Tautos Vado saulėlydis

IMG_20140107_154356

Sausio 9-ąją sukako 70 metų nuo tos dienos, kai Klivlende per neaiškiomis kilusį gaisrą žuvo pirmasis ir paskutinysis tarpukario Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Pasekime jo kelią nuo lemtingo žingsnio per Lieponos upelį iki tragiškos žūties Amerikoje.

 

Aras Lukšas

 

1944 metų sausio 10 dieną populiarius Klivlendo dienraštis “Cleveland Plain Dealer“ pranešė sensacingą žinią: kilus gaisrui trims šeimoms priklausiusiame name Alblewhite Avenue žuvo Lietuvos prezidentas tremtyje Antanas Smetona. Jis buvo vienintelė gaisro auka – visi kiti namo gyventojai sėkmingai ištrūko iš ugnies ir dūmų gniaužtų.

Ši žinia netruko apaugti įvairiomis versijomis ir spekuliacijomis. Sovietų finansuojamoje kairiojoje Amerikos lietuvių spaudoje pasigirdo pikdžiugiškų gaidelių – neva godusis eksprezidentas žuvo todėl, kad bėgo gelbėti kelis šimtus dolerių kainavusių žmonos kailinių. Tuo tarpu A. Smetonos šalininkai įžvelgė NKVD ranką – neva II pasauliniam karui artėjant prie pabaigos, gyvas ir formaliai pareigas tebeeinantis Lietuvos prezidentas buvo labai nenaudingas soovietams.

Prie prezidento žūties aplinkybių  mes dar sugrįšime. O dabar tiesiog prisiminkime tą A. Smetonos biografijos dalį, apie kurią kalbama gerokai rečiau, nei apie jo kelią į valdžią ir prezidentavimą. Pradėkime nuo kelių lemtingų jo žingsnių per Lieponos upelį, visiems laikams atskyrusį tautos vadu tituluotą valstybės vadovą tiek nuo savo tautos, tiek nuo valstybės ir pasmerkusį jį ne visada ir ne visur pageidaujamo politinio emigranto daliai.

 

Lemtingas žingsnis

 

Apie prezidento sprendimą palikti Lietuvą po lemtingojo 1940 metų birželio 15-osios vyriausybės posėdžio jau esame išsamiai pasakoję. Tad šį kartą tik prisiminkime, kad iš Kauno A. Smetona, lydimas krašto apsaugos ministro Kazio Musteikio ir apsaugos karininkų išvyko apie 16 val. 40 min.

Vakarop Prezidento automobiliai pasiekė Kybartus. Apsaugos karininkai, pasiklausę ką kalba žmonės, primygtinai patarė nedelsiant važiuoti per sieną, kuri kiekvieną akimirką gali užsiverti aklinai. Tačiau prezidentas laukia iš Ukmergės atvykstančios žmonos Sofijos, kuri pasirodė tik apie dešimtą vakaro.

Tuo tarpu iš Kauno nesiliauja telefono skambučiai. Keletą kartų skambina ministras pirmininkas Antanas Merkys ir dusliu balsu įkalbinėja prezidentą sugrįžti.  Apie vienuoliktą vakaro K. Musteikis praneša, jog iš Kauno atvyksta kažin kokia delegacija parsivežti Prezidento, tad laukti daugiau negalima nė minutės.

Automobilis slenka tiltu per Lieponos upelį. Tačiau Lietuvos pusėje pasienio užtvara nuleista. „Praleiskite Prezidentą, sušunka išlipęs iš automobilio K. Musteikis, tačiau sargybiniai atkiša šautuvus. K. Musteikis prieina prie barjero ir, nepaisydamas mėginančios jį sulaikyti pasienio puskarininkio rankos, pereina į kitą sienos pusę.

  1. Smetona išlipa iš automobilio, tačiau eiti per tiltą nesiryžta. Apsaugos karininkai žino, kad baro viršininkui įsakyta praleisti visus. Tačiau tik dabar paaiškėja, kad šis įsakymas jau nebegalioja, nes A. Merkys ką tik nurodė nebepraleisti nieko.
  2. Smetona eina ieškoti baro viršininko, jį padėti surasti pasisiūlo kažkoks šaulys. Beldžiasi – niekas neatsidaro. Viduje tamsu. Prieina vienas šaulys, antras, kažką pažada tačiau staiga vėl dingsta. Matyt, nori suimti, nusprendžia A. Smetona. Patamsyje pilna pasimetusių žmonių. Prieina A. Smetonos sūnus Julius, sakosi radęs kažkokį policininką, kuris pervesiąs juos per sieną. Jaunas pareigūnas veda kažkokias tamsiais skersgatviais. Padėti pasišauna ir kažkoks vyriškis, kelią padeda ir kažkoks vyriškis, parodęs kelią per savo namų kiemą – tiesiai upelio link. Lietuvos Prezidentas atsisveikina su policininku ir vedliu, nusiauna batus ir brenda per upelį – tolyn, nuo Lietuvos, kurios jis daugiau niekada nebepamatys.

 

Nekviestas svečias

 

Jau po vidurnakčio A. Smetona pasiekia Eitkūnų geležinkelio stotį. Prisistatęs vokiečių karininkas mandagiai pasisveikina ir pareiškia užuojautą dėl Lietuvą ištikusios katastrofos. A. Smetona prašo pranešti kam reikia jog jis yra atvykęs ir padaryti viską, kad nebūtų grąžintas sovietams. Karininkas apgailestaudamas pareiškia negalįs atsakyti, ar jam bus leista pasilikti Vokietijoje, nes šį klausimą spręs pats A. Hitleris. Nedideliame Eitkūnų viešbutėlyje Lietuvos prezidento laukė nerami naktis.

Jis nežinojo, kad Kaune, užsienio reikalų ministerijoje sovietų įgaliotinis Vladimiras Dekanozovas jau diriguoja naujos vyriausybės sudarymui. Tačiau tam, kad viskas bent jau atrodytų teisėta, reikalingas Lietuvos Prezidento sprendimas. Vicepremjeras Kazys Bizauskas kreipiasi į Lietuvos pasiuntinybę Berlyne ir prašo pasiuntinio Kazio Škirpos susisiekti su Eitkūnais bei pasistengti vyriausybės vardu įtikinti valstybės Prezidentą grįžti į Kauną, kol V Dekanozovui oficialiai dar nieko nežinoma apie prezidento išvykimą.

Apie 4 ryto K. Škirpa prisiskambina į viešbutį ir  pareiškia turįs ministro pirmininko pavedimą įtikinti valstybės vadovą sugrįžti. „Grįžčiau, jei tatai patarnautų Lietuvos nepriklausomybės reikalui, bet netikiu, kad tai įmanoma po rusų raudonosios armijos durtuvais“, – atrėžia A. Smetona.

Tik apie 11 valandą  buvo nutarta leisti A. Smetonai pasilikti Vokietijoje. Šia žinią prezidentui Musteikiui pranešė popiet viešbutyje apsilankęs gestapo valdininkas Heinzas Graefe, karo metais dar ne kartą suvaidinsiantis svarbų vaidmenį sprendžiant kitų Lietuvos veikėjų likimus. Vokiečiai pasirūpinio, kad pabėgėliai atsidurtų kuo toliau nuo okupuojamos Lietuvos sienos – praleidę porą dienų Karaliaučiuje jie buvo įkurdinti už poros šimtų kilometrų prie Mozūrų ežerų prigludusiame esančiame nuošaliame Šventaičio (Schwenzeit) kurorte, kur jam bus lemta praleisti du mėnesius.

Regis čia, prie vaizdingų Mozūrų ežerų pagaliau buvo galima pasimėgauti ramybe. Tačiau Lietuvos prezidentu vis dar save laikantis politikas juto tik graužatį, ir guodė save menka viltimi sugrįžti. “Ištverkite, nenusiminkite (…). Turime turėti kantrybės ir tikėti geresne ateitimi (…) Tikėkime, kad grįšime Tėvynėn“, – tokius žodžius galime rasti tuomet rašytuose jo laiškuose bičiuliams bei artimiesiems.

Galima spėti, kad vaikštinėdamas ežero pakrante A. Smetona labiausiai išgyveno dėl to, kad Lietuva bent jau simboliškai nepasipriešino sovietiniams agresoriams. “Tegu užpuolikas (…) smarkiai nuniokotų mūsų kraštą, jam ginantis, ne kaip nesipriešinant, tačiau tas įvykis paliktų, atsimušęs tautos sąmonėje, jog tauta kiek įmanydama gynė savo garbę, vadinasi, gynimasis svertų ir ateičiai“, – skaitome tų dienų politiko užrašuose.

Sunku pasakyti, ar buvęs Tautos Vadas, dažniausiai ne itin paisydavęs savo aplinkos žmonių nuomonės, jautė kaltę, kad paskutiniame vyriausybės posėdyje neprivertė ministrų ir kariuomenės vado priimti sprendimą gintis. Kad tą nelemtą birželio 15-osios naktį nusiplovė rankas, palikdamas valstybės likimą spręsti kitiems. Gal taip, o gal ir ne: sprendžiant iš to meto užrašų, A. Smetona ramino savo sąžinę teigdamas, kad susidūręs su kapituliantiška daugumos vyriausybės narių pozicija, jis tiesiog nieko negalėjęs padaryti.

Sprendimą trauktis iš Lietuvos, formaliai neatsistatydinus iš pareigų A. Smetona tuometiniuose užrašuose vadina pasyviu pasipriešinimu. Taip, toks prezidento žingsnis kiek sukomplikavo sovietų planus, kuriant krašto aneksijos teisėtumo iliuziją, tačiau jiems nesutrukdė: kam gali rūpėti teisiniai nesklandumai mažoje prievartaujamoje šalyje, kai pusė Europos jau skendi karo dūmuose? Ką galėjo reikšti toks prezidento protestas, kuris tik suteikė sovietams papildomų kozirių propagandos kampanijoje prieš okupuojamą nepriklausomą Lietuvą ir jos vadovybę?

  1. Smetona turėjo džiaugtis, kad vokiečiai nenutarė grąžinti jo sovietams. O tokia tikimybė, bent jau teoriškai, buvo: tebeveikiant Molotovo-Ribbentropo paktui, naciai ir sovietai tiek formaliai, tiek faktiškai tebebuvo artimiausi draugai. Laimei, taip neįvyko, tačiau A. Smetonos buvimas Reicho teritorijoje Vokietijos vadovybę statė į labai nepatogią padėtį. Buvo aišku, kad pabėgėlis prezidentas šioje šalyje nepageidaujamas.

Rugpjūčio 17 dieną A. Smetona su šeima išvyko į Berlyną, kur apsigyveno viename pensione. Ir sostinėje buvusį Lietuvos prezidentą ganė budri gestapo akis. Bendrauti A. Smetona galėjo tik su vieninteliu žmogumi – K. Škirpa. Vokiečių valdžia akylai stebėjo, kad Lietuvos politikas nesiimtų jokių veiksmų, galinčių sukelti Maskvos nepasitenkinimą. A. Smetona negalėjo net laisvai vaikščioti po miestą, apie savo maršrutus neinformavęs jį prižiūrinčio vokiečių pareigūno.

Tiesa, A. Smetonai Berlyne pavyko susitikti su kai kuriais buvusiais Lietuvos politikos veikėjais, tačiau mėginti kaip nors juos sutelkti buvo bergždžias reikalas. Skaudžiausia buvusiam prezidentui buvo pajusti, kad Vokietijoje atsidūrę emigrantai nelinkę nei jo gerbti, nei su juo skaitytis. Dar taip neseniai visa persmelkiantis Tautos Vado kultas, pasikeitus aplinkybėms, išgaravo kaip kamparas.

Maža to, iš pokalbio su buvusiu Lietuvos karo atašė Berlyne pulkininko Kazio Griniaus A. Smetona išgirdo, jog vokiečiai lietuviais nesirūpina, todėl “reikia dairytis į Ameriką, į savo ten gyvenančius Pats A. Smetona vykti į JAV nenorėjo. Kita vertus, pasilikti karo apimtoje Europoje taip pat buvo sunkiai įmanoma. Iš Lietuvos atsivežtos 10 tūkstančių dolerių santaupos tirpte tirpo. “Jų užtektų metams, ne daugiau. Laukti kokio įvykio, kuris duotų progos grįžti Lietuvon, visai nėra tikras dalykas. Vadinasi, reikia gauti vizas“, – toks sprendimas užfiksuotas tų dienų prezidento užrašuose.

 

Bergždžios pastangos

 

Greitai paaiškėjo, kad apsispręsti buvo lengviau, nei tą sprendimą įgyvendinti – buvusio Lietuvos prezidento prašymas pastatė JAV Valstybės departamentą į labai delikačią padėtį. Tai aiškiai atsispindi šios žinybos rugsėjo 10 dienos memorandume, kuriame be kita ko rašoma: “Viena vertus, vyriausybė gali pasirodyti nemandagi, atsisakydama įsileisti į šalį valstybės, su kuria daugelį metų buvo palaikomi diplomatiniai ryšiai, vadovą ar buvusį vadovą; kita vertus, kadangi Prezidentas Antanas Smetona gali ir toliau laikyti save Lietuvos Prezidentu, be to, kadangi Jungtinėse Valstijose gyvena nemažai lietuvių kilmės žmonių, jo buvimas šioje šalyje gali sukelti tam tikrus politinius neramumus, kurių Amerikos vyriausybė nenorėtų susilaukti“.

Padėtį komplikavo dar ir tai, kad ilgai svarstyti vizos klausimą nebuvo galimybės. Jau kitą dieną JAV valstybės sekretoriui adresuotoje telegramoje Amerikos pasiuntinys Berlyne pranešė, kad “Prezidentui Smetonai leista pasilikti Vokietijoje iki rugsėjo 14 d.; Vokietijos valdžia nurodė, kad yra įpareigota areštuoti Prezidentą, jam neišvykus iš šalies iki nurodytos datos. Prezidentas gali vykti į Šveicariją vienam mėnesiui su sąlyga, kad pasirūpins viza kelionei į trečią šalį“.

Ši žinia padėjo tašką visiems svarstymams. Likus dienai iki vokiečių nustatyto termino į JAV ambasadą Berlyne iš Vašingtono atskriejo telegrama, nurodanti išduoti vizas A. Smetonai ir jo šeimai. Rugsėjo 18-ąją buvęs prezidentas išvyko į Šveicariją.

Berne A. Smetona užsibuvo gerokai ilgiau, nei jam skirtą vieną mėnesį – iki pat 1941-ųjų pradžios. Matyt jam nesinorėjo išvykti iš ramios ir laimingos Alpių šalies, kur, pasak jo paties “žmonės linksmi, karo nė kiek nejaučia“. O gal tai buvo paskutinė jo viltis pasilikti Europoje ir tęsti politinę veiklą.

Apie tokius mėginimus liudija ir prezidento susitikimas su tebeveikiančiais Lietuvos pasiuntiniais, rugpjūčio pabaigoje sudariusiais Tautinį komitetą, jų nuomone, galintį tapti egzilinės vyriausybės užuomazga. Šią mintį A. Smetona pavadino įdomia, tačiau čia pat pridūrė, kad komitetas neturės jokios juridinės reikšmės ir leido suprasti nuo jo atsiribosiąs. “Jei jums atrodo nuo naujo taško pradėt – darykit be Prezidento“,  – tokius pasitarime ištartus A. Smetonos žodžius prisiminimuose cituoja vienas iš komiteto narių Evaldas Turauskas. Regis, buvęs valstybės vadovas Lietuvos diplomatų siekiuose įžvelgė tam tikrą priešpriešą savo paties tikslam. Kaip netrukus įsitikinsime, jis buvo teisus.

Leidimo ilgėliau apsistoti Berne A. Smetona negavo. Taigi, jam liko vienintelis kelias, vedantis anapus Atlanto. Kelias savaites praleidęs Lisabonoje, jis su šeima išplaukė į Rio de Žaneirą, iš kur po poros savaičių iškeliavo į Niujorką. Kaip vėliau laiške kalbininkui Pranui Skardžiui prisimins prezidento žmona Sofija, Smetonos išvyko “beveik apiplyšę, be pinigų, be ateities“.

Tuo tarpu pats A. Smetona savo ateitį įsivaizdavo kiek kitaip. Dar 1940-ųjų pabaigoje jis rašė: “Aš manau, kad mano buvimas Amerikoje tautiečių tarpe būtų naudingas Lietuvai gaivinti. Aš tam tikslui turiu programą (…) galėčiau (…) rodyti jiems Lietuvos perspektyvas. Žodžiu sakant, tektų nuteikti mūsų tautos gyvenimo linkme visas sroves ant bendro pagrindo“.  Deja, buvusiam valstybės vadovui teko skaudžiai nusivilti. Nepriklausomoje Lietuvoje puoselėtai vienybės idėjai naujoje dirvoje nebuvo lemta sudygti.

 

Svetimas tarp savų

 

Tiesa, pats sutikimas Niujorke A. Smetoną galėjo pradžiuginti. Nors kovo 10-ąją jis atvyko į JAV kaip privatus asmuo, sutiktas buvo kaip valstybės vadovas. Jį priėmė valstybes sekretoriaus pareigas ėjęs Summer Welles, kiek vėliau privačią audienciją suteikė ir prezidentas Franklinas Rooseveltas. A. Smetonai netgi buvo suteikta galimybė padėti vainiką ant Nežinomojo kareivio kapo Vašingtone, o ceremoniją lydėjo patrankų salvės.

Taip Amerikos valdžia parodė pagarbą savo valstybę praradusiam prezidentui. Tuo tarpu JAV lietuvių bendruomenė į A. Smetonos atvykimą reagavo visai kitaip. Su buvusiu juo noriai bendravo tik negausus tautininkų būrys. Tuo tarpu tiek krikdemai, tiek kairieji A. Smetoną priėmė labai šaltai, jei ne priešiškai. Likus porai dienų iki jo atvykimo JAV lietuvių katalikų dienraštis “Draugas“ rašė: “Lietuvos ateities jokiu būdu nerišime su senuoju tautininkiškuoju režimu“. O Lietuvos pasiuntinys JAV Petras Žadeikis tiesiai šviesiai patarė prezidentui apsigyventi kuo toliau nuo sostinės Vašingtono.

“Jų neapykanta man stipresnė už jų meilę Lietuvai“,  – laiške Stasiui Lozoraičiui apie oponentus apmaudžiai rašė A. Smetona. Iš tiesų, pabėgusio prezidento padėtis buvo nepavydėtina. Pinigų buvo likę gal porai mėnesių, A. Smetona netgi neturėjo kur gyventi. Užsidirbti teko skaitant paskaitas lietuvių kolonijose, kažkiek padėjo ir P. Žadeikis, skyręs buvusiam prezidentui pinigų iš JAV bankuose buvusių Lietuvos lėšų. Gyvenamosios vietos problemą laikinai padėjo išspręsti Mičigano valstijoje esančios Tabor Farm vasarvietės savininkas Juozas Bačiūnas, gegužės mėnesį pakvietęs čia įsikurti tiek Smetonų porą, tiek iš Brazilijos atvykusį jų sūnų Julių su šeima.

Tačiau buitinės problemos buvo niekai, palyginus su politine izoliacija ir dūžtančiomis viltimis suvienyti visus Amerikoje gyvenančius lietuvių išeivius – telktis po A. Smetonos vėliava niekas nė neketino. Maža to, tapo aišku, kad sudaryti egzilinę Lietuvos vyriausybę nebus įmanoma ne tik JAV. 1942 metų rudenį P. Žadeikis laiške A. Smetonai rašė, kad tokios vyriausybės kratosi ir Londonas, ir Otava, tad belieka dėti viltis į Pietų Ameriką. Deja, po trijų savaičių paaiškėjo, kad nei Brazilija, nei Urugvajus tokių svečių nepageidauja.

Tais pačiais metais A. Smetonai teko susidurti ne tik su daugumos lietuvių išeivių priešiškumu, bet ir su gerokai pasikeitusiu JAV valdžios požiūriu. Amerikai įsijungus į karą prieš nacių Vokietiją, Valstybės departamentas  ėmė akylai stebėti jo raštus ir viešus pasisakymus. 1943-ųjų žiemą P. Žadeikis iš Valstybės departamento atnešė A. Smetonai primygtinį patarimą nedalyvauti jokioje viešoje veikloje, nes jis “savo pasirodymais erzinąs Amerikos piliečius ir jų vienybę ardąs“.

“Būsiu priverstas niekur viešumoje nesirodyti, nesakyti kalbų, vengti susirinkimų ir radijo, nebeduoti laikraščiams interview. Tik tūnoti  užsidaręs namie ir ausis suglaudęs“, – laiške P. Žadeikiui liūdnai rašė eksprezidentas.

  1. Smetona buvo įsitikinęs, kad Amerikos valdžiai jį skundžia lietuviai. Laiške Lietuvos pasiuntiniui Argentinoje eksprezidentas rašė: “Paskutiniu metu pajutau iš vyriausybės šiokių tokių varžymų. Mat bolševikai (rusai ir lietuviai), kunigų vienybė ir socialistai mane, kai pasirodau su prakalbomis, iš pasalų įskundžia. To nebuvau tikėjęsis iš savo tautiečių“.

Reikia pastebėti, kad bent jau iš dalies A. Smetona buvo teisus. Tai liudija kad ir konfidencialus Federalinio tyrimų biuro laiškas Valstybės departamentui, kuriame remiantis Lietuvos Santaupų ir Paskolų ir kompanijos prezidento D. J. Vitkaus pateikta informacija buvęs Lietuvos prezidentas vaizduojamas vos ne kaip nacių šalininkas, nuo pat nepriklausomybės paskelbimo rėmęs Vokietijos interesus. “Dr. Vitkus informuoja, jog Ponui Smetonai būnant Lietuvos prezidentu, jis imitavo Hitlerį ir Musolinį, nes draudė laisvą žodį ir gniaužė bet kokią laisvę. Dr. Vitkaus teigimu, Pono Smetonos praeitis aiškiai rodo, jog jis troško nacių pergalės“, – rašoma dokumente.

Tiesa, tokie skundai ypatingų pasekmių neturėjo. Maža to, Valstybės departamento atsakyme Lietuvių organizacijų sąjungos sekretoriui Simonui Januliui tvirtinama, kad  A. Smetona “nenusižengė įprastoms svetingumo taisyklėms ir visose pasakytose kalbose neužsiminė apie diskutuotinus Europos politikos klausimus“.

Tuo tarpu JAV Europos politika stūmė buvusį Lietuvos prezidentą į visišką neviltį. A. Smetona negalėjo žinoti, ką neformaliame pokalbyje Teherane 1943-ųjų gruodį sutarė Josifas Stalinas ir Franklinas Rooseveltas, tačiau paskutiniame jo laiške P. Žadeikiui atsispindi nuojautos, kurios netruko pasitvirtinti: “Iš spaudos matyti, kad Anglija, o šiąja sekdama ir Amerika, nestos už teisybę, kad nė dėl Lenkijos, nė dėl Pabaltijo nepajudins savo draugiškų santykių su Rusija. Dabar Trijų Didžiųjų Sąjunga garbina pajėgą, o ne teisėtumą“.

Rašydamas minėtą laišką ir užsimindamas apie galimus lietuvių, latvių, estų ir lenkų žygius Vašingtono sferose “šių tautų gyvybei apsaugoti“, A. Smetona nė nenujautė, kad jo paties gyvybė užges po trijų dienų.

1944 metų sausio 9-osios rytą gretimame name gyvenusi Rose Steg išgirdo, kaip nuo Smetonų namo stogo atbrailų su trenksmu krenta varvekliai. Pažvelgusi pro langą, moteris pamatė iš namo besiveržiančius dūmus ir liepsnas. Nubėgusi į degantį namą, R. Steg rado į sieną atsirėmusią S. Smetonienę. Šioji papasakojo, kad dūmus užuodė besišnekučiuodama su vyru savo kambaryje. Sutuoktiniai puolė laiptais žemyn, tačiau vieną akimirką atsigręžusi S. Smetonienė pamatė, kad vyro šalia nėra.

Prezidento kūną sūnaus Juliaus virtuvėje aptiko atvykę ugniagesiai. Jis gulėjo po sunkiais kailiniais. Matyt, neseniai gripu persirgęs A. Smetona sugrįžo jų pasiimti, nenorėdamas peršalti, o paskui beviltiškai mėgino jais apsiginti nuo tirštų dūmų. Taip tragediją aprašo jau minėtas dienraštis “Cleveland Plain Dealer“.

Gaisro priežastis tyrę ugniagesiai jokių tyčinio padegimo pėdsakų neaptiko. Nors lietuviškoje Amerikos spaudoje netrūko spekuliacijų, kad namą neva padegė sovietų agentai, nelaimės priežastimi nurodyta prastai veikusi namo šildymo sistema.

Lietuvos prezidentas buvo pašarvotas Klivlendo Šv. Jono katedroje ir palaidotas miesto kapinėse, vėliau tikintis perkelti jo palaikus į laisvę atgavusią Lietuvą. Tačiau, nepaisant pernai kilusių iniciatyvų, pirmasis ir paskutinysis tarpukario Lietuvos prezidentas vis dar lieka tremtyje, kurią pasirinko pats.

Lietuvos žinios, 2014-01-17

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s