Mūšiai be šūvių

antinacinis

 

1941 me­tų rugp­jū­čio 5 die­ną iš­vai­kiu­si Bir­že­lio su­ki­li­mo da­ly­vių su­for­muo­tą Lie­tu­vos lai­ki­ną­ją vy­riau­sy­bę, vo­kie­čių ci­vi­li­nė val­džia pa­ti da­vė pra­džią an­ti­na­ci­niam lie­tu­vių pog­rin­džiui.

Šeš­to­ji SSRS ir Vo­kie­ti­jos ka­ro sa­vai­tė lie­tu­viams bu­vo itin liūd­na. Vil­tys, kad Lie­tu­vą oku­pa­vus na­ciams pa­vyks iš­sau­go­ti Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę, žlu­go ga­lu­ti­nai. Vo­kie­čiams įve­dus sa­vo ci­vi­li­nį val­dy­mą ir iš­vai­kius Bir­že­lio su­ki­li­mo die­no­mis pra­dė­ju­sią veik­ti Lai­ki­ną­ją vy­riau­sy­bę, o vė­liau – už­da­rius ir ją su­for­ma­vu­sį Lie­tu­vių Ak­ty­vis­tų Fron­tą (LAF), iliu­zi­jų dėl hit­le­ri­nin­kų kės­lų ne­be­li­ko – Lie­tu­vos vals­ty­bės dau­giau ne­be­bus. Be­li­ko su­si­tai­ky­ti, bend­ra­dar­biau­ti, ar­ba prieš­in­tis.

Ko­dėl vie­ni Lai­ki­no­sios vy­riau­sy­bės na­riai pri­si­dė­jo prie an­ti­na­ci­nės re­zis­ten­ci­jos, o ki­ti su­ti­ko tap­ti be­bal­siais vo­kie­čių “pa­ta­rė­jais“. Kaip for­ma­vo­si lie­tu­viš­kas an­ti­na­ci­nis pog­rin­dis? Ko­dėl jo na­riai, ko­vo­da­mi prieš hit­le­ri­nin­kus, ven­gė sa­bo­ta­žo ar gink­luo­tų su­si­rė­mi­mų ir ap­si­ri­bo­jo tik agi­ta­ci­ja bei oku­pan­tų pot­var­kių ig­no­ra­vi­mu? Ko­kią įta­ką an­ti­na­ci­nės or­ga­ni­za­ci­jos tu­rė­jo vė­les­nei an­ti­so­vie­ti­nei re­zis­ten­ci­jai?

Su­ve­re­nu­mo iliuzijos

Prieš at­sa­ky­da­mi į šiuos klau­si­mus, perž­vel­ki­me 42 pir­mo­sios ka­ro va­sa­ros die­nas. Lai­ki­no­ji vy­riau­sy­bė su­si­kū­rė Bir­že­lio su­ki­li­mo die­no­mis, jau pra­si­dė­jus SSRS ir Vo­kie­ti­jos ka­rui, ta­čiau vo­kie­čių ka­riuo­me­nei dar ne­pa­sie­kus Kau­no. Su­ki­li­mą or­ga­ni­za­vo ir Lai­ki­ną­ją vy­riau­sy­bę for­ma­vo LAF, ku­rį dar 1940 me­tų ru­de­nį Ber­ly­ne įstei­gė pa­bė­gė­liai iš Lie­tu­vos. Pra­dė­ję su­ki­li­mą ir pa­skel­bę at­ku­rian­tys ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą LAF ak­ty­vis­tai ti­kė­jo­si pa­sta­ty­ti vo­kie­čius prieš įvy­ku­sį fak­tą ir ma­nė, kad hit­le­ri­nin­kai su juo skai­ty­sis.

Ta­čiau nei su­ki­li­mas, nei vy­riau­sy­bė na­ciams įspū­džio ne­pa­da­rė. Nuo pir­mos jų pa­si­ro­dy­mo Kau­ne die­nos mi­nis­trų ka­bi­ne­tas bu­vo ty­liai ig­no­ruo­ja­mas, o prem­je­ru pa­skir­tam LAF įkū­rė­jui Ka­ziui Škir­pai net ne­leis­ta iš­vyk­ti iš Ber­ly­no, tad šias par­ei­gas te­ko ei­ti Juo­zui Amb­ra­ze­vi­čiui-Bra­zai­čiui.

Bir­že­lio 24-ąją į pir­mą­jį po­sė­dį su­si­rin­kę Lai­ki­no­sios vy­riau­sy­bės mi­nis­trai ne­ži­no­jo, kad prie Kau­no ar­tė­jan­tys vo­kie­čių 16-osios ar­mi­jos da­li­niai jau tu­ri šta­bo įsa­ky­mą, nu­ro­dan­tį, kad Lai­ki­no­ji vy­riau­sy­bė įkur­ta be vo­kie­čių val­džios ži­nios, to­dėl bet ko­kiu bū­du ją rem­ti drau­džia­ma. Vi­sos ka­ri­nės va­do­vy­bės įstai­gos pri­va­lan­čios „su­si­lai­ky­ti nuo bet ko­kio ki­ši­mo­si į klau­si­mus, ku­rių iš­spren­di­mas re­zer­vuo­tas po­li­ti­nės va­do­vy­bės kom­pe­ten­ci­jai.“ Tai­gi, na­ciai šį mi­nis­trų ka­bi­ne­tą pa­ken­tė tik tol, kol oku­puo­to­je Lie­tu­vo­je ne­bu­vo su­for­muo­ta vo­kiš­ka ci­vi­li­nė val­džia.

Bū­dų, kaip be triukš­mo pe­rim­ti Lie­tu­vos ci­vi­li­nį val­dy­mą, Ber­ly­nas pra­dė­jo ieš­ko­ti bir­že­lio pa­bai­go­je. Pra­džio­je nu­tar­ta įga­lio­ti­niu Lie­tu­vai pa­skir­ti iš ten ki­lu­sį, bet da­bar Vo­kie­ti­jo­je gy­ve­nan­tį as­me­nį. Tin­ka­miau­sia vo­kie­čiams pa­si­ro­dė bu­vu­sio ka­riuo­me­nės va­do ge­ne­ro­lo Sta­sio Raš­ti­kio kan­di­da­tū­ra.

Bir­že­lio 28 die­ną ge­ne­ro­las, ly­di­mas SS ma­jo­ro dr. Hein­zo Grae­fe’s bu­vo at­skrai­din­tas į Kau­ną. SS ka­ri­nin­ko mi­si­ja – pa­si­nau­do­jant S.Raš­ti­kiu lik­vi­duo­ti Lai­ki­ną­ją vy­riau­sy­bę. Ta­čiau tai pa­da­ry­ti pa­si­ro­dė ne taip pa­pras­ta. Su­ži­no­jęs, kad yra pa­skir­tas šios vy­riau­sy­bės kraš­to ap­sau­gos mi­nis­tru, ge­ne­ro­las ka­te­go­riš­kai at­si­sa­kė tar­pi­nin­kau­ti dėl ka­bi­ne­to pa­lei­di­mo. Tuo­met vo­kie­čiai grie­bė­si in­tri­gų.

SD agen­tai už­mez­gė ry­šius su kai ku­riais Au­gus­ti­no Vol­de­ma­ro ša­li­nin­kais ir pa­ki­šo jiems idė­ją or­ga­ni­zuo­ti Lie­tu­vos na­cio­na­lis­tų par­ti­ją (LNP). Ši tu­rė­ju­si pe­rim­ti val­džią į sa­vo ran­kas ir pa­skelb­ti Lie­tu­vos pri­si­jun­gi­mą prie Vo­kie­ti­jos. Nak­tį į lie­pos 25-ąją bu­vo užim­tas LAF šta­bas ir su­im­tas jo įga­lio­ta­sis at­sto­vas Leo­nas Pra­puo­le­nis. Ta­čiau apie vi­dur­die­nį vol­de­ma­ri­nin­kai ga­vo vo­kie­čių ka­ri­nės va­do­vy­bės nu­ro­dy­mą LAF va­dą pa­leis­ti ir su­grą­žin­ti vis­ką į iki „per­vers­mo“ bu­vu­sią pa­dė­tį. Tai bu­vo di­de­lė staig­me­na pu­čis­tams, taip ir ne­sup­ra­tu­siems, kuo gi jie ne­įti­ko vo­kie­čiams.

To­kio oku­pan­tų spren­di­mo prie­žas­tis bu­vo pa­pras­ta. Kol vol­de­ma­ri­nin­kai tryp­čio­jo, Adol­fas Hit­le­ris lie­pos 17 die­ną įkū­rė mi­nis­te­ri­ją Ry­tų oku­puo­toms sri­tims. Jos mi­nis­tru pa­skir­tas Alf­re­das Ro­sen­ber­gas, Ost­lan­do Rei­cho ko­mi­sa­ru – Hin­ri­chas Loh­se, o Lie­tu­vos ge­ne­ra­li­niu ko­mi­sa­ru – dr. Ad­ria­nas von Ren­tel­nas. Pa­sta­ra­sis ne­tru­kus pa­si­ra­šė įsa­ky­mą, ku­riuo pa­skel­bė pe­ri­mąs Lie­tu­vos ci­vi­li­nį ad­mi­nis­tra­vi­mą ir nuo rugp­jū­čio 5-osios at­lei­džiąs iš par­ei­gų Lai­ki­no­sios vy­riau­sy­bės na­rius. Ka­bi­ne­to na­riams ne­be­li­ko nie­ko ki­ta, kaip tik su­si­rink­ti į pa­sku­ti­nį po­sė­dį.

Ja­me ka­bi­ne­to na­riai kons­ta­ta­vo: Vy­riau­sy­bei bu­vo pa­ti­kė­ta gin­ti Lie­tu­vos su­ve­re­nu­mą ir per še­šias sa­vo veik­los sa­vai­tes ji da­rė vis­ką, kas įma­no­ma, kad ne­prik­lau­so­ma vals­ty­bė bū­tų at­kur­ta. Ki­ta ver­tus, nuo pat vy­riau­sy­bės dar­bo pra­džios vo­kie­čiai bu­vę prieš­iš­ki Lie­tu­vos su­ve­re­nu­mui, o vė­liau ėmė kur­ti vy­riau­sy­bei kliū­tis, kurs­ty­ti prieš ją įvai­rias po­li­ti­nes gru­pes, sa­va­va­liš­kai spręs­ti kai ku­rių kraš­to tau­ti­nių ma­žu­mų (kon­kre­čiai žy­dų) klau­si­mą ir tų spren­di­mų bū­dai bu­vę vi­siš­kai ne­su­de­ri­na­mi su lie­tu­vių tau­tos tra­di­ci­jo­mis ir įsi­ti­ki­ni­mais. Ga­liau­siai, vo­kie­čių ci­vi­li­nės val­džios įve­di­mas ir ge­ne­ra­li­nio ko­mi­sa­ro par­eiš­ki­mas, kad Lai­ki­no­sios vy­riau­sy­bės dar­bas esąs baig­tas, da­ro to­les­nį ka­bi­ne­to vei­ki­mą fi­ziš­kai ne­beį­ma­no­mą. To­dėl Vy­riau­sy­bė kons­ta­tuo­ja, kad jos veik­la stab­do­ma prieš jos ir prieš lie­tu­vių tau­tos va­lią.

Po po­sė­džio Lai­ki­no­sios vy­riau­sy­bės na­riai su­ri­zi­ka­vo pa­da­ry­ti ir pa­sku­ti­nį de­mar­šą. Vi­si mi­nis­trai, ly­di­mi ne­ma­žo bū­rio kau­nie­čių, pa­trau­kė į Ka­ro mu­zie­jaus so­de­lį, kur ty­lė­da­mi pa­dė­jo vai­ni­ką prie Ne­ži­no­mo­jo ka­rei­vio ka­po ir pa­mink­lo žu­vu­siems už Lie­tu­vos lais­vę. Vo­kie­čiai šiai de­mons­tra­ci­jai ne­truk­dė – net lei­do fo­tog­ra­fuo­ti, ta­čiau vi­sas juo­stas tuoj pat kon­fis­ka­vo. Na­ciams aiš­kiai ne­si­no­rė­jo, kad šis fak­tas bū­tų kaip nors už­fik­suo­tas. Ma­tyt, dėl tos pa­čios prie­žas­ties A. von Ren­tel­nas į Lai­ki­no­sios vy­riau­sy­bės na­rių rugp­jū­čio 9-osios raš­tą, ku­ria­me nu­ro­do­mos ka­bi­ne­to iš­sis­kirs­ty­mo prie­žas­tys, at­sa­kė ne raš­tu, o tik žo­džiu, per­duo­da­mas, kad to­kį do­ku­men­tą lai­ko at­si­sa­ky­mu bend­ra­dar­biau­ti.

Lai­ki­no­sios vy­riau­sy­bės pa­nai­ki­ni­mas ir vo­kiš­kos ci­vi­li­nės val­džios įve­di­mas su­kė­lė di­de­lį lie­tu­vių pa­si­pik­ti­ni­mą. “Jei Lie­tu­vos tur­to gro­bi­mas bu­vo to­le­ruo­ja­mas kaip ne­iš­ven­gia­mi ka­ro pa­da­ri­niai, tai pa­si­kė­si­ni­mas į Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bę (…) su­nai­ki­no tarp lie­tu­vių bet ko­kias sim­pa­ti­jas vo­kie­čiams“, – pri­si­mi­ni­mų kny­go­je “Vie­nų vie­ni“ ra­šė J.Amb­ra­ze­vi­čius-Bra­zai­tis.

Bu­vęs Lai­ki­no­sios vy­riau­sy­bės va­do­vas pri­si­me­na, kad tuo me­tu dar vie­šai vei­kęs LAF “jau­tė­si įpa­rei­go­tas kel­ti bal­są prieš ci­vil­fer­val­tun­gą. Par­ašė me­mo­ran­du­mą, skir­tą Hit­le­riui, Rib­ben­tro­pui, feld­mar­ša­lui Kei­te­liui. Jį įtei­kė rugs. 20 per feld­ko­men­dan­tū­rą“. Do­ku­men­te reiš­kia­mas nu­si­vy­li­mas vo­kie­čių “te­ri­to­ri­ne eks­pan­si­ja Lie­tu­vos sąs­kai­ta“, siū­lo­ma pri­pa­žin­ti to­les­nį Lie­tu­vos vals­ty­bės eg­zis­ta­vi­mą ir leis­ti, kad kraš­tui va­do­vau­tų sa­va vy­riau­sy­bė. At­sa­ky­mo il­gai lauk­ti ne­te­ko: ge­ne­ra­li­nio ko­mi­sa­ro įsa­ky­mu rug­sė­jo 26-ąją LAF bu­vo iš­vai­ky­tas, jo tur­tas kon­fis­kuo­tas, o or­ga­ni­za­ci­jos įga­lio­ti­nis L.Pra­puo­le­nis at­si­dū­rė Da­chau kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­je.

Lik­vi­da­vus LAF li­ko veik­ti vie­nin­te­lė le­ga­li lie­tu­viš­ka po­li­ti­nė or­ga­ni­za­ci­ja – pro­vo­kiš­ko­ji LNP, bet ir jos die­nos bu­vo su­skai­čiuo­tos. Lap­kri­čio mė­ne­sį LNP dar par­en­gė “Pro me­mo­ria“ Rei­cho va­do­vy­bei, ku­ria­me iš es­mės pa­kar­to­jo LAF me­mo­ran­du­mo nuo­sta­tas: lie­tu­viai ma­no, kad tie­sio­gi­nis Rei­cho val­dy­mas kraš­te nė­ra bū­ti­nas, ir ti­ki­si, kad Lie­tu­vai bus leis­ta at­kur­ti su­ve­re­ni­te­tą. Ne­tru­kus A.Ro­sen­ber­gas nu­siun­tė Ost­lan­do Rei­cho ko­mi­sa­rui H.Loh­sei slap­tą raš­tą, ku­ria­me nu­ro­dė, kad bet ko­kios po­li­ti­nės par­ti­jos bu­vi­mas oku­puo­tuo­se kraš­tuo­se nė­ra pri­im­ti­nas. Gruo­džio 17 die­ną LNP bu­vo užd­raus­ta.

Be­bal­siai tarėjai

Tai­gi, 1941-ųjų ru­de­nį tiek Lai­ki­no­sios vy­riau­sy­bės mi­nis­trai, tiek lie­tu­viš­kų or­ga­ni­za­ci­jų na­riai at­si­dū­rė kryž­ke­lė­je. Pa­si­rin­ki­mas bu­vo ne­di­de­lis – ar­ba trauk­tis į pog­rin­dį ir to­liau ko­vo­ti už ne­prik­lau­so­my­bę, ar­ba bend­ra­dar­biau­ti su na­ciais ir pa­mė­gin­ti bent kiek su­švel­nin­ti oku­pan­tų smū­gius Lie­tu­vos žmo­nėms. At­ei­ties įvy­kiai par­odė, kad pa­sta­ra­sis ke­lias ve­da į ak­la­vie­tę.

Iš­vai­kęs Lai­ki­ną­ją vy­riau­sy­bę, A.von Ren­tel­nas vi­siems bu­vu­sio ka­bi­ne­to na­riams pa­siū­lė ta­rė­jų par­ei­gas. For­ma­liai jos na­riai tu­rė­jo pa­ta­ria­mą­jį bal­są, ta­čiau fak­tiš­kai ta­rė­jai bu­vo rei­ka­lin­gi tik kaip vo­kie­čių ci­vi­li­nės val­džios spren­di­mų vyk­dy­to­jai. Tad ne­nuos­ta­bu, kad la­bai grei­tai įtam­pa tarp vo­kiš­ko ko­mi­sa­ria­to ir ta­rė­jų iš­au­go tiek, jog ne­ga­lė­jo ne­si­baig­ti tra­giš­kai.

Bu­vęs Lai­ki­no­sios vy­riau­sy­bės va­do­vas A.von Ren­tel­no pa­siū­ly­mo tap­ti jo ge­ne­ra­li­niu ta­rė­ju iš kar­to man­da­giai at­si­sa­kė, tvir­tin­da­mas, kad pa­si­tar­nau­ti Vo­kie­ti­jos žy­giui prieš bol­še­viz­mą dau­gu­ma jo vy­riau­sy­bės na­rių ga­li tik esant ne­prik­lau­so­mai Lie­tu­vos vals­ty­bei. „Kai Di­džio­jo Rei­cho va­do­vy­bė ne­ra­do ga­li­ma tuo tar­pu tos ne­prik­lau­so­my­bės pri­pa­žin­ti, aš ne­ma­tau, kad ta­rė­jo par­ei­go­se bū­tų ga­li­ma su­lauk­ti iš tau­tos to­kio mil­ži­niš­ko pri­ta­ri­mo, su ko­kiu bu­vo su­tik­ta ne­prik­lau­so­mos vals­ty­bės vy­riau­sy­bė. Dėl to aš ne­ga­liu pri­siim­ti tų at­sa­kin­gų prieš Tams­tą par­ei­gų“, – sa­ko­ma J.Amb­ra­ze­vi­čiaus-Bra­zai­čio laiš­ke.

Tuo­met į ge­ne­ra­li­nio ta­rė­jo par­ei­gas bu­vo pa­skir­tas ge­ne­ro­las Pe­tras Ku­bi­liū­nas. Kaip tei­gia J.Amb­ra­ze­vi­čius-Bra­zai­tis, bu­vęs ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės va­das na­ciams pa­si­ro­dė tin­ka­mas, nes jo “va­lią ir at­spa­ru­mą bu­vo pa­lau­žę ka­lė­ji­mų lai­kai – 1934 ka­lė­ji­me dėl per­vers­mo A.Vol­de­ma­ro nau­dai, 1941 bol­še­vi­kų ka­lė­ji­me“.

Ge­ne­ra­li­nio ko­mi­sa­ria­to ta­rė­jais su­ti­ko bū­ti ir trys bu­vę Lai­ki­no­sios vy­riau­sy­bės na­riai – fi­nan­sų mi­nis­tras Jo­nas Ma­tu­lio­nis, tei­sin­gu­mo mi­nis­tras Me­čis­lo­vas Mac­ke­vi­čius ir že­mės ūkio mi­nis­tras Ba­lys Vit­kus. Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tras Juo­zas Na­ra­kas pa­skir­tas vi­daus rei­ka­lų ta­rė­jo pa­va­duo­to­ju. Ki­tus ta­rė­jų pos­tus užė­mė “li­to tė­vu“ ti­tu­luo­ja­mas pro­fe­so­rius Vla­das Jur­gu­tis, vie­nas iš LNP kū­rė­jų kal­bi­nin­kas Pra­nas Ger­man­tas ir ki­ti ma­žiau ži­no­mi vei­kė­jai.

Kaip pri­si­mi­ni­muo­se ra­šo J.Amb­ra­ze­vi­čius-Bra­zai­tis, ci­vi­li­nė vo­kie­čių val­džia da­rė vis­ką, kad ta­rė­jai bū­tų tik na­cių ko­mi­sa­ro va­lios vyk­dy­to­jai ir ne­tu­rė­tų ga­li­my­bės reikš­ti sa­vo nuo­mo­nės. A.von Ren­tel­nas iš kar­to už­kir­to ke­lią su­da­ry­ti ta­rė­jų ko­le­gi­ją, taip ap­ri­bo­da­mas šių par­ei­gū­nų ga­li­my­bę for­ma­liai bend­rau­ti tar­pu­sa­vy­je. Ne­pai­sy­da­mi to, ta­rė­jai vis dėl­to de­ri­no po­zi­ci­jas ir mė­gin­da­vo par­eikš­ti ko­mi­sa­ria­tui ko­lek­ty­vi­nę nuo­mo­nę.

Ta­čiau jos nie­kas ne­pai­sė. “Jei ta­rė­jas par­eikš­da­vo skir­tin­gą nuo­mo­nę, tai ko­mi­sa­ria­to se­kre­to­rius užp­ro­to­ko­luo­da­vo vo­kie­čių te­zę kaip bend­rai su­tar­tą ir abi­pu­siš­kai pri­im­tą. Ta­rė­jas, ga­vęs pro­to­ko­lo nuo­ra­šą, ga­lė­jo ste­bė­tis ir ty­lė­ti, ener­gin­ges­nis – pro­tes­tuo­ti. Bet pro­tes­tas ve­dė į tai, kad ge­ruo­ju at­ve­ju ta­rė­jui bu­vo ati­da­ro­mos du­rys iš­ei­ti“, – pri­si­me­na J.Amb­ra­ze­vi­čius-Bra­zai­tis.

Vis dėl­to blo­ges­nių at­ve­jų bū­ta kur kas dau­giau. Dau­ge­lis ta­rė­jų, su­pras­da­mi, kad jų nuo­mo­nė nie­kam ne­rū­pi, tie­siog ty­liai sa­bo­ta­vo vo­kie­čių pot­var­kius. Be­ne ak­ty­viau­siai vei­kė švie­ti­mo ta­rė­jas P.Ger­man­tas, ku­riam, kaip ra­šo J.Amb­ra­ze­vi­čius-Bra­zai­tis, “pa­si­se­kė iš­lai­ky­ti be­veik iš­ti­sai, ką mo­kyk­lų sri­ty bu­vo su­kū­ru­si Lai­ki­no­ji vy­riau­sy­bė“. Net ir uo­lu­sis oku­pan­tų va­lios vyk­dy­to­jas dar­bo ir so­cia­li­nių rei­ka­lų ta­rė­jas Juo­zas Pa­ukš­tys at­si­sa­kė pa­si­ra­šy­ti na­cių pot­var­kį dėl 100 tūkst. dar­bi­nin­kų iš­ve­ži­mo į Vo­kie­ti­ją, mo­ty­vuo­da­mas tuo, kad to­kio skai­čiaus žmo­nių Lie­tu­vo­je su­rink­ti ne­įma­no­ma. Tie­sa, toks de­mar­šas ne­daug pa­dė­jo – už­sis­py­ręs ta­rė­jas bu­vo iš­grūs­tas ne­ri­bo­tų at­os­to­gų, o pot­var­kis bu­vo pa­kiš­tas pa­si­ra­šy­ti la­biau su­kal­ba­mam lie­tu­vių val­di­nin­kui.

Įtam­pa tarp vo­kie­čių ko­mi­sa­ria­to ir lie­tu­vių ta­rė­jų vir­šū­nę pa­sie­kė 1943-ių­jų ko­vą, žlun­gant su­ma­ny­mui įkur­ti lie­tu­viš­ką SS le­gio­ną. “To­kie ta­rė­jai, ku­rie len­da su sa­vo kvai­lais pro­jek­tais ir su­ma­ny­mais, man ne­rei­ka­lin­gi. Man rei­kia ta­rė­jų, ku­rie uo­liai vyk­dy­tų fiu­re­rio va­lią“, – to­kius žo­džius prieš ren­giant vo­kie­čių val­džios ir lie­tu­vių in­te­li­gen­tų pa­si­ta­ri­mą dėl le­gio­no for­ma­vi­mo P.Ku­bi­liū­nui iš­rė­kė A.von Ren­tel­nas. La­bai grei­tai pa­aiš­kė­jo šio na­cių val­di­nin­ko žo­džių pra­smė: ta­rė­jai V.Jur­gu­tis, M.Mac­ke­vi­čius, J.Na­ra­kas, P.Ger­man­tas ir S.Puo­džius at­si­dū­rė Štut­ho­fo kon­cen­tra­ci­jos sto­vyk­lo­je. Pa­sta­rie­ji trys iš ten ne­beg­rį­žo.

Po me­tų li­kę sa­vo pos­tuo­se ta­rė­jai pri­ėmė vo­kie­čių pa­siū­ly­tas są­ly­gas, pa­gal ku­rias Lie­tu­vos ka­ri­nius da­li­nius bu­vo nu­ma­ty­ta siųs­ti į Ry­tų fron­tą, o P.Ku­bi­liū­nas 1944 mrtų bir­že­lio 10-ąją iš­lei­do pot­var­kį „Dėl šau­ki­mo ka­ro tar­ny­bon“. Tie­sa, ma­ty­da­mi, kad vo­kie­čiai Lie­tu­vo­je šei­mi­nin­kaus ne­beil­gai, lie­tu­viai į šiuos pot­var­kius ne­krei­pė dė­me­sio. Vis dėl­to to­kie ta­rė­jų spren­di­mai par­odė, kad mė­gi­ni­mai ko­la­bo­ra­vi­mu su­švel­nin­ti na­cių oku­pa­ci­ją pa­ty­rė vi­siš­ką fias­ko.

Žo­džiai vie­toj ginklų

O da­bar pa­si­žiū­rė­ki­me, kur ve­dė pog­rin­džio ke­lias, ku­rį pa­si­rin­ko dau­gu­ma lik­vi­duo­tų lie­tu­viš­kų or­ga­ni­za­ci­jų na­rių. Jau rug­sė­jo mė­ne­sį ta­po aiš­ku, kad vie­nin­go tau­ti­nės re­zis­ten­ci­jos są­jū­džio bent jau kol kas bū­ti ne­ga­li. Pa­sku­ti­nių vie­šai vei­ku­sių or­ga­ni­za­ci­jų – krikš­čio­nių de­mo­kra­tų LAF ir na­cio­na­lis­tų LNP po­zi­ci­jos bu­vo tiek skir­tin­gos, kad jų ak­ty­vis­tai ne­ga­lė­jo dirb­ti iš­vien. Juo­lab kad pro­vo­kiš­ką orien­ta­ci­ją dek­la­ra­vu­si LNP dar vi­sai ne­se­niai pa­ti mė­gi­no iš­vai­ky­ti LAF ir jo su­for­muo­tą Lai­ki­ną­ją vy­riau­sy­bę.

O ir pa­čia­me LAF ėmė for­muo­tis skir­tin­gos sro­vės: ka­ta­li­kai ir at­ei­ti­nin­kai bū­rė­si į Lie­tu­vių fron­tą (LF), li­be­ra­lai – į Lais­vės ko­vo­to­jų są­jun­gą (LKS), kai­rie­ji tel­kė­si apie 1942-ai­siais pra­dė­tą leis­ti pog­rin­di­nį lai­kraš­tį “Ne­prik­lau­so­ma Lie­tu­va“, o jau­nes­nie­ji Lie­tu­vos ka­riuo­me­nės ka­ri­nin­kai – į Lie­tu­vos lais­vės ar­mi­ją (LLA).

Be­ne nuo­sek­liau­siai LAF tra­di­ci­jas mė­gi­no iš­lai­ky­ti bu­vę jo vei­kė­jai, kil­di­nę sa­ve iš va­di­na­mo­sios “36-ųjų ge­ne­ra­ci­jos“ – mo­der­nių­jų krikš­čio­nių in­te­lek­tua­lų ju­dė­ji­mo, ku­rio ryš­kiau­sios žvaigž­dės bu­vo fi­lo­so­fas An­ta­nas Ma­cei­na, is­to­ri­kas Ze­no­nas Ivins­kis, žur­na­lis­tas Juo­zas Ke­liuo­tis ir pats Lai­ki­no­sios vy­riau­sy­bės va­do­vas J.Amb­ra­ze­vi­čius-Bra­zai­tis.

Bū­tent jis ir ta­po nau­jo­sios or­ga­ni­za­ci­jos va­du. J.Amb­ra­ze­vi­čiaus-Bra­zai­čio pa­va­duo­to­ju bu­vo iš­rink­tas bu­vęs Lai­ki­no­sios vy­riau­sy­bės pra­mo­nės mi­nis­tras Adol­fas Da­mu­šis, tarp ki­tų LF or­ga­ni­za­ci­jų bu­vo ir jau mi­nė­tas A.Ma­cei­na bei Z.Ivins­kis, ki­ti žy­mūs kul­tū­ros bei po­li­ti­kos vei­kė­jai.

LF su­da­rė du sky­riai – ka­ri­nis ir po­li­ti­nis-in­for­ma­ci­nis. Pa­sta­ra­sis 1942-ai­siais pra­dė­jo leis­ti “Lie­tu­vių fron­to biu­le­te­nį“, o 1943-ių­jų sau­sį Kau­ne iš­ėjo pir­ma­sis pog­rin­di­nio lai­kraš­čio “Į Lais­vę“ nu­me­ris. LF lei­di­niuo­se bu­vo spaus­di­na­mi ne tik prieš vo­kie­čius nu­kreip­ti at­si­šau­ki­mai ar prog­ra­mi­niai or­ga­ni­za­ci­jos do­ku­men­tai, bet ir pra­ne­ši­mai iš vo­kie­čių ci­vi­li­nei val­džiai dir­ban­čių ta­rė­jų po­sė­džių. Be abe­jo, to­kios ži­nios LF ak­ty­vis­tus ga­lė­jo pa­siek­ti tik iš pir­mi­nio šal­ti­nio, ki­taip sa­kant – iš pa­čių ta­rė­jų. To ne­ga­lė­jo ne­ži­no­ti ir vo­kie­čiai. Is­to­ri­kas Arū­nas Bub­nys kny­go­je “Lie­tu­vių an­ti­na­ci­nė re­zis­ten­ci­ja 1941-1944 m.“ pa­tei­kia ges­ta­po in­for­ma­to­riaus pra­ne­ši­mą, ku­ria­me sa­ko­ma, kad “to­kias ste­nog­ra­fuo­tas ži­nias duo­da Ta­rė­jas Ma­tu­lio­nis“. Ki­ta­me pra­ne­ši­me nu­ro­do­ma ir LF lei­di­nių dau­gi­ni­mo vie­ta – Dau­kan­to gat­vė­je, Kau­ne, Ūkio rū­mai.

Nors ges­ta­pui 1944 me­tų ge­gu­žę ir pa­vy­ko su­im­ti pa­grin­di­nį “Į Lais­vę“ eks­pe­di­to­rių Vy­tau­tą Svi­lą, šiam pa­si­se­kė pa­bėg­ti. Nei spaus­tu­vės, nei lai­kraš­čio lei­dė­jų vo­kie­čiai taip ir ne­ap­ti­ko, tuo tar­pu tų pa­čių me­tų va­sa­rą “Į Lais­vę“ jau pa­siek­da­vo ir pa­tį Ber­ly­ną.

Ne­pa­vy­ko ges­ta­pi­nin­kams su­nai­kin­ti ir ka­ri­nio LF pa­da­li­nio – “Kęs­tu­čio“ or­ga­ni­za­ci­jos, ku­ri ruo­šė­si gink­luo­tai ko­vai už ne­prik­lau­so­my­bę. Tie­sa, ko­vo­ti reng­ta­si ne tiek su vo­kie­čiais, kiek su su­grįž­tan­čiais bol­še­vi­kais. Dau­ge­lis “Kęs­tu­čio“ na­rių, per­si­ri­tus fron­tui, iš tie­sų sto­jo į par­ti­za­ni­nį ka­rą su so­vie­tais. Tarp jų bu­vo ir gar­su­sis po­ka­rio ko­vo­to­jas Juo­zas Luk­ša-Dau­man­tas.

Tuo tar­pu dau­gu­ma LF va­do­vy­bės na­rių, ar­tė­jant fron­tui, nu­ta­rė lai­ki­nai pa­si­trauk­ti į Va­ka­rus. “Vi­di­nis bal­sas ne vie­nam sa­kė, jog iš­sis­ki­ria­me il­gam, ar net ant vi­sa­dos“, – sa­ko­ma mi­nė­to­je A.Bub­nio kny­go­je skel­bia­muo­se Lie­tu­vo­je li­ku­sio ir so­vie­ti­nius la­ge­rius bei trem­tis pe­rė­ju­sio LF ak­ty­vis­to Po­vi­lo Ši­lo pri­si­mi­ni­muo­se.

Kaip jau mi­nė­jo­me, li­be­ra­lių pa­žiū­rų LAF vei­kė­jai tuoj po jo lik­vi­da­vi­mo pra­dė­jo veik­ti kaip sa­va­ran­kiš­ka pog­rin­džio or­ga­ni­za­ci­ja – Lais­vės ko­vo­to­jų są­jun­ga. Tie­sa, LKS su­si­kū­rė dar 1940 me­tų gruo­džio pa­bai­go­je kaip an­ti­so­vie­ti­nio pa­sip­rie­ši­ni­mo są­jū­dis, ta­čiau 1941-ųjų ba­lan­dį, lau­kiant SSRS ir Vo­kie­ti­jos ka­ro, ji įsi­lie­jo į kur kas ge­riau or­ga­ni­zuo­tą LAF. Iš­vai­kius Lai­ki­ną­ją vy­riau­sy­bę, LKS vėl nu­ta­rė veik­ti sa­va­ran­kiš­kai.

To­kį spren­di­mą vie­nas iš LF vei­kė­jų Al­gir­das Vo­kie­tai­tis kny­go­je “Lie­tu­viš­ko­ji re­zis­ten­ci­ja“ aiš­ki­na tuo, kad “kai ku­rių LAF va­do­vų iliu­zi­jos, par­em­tos Vo­kie­ti­jos fak­to­riu­mi ir jo “ka­ro lai­mei“ su­svy­ra­vus, tu­rė­jo vi­siš­kai su­bliūkš­ti. (…). Nau­ja an­ti­na­ci­nė re­zis­ten­ci­ja tu­rė­jo vi­siš­kai iš­lais­vin­ti nuo kai ku­rių prie­sko­nių (…), Lai­ki­no­sios vy­riau­sy­bės pa­da­ry­tų, ir to­dėl bu­vo rei­ka­lin­gas ne tik LKS at­gi­mi­mas, bet gal ir pa­ties LAF pa­lai­do­ji­mas“.

LKS, kaip ir LF, mil­ži­niš­kas jė­gas me­tė an­ti­na­ci­nei pro­pa­gan­dai. 1942 me­tų spa­lį pa­si­ro­dė pir­ma­sis šios or­ga­ni­za­ci­jos lai­kraš­čio “Lais­vės ko­vo­to­jas“ nu­me­ris. Ta­čiau ro­ta­to­riu­mi spaus­din­to lei­di­nio ti­ra­žas ne­bu­vo pa­kan­ka­mas, tad gruo­dį lai­kraš­tį jau im­ta spaus­din­ti vie­no­je le­ga­liai vei­ku­sio­je Kau­no spaus­tu­vė­je. Bet 3500 eg­zemp­lio­rių ti­ra­žas lei­dė­jams at­ro­dė ne­di­de­lis, tad LKS ak­ty­vis­tai ėmė­si “nu­sa­vin­ti“ spaus­tu­vė­se ir san­dė­liuo­se bu­vu­sias ma­ši­nas bei šrif­tus. Ga­liau­siai 1944 me­tų va­sa­rio 16-ąją “Lais­vės ko­vo­to­jas“ iš­ėjo 14 tūkst. vnt. ti­ra­žu, ku­riuo ga­lė­jo pa­si­gir­ti ne kiek­vie­nas ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos lai­kais leis­tas lai­kraš­tis.

Be to, 1944-ųjų pra­džio­je pra­dė­jo veik­ti ir LKS “Lais­vo­sios Lie­tu­vos ra­di­jas“, ku­rio sig­na­las, nors bu­vo pra­sto­kai gir­di­mas pa­čio­je Lie­tu­vo­je, pa­siek­da­vo net Šve­di­ją ir ki­tas Skan­di­na­vi­jos ša­lis. Pa­sak A.Vo­kie­tai­čio, to­kios rū­šies siųs­tu­vas bu­vęs vie­nin­te­lis na­cių oku­puo­to­se Eu­ro­pos ša­ly­se.

Vi­sos ges­ta­po pa­stan­gos ap­tik­ti ir lik­vi­duo­ti siųs­tu­vą bu­vo be­vai­sės – nors jo agen­tams ir pa­vyk­da­vo nu­sta­ty­ti apy­ti­krę ra­di­jo sto­ties bu­vi­mo vie­tą, po trum­pos trans­lia­ci­jos ji au­to­mo­bi­liu ne­del­siant bu­vo per­ke­lia­ma ki­tur. Nie­ko ne­pa­dė­jo ir elek­tros sro­vės nu­trau­ki­mas at­ski­riems Kau­no ra­jo­nams – ko­vo­to­jai tu­rė­jo iš Kau­no ge­le­žin­ke­lio sto­ties pa­grob­tą ge­ne­ra­to­rių, tad trans­lia­ci­jos ne­nu­trūk­da­vo.

Vil­ko nas­rai ar meš­kos na­gai?

LKS, kaip ir LF, tu­rė­jo sa­vo ka­ri­nes or­ga­ni­za­ci­jas ir ren­gė­si gink­luo­tai ko­vai. O ką jau kal­bė­ti apie at­sar­gos ka­ri­nin­kų ir stu­den­tų įkur­tą Lie­tu­vos lais­vės ar­mi­ją, pa­si­ren­gu­sią gink­lu ko­vo­ti prieš bet ko­kį oku­pan­tą ir jau 1944-ųjų va­sa­rą da­vu­sią pra­džią gink­luo­tai an­ti­so­vie­ti­nei re­zis­ten­ci­jai.

Vis dėl­to vi­sa­me an­ti­na­ci­nia­me tau­ti­nia­me pog­rin­dy­je aiš­kiai pa­ste­bi­me vie­ną bend­rą bruo­žą – prieš vo­kie­čius re­zis­ten­tai ko­vo­jo tik agi­ta­ci­ja, ne­siim­da­mi sa­bo­ta­žo, di­ver­si­jų, jau ne­kal­bant apie at­vi­rus ko­vos veiks­mus.

Šian­die­ni­niam da­nui, olan­dui ar pra­ncū­zui to­kia lie­tu­vių tak­ti­ka grei­čiau­siai pa­si­ro­dy­tų ne­sup­ran­ta­ma. Ko­dėl na­cių pa­verg­toms Va­ka­rų Eu­ro­pos tau­toms au­ko­jant šim­tus tūks­tan­čių gy­vy­bių pa­sip­rie­ši­ni­mo ko­vo­je lie­tu­viai lai­kė­si pa­sy­vios tak­ti­kos, o gink­lus nu­krei­pė prieš an­ti­hit­le­ri­nės koa­li­ci­jos na­rę So­vie­tų Są­jun­gą?

At­sa­ky­mą į šį klau­si­mą ga­li­ma ras­ti 1943 me­tų lap­kri­tį iš­spaus­din­ta­me “Lie­tu­vių fron­to biu­le­te­ny­je“: “Vo­kie­ti­ja vis tiek su­grius, to­dėl Mask­va yra ir pa­si­lie­ka pir­ma­sis lie­tu­vių tau­tos prieš­as.“ Tam pri­ta­rė ir LAF opo­nen­tas A.Vo­kie­tai­tis, pri­si­mi­ni­muo­se jis ra­šė: “Ne­bu­vo ir ne­ga­lė­jo bū­ti iliu­zi­jų, kad Vo­kie­ti­jos su­triuš­ki­ni­mo at­ve­ju ir iš to su­si­da­rant be­ga­li­niam chao­sui at­sis­ka­laus pas mus kas nors ki­tas, kaip tas pats rau­do­na­sis tva­nas.“

Tuo tar­pu Va­ka­rų re­zis­ten­tai ko­vo­jo su vie­nin­te­liu prieš­u – na­ciz­mu. Jie gy­nė ne tik sa­vo lais­vę. Jie gy­nė vi­są ci­vi­li­zuo­tą Eu­ro­pą ir jau­tė jos mo­ra­li­nę ir fi­zi­nę par­amą. Sprog­din­da­mi ge­le­žin­ke­lius, leis­da­mi nuo bė­gių Ver­mach­to ka­ri­nius sąs­ta­tus, jie ži­no­jo, kad kau­na­si ne vie­ni. Kad trem­ty­je vei­kia jų vy­riau­sy­bės, ku­rias pri­pa­žįs­ta de­mo­kra­ti­nės ša­lys. Ir kad bend­ro­mis jė­go­mis įvei­kus ru­dą­jį ma­rą, į jų ša­lis įžengs są­jun­gi­nin­kų ka­riuo­me­nė, ku­ri ne­si­kė­sins į jų ne­prik­lau­so­my­bę.

Tur­būt čia ir glū­dė­jo di­džio­ji lie­tu­viš­kos re­zis­ten­ci­jos dra­ma. Ko­vo­ti prieš na­ciz­mą, gra­si­nu­sį su­nai­kin­ti Lie­tu­vą ir lie­tu­vių tau­tą ne­iš­ven­gia­mai rei­kė­jo. Ta­čiau bet ko­kia ko­va prieš jį ar­ti­no rau­do­no­sios ti­ro­ni­jos per­ga­lę. Kad at­lai­ky­tu­me nau­jus vie­su­lus, rei­kė­jo tau­py­ti jė­gas, sau­go­ti žmo­nes, ūkį, kul­tū­rą, kol vėl iš­auš lais­vės die­na.

Tuo­met dar ti­kė­ta­si, kad tos die­nos il­gai lauk­ti ne­teks, kad Va­ka­rų de­mo­kra­ti­jos, su­triuš­ki­nu­sios vie­ną ti­ro­ni­ją, il­gai ne­pa­kęs ki­tos eg­zis­ta­vi­mo. Nie­kas tuo­met ne­nu­ma­nė, kad vi­sos šios vil­tys jau pa­lai­do­tos Jal­to­je ir Pots­da­me. Kad J.Amb­ra­ze­vi­čiaus-Bra­zai­čio žo­džiais ta­riant, mes ir vėl li­ko­me “vie­nų vie­ni“.

Lietuvos žinios, 2013-08-09

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s