Nevykę „vilkų“ žaidimai

vilkai

 

Prieš 83 me­tus, 1930-ųjų rugp­jū­čio 15 die­ną, žlu­go an­tra­sis Au­gus­ti­no Vol­de­ma­ro ša­li­nin­kų mė­gi­ni­mas jė­ga grą­žin­ti nu­ša­lin­tą­jį vy­riau­sy­bės va­do­vą į val­džią.

“Tuo tar­pu, kai Kau­ne va­kar be­veik vi­są die­ną lie­tus li­jo, Pa­lan­gos dan­gus bu­vo žyd­ras, vi­są die­ną bu­vo gied­ra, sau­lė­ta. Žmo­nių į Bi­ru­tės die­ną bu­vo su­rin­kę ne tik­tai iš ar­ti­mų­jų apy­lin­kių, bet ir iš to­liau. Iš to, kiek žmo­nių da­ly­va­vo iš­kil­mė­se, ga­li­ma spė­ti, kad bu­vo su­va­žia­vę apie 4-5000 žmo­nių“, – 1930 me­tų rugp­jū­čio 16-ąją ra­šė “Lie­tu­vos ži­nios“.

Iš dien­raš­ty­je skel­bia­mo re­por­ta­žo su­ži­no­me, kad tarp su­si­rin­ku­sių­jų į tra­di­ci­nę ku­ni­gaikš­tie­nės Bi­ru­tės šven­tę bu­vo ne­ma­žai val­džios vy­rų. Tarp jų – švie­ti­mo mi­nis­tras Kons­tan­ti­nas Ša­ke­nis, už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tras Do­vas Zau­nius, vi­daus rei­ka­lų mi­nis­tras Pe­tras Ara­vi­čius, Kau­no bur­mis­tras Jo­nas Vi­lei­šis. Bu­vo ir Lie­tu­vos pre­zi­den­to An­ta­no Sme­to­nos žmo­na Jad­vy­ga Sme­to­nie­nė, ku­ri po vi­dur­nak­čio su­ren­gė po­ky­lį šven­tės sve­čiams.

A.Smetonos pasirašytas potvarkis, kuriuo A.Voldemaras atleidžiamas iš Ministrų Kabineto vadovo pareigų.

Įdo­mu, ar ei­ty­nė­mis, vai­di­ni­mais ir fe­jer­ver­kais be­si­džiau­gian­tys žmo­nės klau­sė sa­vęs: o kur pats Res­pub­li­kos pre­zi­den­tas, pa­pras­tai ne­pra­lei­džian­tis to­kių ren­gi­nių? Ar kas nu­ma­nė, kad A.Sme­to­nai tą die­ną bu­vo iš­ki­lu­si rim­ta grės­mė?

Pa­si­ro­do, ne tik nu­ma­nė, bet ir ži­no­jo. Kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos di­rek­to­rius Ste­pas Rus­tei­ka as­me­niš­kai įspė­jo Res­pub­li­kos pre­zi­den­tą rugp­jū­čio 15-ąją ne­vyk­ti į Pa­lan­gą, mat iš­trem­to­jo eksp­rem­je­ro A.Vol­de­ma­ro ša­li­nin­kai tą­dien pla­nuo­ja dar vie­ną pu­čą.

Jam vol­de­ma­ri­nin­kai ren­gė­si kruopš­čiai ir ap­gal­vo­tai. Pir­miau­sia jie iš­siaiš­ki­no, kad Pla­te­liuo­se ne sa­vo no­ru gy­ve­nan­tį A.Vol­de­ma­rą sau­go trys kri­mi­na­li­nės, du vie­šo­sios ir trys pa­sie­nio po­li­ci­jos val­di­nin­kai. Jie tu­rė­jo ži­nių ir apie į Pa­lan­gą vyk­sian­čio pre­zi­den­to ap­sau­gą bei pa­ly­dą.

To­liau vis­kas tu­rė­jo klos­ty­tis pa­gal to­kį sce­na­ri­jų: vol­de­ma­ri­nin­kų or­ga­ni­za­ci­jai “Ge­le­ži­nis Vil­kas“ pri­klau­san­tys Klai­pė­do­je dis­lo­kuo­to 7-ojo pės­ti­nin­kų pul­ko ka­ri­nin­kai su­ima į ku­ror­tą vyks­tan­tį A.Sme­to­ną, tuo me­tu jų bend­ra­žy­giai iš Šiau­lių vyks­ta į Pla­te­lius, iš­va­duo­ja A.Vol­de­ma­rą ir at­ve­ža jį į Pa­lan­gą. Izo­liuo­tam pre­zi­den­tui ne­be­lie­ka nie­ko ki­ta, kaip tik įvyk­dy­ti per­vers­mi­nin­kų rei­ka­la­vi­mą ir pa­ves­ti A.Vol­de­ma­rui su­da­ry­ti nau­ją vy­riau­sy­bę.

Ta­čiau nie­ko pa­na­šaus ne­įvy­ko. 7-ojo pės­ti­nin­kų pul­ko va­das dar Klai­pė­do­je iš­lai­pi­no per­vers­mi­nin­kus iš au­to­mo­bi­lių, o A.Sme­to­na pa­si­li­ko Kau­ne. Taip žlu­go dar vie­nas vol­de­ma­ri­nin­kų mė­gi­ni­mas pa­so­din­ti sa­vo ly­de­rį į Vy­riau­sy­bės va­do­vo kė­dę.

Ne­su­tai­ko­mi draugai

Kad at­sa­ky­tu­me į klau­si­mą, ko­kia ka­tė per­bė­go tarp dvie­jų bu­vu­sių bi­čiu­lių, bend­ra­min­čių ir bend­ra­žy­gių – A.Sme­to­nos ir A.Vol­de­ma­ro, tu­rė­tu­me su­grįž­ti prie 1926-ųjų gruo­džio per­vers­mo, at­ve­du­sio į val­džią abe­jų po­li­ti­kų kur­tą Tau­ti­nin­kų są­jun­gą. Be­veik iš kar­to po jo ėmė aiš­kė­ti, kad dviem am­bi­cin­giems vei­kė­jams – pre­zi­den­tui A.Sme­to­nai ir prem­je­rui A.Vol­de­ma­rui po­li­ti­kos olim­pe da­ro­si ankš­ta.

Lietuvos Ministras Pirmininkas, Užsienio reikalų ir Krašto apsaugos ministras A. Voldemaras.

Jei du tau­ti­nin­kų šu­lus bū­tų sky­rę tik po­žiū­riai į vals­ty­bės val­dy­mo tak­ti­ką, bū­tų bu­vę dar pu­sė bė­dos. Ta­čiau į ran­kas pa­te­ku­si val­džia iš­ryš­ki­no kur kas svar­bes­nį da­ly­ką – jau­nys­tės drau­gų cha­rak­te­riai bei as­me­ny­bės pa­si­ro­dė esą vi­siš­kai ne­su­de­ri­na­mi. Pa­sku­ti­nis Tau­ti­nin­kų są­jun­gos pir­mi­nin­kas Do­mas Ce­se­vi­čius pri­si­mi­ni­muo­se ra­šo: „…Sa­vo kal­bo­se ir raš­tuo­se A.Sme­to­na bu­vo ra­mus, ly­gus aiš­kin­to­jas bei įti­ki­nė­to­jas, kal­ban­tis ir ra­šan­tis san­tū­riai, sti­lis­tiš­kai iš­dai­lin­ta kal­ba, o A.Vol­de­ma­ro kal­bo­se ir raš­tuo­se bu­vo jus­ti ko­vin­gu­mas, in­ten­ci­ja triuš­kin­ti opo­nen­tą. Jis la­bai įman­triai, su­kto­kai, daž­nai de­ma­go­giš­kai nau­do­jo kan­dų, ne­ti­kė­tą są­mo­jį, mo­kė­jo greit ir žvi­triai iš­vers­ti į ki­tą pu­sę ir ap­vers­ti aukš­tyn ko­jo­mis opo­nen­tų te­zes ar tvir­ti­ni­mus. Abu jie, at­ro­do, tu­rė­jo am­bi­ci­jų bū­ti aukš­to­je val­džio­je. Bet Sme­to­na nie­kad ne­pa­ro­dė di­džia­vi­mo­si val­džia, ne­mė­go jos „ro­dy­ti“. A.Vol­de­ma­ras ne­ven­gė par­ody­ti sa­vo val­din­gu­mo ar­ba stai­gių val­diš­kų spren­di­mų.“

Tai, kad fa­šis­ti­nės Ita­li­jos Be­ni­to Mus­so­li­ni ger­bė­jas A.Vol­de­ma­ras mie­lai su­sig­rob­tų sau dau­giau val­džios, nei ga­li pa­neš­ti, bu­vo ma­ty­ti jau 1927-ųjų žie­mą. Tuo­met prem­je­ras me­tė fra­zę, kad val­džią jis ga­vęs iš gruo­džio 16-osios per­vers­mą įvyk­džiu­sių ka­ri­nin­kų Po­vi­lo Ple­cha­vi­čiaus, Vla­do Sko­rups­kio ir An­ta­no Ma­čiui­kos, tad tu­ri­mus įga­lio­ji­mus jis grą­žin­tų tik jiems, o ne Sei­mui ar „kam ki­tam“ (su­prask – A.Sme­to­nai).

Ta­čiau pre­zi­den­tas dėl to­kių ka­bi­ne­to va­do­vo par­eiš­ki­mų bent jau iš pra­džių ne­su­ko sau gal­vos. Prieš­in­gai, jis nuo­lat vie­šai gy­rė sa­vo bi­čiu­lį, pir­miau­sia – už ti­krai ne­men­kus pa­sie­ki­mus už­sie­nio po­li­ti­ko­je.

Tuo me­tu Ge­di­mi­no Kry­žiaus I laips­nio or­di­nu pre­zi­den­to pa­ma­lo­nin­tas A.Vol­de­ma­ras sa­vo vy­res­nio­jo drau­go, mo­ky­to­jo ir pa­tro­no gir­ti ne­bu­vo lin­kęs. Ma­ža to, aiš­kė­jant, kad nau­jų sei­mo rin­ki­mų grei­tai ne­bus, mi­nis­trų ka­bi­ne­to va­do­vo gal­vo­je ėmė bręs­ti su­ma­ny­mas stum­te­lė­ti A.Sme­to­ną į ša­li­ke­lę.

1929-ųjų pra­džio­je prem­je­ras ėmė drą­siau pri­imi­nė­ti vie­nas­me­nius spren­di­mus, vi­siš­kai ne­be­si­tar­da­mas su A.Sme­to­na. Yra net to­kia le­gen­da, pa­sa­ko­jan­ti, jog kar­tą, pre­zi­den­tui lei­dus su­pras­ti, kad pa­gal 1928 me­tų Kons­ti­tu­ci­ją mi­nis­tras pir­mi­nin­kas tu­ri lai­ky­tis su­bor­di­na­ci­jos vals­ty­bės va­do­vo at­žvil­giu, A.Vol­de­ma­ras at­kir­tęs: „E­si pre­zi­den­tas, tai ir pre­zi­den­tauk, o aš – Vy­riau­sy­bės gal­va, ir man pri­klau­so val­džia.“

A.Voldemaras su žmona Matilda Berlyno stotyje vizito į Vokietiją metu 1928 m. sausio 1 d. / Vokietijos federalinio archyvo nuotrauka

Ne­klys­tan­tis ir ne­bau­džia­mas A.Vol­de­ma­ras jau­tė­si to­dėl, kad nuo­šir­džiai ti­kė­jo sa­vo ne­ri­bo­ta įta­ka tau­ti­nin­kų įkur­tai su­ka­rin­tai or­ga­ni­za­ci­jai “Ge­le­ži­nis Vil­kas“.

Min­tis įkur­ti šią or­ga­ni­za­ci­ją 1927 me­tų pa­bai­go­je ki­lo ka­ri­nin­kui Al­gir­dui Slie­so­rai­čiui, ku­ris vė­liau ta­po „Ge­le­ži­nio Vil­ko“ šta­bo vir­ši­nin­ku. Pra­di­nis or­ga­ni­za­ci­jos tiks­las bu­vo pa­dė­ti sta­bi­li­zuo­ti pa­dė­tį po gruo­džio 16-osios per­vers­mo, gin­ti esa­mą Vy­riau­sy­bę ir sau­go­ti ją nuo bet ko­kios par­ti­nės įta­kos. To­kiai idė­jai karš­tai pri­ta­rė vie­nas tau­ti­nin­kų šu­lų ku­ni­gas Vla­das Mi­ro­nas. „Ge­le­ži­nis Vil­kas“ bu­vo įre­gis­truo­tas kaip spor­to są­jun­ga, ta­čiau 1929 me­tais par­eng­ta­me or­ga­ni­za­ci­jos sta­tu­te jos funk­ci­jos bu­vo ge­ro­kai pra­plės­tos. O dar po ku­rio lai­ko čia at­si­ra­do ir to­kia nuo­sta­ta: „Ge­le­ži­nis Vil­kas“ nė­ra par­ti­ja ar są­jun­ga su tam ti­kra iš­dirb­ta ir vyk­do­ma prog­ra­ma, bet yra ak­ty­vi sar­gy­ba, vi­daus ka­riuo­me­nė (…) ko­vai su an­ti­tau­tiš­ku­mu ir sve­ti­mu prieš­vals­ty­bi­niu gai­va­lu.“ Or­ga­ni­za­ci­ja ėmė po tru­pu­tį aug­ti ir gink­luo­tis. Kaip tei­gia­ma so­viet­me­čiu iš­leis­to­je Os­val­do Alek­sos kny­go­je „Kor­tų na­me­liai“, da­lį gink­lų „vil­kai“ įsi­gy­da­vo už sa­vo pi­ni­gus, o da­lį gau­da­vo iš ka­ri­nių ži­ny­bų.

For­ma­liai or­ga­ni­za­ci­jos va­du bu­vo lai­ko­mas vals­ty­bės pre­zi­den­tas, ta­čiau fak­tiš­kai „Ge­le­ži­nis Vil­kas“ da­rė­si vis pa­val­des­nis mi­nis­trui pir­mi­nin­kui. Ir kuo la­biau kei­tė­si jė­gų san­ty­kis šio­je or­ga­ni­za­ci­jo­je, tuo la­biau ryš­kė­jo tiek A.Vol­de­ma­ro am­bi­ci­jos tap­ti vien­val­džiu ša­lies ly­de­riu, tiek ir jo ne­su­ta­ri­mai su A.Sme­to­na. Vė­liau pri­si­mi­ni­muo­se ži­no­mas to me­to vi­suo­me­nės vei­kė­jas ad­vo­ka­tas Ra­po­las Ski­pi­tis ra­šo: „… Ne­te­ko gir­dė­ti, kad tie ne­su­ta­ri­mai bū­tų bu­vę dėl jų po­li­ti­nių, pri­nci­pų skir­tu­mo. Man, o gal ir ki­tiems, at­ro­dė, jog tų ne­su­ta­ri­mų pa­grin­du bu­vo tik A.Vol­de­ma­ro no­ras at­si­sės­ti į Sme­to­nos užim­tą tau­tos va­do pos­tą. O tą no­rą kurs­tė jo ne­di­de­lės gru­pe­lės ne­nu­mal­do­mi va­dai. Tau­tos va­do sos­tas bu­vo ka­ri­nin­kų pa­sta­ty­tas ir jų pa­lai­ko­mas. Kam bu­vo ka­ri­nin­kų dau­gu­ma pa­klus­ni, tas ir te­ga­lė­jo ta­me sos­te sė­dė­ti.“

Pre­zi­den­to spąstuose

Vis dėl­to pa­sik­liau­da­mas sa­vo „as­me­ni­ne gvar­di­ja“ ka­bi­ne­to va­do­vas ne­sup­ra­to, kad už­si­mo­jo prieš ge­ro­kai pro­tin­ges­nį prieš­inin­ką, su­ge­ban­tį su­lauk­ti rei­kia­mo mo­men­to. Toks lai­kas ne­tru­ko at­ei­ti.

“1929 me­tų va­sa­rą pa­siū­liau Sme­to­nai at­sis­ta­ty­din­ti. Net ne­no­rė­jau vyk­ti į Tau­tų Są­jun­gą, kur ne­ga­lė­siu lais­vai gin­ti Lie­tu­vos in­te­re­sų (…). Man grį­žus vi­si ka­bi­ne­to na­riai pa­da­vė par­eiš­ki­mus, kad iš­ei­na iš ka­bi­ne­to, nes ne­ga­li su ma­ni­mi dirb­ti. (…) (A.Sme­to­na) ma­ne at­lei­do, ne­lauk­da­mas ma­no par­eiš­ki­mo“, – pri­si­mi­ni­muo­se ra­šo pats A.Vol­de­ma­ras.

1929-ųjų rug­sė­jį pa­ša­li­nęs sa­vo bu­vu­sį drau­gą ir mo­ki­nį iš vi­sų ei­na­mų par­ei­gų, A.Sme­to­na rep­re­si­jų prieš jį im­tis ne­ke­ti­no. Prieš­in­gai, nau­jo­je Vy­riau­sy­bė­je jam pa­siū­ly­tos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tro par­ei­gos. Ta­čiau A.Vol­de­ma­ras jų at­si­sa­kė ir at­kak­liai ieš­ko­jo nau­jų prob­le­mų.

Vienas iš voldemarininkų akcijų organizatorių kapitonas Antanas Mačiuika.

“Apie įvy­ku­sią Min. Ka­bi­ne­to kri­zę su­ži­no­jau res­to­ra­ne Me­tro­po­ly­je ir pa­skam­bi­nau, pra­šy­da­mas p.r. pre­zi­den­to au­dien­ci­jos. – (…) Ma­ny­da­mas, kad kri­zę par­uo­šė p. Mus­tei­kis, ir bi­jo­da­mas iš jo pu­sės ko­kių nors ag­re­sy­vių žy­gių prieš r. pre­zi­den­tą ir prof. Vol­de­ma­rą, aš te­le­fo­nu įsa­kiau, ro­dos, p. J.Vait­ke­vi­čiui, ku­ris ta­da va­do­va­vo Kau­no sky­riui, par­uoš­ti man šim­tą žmo­nių“, – vė­liau tar­dy­to­jui pa­sa­ko­ja A.Slie­so­rai­tis.

Apie “vil­kų“ mo­bi­li­za­ci­ją tuoj pat su­ži­no­jo po­li­ti­nė po­li­ci­ja, tad pre­zi­den­to ka­bi­ne­te A.Slie­so­rai­tis ra­do ir vi­daus rei­ka­lų mi­nis­trą Ka­zį Mus­tei­kį. A.Sme­to­na griež­tai par­ei­ka­la­vo, kad “Ge­le­ži­nio vil­ko“ šta­bas ne­del­siant pe­rei­tų Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos ži­nion. A.Slie­so­rai­čiui at­si­sa­kius įvyk­dy­ti šį rei­ka­la­vi­mą, pre­zi­den­tas iš­trau­kė ne­at­mu­ša­mą kor­tą – pa­aiš­ki­nęs, kad ži­no apie A.Slie­so­rai­čio įsa­ky­mą mo­bi­li­zuo­ti šim­tą vy­rų, jis pa­gra­si­no ap­kal­tin­siąs “vil­kų“ ly­de­rį or­ga­ni­za­vus gink­luo­tą su­ki­li­mą. Per­si­gan­dęs A.Slie­so­rai­tis iš­si­de­rė­jo tris die­nas ap­mąs­ty­mams. Dar ne­praė­jus su­tar­tam ter­mi­nui A.Slie­so­rai­tis par­eiš­kė at­sis­ta­ty­di­nąs, ir “Ge­le­ži­nis Vil­kas“ pe­rė­jo Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos se­kre­to­riaus Bru­no Šten­ce­lio ži­nion.

Su to­kiu po­sū­kiu “vil­kai“ su­si­tai­ky­ti ne­ga­lė­jo. Nors ke­lios de­šim­tys or­ga­ni­za­ci­jos ak­ty­vis­tų, įskai­tant pa­tį A.Slie­so­rai­tį, spa­lio vi­du­ry­je bu­vo iš­trem­ti iš Kau­no, jie ir to­liau agi­ta­vo ko­vo­ti už A.Vol­de­ma­rą, o li­ku­sie­ji Lai­ki­no­jo­je sos­ti­nė­je ka­te­go­riš­kai at­si­sa­ky­da­vo pa­klus­ti Vi­daus rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos kon­tro­liuo­ja­mam šta­bui. “Į nau­jo šta­bo di­ri­guo­ja­mą vei­ki­mą ne­isiu, nes ta­da, su­lau­žy­da­mas prie­sai­ką, nu­ken­tė­siu mo­ra­liai ir ga­lė­siu bū­ti, re­mian­tis prie­sai­kos teks­tu, tei­sė­tų­jų sa­vo vir­ši­nin­kų par­ėdy­mu nu­žu­dy­tas“, – pa­aiš­ki­ni­me ra­šė “Ge­le­ži­nio Vil­ko“ šta­bo se­kre­to­rius Ju­lius Vait­ke­vi­čius. Pa­na­šiai sa­vo ne­no­rą pa­klus­ti šta­bui aiš­ki­no ir ki­ti “vil­kai“.

Ne­pak­lus­nu­mo ak­ci­jos įspū­džio nei val­džiai, nei vi­suo­me­nei ne­da­ro, tad “vil­kams“ rei­kia veiks­mo. Ir štai lap­kri­čio 30-osios va­ka­rą nau­ja­ja­me “Ge­le­ži­nio Vil­ko“ šta­be nu­griau­dė­ja spro­gi­mas. Ir nors vol­de­ma­ri­nin­kai at­kak­liai ne­igė pri­si­dė­ję prie te­ro­ro ak­to, sep­ty­ne­tas jų iš­tre­mia­mi į pro­vin­ci­ją.

Ta­čiau ir tai ne­pa­de­da. Vol­de­ma­ri­nin­kai pa­si­ren­gę vis­kam, kad tik su­grą­žin­tų sa­vo idė­ji­nį va­dą į Vy­riau­sy­bės va­do­vo par­ei­gas. Tai­gi 1929-ųjų pa­bai­go­je jie ėmė bran­din­ti gink­luo­to per­vers­mo pla­ną.

“La­pi­nas“ prieš “vil­kus“

Pu­čas tu­rė­jo įvyk­ti tarp 1930-ųjų lie­pos 22 ir 24 die­nos. Įvyk­dy­ti per­vers­mą ren­gė­si A.Vol­de­ma­rui pri­jau­čian­tys ka­ri­nin­kai, tar­nau­jan­tys Kau­ne ir pro­vin­ci­jo­je dis­lo­kuo­tuo­se da­li­niuo­se. Tie­sa, iš pra­džių per­vers­mi­nin­kai ne­su­ta­rė, kaip elg­tis su A.Sme­to­na – pri­vers­ti jį at­sis­ta­ty­din­ti ar tik par­ei­ka­lau­ti, kad jis pa­ves­tų A.Vol­de­ma­rui su­da­ry­ti Vy­riau­sy­bę. Ga­liau­siai ap­sis­to­ta prie an­tro­jo va­rian­to.

„Kontinent“ viešbučio kambarys su S.Rusteikos kraujo dėmėmis ant grindų.

Vie­nas per­vers­mi­nin­kų ly­de­rių avia­ci­jos ka­pi­to­nas Jo­nas Ma­čiui­ka nu­ma­tė, kad per­vers­mo die­ną Kau­ne bus su­telk­ta 300-400 “vil­kų“. Ta­čiau nei jis, nei ki­ti nė ne­nu­jau­tė, kad bu­vęs “Ge­le­ži­nio Vil­ko“ šta­bo vir­ši­nin­kas jau se­no­kai bend­ra­dar­biau­ja su sau­gu­mo po­li­ci­ja ir kad jų pla­nai nė­ra jo­kia pa­slap­tis.

Tai­gi lie­pos 23-ią­ją bu­vo su­stip­rin­ta ka­ri­nių da­li­nių bei ki­tų ob­jek­tų ap­sau­ga ir “Ne­oli­tua­ni­jos“ kor­po­ra­ci­jos rū­muo­se su­si­rin­kę gink­luo­ti per­vers­mi­nin­kai veik­ti ne­si­ry­žo. Apie to­les­nius įvy­kius ga­li­me su­ži­no­ti iš to­kio sau­gu­mo po­li­ci­jos pra­ne­ši­mo: “Lie­pos mėn 24 d., apie 10 va­lan­dą, Kau­ne prie sto­vin­čio Dau­kan­to gat­vė­je tak­si šo­fe­rio Vin­co Lo­mai­čio pri­ėjo ne­pa­žįs­ta­mas as­muo, ir, su­ly­gęs mo­kė­ti už va­žia­vi­mą 30 li­tų, lie­pė va­žiuo­ti prie Auš­ros ir Že­mai­čių gat­vių kam­po; tas as­muo už­lei­do au­to­mo­bi­lio lan­gus už­dan­go­mis ir iš­li­pęs lie­pė lauk­ti; už ko­kių 10-15 mi­nu­čių at­ėjo prof. Vol­de­ma­ras su sa­vo ad­ju­tan­tu But­ke­vi­čium, abu sė­do į ma­ši­ną ir lie­pė va­žiuo­ti Pe­tra­šiū­nų link; už Pe­tra­šiū­nų ne­to­li Pa­le­mo­no sto­ties, prie ko­kio tai for­to ar ba­te­ri­jos, prof. Vol­de­ma­ras, pa­ma­tęs už ko­kių 200 me­trų ka­riš­kį su mo­to­cik­lu, lie­pė su­sto­ti; Lo­ma­tis ir But­ke­vi­čius li­ko au­to­mo­bi­ly­je, o Vol­de­ma­ras pės­čio­mis nu­ėjo prie to ka­riš­kio; ki­tas ka­riš­kis, gu­lė­da­mas ant že­mės, per bi­nok­lį žiū­rė­jo į vi­sas pu­ses; su prof. Vol­de­ma­ru apie vie­ną va­lan­dą kal­bė­jo­si tik pir­mas ka­riš­kis (…); po pa­si­kal­bė­ji­mo prof. Vol­de­ma­ras grį­žo į au­to­mo­bi­lį ir nu­va­žia­vo at­gal.“

Apie ką kal­bė­jo­si A.Vol­de­ma­ras su ne­įvar­dy­tu ka­ri­nin­ku, ne­sun­ku nu­spė­ti. Ma­tyt, idė­ji­nis “vil­kų“ ly­de­ris no­rė­jo su­ži­no­ti, kaip ren­gia­ma­si per­vers­mui, ar­ba su­de­rin­ti jo de­ta­les. Ta­čiau vi­si pu­čis­tų pla­nai tą­syk nu­ėjo per­niek: tą pa­čią die­ną Kau­no aps­kri­ties Ka­ro ko­men­dan­to spren­di­mu A.Vol­de­ma­ras, „kaip pa­vo­jin­gas vi­suo­me­nės tvar­kai ir rim­čiai as­muo“, bu­vo sku­biai iš­trem­tas į Pla­te­lius. Per­vers­mą te­ko ati­dė­ti, ta­čiau ne­il­gam.

Kaip jau mi­nė­ta, ne­pa­vy­ko ir an­tras ban­dy­mas, kai per­vers­mi­nin­kai ke­ti­no su­im­ti A.Sme­to­ną Pa­lan­go­je. Su­pras­da­mi, kad vi­si jų pla­nai jau iš anks­to ži­no­mi sau­gu­mui, vol­de­ma­ri­nin­kai nu­ta­ria pa­ša­lin­ti pa­grin­di­nę kliū­tį sa­vo ke­ly­je.

Svarbiausias pasikėsinimo į S.Rusteiką vykdytojas J.Sliesoraitis.

Iš by­los me­džia­gos ma­ty­ti, kad J.Vait­ke­vi­čius “an­trą die­ną po prof. Vol­de­ma­ro iš­siun­ti­mo vyks­ta pas kap. Ma­čiui­ką ir pra­ne­ša, kad prof. Vol­de­ma­ras iš­siųs­tas. Kap. Ma­čiui­ka par­eiš­kia jam, kad da­bar iš­va­žia­vus res­pub­li­kos pre­zi­den­tui, ma­tyt, vi­sa, kuo di­ri­guo­ja kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos di­rek­to­rius Rus­tei­ka, ku­ris, pa­si­nau­do­da­mas ta pro­ga, ir iš­siun­tė prof. Vol­de­ma­rą. Draus­min­ga or­ga­ni­za­ci­ja pa­pras­tai už kerš­tą mo­ka kerš­tu.“

Tai­gi vol­de­ma­ri­nin­kų gal­vo­se ėmė bręs­ti pla­nas lik­vi­duo­ti jiems truk­dan­tį sau­gu­mo va­do­vą. Tuo­met A.Ma­čiui­ka nė ne­nu­ma­nė, kad pir­miau­sia rei­kė­tų aiš­kin­tis su J.Vait­ke­vi­čiu­mi, ku­ris, kaip mi­nė­ta, re­gu­lia­riai su­si­ti­ki­nė­da­vo su S.Rus­tei­ka ir teik­da­vo jam in­for­ma­ci­ją.

Kaip ma­ty­ti iš S.Rus­tei­kos pra­ne­ši­mų, su­si­ti­ki­mai su in­for­ma­to­riu­mi Plaš­ta­kiu vyk­da­vo įvai­riuo­se Kau­no vieš­bu­čiuo­se, o už kiek­vie­ną pra­ne­ši­mą J.Vait­ke­vi­čius už­sip­ra­šy­da­vo nuo 100 iki 200 li­tų. Kad su­pras­tu­me, ko­kie tai pi­ni­gai, pri­si­min­ki­me, kad ki­log­ra­mas jau­tie­nos tur­gu­je tuo­met kai­na­vo apie pu­san­tro li­to.

Vis dėl­to iš­gir­dęs iš A.Ma­čiui­kos apie kerš­to S.Rus­tei­kai pla­nus, S.Vait­ke­vi­čius nu­ta­rė ne­be­žais­ti su ug­ni­mi ir, pra­ėjus trims die­noms po ne­pa­vy­ku­sio an­tro­jo ban­dy­mo su­im­ti A.Sme­to­ną, pri­si­pa­ži­no bend­ra­žy­giams, kad in­for­muo­da­vo kri­mi­na­li­nę po­li­ci­ją apie “vil­kų veik­lą“. Kad iš­pirk­tų sa­vo kal­tę, in­for­ma­to­riui bu­vo liep­ta nu­žu­dy­ti sa­vo ku­ra­to­rių.

Vė­liau vi­sa pa­si­kė­si­ni­mo sce­na iš­sa­miai ap­ra­šy­ta są­moks­li­nin­kų by­lo­je: “1930 m. rug­sė­jo 19 d. apie 12 val. 30 min. Vait­ke­vi­čius pa­skam­bi­no Rus­tei­kai, ir šis at­sa­kė: “Šian­dien 4 val. “Kon­ti­tent“ (…). 16 va­lan­dą Rus­tei­ka at­vy­ko į “Kon­ti­nen­to“ vieš­bu­tį ir jau ra­do sė­din­tį Vait­ke­vi­čių; kal­bė­ta­si ko­kias 15 mi­nu­čių; (…) at­si­su­kęs prie sta­lo ir be­ra­šy­da­mas gau­tas ži­nias, Rus­tei­ka stai­ga pa­ma­tė iš dvie­jų pu­sių at­kiš­tus į jį re­vol­ve­rius; tuo tar­pu Vait­ke­vi­čius su­šu­ko: “ran­kas aukš­tyn už pu­sės va­lan­dos pra­si­dės su­ki­li­mas“, an­tras vy­ras, kaip Rus­tei­ka vė­liau pa­ži­no iš fo­tog­ra­fi­jos, Pu­pa­lei­gis, įėjo į kam­ba­rį Rus­tei­kos ne­pas­te­bė­tas; Vait­ke­vi­čiui lai­kant at­kiš­tą į Rus­tei­ką re­vol­ve­rį, Pu­pa­lei­gis špa­ga­tu su­ri­šo ran­kas. (…) Už­riš­ta bur­na ir su­riš­tom ran­kom pa­sė­dė­jus ko­kias 10 min, Vait­ke­vi­čius ką tai par­odė aki­mis už­pa­ka­ly Rus­tei­kos sto­vin­čiam Pu­pa­lei­giui ir pats re­vol­ve­riu kir­to Rus­tei­kai į de­ši­nę pu­sę gal­vos, nuo ko Rus­tei­ka aps­vai­go, bet greit at­si­pei­kė­jo ir pa­ma­tė, kad Vait­ke­vi­čius at­plė­šė nuo krū­ti­nės marš­ki­nius, o Pu­pa­lei­gis du kar­tus dū­rė į nuo­gą krū­ti­nę, po to Vait­ke­vi­čius ir Pu­pa­lei­gis iš kam­ba­rio iš­bė­go.“

Ta­čiau pa­spruk­ti są­moks­li­nin­kams ne­pa­vy­ko: J.Vait­ke­vi­čiaus bend­rą su­lai­kė apa­čio­je bu­vę vieš­bu­čio sa­vi­nin­kai, o į gat­vę iš­trū­ku­sį bu­vu­sį P.Rus­tei­kos agen­tą po­li­ci­ja ne­tru­kus su­čiu­po Šan­čiuo­se. Kri­mi­na­li­nės po­li­ci­jos vir­ši­nin­kas at­si­pir­ko ne­sun­kiais su­žei­di­mais, o są­moks­li­nin­kams bu­vo iš­kel­ta bau­džia­mo­ji by­la.

Vienas iš „Geležinio vilko“ įkūrimo iniciatorių karininkas Algirdas Sliesoraitis, vėliau tapęs šios sukarintos organizacijos štabo viršininku.

„Vil­kai“ ne­no­ri pralaimėti

Be tie­sio­gi­nių pa­si­kė­si­ni­mo vyk­dy­to­jų ir or­ga­ni­za­to­rių, tei­sia­mų­jų suo­le at­si­dū­rė ir pu­čų or­ga­ni­za­vi­mu ap­kal­tin­ti A.Vol­de­ma­ras, A.Slie­so­rai­tis bei ki­ti – iš vi­so 24 žmo­nės. Pats idė­ji­nis “vil­kų“ va­das vi­sais bū­dais mė­gi­no vil­kin­ti pro­ce­są – rei­ka­la­vo apk­laus­ti A.Sme­to­ną, mi­nis­trą pir­mi­nin­ką Juo­zą Tū­be­lį, iš­kvies­ti Lie­tu­vo­je ne­san­čius liu­dy­to­jus. Tuo pat me­tu jis pa­brėž­ti­nai at­si­ri­bo­jo nuo vi­sų sa­vo bend­ra­žy­gių.

Po ke­lis mė­ne­sius tru­ku­sio spy­rio­ji­mo­si pa­ga­liau su­ti­kęs duo­ti par­ody­mus, A.Vol­de­ma­ras vie­na­me iš šim­tų sa­vo par­eiš­ki­mų ra­šė: “Aš te­ga­liu ras­ti tik vie­ną tiks­lą – skan­din­ti ma­ne mo­ra­liai: “žiū­rė­ki­te, Vol­de­ma­ras sė­di kal­ti­na­mų­jų suo­le kar­tu su žmog­žu­džiais. Šis su­jun­gi­mas skir­tin­gų by­lų įžei­džia ne vien ma­ne as­me­niš­kai, bet ir pa­čią Lie­tu­vą. Juk aš vie­nas jos kū­rė­jų, gar­si­nau ją vi­sam pa­sau­liui. (…) Tai­gi, su­gre­ti­ni­mas ma­nęs su Vait­ke­vi­čium ir Pu­pa­lei­giu, da­rant iš ma­nęs te­ro­ris­tą, ne ma­žiau už­gau­lus ir tiems, kas ma­ne ap­do­va­no­jo or­di­nais.“

Vis dėl­to nei tar­dy­mui, nei teis­mui taip ir ne­pa­vy­ko įro­dy­ti, kad kas nors iš 24 kal­ti­na­mų­jų bū­tų ren­gęs per­vers­mą ir tu­rė­jęs tiks­lą nu­vers­ti esa­mą val­džią. Kal­ti­ni­mai A.Vol­de­ma­rui ir “Ge­le­ži­niam Vil­kui“ pri­klau­san­tiems ka­ri­nin­kams bu­vo pa­nai­kin­ti dar pro­ce­so me­tu, tad už gro­tų at­si­dū­rė tik pa­si­kė­si­ni­mo į S.Rus­tei­ką or­ga­ni­za­to­riai bei vyk­dy­to­jai. Griež­čiau­siai bu­vo nu­baus­tas J.Vait­ke­vi­čius – ga­vo 15 me­tų su­nkių­jų dar­bų ka­lė­ji­mo. Dau­gu­ma ki­tų są­moks­li­nin­kų at­si­pir­ko sim­bo­li­nė­mis vie­nų me­tų baus­mė­mis.

Tie­sa, nė vie­nas iš nu­teis­tų­jų vi­so baus­mės lai­ko taip ir ne­iš­bu­vo. Nu­teis­tie­siems ne­di­de­lė­mis baus­mė­mis ka­lė­ji­mas grei­tai bu­vo pa­keis­tas lyg­ti­niu lais­vės at­ėmi­mu, o po še­še­rių me­tų, A.Sme­to­nai pa­si­ra­šius ma­lo­nės ak­tą, į lais­vę iš­ėjo ir tie­sio­gi­nis ne­pa­vy­ku­sio nu­žu­dy­mo vyk­dy­to­jas J.Vait­ke­vi­čius.

Pašalinęs iš kelio savo seną bičiulį A.Voldemarą, A.Smetona daugiau nei dešimtmečiui tapo vienvaldžiu „Tautos vadu“.

Nors po šio pa­si­kė­si­ni­mo “Ge­le­ži­nio Vil­ko“ or­ga­ni­za­ci­ja bu­vo iš­vai­ky­ta, jos na­riai ir to­liau puo­se­lė­jo pla­nus grą­žin­ti A.Vol­de­ma­rą į val­džią. Dar vie­nas, šį­syk jau kur kas ge­riau par­eng­tas, pu­čas pra­si­dė­jo 1934-ųjų bir­že­lio 7-osios nak­tį, kai Ka­riuo­me­nės šta­bo vir­ši­nin­ko Pe­tro Ku­bi­liū­no va­do­vau­ja­mi da­li­niai bir­že­lio mė­ne­sį užė­mė Vy­riau­sią­jį šta­bą, tuš­čius Vy­riau­sy­bės rū­mus, iš­sta­tė san­kry­žo­se bei ant til­tų šar­vuo­čius ir ap­su­po pre­zi­den­tū­rą. Ta­čiau vel­tis į gink­luo­tą konf­lik­tą su A.Sme­to­nos re­zi­den­ci­ją sau­gan­čiais po­li­ci­nin­kais maiš­ti­nin­kai ne­išd­rį­so. Vie­to­je to, Pe­tras Ku­bi­liū­nas su ki­tais per­vers­mi­nin­kų va­dais at­vy­ko pas pre­zi­den­tą, mė­gin­da­mas įti­kin­ti jį pa­skir­ti A.Vol­de­ma­rą mi­nis­tru pir­mi­nin­ku. Tuo pat me­tu ka­ro lėk­tu­vas jau skrai­di­no trem­ti­nį iš Za­ra­sų į Kau­ną.

Ta­čiau ir vėl ne­sėk­mė – A.Sme­to­na ka­te­go­riš­kai par­eiš­kia ne­no­rįs tu­rė­ti jo­kių rei­ka­lų su „po­li­ti­niu ban­di­tu“, o pre­zi­den­tū­ros link gin­ti vals­ty­bės va­do­vo jau trau­kia ka­ro mo­kyk­los kur­san­tai ir 2-ojo pės­ti­nin­kų pul­ko ka­riai. Pre­zi­den­tas pa­siū­lo grą­žin­ti maiš­ti­nin­kų da­li­nius į ka­rei­vi­nes ir pa­ža­da jų ne­baus­ti.

Ta­čiau pa­ža­do A.Sme­to­na ne­iš­te­sė­jo. Apie 70 pu­čui pri­ta­ru­sių ka­ri­nin­kų ne­tru­kus bu­vo iš­va­ry­ti iš ka­riuo­me­nės ar­ba pa­že­min­ti iki ei­li­nių, pen­ki maiš­to or­ga­ni­za­to­riai nu­teis­ti su­šau­dy­ti. Tie­sa, ne­tru­kus mir­ties baus­mė jiems bu­vo pa­keis­ta su­nkių­jų dar­bų ka­lė­ji­mu, o dar po po­ros me­tų vi­si iš­ėjo į lais­vę.

12 me­tų ka­lė­ti nu­teis­tas ir pats A.Vol­de­ma­ras. Šį kar­tą A.Sme­to­na ne juo­kais įpy­ko ant sa­vo bu­vu­sio glo­bo­ti­nio – jis ne­rea­ga­vo į eksp­rem­je­ro ma­lo­nės pra­šy­mus ir tik 1938-ai­siais su­ti­ko iš­leis­ti jį į lais­vę, bet tik su są­ly­ga, kad šis ne­del­siant iš­vyks iš Lie­tu­vos. A.Vol­de­ma­ro mė­gi­ni­mas po pu­san­trų me­tų su­grįž­ti į Lie­tu­vą iš Par­yžiaus bai­gė­si po­li­ci­jos prie­žiū­ra Za­ra­suo­se, kol pa­ga­liau A.Sme­to­na pa­si­rū­pi­no, kad ir vil­kas bū­tų so­tus, ir avis svei­ka – maiš­tin­ga­sis po­li­ti­kas su kuk­lia dip­lo­ma­ti­ne mi­si­ja bu­vo iš­siųs­tas į Va­ti­ka­ną.

Na, o vol­de­ma­ri­nin­kai to­liau vei­kė ir be A.Vol­de­ma­ro. Nuo 1934-ųjų va­sa­ros iki 1939-ųjų jie pla­na­vo dar ne vie­ną ak­ci­ją, ta­čiau vi­sos bai­gė­si ne­sėk­me. Bet tai – jau ki­tos is­to­ri­jos te­ma.

Lietuvos žinios, 2013-08-16

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s