Šaltojo karo gausmas

AL-140314-04

2004 metų vasario 27 dieną radijo eteryje nuskambėjo paskutinioji Lietuvai skirta “Amerikos balso“ laida. Prieš tai, sausio 30-ąją su klausytojais atsisveikino ir “Laisvosios Europos“ radijo lietuviškos redakcijos darbuotojai. Ta proga prisiminkime kelius, kuriais į mūsų šalį skverbėsi laisvas žodis ir sovietinės valdžios pastangas bet kokia kaina jį užgniaužti.

 

Aras Lukšas

 

Šiandieninei interneto ir išmaniųjų telefonų kartai, gyvenančiai pasaulyje, kuriame bet kokia informacija pasiekiama akimirksniu, ši istorija gali pasirodyti sunkiai suprantama. Tačiau tie, kuriems teko gyventi sovietmečiu, be abejonės prisimena ankštoje chruščiovinio daugiabučio virtuvėlėje stovintį radijo imtuvą VEF, prie kurio prigludusios kelios poros ausų bando pagauti per nesusakomą ūžesį besibraunančius žodžius. Šie žodžiai ne vienai pokarinei kartai buvo vienintelė prošvaistė niūrioje sovietinės propagandos karalystėje, ne vienam įkvėpė vilties, kad blogio imperija neamžina. Iš laisvojo pasaulio totalitarinį kalėjimą pasiekiančios radijo bangos leido pajusti, kad net geležinėje uždangoje esama plyšių. Galiausiai, šizofreniškos imperijos, kurioje ausys girdėjo viena, o akys matė kita, įkaitams, balsai iš anapus leisdavo suvokti: “Ne, aš dar neišsikrausčiau iš proto“ !

Laisvo žodžio reikšmę puikiai suprato ir Sovietų Sąjungos vadovybė. Tiesa griovė pačius melu grįstos valstybės pamatus, tad jos komunistai bijojo kaip velnias kryžiaus. Štai kodėl kovai su vadinamosiomis “ideologinėmis diversijomis“ nebuvo gailima jokių išteklių, rezgant neįsivaizduojamo masto trukdymo stočių voratinklį ir švaistant į kosmosą milijardus triukšmo ir ūžesio užkardoms.

 

Ledus pralaužė Vatikanas

 

 

 

O dabar trumpai peržvelkime lietuviško laisvojo žodžio kelią į pavergtą Lietuvą. Iš karto pastebėsime, kad lietuviškos Vakarų radijo stočių redakcijos vargu ar būtų įkurtos, jei ne atkaklios pačių lietuvių pastangos. Pirmąsias lietuviškas laidas jau 1940-ųjų lapkričio pabaigoje vyskupo Pranciškaus Būčio ir Lietuvos atstovo Vatikane Stasio Girdvainio pastangomis pradėjo transliuoti Vatikano Radijas.

Deja, po kelių mėnesių transliacijos nutrūko. Dėl to, kodėl taip nutiko, egzistuoja kelios versijos: laidas rengusių lietuvių nesutarimai, informacijos iš okupuoto krašto stoka, sovietų grasinimai Lietuvos vyskupams. Tačiau, kaip nurodo istorikas Egidijus Ramašauskas, labiausiai tikėtina, kad transliacijos nutrūko dėl Vatikano politinės bei teritorinės izoliacijos karo metu. Tokią versiją netiesiogiai gali patvirtinti faktas, jog 1946 metų birželį lietuviškos programos  buvo atnaujintos, tačiau jos transliuotos tik kas antrą savaitę, šeštadienių vakarais.

To aiškiai nepakako. Ypač pokario metais, kuomet, plečiantis sovietinėms represijoms ir augant pasipriešinimui, Lietuvai labiausiai reikėjo moralinės ir informacinės paramos. „Šiandien bolševikai atėmė iš visų lietuvių radijo aparatus. Tačiau, mūsų turimomis žiniomis, jų dar turi paslėpę kai kurie asmenys ir taip pat tebekovojantieji už Lietuvos laisvę vyrai. Partizanai teberenka radijo bangomis žinias apie kovą dėl Lietuvos laisvės ir teikia jas lietuviškai visuomenei. Deja, jiems skaudu, kad nepavyksta sugauti žinių apie savo krašto nelaimę gimtąja kalba“, – 1948-ųjų liepos 9 dienos numeryje rašė Čikagos lietuvių laikraštis “Dirva“.

Taigi, Amerikos Lietuvių Taryba (ALT) ėmėsi visų žygių, kad būtų įsteigta lietuviškoji “Amerikos balso“ redakcija. Kita vertus, iniciatyva transliuoti lietuviškas programas iš Vakarų priklauso ir Lietuvos pasipriešinimo vadovybei. Būtent jos įgaliotinis Juozas Lukša-Daumantas, prasiveržęs pro “geležinę uždangą“ ir pateikęs išsamią informaciją apie pasipriešinimo Lietuvoje  mastą, 1950-aisiais parengtame “ Pro memoria“ nurodė ginkluoto pogrindžio “pagrindinius iškilusius ir spręstus sunkumus: principinio sutikimo transliacijoms išgavimas, kreditų (finansavimo) klausimas, laidų trukmės apimtys ir dažnumas, radijo stočių galingumo problema.  Ir pagaliau, 1951 metų vasario 16 dieną eteryje pirmą kartą nuskambėjo žodžiai: “Amerikos balsas kalba į Lietuvą“.

 

Skirtingi principai, vienas tikslas

 

Beje, faktas, kad lietuviškos “Amerikos balso“ laidos pradėtos transliuoti tik 1951-aisiais, paneigia iki šiol egzistuojantį mitą, esą ši radijo stotis, ragindama partizanus beprasmiškai laikytis miškuose laukiant greito Lietuvos išvadavimo. Priešingai: tuo metu ginkluotos kovos miškuose jau silpo ir pogrindis ieškojo naujų kovos formų, iš kurių viena svarbiausių buvo spauda. “Amerikos balso“ transliacijos gerokai palengvino pogrindžio leidybininkų darbą, suteikdamos jiems išsamią informaciją apie įvykius pasaulyje, kuri tuoj pat keliaudavo į nelegalių leidinių puslapius. O pasaulio įvykiams pogrindžio spauda skyrė išties didelį dėmesį, nes tai, kas vyksta už geležinės uždangos ir kokių geopolitinių poslinkių galima tikėtis artimiausiu metu, Lietuvoje niekas neturėjo nė menkiausio supratimo.

Kita vertus, “Amerikos balsas“ niekuomet neorganizavo ir neskatino jokių kovų. Ši 1942-aisiais kovai nu nacių propaganda įkurta radijo stotis buvo finansuojama Kongreso ir privalėjo atspindėti oficialią Vašingtono poziciją. Ši taisyklė galiojo visoms redakcijoms. Ronaldo Reagano laikais čia netgi buvo įvesti privalomi visų kalbų redakcijoms vedamieji, atspindintys Valstybės Departamento poziciją vienu ar kitu klausimu.

Be to, bent trečdalį laiko pusvalandinėje lietuviškoje programoje reikėdavo skirti žinioms apie pasaulio įvykius. Tiesa, žinių atranka ir jų eiliškumas jau buvo pačių redaktorių reikalas, tad jie galėdavo rinktis tai, kas aktualiausia Lietuvai. Tas pats buvo ir su privaloma informacija apie gyvenimą Amerikoje (šį laiką buvo stengiamasi išnaudoti pasakojant apie JAV lietuvių bendruomenės veiklą,  ir su žmogaus teisių aktualijomis – šiose rubrikose buvo galima išgirsti lietuviškos pogrindžio spaudos apžvalgas ar informaciją apie kitaminčių persekiojimus Lietuvoje.

Taigi, grynai lietuviškoms aktualijoms, tokioms kaip rusinimas, kolchozinė santvarka ar kultūros niokojimas ar sovietinės Lietuvos vadovų kritika laiko likdavo nedaug. Tad nenuostabu, jog Amerikos balsas“ neretai susilaukdavo kritikos dėl per menko dėmesio lietuviškoms temoms. Bet tai, greičiausiai, buvo JAV lietuvių nuomonė. Pačioje Lietuvoje “Amerikos balsas“ iki pat transliacijų pabaigos išliko populiariausia laisvojo pasaulio radijo stotis.

Tuo tarpu jau minėtas Vatikano radijas, pirmasis pralaužęs geležinę uždangą, galėjo skirti daugiau dėmesio lietuviškai tematikai. Taip buvo dėl kelių priežasčių. Pirma, jo veiklą ilgą laiką finansavo patys tikintieji – radijo stočiai išlaikyti buvo skiriama dalis bažnyčiose suaukotų lėšų. Antra, Vatikano radijo lietuvišką redakciją per Tautos fondą finansavo ir Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas (VLIK). Trečia, ši radijo stotis ilgai nebuvo Vatikano valstybės struktūra, o net kai ja ir tapo, išlaikė nuoseklią antikomunistinę poziciją.

“Jeigu „Amerikos balso“ ir „Laisvės / Laisvosios Europos“ radijo stotys (…) jau nuo 1955 m. (po Vengrijos įvykių) iš kraštutinio antikomunizmo perėjo į savotišką neutralumą, „konvergenciją“, tai Vatikano radijo kryptis išliko pastovi. Jos religinis pobūdis ją anksčiau apsaugojo nuo kraštutinės polemikos, o vėliau neleido atsisakyti principinės opozicijos komunizmui. Katalikų Bažnyčia ir komunizmas yra dvi nesutaikomos idėjinės pozicijos, ir tas principingumas apsprendė ir propagandinę drąsą Sovietų Sąjungos pasaulinės grėsmės akivaizdoje“ – pastebi istorikas  E. Ramašauskas.

Nenuostabu, kad Vatikano radijas per visus Lietuvos okupacijos dešimtmečius buvo viena sovietų valdžios nekenčiamiausių radijo stočių. Ypač, kai Popiežiumi buvo išrinktas Jonas Paulius II. 1986 metais Maskvoje išleistoje buvusio LSSR KGB pirmininko pavaduotojo Henriko Vaigausko knygoje  “Lietuvių nacionalistų kenkėjiška veikla ir kova su ja“ pastebima, kad  tuomet „ypač išaugo Vatikano radijo aktyvumas. Jo laidos, transliuojamos į Lietuvą, įgavo antitarybinį kurstomąjį pobūdį“. Vėliau pamatysime, kad Vatikano radijui sovietinė vadovybė taikys drastiškiausias slopinimo priemones.

Kita vertus, lygiai taip pat drastiškai buvo slopinamas ir 1975-aisiais lietuviškai prabilęs “Laisvosios Europos“ radijas. Pastatyti Miunchene specialiai europiečiams skirtą galingą radijo stotį 1949-aisiais nutarė JAV vyriausybė. Bostone išleistoje Lietuvių enciklopedijoje rašoma, kad oficialiai „Laisvosios Europos“ radiją 1950 metais įsteigė Nacionalinis laisvosios Europos komitetas – Antrojo pasaulinio karo pabėgėlių iš Vidurio Europos šalių organizacija. 1953-aisiais Rusijos tautų išlaisvinimo Amerikos komitetas įkūrė Išlaisvinimo radiją, nuo 1964 metų vadintą Laisvės radiju. 1976 metais abi radijo stotys buvo sujungtos į vieną žiniasklaidos bendrovę, finansuojamą JAV Kongreso.

“Laisvės radijas“ nuo “Laisvosios Europos“ skyrėsi tiksline auditorija. Pirmasis buvo skirtas Sovietų Sąjungos tautoms, o antrasis – komunistų kontroliuojamų Rytų Europos valstybių gyventojams. Iš pradžių lietuviškos radijo laidos buvo kuriamos po “Laisvės radijo“ stogu. Tai, beje, sukėlė tam tikro nerimo lietuviams. Prisiminkime, kad lietuviškos radijo laidos pradėtos transliuoti netrukus po to, kai buvo pasirašytas Helsinkio baigiamasis Aktas, įtvirtinęs pokarinės Europos sienas ir vėl atėmęs iš lietuvių permainų viltis.  Nejaugi, priskirdama Lietuvą “Laisvės“ radijo kompetencijai, Amerika ketina oficialiai pripažinti šalies aneksiją? Vėliau paaiškėjo, kad nuogąstauta be reikalo: 1984 metais, vengiant bet kokių spekuliacijų, lietuviškos laidos buvo perkeltos į “Laisvosios Europos“ radiją.

Transliacijoms įsibėgėjus, lietuviškos “Laisvosios Europos“ laidos trukdavo valandą – pirmasis jų pusvalandis buvo skiriamas pasaulio įvykiams, o antrajame buvo kalbama apie sovietinio gyvenimo ydas ir pasipriešinimą joms. Čia buvo ir reportažų apie kultūrą, ir polemikos, ir pokalbių su disidentais ir lietuviškos pogrindžio spaudos – „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“, „Aušros, „Perspektyvų“  apžvalgoms. Iš “Laisvosios Europos“ laidų klausytojas galėjo suprasti, esąs ne vienišas, nes Lietuvoje egzistuoja organizuota kultūrinė, religinė ir politinė rezistencija.

Kaip pastebi E. Ramašauskas, “ypatingai efektyvus pasirodė „gyvas balsas“: radijo metodas, kuomet studijoje vyko gyvas pokalbis ar interviu su pabėgėliais iš okupuotos Lietuvos. Lietuviškose laidose kalbėjo buvęs Kauno dramos teatro režisierius Jonas Jurašas, jūreivis Simas Kudirka, dr. Kazimieras Ėringis, politinis kalinys Kęstutis Jokubynas ir kt. Buvo kryptingai diskutuojama apie lietuvių nacionalinių interesų pamynimą mene, literatūroje, apie Lietuvos gamtos turtų grobstymą ir tyčinį aplinkos teršimą, kitaminčių persekiojimą. Laidose kaip nacionaliniai didvyriai pristatomi politiniai kaliniai Balys Gajauskas, Viktoras Petkus, Vytautas Skuodis, Antanas Terleckas, kunigai Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius ir kt., domimasi jų likimu, kovojama už jų išlaisvinimą“.

Minėtos trys radijo stotys buvo neabejotinos laisvo lietuviško žodžio transliacijų lyderės. Greta jų 6-7 dešimtmečiais dar veikė Madrido ir Romos radijo lietuviškos redakcijos, be to, Lietuvoje buvo girdimos ir rusiškos programos, suteikdavusios lietuviškai informacijai kur kas platesnį kontekstą.

Greta “Amerikos balso“ ir “Laisvės“ radijo laidas rusų kalba transliavo britų BBC, “Vokiečių banga“, Švedijos radijas, “Izraelio balsas“, Prancūzijos ORTF. Egzotikos dėlei galima prisiminti, kad rusiškai į Sovietų Sąjungą kalbėjo ne vien laisvasis pasaulis: savo propagandą jos gyventojams piršo ir Pekinas, ir Tirana. Ir šias laidas Maskva negailestingai slopino.

 

Trukdymai

 

Kaip jau minėjome, sovietų valdžia labiau už viską bijojo tiesos ir nuomonių įvairovės – jos griovė pačius melu grįstos totalitarinės ideologijos pamatus, todėl 1947-aisiais stalininė Kremliaus vadovybė nutarė imtis plataus masto “radijo gynybos“.  Tai buvo daroma pačiu primityviausiu, bent brangiausiu būdu – apjuosiant visą milžinišką valstybę neįsivaizduojamo dydžio triukšmo žiedu.

Jau po metų, prasidėjus “Amerikos balso“ ir BBC transliacijoms rusų kalba, šis triukšmas per radijo imtuvus ėmė skverbtis į žmonių namus. Tačiau Lietuvoje kol kas buvo ramu.

Nerimavo tik LSSR komunistų partijos Centro komiteto sekretorius Antanas Sniečkus. Jau 1948-aisiais jis ima atakuoti savo šeimininkus Maskvoje, reikalaudamas organizuoti trukdymus ir Lietuvos teritorijoje, o prasidėjus lietuviškoms “Amerikos balso“ transliacijoms, puola į visišką isteriką. „Antitarybinės radijo laidos, taip pat ir lietuvių kalba, pastaruoju metu labai intensyvėja, o turimų techninių priemonių respublikoje visiškai nepakanka, kad būtų galima visiškai tas laidas nuslopinti –  rašoma A. Sniečkaus rašte VKP(b) sekretoriui Georgijui Malenkovui. Lietuvos partinis vadovas primena, kad  Sovietų Sąjungos ministrų tarybos įsakymai pastatyti radijo trukdymų stotis Vilniuje ir Kaune buvo pasirašyti dar 1950-ųjų gruodį ir prašo kuo skubiau šį nurodymą vykdyti.

Iš tiesų, visu galingumu triukšmo mašinos turėjo būti paleistos 1952-aisiais, tačiau kaip ir visuomet dėl įvairiausių priežasčių tokių planų įgyvendinimas strigo. Vis dėlto tais pat metais Vilniuje, Algirdo gatvėje pagaliau iškilo trys plieniniai monstrai, kurių pasišiaušusios antenos buvo pasirengusios paleisti į eterį nenusakomą gaudesį. Neilgai trukus tokios pat pabaisos sudarkė ir Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, peizažus. 9-jame dešimtmetyje galinga trukdyklė buvo pastatyta ir Panevėžyje.

Kaip nurodo radijo trukdymų tyrinėtojas Rimantas Pleikys, iš viso šiose penkiose trukdymo stotyse iš veikė 60 siųstuvų –  maždaug po 12 kiekvienoje. Galingiausių – Vilniaus, Kauno ir Panevėžio stočių galia siekė po 5 kilovatus. Trukdyklių veikimo principas buvo primityvus, bet reikalavo milžiniškų energijos ir finansinių resursų. Norint visiškai užgožti nepageidaujamą radijo stotį, trukdyklių siųstuvai tuo pačiu dažniu turėjo veikti žymiai didesne galia, nei radijo stoties signalas. Kuo didesnė galios persvara eteryje – tuo efektyvesnis trukdymas. Štai kodėl radijo trukdymai buvo gerokai brangesni, nei pačios “priešiškų balsų“ transliacijos (jei, žinoma, neskaičiuosime programų parengimo išlaidų).

Kita vertus, visu šimtu procentų užgožti oponentų balsų buvo neįmanoma. Vakarų radijo stotys nuolat didino pajėgumus, statė naujus siųstuvus, dubliuodavo programas skirtingais dažniais skirtinguose diapazonuose. Be to, atitinkamai pakreipus imtuvo anteną ar radus tinkamą vietą, trukdyklių gaudesį buvo galima pritildyti tiek, kad žodžiai nors ir sunkiai, bet vis dėlto prasiveržtų pro triukšmą.

Žinoma, buvo ir kitas kovos su eterio triukšmadariais būdas: pasiimti radijo imtuvą ir nuvažiuoti bent 30 kilometrų už miesto, kur trukdyklių efektyvumas praktiškai buvo lygus nuliui. Tačiau ir tai ne visada garantavo sėkmę. Mat Sovietų Sąjungos teritorijoje būta ir kitokio tipo trukdymo stočių, veikusių kelių šimtų kilovatų galia. Jų signalai sklisdavo tūkstančius kilometrų ir apimdavo milžiniškas teritorijas, tarkime, kone visą europinę Sovietų Sąjungos dalį. Šiai teritorijai skirtų siųstuvų triukšmas Lietuvą pasiekdavo iš Vidurinės Azijos. Iš viso tokių jonosferinių trukdyklių prie Sovietų sąjungos sienų buvo trylika – to pakako “uždengti“ visą imperijos teritoriją.  Tiesa, šios trukdyklės nebuvo tokios efektyvios – jų bangų sklidimas priklausė nuo daugybės veiksnių. Tad mažų Lietuvos miestelių ir kaimų gyventojams, galima sakyti, pasisekė – Vakarų balsus jie girdėdavo kur kas geriau, nei miestiečiai.

 

Atlikėjai ir užsakovai

 

Šioje vietoje derėtų paklausti: kas iš tikrųjų valdė šią gigantišką triukšmo mašiną? Formaliai – SSRS sąjunginės ryšių ministerijos 2-oji  valdyba, ir respublikinės ryšių ministerijos. Kaip įmonės trukdymo stotys tiesiogiai priklausė respublikiniams radijo ir televizijos perdavimo centrams – lygiai kaip, tarkime, televizijos ar radijo programas transliuojantys bokštai. Bet ar tikrai?

  1. Pleikys vienoje Žinių radijo laidoje “Laisvės kryžkelės“ yra sakęs, kad KGB užsiimdavo nebent trukdymo stočių personalo atranka. O šis nebuvo gausus: Vilniuje dirbo apie 25-30, kituose miestuose – dar mažiau žmonių. Vienaip ar kitaip per visą Lietuvą būta ne daugiau nei šimto eterio teršėjų.

Vis dėlto istorikas E. Ramašauskas laikosi kitokios nuomonės – pagrindinis trukdytojų sistemos koordinatorius buvo KGB, nors dėl archyvinių dokumentų trūkumo galutinai į šį klausimą negalima atsakyti. Užsienio radijo stočių laidų transliavimo trukdymais užsiminėjo KGB 2-o specskyriaus tarnyba MD, o nuo 1959 KGB OTO (operatyvinio-techninio skyriaus) 2-as poskyris. Tačiau su radijo trukdymais susijusios medžiagos Lietuvos Ypatingajame archyve išlikę nedaug, tad tokią prielaidą galima daryti remiantis tik vienos kitos  bylos apyrašo pratarme. Pačios bylos greičiausiai supleškėjo Grigiškių popieriaus fabriko krosnyse.

Be abejo, net jei radijo trukdymus koordinavo KGB, lemiamas balsas, ką ir kada slopinti priklausė ne šiai žinybai, o Komunistų partijos ideologams. Šie Vakarų radijo balsus skirstė į tris kategorijas. Pirmajai – “juodosios propagandos“ kategorijai – priklausė “Laisvė“, “laisvoji Europa“, “Izraelio balsas“ ir netgi Tiranos radijas. Šios radijo stotys buvo slopinamos elektroniniu triukšmu. Antrajai, arba “pilkosios propagandos“ kategorijai buvo priskirtos tokios radijo stotys kaip BBC, “Amerikos balsas“, “Vokiečių banga“, Pekino radijas. Klausytis jų laidų buvo trukdoma, tuo pačiu dažniu leidžiant iškraipytą radijo stoties “Majak“ programą. Pagaliau, būta ir sovietinių ideologų nuomone, “nekenksmingų“ Vakarų radijo stočių – tokių kaip Švedijos radijas ar Prancūzijos ORTE. Jos apskritai nebuvo slopinamos.

Beje, aštuntojo dešimtmečio viduryje buvo atrastas dar efektyvesnis būdas “juodosios propagandos“ radijo stotims trukdyti. Vietoje elektroninio ūžesio, tuo pačiu dažniu imta transliuoti iš Maskvos diktorių  – vyro ir moters balsais tariamų žodžių fragmentų sumontuotą srautą. Ir jei iš radijo imtuvo sklindantį kriokimą dar buvo galima ištverti, tai tokia “kalba“ tiek veikdavo psichiką, kad po minutės kitos radijo imtuvą norom nenorom turėdavai išjungti.

Ir vis dėlto laisvam žodžiui pavykdavo prasiskverbti pro triukšmo užkardas. Kartais šios užkardos tiesiog imdavo ir išnykdavo. Tai labai priklausė nuo politinių įvykių, tarkime, svarbių tarptautinių forumų, kuriuose dalyvaudavo Sovietų Sąjungos vadovai. Kartais tai priklausė nuo konjunktūros ar šaltojo karo priešininkų santykių. Štai 1963-1968 metais sovietai visiškai neslopino “Amerikos balso“, BBC,  ir „Vokiečių bangos“.  Po 1968-ųjų Prahos pavasario trukdymai vėl atsinaujino, ir netikėtai buvo nutraukti 1976-aisiais. Deja, po 1980-aisiais sovietų įvykdytos invazijos į Afganistaną, trukdyklės vėl užkaukė visu pajėgumu.

Įdomu, kad trukdymai nesiliovė net ir Michailo Gorbačiovo eros pradžioje. Tačiau netrukus atėjo laikas, kai kiekviename Maskvos laikraštyje ar televizijos programoje galėjai perskaityti ar pamatyti tai, ko nebūtum tikėjęsis iš jokių Vakarų balsų. Bet kokios informacinės užtvaros akimirksniu neteko prasmės net ir Lietuvoje, kurioje pavasario potvyniu jau sruvo Sąjūdžio bangos.

Iš štai, iš Maskvos į Vilnių atskriejus nurodymui, 1988 metų spalio 29-osios vidurnaktį kriokiantys triukšmo monstrai nutilo. Šį kartą – visiems laikams. Trukdyklių dokumentacija iškeliavo į Grigiškių popieriaus fabriką ir amžiams pranyko jo krosnyse. Apie jų veiklą daugiau nei žinome, matyt, ir nebesužinosime. Užtat visada žinosime viena – dešimtmečiais iš Vakarų į Lietuvą sklidęs žodis, nors slopinamas, nors trukdomas, ne vienai kartai padėjo išverti ilgą okupacijos žiemą, nepasimesti vertybėse, neprarasti vilties ir sulaukti kovo 11-osios pavasario.

Lietuvos žinios, 2014-03-14

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s