Dviejų tironų spąstuose

paktas

 

Ly­giai prieš 74 me­tus, 1939-ųjų rugp­jū­čio 23 die­ną, sta­li­ni­nė So­vie­tų Są­jun­ga ir na­cių Vo­kie­ti­ja pa­si­ra­šė su­tar­tį, il­giems de­šimt­me­čiams nu­lė­mu­sią ne tik Lie­tu­vos, bet ir dau­ge­lio Eu­ro­pos ša­lių li­ki­mą.

Lie­tu­vo­je ir vi­sa­me pa­sau­ly­je Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­ktas ir jo slap­tie­ji pro­to­ko­lai gar­siai nu­skam­bė­jo 1979 m., kai Va­ka­rus pa­sie­kė 45 pa­bal­ti­jie­čių me­mo­ran­du­mas, pri­mi­nęs Bal­ti­jos vals­ty­bių oku­pa­ci­ją. Apie pa­kto pa­sek­mes vie­šai pra­bil­ta 1987-ųjų rugp­jū­čio 23-ią­ją, kai į val­džios ne­sank­cio­nuo­tą mi­tin­gą prie Ado­mo Mic­ke­vi­čiaus pa­mink­lo Vil­niu­je su­si­rin­ko šim­tai žmo­nių.

Mi­tin­gą or­ga­ni­za­vo ke­tu­ri ži­no­mi di­si­den­tai: An­ta­nas Ter­lec­kas, Vy­tau­tas Bo­gu­šis, Pe­tras Ci­dzi­kas ir Ni­jo­lė Sa­dū­nai­tė.

„Pa­sa­kiau, kad su­si­rin­ko­me pa­gerb­ti au­kų, pa­mi­nė­jau Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­ktą, ga­liau­siai pa­sa­kiau, kad Die­vui nė­ra ne­ga­li­mų da­ly­kų. Ka­dan­gi lais­vė yra di­džiau­sia jo do­va­na, ga­li­me ti­kė­tis, jog Bal­ti­jos kraš­tai bus lais­vi“, – pri­si­me­na N. Sa­dū­nai­tė.

„Baltijos kelias“ ties Vilniumi. 1989 m. rugpjūčio 23 d. Fotografas J.Juknevičius. / LCVA nuotrauka

Be­jė­giš­kas Krem­liaus įniršis

Iš­kart po mi­tin­go lai­kraš­čiai pra­trū­ko „bur­žua­zi­nius na­cio­na­lis­tus“ ir „Va­ka­rų im­pe­ria­liz­mo pa­ka­li­kus“ smer­kian­čio­mis pub­li­ka­ci­jo­mis. Jas ly­dė­jo pa­si­pik­ti­nu­sių pi­lie­čių, dar­bo ko­lek­ty­vų ir ko­lū­kie­čių su­si­rin­ki­mų da­ly­vių laiš­kai, en­tu­zias­tin­gai puo­lan­tys “už­sie­nio ra­di­jo bal­sų pro­vo­ka­ci­jų vyk­dy­to­jus“. Pa­grin­di­niai pro­pa­gan­dos kam­pa­ni­jos mo­ty­vai bu­vo šie: mi­tin­gą su­ren­gė Va­ka­rų šni­pai ir pro­vo­ka­to­riai, ti­kė­ję­si, kad su­si­rin­ku­sie­ji bus iš­vai­ky­ti jė­ga. Ta­čiau taip ne­įvy­ko, tad so­vie­tų Lie­tu­vo­je ti­krai vyks­ta pert­var­ka ir de­mo­kra­ti­za­ci­ja.

Tuo tar­pu Lie­tu­vos ko­mu­nis­tų par­ti­jos vir­šū­nė­lė ty­lė­jo kaip van­dens į bur­ną pri­si­sė­mu­si. Dis­ku­tuo­ti su „iš­si­šo­kė­liais“ par­ti­niams šu­lams bu­vo per že­ma. Tie­sa, lai­kraš­čiai iš­spaus­di­no LTSR ir SSRS aukš­čiau­sių­jų ta­ry­bų de­pu­ta­tų at­sa­ky­mą JAV kong­res­me­nams, rei­ka­la­vu­siems ne­truk­dy­ti tai­kioms de­mons­tra­ci­joms. Šia­me at­sa­ky­me pra­šo­ma ne­si­kiš­ti į „su­ve­re­nios res­pub­li­kos rei­ka­lus“.

Kas ki­ta bu­vo ne­vie­šos rep­re­si­jos – maž­daug 80 mi­tin­go da­ly­vių vė­liau pa­ty­rė ir fi­zi­nį, ir mo­ra­li­nį smur­tą. Dau­ge­lis ak­ci­jos da­ly­vių bu­vo per­se­kio­ja­mi, mu­ša­mi, bau­gi­na­mi, tam­po­mi po miš­kus. Te­ro­ras tę­sė­si iki pat 1988-ųjų.

Ta­čiau upės ne­užt­venk­si. 1989-ai­siais apie Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­ktą pa­sau­liui pri­mi­nė jau ne­be bū­re­lis drą­siau­sių di­si­den­tų, o dau­giau kaip 2 mln. lie­tu­vių, lat­vių ir es­tų, tų me­tų rugp­jū­čio 23-ią­ją nu­tie­su­sių gy­vą gran­di­nę nuo Vil­niaus iki Ta­li­no. Krem­lius nir­šo, ta­čiau ne­be­ga­lė­jo nie­ko pa­da­ry­ti. „Nuei­ta per to­li. Pa­bal­ti­jo tau­tų li­ki­mui gre­sia rim­tas pa­vo­jus. Žmo­nės tu­ri ži­no­ti, prie ko­kios be­dug­nės juos stu­mia na­cio­na­lis­tų ly­de­riai. Jei­gu jiems pa­vyk­tų pa­siek­ti sa­vo tiks­lus, pa­da­ri­niai ga­li bū­ti ka­tas­tro­fiš­ki. Ga­lė­tų iš­kil­ti klau­si­mas dėl pa­ties jų gy­vy­bin­gu­mo“, – gra­sin­ta rugp­jū­čio 26 die­ną pri­im­ta­me SSKP CK par­eiš­ki­me, įver­ti­nu­sia­me Bal­ti­jos ke­lią kaip sie­kį nu­teik­ti Pa­bal­ti­jo res­pub­li­kų tau­tas at­sis­kir­ti nuo So­vie­tų Są­jun­gos.

Pirmasis SSRS Užsienio reikalų liaudies komisaro V. Molotovo (kairėje) susitikimas su A. Hitleriu. Berlynas, 1940 lapkričio 13 d. / sovietstory.com nuotrauka

Ko­dėl Krem­lius taip bi­jo­jo men­kiau­sios užuo­mi­nos apie Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­kto slap­tuo­sius pro­to­ko­lus, ku­riais Jo­si­fas Sta­li­nas ir Adol­fas Hit­le­ris prieš pat An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro pra­džią pa­si­da­li­jo Eu­ro­pą? Nors Eu­ro­po­je apie šiuos do­ku­men­tus su­ži­no­ta tuoj po ka­ro, kai nu­ga­lė­ju­siems są­jun­gi­nin­kams ta­po prie­ina­mi Rei­cho ar­chy­vai, Mask­va pro­to­ko­lus at­kak­liai va­di­no klas­to­tė­mis, o vė­liau, įva­ry­ta į kam­pą, mė­gi­no vi­saip pa­tei­sin­ti šį gė­din­gą dvie­jų dik­ta­to­rių san­dė­rį? Ar vien dėl to, kad pro­to­ko­lų eg­zis­ta­vi­mas leis­tų kel­ti klau­si­mą ne tik dėl Bal­ti­jos ša­lių ne­prik­lau­so­my­bės? O gal dar ir to­dėl, kad šie do­ku­men­tai lei­do su­abe­jo­ti vi­sa po­ka­ri­nės Eu­ro­pos tvar­ka ir ga­lė­jo iš­kli­bin­ti vi­są va­di­na­mą­jį so­cia­lis­ti­nį la­ge­rį? Ar­ba to­dėl, kad ne­paaiš­kė­tų, jog są­jun­gi­nin­kų per­ga­lė prieš na­ciz­mą iš ti­krų­jų bu­vo as­me­ni­nis J.Sta­li­no pra­lai­mė­ji­mas?

Pats Krem­liaus ti­ro­nas, re­gis, pra­lai­mė­ji­mą pri­pa­ži­no. Ne­at­si­tik­ti­nai jam gy­vam esant ge­gu­žės 9-oji So­vie­tų Są­jun­go­je ne­bu­vo šven­čia­ma kaip Per­ga­lės die­na. J.Sta­li­nas ne­si­jau­tė lai­mė­jęs to­dėl, kad jam taip ir ne­pa­vy­ko pa­siek­ti sa­vo svar­biau­sio tiks­lo – su­kur­ti ko­mu­nis­ti­nę Eu­ro­pą. O 1939-ai­siais pa­si­ra­šy­tas Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­ktas kaip tik ir bu­vo pir­mas Mask­vos žings­nis to­kio tiks­lo link. Tam, kad at­sa­ky­tu­me į šiuos klau­si­mus, pir­miau­sia tu­rė­tu­me pa­žvelg­ti į na­cių Vo­kie­ti­jos ir ko­mu­nis­ti­nės So­vie­tų Są­jun­gos san­ty­kių pra­džią.

Toks to­kį pažino

Na­cių at­ėji­mas į val­džią 1933 me­tais ne­su­kė­lė di­de­lio J.Sta­li­no en­tu­ziaz­mo. Vie­na ver­tus, į A.Hit­le­rį so­vie­tų ti­ro­nas žiū­rė­jo kaip į iš­si­šo­kė­lį, ku­rio re­ži­mas il­gai ne­iš­si­lai­kys, ki­ta ver­tus – kaip į kon­ku­ren­tą, bru­kan­tį pa­sau­liui kiek ki­to­kią so­cia­liz­mo idė­ją. Ta­čiau vos po me­tų Krem­liaus šei­mi­nin­kas ėmė su­pras­ti, jog A.Hit­le­ris Vo­kie­ti­jo­je įsit­vir­ti­no il­gam. Ma­ža to, ki­taip nei vo­kie­čių ko­mu­nis­tai, fiu­re­ris su­ge­bė­jo ap­ža­vė­ti mi­li­jo­nus sa­vo tau­tie­čių, pa­si­ry­žu­sių ne tik mir­ti už sa­vo va­dą, bet ir už­merk­ti akis į vis stip­rė­jan­tį na­cių te­ro­rą. Po kru­vi­nų va­ly­mų, ku­rių sa­vo par­ti­jos gre­to­se 1934 me­tų lie­pą ėmė­si A.Hit­le­ris, so­vie­tų dik­ta­to­rius su­si­ža­vė­jęs par­eiš­kė: „Čia tai va­das!“ Nuo tos aki­mir­kos J.Sta­li­no sim­pa­ti­jos vis la­biau kry­po į A.Hit­le­rio pu­sę. Juo la­biau kad abu re­ži­mus vie­ni­jo ne tik so­cia­lis­ti­nė ideo­lo­gi­ja, bet ir ne­apy­kan­ta de­mo­kra­ti­jai bei ki­toms Eu­ro­pos ver­ty­bėms.

Iš pra­džių sim­pa­ti­ja A.Hit­le­riui bu­vo kruopš­čiai mas­kuo­ja­ma: so­vie­tų kom­par­ti­jos (VKP(b) XVII su­va­žia­vi­me ne­tgi bu­vo pri­im­ta di­rek­ty­va, nu­ro­dan­ti na­cio­nal­so­cia­lis­tus va­din­ti fa­šis­tais. Tuo tar­pu už sa­vo pi­lie­čių ir Va­ka­rų de­mo­kra­ti­jų nu­ga­ros so­vie­ti­nės im­pe­ri­jos ir „tūks­tant­me­čio Rei­cho“ va­dei­vos vyk­dė vi­siš­kai ki­to­kią po­li­ti­ką. Dar 1934-1935 me­tais so­vie­tų vy­riau­sy­bės at­sto­vai su­si­ti­ki­muo­se su vo­kie­čių dip­lo­ma­tais ne kar­tą kal­bė­jo apie ke­ti­ni­mus stip­rin­ti drau­giš­kus san­ty­kius su Ber­ly­nu. Slap­to­ji J.Sta­li­no dip­lo­ma­ti­ja vi­sais įma­no­mais bū­dais sie­kė su­ar­tė­ji­mo su A.Hit­le­riu. Tai ne­bu­vo vien­pu­sis sie­kis. Štai iš­trau­ka iš laiš­ko, ku­rį so­vie­tų va­do­vy­bei dip­lo­ma­ti­niais ka­na­lais nu­siun­tė Vo­kie­ti­jos kanc­le­ris: „A­bi mū­sų ša­lys tu­rė­tų pri­pa­žin­ti ne­pa­ju­di­na­mą tei­sę į abi­pu­sio eg­zis­ta­vi­mo fak­tą ir tuo grįs­ti sa­vo veiks­mus. (…) Ne­pai­sant abie­jų pu­sių pa­sau­lio su­vo­ki­mo skir­tu­mų, mus sie­ja bend­ri in­te­re­sai ir šie ry­šiai tu­ri il­ga­lai­kį cha­rak­te­rį.“

Draugiškas Raudonosios armijos ir Vokietijos SS karininkų pokalbis. 1939 m. rugsėjis. / englishrussia.com nuotrauka

Ofi­cia­liam Krem­liaus po­žiū­riui ar­ti­mi šiuo­lai­ki­nės Ru­si­jos is­to­ri­kai, kaip ir jų so­vie­ti­niai pirm­ta­kai, tvir­ti­na, kad J.Sta­li­no su­ar­tė­ji­mas su A.Hit­le­riu bu­vo pri­vers­ti­nis žings­nis, ku­rį iš­pro­vo­ka­vo Va­ka­rų de­mo­kra­ti­jos, ne­no­rė­ju­sios pri­si­jung­ti prie so­vie­tų dik­ta­to­riaus kur­tos nau­jos, po­ver­sa­li­nės ko­lek­ty­vi­nio sau­gu­mo sis­te­mos.

Taip, J.Sta­li­nas iš tie­sų ban­dė de­rė­tis tiek su pra­ncū­zais, tiek su bri­tais. Ta­čiau ar šios de­ry­bos ne­bu­vo tik akių dū­mi­mas? Taip, 1935-ai­siais So­vie­tų Są­jun­ga ir Pra­ncū­zi­ja pa­si­ra­šė ka­ri­nę su­tar­tį, ku­ri bu­vo Par­yžiaus at­sa­kas į prieš tai be jos ži­nios par­eng­tą ir pa­si­ra­šy­tą Len­ki­jos ir Vo­kie­ti­jos ne­puo­li­mo pa­ktą. Mask­vos ir Par­yžiaus su­tar­tis sa­vo ruo­žtu su­pyk­dė Var­šu­vą, o J.Sta­li­nas dėl to try­nė ran­kas, nes Len­ki­ja so­vie­tų ti­ro­nui vi­suo­met bu­vo kris­las aky­je.

Tuo pat me­tu Mask­va, siek­da­ma su­ar­tė­ji­mo su Ber­ly­nu, ak­ty­viai vei­kė ir Pre­ky­bos rei­ka­lų liau­dies ko­mi­sa­ria­to li­ni­ja. 1935-ųjų va­sa­rą, Ko­min­ter­nui pa­skel­bus są­jun­gą su so­cial­de­mo­kra­ti­ja ko­vai prieš fa­šiz­mą, J.Sta­li­nas pa­siun­tė pas Rei­cho eko­no­mi­kos mi­nis­trą Hjal­ma­rą Schach­tą sa­vo įga­lio­ti­nį Da­vi­dą Kan­de­la­kį, tu­rė­ju­sį per­duo­ti ži­nią, jog so­vie­tai no­ri pa­ge­rin­ti san­ty­kius su Vo­kie­ti­ja.

1937 me­tais VKP(b) CK Po­li­ti­nio biu­ro po­sė­dy­je bu­vo pri­im­tas slap­tas do­ku­men­tas, ku­ria­me sa­ko­ma: „So­vie­tų vy­riau­sy­bė ne tik nie­kad ne­ven­gė po­li­ti­nių de­ry­bų su Vo­kie­ti­jos vy­riau­sy­be, bet sa­vo lai­ku net pa­tei­kė jai tam ti­krų po­li­ti­nių pa­siū­ly­mų. So­vie­tų vy­riau­sy­bė ir da­bar ne­ven­gia ga­li­my­bės pra­dė­ti de­ry­bas no­rė­da­ma pa­ge­rin­ti san­ty­kius su Vo­kie­ti­jos vy­riau­sy­be. So­vie­tų vy­riau­sy­bė ne­at­si­sa­ko ir tie­sio­gi­nių de­ry­bų tarp ofi­cia­lių dip­lo­ma­ti­jos at­sto­vų: ji taip pat su­tin­ka lai­ky­ti jas kon­fi­den­cia­lio­mis ir ne­skelb­ti apie jas vie­šai, jei tik Vo­kie­ti­jos vy­riau­sy­bė to par­ei­ka­laus.“

Tie­sa, tuo me­tu ofi­cia­lių dip­lo­ma­ti­nių ka­na­lų de­ry­bo­se su Vo­kie­ti­ja J.Sta­li­nas dar ven­gė. To­kia po­zi­ci­ja tu­rė­jo rim­tą prie­žas­tį – Už­sie­nio rei­ka­lų liau­dies ko­mi­sa­ria­tui tuo me­tu va­do­va­vo žy­das Mak­si­mas Lit­vi­no­vas (ti­kro­ji pa­var­dė – Me­je­ris Va­la­chas), ak­ty­viai re­mian­tis an­ti­hit­le­ri­nę po­li­ti­ką. Su­pran­ta­ma, kad toks so­vie­tų dip­lo­ma­ti­jos še­fas na­ciams bu­vo ne­priim­ti­nas. Su­vok­da­mas, kad A.Hit­le­ris ne­iš­ven­gia­mai pra­dės ka­rą Eu­ro­po­je, J.Sta­li­nas nu­ta­rė pa­da­ry­ti na­ciams re­ve­ran­są ir 1939 me­tų ge­gu­žės 3 die­ną pa­ša­li­no A.Lit­vi­no­vą iš par­ei­gų. „Iš­va­ly­ki­te si­na­go­gą!“ – nu­ro­dė Krem­liaus dik­ta­to­rius A.Lit­vi­no­vo įpė­di­niu pa­skir­tam Via­čes­la­vui Mo­lo­to­vui, ne­tru­kus tap­sian­čiam vie­nu iš gė­din­go­jo pa­kto sig­na­ta­rų.

Mi­nis­trų ro­ki­ruo­tė įvy­ko ne­praė­jus ir dviem mė­ne­siams, kai, pa­akin­tas Miun­che­no su­si­ta­ri­mo, A.Hit­le­ris anek­sa­vo ne tik vo­kie­čių gy­ve­na­mą Su­de­tų kraš­tą, bet ir vi­są Če­kos­lo­va­ki­ją. Nė­ra abe­jo­nės, kad veik­ti fiu­re­rį pa­ska­ti­no ir J.Sta­li­no kal­ba, pa­sa­ky­ta 1939 me­tų ko­vo 10-ąją įvy­ku­sia­me VKP(b) su­va­žia­vi­me, kai so­vie­tų dik­ta­to­rius par­eiš­kė, kad “SSRS vyk­dys tai­kią po­li­ti­ką“ ir „ne­leis sa­vęs įtrauk­ti į konf­lik­tus ka­ro pro­vo­ka­to­riams, įpra­tu­siems sve­ti­mo­mis ran­ko­mis grai­by­ti ug­nį“. Su­pran­ta­ma, kad to­kio­mis ka­ro kurs­ty­to­jo­mis J.Sta­li­nas va­di­no Di­džią­ją Bri­ta­ni­ją ir Pra­ncū­zi­ją.

Kal­bos, at­ri­šu­sios A.Hit­le­riui ran­kas, pa­sek­mes po po­ros sa­vai­čių skau­džiai pa­ju­to ir Lie­tu­va – po Vo­kie­ti­jos ul­ti­ma­tu­mo 1939 me­tų ko­vo 23 die­ną Vo­kie­ti­ja užė­mė Klai­pė­dos kraš­tą.

Na­cių svas­ti­kos Maskvoje

Tą pa­va­sa­rį J.Sta­li­nas dar žai­dė žai­di­mus ir su bri­tais bei pra­ncū­zais. Ba­lan­džio 17-ąją so­vie­tai pa­siū­lė jiems tri­ša­lį sa­vi­tar­pio pa­gal­bos pa­ktą, nu­ma­tan­tį ir bend­ras sau­gu­mo ga­ran­ti­jas Ry­tų Eu­ro­pos ša­lims, įskai­tant ir Bal­ti­jos vals­ty­bes. Ta­čiau bir­že­lio 10-ąją V.Mo­lo­to­vas in­for­ma­vo de­ry­bų par­tne­rius, kad Mask­va su­tar­ties ne­pa­si­ra­šys, jei ne­gaus tei­sės pa­ti ga­ran­tuo­ti Bal­ti­jos vals­ty­bių sau­gu­mo. Ką tu­rė­jo reikš­ti to­kios “ga­ran­ti­jos“, ne­sun­ku at­spė­ti. Rei­kia pa­ste­bė­ti, kad de­ry­bos vy­ko su­nkiai: kai tik pra­ncū­zai ir bri­tai su­tik­da­vo su Mask­vos są­ly­go­mis, ši iš kar­to iš­kel­da­vo nau­jas. Iš vis­ko bu­vo ma­ty­ti, kad J.Sta­li­nas lū­ku­riuo­ja.

Ko lau­kė so­vie­tų dik­ta­to­rius, ne­sun­ku su­pras­ti. Tą pa­čią die­ną, kai Mask­va pa­siū­lė Lon­do­nui ir Par­yžiui sa­vi­tar­pio pa­gal­bos pa­ktą, so­vie­tų pa­siun­ti­nys Ber­ly­ne, su­si­ti­kęs su Vo­kie­ti­jos vals­ty­bės se­kre­to­riu­mi Erns­tu von Waiz­saec­ke­riu, už­si­mi­nė, kad ideo­lo­gi­niai skir­tu­mai ne­tu­rė­tų pa­veik­ti dvie­jų ša­lių san­ty­kių. Po tri­jų die­nų V.Mo­lo­to­vas po­kal­by­je su Vo­kie­ti­jos pa­siun­ti­niu Mask­vo­je Fried­ri­chu Schu­len­bur­gu lei­do su­pras­ti, kad dvi­ša­lėms eko­no­mi­nės de­ry­boms rei­kė­tų su­teik­ti po­li­ti­nį pa­grin­dą. Tai bu­vo aiš­kus kvie­ti­mas kal­bė­tis apie rim­tą po­li­ti­nę su­tar­tį, į ku­rį A.Hit­le­ris at­si­lie­pė po de­šim­ties die­nų, nu­ro­dy­da­mas F.Schu­len­bur­gui pra­dė­ti de­ry­bas. Jos bai­gė­si 1939 me­tų rugp­jū­čio 23 die­nos su­tar­ti­mi, įėju­sia į is­to­ri­ją kaip Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­ktas.

Lietuvos delegacijos nariai, išvykstantys derybų į Maskvą ir juos lydintys asmenys Kauno oro uoste. Iš kairės: 1-Ministro pirmininko pavaduotojas, įgaliotasis ministras Vilniuje Kazys Bizauskas, Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktorius Edvardas Turauskas, Užsienio reikalų ministerijos Ekonomikos departamento direktorius Juozas Norkaitis. Iš dešinės 1-SSRS karo atašė Lietuvoje Ivanas Korotkich. 1939 m. spalio 7 d.

Rugp­jū­čio 23-ią­ją Mask­vos ae­rod­ro­me Vo­kie­ti­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­tro Joa­chi­mo von Rib­ben­tro­po va­do­vau­ja­ma de­le­ga­ci­ja bu­vo su­tik­ta itin pom­pas­tiš­kai – su or­kes­tru ir ka­ri­niu par­adu. “Jau­čiau­si ten kaip na­mie – lyg bū­čiau su na­cio­nal­so­cia­lis­tų par­ti­jos bi­čiu­liais Vo­kie­ti­jo­je“, – vė­liau vi­zi­tą pri­si­mins Rei­cho dip­lo­ma­ti­jos va­do­vas.

De­ry­bos dėl su­tar­ties tru­ko vos dvy­li­ka va­lan­dų. Prieš pat vi­dur­nak­tį ne­puo­li­mo su­tar­tis tarp So­vie­tų Są­jun­gos ir Vo­kie­ti­jos bu­vo su­tvir­tin­ta J. von Rib­ben­tro­po ir V. Mo­lo­to­vo par­ašais. “Da­bar aš tu­riu pa­sau­lį sa­vo ki­še­nė­je!“ – džiaugs­min­gai su­šu­ko A.Hit­le­ris, vos su­ži­no­jęs apie su­tar­ties pa­si­ra­šy­mą. Džiau­gė­si ir J.Sta­li­nas, tu­rė­da­mas lai­vas ran­kas tvar­ky­tis Suo­mi­jo­je, Es­ti­jo­je, Lat­vi­jo­je, ry­ti­nė­je Len­ki­jos da­ly­je ir Ru­mu­ni­jos Be­sa­ra­bi­jo­je jis taip pat ga­lė­jo ženg­ti pir­mą žings­nį į vieš­pa­ta­vi­mą Eu­ro­po­je.

Pa­sau­lis tuo­met ne­ži­no­jo, kad gre­ta ap­ta­kios, ko­ne iš lo­zun­gų su­kurp­tos su­tar­ties, tą­dien Mask­vo­je bu­vo pa­si­ra­šy­tas ir slap­tas pro­to­ko­las, ku­riuo du dik­ta­to­riai pa­si­da­li­jo Ry­tų Eu­ro­pą įta­kos sfe­ro­mis. Lie­tu­va tuo­met bu­vo ati­duo­ta Rei­chui.

Įdo­miau­sia, kad tuo me­tu, kai na­ciai ir ko­mu­nis­tai Krem­liu­je kė­lė šam­pa­no tau­res su­tar­čiai su­tvir­tin­ti, ka­ri­nės su­tar­ties su Mask­va sie­ku­sios bri­tų ir pra­ncū­zų de­le­ga­ci­jos taip pat bu­vo Mask­vo­je. Nie­ko ne­nu­jaus­da­mi apie J.Sta­li­no staig­me­ną, šių ša­lių dip­lo­ma­tai lau­kė rugp­jū­čio 25-osios, kai de­ry­bos tu­rė­jo bū­ti tę­sia­mos. So­vie­tams pa­si­ra­šius pa­ktą su Ber­ly­nu, į aps­tul­bu­sių Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos ir Pra­ncū­zi­jos de­le­ga­tų klau­si­mą, ar yra pra­smė to­liau kal­bė­tis dėl su­tar­ties, už de­ry­bas su jais at­sa­kin­gas SSRS gy­ny­bos liau­dies ko­mi­sa­ras Kli­men­tas Vo­ro­ši­lo­vas at­sa­kė, jog at­siž­vel­giant į pa­sta­ruo­sius įvy­kius tęs­ti de­ry­bas bū­tų ne­vai­sin­ga.

1939 me­tų rug­sė­jo 1-ąją Vo­kie­ti­ja įsi­ver­žė į Len­ki­ją. Kiek dau­giau nei po dvie­jų sa­vai­čių bai­gia­mai su­triuš­kin­ti vals­ty­bei į nu­ga­rą smo­gė So­vie­tų Są­jun­ga. To­kia si­tua­ci­ja iš­kė­lė rim­tą di­le­mą Lie­tu­vai.

Nu­lem­tas Lie­tu­vos likimas

Ver­mach­tui va­ka­ruo­se triuš­ki­nant Len­ki­jos ka­riuo­me­nę, jos da­li­niai bu­vo ati­trauk­ti iš Vil­niaus kraš­to. Li­kus ke­lioms die­noms iki so­vie­tų in­va­zi­jos iš Ry­tų, Lie­tu­vos sos­ti­nė bu­vo tuš­čia. Per tas ke­lias rug­sė­jo die­nas Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė ga­lė­jo pa­ti at­siim­ti Vil­nių. Spren­džiant iš Lie­tu­vos pa­siun­ti­nio Ber­ly­ne Ka­zio Škir­pos pra­ne­ši­mų, vo­kie­čiai to­kiam žings­niui ne­bū­tų prieš­ta­ra­vę.

Ta­čiau Lie­tu­vos ka­riuo­me­nė žy­giui į Vil­nių taip ir ne­bu­vo mo­bi­li­zuo­ta – tam pa­sip­rie­ši­no An­ta­nas Sme­to­na, ne­no­rė­jęs su­da­ry­ti įspū­džio, kad Lie­tu­va at­si­sa­ko ne­utra­lu­mo ir ren­gia­si su kuo nors ka­riau­ti. Tai­gi Vil­nius ku­riam lai­kui at­si­dū­rė so­vie­tų ran­ko­se ir ne­tru­kus ta­po jau­ku J.Sta­li­no pe­lė­kau­tuo­se – spa­lio mė­ne­sį ma­nais už at­gau­tą sos­ti­nę Lie­tu­va bu­vo pri­vers­ta įsi­leis­ti į sa­vo te­ri­to­ri­ją Rau­do­no­sios ar­mi­jos ba­zes.

Sovietų kariuomenės daliniai peržengia Lietuvos sieną. 1940 m birželio 14 d. / LCVA nuotrauka

Ar Vil­niaus at­siė­mi­mas bū­tų ką nors pa­kei­tęs? Ir taip, ir ne. Be abe­jo, J.Sta­li­nas bū­tų ne­te­kęs rim­to ko­zi­rio sa­vo pur­vi­na­me lo­ši­me. Ki­ta ver­tus, pa­nau­do­ti šią kor­tą Krem­liaus ti­ro­nas vis tiek ga­lė­jo tik po rug­sė­jo 28-osios, kai bu­vo pa­si­ra­šy­tas an­tra­sis slap­tas pro­to­ko­las, ku­riuo di­džio­ji Lie­tu­vos da­lis jau bu­vo ati­duo­ta so­vie­tams. Tad la­bai ga­li bū­ti, jog lie­tu­vių at­siim­tas Vil­nius ga­lė­jo tap­ti jau A.Hit­le­rio ko­zi­riu ir jo­kio an­tro­jo pro­to­ko­lo tie­siog ne­bū­tų bu­vę.

Na, o jei Lie­tu­va vis dėl­to bū­tų per­duo­ta so­vie­tams, Vil­niaus fak­to­rius var­gu ar bū­tų su­vei­kęs – J.Sta­li­nas bū­tų ra­dęs ki­to­kių ar­gu­men­tų bū­si­mai Lie­tu­vos oku­pa­ci­jai. Pri­si­min­ki­me, kas nu­ti­ko Es­ti­jai. 1939-ųjų rug­sė­jį Mask­va par­eiš­kė, kad iš jos uos­to iš­leis­tas len­kų po­van­de­ni­nis lai­vas ne­to­li Le­ning­ra­do nu­skan­di­no ru­sų sau­sa­krū­vį. Iš ti­krų­jų len­kų po­van­de­ni­nis lai­vas bu­vo įplau­kęs į Ta­li­no uos­tą, kad iš­lai­pin­tų su­sir­gu­sį ka­pi­to­ną. Lai­vo įgu­la pa­gal ka­ro tai­syk­les bu­vo in­ter­nuo­ta, ta­čiau jai pa­vy­ko pa­spruk­ti, o ru­sų “sken­duo­lis“ po ke­lių mė­ne­sių at­si­ra­do ta­me pa­čia­me Ta­li­ne. Ta­čiau rem­da­mie­si šiuo pra­ma­ny­tu “fak­tu“ so­vie­tai ėmė šan­ta­žuo­ti Es­ti­ją ir ga­liau­siai pri­ver­tė ją pa­si­ra­šy­ti sa­vi­tar­pio pa­gal­vos su­tar­tį ir įsi­leis­ti Rau­do­no­sios ar­mi­jos ba­zes į sa­vo te­ri­to­ri­ją.

Lie­tu­vos ei­lė at­ėjo spa­lio 3-ąją, J.Sta­li­nui į Mask­vą pa­kvie­tus Lie­tu­vos rei­ka­lų mi­nis­trą Juo­zą Urb­šį ap­tar­ti tarp­vals­ty­bi­nių san­ty­kių pers­pek­ty­vų nau­jo­mis są­ly­go­mis. Vė­lų va­ka­rą iš­kvies­tas į Krem­lių Lie­tu­vos dip­lo­ma­ti­jos va­do­vas iš­gir­do tai, ko nie­kaip ne­ga­lė­jo ti­kė­tis. “Žo­dį ima Sta­li­nas ir be užuo­lan­kų pa­skel­bia, kad Ta­ry­bų Są­jun­ga su­si­ta­ru­si su Vo­kie­ti­ja (ta hit­le­ri­ne, fa­šis­ti­ne!), jog di­džiau­sio­ji Lie­tu­vos da­lis ten­kan­ti Ta­ry­bų Są­jun­gai, o siau­ras jos pa­sie­nio ruo­žas – Vo­kie­ti­jai“, – skai­to­me J.Urb­šio pri­si­mi­ni­muo­se.

J.Urb­šys, be abe­jo, ne­ži­no­jo, kad rug­sė­jo 28 die­ną pa­si­ra­šy­tu an­truo­ju slap­tu SSRS ir Vo­kie­ti­jos su­tar­ties pro­to­ko­lu Lie­tu­va bu­vo tie­siog iš­mai­ny­ta į vo­kie­čiams per­leis­tą Len­ki­jos Liub­li­no vai­va­di­ją. Ta­čiau kai ko ne­ži­no­jo ir J.Sta­li­nas, svars­tęs ko­dėl A.Hit­le­ris taip leng­vai at­si­sa­kė Lie­tu­vos, pa­si­lik­da­mas sau tik da­lį Su­val­ki­jos. Pa­aiš­ki­ni­mas tam ga­lė­jo bū­ti tik vie­nas – fiu­re­ris jau pla­nuo­ja pra­dė­ti ka­rą prieš So­vie­tų Są­jun­gą.

Ta­čiau ir rug­sė­jo 28-osios pro­to­ko­las ga­lu­ti­nai ne­nu­lė­mė Lie­tu­vos li­ki­mo. Tai jau­tė ir mū­sų dip­lo­ma­tai. Lie­tu­vos ne­pap­ras­to­jo pa­siun­ti­nio ir įga­lio­to­jo mi­nis­tro Di­džio­jo­je Bri­ta­ni­jo­je Bro­niaus Ka­zio Ba­lu­čio 1940 me­tų ba­lan­džio 24 die­nos pra­ne­ši­me J.Urb­šiui ra­šo­ma: “Tu­rint ome­ny vo­kie­čių ir ru­sų de­ry­bas Mask­vo­je (…); at­siž­vel­giant į tuo­met reikš­tas vo­kie­čių pre­ten­zi­jas Lie­tu­vos at­žvil­giu; tu­rint po aki­mi ma­si­nę vo­kie­čių eva­kua­ci­ją iš Es­ti­jos ir Lat­vi­jos ir sto­ką jos iš Lie­tu­vos – ne­ga­li­ma pa­si­da­ry­ti sau ki­to­kios iš­va­dos, kaip tik­tai tą, kad Lie­tu­va pa­si­li­ko dar gin­čy­ti­nu ob­jek­tu tarp Vo­kie­ti­jos ir Ru­si­jos. Čia yra la­bai di­de­lis ne­aiš­ku­mas. Ir ta­me ne­aiš­ku­me la­bai di­de­lis pa­vo­jus, nes ti­krai ne­ži­no­da­mi ir ne­tu­rė­da­mi ti­kro diag­no­zo, ar tai yra cho­le­ra ar dė­mė­ta šil­ti­nė, ne­tu­ri­me ga­li­my­bės net at­atin­ka­mu vais­tu pa­si­rū­pin­ti“.

J.Sta­li­nas per­ga­lės nešventė

Tuo me­tu J.Sta­li­nas, mė­gin­da­mas iš­veng­ti ka­ro su Vo­kie­ti­ja ar­ba bent ati­to­lin­ti jo pra­džią, vi­sais įma­no­mais bū­dais sten­gė­si įtik­ti A.Hit­le­riui. To­kio pa­tai­ka­vi­mo re­zul­ta­tu ta­po 1941-ųjų sau­sį pa­si­ra­šy­ta pre­ce­den­to ne­tu­rin­ti SSRS ir Vo­kie­ti­jos pre­ky­bos su­tar­tis. Ja so­vie­tai įsi­pa­rei­go­jo pa­tiek­ti Rei­chui pus­tre­čio mi­li­jo­no to­nų grū­dų, mi­li­jo­ną to­nų naf­tos, mil­ži­niš­kus kie­kius kau­čiu­ko, me­ta­lo rū­dos ir ge­le­žies lau­žo. Taip bu­vo mai­ti­na­ma A.Hit­le­rio ka­ro ma­ši­na, ku­ri ne tik triuš­ki­no Va­ka­rų Eu­ro­pos de­mo­kra­ti­jas, bet ne­tru­kus užg­riu­vo ir pa­čią So­vie­tų Są­jun­gą.

SSRS Užsienio reikalų liaudies komisaras V. Molotovas pasirašo SSRS ir Vokietijos nepuolimo sutartį. Už jo (iš kairės) J. von Ribbentropo adjutantas Richardas Schulze-Kossensas, Raudonosios Armijos Generalinio štabo viršininkas Borisas Šapošnikovas, Joachimas von Ribbentropas, J.Stalinas, sovietų vertėjas Vladimiras Pavlovas. Šalia V. Molotovo – vokiečių vertėjas Gustavas Hilgeris. Maskva, 1939 m. rugpjūčio 23 d. / JAV nacionalinio archyvo nuotrauka

Tuo pat me­tu, 1941-ųjų sau­sio 10 die­ną bu­vo pa­si­ra­šy­tas ir tre­čia­sis Mo­lo­to­vo-Rib­ben­tro­po pa­kto pro­to­ko­las, ku­riuo mai­nais už 7,5 mln. auk­so do­le­rių Vo­kie­ti­ja per­da­vė so­vie­tams ir li­ku­sią Su­val­ki­jos da­lį. A.Hit­le­riui šis že­mės lo­pi­nė­lis jau ne­be­rū­pė­jo – jis pla­na­vo ne­tru­kus at­siim­ti ne tik Lie­tu­vą, bet ir už­ka­riau­ti vi­są So­vie­tų Są­jun­gą.

Įdo­miau­sia, kad net ir pra­si­dė­jus SSRS bei Vo­kie­ti­jos ka­rui ir Mask­vai pri­si­jun­gus prie an­ti­hit­le­ri­nės koa­li­ci­jos, J.Sta­li­nas te­be­si­lai­kė vo­kie­čių su­lau­žy­tos ne­puo­li­mo su­tar­ties slap­tų­jų pro­to­ko­lų. 1941-ųjų gruo­džio 14-ąją, ver­mach­to di­vi­zi­joms jau sto­vint prie pat Mask­vos, so­vie­tų ly­de­ris įtei­kė Di­džio­sios Bri­ta­ni­jos už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­trui Ant­ho­ny Ede­nui vi­są krū­vą rei­ka­la­vi­mų bū­si­ma­jai tai­kos su­tar­čiai, tarp ku­rių bu­vo ir są­ly­ga, jog bri­tai pri­pa­žin­tų Bal­ti­jos vals­ty­bių anek­si­ją. Taip ko­mu­nis­ti­nis dik­ta­to­rius no­rė­jo už­kirs­ti ke­lią Len­ki­jos eg­zi­li­nės vy­riau­sy­bės pla­nams įkur­ti bri­tų re­mia­mą Vi­du­rio Eu­ro­pos kon­fe­de­ra­ci­ją, ku­riai tu­rė­jo pri­klau­sy­ti ir Če­ki­ja, ir Bal­ti­jos vals­ty­bės. Toks de­mo­kra­ti­jos bas­tio­nas bū­tų už­kir­tęs ke­lią so­vie­tų mė­gi­ni­mams po ka­ro skverb­tis į Eu­ro­pą.

De­ja, J.Sta­li­nui iš są­jun­gi­nin­kų pa­vy­ko iš­si­rei­ka­lau­ti nuo­lai­dų Bal­ti­jos ša­lių klau­si­mu ir 1942-ai­siais, svars­tant An­tro­jo fron­to ati­da­ry­mą, ir 1943-ai­siais Te­he­ra­ne, ir 1945-ai­siais Jal­to­je bei Pots­da­me. Taip po­ka­ri­nę Eu­ro­pą il­gam pa­da­li­no “ge­le­ži­nė už­dan­ga“, at­sky­ru­si lais­vą­jį pa­sau­lį nuo ko­mu­nis­ti­nio blo­ko ša­lių.

Tai bū­tų ga­li­ma lai­ky­ti J.Sta­li­no per­ga­le. Ta­čiau pats so­vie­tų dik­ta­to­rius taip ir ne­įgy­ven­di­no sa­vo svar­biau­sio tiks­lo – su­lauk­ti, kol mir­ti­no­je dvi­ko­vo­je nu­krau­juos ir de­mo­kra­ti­nės ša­lys, ir hit­le­ri­nė Vo­kie­ti­ja, o jau ta­da, pri­si­den­gus pa­gal­ba Eu­ro­pos pro­le­ta­ria­tui, nu­da­žy­ti rau­do­na spal­va vi­są kon­ti­nen­tą. Štai ko­dėl ge­gu­žės 9-oji J.Sta­li­nui nie­kuo­met ne­bu­vo per­ga­lės die­na.

Lietuvos žinios, 2013-09-23

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s