Nenuilstanti Tėvynės darbininkė

felicija

 

Rug­sė­jo 1-ąją su­ka­ko 140 me­tų, kai gi­mė žy­mi vi­suo­me­nės vei­kė­ja, po­li­ti­kė ir lei­dė­ja Fe­li­ci­ja Bort­ke­vi­čie­nė. Pri­si­min­ki­me šios ne­ei­li­nės Lie­tu­vos mo­ters gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją.

“Jei kas ma­nęs pa­klaus­tų, ku­ri lie­tu­vė mo­te­ris bu­vo di­džiau­sia vi­suo­me­nės vei­kė­ja ir idė­ji­nė ko­vo­to­ja nuo pra­ėju­sio šimt­me­čio ga­lo li­gi an­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro, ne­svy­ruo­da­mas at­sa­ky­čiau: Fe­li­ci­ja Bort­ke­vi­čie­nė“, – ra­šė pri­si­mi­ni­mų kny­gos “Ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą sta­tant“ au­to­rius ad­vo­ka­tas ir po­li­ti­kos vei­kė­jas Ra­po­las Ski­pi­tis.

Iš tie­sų, F.Bort­ke­vi­čie­nės veik­los spek­trą ir jos dar­bus su­nku ap­rėp­ti vie­nu žvilgs­niu. Ji – ir slap­tos lie­tu­viš­kos or­ga­ni­za­ci­jos “Dvy­li­ka Vil­niaus apaš­ta­lų“ vei­kė­ja, ir kan­di­da­tė į an­tro­sios Lie­tu­vos vy­riau­sy­bės mi­nis­trus, ir Stei­gia­mo­jo Sei­mo na­rė, ir vie­na iš dvie­jų mo­te­rų, kan­di­da­ta­vu­sių į res­pub­li­kos pre­zi­den­to pos­tą, ir il­ga­me­tė “Lie­tu­vos ži­nių“ bei ki­tų lai­kraš­čių lei­dė­ja. “Ka­žin ar ku­ris vy­ras to­kio­mis ap­lin­ky­bė­mis ir są­ly­go­mis bū­tų su­ge­bė­jęs tiek daug anuo­met nu­veik­ti, kiek ši ne­žy­mi iš pa­žiū­ros mo­te­ris at­li­ko“, – pri­si­mi­ni­muo­se pa­ste­bi žur­na­lis­tas, ra­šy­to­jas, ke­liau­to­jas ir vi­suo­me­nės vei­kė­jas Ma­tas Šal­čius. Su tuo su­nku ne­su­tik­ti – ir XIX a. pa­bai­go­je, ir pir­mai­siais ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos me­tais, kuo­met pa­sau­lį dar val­dė vie­ni vy­rai, to­kius ne­ei­li­nius mo­ters dar­bus rei­kia lai­ky­ti ne šiaip sau lai­mė­ji­mais, o ti­kru žyg­dar­biu.

Lais­vės sie­kis – nuo vaikystės

F.Bort­ke­vi­čie­nė (tuo­met dar Po­vic­kai­tė) gi­mė 1873-ių­jų rug­sė­jo 1 die­ną Pa­ne­vė­žio aps­kri­ties Kre­ke­na­vos par­api­jos Lin­kau­čių dva­re. Ba­jo­rų Po­vic­kių šei­ma di­de­lių tur­tų ne­tu­rė­jo. Fe­li­ci­jos tė­vas – dėl silp­nos svei­ka­tos moks­lų ne­bai­gęs tei­si­nin­kas Juo­zas Po­vic­kis – pra­gy­ve­ni­mui už­dirb­da­vo ūki­nin­kau­da­mas iš­si­nuo­mo­tuo­se dva­ruo­se. Mo­ti­na An­ta­ni­na Po­vic­kie­nė bu­vo, ga­li­ma sa­ky­ti, be­krai­tė – vi­są jos gi­mi­nės tur­tą po 1863 me­tų su­ki­li­mo kon­fis­ka­vo ca­ro val­džia. An­ta­ni­nos dė­dė per šį su­ki­li­mą ir žu­vo, o tė­vas su dviem bro­liais bu­vo iš­trem­ti į Sim­birs­ko gu­ber­ni­ją. Tai­gi, Fe­li­ci­ja nuo pat vai­kys­tės tu­rė­jo pro­gos slap­čio­mis pa­sik­lau­sy­ti gy­vų pri­si­mi­ni­mų apie su­ki­li­mą prieš ca­ro val­džią. Ma­tyt, jie ir pa­sė­jo pir­muo­sius pa­sip­rie­ši­ni­mo ru­si­ni­mui grū­dus, ku­rie pra­si­kals jau gim­na­zi­jo­je.

O kol kas mer­gai­tė au­ga An­ta­kal­nio dva­re už ke­lių ki­lo­me­trų nuo Uk­mer­gės, kur jai gi­mus per­si­kė­lė tė­vai. Ūki­nin­kau­ti iš­si­nuo­mo­ta­me dva­re­ly­je tė­vui tie­siog fa­ta­liš­kai ne­si­se­kė – ūkis de­gė net tre­je­tą kar­tų, tad J.Po­vic­kis, me­tęs šį už­siė­mi­mą įsi­tai­sė ants­to­liu Uk­mer­gė­je.

Lietuvių visuomenės veikėja, knygnešė, spaudos darbuotoja, politikė F.Bortkevičienė. / LCVA nuotrauka

Rei­kia pa­ste­bė­ti, kad kaip tuo­met bu­vo įpras­ta, ba­jo­rai Po­vic­kiai na­muo­se lie­tu­viš­kai ne­kal­bė­jo, nors An­ta­ni­na bu­vo įsi­ti­ki­nu­si, kad gim­tą­ją kal­bą mo­kė­ti bū­ti­na. Li­be­ra­lių pa­žiū­rų tė­vas tam ne­prieš­ta­ra­vo, tad mo­ti­na, ga­li­ma sa­ky­ti, ta­po mer­gai­tei pir­mą­ja gim­to­sios kal­bos ir sa­vo­jo kraš­to is­to­ri­jos mo­ky­to­ja.

Tai­gi, nors Po­vic­kių na­mai ir ne­bu­vo lie­tu­vy­bės ži­di­nys, juo­se vi­suo­met bu­vo gy­va li­be­ra­li dva­sia, trauk­da­vu­si ten švie­ses­nius apy­lin­kės žmo­nes – kai­my­nys­tė­je įsi­kū­ru­sius dva­ri­nin­kus, Uk­mer­gės tei­sė­jus ir net kai ku­riuos mies­to įgu­los ka­ri­nin­kus, ne­bi­jan­čius kri­tiš­kai at­si­liep­ti apie ca­ro re­ži­mą. Kaip rem­da­ma­sis pa­čios F.Bort­ke­vi­čie­nės pa­sa­ko­ji­mais ra­šo jos biog­ra­fas Ju­lius Bū­tė­nas, pas Bort­ke­vi­čius lan­ky­da­vo­si ir ar­ti­le­ri­jos ka­ri­nin­kas Ro­ga­čio­vas, da­ly­va­vęs są­moks­le prieš ca­rą Alek­sand­rą III, už tai vė­liau pa­kar­tas Pe­ter­bur­ge.

Kal­bant apie F.Po­vic­kai­tės na­mų ap­lin­ką, ne­ga­li­ma ne­pa­mi­nė­ti ir dva­ro eko­no­mo Bort­ke­vi­čiaus – 1863 me­tų su­ki­li­me da­ly­va­vu­sio smul­kaus ba­jo­ro, už tai vė­liau pri­ra­šy­to prie vals­tie­čių. Kaip ne­tru­kus įsi­ti­kin­si­me, pa­žin­tis su dva­re au­gu­siu po­ra me­tų vy­res­niu eko­no­mo sū­nu­mi Jo­nu vė­liau tu­rės le­mia­mą įta­ką ne tik as­me­ni­niam Fe­li­ci­jos gy­ve­ni­mui, bet ir vi­sai jos to­les­nei veik­lai.

Maiš­to virusas

Bet kol kas grįž­ki­me į 1885-uo­sius, kai, pa­si­mo­kiu­si iš mo­ti­nos ir dvie­jų sam­dy­tų da­rak­to­rių, dvy­li­ka­me­tė Fe­li­ci­ja iš kar­to įsto­jo į ket­vir­tą Kau­no mer­gai­čių gim­na­zi­jos kla­sę. (Mer­gai­čių gim­na­zi­jo­se kla­sės bu­vo skai­čiuo­ja­mos prieš­in­gai – nuo sep­tin­tos iki pir­mos). Gim­na­zi­jo­je, ku­rio­je dau­giau­sia mo­kė­si ca­ro val­ti­nin­kų ir ka­ri­nin­kų duk­te­rys, vy­ra­vo ru­siš­ka dva­sia. Tarp jos mo­ky­to­jų ne­bu­vo nė vie­no ne ru­so.

Ka­ta­li­kių mer­gi­nų čia bu­vo gal ko­kios sep­ty­nios de­šim­tys. Joms per vals­ty­bi­nes šven­tes bu­vo lei­džia­ma ei­ti ne į cerk­vę, o į baž­ny­čią. Ta­čiau tai tru­ko ne­il­gai – nuo 1889-ųjų to­kia tvar­ka bu­vo pa­nai­kin­ta ir gim­na­zis­tėms nu­ro­dy­ta lan­ky­tis sta­čia­ti­kių apei­go­se. Fe­li­ci­ja to­kiam nu­ro­dy­mui ne­pak­lu­so ir drau­ge su dar ke­lio­mis mer­gai­tė­mis iš pa­mal­dų pa­bė­go.

Tą­syk jo­kių rim­tes­nių sank­ci­jų bėg­lės ne­su­lau­kė, ta­čiau pa­va­sa­rį is­to­ri­ja pa­si­kar­to­jo: pa­ska­tin­ta anks­tes­nės sėk­mės, Fe­li­ci­ja su­agi­ta­vo gru­pe­lę gim­na­zis­čių at­si­sa­ky­ti ei­ti į cerk­vę per ca­ri­nę vals­ty­bės šven­tę. Šį kar­tą vis­kas bai­gė­si daug liūd­niau. Ar­tė­jo bai­gia­mie­ji prieš­pas­ku­ti­nės kla­sės eg­za­mi­nai. Ka­ta­li­kės juos iš­lai­kė ne­blo­gai, ta­čiau grei­tai su­lau­kė staig­me­nos – Fe­li­ci­jai ir dar pen­kioms mer­gai­tėms bu­vo pra­neš­ta, kad jos pa­ša­li­na­mos iš gim­na­zi­jos. Toks bu­vo pir­ma­sis pen­kio­lik­me­tės F.Po­vic­kai­tės su­si­dū­ri­mas su val­džia.

Lai­mei, po at­kak­lių tė­vų žy­gių Fe­li­ci­jai pa­vy­ko įsto­ti į pa­sku­ti­nę Vil­niaus gim­na­zi­jos kla­sę. Iš­lai­kiu­si duo­tą pa­ža­dą dau­giau ne­maiš­tau­ti, mer­gi­na 1890-ai­siais sėk­min­gai bai­gė moks­lus.

Bai­gu­si gim­na­zi­ją Fe­li­ci­ja nu­ta­rė to­liau la­vin­tis Var­šu­vo­je. Ne­le­ga­liuo­se mo­te­rų kur­suo­se ji stu­di­ja­vo len­kų is­to­ri­ją, pra­ncū­zų li­te­ra­tū­rą ir kal­bą. De­ja, po me­tų jai te­ko grįž­ti pas tė­vus – ca­ro po­li­ci­ja kur­sus su­se­kė, o kur­san­tes iš­vai­kė.

Uk­mer­gė­je F.Po­vic­kai­tės lau­kė nau­ja pa­tir­tis. Smar­kiai pa­blo­gė­jus tė­vo svei­ka­tai, mer­gi­na tu­rė­jo pa­dė­ti jam su­sit­var­ky­ti su tar­ny­ba ban­ke. Pa­žin­tis su ban­ki­nin­kys­te ir fi­nan­sais jai vė­liau la­bai pra­ver­tė or­ga­ni­zuo­jant lei­dy­bą.

Uk­mer­gė­je Fe­li­ci­ja vėl su­ti­ko sa­vo vai­kys­tės drau­gą – tė­vų nuo­mo­to An­ta­kal­nio dva­re­lio eko­no­mo sū­nų Jo­ną Bort­ke­vi­čių. Se­na bi­čiu­lys­tė ne­tru­ko pe­raug­ti į švel­nius jaus­mus ir jau­nuo­liai ėmė pla­nuo­ti san­tuo­ką. Su­ža­dė­tu­vės su ne­kil­min­gu vai­ki­nu tarp F.Po­vic­kai­tės gi­mi­nių ir pa­žįs­ta­mų en­tu­ziaz­mo ne­su­kė­lė – dau­ge­lis ėmė jos ša­lin­tis. Vis dėl­to mei­lė nu­ga­lė­jo, ir 1899 me­tais Bort­ke­vi­čiai su­si­tuo­kė. Pe­ter­bur­go tech­no­lo­gi­jos ins­ti­tu­tą bai­gęs in­ži­nie­rius J.Bort­ke­vi­čius tuo me­tu dir­bo Vil­niaus įgu­los ka­ri­nės in­ten­dan­tū­ros fab­ri­ke, tad po­ra per­si­kė­lė gy­ven­ti į sos­ti­nę.

Ga­li­ma drą­siai teig­ti, kad bū­tent san­tuo­ka su J.Bort­ke­vi­čiu­mi su­tei­kė Fe­li­ci­jos gy­ve­ni­mui aiš­kią kryp­tį. Vy­ras tu­rė­jo svar­bų tiks­lą – su­lie­tu­vin­ti Vil­nių, pri­trau­kiant į mies­tą kiek ga­li­ma dau­giau iš­si­la­vi­nu­sių lie­tu­vių. To me­tu in­te­li­gen­tų šei­mas mies­te bu­vo ga­li­ma su­skai­čiuo­ti ant vie­nos ran­kos pirš­tų, o ir jo­se ne vi­si kal­bė­jo lie­tu­viš­kai. Net ir pa­čios Fe­li­ci­jos lie­tu­vių kal­ba tuo me­tu ne­bu­vo to­bu­la, tad, vy­ro pa­akin­ta, ji ėmė­si mo­ky­tis pri­va­čiai. Drau­ge lie­tu­viš­kai mo­kė­si ir bū­re­lis in­te­li­gen­tų, tad ga­na grei­tai jie ėmė bend­rau­ti ir už kur­sų ri­bų – lan­ky­da­vo­si vie­ni ki­tų na­muo­se, ke­liau­da­vo po Vil­niaus apy­lin­kes, or­ga­ni­zuo­da­vo lie­tu­viš­kus vai­di­ni­mus.

Maž­daug po me­tų F.Bort­ke­vi­čie­nė įsto­jo ir į “Dvy­li­ka Vil­niaus apaš­ta­lų“ pa­si­va­di­nu­sią slap­tą lie­tu­vių drau­gi­ją, ku­riai pri­klau­sė ir J.Bort­ke­vi­čius. Tai bu­vo ne­re­gė­tas da­ly­kas, mat iki šiol drau­gi­jos na­riai mo­te­rų į sa­vo gre­tas ne­priim­da­vo. Tai bu­vo pa­vo­jin­ga, rim­tos kons­pi­ra­ci­jos rei­ka­la­vu­si veik­la, tad at­skleis­ti or­ga­ni­za­ci­jos pa­slap­čių dai­lio­sios ly­ties at­sto­vėms vy­rai iki tol ne­si­ryž­da­vo.

„Dvy­li­kos Vil­niaus apaš­ta­lų“ veik­la spau­dos drau­di­mo lai­kais ne­įti­ko nei len­kams, nei ru­siš­kai val­džiai. Jos na­riai pla­ti­no Rytp­rū­siuo­se lei­džia­mą ne­le­ga­lią lie­tu­viš­ką spau­dą, ko­vo­jo dėl lie­tu­vių kal­bos tei­sių vie­ša­ja­me gy­ve­ni­me ir net pa­sie­kė, kad Šv. Mi­ka­lo­jaus baž­ny­čio­je pa­mal­dos vyk­tų lie­tu­vių kal­ba.

Bū­tent ši baž­ny­čia ne­tru­kus ta­po ir F.Bort­ke­vi­čie­nės slap­ta­vie­te – už jos al­to­riaus mo­te­ris slė­pė ne­le­ga­lią spau­dą, kai ca­ro po­li­ci­ja su­ėmė knyg­ne­šį Mo­tie­jų Bal­tū­sį, ap­rū­pin­da­vu­sį vil­nie­čius lie­tu­viš­kais lei­di­niais.

Ga­li­ma sa­ky­ti, kad taip pra­si­dė­jo F.Bort­ke­vi­čie­nės są­sa­jos su spau­da ir lei­dy­ba. Pa­nai­ki­nus spau­dos drau­di­mą, ji pa­au­ko­jo vi­sas sa­vo san­tau­pas Lie­tu­vos de­mo­kra­tų par­ti­jos lai­kraš­čio „Lie­tu­vos ūki­nin­kas“, lei­dy­bai, o 1909-ai­siais ta­po pir­mo­jo le­ga­laus lie­tu­viš­ko dien­raš­čio “Lie­tu­vos ži­nios“ lei­dė­ja.

Nuo re­vo­liu­cio­nie­rės iki kan­di­da­tės į prezidentes

„Da­ly­va­vau 1904, 1905 ir 1906 m. re­vo­liu­ci­nia­me dar­be, ku­rio cen­tras vis­gi bu­vo Vil­nius. Agi­ta­to­rius rei­kė­jo ap­rū­pin­ti li­te­ra­tū­ra, pi­ni­gais ir daž­nai gink­lais, pa­lai­ky­ti ry­šius tarp jų“ , – skai­to­me pa­čios F.Bort­ke­vi­čie­nės ra­šy­ta­me gy­ve­ni­mo ap­ra­šy­me. Iš tie­sų, pla­tin­da­mi ne­le­ga­lią li­te­ra­tū­rą bei at­si­šau­ki­mus, Bort­ke­vi­čiai la­bai ri­zi­ka­vo, o Jo­nas ne­tgi bu­vo at­si­dū­ręs ka­lė­ji­me.

Tai įvy­ko 1906-ųjų pra­džio­je. Su­ėmus Fe­li­ci­jos se­se­rį Ju­ze­fą Oku­li­čie­nę, žan­da­rų vi­zi­to bet ka­da ga­lė­jo ti­kė­tis ir Bort­ke­vi­čiai. Kra­tos su­tuok­ti­niai lau­kė, bet jai taip ir ne­pa­si­ruo­šė, na­muo­se bu­vo dau­gy­bė drau­džia­mų da­ly­kų – at­si­šau­ki­mai, De­mo­kra­tų par­ti­jos ants­pau­das. Vi­dur­nak­tį pa­si­bel­dus po­li­ci­nin­kams, vie­na na­muo­se li­ku­si F.Bort­ke­vi­čie­nė puo­lė slaps­ty­ti ir de­gin­ti įkal­čius. Žan­da­rai su­si­rin­ko ir nuo­dė­gu­lius. Šeš­tą ry­to su­grį­žu­sį Jo­ną jie su­ėmė ir iš­ve­žė į Lu­kiš­kių ka­lė­ji­mą. Vis dėl­to po tri­jų mė­ne­sių, pri­trū­kus rim­tų įro­dy­mų, jog da­ly­va­vo ne­le­ga­lia­me ju­dė­ji­me, J.Bort­ke­vi­čius iš­trū­ko į lais­vę. Ka­lė­ji­mas ir tar­dy­mai smar­kiai pa­ken­kė ir taip jau ne­stip­riai Jo­no svei­ka­tai – po šių įvy­kių jį te­ko po­rai mė­ne­sių iš­vež­ti į psi­chia­tri­jos li­go­ni­nę Kro­ku­vo­je.

1905-ai­siais F.Bort­ke­vi­čie­nė ak­ty­viai da­ly­va­vo ir ren­giant Di­dį­jį Vil­niaus Sei­mą. Kaip vė­liau pri­si­mi­ni­muo­se ra­šys Lie­tu­vos mi­nis­tras pir­mi­nin­kas Er­nes­tas Gal­va­naus­kas, „…čia ir vėl ne­nuils­tan­ti dar­bi­nin­kė p. F.Bort­ke­vi­čie­nė, ku­riai už­krau­na­mi vi­si pra­kti­niai dar­bai ir ku­rios vi­sur pil­na. Ji kal­ba ma­žai, bet ją su­ra­si prie kiek­vie­no dar­bo“.

Čia ver­ta pri­si­min­ti, kad F.Bort­ke­vi­čie­nė, ren­gian­tis Di­džia­jam Vil­niaus Sei­mui, ga­li­ma sa­ky­ti ta­po ki­to mi­nis­tro pir­mi­nin­ko po­li­ti­ne krikš­ta­mo­te. 1905 me­tais Ode­so­je ren­kat šio mies­to lie­tu­vių at­sto­vus į šį lie­tu­vių su­si­bū­ri­mą, ji at­krei­pė dė­me­sį į pui­kią jau­no Tei­sės fa­kul­te­to stu­den­to My­ko­lo Sle­že­vi­čiaus kal­bą ir pra­na­ša­vo jam di­de­lę po­li­ti­nę at­ei­tį. Ne be F.Bort­ke­vi­čie­nės įta­kos bai­gęs moks­lus bū­si­ma­sis prem­je­ras su­grį­žo į Vil­nių ir ak­ty­viai įsi­trau­kė į De­mo­kra­tų par­ti­jos, vė­liau pa­si­va­di­nu­sios vals­tie­čiais liau­di­nin­kais, veik­lą ir ku­rį lai­ką bu­vo ką tik įsteig­tų „Lie­tu­vos ži­nių“ re­dak­to­rius. Ga­liau­siai, 1918 me­tų gruo­džio pa­bai­go­je, bol­še­vi­kų ka­riuo­me­nei jau ar­tė­jant prie Vil­niaus, o pir­ma­jai Lie­tu­vos vy­riau­sy­bei nu­ta­rus ne­sip­rie­šin­ti ir trauk­tis iš sos­ti­nės, F.Bort­ke­vi­čie­nė dė­jo vi­sas pa­stan­gas, kad vals­tie­čiai liau­di­nin­kai su M.Sle­že­vi­čiu­mi prieš­aky­je im­tų­si for­muo­ti nau­ją mi­nis­trų ka­bi­ne­tą. Na, o ta­pęs prem­je­ru M.Sle­že­vi­čius svars­tė ga­li­my­bę bū­tent F.Bort­ke­vi­čie­nei pa­ti­kė­ti mai­ti­ni­mo ir vie­šų­jų dar­bų mi­nis­trės port­fe­lį. Ta­čiau to­kiam su­ma­ny­mui pa­sip­rie­ši­no vy­riš­ka Lie­tu­vos Ta­ry­ba, o jos pre­zi­diu­mo se­kre­to­rius Jo­kū­bas Šer­nas ne­tgi par­eiš­kė: “Mo­te­rys iki šiol ne­da­ly­va­vo pas mus po­li­ti­ko­je. (…) Pa­sky­rus mo­te­ris į ka­bi­ne­tą, ga­li su­ga­din­ti jo var­dą“.

1919 me­tais val­džios ins­ti­tu­ci­joms per­si­kė­lus į Kau­ną, F.Bort­ke­vi­čie­nė li­ko bol­še­vi­kų užim­to­je sos­ti­nė­je, kur rū­pi­no­si beg­lo­biais vai­kais ir į nau­jo­sios val­džios ne­ma­lo­nę pa­te­ku­siais po­li­ti­niais vei­kė­jais, kol va­sa­rio mė­ne­sį pa­ti bu­vo su­im­ta.

Po pen­kių mė­ne­sių iš­keis­ta į Lie­tu­vo­je su­im­tus ko­mu­nis­tus, ji grį­žo į Kau­ną ir ėmė reng­tis Stei­gia­mo­jo Sei­mo rin­ki­mams.

Be F.Bort­ke­vi­čie­nės pa­si­rung­ti su vy­rais dėl Sei­mo at­sto­vo man­da­to ry­žo­si dar 29 mo­te­rys. Mat ne­se­niai pies­tu prieš mo­ters sky­ri­mą mi­nis­tre sto­ju­si Vals­ty­bės Ta­ry­ba 1918 me­tų lap­kri­čio 2 die­ną vis dėl­to pri­ėmė rin­ki­mų įsta­ty­mą, su­tei­kian­tį tei­sę mo­te­rims ne tik rink­ti, bet ir bū­ti ren­ka­mo­mis į Stei­gia­mą­jį Sei­mą. Tuo jau­na Lie­tu­vos vals­ty­bė pra­len­kė JAV, ku­rio­je rin­ki­mų tei­sė mo­te­rims bu­vo su­teik­ta tik 1920 me­tais, ne­kal­bant apie Pra­ncū­zi­ją, ku­rio­je mo­te­rys vi­siš­ką rin­ki­mų tei­sę ga­vo tik bai­gian­tis An­tra­jam pa­sau­li­niam ka­rui.

Ne­no­rė­da­mos pra­ras­ti nė vie­no rin­kė­jo, dau­gu­ma iš rin­ki­muo­se da­ly­va­vu­sių tris­de­šim­ties par­ti­jų sa­vo są­ra­šuo­se su­ra­do vie­tos ir mo­te­rims. Ta­čiau dau­ge­lis joms sky­rė tik sim­bo­li­nį vaid­me­nį. Vie­na ver­tus, kan­di­da­čių bu­vo ne tiek jau daug, an­tra, dau­gu­ma kan­di­da­čių pa­te­ko tik į an­trą­jį są­ra­šo de­šim­tu­ką, ge­riau­siu at­ve­ju – į an­trą­jį pen­ke­tu­ką. Vie­nin­te­lė iš­im­tis bu­vo So­cia­lis­tų liau­di­nin­kų de­mo­kra­tų ir Vals­tie­čių są­jun­gos blo­kas, įra­šęs G.Pet­ke­vi­čai­tę pir­muo­ju nu­me­riu ir taip ga­ran­tuo­da­mas jai vie­tą Sei­me.

F.Bortkevičienė – Steigiamojo Seimo narė. / Nuotrauka iš „Lietuvos albumo

Ta­čiau net ir ne­la­bai gau­siai at­sto­vau­toms rin­ki­mų są­ra­šuo­se mo­te­rims, ga­li­ma sa­ky­ti, pa­si­se­kė: jos ga­vo 8 vie­tas iš 150, tai su­da­rė 5,3 pro­cen­to vi­sų iš­rink­tų Sei­mo at­sto­vų. Lie­tu­va ir tą­syk pa­si­ro­dė kur kas ma­žiau kon­ser­va­ty­vi už kai­my­nę Len­ki­ją, ku­rios Stei­gia­ma­ja­me Sei­me mo­te­rų da­lis te­su­da­rė vos 1,38 proc. Be Vals­tie­čių liau­di­nin­kių – 47 me­tų F.Bort­ke­vi­čie­nės ir 49 me­tų G.Pet­ke­vi­čai­tės į Sei­mą bu­vo iš­rink­tos še­šios krik­de­mų at­sto­vės. Dau­gu­ma šios frak­ci­jos na­rių bu­vo jau­nos, nė tris­de­šim­ties ne­tu­rin­čios mo­ky­to­jos.

Sei­me F.Bort­ke­vi­čie­nė dau­giau­sia dir­bo prie mo­te­rų tei­ses gi­nan­čių įsta­ty­mų ren­gi­mo. Vie­nas iš svar­biau­sių jos dar­bo re­zul­ta­tų bu­vo Li­go­nių ka­sų įsta­ty­mas, nu­ma­tęs vals­ty­bės par­amą mo­ti­noms pri­va­lo­mas še­šių sa­vai­čių vai­ko prie­žiū­ros at­os­to­gas ir užd­rau­dęs at­leis­ti nėš­čias mo­te­ris iš dar­bo.

1926-ųjų pa­va­sa­rį rin­ki­mus į III sei­mą lai­mė­jus kai­rio­sioms jė­goms, F.Bort­ke­vi­čie­nė drau­ge su G.Pet­ke­vi­čai­te ta­po vie­na iš dvie­jų pir­mų­jų Eu­ro­pos mo­te­rų, pa­siū­ly­tų į vals­ty­bės va­do­vo pos­tą. Tie­sa, bal­suo­jant Sei­me ji te­ga­vo vos vie­ną bal­są, o pre­zi­den­tu bu­vo iš­rink­tas Ka­zys Gri­nius, už ku­rį bal­sa­vo 50 Sei­mo at­sto­vų. Ne­ta­pu­si pre­zi­den­te, F.Bort­ke­vi­čie­nė at­si­dė­jo lei­dy­bai.

Ven­gė „su­ža­lo­tos tiesos“

1922 me­tų va­sa­rio 16 die­ną jos va­do­vau­ja­ma ak­ci­nė “Var­po“ bend­ro­vė vėl pra­dė­jo spaus­din­ti 1915-ai­siais nu­ti­lu­sias “Lie­tu­vos ži­nias“.

Opo­zi­ci­nei spau­dai tuo me­tu bu­vo ne­leng­vi lai­kai, ka­dan­gi spau­dos lais­vė ta­da bu­vo su­pran­ta­ma dau­giau­sia kaip lais­vė gin­ti val­džio­je esan­čių po­li­ti­nių jė­gų in­te­re­sus. Tad ko­vin­gas, mė­gęs po­le­mi­zuo­ti ir val­džios kri­ti­kuo­ti ne­veng­da­vęs dien­raš­tis jam iš­kel­tų by­lų skai­čiu­mi ta­po ne­abe­jo­ti­nu re­kor­di­nin­ku tarp vi­sų tar­pu­ka­rio Lie­tu­vos spau­dos lei­di­nių. Vien 1923 me­tais dien­raš­čio at­sa­kin­gą­ja re­dak­to­re pa­si­ra­ši­nė­ju­si F.Bort­ke­vi­čie­nė mi­ni­ma net sep­ty­nio­li­ko­je spau­dos by­lų. I Sei­mo rin­ki­mų ko­vos įkarš­ty­je jai bu­vo skir­ta 1000 li­tų bau­da už straips­nį ku­ria­me bu­vo įžvelg­tas „vi­suo­me­nės kurs­ty­mas ne­pa­si­ti­kė­ti val­džia“. Dar di­des­nį at­gar­sį su­kė­lė Kau­no ka­ro ko­men­dan­to Vla­do Bra­ziu­le­vi­čiaus 1925 me­tų spa­lio 10 die­nos nu­ta­ri­mas „už pa­tal­pi­ni­mą mi­ni­mam lai­kraš­ty­je Sei­mo Pir­mi­nin­ko, ei­nan­čio Res­pub­li­kos Pre­zi­den­to par­ei­gas Po­no Pe­tru­lio ir Mi­nis­te­rio Pir­mi­nin­ko ir Kraš­to Ap­sau­gos Mi­nis­te­rio po­no Bis­tro ka­ri­ka­tū­rų mi­nė­to lai­kraš­čio re­dak­to­rę pil. F.Bort­ke­vi­čie­nę už val­džios at­sto­vų šmei­ži­mą ir jų au­to­ri­te­to že­mi­ni­mą nu­baus­ti 2000 li­tų ar­ba 1½ mė­ne­sio, o lai­kraš­čio 228 Nr. pla­ti­ni­mą su­stab­dy­ti“. Ne­tu­rė­ju­si iš ko su­si­mo­kė­ti bau­dos F.Bort­ke­vi­čie­nė at­si­dū­rė ka­lė­ji­me ir bu­vo iš­leis­ta tik bend­ra­žy­giams su­rin­kus rei­kia­mą su­mą. Au­kų li­ku­tis bu­vo skir­tas dien­raš­čio bau­dų fon­dui, ku­ris iš tie­sų pra­ver­tė, mat ka­ro ko­men­dan­tai ne­glos­tė už bet ko­kią, net ir ne­kal­čiau­sią val­džios kri­ti­ką.

Po 1926 me­tų per­vers­mo „Lie­tu­vos ži­nioms“, ta­po vi­sai ries­ta. Ku­riam lai­kui lai­kraš­čio lei­di­mas bu­vo su­stab­dy­tas, o vė­liau bu­vo aky­lai pri­žiū­ri­mas ka­ro ko­men­dan­to ir ne­re­tai iš­ei­da­vo su smar­kiai cen­zū­ros ap­kram­ty­tais pus­la­piais.

1927 me­tų ko­vo 11-osios par­yčiais dien­raš­tį spaus­di­nu­sio­je F.Bort­ke­vi­čie­nės įkur­tos AB „Var­pas“ spaus­tu­vė­je nu­griau­dė­jo spro­gi­mas. Jis bu­vo toks ga­lin­gas, kad su­grio­vė du pa­sta­to aukš­tus, su­nai­ki­no spaus­tu­vės ma­ši­nas, šrif­tą, jau par­en­gus spaus­din­ti dien­raš­čio nu­me­rius. Ta­čiau dien­raš­čio lei­di­mas ne­nu­trū­ko: tą pa­tį ry­tą „Lie­tu­vos ži­nių“ nu­me­ris bu­vo iš­spaus­din­tas ki­to­je spaus­tu­vė­je. Ne­įp­ras­tai plo­na­me, tik dvie­jų pus­la­pių lai­kraš­ty­je iš­sa­miai in­for­muo­ja­ma apie pik­ta­da­ry­bę ir tei­gia­ma, jog „i­dė­jos pra­ga­ro ma­ši­no­mis ir žu­dy­mais ne­pa­nai­kins“. Ofi­cia­lus sprog­di­ni­mo ty­ri­mas re­zul­ta­tų ne­da­vė, tuo tar­pu F.Bort­ke­vi­čie­nė už gau­siai skai­ty­to­jų su­au­ko­tas lė­šas įren­gė nau­ją spaus­tu­vę.

Vė­liau tau­ti­nin­kų val­džia dien­raš­čio lei­di­mą stab­dė dar tris kar­tus: pa­sku­ti­nį kar­tą – il­giau­siam, še­šių mė­ne­sių ter­mi­nui – už pub­li­ka­ci­ją, ku­rio­je bu­vo pa­šiep­tas Ita­li­jos fa­šis­tų ly­de­rio Be­ni­to Mus­so­li­nio sū­nus. Ta­čiau vi­siš­kai nu­skan­din­ti po­pu­lia­raus ir au­to­ri­te­tą tarp skai­ty­to­jų tu­rin­čio lei­di­nio taip ir ne­pa­vy­ko. To­kio pa­si­ti­kė­ji­mo prie­žas­tis be­ne ge­riau­siai pa­aiš­ki­na tei­si­nin­ko Kos­to Čap­lins­ko 1939 me­tais pa­sa­ky­ti žo­džiai, kad per vi­są il­gą gy­va­vi­mo lai­ko­tar­pį „Lie­tu­vos ži­nios“, pa­ly­gin­ti su ki­tais lai­kraš­čiais, „la­biau­siai ven­gė su­ža­lo­tos tie­sos sklei­di­mo“.

Gel­bė­jo visus

Nors “Lie­tu­vos ži­nių“ pus­la­piuo­se prie­globs­tį ras­da­vo ne­ma­žai ko­mu­nis­tuo­jan­čių kul­tūr­bol­še­vi­kų, vė­liau šlo­vi­nu­sių so­vie­ti­nę oku­pa­ci­ją, pa­ti F.Bort­ke­vi­čie­nė šiam vi­suo­ti­niam kai­rių­jų in­te­li­gen­tų pa­mi­ši­mui ne­pa­si­da­vė. Iš laiš­ko Ame­ri­kos lie­tu­viams ma­ty­ti, kad ji su di­de­liu džiaugs­mu su­ti­ko 1941-ųjų Bir­že­lio su­ki­li­mą: “Kai iš­gir­do­me per ra­di­ją him­ną, ne­bu­vo Lie­tu­vo­je kam­pe­lio, kur žmo­nės ne­ap­si­ver­kė iš džiaugs­mo. Kai iš­gir­do­me, kad iš Kau­no ir iš Vil­niaus lie­tu­viai bol­še­vi­kus iš­va­rė, su pa­leng­vė­ji­mu pa­ma­niau, kad ga­liu ra­miai mir­ti, lie­tu­vių tau­ta gy­va ir mo­kės vi­suo­met iš­ei­tį su­ras­ti“. De­ja, Lie­tu­vą oku­pa­vę vo­kie­čiai per ke­lias sa­vai­tes su­min­džio­jo vi­sas lie­tu­vių ne­prik­lau­so­my­bės vil­tis, o F.Bort­ke­vi­čie­nė ėmė­si gel­bė­ti vi­sus, kas pa­kliu­vo į na­cių rep­re­si­jų mės­ma­lę – pra­de­dant kai­riai­siais in­te­li­gen­tais ir bai­giant ma­siš­kai nai­ki­na­mais žy­dais.

„1944 m. pra­džio­je į ma­no na­mus pas ma­no žmo­ną at­ėjo iš Kau­no žy­dų ge­to jos gim­na­zi­jos drau­gė iš Ma­ri­jam­po­lės Bernš­tai­nai­tė-Ne­men­či­kie­nė ir pra­šė pa­dė­ti (iš­gel­bė­ti) jos du vai­kus, nes ju­to bū­siant greit juos nu­žu­dy­tus. Kar­tu pra­šė gel­bė­ti ir jos se­sers Lid­vi­naus­kie­nės vie­ną ma­žą du­kre­lę. Jos vy­ras Isa­kas Ne­men­či­kas bu­vo iš­vež­tas dar­bams į Vo­kie­ti­ją, jį ir aš pats ge­rai pa­ži­no­jau. Po­nia O.Au­dė­nie­nė ap­siė­mė da­ry­ti vis­ką pra­šo­miems vai­kams gel­bė­ti. Tik, de­ja, į sa­vo bu­tą pri­im­ti ne­ga­lė­jo­me, nes ja­me gy­ve­no dvi šei­mos. Ne­to­lie­se gy­ve­no ma­lo­nūs kai­my­nai Sta­sė ir Juo­zas Ge­niu­šai. J.Ge­niu­šas bu­vo ži­no­mas pe­da­go­gas. Jie su­ti­ko vi­sas tris mer­gai­tes ke­lioms die­noms pri­im­ti pas sa­ve. Bet kas to­liau? Vie­nin­te­lis sau­gus ke­lias ve­da pas F.Bort­ke­vi­čie­nę. Mo­te­rys grei­tai su­si­ta­rė, nes F.Bort­ke­vi­čie­nė jau ne­ma­žą bū­rį vai­ku­čių per sa­vo ran­kas bu­vo per­lei­du­si. Ji jų gau­da­vo iš vei­kė­jų gran­di­nės“, – vė­liau pri­si­mins bu­vęs Lie­tu­vos že­mės ūkio mi­nis­tras Juo­zas Au­dė­nas.

Ges­ta­po na­gų F.Bort­ke­vi­čie­nei pa­vy­ko iš­veng­ti, o štai su­grį­žus so­vie­tams, ji iš­kart pa­te­ko į en­ka­vė­dis­tų aki­ra­tį: bu­vo ne kar­tą su­im­ta ir tar­dy­ta. Ne­ži­nia, kuo tai bū­tų pa­si­bai­gę, jei ne su­nki li­ga nuo ku­rios 1945 me­tų spa­lio 21-ąją ji mi­rė.

Ta­čiau net ir mi­ru­sios F.Bort­ke­vi­čie­nės so­vie­tų val­džia bi­jo­jo. Ap­link “Var­po“ lei­dyk­los sa­lę, kur bu­vo pa­šar­vo­ta ve­lio­nė, vi­są lai­ką slan­kio­jo en­ka­vė­dis­tai, o jų vir­ši­nin­kas ne tik ne­lei­do apie F.Bort­ke­vi­čie­nės mir­tį pra­neš­ti vi­suo­me­nei, bet ir de­ra­mai su ja at­sis­vei­kin­ti. Pa­lai­kai bu­vo slap­ta iš­vež­ti į Troš­kū­nus, ir pa­lai­do­ti ša­lia se­sers.

Taip vie­nos įžy­miau­sių Lie­tu­vos mo­te­rų at­mi­ni­mas bu­vo il­gam nu­gramz­din­tas į už­marš­tį. Kaip ir pa­sku­ti­nė­mis gy­ve­ni­mo die­no­mis jos iš­tar­ti žo­džiai: “Mir­da­ma ne­tu­riu ko ypa­tin­gai gai­lė­tis. Tik la­bai no­rė­jau dar pa­ma­ty­ti at­si­ku­rian­čią ir de­mo­kra­tiš­kai su­sit­var­kiu­sią Lie­tu­vą.“

Lietuvos žinios, 2013-09-06

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s