Lenkų bajoras, Lietuvos kūrėjas

AL-140307-01

1945 metų vasario 22 dieną mirė Mykolas Romeris, pelnytai vadinamas lietuviškos konstitucinės teisės tėvu ir vienu iš mūsų valstybės nepriklausomybės atkūrimo ideologų. Jo veikla buvo tiek plati, kad trumpai ją nupasakoti tiesiog neįmanoma. Tad apsistokime tik ties vienu jos aspektu – kaip vokiškos kilmės ir lenkiškos kultūros žmogus bei didelis Lenkijos vadovo Juzefo Pilsudskio gerbėjas vėliau apsisprendė esąs lietuvis ir paskyrė gyvenimą savo Lietuvai. 

 

Aras Lukšas

 

„Nuolankiai prašau ir maldauju visų savo vaikų ir anūkų, kad mūsų namuose jie visada puoselėtų garbingą, taurią, ištikimą meilę Tėvynei, kad tėvai perduotų šį priesaką vaikams ir niekada, ypač kai sunku, jo neatsižadėtų“.  Tai žodžiai iš M. Romerio prosenelio Motiejaus testamento. Nežinia, kokią Tėvynę turėjo galvoje maždaug prieš tris šimtus metų Lietuvoje apsistojusios vokiečių giminės senolis, tačiau vargu ar jis siejo ją su lietuvybe ar lietuviškumu. Juolab, kad tuometinė Lietuva dar turėjo išgyventi ne vieną šimtmetį, kol pradėjo busti įvairių čia gyvenusių etninių grupių tautinė savimonė.

Tiesa, 1880 metų gegužės 17-ąją Obelių valsčiaus Bagdoniškio dvare gimęs M. Romeris neabejotinai kalbėjo, ar jau bent suprato lietuviškai – to jį turėjo išmokyti lietuvė auklė. Kita vertus, 1919 metais savo dienraštyje jis rašys: „Esu lenkų kultūros žmogus ir priklausau visiškai sulenkintai ir aristokratiškai šeimai.“

Tačiau šios eilutės rašytos jau sąmoningame amžiuje. Vis dėlto taip ir neaišku, kuo jaunystėje save laikė M. Romeris – lietuviu, lenku, ar vokiečiu. Aišku tik viena – jis buvo visiškai kitoks, nei dauguma būsimų nepriklausomos Lietuvos veikėjų. Kitaip nei dauguma lietuvių ūkininkų ar grytelninkų vaikų, jis buvo privilegijuotas nuo pat gimimo. Ko vertos vien jo studijos  elitinėje Peterburgo imperatoriškoje teisės mokykloje, rengusioje aukštus carinės Rusijos valdininkus.

Tačiau šia prestižine mokykla M. Romerio studijos neapsiribojo – jis tęsė studijas Krokuvoje, vėliau – Paryžiuje, po kurių įgijo įsilavinimą filosofijos bei politikos mokslų srityse.

Beje, Paryžius – meilės ir bohemos miestas M. Romerio gyvenime buvo išskirtinis tiek politine, tiek pikantiška prasme. Prie pastarosios ilgai neapsistosime tačiau būtent ten būsimas konstitucinės teisės kūrėjas sutiko ir pamilo jauną prancūzaitę. Ši istorija toli nenuvedė. Kaip beje ir begalė kitų jo susižavėjimų ir romanų. Vėlesniuose M. Romerio dienoraščiuose sutiksime gausybę moterų vardų, tačiau tos vienos vienintelės jis taip ir nesutiks.

O ką jau kalbėti apie kitokį Paryžiaus svaigulį, kurį atspindi kad ir tokios M. Romerio dienoraščio eilutės: „Tarsi per sapną prisimenu, kad man išeinant draugiją palaikė spaustuvininkas Vejmeris, tačiau kas buvo toliau, kaip ėjau gatvėmis, kodėl atsidūriau ne namuose, o viešbutėlyje „Metropolis“, kur šįryt pusiau sąmoningas nubudau po sunkaus miego – visiškai neprisimenu.“

Tačiau palikime šias detales bulvarinėms istorijoms. Kur kas svarbiau, kad Paryžiuje M. Romeriui iškilo žymiai svarbesnis klausimas. Lietuvoje tuo metu tarsi užtvankas griaunantis potvynis prasidėjo tautinis atgimimas, tad jaunam bajorui noromis nenoromis teko apsispręsti, kas jis – lietuvis ar lenkas. “Mano vieta ne lietuvių, o lenkų gretose“, – toks buvo pirmas spontaniškas M. Romerio sprendimas. Tiesa, kiek vėliau, gal 1904-aisiais, artimiau susipažinęs su Paryžiaus lietuviais studentais, jis lyg ir ėmė linkti į Lietuvos pusę. Tačiau tai buvo tik ilgų dvejonių ir dvasinių kolizijų pradžia.

Taip galutinai ir neapsisprendęs, M. Romeris 1905-aisiais,  grįžo į Lietuvą, kur tarsi pavasario pranašas praūžė Didysis Vilniaus Seimas. Deja, netrukus jį ėmė gniaužti carinės priespaudos mašina. Daugeliui Seimo narių, agitatorių iš šiaip simpatikų, nepatekusių į kalėjimus ir katorgas, teko slapstytis nuo represijų. Ne išimtis buvo ir M. Romeris, 1906 metais pasitraukęs į Krokuvą. Ten, susipažinęs su poeto Juozapo Albino Herbačiausko saugotu lietuviškos spaudos archyvu, jis nutarė supažindinti lenkų visuomenę su lietuvių tautiniu judėjimu. Šio sumanymo rezultatas buvo 1908 metais Lvove išleista knyga „Lietuva. Studija apie lietuvių tautos atgimimą“.

 

Legiono eilinis

 

Praėjus vos šešeriems metams nuo aprašomų įvykių padėtis Europoje ėmė drastiškai keistis. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, turėjęs nulemti trijų tuometinių imperijų (tarp jų ir Rusijos) likimą, o tuo pačiu suteikti šansą tiek Lietuvos, tiek Lenkijos laisvei. M. Romeris negalėjo likti šio proceso nuošalyje.

Taigi, 1915 metų pavasarį, aplenkdamas fronto linijas jis iš Vilniaus per Ukrainą Rumuniją iškeliauja į Vieną, kad taptų Austrijoje formuojamų Juzefo Pilsudskio legionų eiliniu Mateuszu Rzymskiu. „Buvau įsitikinęs, kad Legionų veikla taps didingu ir Lenkijos, ir Lietuvos laisvės reikalu (…)  Ėjau, kad savo paties veikla nuosekliai įrodyčiau tai, kas buvo mano tikėjimo ir visos ankstesnės veiklos akstinas – meilė Lietuvai, jos tautai, jos kultūrai ir ateičiai, jos laisvam gyvenimui (…)  Tik per karą iš Legionų veiklos suvokiau Pilsudskio reikalo svarbą ir esmę. Tada sąmonėje ir širdyje sujungiau jo darbą su Lietuvos laisvės reikalu ir pats įstojau į jo gretas“, – taip savo sprendimą dienoraštyje prisimena pats M. Romeris.

Nuo to laiko J. Pilsudskis legionieriui tapo neginčijami autoritetu, dėl kurio idėjų ne itin stiprios sveikatos ketvirtą dešimtmetį įpusėjęs inteligentas buvo pasiryžęs kęsti eilinio kareivio dalią, o jei reikės – atiduoti ir gyvybę. O idėja, kuria jis šventai tikėjo, aiškiai aprašyta M. Romerio dienoraštyje: lietuviams būtina jungtis į bendrą valstybę su Lenkija, nes tik tai ištrauks abi tautas iš  Rusijos ir Vokietijos gniaužtų.

Kita vertus, legionų eilinio M. Rzymskio kovos kelias netruko ilgai. Po kelių mėnesių jis išgirdo tvirtą karo medikų nuosprendį: dėl silpno regėjimo ir rimtos širdies ligos M. Romeris privaląs palikti tarnybą.

Tačiau tai nereiškia, kad M. Romerio misija, įgyvendinant J. Pilsudskio idėją, tuo ir baigėsi. Anaiptol – jam buvo skirta kita, daug solidesnė užduotis. 1919-aisias, kuomet tarp Lenkijos ir Lietuvos jau plėtojosi rimtas konfliktas, buvęs legionierius sulaukė Lenkijos valstybės vadovo kvietimo skubiai susitikti. „Žino ten, Varšuvoje ir prisimena retkarčiais apie tai, kad esu tas bene vienintelis  Lietuvos lenkų žmogus, kurio populiarumas ir autoritetas Lietuvoje, ir visų pirma tarp lietuvių ir visos krašto demokratijos turimas pasitikėjimas kvalifikuoja suvaidinti tarpininko vaidmenį sunkių ir komplikuotų  užduočių misijose dėstant bet kokius susitarimus“, – taip tuomet dienoraštyje J. Pilsudskio kvietimą įvertino M. Romeris.

Tuo metu M. Romeris dar nenujautė, kad privačiame bute įvyksiantis slaptas pokalbis radikaliai pakeis jo požiūrį tiek į J. Pilsudskį, tiek į būsimus Lietuvos ir Lenkijos santykius, tiek, galiausiai, į save patį. Mat iš pokalbio paaiškėjo kad skubus iškvietimas buvo susijęs su planuojama Lenkijos intervencija į Vilniaus kraštą, kai tik iš ten bus išstumti bolševikai, o tai turį įvykti vėliausiai po savaitės.  M. Romerį, tuo metu jau puikiai supratusį, kad lietuviai nesvajoja apie jokias unijas, o nori eiti savo keliu, tokie planai smarkiai nuvylė. Jam tapo visiškai aišku, kad Varšuvoje viršų ima jėgos, norinčios paprasčiausiai aneksuoti Vilniaus kraštą, o vėliau galbūt – ir visą Lietuvą. Dar labiau M. Romerį nuliūdino tai, kad J. Pilsudskis negali ar nenori toms jėgoms pasipriešinti. Pats teisininkas taip pat nepanoro būti šios misijos dalimi.

Kad suprastume, koks lūžis tuo metu įvyko M. Romerio sąmonėje, prisiminkime vieną jo dienoraščio mintį. „Mane pakerėjo Pilsudskio projektas, (…).  Mane pakylėjo, ko gero, netgi ne tiek pats projektas, kurio grožis ir  išmintis  atitinka mano svajones, kiek pats Pilsudskio genijus“ – 1919 metų gegužės 30 dieną pirmuosius susitikimus su Lenkijos valstybės vairininku dienoraštyje prisimena M. Riomeris.

Dabar susitikimas su J. Pilsudskiu sužlugdė jo viltis, kad dviem valstybėms pavyks surasti bendrą kelią. Tapo visiškai aišku, kad lenkams reikia ne atkurti buvusią LDK, o paprasčiausiai prisijungti Lietuvą prie Lenkijos, tuo tarpu lietuviai nori išlaikyti tautinę valstybę etninėje teritorijoje. Tokiomis aplinkybėmis svajoti apie dviejų tautų brolybę sunku. O čia J. Pilsudskis ir jo aplinka planuoja sukurti Vilniuje Lietuvos vyriausybę, kuri nesipriešintų aneksiniams Varšuvos planams. Tokioje vyriausybėje turėtų būti ir vienas kitas lietuvis. M. Romeris prašomas surasti tokį kandidatą Kaune.

 

  1. Pilsudskio preferansas

 

Kalbinti lietuvius į Vilniaus vyriausybę M. Romeris atsisakė, tačiau į Kauną vis dėlto nutarė vykti. Nors ir žinodamas, kad lenkai rengiasi pradėti karinį žygį į Vilnių, jis vis dar tikėjosi, jog J. Pilsudskis nenaudos okupacinių metodų, savo dienoraštyje tvirtindamas, jog Lenkijos vadovas  „privalo iš lenko užkariautojo virsti į laisvės riterį, ginantį Lietuvos valstybingumą.“

“Kad taip būtų! Kad Pilsudskio veiksmo ir dvasios logika atverstų jį tikrajai ir  gimtajai Tėvynei – Lietuvai!“-  skaitome M. Romerio dienoraščio puslapiuose.

Taigi, M. Romeris priima pasiūlymą vykti į Kauną ir surasti ten žmonių, paremsiančių idėją kurti Vilniaus vyriausybę. Ten diplomatinę misiją vykdantis teisininkas su J. Pilsudskio planu supažindino įtakingus kairiuosius politikus Steponą Kairį ir Joną Vileišį. Lietuviams buvo paaiškinta, kad norint sustabdyti galimą aneksiją, kurią gali paremti bolševikų užguiti Vilniaus krašto gyventojai, būtina sudaryti vyriausybę Vilniuje tą pačią akimirką, kai į miestą įžengs J. Pilsudskio daliniai. Tuomet tarp Lenkijos ir Lietuvos susidarytų lygiavertė sąjunga. Žinoma, jei Vilniaus vyriausybė formaliai atsiribotų nuo Lietuvos Tarybos.

Kitą rytą J. Vileišis pareiškė, kad lietuviai nepritaria J. Pilsudskio planui, ir dar nusistebėjo, kad Lietuvoje gerbiamas M. Romeris apskritai leidžiasi įveliamas į tokias intrigas. Pats M. Romeris buvo įsitikinęs, kad J. Vileišis taip ir nesuprato jam siųstos žinios. Savo dienoraštyje jis cituoja Lietuvos politiko žodžius: “jeigu Lietuvos lenkai ir Lenkija nenori gerbti  ikišiolinio lietuvių valstybinio darbo, jeigu siūlo šiandien dar kažkokią sanklodą, perbraukdami visą Lietuvos valstybingumo kūrinį bei nori jį pastatyti į tabula rasa lygmenį, o jeigu dar planuoja užimti Vilnių ir tuo užėmimu sudaryti militarinės prievartos židinį, kad lietuviams tuo spaudimu galėtų diktuoti kažkokios sanklodos sąlygas, nesiskaitydami su lietuvių Lietuvos valstybingumui įvykdytais faktais, jeigu ir toliau nori Lietuvą laikyti kaip savo palivarką, tai tokia arogancija atves lietuvius prie kraštutinumo, ir jie imsis visų priemonių, kad su lenkų klausimu visiems laikams būtų baigta, ir Lenkijos atžvilgiu, kuri taip lietuvius traktuoja, užimtų tiesiog nesutaikomai priešiškas pozicijas“.

Šiuos žodžius M. Riomeris į dienoraštį įrašė balandžio 21-ąją, kitą dieną po to, kai Lenkijos daliniai užėmė Lietuvos sostinę. Balandžio 22 dieną J. Pilsudskis paskelbė kreipimąsi į buvusios LDK gyventojus, kuriame be kita ko sakoma:  “Lenkijos kariuomenė, kurią atvedžiau, kad nuverstų smurto ir prievartos valdžią, nuverstų gyventojų nepalaikomą krašto vyriausybę – ši kariuomenė Jums visiems atneš laisvę. Noriu suteikti Jums galimybę išspręsti tautinius ir tikybinius vidaus reikalus taip, kaip patys norėsite, be jokios prievartos ar spaudimo iš Lenkijos. Todėl nors Jūsų žemėje dar gaudžia patrankos ir liejasi kraujas, įvedu ne karinę, o civilinę valdžią, į kurią kviesiu vietos žmones, tos žemės sūnus.“

Kreipimasis Vilniaus lietuviams suteikė vilčių, jog su lenkais pavyks susitarti. Tą pačią dieną mieste įvyko vilniečių lietuvių sueiga, išrinkusi Laikinąjį Vilniaus lietuvių komitetą.

Tačiau iliuzijos netruko išsisklaidyti. Vilnių J. Pilsudskis traktavo kaip mainų objektą, priversiantį lietuvius sutikti su glaudžia dviejų šalių sąjunga. To jis nė neketino slėpti. Gegužės 2 dieną prancūzų laikraštyje “Journal des débats“ paskelbtame interviu į žurnalisto klausimą, ar tiesa, kad sudarius uniją, Lenkija paliktų Lietuvai lenkiškas teritorijas kartu su Vilniumi, J. Pilsudskis atsakė: “Be jokios abejonės. Vilnius yra visiškai atskiras klausimas. Vilniaus reikalauja visi. Taigi, gali mus sukiršinti, jeigu bus vykdoma vienokia politika, bet gali ir visus sutaikyti, jeigu bus vykdoma kitokia. Siūlau sutvarkyti taip, kad Vilnius taptų jungtimi, o ne ginčo objektu“.

Tai buvo aklavietė. Suprasdamas, kad lietuviai neketina atsisakyti savarankiškumo mainais į Vilnių, J. Pilsudskis puolė į neviltį – Lietuvos užsispyrimas trukdė jam galutinai įgyvendinti savo viziją. Taigi, J. Pilsudskis nusiuntė į Kauną savo patikėtinį L. Wasilewskį, pasiūliusį rengti bendrus rinkimus į Seimą, kuris, susirinkęs Vilniuje, apsispręstų dėl Lietuvos santvarkos ir jos santykio su Lenkija. Tačiau ir šį planą lietuviai atmetė.

1920 metų pavasarį J. Pilsudskiui atsirado kitų rūpesčių, reikalavusių kitokių sprendimų: kovos su bolševikais ir vis prastėjanti lenkų padėtis frontuose privertė Lenkiją prašyti Antantės diplomatinės ir karinės paramos, o mainais už ją sukandus dantis užleisti Lietuvai Vilnių, o galiausiai – pasirašyti garsiąją Suvalkų sutartį.

Į šią istoriją labai nesigilinsime, juolab, kad jau ne kartą esame apie ją kalbėję. Tik prisiminsime, kad vos 44 dienas savo sostinę valdžiusi Lietuva jos vėl neteko po desperatiško J. Pilsudskio žingsnio – jo paties organizuoto generolo Lucjano Želigovskio “maišto“, sukūrusio Vilniaus krašte tik Varšuvos pripažintą pseudovalstybę – Vidurinę Lietuvą, kuri 1922 metais buvo prijungta prie Lenkijos ir tapo viena iš jos vaivadijų.

Nesunku nuspėti, kaip į tokius savo buvusio mokytojo ir kumyro žingsnius reagavo M. Romeris. Juo labiau, kad jo vertinimus galime rasti tais pačiais 1922-aisiais J. Pilsudskiui rašytame laiške: „Tu, Pone, kuris buvai didis kurdamas nepriklausomą Lenkiją ir kuris turėjai kuriančio veiksmo auksinį ragą Lenkijoje, lietuviškuose reikaluose esi silpnas ir visuomet nugalėtas. (…). Visose tavo kalbose ir veiksmuose dėl Lietuvos visą laiką charakteringas tas pats faktas, kuris taip ryškiai sutvisko, – pradedi viena, o baigi kita; stojiesi kaip lietuvis, sėdiesi kaip lenkas; rauniesi į skrydį kaip erelis, o eini per žemę kaip nykštukas. Nenugalėsi, Pone, ir Lietuvos reikaluose neįsirašysi į didžiųjų herojų gretas… Reikalas, kurį tveri Vilniuje, nėra nei didis, nei Tavo.“

 

„Tėvyne laikau Lietuvą“

 

Šiuos žodžius M. Romeris rašė jau gyvendamas Kaune kaip Lietuvos lenkas ir Lietuvos pilietis. Jo sprendimas stoti lietuvių pusėn, atsižvelgiant į šio žmogaus moralę ir įsitikinimų bei pažiūrų evoliuciją, buvo visiškai logiškas ir subrendo dar 1919 metų pavasarį, kuomet Varšuva ėmėsi atviros agresijos prie Lietuvą.

Kaip rašo M. Romerio biografas Mindaugas Maksimaitis, būtent tada, dar advokataudamas Lomžoje, jis parašė laišką Vilniuje gyvenusiam savo senam bičiuliui Mykolui Biržiškai, prašydamas tarpininkauti dėl tarnybos Kaune kuriamoje teismų sistemoje ir po kurio laiko gavo teigiamą atsakymą. Ir štai, 1920 metų balandžio 20-ąją M. Romeris visam laikui atvyko į Lietuvą. Nepraėjus nė mėnesiui, prezidentas Antanas Smetona paskyrė jį Kauno apygardos teismo nariu.

A. Romerio gyvenimas Lietuvoje ir jo nuopelnai mūsų valstybei pareikalautų atskiro pasakojimo. Tad šįkart tik trumpai paminėkime, jog kurį laiką dirbęs Kauno apygardos teisme, jis netrukus buvo paskirtas Vyriausiojo tribunolo teisėju, 1928-1933 metais buvo Valstybės Tarybos narys, o 1932 metais kaip Lietuvos tautinis teisėjas Hagos tarptautiniame teisingumo tribunole apgynė Lietuvos suverenitetą Klaipėdos krašte.

Tačiau tai dar ne viskas. 1922-aisiais, vos įsikūrus Lietuvos universitetui, M. Romeris buvo pakviestas ten dėstyti valstybinės teisės ir per 23 darbo metus išugdė ne vieną nepriklausomos Lietuvos teisininkų kartą, kelis kartus buvo renkamas universiteto rektoriumi, parašė gausybę mokslo darbų ir teisę populiarinančių straipsnių spaudoje.

1939-aisiais M.Romeris sulaukė bene didžiausios savo laimės valandos – sakoma, kad Lietuvai atgavus Vilnių, jis verkė iš džiaugsmo. Nieko nelaukdamas, jis paliko Kauną ir pradėjo dėstyti Vilniaus universitete, kol jo džiaugsmą aptemdė sovietų okupacija.

1944-aisiais jis dar spėjo parašyti mokslinį darbą „Lietuvos sovietizacija 1940-1941 metais“, kuriame galime rasti tokias eilutes: „Visa, kas nuo birželio 15 d. iki liepos 21 d. vyko Lietuvoje, tai buvo tiktai politinio teatro vaidinimas. Šio inscenizavimo žymiausias sąmoningas veikėjas buvo Lietuvos komunistų partija, režisieriai – Dekanozovas su Pozdniakovu, Molotovo ir Stalino vadovaujami, agentai – Liaudies vyriausybė ir Liaudies Seimas. Lietuvos liaudis jokio sprendžiamojo vaidmens čia nevaidino, tačiau svetimųjų viskas buvo daroma jos vardu;, jos vardu kalbėjo ir veikė Liaudies vyriausybė; jos vardu buvo organizuojami mitingai, eisenos ir demonstracijos, jos vardu rėkė mitinguose agitatoriai bei oratoriai; jos vardu buvo skiriama Liaudies seimo sudėtis, jos vardu tasai Seimas išleido  dvi liepos 21 d. deklaracijas, padėjusias pagaliau taškus ant „i“.

Tačiau visa tai, kaip jau minėjome – kitos istorijos tema. O šiąją, atsakydami į klausimą kaip vokiečių kilmės lenkų bajoras tapo karštu Lietuvos patriotu, užbaikime paties M. Romerio žodžiais: “Visados laikiau save ir laikau tautinės kultūros atžvilgiu lenku, bet skirdamas tautybę nuo pilietybės,  savo Tėvyne laikau Lietuvą, o ne Lenkiją. Mano supratimu, Lietuvos lenkai nėra lenkų tautos organinė šaka, bet Lietuvos gyventojų visumos neatskiriama dalis, kuri, kad ir pasisavinus lenkų tautos kultūrą pasiliko (…) artimesnė Lietuvos, negu Lenkijos visuomenei.“

Lietuvos žinios, 2014-03-07

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s