Gyvenimas, kaip pareiga Tėvynei

AL-140207-02 

Sausio 31 dieną sukako 127 metai kai gimė teisininkas, politikas ir visuomenės veikėjas Rapolas Skipitis. Prisiminkime šios neeilinės asmenybės nuopelnus, kuriant nepriklausomą Lietuvos valstybę.

 

Aras Lukšas

 

Rapolo Skipičio vardas šiandien prisimenamas nedažnai – šis daug Lietuvai nusipelnęs žmogus istorikų darbuose dažniausiai minimas išnašose ar citatose. Tuo tarpu paties visuomenės veikėjo gyvenimas ir jo darbai lieka tarsi šešėlyje. Nedaug apie jį rašyta ir JAV lietuvių, ir Lietuvos spaudoje.

O juk R. Skipitį galima laikyti vienu iš žymiausių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų. Tiesa, jis nesiekė karjeros politikoje, nors buvo ir dviejų seimų atstovas, ir vienos vyriausybės ministras. Tačiau R. Skipitis visados buvo ten, kur jo sugebėjimų reikėjo mūsų besikuriančiai valstybei –  tiek dirbdamas gimnazijos mokytoju, tiek vadovaudamas ministerijai.

Tiesa, po 1926-ųjų metų perversmo vietos lietuviškoje politikoje R. Skipitis sau nebematė, tad atsidėjo kitiems ne mažiau svarbiems darbams, tarkime, pirmininkaudamas šaulių sąjungai, gindamas nuo monopolininkų kauniečių interesus ar vienydamas pasaulio lietuvius. Šiandien, remdamiesi R. Skipičio amžininkų vertinimais ir jo  memuarais, prisiminkime ryškesnius šios neeilinės asmenybės gyvenimo momentus.

 

Akistatos su caro valdžia

 

  1. Skipitis gimė 1887 metų sausio 31 dieną Pasvalio krašte, Daujėnų valsčiaus Baukų kaime. Ūkininkų vaikas buvo silpnokos sveikatos, o tai, galima sakyti ir nulėmė jo likimą. Matydamas, kad ūkio darbams sūnus netinka, tėvas, kaip tuomet buvo įprasta, nutarė išleisti jį į kunigus.

Taip Rapolas 1901 metais atsidūrė Palangos progimnazijoje, kurioje mokėsi iki 1904-ųjų. Ten vaikino laukė lemtinga pažintis su progimnazijos kapelionu ir Palangos bažnyčios vikaru Julijonu Jasienskiu, vadovavusiu slaptai mokinių kuopelei, platinusiai caro valdžios uždraustą lietuvišką spaudą. R. Skipičiui buvo patikėta tvarkyti kunigo knygų sandėlį. Grįždamas į tėviškę vasaros atostogų, vaikinas kaskart slapta atsiveždavo lietuviškų  leidinių, kuriomis aprūpindavo šviesesnius savo kaimo ir jo apylinkių žmones.

Slaptą moksleivių kuopelę R. Skipitis įkūrė ir Šiaulių gimnazijoje, į kurią įstojo 1905 metais. Kuopelės nariai nagrinėjo  politinės ekonomijos, lietuvių literatūros ir kitus klausimus. Caro valdžiai nuslopinus 1905-1906 revoliucinį sąjūdį jis tapo vienu iš Politinių kalinių šelpimo organizacijos steigėjų Šiauliuose. 1907-aisiais viename Rinkos gatvės namo rūsyje R. Skipitis įrengė ginklų, blankų ir pasų slėptuvę, kurioje buvo daugiau nei 150 pasų knygelių, pagrobtų iš Meškuičių ir Gruzdžių valsčių, 18 valsčių ir 3 miestų antspaudai. R. Skipitis pats išdavinėjo caro valdžios persekiojamiems revoliucionieriams naujus dokumentus. Tiesa, tai buvo daroma ne už ačiū – už pasus tekdavo susimokėti, o gauti pinigai buvo skiriami politiniams kaliniams šelpti.

Aktyviai veikdamas, R. Skipitis negalėjo nepatekti  į caro žandarų akiratį. Kambarį, kuriame gyveno gimnazistas, policija krėtė tris kartus, tačiau nieko įtartino nerado. Nepaisant to, po trečios kratos 1908-ųjų lapkritį vaikinas buvo suimtas. Laimei, prieš valdžią jį užstojo gimnazijos tėvų komiteto pirmininkas, tad po kelių dienų R. Skipitis buvo  paleistas iš kalėjimo.

Tačiau atsirado kitų problemų. Įsitraukęs į visuomeninę veiką gimnazistas suprato, kad kunigu būti jis visiškai nenori ir kategoriškai atsisakė stoti į seminariją. Suprantama, kad dėl to vaikinas užsitraukė tėvo rūstybę ir prarado jo paramą. Dabar teko suktis pačiam, tačiau nusileisti R. Skipitis nė neketino.

 

 

Per fronto liniją

 

1909-aisiais R. Skipitis sėkmingai baigė Šiaulių gimnaziją ir tais pačiais metais įstojo į Maskvos universitetą. Metus pasimokęs medicinos fakultete, vėliau jis  pasirinko teisę. Ir universitete, kuriame tuo metu studijavo nemažai lietuvių. R. Skipitis pasireiškė kaip labai aktyvus visuomenininkas, visų pirma kaip vienas iš “Lietuvos žinių“ priedo moksleiviams “Aušrinė“ organizatorių. Būtent R. Skipitis 1911 metais Šiauliuose surengė ir slaptą moksleivių aušrininkų konferenciją. Tuo pat metu jis vadovavo Maskvos lietuvių studentų draugijai, o per vasaros atostogas steigė kaimo knygynėlius Žaslių, Šiaulėnų ir Padubysio valsčiuose.

Maskvoje R. Skipitį užklupęs Pirmasis pasaulinis karas įtraukė jį į naujos veiklos verpetus. Jis aktyviai veikė tremtinių šelpimo komitete Maskvoje ir Sankt Peterburge, 1917-ųjų pradžioje R. Skipitis buvo tarp Maskvos lietuvių inteligentų, įsteigusių Demokratinę Tautos Laisvės Santarą ir tapo pirmuoju laikraščio “Santara“  redaktoriumi. Vėliau jis prisimins, kad santariečiai išpažino nuosaikaus liberalizmo ideologiją ir “norėjo surasti vidurio kelią tarp kairiųjų ir dešiniųjų mūsų politinių srovių, nes šios srovės per daug aštriai kapojosi“.

Tų pačių metų lapkritį R. Skipitis tapo Voroneže sudarytos Vyriausiosios  Lietuvių Tarybos Rusijoje nariu, ir paskutinę metų dieną išvyko į Ukrainą, kaip šios organizacijos atstovas Kijeve. Prie šios misijos verta apsistoti kiek ilgėliau.

Kelionė į Kijevą parodė, kad R. Skipitis – ne tik protingas, bet ir labai drąsus žmogus. Mat iš pradžių į nepriklausomybę paskelbusią Ukrainą drauge su kitu įgaliotiniu – tuomet Peterburge gyvenusiu Augustinu Voldemaru –  Taryba buvo ketino skirti būsimą Lietuvos Ministrą pirmininką Vytautą Petrulį.

Tačiau Šis, sužinojęs kad Kijevą nuo Voronežo skiria Ukrainą puolančių bolševikų frontas, į tokią misiją vykti atsisakė. Tuomet Tarybos pirmininkas Pranas Mašiotas keliauti į Kijevą pasiūlė R. Skipičiui ir šis nedvejodamas sutiko.

1917-ųjų gruodžio 31-osios vidurnaktį R. Skipitis jau laukė traukinio žmonių prikimštoje Voronežo geležinkelio stotyje. Jį palydėti atėjęs bičiulius žemės ūkio aukštosios mokyklos studentas Jurgis Vaiciekauskis lyg ir bandė atkalbėti draugą nuo pavojingos kelionės: “Važiuoji tiesiai mirčiai į nasrus. Juk ne pertoliausia nuo Voronežo, kaip tik pakeliui į Kijevą, vyksta mūšiai Rusijos bolševikų su Ukrainos kariuomene…“, – tokius bičiulio žodžius vėliau cituos R. Skipitis.

Septynis šimtus kilometrų, skiriančių Voronežą nuo Kijevo R. Skipičiui pavyko įveikti tik per 40 valandų. Beveik parą stačiomis prasikratęs sausakimšame vagone, R. Skipitis pasiekė pafrontės stotį Vorožbą. Toliau traukiniai nevažiavo – visiškai netoli griaudėjo fronto kanonados.

Vedlių, norinčių pervežti keleivį per fronto liniją neatsirado. O jei ir būtų atsiradę, pasitikėti jais būtų buvę sunku. Iš kitų žmonių pasakojimų R. Skipitis patyrė, kad tokiu būdu keliaudamas, jis gali būti apiplėštas ir net nužudytas. Beliko laukti, kol nurims mūšiai.

Kitą dieną bolševikų štabas paskelbė, kad kovos veiksmai nutraukiami trims valandoms ir kad visi, turintys bilietus į Kijevą, gali keliauti per fronto liniją. Žinoma, pėsčiomis, nes kelių kilometrų geležinkelio ruožas, vedantis link ukrainiečių pozicijų išardytas. Kelionė baigėsi laimingai – pasiekęs artimiausią geležinkelio stotį R. Skipitis sėdo į Kijevo traukinį ir po gerų septynių valandų jau buvo Ukrainos sostinėje.

Deja, po pirmojo (ir paskutinio) susitikimo su nepriklausomos Ukrainos valstybės vadovu Michailo Gruševskiu tapo aišku, jog R. Skipičio ir A. Voldemaro misija Kijeve netruks ilgai. Nuojautos pasitvirtino jau po trejeto savaičių – antroje sausio pusėje miestą užėmė bolševikai. Taigi, pakeliui dar aplankęs lietuvių karo pabėgėlių kolonijas, R. Skipitis turėjo grįžti į Voronežą.

Tačiau ir Voroneže jau nebesaugu. Pusė Vyriausiosios Lietuvos Tarybos narių sėdi bolševikų kalėjime, kiti – slapstosi. Iš P. Mašioto R. Skipitis sužino, kad bolševikai ieško ir jo. Mat, darydami kratą Tarybos vicepirmininko Jono Jablonskio bute, jie rado R. Skipičio laišką iš nepriklausomos Ukrainos sostinės.

Taigi, ilgai negaišdamas R. Skipitis su V. Petruliu išvyko Maskvą, tačiau bolševikų sudaryto Lietuvių reikalų komisariato čiuptuvai siekė ir Rusijos sostinę. Vis dėlto už penkių tūkstančių rublių kyšį vienas aukštas komisariato pareigūnas garantavo R. Skipičiui laisvę ir galimybę išvykti į Lietuvą. Balandžio mėnesį jis leidosi į kelionę Tėvynėn.

 

Nuo mokytojo iki ministro

 

1918 metų gegužės 3 dieną R. Skipitis išlipo iš traukinio karo nuniokotų Šiaulių geležinkelio stotyje. Mieste šeimininkavę vokiečiai visus keleivius kaip mat sugrūdo į neveikiantį Frenkelio odų fabriką,  kur buvo organizuotas karantinas. “Iš tikro gi  tose Frenkelio fabriko patalpose buvo ne apsivalymo įstaiga, o tikra utėlių perykla. Pamatęs tikrovę, iš to karantino su visa savo šeima pabėgau. Tai galėjau padaryti be didelių sunkumų, nes sargybiniai, daugiausia senyvi vokiečių kareiviai, už mažas dovanas atidarydavo vartus ir leisdavo iš karantino išeiti su visais daiktais“,  – knygoje “Nepriklausomą Lietuvą statant“ prisimena R. Skipitis.

Miestas, kuriame gimnazistas R. Skipitis praleido ketverius metus, atrodė neatpažįstamas: tuščios gatvės, žole apaugęs grindinys, tarp griuvėsių besiganančios ožkos… Šiaulių gyventojai, kurių po karo liko gal koks šeštadalis, ardo apgriuvusias buvusių namų sienas ir karučiais vežasi plytas, nušiurusiu grindiniu kaukšint kaustytiems vokiečių kareivių batams. Štai tokia ta nepriklausoma valstybė, kurią prieš porą mėnesių Vilniuje paskelbė Lietuvos taryba.

Iš tiesų vokiečiai dar kontroliuoja viską – be specialaus leidimo net traukinio bilieto nenusipirksi. R. Skipičiui ne tik neleista vykti į Vilnių – jis negali nuvažiuoti traukiniu net į už keturiasdešimties kilometrų esantį savo ūkį Kalpokų kaime. Tenka kulniuoti pėsčiomis. Tačiau ir ten neramu – apylinkėse siautėja plėšikai, žmonių vadinami “plienčikais“, mat tarp jų esama nemaža pabėgusių rusų karo belaisvių. Ginkluotos apšepusios gaujos nesibodi net ir vidury dienos veržtis į kaimiečių namus. Taigi, kurį laiką pagyvenęs Kalpokuose, R. Skipitis su šeima nutaria grįžti į Šiaulius.

Ten R. Skipičio laukė pirmasis darbas – dėstyti mokytojo Antano Klupšo įsteigtoje lietuviškoje gimnazijoje. “Buvau taip sakant, vargo mokytojas, nes teko mokyti ne tų dalykų, kuriuos geriausiai pats mokėjau, bet tų, kuriems trūko mokytojų. Mokiau lietuvių kalbos, istorijos, logikos, psichologijos ir rusų kalbos. Tik artėjančio Lietuvos nepriklausomo gyvenimo sukeltas entuziazmas davė man drąsos ir jėgų apsiimti tokį didelį ir sunkų darbą be tinkamo tam pasiruošimo“, – prisimena pats R. Skipitis. Kaip pamatysime vėliau, tokius žodžius drąsiai galime laikyti šio visuomenės veikėjo gyvenimo principu.

Lapkričio pabaigoje R. Skipitis dirbdamas greta gimnazijos mokytojo darbo buvo paskirtas Švietimo ministerijos įgaliotiniu Šiauliuose. Tuo pat metu Teisingumo ministerija paskyrė jį taikos teisėju ir tardytoju Šiauliams. Sunku įsivaizduoti, kad vienas žmogus galėtų susidoroti su trimis nelengvais darbais, tačiau nė vieno iš jų R. Skipitis neatsisakė, suprasdamas, kad jauna Lietuvos valstybė ne visada turi iš ko rinktis. “Gal skyrė ir todėl, kad pažinojo, o iš viso tuomet buvo nepaprastai didelis trūkumas inteligentų ir pasirinkti nebuvo iš ko“, – prisimena pats valdininkas.

Tuo tarpu tiek Šiauliuose, tiek visoje Lietuvoje prasidėjo neramūs laikai. Naujųjų 1919 metų išvakarėse tarnybos reikalais nuvykęs į Vilnių, R. Skipitis matė, kaip sostinę užima lenkai ir kaip Lietuvos valdžios institucijos kraustosi į Kauną. Sugrįžęs į Šiaulius, rado ten šeimininkaujančius bolševikus. R. Skipičiui nebeliko nieko kita, kaip trauktis į Laikinąją sostinę. Ten iš teisingumo ministro Petro Leono rankų jis gavo atgaline data surašytą įsakymą, kuriuo jis skiriamas Kauno taikos teisėju. “Buvo nelengva, nes teisme nė vienos dienos nebuvau dirbęs nė advokatavęs. Bet atsisakyti nuo teisėjo pareigų man neleido lietuvio, laisvos Lietuvos piliečio, pareiga“, knygoje “Nepriklausomą Lietuvą statant rašo |R. Skipitis.

Tuo tarpu darbas vijo darbą. Po poros mėnesių R. Skipitis buvo paskirtas Kauno apskrities valstybės gynėju šiuolaikiškai kalbant – prokuroru. “Tas darbas mane pusėtinai išgąsdino Tik buvau spėjęs pramokti taikos teisėjo darbo, o dabar vėl eik organizuoti man tik teoriškai težinomą sritį“, – prisimena teisininkas.

Kurį laiką jis buvo vienintelis tokias pareigas einantis valdininkas visoje Lietuvoje, nes kitų apygardų prokuratūros steigėsi gerokai vėliau. O darbų buvo begalė – po trejų okupacijos metų Lietuvos valdininkai, spręsdami žmonių reikalus, iš ar iš inercijos, ar iš neišmanymo tęsė vokiečių taikytą praktiką, turėjusia mažai ką bendra su teisėtumu ir teisingumu. Taigi, Valstybės gynėjui teko taisyti begales klaidų. Maža to, prokuratūros darbuotojai po kelis mėnesius negaudavo algų, tad dažnai tiesiog neturėjo ką valgyti. Ir čia R. Skipitis parodė pasiaukojimo pavyzdį – pasiskolinęs iš Pramonės ir prekybos banko 12 tūkst. markių jis savo rizika išdalino darbuotojams nesumokėtas algas. Laimei, po kelių mėnesių, pagerėjus iždo reikalams, darbuotojai atsiskaitė su savo viršininku, o šis – su banku.

Susirinkus Steigiamajam Seimui, R. Skipičiui iš valstybės valdininko teko tapti politiku – šeštosios vyriausybės vadovas Kazys Grinius pasiūlė jam Vidaus reikalų ministro portfelį. Po savaitę trukusių atsikalbinėjimų buvęs prokuroras vis dėlto sutiko šias pareigas priimti.

“Man atėjus ministeriauti, (…) Steigiamasis Seimas (…) išleido plačios amnestijos įstatymą, paleidusį iš kalėjimo virš keturiasdešimt aktingų bolševikų, nors nebuvo jokia paslaptis, kad tie bolševikai buvo Sovietų Rusijos agentai, o mūsų kariai prie Dauguvos dar tebesikovė su Sovietų kariais. Taigi, Steigiamasis Seimas grąžino visišką laisvę ir su Lietuva tebekariaujančios valstybės agentams. (…) O jei kils dėl to suirutė,  tai juk kaltas bus ne Seimas, o vyriausybė, tiksliau – Vidaus Reikalų Ministeris, kad nesugeba laikyti tvarkos“, – knygoje “Nepriklausomą Lietuvą statant“ rašo R. Skipitis.

Taigi, per visą darbo vyriausybėje laiką ministrui tako spręsti rimtą dilemą: kas svarbiau – valstybės saugumas ar Steigiamojo Seimo suteiktos didelės piliečių teisės ir laisvės. Šį laikotarpį prisiminimuose jis apibūdina taip: “Atsikuriančios Lietuvos pirmųjų valdininkų saujelė jautėsi kaip audrų mėtomame prakiurusiame laive atviroje jūroje. Išsilaikysim, išplauksim į krantą – nepriklausomą Lietuvą, ar nuskęsime anarchijos ar bolševizmo jūroje?..“

Pasibaigus šeštosios vyriausybės įgaliojimams R. Skipitis iš politikos pasitraukė neilgam. 1923-iaisiais jis buvo išrinktas Antrojo, o 1926-aisiais Trečiojo Seimo atstovu nuo dešiniosios Ūkininkų Partijos. Kairiųjų jėgų dominuojamame Trečiajame Seime jam teko dirbti neilgai – paskutiniojo demokratiškai išrinkto parlamento veiklą nutraukė gruodžio 17-osios perversmas, atvedęs į valdžią Antano Smetonos vadovaujamus tautininkus.

 

Politikos nuošalėje

 

Atrodo, kad perversmą R. Skipitis priėmė kaip neišvengiamą būtinybę, siekiant pakeisti su savo įgaliojimais nesusidorojančią ir autoritetą prarandančią M. Sleževičiaus vyriausybę ir sutramdyti galvą keliantį bolševikinį gaivalą. Tačiau vienašališkam valdžios uzurpavimui žinomas teisininkas nepritarė. Maža to, knygoje “Nepriklausoma Lietuva“ atsisakymą kuo greičiau rengti naujus Seimo rinkimus  R. Skipitis vadina didžiausia A. Smetonos klaida.

“Juk dar praėjusio šimtmečio gale, šio šimtmečio pradžioje ir ligi pat nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo visos mūsų politinės grupės kalbėjo ir propagavo. kad geriausia santvarka yra demokratinė. Juk ir pats A. Smetona savo laiku priklausė demokratų partijai“, – minėtoje knygoje svarsto R. Skipitis.

Tokius teiginius patvirtina ir R. Skipičio veiksmai – jis kategoriškai atsisakė Vidaus reikalų ministro portfelio perversmininkų vyriausybėje, nors Ūkininkų partija, kuriai jis tuo metu vadovavo, to nedraudė. Tiesa, kai perversmininkų premjeras A. Voldemaras 1927-ųjų balandį, pažeisdamas Konstituciją, galutinai išvaikė Trečiąjį Seimą, Ūkininkų partija atšaukė savo ministrus iš vyriausybės ir atsidūrė opozicijoje.

Iki tol, tiek R. Skipičiui, tiek Ūkininkų partijai teko savotiškas tarpininko tarp nuverstosios vyriausybės ir perversmininkų vaidmuo. Drauge su dar trijų partijų vadovais Ūkininkų partijos atstovai 1926-ųjų gruodžio 28 dieną vadai apsilankė pas A. Smetoną ir pareikalavo suvienyti politines jėgas, kurios gintų Lietuvos nepriklausomybę, sudaryti plačią vyriausybės koaliciją ir numatyti naują Ministrą Pirmininką. Tarp pasirašiusiųjų pareiškimą buvo ir R. Skipitis.

Išvaikius demokratiškai išrinktą Seimą ir nepaskelbus naujų rinkimų, R. Skipitis toliau nebematė sau vietos lietuviškoje politikoje. Tačiau jam liko labai platus visuomeninės veiklos spektras.

Vienas iš ryškesnių R. Skipičio visuomeninės veiklos epizodų buvo jo, kaip Kauno lietuvių namų savininkų draugijos pirmininko kova su belgų monopolininkais dėl elektros energijos kainų. Išsinuomojusi koncesijos  būdu pastatytą miesto elektrinę, o 1930 metais Petrašiūnuose savo lėšomis įrengusi dar vieną jėgainę, kompanija galėjo diktuoti miestiečiams ir sostinės valdžiai siaubingas elektros kainas.

4-ojo dešimtmečio pradžioje belgai panoro, kad už kilovatvalandę elektros energijos jai būtų mokama po 1,2 lito, o vėliau jų apetitai išaugo iki 1,35 lito. Turint galvoje, kad net dešimtmečio pabaigoje vidutinis darbininko atlyginimas nesiekė ir šimto, o mokytojo – dviejų šimtų litų, tokia elektros kaina buvo tiesiog beprotiška.

Tokios kainos siutino žmones ir statė į keblią padėtį miesto valdžią: būtent jai, o ne elektros ūkį užgrobusiems belgams tekdavo daugiausia kritikos. Tačiau derybos dėl tarifų sumažinimo dažniausiai baigdavosi be rezultatų: monopolininkai, investavę į Petrašiūnų elektrinės statybą didelius pinigus, norėjo kuo greičiau juos atsiimti o tada jau skinti pasakiškus pelnus.

Derybos su miesto valdžia beveik visada baigdavosi taip, kaip norėjo monopolininkai. Tačiau 1933-aisiais į kovą prieš tiekėjus stojo R. Skipičio vadovaujama Kauno namų savininkų bendruomenė.

1933 metų kovo 23 dieną ir taip jau ne itin apšviestas Kaunas paskendo tamsoje. Gyventojai buvo itin vieningi: miesto namų languose spingsėjo nebent žibalinės lempos. Vieni taip elgėsi iš solidarumo, kiti, matyt, tiesiog bijojo įžiebti elektros lemputę – nesilaikantieji boikoto smarkiai rizikavo gauti į langą plytgaliu. Tuo pasirūpino itin aršiai nusiteikęs miesto jaunimas. Prie savaitę trukusio boikoto prisijungė ne tik paprasti miestelėnai, bet ir valdžios įstaigos – vakarais buvo tamsūs ir savivaldybės, ir net Prezidentūros langai. Nežinia, kiek būtų trukusi tokia pilietinė akcija, kadangi belgai pasiduoti neketino. Tačiau po savaitės, įsikišus Lietuvos Vyriausybei, elektros kaina vis dėlto buvo sumažinta iki 82 centų už kilovatvalandę.

Dar labiau R. Skipitis pagarsėjo kaip Pasaulio lietuvių vienytojas. 1931-aisiais jis buvo vienas iš Draugijos užsienio lietuviams remti iniciatorių, ir vadovavo šiai organizacijai iki pat Lietuvos okupacijos. Būtent R. Skipitis sumanė surengti Kaune Pasaulio lietuvių kongresą, būtent jis vyko į JAV ir Pietų Ameriką, lankėsi išeivijos centruose ir nuveikė milžinišką organizacinį darbą. Būtent jo pirmininkaujamas Pasaulio lietuvių I kongreso 1935 m. rugpjūčio 11-17 dienomis įkūrė Pasaulio lietuvių sąjunga, būtent jis didele balsų dauguma buvo išrinktas šios organizacijos vadovu.

Sovietams okupavus Lietuvą, R. Skipitis pasitraukė į Vokietiją, ir iki karo pabaigos vadovavo  Berlyno lietuvių sąjungai. 1941-ųjų Birželio sukilimo organizatoriaus paskyrė žinoma teisininką Lietuvos laikinosios vyriausybės Užsienio reikalų ministru, tačiau pareigų eiti negalėjo, nes naciai taip ir neišleido jo iš Vokietijos.

1946-aisiais R. Skipitis persikėlė į JAV, apsigyveno Čikagoje, kur tęsė aktyvią visuomeninę veiklą: vadovavo Čikagos lietuvių tremtinių, ir Lietuvių teisininkų draugijoms, veikė Vyriausiajame Lietuvos išlaisvinimo komitete, priklausė Lietuvių bendruomenės tarybai.

Mirė R. Skipitis 1976 metų vasario 23 dieną Čikagoje, peržengęs 89 metų slenkstį. Visą savo ilgą gyvenimą ji, nepaisydamas savo norų ar dvejonių, visada imdavosi to, ko, jo supratimu, labiausiai reikėjo Lietuvai.

Lietuvos žinios, 2014-02-07

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s