Plėšrus erelis prieš silpną Vytį

1920 metų spalio 12 dieną,  po “sukilusio“ Lenkijos generolo Lucjano Želigowskio žygio į Vilnių, žemėlapyje atsirado keista valstybė pavadinta Vidurine Lietuva. Prisiminkime mažiau žinomas šios butaforinės šalies atsiradimo ir žlugimo versijas.

 

Aras Lukšas

 

Vidurio Lietuvą šiandien turbūt geriausiai prisimena filatelistai, medžiojantys šios keistos valstybės pašto ženklus. Šis niekieno, išskyrus Lenkiją, nepripažintas darinys su sostine Vilniumi  žemėlapyje egzistavo 527 dienas – nuo liūdnai pagarsėjusio lenkų generolo Lucjano Želigowskio “maišto“  1920-ųjų spalį iki 1922-ųjų vasario, Vidurio Lietuvos Vilniaus Seimas nutarė prijungti jį prie Lenkijos. Iš pirmo žvilgsnio Vidurio Lietuva gali priminti mums ir šiandien egzistuojančias Padnestrę, Abchaziją ar po Rusijos agresijos prieš Gruziją atsiradusią Pietų Osetiją.

Tačiau ar šis palyginimas tikslus? Jei taip, tai kodėl Vilniaus kraštas iš karto po jo okupacijos nebuvo prijungtas prie Lenkijos, ypač turint galvoje, kad to norėjo bent du trečdaliai jo gyventojų? Jei ne, tai ko tuomet siekė Lenkijos valstybės viršininku tituluotas J. Pilsudskis? Kokia buvo jo geopolitinė vizija ir kas jam sutrukdė tą viziją įgyvendinti – lietuviai, ar patys lenkai? Mėgindami paieškoti atsakymų į šiuos klausimus, pirmiausia prisiminkime kaip ir kodėl atsirado kraštas, vadintas Vidurio Lietuva.

Dar ir šiandien Lietuvoje gyvuoja iš tarpukario laikų atkeliavusi paprastutė 1920-ųjų rudens įvykių versija. Atrodo ji maždaug taip:

1920 metų  vasarą, per patį lenkų kovų su bolševikais įkarštį, Varšuva pažadėjo grąžinti Lietuvai 1919 metais neteisėtai užgrobtą sostinę. Lenkija neprieštaravo ir tų pačių metų liepos 12-ąją Sovietų Rusijos ir Lietuvos pasirašytai taikos sutarčiai, kurioje bolševikų užimtas Vilnius buvo pripažintas Lietuvai. Tai buvo įtvirtinta ir spalio 7-ąją Lietuvos ir Lenkijos pasirašytoje Suvalkų sutartyje. Tačiau klastingi lenkai vos po dviejų dienų šią sutartį sulaužė ir, prisidengdami “sukilusio“ generolo L. Želigowskio “maištu“, okupavo visą Vilniaus kraštą. Iš karto po okupacijos susikūrusi Vidurio Lietuvos valstybė iš tiesų tebuvo figos lapelis, kuriuo norėta pridengti nuo tarptautinės bendrijos aneksionistinius lenkų planus. O kad tokie planai buvo realūs, parodė 1922-aisiais surengtas rinkimų į šios butaforinės valstybės Seimą farsas, po kurio šis darinys buvo prijungtas prie Lenkijos.

O dabar pažvelkime į to meto istoriją tarpukario lenkų akimis:

Į Vilniaus miestą ir jo kraštą nepriklausomybę paskelbusi Lietuva pretendavo visiškai nepagrįstai, mat lenkai sudarė šio regiono gyventojų daugumą. Ir štai, lemiamą lenkų karo su į Vakarus plūstančiais bolševikais akimirką, Lietuva, padedama Maskvos, perėmė Vilniaus kraštą, visiškai ignoruodama jo gyventojų valią. Suvalkų sutartis nebuvo jokia klasta – ja Lenkija siekė tik paliaubų, kad būtų galima sureguliuoti dviejų šalių konfliktą Suvalkijoje. Taip, generolo Želigovskio “maišto“ scenarijus buvo sukurtas J. Pilsudskio ir jo aplinkos, tačiau to reikėjo, siekiant išvengti kitų valstybių įsikišimo. Tačiau pats žygis į Vilnių buvo visiškai teisėtas ir teisingas, nes turėjo vienintelį tikslą – realizuoti krašto gyventojų norą prisijungti prie Lenkijos. Šį siekį patvirtino ir 1922-aisiais surengti rinkimai į Vilniaus Seimą, kuriuose dauguma gyventojų atidavė balsus politikams, ketinantiems patenkinti jų lūkesčius.

Šios dvi interpretacijos skiriasi kaip diena ir naktis, tačiau abiejose įvykių versijose yra tiesos. Vis dėlto toks supaprastintas įvykių vertinimas neleidžia įžvelgti daug gilesnių to meto procesų. Kad praskleistume šią uždangą, pažvelkime į faktus.

 

Nykštukas su pretenzijomis

 

Vos užėmęs Vilnių, L. Želigowskis nusiuntė Lenkijos vyriausybei notą, kurioje informavo apie Vidurinės Lietuvos valstybės įkūrimą ir paprašė Varšuvos ją pripažinti. Spalio 12 dieną “maištaujantis“ generolas sudarė Laikinąją valdymo komisija (LVK) pavadintą vyriausybę, o pats, sekdamas J. Pilsudskio pavyzdžiu, pasiskyrė naujosios valstybės viršininku. Valdymo komisija paskelbė atsišaukimą į krašto gyventojus, kuriame pažadėjo netrukus sušaukti Steigiamąjį Seimą ir leisti čia gyvenantiems žmonėms patiems spręsti savo likimą.  Po dešimties dienų apie Seimo sušaukimą pranešė ir LVK pirmininkas Witoldas Abramoviczius.

Kaip spalio įvykius suprato dauguma vietos gyventojų lenkų, galima suprasti iš tuometės spaudos ir daugybės manifestacijų bei pareiškimų, šlovinančių pergalingą generolo L. Želigowskio žygį. Tačiau Seimo sušaukimo idėja, regis, taip ir liko nesuprasta. Kam reikalinga kažkokia nykštukinė Vidurinės Lietuvos valstybė, jei į Vilnių ir taip sugrįžo lenkiška valdžia? Maža to, įtakingo valstybinio  dienraščio  “Gazeta Wilenska“ puslapiuose ėmė rastis vis daugiau straipsnių, kuriuose pasisakoma prieš Lenkijos atskyrimą nuo Lietuvos. Šio dienraščio vyriausiasis redaktorius Tadeuszas Katelbachas, greta panegirikos ryžtingą žingsnį žengusiam J. Pilsudskiui kritikuoja jo “romantišką ir nerealistinį“ požiūrį į lietuvius, su kuriais nebūsią įmanoma susitarti dėl federacijos idėjos įgyvendinimo.

Vadinasi, Lenkijos valstybės viršininkas turėjo kitokį tikslą, nei banali Vilniaus krašto aneksija? Atsakymas į šį klausimą vienareikšmis – taip, turėjo. Ir šiuos tikslus jis lietuviams atskleidė dar 1918-ųjų gruodžio viduryje.

Tomis dienomis Varšuvoje apsilankiusi lietuvių delegacija greta vilčių, kad dvi atgimstančios valstybės plėtos draugiškus ir artimus santykius išreiškė ir nerimą dėl gandų apie galimą Lenkijos kariuomenės žygį į Vilnių. Iš paties J. Pilsudskio prisiminimų matome, kad Lenkijos vadovas lietuvių delegacijai pareiškė esąs lietuvių draugas, kuris nori jiems padėti. Kalbėdamas, kad “Lenkija neturi nieko prieš savarankiškos lietuvių valstybės atsiradimą“, J. Pilsudskis vis dėlto pridūrė, jog geresnis sprendimas būtų atkurti bendrą Lietuvos ir Lenkijos valstybę. Baigdamas J. Pilsudskis pasiūlė, kad lietuviai sudarytų plačius įgaliojimus turinčią delegaciją, kuri drauge su Lenkijos valdžia parengtų “lietuvių klausimo sprendimo projektą“.

Nežinia, kaip būtų pakrypusios tolimesnės lenkų ir lietuvių derybos, jei 1919 metų sausio 5 dieną Vilniaus nebūtų užgrobę bolševikai. Susiklosčius tokiai situacijai, kalbos apie J. Pilsudskio pasiūlymo įgyvendinimą kuriam laikui neteko prasmės.

Čia reikia pastebėti, kad Rusijos pavojų J. Pilsudskis įžvelgė jau baigiantis Pirmajam pasauliniam karui. “Prieš vokiečius, visada rasime sąjungininkų, veikiančių dėl asmeninių interesų, ir  jeigu įvyktų konfliktas, nebūsime izoliuoti. Priešingai atrodo situacija  dėl Rusijos“ – tokias Lenkijos vadovo įžvalgas knygoje “J. Pilsudskio Rytų politika“ cituoja istorikas Boguslawas Miedzinskis.

Potencialių sąjungininkų, su kuriais būtų galima pasipriešinti Rusijai, J. Pilsudskis ieškojo tarp lietuvių, lenkų, baltarusių ir ukrainiečių. Vilnius tapo pirmuoju šio žaidimo ėjimu.

Iš tiesų Lietuva tuo metu atrodė esanti natūrali Lenkijos sąjungininkė, nes abi šalys turėjo vieną tikslą – išstumti iš Vilniaus bolševikus. Lietuviai leido suprasti esą pasirengę kovoti petys petin su lenkais, tačiau tik su sąlyga, jog Vilnius bus pripažintas Lietuvai. Siekdama apsidrausti nuo galimų netikėtumų, Lietuvos delegacija Paryžiaus taikos konferencijoje balandžio 5 dieną pranešė Prancūzijos ministrui pirmininkui  Georges’ui Clemenscau, kad lenkų įsiveržimas į Lietuvos teritoriją bus laikomas agresija. Niekas nė nenumanė, kad išvakarėse J. Pilsudskis išsiuntė savo patikėtiniui Paryžiuje Leonui Wasilewskiui laišką, kuriame faktiškai skelbiama ofenzyva į Vilnių.  “Iki šiol iš Paryžiaus negavau jokios telegramos, kuri mane sulaikytų nuo Jums žinomų mano sprendimų, todėl, kai Jūs gausite mano laišką, operacijos jau bus pradėtos. Jos dabar tokioje stadijoje, kad, kol tikslas bus pasiektas, turi būti laikomis visiškoje paslaptyje“, – rašė L. Pilsudskis.

 

Okupantas ar „laisvės riteris“?

 

Ir štai 1919 metų balandžio 20 dieną, diplomatui Jurgiui Šauliui Varšuvoje derantis dėl Lietuvos pripažinimo, Lenkijos kariuomenė staigiu ir netikėtu manevru užėmė Lietuvos sostinę. Po poros dienų J. Pilsudskis paskelbė atsišaukimą, kuriame žadėjo, kad Vilniaus klausimą spręs tik patys “buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės piliečiai“.

“Lenkijos kariuomenė, kurią atvedžiau, kad nuverstų smurto ir prievartos valdžią, nuverstų gyventojų nepalaikomą krašto vyriausybę – ši kariuomenė Jums visiems atneš laisvę. Noriu suteikti Jums galimybę išspręsti tautinius ir tikybinius vidaus reikalus taip, kaip patys norėsite, be jokios prievartos ar spaudimo iš Lenkijos. Todėl nors Jūsų žemėje dar gaudžia patrankos ir liejasi kraujas, įvedu ne karinę, o civilinę valdžią, į kurią kviesiu vietos žmones, tos žemės sūnus“, – sakoma atsišaukime.

Taigi, į Vilnių J. Pilsudskis žiūrėjo ne kaip į Lenkijos miestą, ne kaip į Lietuvos sostinę, bet kaip į buvusios Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dalį. Dabar beliko tuo įtikinti lietuvius. Savaime tai nebuvo blogas dalykas. Kur kas blogiau, kad Lenkijos vadovas norėjo įtikinėti ne argumentais, o įvykusiais faktais, pirmiausia – Vilniaus užėmimu. Pats J. Pilsudskis neslėpė, kad reikia “iš visų jėgų stengtis sukurti tokius faktus“, kaip “vyriausybės formavimas ir pan., kad šioje plotmėje būtų vedamos derybos su lietuviais“.

Prieš pat karinį žygį į Vilnių J. Pilsudskis ėmėsi diplomatinės ofenzyvos, kurios tikslas – prikalbinti Kauno politikus dalyvauti kuriant Vilniaus vyriausybę. Šią sunkią misiją jis patikėjo Lietuvoje žinomam Lomžos advokatui Mykolui Riomeriui.

Kalbinti lietuvius į Vilniaus vyriausybę M. Riomeris atsisakė, tačiau į Kauną vis dėlto išvyko. Nors ir žinodamas, kad lenkai rengiasi pradėti ofenzyvą, jis vis dar tikėjosi, jog J. Pilsudskis nenaudos okupacinių metodų, savo dienoraštyje tvirtindamas, jog Lenkijos vadovas  „privalo iš lenko užkariautojo virsti į laisvės riterį ir ginti Lietuvos valstybingumą.“

Balandžio 4-ąją atvykęs į Kauną, M. Riomeris su J. Pilsudskio planu supažindino įtakingus kairiuosius politikus Steponą Kairį ir Joną Vileišį. Lietuviams buvo paaiškinta, kad norint sustabdyti galimą aneksiją, kurią gali paremti bolševikų užguiti Vilniaus krašto gyventojai, būtina sudaryti vyriausybę Vilniuje tą pačią akimirką, kai į miestą įžengs lenkų daliniai. Tuomet tarp Lenkijos ir Lietuvos susidarytų lygiavertė sąjunga. Žinoma, jei Vilniaus vyriausybė formaliai atsiribotų nuo Lietuvos Tarybos.

Kitą rytą J. Vileišis pareiškė, kad lietuviai nepritaria J. Pilsudskio planui, ir dar nusistebėjo, kad Lietuvoje gerbiamas M. Riomeris apskritai leidžiasi įveliamas į tokias užkulisines intrigas. “Jeigu Lietuvos lenkai ir Lenkija nenori gerbti  ikišiolinio lietuvių valstybinio darbo, jeigu siūlo šiandien dar kažkokią sanklodą, perbraukdami visą Lietuvos valstybingumo kūrinį bei nori jį pastatyti į tabula rasa lygmenį, o jeigu dar planuoja užimti Vilnių ir tuo užėmimu sudaryti militarinės prievartos židinį, kad lietuviams tuo spaudimu galėtų diktuoti kažkokios sanklodos sąlygas, nesiskaitydami su lietuvių Lietuvos valstybingumui įvykdytais faktais, jeigu ir toliau nori Lietuvą laikyti kaip savo palivarką, tai tokia arogancija atves lietuvius prie kraštutinumo, ir jie imsis visų priemonių, kad su lenkų klausimu visiems laikams būtų baigta, ir Lenkijos atžvilgiu, kuri taip lietuvius traktuoja, užimtų tiesiog nesutaikomai priešiškas pozicijas“,  – pareiškė J. Vileišis.

 

Peilis į nugarą

 

Matydamas, kad susitarti su lietuviais nepavyks, J. Pilsudskis puolė į neviltį – Kauno politikų  užsispyrimas trukdė jam galutinai įgyvendinti savo viziją. Tuo tarpu 1920 metų pavasarį atsirado naujų, kur kas didesnių rūpesčių. Visi ženklai rodė, kad taikos su bolševikais nebus, todėl teks kliautis ginklo jėga. Balandžio pabaigoje Lenkija pradėjo didelį puolimą prieš bolševikus Ukrainoje. Netrukus kovos veiksmai persikėlė į lietuvių ir lenkų ginčijamas teritorijas. Dabar jau bolševikai, gundydami galimybe atsiimti Vilnių, siūlė lietuviams bendrą frontą prieš lenkus. Liepą lenkų padėtis fronte buvo tiek prasta, kad Varšuvai teko prašytis Antantės diplomatinės ir karinės paramos. Mainais Lenkija turėjo ne tik pripažinti Lietuvą, bet ir nedelsiant užleisti jai Vilnių, tolimesnį sprendimą dėl jo priklausomybės palikdama tarptautinei konferencijai.

Taigi, sugrąžinti J. Pilsudskio svajonę galėjo tik generolo L. Želigowskio avantiūra. Tačiau šią svajonę netrukus į šipulius ėmė daužyti ne tik lietuviai, bet ir patys Vilnijos ir Varšuvos lenkai. Žinoma, po spalio ofenzyvos durys dialogui su Lietuva užsitrenkė galutinai. Tačiau tai dar buvo tik pusė bėdos: dar blogiau, kad pagalius į ratus Lenkijos valstybės viršininkui ėmė kaišioti Varšuvos politikai.

Varšuva, be abejo, iš karto pripažino L. Želigovskio „valstybę“ ir 1920-ųjų gruodžio mėnesį nusiuntė į Vilnių savo atstovą Wladyslawą Wasilewskį. Tuo pat metu prie Lenkijos Užsienio reikalų ministerijos buvo įkurtas Biuras Lietuvos reikalams, kuriam vadovauti paskirtas Michalas Kossakowskis. Nei Lietuvai, nei J. Pilsudskiui, tai nežadėjo nieko gero.

Dešiniesiems tautiniams demokratams (endekams) atstovaujantis Lenkijos užsienio reikalų ministras Romanas Dmowskis turėjo visiškai kitokią Lenkijos ir Lietuvos ateities viziją. Endekai siekė be jokių sąlygų prijungti prie Lenkijos visas teritorijas, kuriuose lenkai sudarė aiškią daugumą. Taigi, Vilniaus klausimas lenkų tautininkams buvo visiškai aiškus, o likusiai Lietuvos daliai jie geriausiu atveju numatė autonomiją.

Nieko nuostabaus, kad Užsienio reikalų ministerijos atsiųsto W. Wasilewskio misija M. Kossakowskio užrašuose buvo suformuluota labai aiškiai: jis turėjo žingsnis po žingsnio likviduoti Vidurinės  Lietuvos nepriklausomybę, “, “išlaikant tik tokias išorines formas, kokių reikalauja politinės aplinkybės“.

Tokia Varšuvos emisaro užduotis tiesiog užprogramavo konfliktą LVK, kurios pirmininkas W. Abramowiczius  vis dar puoselėjo viltį susitarti su Kaunu dėl bendrų rinkimų visoje Lietuvos teritorijoje, o jos narys pulkininkas Leonas Bobickis netgi tvirtino, kad nepasisekus įgyvendinti bendros su lietuviais valstybės idėjos, Vidurinė Lietuva turinti likti nepriklausoma nuo Lenkijos valstybe.

Toks LVK požiūris buvo įnirtingai puolamas Lenkijos spaudoje, o čia dar prasidėjo katastrofiškas naujosios valstybės ūkio nuosmukis, dėl kurio kentė absoliuti dauguma krašto gyventojų. Viskas baigėsi tuo, kad Varšuva turėjo aprūpinti Vidurinę Lietuvą būtiniausiais maisto produktais. Suprantama, kad esant tokiai padėčiai, kalbos apie nedidelės valstybės savarankiškumą žmones ėmė siutinti.

Žinoma, kalčiausias dėl prastėjančios gyventojų padėties liko W. Abramowiczius, kurį Varšuvos emisaras W. Raczkiewiczius apkaltino apleidus valstybės ūkinius reikalus. Tuo tarpu LVK pirmininkas dar ir pats pasistengė įsikalti vinį į savo politinį karstą, per naujametinius pietus pas L. Želigowskį ėmęs kalbėti apie “silpną lietuvišką Vytį ir plėšrų Baltąjį Erelį“. Kilus skandalui, teko atsistatydinti ne tik W. Abramowicziui, bet ir kitiems federacijos idėją palaikiusiems LVK nariams. Vidurinės Lietuvos valstybė liko aneksionistų rankose.

 

„Rytų imperijos“ pabaiga

 

Krizė LVK kilo praėjus beveik mėnesiui nuo tuos dienos, kai žlugo Tautų Sąjungos Tarybos iniciatyva Vilniaus krašto klausimą spręsti plebiscitu. Su tokiu 1920 metų lapkričio 20 dieną pateiktu pasiūlymu, nors ir neturėdamas Užsienio reikalų ministro įgaliojimo, buvo sutikęs ir Lietuvos atstovas Augustinas Voldemaras. Lapkričio 28-ąją Ambasadorių Taryba pareikalavo, kad Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės per 10 dienų atsakytų, ar jos sutinka baigti teritorinį konfliktą tokiu būdu. Tačiau plebiscito idėja greitai buvo numarinta. Nors tiek Lietuva, tiek Lenkija sutiko su būsima gyventojų apklausa ir net pradėjo derėtis dėl plebiscito surengimo, abi šalys vienodai bijojo jį pralaimėti. Tą liudija kad ir Lietuvos delegacijos vadovui Justinui Staugaičiui duota vyriausybės instrukcija, kurioje nurodoma: „Svarbiausias delegacijos tikslas – ieškoti pamato susitarti su lenkais, kad išvengus plebiscito.“ Gruodžio 20-ąją, praėjus savaitei nuo derybų pradžios Lietuva pasiūlė lenkams plebiscito atsisakyti ir abi šalys pamažu ėmė trauktis nuo šio sumanymo įgyvendinimo.

 

 

Žlugus plebiscitui, Varšuva suskubo nugramzdinti užmarštin ir LVK pažadus kuo greičiau surengti rinkimus į Vidurio Lietuvos Seimą. Maištingasis L. Želigowskis šioje situacijoje pasirodė esąs tik endekų pastumdėlis – 1921 metų vasario 1-ąją jis atšaukė anksčiau paskelbtus rinkimus, o vasario 24 dieną pasirašytame memorandume Lenkijos vyriausybei galutinai atsitraukė nuo savo viršininko J. Pilsudskio idėjų ir pasisakė už Vidurinės Lietuvos susijungimą su Lenkija.

Vis dėlto J. Pilsudskis dar neketino atsisakyti savo vizijos. 1921 metų rugpjūtį, skiriant LVK pirmininku jo iškeltą Aleksandrą Meystowiczių, kurį laiką atrodė, kad ją įgyvendinti vis dėlto pavyks. Naujasis LVK pirmininkas, prieš sutikdamas užimti pareigas išsireikalavo teisės vykdyti tik tiesioginius Lenkijos užsienio reikalų ministro ar paties J. Pilsudskio nurodymus. Maža to, perdavęs visus įgaliojimus A. Meystowicziui, L. Želigovskis turėjo paskelbti naujus rinkimus ir tuoj pat pasitraukti iš Vidurio Lietuvos valstybės viršininko pareigų.

Tačiau, stringant rinkimų finansavimui  procesas užsitęsė. Į LVK pirmininko pareigas A. Meystowiczius oficialiai buvo paskirtas tik lapkričio 21 dieną. Po devynių dienų buvo nustatyta ir būsimų rinkimų data – 1922 metų sausio 8-oji. Iš karto po to atsistatydinęs L. Želigowskis išvyko iš Vilniaus.

“Sunkų metą išgyvename. Palieka mus generolas Želigowskis, išvadavęs kraštą nuo svetimos okupacijos ir bešališku valdymu įgijęs žmonių palankumą. Iš generolo rankų ir Jo valia šiandien perimu valdžią. Saugosiu įstatymus, kurie vienodi visiems. (…) Neleisiu, kad rinkimai į Seimą būtų sužlugdyti“, – sakoma naujojo LVK pirmininko laiške krašto gyventojams.

Iš tiesų, A. Meystowiczius darė viską, kad rinkimai įvyktų ir kad juose dalyvautų kiek galima daugiau žmonių. Daugiataučiame Vilniuje tai nebuvo lengva, tad LVK pirmininkas ieškojo kontaktų tiek su Vilniaus žydais, tiek su baltarusiais. Ketvirtąją vietą pagal Vidurio Lietuvos gyventojų skaičių sudariusių lietuvių organizacijos, kaip žinoma, nutarė rinkimuose nedalyvauti. Taigi, kaip rašoma lenkų istoriko Dariuszo Szopperio paskelbtuose endekų veikėjo Stanislawo Zabiello prisiminimuose, “lietuviams formaliai boikotuojant, o žydams laikantis neutraliai (…) didžiausia kova turėjo įvykti tarp endekoidinių tautininkų ir įvairių Pilsudskio federalistinių frakcijų.

1922 metų sausio 8 dieną įvykusiuose rinkimuose į Seimą pateko tik lenkai, kurių du trečdalius sudarė politikai, pasisakantys už Vidurinės Lietuvos prijungimą prie Lenkijos. Tokie rezultatai nieko nenustebino. Sunku nesutikti su S. Szopperio vertinimu, kad žmonės “po septynerių metų karo neramumų pasisakė už stabilizaciją, siedami ją politiniais ryšiais su Lenkijos valstybe, kuri buvo artima tos žemės gyventojams tiek kultūra, tiek kalba“.

Vasario 20-ąją Vidurio Lietuvos Vilniaus Seimas, 96 jo nariams balsavus už ir šešiems susilaikius, nutarė prijungti Vilniaus kraštą prie Lenkijos.

Taip, pasak S. Zabiello, “išnyko iš žemėlapio paskutinis istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ruoželis“. Pridursime – taip žlugo ir lietuvių viltys greitai atgauti Vilnių. Taip išsiskaidė ir didingos J. Pilsudskio svajonės sukurti nuo jūros iki jūros plytinčią Rytų imperiją“, į kurios sudėtį įeitų Lenkijos, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos žemės ir jo viltys, kad, būdamas traukos centru Latvijai, Estijai, Suomijai ir Rumunijai, šis galingas blokas taps nepralaužiama civilizuotos Europos užkarda nuo bolševizmo.

Lietuvos žinios, 2013-10-11

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s