Svajonės sparnų pakylėtas

Šian­dien su­kan­ka 120 me­tų, kai gi­mė vie­nas iš dvie­jų le­gen­di­nių lie­tu­vių la­kū­nų Sta­sys Gi­rė­nas. Ta pro­ga pri­si­min­ki­me šio nar­saus že­mai­čio ke­lią į šlo­vę.

Du var­dai – Ste­po­nas Da­rius ir Sta­sys Gi­rė­nas – mū­sų kal­bo­je ir są­mo­nė­je se­niai ta­po ne­ats­ki­ria­ma vi­su­ma. Taip jau nu­ti­ko, kad S.Gi­rė­no pa­var­dė at­si­dū­rė an­tro­je vie­to­je. Tai lė­mė abė­cė­lė, gra­žus dvie­jų sąs­kam­bis, pa­ga­liau ir tai, kad S.Da­rius bu­vo ti­kra­sis skry­džio per At­lan­tą su­ma­ny­to­jas, jo sie­la. Tuo me­tu S.Gi­rė­nui te­ko kuk­les­nis an­tro­jo “Li­tua­ni­cos“ pi­lo­to vaid­muo. Ta­čiau be lė­tes­nio, at­sar­ges­nio, bet vers­li­nin­ko ir me­cha­ni­ko gys­le­lę tu­rin­čio S.Gi­rė­no le­gen­di­nis skry­dis ga­lė­jo ir ne­įvyk­ti.

Sva­jo­nė gi­mė Čikagoje

S.Gi­rė­nas gi­mė 1893 me­tų spa­lio 4 die­ną Ra­sei­nių aps­kri­ties Kal­ti­nė­nų vals­čiaus Vy­to­ga­los kai­me. Jis bu­vo jau­niau­sias, še­šio­lik­tas vai­kas gau­sio­je ne­tur­tin­gų ūki­nin­kų Juo­zo ir Mar­ce­lės Girs­kių šei­mo­je. Dau­gu­mos sa­vo bro­lių ir se­se­rų Sta­siu­kas net ne­ma­tė – dvy­li­ka Girs­kių at­ža­lų nuo įvai­rių li­gų mi­rė ne­su­lau­kę nė de­šim­ties me­tų. Drau­ge su ma­žė­liu kuk­lio­je tro­be­lė­je gy­ve­no tik se­suo Bar­bo­ra ir bro­liai Jo­nas bei Pe­tras.

Apie ko­kį nors rim­tes­nį vai­kų la­vi­ni­mą vos 15 hek­ta­rų val­dę Girs­kiai, su­pran­ta­ma, ga­lė­jo tik pa­sva­jo­ti. Silp­nos svei­ka­tos Sta­siu­kas ne­lan­kė net pra­džios mo­kyk­los – ap­link Vy­to­ga­lą jos net ne­bu­vo, tad tre­jus me­tus ber­niu­ką pri­va­čiai mo­kė vie­nas kai­mo mo­ky­to­jas. Ta­čiau ir to­kie moks­lai grei­tai nu­trū­ko, mat Sta­siui su­lau­kus vie­nuo­li­kos mi­rė jo tė­vas, o dar po ket­ve­rių me­tų – ir mo­ti­na. Ne­ži­nia, kaip bū­tų su­sik­los­tęs jo li­ki­mas, jei ne vy­riau­sias bro­lis Jo­nas, dar 1900 me­tais iš­vy­kęs į Ame­ri­ką, ir vi­du­ri­ny­sis Girs­kių sū­nus Pe­tras, nu­spren­dęs, kad Lie­tu­vo­je iš­gy­ven­ti ne­pa­vyks bei nu­ta­ręs drau­ge su jau­nė­liu taip pat vyk­ti už At­lan­to.

1910 me­tų ge­gu­žės 6 die­ną bro­liai at­vy­ko į Či­ka­gą ir įsi­kū­rė Bridž­por­te pas dė­dės An­ta­no Girs­kio duk­te­rį Ag­nie­tę Girs­ky­tę-Gi­lie­nę. Šia­me ra­jo­ne tuo­met gy­ve­no be­veik vie­ni lie­tu­viai, ta­čiau adap­tuo­tis nau­jo­je vie­to­je vai­ki­nams ne­bu­vo leng­va – vie­tos jau­ni­mas ne­no­riai pri­ėmė “gri­no­riais“ va­din­tus nau­jo­kus, ne­re­tai pa­si­šai­py­da­vo iš jų kai­miš­kos “po­vy­zos“, ma­nie­rų, o la­biau­siai – iš jų ne­su­ge­bė­ji­mo su­si­kal­bė­ti ang­liš­kai. Ta­čiau ir tai iš­ėjo į nau­dą – Sta­sys anks­ti su­pra­to, kad ne­mo­kė­da­mas kal­bos jis bus pa­smerk­tas be­tei­sio juo­da­dar­bio da­liai ir nie­kuo­met ne­iš­trūks iš ap­lin­kos, ku­rio­je die­nas stū­mė se­no­ji iš­ei­vių kar­ta.

Tai­gi tą pa­tį ru­de­nį S.Girs­kis įsto­jo į Bridž­por­to Phil­li­po Ar­mou­ro vals­ty­bi­nę aš­tuon­me­tę mo­kyk­lą ir jo­je pra­si­mo­kė tre­jus me­tus. To­les­nius moks­lus te­ko ati­dė­ti – nei pa­sto­gę tei­kian­ti pus­se­se­rė, nei fab­ri­ke dir­ban­tis bro­lis Jo­nas, nei sta­liaus ama­to ėmę­sis Pe­tras ne­ga­lė­jo skir­ti jau­nė­liui pa­kan­ka­mai lė­šų.

Sta­siui te­ko su­ktis pa­čiam. Įsi­tai­sęs pa­siun­ti­niu vie­no­je lie­tu­viš­ko­je spaus­tu­vė­je, jis už­dirb­da­vo 3 do­le­rius per sa­vai­tę. Net ir tais lai­kais tai ne­bu­vo di­de­li pi­ni­gai, ta­čiau ga­lą su ga­lu su­dur­ti lei­do. Su­pras­da­mas, kad be rim­tes­nės kva­li­fi­ka­ci­jos dau­giau ne­už­dirbs, S.Girs­kis ėmė mo­ky­tis li­no­ti­pi­nin­ko ama­to. Ma­tyt, tuo me­tu ir iš­ryš­kė­jo vai­ki­no po­lin­kis į tech­ni­ką – įval­dęs spaus­di­ni­mo ma­ši­ną, jis, bū­da­mas 23-ejų, jau dir­bo di­de­lė­je spaus­tu­vė­je, gau­da­mas 50 do­le­rių per sa­vai­tę at­ly­gi­ni­mą. Su to­kia su­ma bu­vo ga­li­ma ne tik iš­gy­ven­ti, bet ir įsi­gy­ti to­kių da­ly­kų, apie ku­riuos Lie­tu­vo­je ga­lė­jai tik pa­sva­jo­ti.

Pir­mo­ji įgy­ven­din­ta sva­jo­nė bu­vo dvi­ra­tis. Ta­čiau Sta­siui rei­kė­jo dar dau­giau grei­čio ir vė­jo. To­dėl, su­si­tau­pęs pi­ni­gų, jis įsi­gi­jo mo­to­cik­lą, su ku­riuo le­kio­da­vo po mies­tą ir jo apy­lin­kes. Dar įdo­miau vai­ki­nui bu­vo su­pras­ti, kaip šis tech­ni­kos ste­buk­las vei­kia. Tad mo­to­cik­lą jo sa­vi­nin­kas ne kar­tą iš­nars­tė po varž­te­lį ir vėl su­rin­ko, o ra­dęs, kur ga­li­ma pa­to­bu­lin­ti trans­por­to prie­mo­nę, ją to­bu­li­no ir gra­ži­no.

Ta­čiau ir tuo ais­tra tech­ni­kai ne­bu­vo pa­ten­kin­ta, tad po ku­rio lai­ko S.Girs­kis įsi­gi­jo ne­ma­žą mo­to­ri­nį ka­te­rį, ga­lin­tį pluk­dy­ti tu­zi­ną žmo­nių. Tuo­met vai­ki­nas pa­ty­rė, kad iš po­mė­gio ga­li­ma ir už­si­dirb­ti: pluk­dy­da­mas iš­ky­lau­to­jus po Mi­či­ga­no eže­rą jis pri­si­dur­da­vo prie ne­blo­go spaus­tu­vi­nin­ko at­ly­gi­ni­mo dar vie­ną ki­tą do­le­rį.

Ta­čiau ir mo­to­cik­las, ir ka­te­ris, ir jų va­rik­lių pa­slap­tys ne­tru­kus nu­blan­ko prieš įspū­dį, ku­rį Sta­siui pa­da­rė Či­ka­go­je pa­si­ro­dę lėk­tu­vai. Nau­jo­ji ais­tra pa­sig­lem­žė vi­są vai­ki­no lais­va­lai­kį: jis va­lan­dų va­lan­das leis­da­vo ae­rod­ro­me, ste­bė­da­mas ky­lan­čius ir be­si­lei­džian­čius or­lai­vius. Tos va­lan­dos pa­gim­dė nau­ją sva­jo­nę, ku­rią įgy­ven­din­ti pa­si­ro­dė su­nkiau, nei bu­vo ga­li­ma ma­ny­ti.

Mir­ties gniaužtuose

Vie­nin­te­lis bū­das nors kiek pri­ar­tė­ti prie lėk­tu­vų bu­vo ka­ri­nė tar­ny­ba. Tuo me­tu vy­ko Pir­ma­sis pa­sau­li­nis ka­ras, į ku­rį įsi­trau­kė ir Ame­ri­ka. Tai­gi, S.Girs­kis ne­dve­jo­da­mas nu­sku­bė­jo į šau­ki­mo ko­mi­si­ją. De­ja, čia jo lau­kė nu­si­vy­li­mas. Silp­nos svei­ka­tos jau­nuo­lio ka­ro me­di­kai į tar­ny­bą ne­priė­mė.

Ta­čiau at­kak­laus bū­do Sta­sys ne­nu­lei­do ran­kų ir su­ma­nė gud­ry­bę. Pa­si­kei­tęs pa­var­dę iš Girs­kio į Girch jis iš­ke­lia­vo į gre­ti­mą Mi­sū­rio vals­ti­ją, ku­rio­je šauk­ti­nių ko­mi­si­ja pa­si­ro­dė su­kal­ba­mes­nė. Taip S.Girs­kis-Girch ta­po ka­riu sa­va­no­riu ir bu­vo pa­skir­tas į 136-ąją avia­ci­jos es­kad­ri­lę. Čia sa­va­moks­lis tech­ni­kos en­tu­zias­tas ne­tru­ko už­si­re­ko­men­duo­ti kaip ne­blo­gai apie va­rik­lius nu­si­ma­nan­tis ka­rys, tad jam bu­vo pa­ti­kė­tos es­kad­ri­lės me­cha­ni­ko par­ei­gos. Tuo­met jis pir­mą kar­tą pa­ki­lo į orą lėk­tu­vu, tie­sa, tik kaip ke­lei­vis. Tai bu­vo dar vie­nas laip­te­lis sva­jo­nės link. De­ja, la­kū­nu tap­ti vai­ki­nas ne­spė­jo – pa­si­bai­gus ka­rui po be­veik pu­san­trų me­tų tru­ku­sios tar­ny­bos jis bu­vo de­mo­bi­li­zuo­tas.

Sta­siui vėl te­ko nu­si­leis­ti ant že­mės. Jis grį­žo dirb­ti į spaus­tu­vę, ta­čiau li­no­ti­po ūži­mą nuo­lat už­gož­da­vo ne­pa­mirš­ta­mas mo­to­rų gaus­mas. Ne­ga­lė­da­mas skrai­dy­ti, jis vis dėl­to ne­be­no­rė­jo vaikš­čio­ti sa­vo­mis ko­jo­mis, tad il­gai ir kan­triai tau­pęs įsi­gi­jo sa­vo pir­mą­jį au­to­mo­bi­lį “Ford“. Ma­tyt, bū­si­mas pi­lo­tas su šiuo for­du­ku skrai­dė kaip pa­šė­lęs, nes la­kū­nas Pe­tras Jur­gė­la pri­si­mi­ni­muo­se pa­sa­ko­ja ne kar­tą iš Sta­sio gir­dė­jęs, kaip jam tek­da­vę pa­čiam tai­sy­ti ap­dau­žy­tą au­to­mo­bi­lį.

Šį kar­tą po­mė­gis ne­tru­ko tap­ti rim­tu vers­lu. 1921-ai­siais Sta­sys su dar ke­le­tu lie­tu­vių įsi­gi­jo be­veik pus­šim­tį au­to­mo­bi­lių ir įkū­rė Či­ka­go­je be­ne pir­mą­ją lie­tu­viš­ką tak­si bend­ro­vę “Hub Cab Co“. Įdo­mu, kad net ta­pęs vie­nu iš įmo­nės bend­ra­tur­čių ir jos bu­hal­te­riu Sta­sys ne­at­si­sa­kė po­mė­gio su­kio­ti vai­rą ir pats po did­mies­tį ve­žio­jo ke­lei­vius.

Ta­čiau daug lai­ko ati­mda­vęs dar­bas ne­už­go­žė Sta­sio sva­jo­nių apie pa­dan­ges. Tuo pat me­tu jis įsto­jo į skrai­dy­mo mo­kyk­lą, kur su­si­pa­ži­no su šve­dų kil­mės bū­si­mu pi­lo­tu Eri­ku Lar­so­nu. Ne­tru­kus bi­čiu­liai su­si­dė­jo pi­ni­gų ir 1924 me­tais nu­si­pir­ko tri­vie­tį spor­ti­nį lėk­tu­vą. Jau vie­nas pir­mų­jų skry­džių šiuo or­lai­viu vos ne­kai­na­vo S.Girs­kiui gy­vy­bės.

Bu­vo sek­ma­die­nis, 1925 me­tų rug­sė­jo 20-oji. Tu­rė­da­mi gra­žų lais­va­die­nį, abu mo­ki­niai nu­ta­rė kiek pa­sip­rak­ti­kuo­ti. Prie lėk­tu­vo štur­va­lo sė­do E.Lar­so­nas, o S.Girs­kis užė­mė ke­lei­vio vie­tą. Vos pa­ki­lęs šve­do val­do­mas lėk­tu­vas stai­giai nė­rė aukš­tyn ir, pa­sie­kęs dau­giau nei ki­lo­me­tro aukš­tį, pra­dė­jo pi­ki­ruo­ti. Triu­kas ne­bu­vo la­bai su­dė­tin­gas – nu­si­lei­dus maž­daug iki šim­to me­trų, pi­lo­tas tu­rė­jo iš­ly­gin­ti or­lai­vį, ta­čiau to pa­da­ry­ti ne­pa­vy­ko. E.Lar­se­nas per stai­giai trūk­te­lė­jo vai­ra­laz­dę ir, ma­tyt, ne­spė­jo pa­di­din­ti va­rik­lio ap­su­kų, nes lėk­tu­vas, stai­ga ne­te­kęs grei­čio, ta­po ne­val­do­mas ir tren­kė­si į že­mę.

Su­nku pa­ti­kė­ti, kad po to­kio smū­gio ku­ris nors ga­lė­jo lik­ti gy­vas, ta­čiau E.Lar­so­nas at­si­pir­ko tik men­kais su­mu­ši­mais ir di­de­liu iš­gąs­čiu. S.Girs­kiui pa­sis­krai­dy­mas bai­gė­si kur kas liūd­niau – jį pri­spau­dė nuo smū­gio iš­kri­tęs va­rik­lis. Su­žei­di­mai bu­vo su­nkūs – Sta­siui lū­žo ko­ja ir trys šon­kau­liai, bet blo­giau­sia, kad su­nkus va­rik­lis su­ža­lo­jo vi­daus or­ga­nus. Nie­kas ne­ti­kė­jo, kad iš li­go­ni­nės lie­tu­vis iš­eis gy­vas, ta­čiau va­lia gy­ven­ti, ma­tyt, bu­vo stip­res­nė ir Sta­sys ėmė pa­ma­žu tai­sy­tis.

Trans­por­to pilotas

Vis dėl­to ne tik lėk­tu­vo štur­va­lą, bet ir au­to­mo­bi­lio vai­rą Sta­sys tu­rė­jo pa­mirš­ti il­gam. Po de­vy­nių sa­vai­čių iš­ėjęs iš li­go­ni­nės, ge­rus tris mė­ne­sius jis ga­lė­jo vaikš­čio­ti tik pa­si­rams­čiuo­da­mas ra­men­tais. P.Jur­gė­la pa­sa­ko­ja, kad taip jis daž­no­kai at­šlub­čio­da­vo ir į vie­ną Bridž­por­to res­to­ra­ną, pri­klau­siu­sį jo bū­si­mo bend­ra­žy­gio Ste­po­no Da­riaus gi­mi­nėms Ju­ciams. Ten la­kū­nas ne kar­tą su­ti­ko S.Da­riaus mo­ti­ną Au­gus­ti­ną De­gu­tie­nę. Pa­sak P.Jur­gė­los, šio­ji “la­bai rū­pi­no­si Sta­sio li­ki­mu, ma­ny­da­ma, kad jis gy­vas ne­iš­liks ar­ba liks vi­sai be svei­ka­tos. Se­nu­tė ne kar­tą ap­sia­ša­ro­jo, žiū­rė­da­ma į jį, nes ir jos sū­nus skrai­dė Lie­tu­vos pa­dan­gė­je“.

Ta­čiau Sta­sys ne tik li­ko gy­vas, bet ir vi­siš­kai pa­svei­ko. Po pu­san­trų me­tų tru­ku­sio gy­dy­mo jis vėl ėmė dai­ry­tis į dan­gų. Drau­ge su E.Lar­so­nu ir dar vie­nu kom­pa­nio­nu jis įsi­gi­jo nau­do­tą lėk­tu­vą “Cur­tiss JN-4“. Tai bu­vo Pir­mo­jo pa­sau­li­nio ka­ro lai­kų dvis­par­nis lėk­tu­vas, pla­čiai nau­do­tas JAV ka­ri­nė­je avia­ci­jo­je ir dėl san­trum­pos JN la­kū­nų mei­liai va­din­tas mo­te­riš­ku var­du “Jen­ny“. Pa­si­bai­gus ka­rui, dau­gy­bė to­kių lėk­tu­vų bu­vo ne­bran­giai par­duo­da­mi pri­va­tiems as­me­nims.

Su “Jen­ny“ 1927 me­tų ko­vo 8 die­ną S.Gir­čius, kaip jį va­di­no lie­tu­viai, pa­ki­lo į pir­mą sa­va­ran­kiš­ką skry­dį. Ga­vęs pi­lo­to mė­gė­jo li­cen­ci­ją, jis skrai­din­da­vo ir ke­lei­vius. De­ja, skry­džiai tru­ko ne­il­gai – tol, kol S.Gir­čiaus ir E.Lar­so­no kom­pa­nio­nas leis­da­ma­sis užk­liu­dė stul­pą ir nu­lau­žė de­ši­nį­jį apa­ti­nį lėk­tu­vo spar­ną. Po ne­pi­giai kai­na­vu­sio re­mon­to la­kū­nai nu­spren­dė at­sis­vei­kin­ti su “Jen­ny“ ir įsi­gy­ti mo­der­nes­nį or­lai­vį. Jie iš­si­rin­ko tri­vie­tį dvis­par­nį WA­CO-9. Šis 1925-ai­siais su­kons­truo­tas or­lai­vis bu­vo ge­ro­kai ga­lin­ges­nis už sa­vo pirm­ta­ką ir ga­lė­jo pa­siek­ti 150 ki­lo­me­trų per va­lan­dą grei­tį.

Su šiuo lėk­tu­vu Sta­sys to­liau ki­lo aukš­tyn. Iš­lai­kęs eg­za­mi­nus, tų pa­čių 1927-ųjų gruo­džio 2 die­ną jis ga­vo lai­ki­ną­ją ko­mer­ci­nio pi­lo­to li­cen­ci­ją. De­ja, li­cen­ci­ja po dvie­jų mė­ne­sių ne­bu­vo pra­tęs­ta. Ko­dėl taip nu­ti­ko, ga­li­me su­ži­no­ti iš Či­ka­gos lai­kraš­ty­je “Mar­gu­tis“ jau po la­kū­no žū­ties pa­skelb­tų jo gi­mi­nai­čio ir mo­ki­nio Ju­li­jo­no Ur­bo­no pri­si­mi­ni­mų:

“Kar­tą Sta­sys pa­ki­lo su vie­nu stu­den­tu, ku­ris bu­vo ap­si­vil­kęs il­gu ap­siaus­tu. Jiems pra­dė­jus leis­tis že­myn, ap­siaus­tas pa­si­pai­nio­jo tarp vai­rų ir pa­ju­di­no juos. Lėk­tu­vo ne­ga­lė­jo su­val­dy­ti, ir jis tu­rė­jo kris­ti že­myn. Ge­rai, kad lėk­tu­vas jau bu­vo ne­to­li že­mės ir lė­ki­mo grei­tis bu­vo ma­žas; dėl to li­ko su­lau­žy­ti že­mu­ti­niai spar­nai, ra­tai ir nau­ja­sis pro­pe­le­ris, ku­ris bu­vo vos prieš ke­le­tą die­nų pirk­tas. Pra­dė­jus šį lėk­tu­vą tai­sy­ti, Sta­sys nie­kur ne­ga­lė­jo gau­ti WA­CO-9 spar­nų; ga­lė­jo gau­ti tik vie­ną var­to­tą WA­CO-10 spar­ną. Tad jis su­ma­nė pats pa­si­dirb­ti an­trą spar­ną ir lėk­tu­vas tuo bū­du bū­tų vi­sai su­tai­sy­tas. Jis taip ir pa­da­rė. Lėk­tu­vas li­ko grei­tes­nis ir bu­vo leng­viau ore val­dy­ti. Kai at­ėjo lai­kas liu­dy­mui gau­ti, tai at­sa­ky­ta, nes lėk­tu­vas bu­vo su­sta­ty­tas ne iš sa­vo mo­de­lio da­lių. Ka­dan­gi to­kio liu­dy­mo ne­ga­vo, tad skrai­dė „slap­tai“. Tais lai­kais dar bu­vo lei­džia­ma skrai­dy­ti be to­kių liu­dy­mų, bet ne­bu­vo ga­li­ma ke­lei­vių ve­žio­ti.“

Tai­gi, S.Gir­čiui te­ko dai­ry­tis ki­to or­lai­vio, tad la­kū­nas lei­do­si į ke­lio­nę. Ieš­ko­da­mas tin­ka­mo lėk­tu­vo, se­nuo­ju WA­CO jis nu­skri­do į Sent Lui­są, ta­čiau ne­ra­dęs ten nie­ko tin­ka­mo iš­si­ruo­šė į Kan­zas Si­tį. 1641 ki­lo­me­tro ke­lio­nė bai­gė­si sėk­min­gai – į Či­ka­gą pi­lo­tas grį­žo nau­ju spor­ti­niu dvi­vie­čiu dvis­par­niu “Parks P-1“. Da­bar jis ga­lė­jo ne tik skrai­din­ti ke­lei­vius, bet ir mo­ky­ti bū­si­mus la­kū­nus.

1931 me­tų gruo­džio 13-ąją S.Gir­čiui bu­vo su­teik­ta trans­por­to pi­lo­to li­cen­ci­ja. Nuo šiol jis ga­lė­jo ne tik skrai­din­ti ke­lei­vius, bet ir ga­ben­ti kro­vi­nius bei gau­ti už tai at­ly­gi­ni­mą. Taip lais­va­lai­kio po­mė­gis ta­po dar­bu – drau­ge su Sta­siu Či­ka­gos dan­go­rai­žiais ir vaiz­din­go­mis mies­to apy­lin­kė­mis iš pa­ukš­čio skry­džio gė­rė­jo­si ne vie­nas tūks­tan­tis mies­tie­čių ir at­vy­kė­lių. Rei­kia pri­dur­ti, kad per šiuos skrai­dy­mus ne­įvy­ko jo­kių in­ci­den­tų – ri­zi­kuo­ti Sta­sys leis­da­vo sau tik skris­da­mas vie­nas.

Na, o ad­re­na­li­no po­rei­kį Sta­sys pa­ten­kin­da­vo per akro­ba­ti­nio skrai­dy­mo var­žy­bas – jis grei­tai iš­mo­ko da­ry­ti su­dė­tin­gas fi­gū­ras ir ne­tru­kus pel­nė avia­ci­nės bend­ruo­me­nės pri­pa­ži­ni­mą. 1931-ai­siais vy­ku­sio­je avia­ci­jos šven­tė­je jis ga­vo pri­zą už tai, kad iš­jung­tu va­rik­liu tiks­liai nu­tup­dė lėk­tu­vą iš 300 me­trų aukš­čio.

At­lan­to trauka

At­ro­do, kad jau tuo me­tu Sta­sys pa­gal­vo­da­vo apie kur kas rim­tes­nį žy­gį – tran­sat­lan­ti­nį skry­dį. Bent jau taip vė­liau pri­si­mi­ni­muo­se tvir­ti­na P.Jur­gė­la: “St. Gi­rė­nas man pa­sa­ko­jo, kad ir jis sva­jo­jo apie At­lan­to pers­kri­di­mą, ne­tgi ta­rė­si su ki­tu lie­tu­viu la­kū­nu bend­rai pirk­ti lėk­tu­vą ir skris­ti per van­de­ny­ną.“

Su­ma­ny­mas ne­bu­vo ori­gi­na­lus – vos pa­si­bai­gus Pir­ma­jam pa­sau­li­niam ka­rui įveik­ti At­lan­tą sva­jo­jo ne vie­nas am­bi­cin­ges­nis la­kū­nas. 1919 me­tų lie­pą pir­mie­ji, ne­nu­tūp­da­mi tar­pi­niuo­se ae­rod­ro­muo­se, At­lan­tą įvei­kė du bri­tai – Joh­nas Al­co­cas ir Art­hu­ras Whit­le­nas Brow­nas. Per 16 va­lan­dų ir 12 mi­nu­čių jie įvei­kė 6360 ki­lo­me­trų ke­lią nuo Niu­faund­lan­do iki Ai­ri­jos. 1927 me­tų ge­gu­žę At­lan­tą be nu­tū­pi­mo pir­mą kar­tą pers­kri­do iš vie­no žmo­gaus su­si­de­dan­ti įgu­la. Ame­ri­kie­tis Char­le­sas Lind­ber­gas, star­ta­vęs Niu­jor­ke, per 33 va­lan­das ir 30 mi­nu­čių, įvei­kęs 6667 ki­lo­me­trus, lai­min­gai nu­si­lei­do Par­yžiu­je. 1932-ai­siais van­de­ny­nas pa­klu­so ir pir­ma­jai mo­te­riai – ame­ri­kie­tei Ame­li­jai Wright.

Apie skry­dį iš JAV į Lie­tu­vą sva­jo­jo ir Ame­ri­kon grį­žęs Lie­tu­vos ka­ro avia­ci­jos ka­ri­nin­kas Ste­po­nas Da­rius, su ku­rio mo­ti­na Bridž­por­to res­to­ra­nė­ly­je “Ju­cus Sis­ters“ ma­ty­da­vo­si ir Sta­sys. Šia­me res­to­ra­ne vy­rai ir su­si­pa­ži­no 1927 me­tais. Dvie­jų pi­lo­tų pa­žin­tis ta­po lem­tin­ga, nors pla­nas dvie­se skris­ti į tė­vy­nę jiems gi­mė ne iš kar­to.

Iš pra­džių S.Da­rius šiam žy­giui kal­bi­no Ame­ri­kos ka­riuo­me­nė­je tar­na­vu­sį svai­nį Jo­ną Naš­lė­ną, Či­ka­go­je va­din­tą Joh­nu Ne­lso­nu, ta­čiau nuo ri­zi­kin­go su­ma­ny­mo šį esą at­kal­bė­ju­si žmo­na. 1929-ai­siais la­kū­nas su­si­ra­do ki­tą kom­pa­nio­ną, ta­čiau skry­dis iš Niu­faund­lan­do į Kau­ną ne­įvy­ko, nes S.Da­rius ne­ga­lė­jo įsi­gy­ti tin­ka­mo lėk­tu­vo. Ir tik po po­ros me­tų įgy­ven­din­ti drą­sų pla­ną Ste­po­nas pa­siū­lė sa­vo drau­gui S.Gir­čiui.

Ši aki­mir­ka ta­po di­džiau­siu lū­žiu S.Gir­čio gy­ve­ni­me. Kny­go­je “Spar­nuo­ti lie­tu­viai Da­rius ir Gi­rė­nas“ P.Jur­gė­la pri­si­me­na: “1932 m. birž. pra­džioj pas ma­ne at­vy­ko Da­rius su jau­nu vy­ru ir su­pa­žin­di­no: “Sta­sys Girs­kis-Girch, taip pat la­kū­nas. Mes abu skri­sim Lie­tu­von.“ Lė­tas ir ne­šne­kus, bet tvir­to su­dė­ji­mo Girs­kis pa­da­rė man ge­rą įspū­dį. Po ke­lių die­nų at­vy­ku­sį vie­ną Da­rių pa­klau­siau, ar Girs­kis yra ti­kras lie­tu­vis. Ste­pas nu­si­šyp­so­jo ir at­sa­kė: “Girs­kis yra ti­kriau­sias lie­tu­vis ir dar­gi že­mai­tis, ge­ras ir drą­sus la­kū­nas. Su ne­lie­tu­viu aš ne­skris­čiau sa­vo Tė­vy­nėn.“ Par­eiš­kiau, kad bū­si­miems tau­tos did­vy­riams ge­riau tik­tų skam­bios lie­tu­viš­kos pa­var­dės, ir pa­gal­vo­jęs (ma­ny­da­mas, kad ši pa­var­dė su­da­ry­ta iš žo­džio gi­ria), pa­siū­liau su­lie­tu­vin­ti Girs­kio pa­var­dę: Gi­rė­nas. Da­rius su­si­mąs­tęs ta­rė: “Gi­rė­nas… Gi­rė­nas… Da­rius ir Gi­rė­nas. Ge­rai!“ Ki­tą die­ną pa­siū­lėm Girs­kiui su­lie­tu­vin­ti pa­var­dę; jis ne­dve­jo­da­mas iš­syk su­ti­ko ir ta­po Gi­rė­nu.“

Tais pa­čiais me­tais la­kū­nai ėmė ruo­štis skry­džiui. Už 3200 do­le­rių įsi­gi­jo nau­do­tą še­šia­vie­tę „Be­lan­ką“. Ta­čiau mak­si­ma­lus šio or­lai­vio skry­džio nuo­to­lis – vos 1500 ki­lo­me­trų. Tai­gi lėk­tu­vą rei­kė­jo per­dirb­ti taip, kad jo skry­džio nuo­to­lis pa­di­dė­tų ke­lis kar­tus. Ta­čiau tam rei­kė­jo dar ma­žiau­siai 3000 do­le­rių. S.Da­rius ir S.Gi­rė­nas nu­ta­rė pra­šy­ti tau­tie­čių par­amos.

Ras­ti au­ko­to­jų ne­bu­vo leng­va. Ame­ri­ka vis dar jau­tė skau­džias Di­džio­sios dep­re­si­jos pa­sek­mes: dau­gy­bė žmo­nių ne­tu­rė­jo dar­bo ir šiaip taip ver­tė­si iš skur­džių pa­šal­pų. Vis dėl­to pa­akin­ti lie­tu­viš­kos spau­dos ir ve­da­mi pa­trio­tiz­mo im­ig­ran­tai ryž­da­vo­si pa­au­ko­ti po vie­ną ki­tą do­le­rį. Ta­čiau taip bu­vo ne vi­sur ir ne vi­sa­da. Kai ka­da la­kū­nai su­si­lauk­da­vo ir pa­šai­pų, ir ne­pa­si­ti­kė­ji­mo, ir gry­nai lie­tu­viš­kos pa­gie­žos. „Da­leis­ki­me, kad jie­du At­lan­ti­ką ir pers­kris, tai tuo­met iš­gar­sins ne Lie­tu­vą, bet pa­tys sa­ve ir iš to pa­si­da­rys gra­žaus ka­pi­ta­lo. Gi Am. lie­tu­viams, ku­rie rė­mė tų kar­je­ris­tų su­ma­ny­mą, teks di­de­lė špy­ga“, – taip to­mis die­no­mis apie pi­ni­gų rin­ki­mo ak­ci­ją ra­šė so­cia­lis­tų lai­kraš­tis „Ke­lei­vis“.

Rei­kia pa­ste­bė­ti, kad ne­leng­vas dar­bas – tvar­ky­tis su pi­ni­gais ir reng­ti lėk­tu­vą skry­džiui – vi­sų pir­ma gu­lė ant S.Gi­rė­no pe­čių. Kol S.Da­rius va­ži­nė­jo po lie­tu­vių ko­lo­ni­jas, mė­gin­da­mas už­deg­ti žmo­nes sa­vo idė­ja, S.Gi­rė­nas rū­pi­no­si pa­ja­mų ir iš­lai­dų su­ves­ti­nė­mis, pir­ki­mais ir dau­gy­be ki­tų že­miš­kų rei­ka­lų. Tai bu­vo pui­kus tan­de­mas – abu skir­tin­go bū­do vy­rai ge­rai pa­pil­dė vie­nas ki­tą. Pra­gma­tiška­sis S.Gi­rė­nas pui­kiai de­rė­jo prie ro­man­tiš­ko en­tu­zias­to S.Da­riaus ir pa­da­ry­da­vo tai, kas šiam sek­da­vo­si su­nkiau.

S.Gi­rė­no pa­stan­go­mis vie­na­me Či­ka­gos an­ga­re bu­vo pa­keis­tas or­lai­vio va­rik­lis, pa­il­gin­ti spar­nai, į fiu­ze­lia­žą įmon­tuo­ti du pa­pil­do­mi de­ga­lų ba­kai, te­pa­lo tal­pyk­la įtai­sy­ta po pi­lo­tų sė­dy­nė­mis, at­lik­ta daug ki­tų pa­kei­ti­mų. Ga­liau­siai fiu­ze­lia­žas bu­vo ap­trauk­tas nau­ju au­di­niu ir nu­da­žy­tas oran­ži­ne spal­va.

1933-ųjų ge­gu­žės 7 die­ną skry­džiui par­eng­tas or­lai­vis pir­mą kar­tą pa­de­mons­truo­tas pub­li­kai. Nuo lėk­tu­vo nu­kri­tus už­val­ka­lui, ant oran­ži­nio lėk­tu­vo šo­no vi­si pa­ma­tė nau­ją jo var­dą – „Li­tua­ni­ca“. Var­dą, ku­riam bus lem­ta tap­ti is­to­ri­jos da­li­mi. Or­lai­vį pa­šven­ti­no ku­ni­gas, į jo pro­pe­le­rį bu­vo su­dau­žy­tas šam­pa­no bu­te­lis. La­kū­nai ap­ka­bi­no sa­vo ar­ti­muo­sius ir ne­tru­kus, ap­su­ku­si ra­tą virš Či­ka­gos, „Li­tua­ni­ca“ pa­su­ko link Niu­jor­ko, iš kur jai bus skir­ta pa­kil­ti skry­džiui į šlo­vę.

1933 me­tų lie­pos 15-osios ry­tą ne­žmo­niš­kai per­krau­tą “Li­tua­ni­cą“ nuo Niu­jor­ko ae­rod­ro­mo be­to­no pa­kė­lė S. Darius. Jei ne jo meis­triš­ku­mas, lėk­tu­vas, nu­sly­dęs nuo pa­ki­li­mo ta­ko, ga­lė­jo virs­ti ug­nies fa­ke­lu. Kas lai­kė or­lai­vio štur­va­lą tą tra­giš­ką nak­tį, prieš jam at­si­tren­kiant į Sol­di­no pu­šis, ir šian­dien nė­ra vi­siš­kai aiš­ku. Ta­čiau, spren­džiant iš žu­vu­sių pi­lo­tų kū­nų pa­dė­ties ga­li­ma da­ry­ti prie­lai­dą, kad tuo me­tu lėk­tu­vą pi­lo­ta­vo S.Gi­rė­nas, tu­rin­tis ma­žes­nę pa­tir­tį skris­ti ak­li­no­je tam­so­je, vien pa­gal prie­tai­sus. Ta­čiau var­gu ar ši ap­lin­ky­bė ga­lė­jo tap­ti ka­tas­tro­fos prie­žas­ti­mi. Tai grei­čiau liu­di­ja apie vi­siš­ką S.Da­riaus pa­si­ti­kė­ji­mą an­truo­ju “Li­tua­ni­cos“ pi­lo­tu. Jei to­kiuo­se žyg­dar­biuo­se aps­kri­tai bū­na “an­trie­ji“.

Lietuvos žinios, 2013-10-04

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s