mas kai ku­rių skep­ti­kų kal­bų, jog apie Lie­tu­vą ne­la­bai yra ko pa­sa­ko­ti, J.Gab­rys pats vie­nas ėmė ruo­štis lie­pos mė­ne­sį Lon­do­ne nu­ma­ty­tam Tau­tų kong­re­sui.

Čia jis at­vy­ko su me­mo­ran­du­mu, ku­ria­me pa­grįs­tai tei­gia­ma, jog lie­tu­viai, ne­bū­da­mi nei sla­vai, nei ger­ma­nai, tu­ri tei­sę į sa­va­ran­kiš­ką po­li­ti­nę bend­ruo­me­nę. Vos pen­kias mi­nu­tes tru­kęs J.Gab­rio pra­ne­ši­mas su­kė­lė mil­ži­niš­ką su­si­do­mė­ji­mą – kong­re­so da­ly­viai iš­graibs­tė vi­są tūks­tan­tį me­mo­ran­du­mo eg­zemp­lio­rių. J.Gab­rys su­kė­lė su­si­do­mė­ji­mą ne vien kong­re­so ku­lua­ruo­se – apie jį ra­šė bri­tų ir ki­tų Eu­ro­pos ša­lių spau­da! “Į kong­re­są įsi­ver­žė Lie­tu­va! Nors šis Kong­re­sas ir ne­bu­vo dip­lo­ma­tų su­va­žia­vi­mas, ta­čiau mū­sų rei­ka­las bu­vo pa­teik­tas di­džia­jam pa­sau­lio vie­šo­sios nuo­mo­nės teis­mui“, – džiū­ga­vo J.Gab­rys.

Sėk­mė Lon­do­ne at­vė­rė J.Gab­riui daug nau­jų ga­li­my­bių. Su­si­bi­čiu­lia­vęs su ži­no­mu pra­ncū­zų pub­li­cis­tu Jea­nu Pe­lis­sier jis su­ma­nė įkur­ti Tau­ty­bių są­jun­gą, at­sto­vau­jan­čią vi­sų pa­verg­tų Eu­ro­pos tau­tų in­te­re­sams. Po pus­me­tį tru­ku­sio pa­si­ren­gi­mo, per ku­rį pra­dė­tas leis­ti bū­si­mos są­jun­gos lei­di­nys “An­na­les des Na­tio­na­li­tes“ ir par­ašy­ta tūks­tan­čiai laiš­kų, 1912 me­tų bir­že­lį įvy­ko stei­gia­ma­sis Tau­ty­bių Są­jun­gos kong­re­sas. Į jį su­si­rin­ko dau­gy­bė vi­suo­me­nės vei­kė­jų ir in­te­lek­tua­lų iš Pra­ncū­zi­jos, Švei­ca­ri­jos, Ru­si­jos, Če­ki­jos, Aus­tri­jos. Prie šios so­li­džios kom­pa­ni­jos pri­si­jun­gė ir ame­ri­kie­tis uni­ver­si­te­to pro­fe­so­rius Wood­row Wil­so­nas, ne­tru­kus tap­sian­tis JAV pre­zi­den­tu. Šis fak­tas ypa­tin­gai svar­bus, nes bū­tent W.Wil­so­nas 1918-ai­sias, an­tro­sios sa­vo ka­den­ci­jos me­tu, pa­skelbs gar­siuo­sius “ke­tu­rio­li­ka punk­tų“, ku­riuo­se kal­ba­ma apie tau­tų ap­sisp­ren­di­mo tei­sę. Šis jo par­eiš­ki­mas tu­rės ne­ma­žą įta­ką ir Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bei.

Pats J.Gab­rys drau­ge su J.Pe­lis­sier iš­ren­ka­mas vie­nu iš dvie­jų Tau­ty­bių są­jun­gos ge­ne­ra­li­nių se­kre­to­rių. Kad įgy­tų di­des­nio svo­rio rink­ti­nė­je Są­jun­gos biu­ro kom­pa­ni­jo­je, jis ne­si­kuk­lin­da­mas iš­si­gal­vo­ja sau dar vie­ną pa­var­dę. Pa­si­va­di­nęs gra­fu de Gar­lia­va, J.Gab­rys drą­siai žen­gia į Pra­ncū­zi­jos aris­to­kra­tų sa­lo­nus.

Kaip pa­žy­mi pro­fe­so­rius Alf­re­das Eri­chas Sen­nas, “Gab­rys bu­vo ne­abe­jo­ti­nai ži­no­miau­sia fi­gū­ra Eu­ro­pos sce­no­je iki 1916 me­tų“. Prie to še­šė­li­nis dip­lo­ma­tas jau spė­jo įpras­ti, ta­čiau, įpu­sė­jus I pa­sau­li­niam ka­rui, jis su­lau­kė ne­ma­žai kon­ku­ren­tų, ne vi­sa­da pa­lan­kiai ver­ti­nan­čių jo dar­bus.

 

Nuo pa­trio­to iki avantiūristo

1916-ai­siais J.Gab­rys su vi­so­mis sa­vo įkur­to­mis ins­ti­tu­ci­jo­mis iš Par­yžiaus per­si­kė­lė į Lo­za­ną. Šį spren­di­mą jis aiš­ki­no tuo, jog “rei­kė­jo ras­ti ry­šį su Vo­kie­ti­jos vy­riau­sy­be, nes vo­kie­čiai ver­žė­si vis gi­lyn į Lie­tu­vą. Tad rei­kia kel­tis (…) ne­utra­lion ša­lin, iš kur ga­li­ma bū­tų su­si­siek­ti su oku­puo­tą­ja Lie­tu­va ir su­ei­ti į kon­tak­tą su oku­pan­tų vy­riau­sy­be, nuo ku­rios pri­klau­sys pir­moj ei­lėj Lie­tu­vos li­ki­mas“.

Pa­aiš­ki­ni­mas vi­siš­kai lo­giš­kas. Ga­li­ma pri­dur­ti, kad Švei­ca­ri­jo­je tuo pat me­tu ga­li­ma bu­vo bend­rau­ti ir su ru­sais, ku­rie, nors ir vo­kie­čių stu­mia­mi iš Lie­tu­vos, pre­ten­zi­jų į ją ne­at­si­sa­kė. Ta­čiau su Ru­si­jos at­sto­vais nie­kas ne­truk­dė bend­rau­ti ir Par­yžiu­je. Tad ar per­si­kė­li­mas į Lo­za­ną ne­mas­ka­vo la­biau pro­vo­kiš­kos J.Gab­rio po­li­ti­nės vei­kos?

Jau mi­nė­to­je A.Ei­din­to kny­go­je apie tai ga­li­me ras­ti įdo­mių fak­tų. Pa­sak is­to­ri­ko, tuo me­tu Švei­ca­ri­jo­je ak­ty­viai vei­kė Len­ki­jos po­li­ti­nis emig­ran­tas Par­vu­sas, pa­siū­lęs Vo­kie­ti­jos vy­riau­sy­bei Ru­si­jos re­vo­liu­ci­ni­mo prog­ra­mą, ku­rios es­mė – su­kel­ti pa­verg­tas Ru­si­jos tau­tas, sie­kian­čias at­sis­ky­ri­mo ar­ba bent au­to­no­mi­jos, rem­ti vi­sas po­li­ti­nes jė­gas, pa­si­sa­kan­čias už so­cia­lis­ti­nę re­vo­liu­ci­ją ar mo­nar­chi­jos lik­vi­da­vi­mą, ir in­fil­truo­ti į Ru­si­jos tau­ti­nes bei so­cia­li­nes gru­pes to­kioms idė­joms pri­ta­rian­čius as­me­nis. To­kia prog­ra­ma Vo­kie­ti­jos vy­riau­sy­bei pa­ti­ku­si, ir ji sky­ru­si jos įgy­ven­di­ni­mo pra­džiai mi­li­jo­ną mar­kių.

Pats J.Gab­rys apie ko­kius nors kon­tak­tus su Par­vu­su ne­už­si­me­na. Ta­čiau, pa­sak A. Ei­din­to, jis 1915 me­tų ru­de­nį, nie­kie­no ne­re­ko­men­duo­tas su­si­ti­ko su Vo­kie­ti­jos am­ba­sa­do­riu­mi Švei­ca­ri­jo­je Gis­ber­tu von Rom­ber­gu ir pa­tei­kė jam me­mo­ran­du­mą apie pa­dė­tį Lie­tu­vo­je. Nuo to lai­ko J.Gab­rys ir G. von Rom­ber­gas pa­lai­kė nuo­la­ti­nius glau­džius kon­tak­tus.

Kam to rei­kė­jo J.Gab­riui, ne­sun­ku su­pras­ti. Tik per vo­kie­čius tuo­met bu­vo ga­li­ma tei­sė­tai pa­lai­ky­ti ry­šius su Lie­tu­vo­je esan­čiais tau­ti­nio są­jū­džio vei­kė­jais, kvies­ti juos į Švei­ca­ri­ją, reng­ti kon­fe­ren­ci­jas. Ta­čiau kam J.Gab­rio rei­kė­jo vo­kie­čiams? Gal­būt juos do­mi­no jo ry­šiai prieš­inin­kės Pra­ncū­zi­jos te­ri­to­ri­jo­je, o gal jie bu­vo su­in­te­re­suo­ti, kad lie­tu­vis veik­tų jiems pa­lan­kia link­me? Šiaip ar taip, J. Gab­rys įsi­pa­rei­go­jo sa­vo žur­na­lą “Pro Li­tua­nia“ leis­ti ne tik pra­ncū­zų ir ang­lų, bet ir vo­kie­čių kal­ba, už jo pla­ti­ni­mą jam bu­vo pa­ža­dė­tas 1000 mar­kių per mė­ne­sį at­ly­gi­ni­mas. O tu­rint gal­vo­je fak­tą, kad į pir­mą­ją lie­tu­vių kon­fe­ren­ci­ją Stok­hol­me at­vy­ko su vo­kiš­ku pa­su, ga­li­ma nu­ma­ny­ti, jog jis tu­rė­jo Vo­kie­ti­jos vy­riau­sy­bei ne­men­kų įsi­pa­rei­go­ji­mų.

Ga­li­mas da­ly­kas, kad glau­džiai bend­ra­dar­biau­da­mas su vo­kie­čiais, J.Gab­rys no­rė­jo, ka­rui bai­giant, įsit­vir­tin­ti Eu­ro­po­je kaip svar­biau­sias Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės kū­rė­jas. Ta­čiau tiek šie ry­šiai, tiek kai ku­rie jo veik­los me­to­dai ne­tru­ko at­sig­ręž­ti prieš pa­tį še­šė­li­nį vei­kė­ją. An­tai pir­ma­sis ofi­cia­lus ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos dip­lo­ma­tas Au­gus­ti­nas Vol­de­ma­ras vė­liau ap­kal­ti­no J.Gab­rį bu­vus Vo­kie­ti­jos agen­tu. Ži­nant mil­ži­niš­kas abie­jų vy­rų am­bi­ci­jas, ne­nuos­ta­bu, kad to­kie kal­ti­ni­mai grei­tai pa­vir­to abi­pu­siu prieš­iš­ku­mu ir ne­apy­kan­ta. Teis­mai tarp jų tę­sė­si ir ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos lai­kais.

J.Gab­rys A.Vol­de­ma­rą ir vi­są Lie­tu­vos de­le­ga­ci­ją Bres­to tai­kos de­ry­bo­se kal­ti­no ne­rei­ka­la­vus ša­liai di­des­nės te­ri­to­ri­jos, kaip bu­vo siū­lęs vo­kie­čių ge­ne­ro­las Ma­xas Hoff­man­nas. Ki­ta ver­tus, J.Gab­rys, ap­ra­ši­nė­da­mas sa­vo po­kal­bius su ge­ne­ro­lu, nė ne­už­si­mi­nė apie tai, kad vo­kie­čiams bu­vo kur kas par­an­kiau pa­šo­nė­je tu­rė­ti kad ir di­des­nę, bet silp­ną Lie­tu­vą nei ge­ro­kai stip­res­nę Len­ki­ją.

Be­je, tuo me­tu J.Gab­rys sklei­dė apie Lie­tu­vą ir dau­gy­bę ne­bū­tų da­ly­kų. Jis tie­siog pa­šiur­pi­no Mar­ty­ną Yčą pra­ne­ši­mu, kad Lie­tu­vo­je su sie­no­mis iki Mins­ko, Mo­gi­lio­vo ir Ki­je­vo gy­ve­na 15 mi­li­jo­nų gy­ven­to­jų. To­kį šven­tą me­lą še­šė­li­nis dip­lo­ma­tas tei­si­no tuo, kad su ma­žo­mis tau­to­mis Eu­ro­pa ne­sis­kai­tys.

Dar įdo­mes­nė J.Gab­rio pa­sa­ka apie ge­ne­ro­lą Pe­trą Kli­mai­tį, 1918 me­tais prie Or­šos ir Smo­lens­ko su­rin­ku­sį šim­ta­tūks­tan­ti­nę lie­tu­vių ar­mi­ją ir pa­trau­ku­sį į Lie­tu­vą, kur jo ne­įsi­lei­dę vo­kie­čiai. Tuo­met da­lis šios ka­riuo­me­nės pa­trau­ku­si į Pe­trog­ra­dą ir pa­ke­liui su­mu­šu­si bol­še­vi­kus. Taip J.Gab­rys no­rė­jęs Eu­ro­pai par­ody­ti, kad lie­tu­viai esan­tys tiek prieš vo­kie­čius, tiek prieš bol­še­vi­kus. Su­pran­ta­ma, nei to­kios ar­mi­jos, nei to­kio ge­ne­ro­lo nie­kuo­met nebuvo

Šiaip ar taip, iš­rin­kus Lie­tu­vos Ta­ry­bą ir jai pa­skel­bus ne­prik­lau­so­my­bę, J.Gab­rio žvaigž­dė ėmė po tru­pu­tį ges­ti. Su­si­tai­ky­ti su tuo pre­ten­den­tas į svar­biau­sius ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos kū­rė­jus, ži­no­ma, ne­ga­lė­jo. Net pa­tį Va­sa­rio 16-osios ak­tą jis va­di­no “stam­bia tak­tiš­ka klai­da“. Pa­sak jo, to­kį do­ku­men­tą tu­rė­ju­si skelb­ti jo pa­ties Švei­ca­ri­jo­je įkur­ta Aukš­čiau­sio­ji lie­tu­vių tau­tos ta­ry­ba, ne­va tu­rė­ju­si di­des­nį po­li­ti­nį svo­rį. “Ne­lo­giš­ka da­ry­ti tau­tos šven­te ak­tą, ku­ris bu­vo bergž­džias ir net kenks­min­gas mū­sų tau­tai“, py­ko J.Gab­rys, siū­ly­da­mas Ne­prik­lau­so­my­bės die­na lai­ky­ti bir­že­lio 28-ąją, kuo­met apie ją pir­mą kar­tą pra­bil­ta 1916-ai­siais Lo­za­no­je jo pa­ties or­ga­ni­zuo­ta­me Tau­tų kong­re­se.

Ga­lu­ti­nai J.Gab­rio ir Lie­tu­vos Ta­ry­bos ke­liai iš­sis­ky­rė po 1918-ųjų rug­sė­jį įvy­ku­sios Ber­no kon­fe­ren­ci­jos, ku­rio­je šis at­gi­mi­mo vei­kė­jas su­abe­jo­jo pa­čios Lie­tu­vos Ta­ry­bos su­ve­re­nu­mu, teig­da­mas, kad pri­ori­te­tas pri­klau­so Aukš­čiau­sia­jai lie­tu­vių tau­tos ta­ry­bai.

Nuo to lai­ko J.Gab­rys jau tik gy­nė­si. Jaus­da­ma­sis ne­įver­tin­tas ir net pa­že­min­tas, jis ra­šė straips­nius ir me­mua­rus, ne­veng­da­mas nei pa­ska­lų, nei in­tri­gų, nei as­me­ni­nių iš­puo­lių prieš jam ne­įti­ku­sius Lie­tu­vos o vė­liau – ir iš­ei­vi­jos vei­kė­jus. Ta­čiau to­kie mė­gi­ni­mai tik ga­lu­ti­nai at­ri­bo­jo še­šė­li­nės dip­lo­ma­ti­jos did­meis­trį nuo Lie­tu­vos po­li­ti­nio gy­ve­ni­mo.

1949 me­tais J.Gab­rys, ne­be­tu­rė­da­mas vil­ties, kad so­vie­tų oku­puo­ta Lie­tu­va ka­da nors vėl taps lais­va, ga­lu­ti­nai nu­trau­kė bet ko­kią vi­suo­me­ni­nę veik­lą. Nu­si­vy­lęs vis­kuo, jis ra­šė, jog Va­ka­rai au­kos Lie­tu­vą “ir ry­toj, ir po­ryt, ir po dau­ge­lio me­tų, ir jo­kia po­li­ti­ka ne­iš­gel­bės Lie­tu­vos, nes Lie­tu­va nie­kuo­met ne­tu­rės sa­vo po­li­ti­kos. Tam ji yra per ma­ža“.

Lietuvos žinios, 2013-07-26

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s