Tiltas į laisvę vardu Lietuva

1939 me­tų rug­sė­jo 17 die­ną So­vie­tų Są­jun­gai už­puo­lus su hit­le­ri­nin­kais ko­vo­jan­čią Len­ki­ją, į Lie­tu­vą iš kai­my­nės ša­lies ėmė plūs­ti tūks­tan­čiai pa­bė­gė­lių. Apie Lie­tu­vo­je in­ter­nuo­tus len­kų ka­rius ra­šė­me prieš me­tus. Šian­dien pri­si­min­ki­me ci­vi­lių pa­bė­gė­lių Gol­go­tą.

“Var­gu ar daug kas prieš mė­ne­sį ti­kė­jo­si, jog per to­kį trum­pą lai­ką žlugs di­džiu­lė len­kų vals­ty­bė ir ne­ma­ža len­kų tau­tos da­lis, pa­li­ku­si sa­vo tė­vy­nę ir na­mus, tu­rės ieš­ko­tis prie­glau­dos ki­tur, net ir pas tuos, ku­riuos ji la­bai skriau­dė“, – 1939 me­tų rug­sė­jo 23-ią­ją ra­šė “Lie­tu­vos ži­nios“.

Ėjo ket­vir­ta An­tro­jo pa­sau­li­nio ka­ro sa­vai­tė. Hit­le­ri­nė Vo­kie­ti­ja bu­vo spė­ju­si oku­puo­ti va­ka­ri­nę Len­ki­jos da­lį, kai rug­sė­jo 17-ąją jai iš Ry­tų smo­gė Rau­do­no­sios Ar­mi­jos da­li­niai. To iš so­vie­tų ne­si­ti­kė­jo nie­kas.

To­mis die­no­mis Len­ki­jos oku­puo­tą Vil­niaus kraš­tą nuo li­ku­sios Lie­tu­vos ski­rian­čią de­mar­ka­ci­jos li­ni­ją per­bė­gę len­kų ka­rei­viai “Lie­tu­vos ži­nių“ ko­res­pon­den­tui pa­sa­ko­jo, kad, rau­do­nar­mie­čiams įžen­gus į Len­ki­ją, ka­ri­nin­kai įsa­kė ne­sip­rie­šin­ti, ti­kė­da­mi, jog ru­sai sku­ba jiems į pa­gal­bą. Net įsi­ti­ki­nę, kad so­vie­tai at­ėjo to­li gra­žu ne drau­giš­kų tiks­lų ve­da­mi, len­kai tik po ku­rio lai­ko ry­žo­si per­ženg­ti Lie­tu­vos sie­ną. Taip pra­si­dė­jo 10 mė­ne­sių tru­ku­si Len­ki­jos ka­rių ir ka­ri­nin­kų is­to­ri­ja, ta­pu­si žmo­niš­ku­mo iš­ban­dy­mu tiek Lie­tu­vos val­džiai, tiek pa­pras­tiems pi­lie­čiams. Ci­vi­lių Len­ki­jos pi­lie­čių – len­kų ir žy­dų Gol­go­ta pra­si­dė­jo dar anks­čiau.

Kry­žiai virš Varšuvos

Rug­sė­jo 1-ąją virš Var­šu­vos pa­si­ro­džius vo­kie­čių lėk­tu­vams, mies­tie­čiai ne­ga­lė­jo pa­ti­kė­ti sa­vo aki­mis. Iš pra­džių dau­ge­lis net ma­nė, kad virš mies­to dėl ne­ži­nia ko­kių prie­žas­čių skrai­do sa­va ka­ro avia­ci­ja, ir ste­bė­jo­si, ko­dėl ant lėk­tu­vų spar­nų nu­pieš­ti kry­žiai? Kad pra­si­dė­jo ka­ras, ta­po aiš­ku per vie­ną ki­tą va­lan­dą, ta­čiau ir tuo­met pa­ni­kos mies­te dar ne­bu­vo. Mies­to cen­tro vo­kie­čiai ne­bom­bar­da­vo, nes len­kų prieš­lėk­tu­vi­nė gy­ny­ba vei­kė ne­blo­gai.

Ki­ta ver­tus, dau­gu­ma var­šu­vie­čių net ir no­rė­da­mi ne­ga­lė­jo grei­tai pa­si­trauk­ti iš mies­to: vos pra­si­dė­jus ka­rui, vi­sa ša­lies trans­por­to sis­te­ma ci­vi­liams ta­po su­nkiai prie­ina­ma. Ge­le­žin­ke­liai bu­vo per­duo­ti ka­riuo­me­nės ži­nion, jo­kių re­gu­lia­rių tvar­ka­raš­čių ne­be­li­ko, be to, joks ci­vi­lis ne­ga­lė­da­vo įsės­ti į trau­ki­nį be ka­ri­nės val­džios lei­di­mo. Tai­gi, vo­kie­čiams žy­giuo­jant į Ry­tus, kiek­vie­nas trau­kė­si kaip iš­ma­ny­da­mas.

Įtam­pa pa­sie­kė apo­gė­jų rug­sė­jo 6-ąją pa­skli­dus gan­dams, kad Var­šu­va ga­li bū­ti ati­duo­da be mū­šio. Tos pa­čios die­nos ry­tą pra­si­dė­jo ma­si­nis gy­ven­to­jų bė­gi­mas iš sos­ti­nės. Pir­mi trau­kė­si val­di­nin­kai, po­li­ti­nių par­ti­jų ir vi­suo­me­ni­nių or­ga­ni­za­ci­jų vei­kė­jai, in­te­li­gen­tai, pa­skui juos – dau­ge­lis pa­pras­tų mies­tie­čių, ne­kal­bant jau apie gau­sy­bę Var­šu­vos žy­dų. Jų ke­lias ve­dė į ry­ti­nę ša­lies da­lį, ku­rią ne­tru­kus oku­puos bol­še­vi­ki­nė So­vie­tų Są­jun­ga.

Vie­nin­te­lė trans­por­to prie­mo­nė ke­lio­nei į Ry­tus bu­vo Var­šu­vos tram­va­jai, ku­rių li­ni­jos drie­kė­si ry­ti­nio Pra­gos prie­mies­čio link. Nuo pat ry­to sto­te­lė­se rin­ko­si ne­nu­sa­ko­mos mi­nios žmo­nių. Lai­min­gie­ji, ku­riems pa­vy­ko įsisp­raus­ti į va­go­nus, va­žia­vo kaip sil­kės sta­ti­nė­se, ki­ti ropš­tė­si ant laip­te­lių ar li­po ant va­go­nų sto­gų, ri­zi­kuo­da­mi bū­ti nu­trenk­ti elek­tros sro­vės.

Ne­lai­mių bu­vo iš­veng­ta, ta­čiau už Pra­gos esan­čio­je Gro­cho­vo gy­ven­vie­tė­je tram­va­jaus bė­giai bai­gė­si. Pa­bė­gė­lių lau­kė 40 ki­lo­me­trų ke­lias pės­čio­mis – plen­tu iki Ma­zo­vi­jos Mins­ko. Ką jiems te­ko iš­gy­ven­ti šio­je ke­lio at­kar­po­je, ga­li­me tik įsi­vaiz­duo­ti: į Ry­tus ne­nu­trūks­ta­mu srau­tu trau­kia ne­spė­ti mo­bi­li­zuo­ti vy­rai, mo­te­rys stu­mia ve­ži­mė­lius, ku­riuo­se, be kū­di­kių, tel­pa vi­sa ne­įman­tri man­ta. Dul­kės, nuo­var­gis, vai­kų verks­mas. Ir siau­bas, api­man­tis pil­ka­me ru­dens dan­gu­je pa­si­gir­dus lėk­tu­vų gaus­mui. Jie per vi­są ke­lio­nę virš gal­vų pa­si­ro­dy­da­vo ne kar­tą ir ne du, pri­vers­da­vo žmo­nes spruk­ti į ša­lis, slėp­tis pa­ke­lės grio­viuo­se, o pa­skui, pa­vo­jui pra­ėjus, ieš­ko­ti sa­vo daik­tų ir mi­nio­je pa­si­me­tu­sių vai­kų.

Vis dėl­to vo­kie­čiai pa­bė­gė­lių ko­lo­nos ne­lie­tė – jų bom­bos kri­to to­lė­liau, ant dar už pus­šim­čio ki­lo­me­trų į Ry­tus esan­čio Siedl­cų mies­to ge­le­žin­ke­lio maz­go. Čia ne­lai­mė­liai ra­do ne­daug svei­kų na­mų, už­tat prie jų ko­lo­nos pri­si­dė­jo ir be­na­miais ta­pę šio mies­to gy­ven­to­jai. Vė­liau pa­bė­gė­lių ke­liai iš­sis­ky­rė. Vie­ni pa­trau­kė Bres­to, ki­ti – Liub­li­no, o dar ki­ti – Vil­niaus link, kur ti­kė­jo­si ras­ti ra­mią prie­bė­gą ir su­lauk­ti ge­res­nių lai­kų.

De­ja, Vil­niu­je jie su­lau­kė rau­do­nar­mie­čių ir en­ka­vė­dis­tų. To­kia si­tua­ci­ja dau­ge­liui pa­bė­gė­lių, ypač su­si­ju­sių su “bur­žua­zi­nės“ Len­ki­jos par­ti­jo­mis, or­ga­ni­za­ci­jo­mis, įstai­go­mis, pa­li­ko ne­di­de­lį pa­si­rin­ki­mą – ar­ba dar­dė­ti į Si­bi­ro la­ge­rius, ar­ba trauk­ti ten, kur dar bu­vo pa­sku­ti­nė ga­li­my­bė iš­lik­ti – į ne­prik­lau­so­mą Lie­tu­vą. O kad grės­mė at­si­dur­ti Si­bi­re ne­atro­dy­tų per­dė­ta, pa­mi­nė­si­me, kad to­kio li­ki­mo 1940-ai­siais su­lau­kė ir du žy­mūs pa­bė­gė­liai – Len­ki­jos sio­nis­tų vei­kė­jas Me­na­che­mas Be­gi­nas, vė­liau ta­pęs šeš­tuo­ju Iz­rae­lio mi­nis­tru pir­mi­nin­ku, ir pa­sku­ti­ny­sis ko­mu­nis­ti­nės Len­ki­jos va­do­vas Woj­cie­chas Ja­ru­zels­kis. Ta­čiau apie tai pa­kal­bė­si­me kiek vė­liau. O da­bar to­liau ste­bė­ki­me pa­bė­gė­lių ke­lią iš so­vie­tų oku­puo­to Vil­niaus į Lie­tu­vos Res­pub­li­ką.

„Ties Va­rė­na, Mi­trau­ko­je, prie Mer­kio til­to di­de­lis bū­rys ci­vi­lių pa­bė­gė­lių: su ve­ži­mais, gra­žiais ark­liais, auk­su ir ki­tu tur­tu ran­ko­se… “Leis­ki­te, pri­im­ki­te, pa­gai­lė­ki­te“, – ei­na bal­sai iš anos pu­sės, bet mū­sų par­ei­gū­nai lau­kia įsa­ky­mo. Be įsa­ky­mo ne­lei­džia. Apie Va­rė­nos sto­tį miš­kuo­se gir­dė­ti pa­sku­ti­niai šū­viai. Ap­rims­ta ir jie. Pa­si­ro­do rau­do­nar­mie­čiai. Pa­si­girs­ta įsa­ky­mas “ran­kas aukš­tyn!“ ir vi­si pa­bė­gė­liai su aša­ro­mis ir siau­bu vei­duo­se, pa­kel­to­mis ran­ko­mis trau­kia at­gal į Mi­trau­ką…“, – tai tik vie­na iš dau­gy­bės dra­ma­tiš­kų sce­nų, ap­ra­šo­mų spa­lio 26-osios “Lie­tu­vos ai­de“.

Iš tie­sų prie de­mar­ka­ci­jos li­ni­jos at­vy­ku­siems pa­bė­gė­liams į Lie­tu­vą pa­vy­ko pa­tek­ti ne iš kar­to. Ci­vi­liams rei­kė­jo ge­ro­kai pa­lauk­ti, kol bus in­ter­nuo­ti sie­ną per­žen­gian­tys len­kų ka­riai. Lauk­ti, mer­kiant šal­tam ru­dens lie­tui, te­ko par­ą ar net il­giau. Ta­čiau tiems, ku­rių nuo pa­sie­nio ne­nu­vi­jo ana­pus šei­mi­nin­kau­jan­tys rau­do­nar­mie­čiais, vis dėl­to nu­si­šyp­so­jo lai­mė pa­ga­liau pa­si­jus­ti sau­giems. Bent jau iki 1940-ųjų bir­že­lio.

Len­kų pog­rin­džio keliai

Ko­dėl len­kai ne­no­rė­jo su­si­tai­ky­ti su nau­ja pa­dė­ti­mi, ne­sun­ku su­pras­ti, mat pa­gal įsta­ty­mus bu­vę Len­ki­jos pi­lie­čiai, ne­gi­mę ar ne­gy­ve­nę Vil­niaus kraš­te iki 1939 me­tų spa­lio, bu­vo lai­ko­mi at­ei­viais ir tu­rė­jo to­kias pa­čias tei­ses kaip ir pa­bė­gė­liai. Šių tei­sės bu­vo la­bai su­var­žy­tos: jie ne­ga­lė­jo pri­klau­sy­ti or­ga­ni­za­ci­joms, da­ly­vau­ti su­si­rin­ki­muo­se, skai­ty­ti pa­skai­tų, be lei­di­mo keis­ti gy­ve­na­mo­sios vie­tos, lais­vai dis­po­nuo­ti ne­kil­no­ja­muo­ju tur­tu, jiems, re­mian­tis ko­mi­sa­ro ka­ro pa­bė­gė­liams tvar­ky­ti įsa­ky­mu, bu­vo leis­ta dirb­ti tik “pra­stus že­mės ūkio ir miš­ko dar­bus“. Dau­gu­ma ka­ro pa­bė­gė­lių bu­vo aukš­tos kva­li­fi­ka­ci­jos in­te­li­gen­tai. Tai­gi, ne­ga­lė­da­mi veik­ti vie­šai, jie ėmė­si pog­rin­di­nės vei­kos.

Ki­ta ver­tus, net ir so­vie­tų užim­ta­me Vil­niu­je pa­si­li­kę len­kų pa­bė­gė­liai sa­vo ar ne sa­vo no­ru ne­tru­kus taip pat at­si­dū­rė Lie­tu­vo­je. Tiks­liau sa­kant, 1939 me­tų spa­lį at­ga­vu­si Vil­niaus kraš­tą, Lie­tu­va pas juos at­ėjo pa­ti. Ir nors lap­kri­čio 15 die­ną Lon­do­ne re­zi­duo­jan­ti emig­ra­ci­nė Len­ki­jos vy­riau­sy­bė par­agi­no šia­me kraš­te gy­ve­nan­čius len­kus pa­lai­ky­ti drau­giš­kus san­ty­kius su lie­tu­viais, pa­bė­gė­lių te­mą gvil­de­nęs is­to­ri­kas Si­mo­nas Strel­co­vas tei­gia, jog su to­kia rea­ly­be su­si­tai­kė to­li gra­žu ne vi­si. Pa­sak jo, ge­riau­siai kas­die­nę si­tua­ci­ją Vil­niaus mies­te at­spin­di Vals­ty­bės sau­gu­mo de­par­ta­men­to (VSD) tei­kia­mos ži­nios: “In­te­li­gen­tai pa­ma­žu pa­ste­bi, kad jie at­si­dū­rė Lie­tu­vos vals­ty­bė­je. Ta­čiau jie ne­ga­li su­tik­ti su da­bar­ti­ne pa­dė­ti­mi.“

“Len­kų ak­ty­vis­tai va­do­vau­ja­si to­kia tak­ti­ka: nau­do­sią kiek­vie­ną lie­tu­vių silp­ną pu­sę, kiek­vie­ną klai­dą ir kiek­vie­na ge­ra pro­ga kel­sią triukš­mą, even­tua­liai da­ry­sią boi­ko­to ir net te­ro­ro ak­tus. Ak­ty­vis­tų šū­kis: or­ga­ni­zuo­tis vi­su smar­ku­mu, be­lau­kiant mo­men­to pu­čui“, – taip 1939 me­tų lap­kri­čio 18 die­nos raš­te vy­riau­sy­bei pa­dė­tį api­bū­di­no Už­sie­nio rei­ka­lų mi­nis­te­ri­jos Po­li­ti­kos de­par­ta­men­to di­rek­to­rius Ed­var­das Tu­raus­kas.

Ži­no­ma, ne vi­sos pog­rin­džio or­ga­ni­za­ci­jos už­siė­mė tik an­ti­lie­tu­viš­ka veik­la. Dau­ge­lio jų svar­biau­sias tiks­las bu­vo vo­kie­čių su­triuš­kin­tos Len­ki­jos at­kū­ri­mas, o Vil­niaus kraš­tas, pa­sak is­to­ri­kės Re­gi­nos Žep­kai­tės, pa­ma­žu ta­po to­kios ko­vos cen­tru to­dėl, kad Lie­tu­vos spe­cia­lio­sios tar­ny­bos lai­ky­tos ga­na silp­nu prieš­inin­ku. Tai­gi, kaip pa­žy­mi­ma VSD 1939 me­tų gruo­džio mė­ne­sio agen­tū­ri­nė­se ži­nio­se, pa­grin­di­nį vaid­me­nį ku­riant to­kias or­ga­ni­za­ci­jas at­li­ko bu­vę Len­ki­jos ge­ne­ra­li­nio šta­bo II sky­riaus (ka­ri­nės žval­gy­bos) agen­tai.

Lie­tu­vos te­ri­to­ri­jo­je vei­kę len­kų pog­rin­di­nin­kai ne­bu­vo izo­liuo­ti nuo iš­ori­nio pa­sau­lio. Jie pa­lai­kė ry­šius su Lon­do­nu, kur vei­kė eg­zi­li­nė Len­ki­jos vy­riau­sy­bė. To­kie ry­šiai bū­tų su­nkiai įma­no­mi, jei ne Lie­tu­vo­je re­zi­da­vu­sių už­sie­nio dip­lo­ma­tų pa­gal­ba.

Po Kau­no ge­le­žin­ke­lio sto­ties pe­ro­ną ša­lia Vir­ba­lio kryp­ti­mi iš­vyk­sian­čio trau­ki­nio ne­sku­bė­da­mas vaikš­ti­nė­ja vy­riš­kis. At­la­pe jis se­gi smeig­tu­ką su bri­lian­ti­ne gal­vu­te. Ne­tru­kus prie jo prie­ina kos­tiu­muo­tas ry­tie­tiš­kos iš­vaiz­dos vy­ras, se­gin­tis švar­ke to­kį pat smeig­tu­ką. “Ar bu­vo­te ka­da nors Kau­ne?“ – klau­sia kau­nie­tis. “Taip, aš esu bu­vęs Kau­ne“, – at­sa­ko ja­po­nas. Tuo­met jis pa­ima iš len­ko pa­ke­tą ir dings­ta trau­ki­nio va­go­ne.

Ar kas nors ste­bi pa­ke­tą per­da­vu­sį vy­rą? Ar kas nors ži­no, kad jis – len­kų pog­rin­džio ry­ši­nin­kas, o pa­ke­tą pri­glau­dęs žmo­gus – ja­po­nų dip­lo­ma­ti­nis kur­je­ris, nuo­lat va­ži­nė­jan­tis marš­ru­tu Mask­va-Kau­nas-Vir­ba­lis-Ber­ly­nas? Grei­čiau­siai ir ste­bi, ir ži­no, ta­čiau ne­truk­do. Mat to­kie ry­šiai bus nau­din­gi tiek Lie­tu­vos žval­gy­bai, tiek bū­si­mam Lie­tu­vos an­ti­so­vie­ti­niam pog­rin­džiui. Kaip ci­tuo­da­mas NKGB do­ku­men­tus ra­šo S.Strel­co­vas, 1940-ųjų bir­že­lį Vil­niu­je lie­tu­viai ir len­kai kar­tu bu­vo su­si­ti­kę su Ang­li­jos at­sto­vu. Per su­si­ti­ki­mą kal­bė­ta, kad ko­vai su so­vie­tų val­džia rei­kia kur­ti lie­tu­vių ir len­kų or­ga­ni­za­ci­ją su bend­ru va­do­vau­jan­čiu cen­tru ir reng­tis gink­luo­tam su­ki­li­mui.

Ja­po­nų ir len­kų aljansas

Grįž­tant prie ja­po­nų dip­lo­ma­tų vaid­mens, kai len­kų pa­bė­gė­lių pog­rin­džiui bu­vo pa­de­da­ma pa­lai­ky­ti ry­šius su Va­ka­rais, ne­ga­li­ma ne­pa­mi­nė­ti ir le­gen­di­nio Ja­po­ni­jos kon­su­lo Kau­ne Chiu­ne Su­gi­ha­ros. Ofi­cia­li 1939 me­tų rugp­jū­čio 2 die­ną įsteig­to kon­su­la­to pa­skir­tis bu­vo plė­to­ti eko­no­mi­nius ir kul­tū­ri­nius ry­šius tarp Kau­no ir To­ki­jo. Ta­čiau ti­kra­sis Ch.Su­gi­ha­ros dar­bas bu­vo rink­ti in­for­ma­ci­ją apie Vo­kie­ti­jos ir SSRS ka­riuo­me­nių ju­dė­ji­mą ir in­for­muo­ti sa­vo vy­riau­sy­bę apie ga­li­mą gink­luo­tą dvie­jų ša­lių konf­lik­tą.

Rei­kia pa­brėž­ti ir tai, kad kon­su­la­to per­so­na­lą su­da­rė la­bai įdo­mūs žmo­nės. Dau­gu­ma jų – len­kai. Pa­grin­di­niu kon­su­lo pa­gal­bi­nin­ku ta­po Bo­les­la­was Ro­žyc­kis – Len­ki­jos ka­riuo­me­nės šta­bo II sky­riaus ka­ri­nin­kas. Jis per sa­vo tie­sio­gi­nį vir­ši­nin­ką – Len­ki­jos žval­gy­bos agen­tū­ros Lie­tu­vo­je koor­di­na­to­rių Liud­wi­ką Hryn­ce­wic­zių ne­tru­kus su­pa­žin­di­no ja­po­nų kon­su­lą su dar dviem sa­vo ko­le­go­mis: Al­fon­su Ja­ku­bia­ne­cu ir Ja­nu Sta­nis­la­wu Dasz­kie­wic­ziu­mi. Šie­du vy­rai, įdar­bin­ti kon­su­la­to vai­ruo­to­ju ir ka­mer­di­ne­riu, ga­vo ma­rio­ne­ti­nės ja­po­nų Man­džu­ko vals­ty­bės pa­sus, to­dėl ga­lė­jo ne­truk­do­mi ke­liau­ti po Eu­ro­pą, įskai­tant ir Vo­kie­ti­ją.

Aki­vaiz­du, kad šie tech­ni­niai kon­su­la­to dar­buo­to­jai vyk­dė spe­ci­fi­nes už­duo­tis. Kai ku­rių šal­ti­nių tei­gi­mu, svar­biau­sias jų už­da­vi­nys bu­vo už­ti­krin­ti marš­ru­tą, ku­riuo iš vo­kie­čių, o ne­tru­kus ir so­vie­tų oku­puo­tos Len­ki­jos ga­lė­tų pa­si­trauk­ti tam ti­kri as­me­nys. Ga­li­mas da­ly­kas, kad šiuo til­tu tu­rė­jo pa­si­nau­do­ti ir Lie­tu­vo­je in­ter­nuo­ti len­kų ka­ri­nin­kai. Šian­dien ja­po­nų dip­lo­ma­to veik­los ty­ri­nė­to­jai vi­siš­kai ne­abe­jo­ja, kad Ja­po­ni­jos kon­su­las są­mo­nin­gai ieš­ko­jo ry­šių su len­kų žval­gais ir da­rė tai su sa­vo vy­res­ny­bės ži­nia.

Rei­kia pa­brėž­ti ke­le­tą svar­bių mo­men­tų. Pir­ma, Len­ki­jos ir Ja­po­ni­jos žval­gy­bos pa­lai­kė ry­šius dar nuo 3-io­jo de­šimt­me­čio. An­tra, Ja­po­ni­ja, nors ir bū­da­ma Vo­kie­ti­jos są­jun­gi­nin­kė, to­li gra­žu ne­pri­ta­rė na­cių ra­si­nei po­li­ti­kai (tai liu­di­ja ir ja­po­nų el­ge­sys su nuo hit­le­ri­nin­kų pa­bė­gu­siais ir Ja­po­ni­jos kon­tro­liuo­ja­mo­se te­ri­to­ri­jo­se at­si­dū­ru­siais žy­dais). Tre­čia, pa­čios Ja­po­ni­jos val­dan­ty­sis eli­tas tu­rė­jo ne­vie­no­dą po­žiū­rį į ša­lies vaid­me­nį An­tra­ja­me pa­sau­li­nia­me ka­re (tai vi­sų pir­ma pa­sa­ky­ti­na apie ka­ri­nę ir už­sie­nio rei­ka­lų ži­ny­bas). Kad ir kaip bū­tų, len­kų žval­gy­bi­nin­kų zon­duo­tas ka­na­las Ch.Su­gi­ha­ros dė­ka ne­tru­kus ta­po gy­vy­bės ke­liu tūks­tan­čiams Len­ki­jos ir Lie­tu­vos žy­dų.

Bi­lie­tas į gyvenimą

Pa­sak S.Strel­co­vo, žy­dai iš vo­kie­čių puo­la­mos Len­ki­jos į Lie­tu­vą trau­kė dviem ke­liais – per Su­val­kų tri­kam­pį ir per so­vie­tų užim­tą Vil­niaus kraš­tą. Is­to­ri­kas nu­ro­do, kad ki­taip, nei len­kus, dau­ge­lį per Su­val­kus trau­ku­sių žy­dų ga­li­ma lai­ky­ti ne tik pa­bė­gė­liais, bet ir trem­ti­niais, nes iš vo­kie­čių kon­tro­liuo­ja­mos te­ri­to­ri­jos jie bu­vo va­ro­mi jė­ga. 1939-ųjų spa­lio 27 die­ną, ne­pai­sy­da­mi lie­tu­vių pa­sie­nie­čių pro­tes­tų, vo­kie­čiai į mū­sų te­ri­to­ri­ją iš­va­rė dau­giau kaip 200 žy­dų. Dau­ge­lis jų at­si­dū­rė spąs­tuo­se – ei­ti gi­lyn į Lie­tu­vą jų ne­lei­do to­kio įsa­ky­mo ne­ga­vę lie­tu­viai, o su­grįž­ti at­gal kliu­dė vo­kie­čiai. Tai­gi, ne­lai­mė­liai, prieš pa­tek­da­mi į Lie­tu­vą, ken­tė ru­dens dar­ga­ną siau­ra­me že­mės ruo­že­ly­je vo­kie­čių pu­sė­je.

At­vy­ku­sius iš Su­val­kų pa­bė­gė­lius ėmė glo­bo­ti Lie­tu­vos žy­dų or­ga­ni­za­ci­jos, vei­ku­sios dau­ge­ly­je Su­val­ki­jos mies­tų ir mies­te­lių. Juos ap­gy­ven­din­da­vo gi­mi­nės ar­ba tur­tin­ges­nės žy­dų šei­mos. Ne­ga­lė­ju­sie­ji lik­ti Su­val­ki­jo­je bu­vo iš­skirs­ty­ti po vi­są Lie­tu­vą, iš­sky­rus Kau­ną, ku­ria­me gy­ven­ti pa­bė­gė­liams bu­vo užd­raus­ta.

Ki­ta žy­dų pa­bė­gė­lių da­lis į Lie­tu­vą trau­kė per so­vie­tų užim­tą Vil­niaus kraš­tą. At­ro­dy­tų, kad so­vie­tų in­va­zi­ja iš­gel­bė­jo šiuos žmo­nes nuo hit­le­ri­nin­kų, ta­čiau ir bū­ti po so­vie­tų pa­du dau­ge­lis žy­dų ne­no­rė­jo. Vos pa­skli­dus kal­boms, kad ne­tru­kus se­no­ji sos­ti­nė bus per­duo­ta Lie­tu­vai, ne­ma­ža jų da­lis pa­si­trau­kė į Vil­nių. Tarp šių žmo­nių bu­vo daug re­li­gi­nių mo­kyk­lų – je­ši­vų – stu­den­tų ir sio­nis­tų, sva­jo­ju­sių iš­vyk­ti į Pa­les­ti­ną ir kur­ti ten žy­dų vals­ty­bę.

Vie­nas to­kių žy­mių pa­bė­gė­lių bu­vo ir M.Be­gi­nas, vė­liau ta­pęs šeš­tuo­ju Iz­rae­lio mi­nis­tru pir­mi­nin­ku. So­vie­tams oku­pa­vus Lie­tu­vą, jis 1940-ųjų rug­sė­jo 20 die­ną bu­vo su­im­tas ir įmes­tas į Lu­kiš­kių ka­lė­ji­mą. Nu­teis­tas 8 me­tams kaip “bri­tų im­pe­ria­liz­mo agen­tas“ jis 1941-ųjų bir­že­lio 1 die­ną at­si­dū­rė Pe­čio­ros la­ge­ry­je, kur bu­vo iki 1942-ųjų ge­gu­žės. At­ga­vęs lais­vę po su­si­ta­ri­mo dėl len­kiš­kos An­der­so ar­mi­jos stei­gi­mo So­vie­tų Są­jun­go­je, M.Be­gi­nas įsto­jo į šios ka­riuo­me­nės gre­tas ir ne­tru­kus drau­ge su bri­tų ka­riais at­si­dū­rė Pa­les­ti­no­je. Tų pa­čių me­tų gruo­dį, ga­vęs ofi­cia­lų sa­vo va­do­vy­bės lei­di­mą pa­si­trauk­ti iš An­der­so ar­mi­jos, jis įsto­jo į su­ka­rin­tą Pa­les­ti­nos žy­dų or­ga­ni­za­ci­ją “Ir­gun“ ir li­ko pro­tė­vių že­mė­je iki gy­ve­ni­mo pa­bai­gos.

Ta­čiau iš­trūk­ti į Pa­ža­dė­tą­ją že­mę pa­vy­ko to­li gra­žu ne vi­siems. 1940-ųjų ko­vą Lie­tu­vo­je bu­vo įre­gis­truo­ta per 10 tūkst. iš Len­ki­jos pa­bė­gu­sių žy­dų, ta­čiau jų srau­tas ne­si­lio­vė iki pat 1940-ųjų bir­že­lio, kol iš­vyk­ti iš Lie­tu­vos ne­bu­vo jo­kių rim­tų kliū­čių. Ta­čiau bir­že­lio 15-ąją į Lie­tu­vą įžen­gus so­vie­ti­nei ka­riuo­me­nei, pa­dė­tis ėmė dras­tiš­kai keis­tis, o po lie­pos 21-osios, ma­rio­ne­ti­niam Liau­dies sei­mui pri­ėmus nu­ta­ri­mą įsto­ti į SSRS su­dė­tį, du­rys už­si­tren­kė.

Žy­dai pa­bė­gė­liai vėl at­si­dū­rė spąs­tuo­se. Bėg­ti ne­bu­vo nei kur, nei per kur: vi­si sau­su­mos ke­liai į lais­vę ve­dė ar­ba per na­cių oku­puo­tą Eu­ro­pą, ar­ba per ka­riau­jan­čią Suo­mi­ją. Iš­vyk­ti į Pa­les­ti­ną ar­ba į JAV bu­vo įma­no­ma tik Ry­tų kryp­ti­mi. Ta­čiau tam vi­sų pir­ma rei­kė­jo pri­iman­čios ša­lies vi­zos. 1940-ųjų va­sa­ros pa­bai­go­je to­kį do­ku­men­tą ga­lė­jo iš­duo­ti tik dvi vals­ty­bės, tu­rė­ju­sios Kau­ne dar vei­kian­čius kon­su­la­tus – Vo­kie­ti­jos są­jun­gi­nin­kė Ja­po­ni­ja ir hit­le­ri­nin­kų jau oku­puo­ta Olan­di­ja, dar val­džiu­si Pie­try­čių Azi­jo­je esan­čias sa­vo ko­lo­ni­jas. Bū­tent šios te­ri­to­ri­jos Olan­di­jos pa­siun­ti­niui Ja­nui Zwar­ten­dij­kui iš­da­vus vi­zas ir ta­po ga­lu­ti­niu ofi­cia­liu pa­bė­gė­lių marš­ru­to taš­ku.

Po rugp­jū­čio 3-io­sios, kai Lie­tu­va bu­vo ga­lu­ti­nai in­kor­po­ruo­ta į SSRS su­dė­tį, so­vie­tai pra­dė­jo sku­biai už­da­ri­nė­ti už­sie­nio ša­lių dip­lo­ma­ti­nes at­sto­vy­bes. Ta­čiau Ja­po­ni­jos ir Olan­di­jos kon­su­la­tai Kau­ne vis dar vei­kė. Bū­tent šių dvie­jų ap­lin­ky­bių su­ta­pi­mas ir su­tei­kė tūks­tan­čiams žmo­nių vil­tį gau­ti bi­lie­tus į gy­ve­ni­mą.

No­rint pa­siek­ti Olan­di­jos te­ri­to­ri­jas Pie­try­čių Azi­jo­je, rei­kė­jo tran­zi­ti­nės vi­zos, ku­rios ne­ga­lė­jo iš­duo­ti nie­kas ki­tas, tik Ja­po­ni­jos kon­su­la­tas. Vi­si, kam te­ko bent pra­bė­go­mis su­si­dur­ti su Ch.Su­gi­ha­ros is­to­ri­ja, ti­kriau­siai gir­dė­jo, kad ja­po­nų dip­lo­ma­tas nuo lie­pos 31-osios iki rugp­jū­čio 29 die­nos iš­da­vė ma­žiau­siai 6 tūkst. tran­zi­ti­nių Ja­po­ni­jos vi­zų, su ku­rio­mis iš Lie­tu­vos ga­lė­jo iš­vyk­ti ma­žiau­siai 10 tūkst. žmo­nių. Pa­sa­ko­ja­ma, kad mi­niai prie kon­su­la­to vis au­gant, kon­su­las per die­ną ran­ka iš­ra­šy­da­vo po 300 vi­zų – nor­ma­lio­mis są­ly­go­mis to­kiam dar­bui pri­reik­tų ge­ro mė­ne­sio. Die­nos pa­bai­go­je po įtemp­to ra­šy­mo Ch.Su­gi­ha­rai tek­da­vo ma­sa­žuo­ti nuo ne­pa­ke­lia­mo dar­bo ge­lian­čias ran­kas. So­vie­tams iš­kraus­čius kon­su­la­tą iš na­mo Vaiž­gan­to gat­vė­je, vi­zos dar ke­lias die­nas bu­vo iš­duo­da­mos „Me­tro­po­lio“ vieš­bu­ty­je, o kon­su­lo iš­vy­ki­mo die­ną – Kau­no ge­le­žin­ke­lio sto­ty­je, tie­siog pro va­go­no lan­gą. Pa­sa­ko­ja­ma, kad trau­ki­niui pa­ju­dė­jus Ch.Su­gi­ha­ra per­da­vė vie­nam pa­bė­gė­liui sa­vo ants­pau­dą ir mė­tė į pe­ro­ną tuš­čias, tik jo par­ašu pa­ženk­lin­tas vi­zas.

Bos­to­no uni­ver­si­te­to Ju­dai­kos cen­tre sau­go­ma­me kon­su­la­to vi­zų są­ra­še nu­ro­do­ma, jog pats Ch.Su­gi­ha­ra iš­da­vė tik 2139 vi­zas, nors su jo­mis per Ja­po­ni­ją iš­vy­ko bent tris­kart dau­giau žmo­nių. Kaip jų pa­suo­se at­si­ra­do Ja­po­ni­jos vi­zos, ku­rių ne­ma­ža da­lis – jau ne ran­ka pa­da­ry­tas įra­šas, bet ants­pau­das su kon­su­lo par­ašu? At­sa­ky­mą į šį klau­si­mą ga­li­ma ras­ti bent ke­liuo­se len­kų is­to­ri­kų dar­buo­se. Juo­se tei­gia­ma, jog ants­pau­dą pa­gal ja­po­nų dip­lo­ma­to par­eng­tą ma­ke­tą pa­ga­mi­no Len­ki­jos žval­gy­bos agen­tai. Ki­tų šal­ti­nių tei­gi­mu, vė­liau ants­pau­dus pa­gal tu­ri­mų vi­zų pa­vyz­dį ga­lė­jo pa­ga­min­ti ir na­gin­gi Kau­no žy­dų ju­ve­ly­rai. Tai­gi, kiek Kau­ne bu­vo to­kių ants­pau­dų ir kiek vi­zų iš­da­vė ne pats Ch.Su­gi­ha­ra, šian­dien nie­kas ne­be­pa­sa­kys.

Ta­čiau pa­bė­gė­liams rei­kė­jo įveik­ti dar vie­ną rim­tą kliū­tį – tūks­tan­čius ki­lo­me­trų so­vie­ti­niu Trans­si­bi­ro ge­le­žin­ke­liu. Dėl emig­ruo­jan­čių į Pa­les­ti­ną pa­bė­gė­lių tran­zi­to per so­vie­tų te­ri­to­ri­ją ir jos Ode­sos uos­tą Lie­tu­vos val­džia su ati­tin­ka­mo­mis SSRS ži­ny­bo­mis bu­vo su­si­ta­ru­si dar 1940-ųjų pa­va­sa­rį. Ta­čiau da­bar Lie­tu­vos Res­pub­li­ka so­vie­tams ne­beeg­zis­ta­vo, tad jo­kie su­si­ta­ri­mai su ja ne­be­ga­lio­jo.

Ir vis dėl­to Ch.Su­hi­ga­rai kaž­kaip pa­vy­ko su­si­tar­ti dėl Trans­si­bi­ro tran­zi­to. Kaip pa­aiš­kin­ti to­kį sta­li­ni­nės val­džios ge­ru­mą iš so­vie­ti­nio ro­jaus bė­gan­tiems „sio­nis­tams“? Taip, bi­lie­tai į šį gy­vy­bės trau­ki­nį pa­bė­gė­liams bu­vo par­duo­da­mi už pen­kia­gu­bą kai­ną, bet ne­jau­gi so­vie­ti­nė vals­ty­bė tie­siog no­rė­jo pa­si­pel­ny­ti iš ke­lių tūks­tan­čių ne­lai­min­gų žy­dų? Grei­čiau­siai at­sa­ky­mas sly­pi ki­tur – su­nku at­mes­ti ver­si­ją, kad so­vie­tų žval­gy­ba tie­siog ne­pra­lei­do pro­gos pa­si­nau­do­ti to­kiu ka­na­lu, kad drau­ge su pa­bė­gė­liais per­mes­tų į Ja­po­ni­ją sa­vo agen­tū­rą.

Taip bai­gė­si be­veik 10 mė­ne­sių tru­kęs ka­ro pa­bė­gė­lių ke­lias per Lie­tu­vą. Ne­drau­giš­kų kai­my­nų ap­sup­ta ne­di­de­lė ša­lis su vos po­ra mi­li­jo­nų gy­ven­to­jų, pa­mir­šu­si ne­se­nas nuo­skau­das, su­ge­bė­jo iš­ties­ti pa­gal­bos ran­ką ne­lai­min­giems kai­my­nams – maž­daug 30 tūkst. len­kų ir žy­dų ci­vi­lių ir 14 tūkst. in­ter­nuo­tų ka­rių. Ir nors Lie­tu­va tuo me­tu bu­vo ne­te­ku­si Klai­pė­dos, nors dėl Eu­ro­po­je pra­si­dė­ju­sio ka­ro ją pa­čią ėmė spaus­ti ne­pri­tek­liai, ji ne­dve­jo­da­ma da­li­jo­si su at­vy­kė­liais ir mais­tu, ir pa­sto­ge. Vi­sa tai kai­na­vo apie 15 mln. li­tų, bet šių pi­ni­gų nie­kas ne­skai­čia­vo. Nes ne­ga­li­ma aps­kai­čiuo­ti iš­gel­bė­tos gy­vy­bės kai­nos.

Lietuvos žinios, 2013-09-27

Reklama

Vienas komentaras “Tiltas į laisvę vardu Lietuva

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s