Kruvinos 1944-ųjų Velykos

 AL-140411-05

Prieš 70 metų, 1944-ųjų balandžio 12 dieną sovietiniai partizanai  sudegino Trakų apskrities Onuškio valsčiaus Bakaloriškių. Šiandien prisiminkime šį žiaurų nusikaltimą ir tą kruviną pėdsaką, kurį pakeliui į baubiamąją akciją lietuviškuose kaimuose paliko raudonieji diversantai.

 

Aras Lukšas

 

1944 metų balandžio 12-osios apyaušris. Trečia Velykų diena. Tarp miškų pasimetęs Bakaloriškių kaimas ramiai miega, nė nenujausdamas, kad netrukus jo taikią tylą sudraskys šūvių papliūpos, kad dangų nušvies ne aušra, o padegamųjų šovinių liepsnos.

Apsuptas kaimas buvo užkluptas iš pasalų. Dar akimirka, – ir jau liepsnojo padegamųjų kulkų kliudyti šiaudiniai pirkelių stogai.  Kažkur palei kaimo pakraštį amsėjo minosvaidis, prie namų sproginėjo granatos. Įsiveržę į kaimą užpuolikai stvarstė degančių šiaudų kuokštus ir mėtė juos tiesiai į trobesius, iš kurių pasipylė panikos apimti vienmarškiniai žmonės.

Išgelbėti savo kuklaus turto jie negalėjo – jei kam ir pavykdavo nugriebti kokį drabužių ryšulėlį, baudėjai jį atimdavo ir sviesdavo atgal į ugnį, šaudė iš liepsnų bandančius ištrūkti gyvulius. Tuo tarpu kaimo gyventojai bėgo tolyn link netoliese esančio Bilaiškų raisto, ieškodami ten išsigelbėjimo nuo aplink zvimbiančių kulkų.

Nelaimingiems kaimiečiams nebeliko nieko kita, kaip tik iš tolo stebėti savo žūstančių namų agoniją: žiūrėti, kaip liepsnos ryja jų tėvų ir senelių statytus trobesius, girdėti klaikų deginamų galvijų baubimą ir priešmirtinį kiaulių žviegimą, uosti vėjo atneštą svylančios mėsos kvapą. Tai truko ne vieną valandą, kol pagaliau  stojo tyla. Atlikę savo juodą darbą, baudėjai pasitraukė.

Sugrįžusiems į kaimą žmonėms beliko tik apverkti prarastus savo namus. Iš kaimo neliko nieko – tik degėsiai, tik rusenantys sienojai, tik styrantys pajuodę kaminai.

O po dviejų dienų pogrindinio Lietuvos komunistų partijos Trakų apskrities komiteto sekretorius Michailas Afoninas nusiuntė Rusijoje tūnančiam vadinamojo Lietuvos partizanų jungtinio štabo viršininkui Antanui Sniečkui tokio turinio radiogramą:  „Balandžio 12 d. mūsų partizanai, vadovaujami kpt. Sergejaus, sunaikino, sudegino lietuvių banditų centrą apskrityje – Bakaloriškes; nukauta 18 banditų, trofėjai – 9 šautuvai ir lengvasis kulkosvaidis.“

 

Priešprieša brendo seniai

 

Bakaloriškės nebuvo pirmasis lietuviškas kaimas, kurį sunaikino partizanais save vadinę raudonieji teroristai. Tų pačių metų sausio 29-osios rytą maždaug 150 raudonųjų partizanų, apsiginklavusių automatais, kulkosvaidžiais, šautuvais ir granatomis užpuolė  Eišiškių apskrities Jašiūnų valsčiuje esantį Kaniūkų kaimą. Nužudyti 38 kaimo gyventojai, tarp kurių buvo 19 moterų ir 7 vaikai. Kaimą užpuolikai sudegino iki pamatų. Panaši akcija buvo surengta ir prieš Daržininkus.

Vis dėlto Bakaloriškės ir jo ginkluota savisauga buvo didžiausia rakštis Pietryčių Lietuvoje veikusiam raudonajam pogrindžiui. „Lieka mums dabar dar vienas kaimas vakariniame pakrašty, kuris mums uždaro išėjimus į vakarus. Jie apšaudo beveik kiekvieną mūsų grupę, ir mes jau nemažai turėjome dėl jų aukų. Mes juos jau seniai būtume sutvarkę, kad nebūtų taip blogai su šaudmenimis, bet, tikiuos, jog kai Jūs gausite šį laišką, mes jau būsime juos sutvarkę“., 1944-ųjų kovo pradžioje A. Sniečkui raportavo G. Zimanas.

Kodėl būtent Bakaloriškes raudonieji laikė kone svarbiausiu šio krašto “nacionalizmo centru“, pakalbėsime kiek vėliau. O dabar prisiminkime, kaip Pietryčių Lietuvoje nacių okupacijos sąlygomis atsirado sovietiniai partizanai ir kaip kilo jų priešprieša su vietos gyventojais.

 

 

 

Reikia pastebėti, kad abipusė neapykanta tarp vietos gyventojų lietuvių ir Onuškio valsčiaus komunistų užsimezgė gerokai prieš karą, kuomet 1937-aisiais už šešių kilometrų nuo Bakaloriškių esančiame Dusmenų kaime įsikūrė nelegali komunistų kuopelė. 1940-aisiais sovietams okupavus Lietuvą, Dusmenų raudonieji aktyvistai ėmė terorizuoti vietos girininkijos eigulius, reikalaudami iš valdžios kuo skubiau atleisti juos iš darbo. O ką jau kalbėti apie 1941-ųjų birželio trėmimus, kuriuose aktyviai dalyvavo vietos komunistai – būtent jų dėka per pirmuosius sovietinės okupacijos metus Onuškio valsčius nukentėjo labiausiai visoje Trakų apskrityje. Suprantama, kad šio krašto lietuviai tokios raudonųjų veiklos nepamiršo.

Nuo pirmųjų vokiečių okupacijos valandų Bakaloriškių ir kitų šio krašto vyrai persekiojo ne tik nespėjusius pasitraukti raudonarmiečius, bet ir buvusius sovietinius aktyvistus. Suprantama, kad vietos gyventojų neapykanta buvo nukreipta ir į čionai atsibasčiusius sovietinius partizanus.

Sovietinį ginkluotą pogrindį Pietryčių Lietuvoje pirmą kartą mėginta organizuoti dar 1942-ųjų kovą, tačiau operacija nebuvo sėkminga – tuomet parašiutais nuleistą LKP CK operatyvinę grupę vokiečiai likvidavo beveik iš karto. Ne ką nuveikė ir kitų metų vasarą Rūdininkų miškuose pasirodžiusi jau minėto M. Afonino vadovaujama grupė. Petro slapyvardžiu pasivadinusio M. Afonino partizanai tuomet pasižymėjo nebent “kova“ su taikiais aplinkinių kaimo gyventojais – net G. Zimanas ataskaitoje savo vyresnybei nurodo, kad raudonieji elgėsi kaip tikrų tikriausi banditai, nurodydamas, kad šie „nerodė darbo“ prieš vokiečius, bet daug kur plėšikavo, mušė, prievartavo, girtuokliavo ir žudė, dėl to gyventojai „bijo mūsų ir dažnai laiko vokiečius savo globėjais ir gynėjais.“

Tikrąja raudonojo pogrindžio veiklos pradžia galėtume laikyti 1943-ųjų vasaros pabaigą, kai Rūdininkų girioje atsirado gerai ginkluoti partizaninės kovos organizatoriai, palaikę tiesioginį ryšį su Maskva ir pasižymėję geresne drausme bei organizuotumu. Tačiau šaukštai jau buvo po pietų – įspūdis, kurį vietos gyventojams paliko pirmieji prosovietiniai banditai, neskatino draugiškų kaimų gyventojų jausmų ir vertė juos galvoti, kaip apsiginti nuo tolimesnių raudonųjų išpuolių.

Taigi, 1943-ųjų rudenį, nebegalėdami daugiau pakęsti raudonųjų partizanų banditizmo, Pietryčių Lietuvos kaimų gyventojai ėmė burtis į ginkluotus vietinės savisaugos būrius.  Štai tuomet tarp sovietinių partizanų ir vietos gyventojų prasidėjo pirmi ginkluoti konfliktai, ypatingą mastą įgiję 1944 metų pradžioje. Bakaloriškių tragedija kaip tik ir buvo viena iš šios kovos apraiškų.

 

„Kontrrevoliucijos lizdas“

 

Reikia pastebėti, kad gerai organizuoti Bakaloriškių gyventojai veikė ne vien savo kaimo ribose, bet ir visame Onuškio valsčiuje, o kartais – ir už jo ribų. Iš raudonųjų partizanų pranešimų savo vyresnybei matyti, kad 1944-ųjų sausio 2-4 dienomis jie susirėmė su kaimo vyrais prie Ramoškų kaimo, esančio maždaug už 15 kilometrų nuo Bakaloriškių. Ataskaitoje teigiama, kad kovos veiksmuose nukauti keturi Bakaloriškių “banditai“, iš jų paimtas tanko kulkosvaidis, šautuvas, 20 šovinių. Kaimų savigynos veiklą tyrinėjęs istorikas Rimantas Zizas cituoja ir priešingą šaltinį – lietuvių policijos sausio 5-11 dienų ataskaitą, kurioje rašoma, jog sausio 3 dieną pagalbinės policijos grupei Ramoškų kaime susidūrus su 17 raudonųjų partizanų, žuvo policininkas Kipras Siniauskas, 3 policininkai sužeisti, vienas iš jų ligoninėje mirė. Atrodo, kad tiek viename, tiek kitame dokumente kalbama apie vieną ir tą patį įvykį.

Regis, kad bent jau 1944-ųjų pradžioje Bakaloriškių savigynos pajėgos raudoniesiems partizanams buvo per kietas riešutas – G. Zimano būriams trūko ne tik kovotojų, bet ir ginklų. Taigi. G. Zimanui žūtbūt reikėjo pastiprinimo iš Sovietų Sąjungos teritorijos. Matyt todėl jis rašė A. Sniečkui laiškus, kuriuose Bakaloriškes vadino ne tik Trakų apskrities, bet ir visos Lietuvos “kontrrevoliucijos lopšiu“. R. Zizas cituoja per daugelį raudonųjų partizanų dokumentų keliavusią istoriją aie tai, kad Bakaloriškių vyrai neva važinėję po aplinkinius kaimus, versdami vietos gyventojus “parduoti karvę ir pirkti ginklą“, o nepaklusniųjų sodybas grasino sudeginti.

Vienas iš raudonųjų partizanų veikėjų Juozas Olekas tvirtino, kad 60-70 Bakaloriškių savisaugos vyrų terorizavę aplinkinius kaimus, nereagavę į sovietinių partizanų įspėjimus, tyčiojęsi iš jų, organizavę pasalas, netgi degindavę partizanus rėmusių valstiečių ūkius, šaudydavę jų šeimų narius.

Kad vaizdas būtų dar baisesnis, vienoje Maskvai skirtoje LJPŠ radiogramoje teigiama, kad Bakaloriškių vyrai nužudę mažiausiai 300 „tarybinių žmonių“. Taigi, raudoniesiems nebelikę nieko kita, kaip visiškai sunaikinti jiems nepaklūstantį kaimą.

Į Maskvą nuo metų pradžios nuolat siųstos radiogramos neliko be atsako. Naktį iš 1944 metų balandžio 5-osios į 6-ąją G. Zimano būriai sulaukė pastiprinimo – į Rūdininkų miškus lėktuvais buvo atgabenti nauji gerai apmokyti diversantai ir nemažai ginklų bei šaudmenų.

Dabar raudonieji galėjo veikti. Jau tą patį balandžio 6-osios rytą pogrindinis LKP Trakų apskrities komitetas apsvarstė klausimą „Apie kontrrevoliucinį banditų lizdą Bakaloriškių kaime“. Sprendimas buvo toks, kokio ir reikėjo tikėtis – visas kaimas turi dingti nuo žemės paviršiaus. Nutarime, kurį pasirašė M. Afoninas (Petras), Teofilis Mončiunskas (Žvirblis), Josifas Nikitinas (Sokolovas), Jonas Čiulada (Bevardis) ir Jonas Moliejus (Paukštis), be kita ko sakoma: „Atsižvelgiant į tai, kad banditų kontrrevoliucinis lizdas Bakaloriškių kaime nepasiduoda mūsų politiniam poveikiui ir toliau žudo mūsų žmones (neišsamiais duomenimis, šio kaimo banditai nužudė apie 300 tarybinių žmonių), (…) pavesti būrių vadui drg. Žvirbliui ginkluota jėga sunaikinti kaimą“.

Sulaukę pastiprinimo, raudonieji ėmė nedelsdami ruoštis operacijai. Kaimo sunaikinimui buvo mesta per pusantro šimto gerai parengtų iki dantų ginkluotų kovotojų, kurių pagrindą sudarė buvę frontininkai, vėliau patekę į vokiečių nelaisvę ir sugebėję iš jos pabėgti.

Bakaloriškių puolimui buvo rengtasi kaip rimtai karinei operacijai, tikintis įnirtingo kaimo savisaugos pasipriešinimo. Tuo Bakaloriškių puolimas skyrėsi nuo, tarkime, Kaniūkų sunaikinimo – šį kaimą sausio pradžioje puolė menkiau ginkluotos ir neabejotinai prasčiau parengtos pajėgos.

 

Kruvinas žygis

 

Tuo tarpu Bakaloriškių operaciją planavo ir jai vadovavo kur kas geriau pasirengę patyrę kariai, visų pirma – 34 metų buvęs Raudonosios armijos kapitonas, karo pradžioje ėjęs 20-osios armijos štabo operatyvinio skyriaus viršininko pavaduotojas Sergejus Sergejevas. Baudžiamajame būryje taip pat veikė ir kiti iš vokiečių belaisvių stovyklų ištrūkę Raudonosios armijos karininkai.

Visi šie vyrai neturėjo ko prarasti – prie Lietuvos sparčiai artėjo frontas, o paskui reguliarius Raudonosios armijos dalinius slinko ir SMERŠ-as, ieškantis vokiečių šnipų, išdavikų  ir dezertyrų. Kaip žinoma, su vokiečių nelaisvėje pabuvojusiais, o paskui ir ten ištrūkusiais sovietų kariais ši struktūra dažniausiai elgdavosi be didelių ceremonijų, tad, prieš patekdami saviškiams į nagus, partizanais tapę raudonarmiečiai nėrėsi iš kailio, stengdamiesi išpirkti savo tikras ar nebūtas kaltes draugui Stalinui.

Išsiruošę į žygį Bakaloriškių link, raudonieji partizanai laiko veltui negaišo: visame šešiasdešimties kilometrų kelyje jie paliko savo kruviną pėdsaką. Prieš 24 metus Trakų laikraštyje “Galvė“ buvo rašoma, kad baudžiamasis būrys, žygiuodamas per Smalius, Gruožninkus, Taučionis,  ir Spenglininkus, rasdavo su kuo susidoroti – minėta, kad Gruožninkuose nušautas Zubrickas, Taučionyse sudeginta viena sodyba, Spenglininkuose nušautas Silvestras Bujus, sudeginti jo namai, dviem šūviais sužeistas jo penkerių metų sūnus.

Minimas ir Taučiūnų kaimas, kuriame raudonieji teroristai po ilgų kankinimų nužudė 52 metų šio kaimo gyventoją Joną Seniūtą, šeimos akivaizdoje nušovė Stasį Mikalopą ir Joną Norinkevičių. Buvo ir daugiau šio baudėjų būrio aukų, tačiau jų pavardės taip ir liko nežinomos.

Apie tai, kiek lietuviškų kaimų gyventojų neteko gyvybių per baudžiamojo būrio žygį, galima spręsti ir iš pačių baudėjų ataskaitos, kurioje minima, kad rinktinis būrys, sudarytas iš „Laisvosios Lietuvos“, „Už tėvynę“, „Išlaisvintojo“ būrių partizanų, žygio metu į Bakaloriškes nuėjo 60 km, pakeliui sunaikino 4 priešo pasalas, sušaudė 16 „banditų“.

Ataskaitoje minima ir tai, kad priešakinis raudonųjų būrys nuolat pateikdavo į vietos gyventojų surengtas pasalas ir “nukreipdavo ugnį į save“. Tačiau atsižvelgiant į liudininkų teiginius, jog daugelis kaimiečių buvo nužudyti savo sodybų kiemuose, galima spėti, jog nužudytieji buvę civiliai gyventojai, bei jų šeimų nariai.

Tuo tarpu paties Bakaloriškių kaimo sunaikinimas raudonųjų partizanų šaltiniuose aprašomas labai šykščiai – baudėjai, matyt nesiryžo išsamiai dokumentuoti savo nusikaltimo. Vienas iš baudėjų Juozas Olekas ataskaitoje tik pamini, kad užduotis buvo „pilnai ir sėkmingai“ įvykdyta, visi savisaugininkai sunaikinti.

Kitoje ataskaitoje teigiama, kad Bakaloriškių puolime dalyvavę maždaug 500 raudonųjų partizanų naktį apsupo kaimą iš visų pusių, jį padegė, po kelių valandų iš kaimo liko tik „degėsių krūva“.  „Taip išnyko nuo žemės paviršiaus gana stambus kaimas, pamėginęs padėti lietuvių ir visų tarybinių tautų priešams“, – ciniškai konstatuojama dokumente.

Duomenys apie tai, kokius nuostolius patyrė Bakaloriškių gyventojai, įvairuoja, tačiau skiriasi nedaug. Antai raudonųjų partizanų ataskaitose tvirtinama, kad sudegintas buvo visas kaimas su 38 sodybomis. Jau minėtame laikraščio “Galvė“ žurnalistų turėtais duomenimis, sudegė 41 sodyba, ugnis nepalietė tik keturių prie pat miško stovėjusių trobų. Tuo tarpu vokiečių okupuotame Vilniuje leistas laikraštis „Naujoji Lietuva“ netrukus po įvykių rašė, kad raudonieji iš viso sudegino 71 gyvenamasis namas, o visų ūkio trobesių  – apie 300.

 

Savigyna virto karu

 

Kad ir kokie būtų skaičiai, neginčijama viena – nemažas lietuviškas kaimas virto pelenais. Čia kyla natūralus klausimas – kodėl, pasak raudonųjų, iki dantų ginkluoto “kontrrevoliucijos lizdo“ gyventojai nepasipriešino užpuolikams?

ikro atsakymo į šį klausimą nėra, tad kalbėti galime tik apie versijas. Jau minėtas laikraštis “Naujoji Lietuva“ aiškina, kad “Bakaloriškių vyrai, išbudėję visas šventes, dabar buvo ramūs, kad banditai jų nepuolė ir po švenčių tikrai nepuls“, taigi aktyviai gynybai jie nebuvo pasiruošę. Laikraštyje “Galvė“ pateikiama versija, kad keletas šautuvais ginkluotų kaimo vyrų, vis dėlto išėjo pasitikti užpuolikų.

Vis dėlto, istoriko R. Zizo nuomone, užpuolimas negalėjo būti netikėtas: prieš tai, raudonieji baudėjai siautėjo gretimame Taučionių kaime. Kai kuriais duomenimis, Bakaloriškių vyrus apie tai perspėjo iš Taučionių atbėgęs žmogus. Taigi, labiausiai įtikinama atrodo versija, jog visi gerai ginkluoti kaimo vyrai dar gerokai prieš antpuolį buvo pasitraukę į mišką.

Tuo tarpu raudonieji ilgai užtrukti Bakaloriškėse negalėjo, mat ne taip toli buvo dislokuoti vermachto daliniai. Jau kitą dieną besitraukdami į Rūdininkų girią, sovietiniai partizanai susidūrė su Rūdiškių-Klepočių geležinkelio ruože bunkerį įrenginėjusiais vokiečiais. Pačių raudonųjų duomenimis, per kilusį susišaudymą buvo sužeisti du vokiečių kareiviai.

Tačiau kur kas mieliau raudonieji kovojo su taikiais gyventojais – ne tik su gyvais, bet ir su mirusiais. Laikraštyje “Galvė“ minimas faktas, kad vienoje Gruožininkų kaimo troboje radę pašarvotą gyventoją, kurį jie patys kiek anksčiau ir nušovė, sovietiniai partizanai išvaikė į šermenis susirinkusius žmones, o velionio palaikus sudegino su visu namu.

Tuo metu Bakaloriškių kaimynai darė viską, kad palengvintų sudeginto kaimo žmonių kančias. Visose Onuškio apskrities mokyklose buvo organizuota rinkliava, Onuškio, Bitautonių, Žilinų, Genonių, Dusmenų žmonės siuntė padegėliams maisto, indų, rūbų, avalynės, knygų.

Na, o sovietinių partizanų Trakų apygardos vadovybė nepamiršo paskatinti žiaurų nusikaltimą įvykdžiusių teroristų. Jos sveikinime gegužės pirmosios proga ciniškai giriamasi: “sutriuškinome, nušlavėme nuo žemės paviršiaus apskrities kontrrevoliucinį banditų, lietuvių liaudies priešų centrą Bakaloriškes… Mūsų būrių partizanai ir partizanės, kovotojai už Tarybinės žemės laisvę ateityje dar labiau privalo triuškinti nekenčiamus fašistinius užkariautojus, vydami juos iš šventosios mūsų tarybinės Tėvynės žemės“.

Iš tikrųjų, Bakaloriškių kaimo sunaikinimą ir nieko dėtų civilių žudynes pakeliui į operacijos vietą galima laikyti vienu žiauriausių sovietinių partizanų karo nusikaltimų Lietuvoje. Deja, nei jo organizatoriai A. Sniečkus, G. Zimanas M. Afoninas ir kiti, nei tiesioginiai vykdytojai taip ir nesulaukė teisėto atpildo.

Tačiau tai nereiškia, kad apiplėšto ir  sudeginto kaimo žmonės  pamiršo šį kraupų nusikaltimą . Žiaurumas skatino žiaurumą. Vėlyvą 1944 metų rudenį, kai Lietuvoje jau šeimininkavo sovietai, buvo pririštas prie šieno vežimo, apipiltas benzinu ir padegtas per susirėmimą į lietuvių kovotojų rankas patekęs enkavėdistas. Šis keršto aktas buvo tik pradžia. 1945-ųjų rugpjūtį, Lietuvos laisvės kovotojai surengė iki tol neregėto masto operaciją prieš Onuškio valsčiaus sovietinį ir partinį aktyvą. Jos metu buvo nukautas 31 okupantų talkininkas.

Reikia pastebėti, kad pokario metais Onuškio valsčius iš tiesų tapo vienu aktyviausių antisovietinio pasipriešinimo židinių. Prie šiuose kraštuose besiformuojančio ginkluoto pogrindžio kūrimo labai daug prisidėjo ir gyvi likę Bakaloriškių vyrai: kaimo savisaugos organizatorius ir vadovas Jonas Dambrauskas-Siaubas, vienas žymiausių Pietryčių Lietuvos partizanų Vaclovas Voveris-Žaibas ir kiti kovotojai.

Na, o pačiame Onuškio valsčiuje lietuvių kovos su sovietine valdžia pasižymėjo ypatingu intensyvumu ir žiaurumu. Kaip pastebi R. Zizas, niekur kitur Lietuvoje 1944-1945 metais sovietų valdžia nesulaukė tokio, negailestingo atkirčio, kuriuo tapo kruvini 1945 metų rugpjūčio pradžios įvykiai Onuškio ir Daugų valsčiuose. Pasak istoriko tokį aktyvų pasipriešinimą lėmė ir tai, jog ginkluotas pogrindis paveldėjo kaimų savisaugos organizacines struktūras ir idėjines pasipriešinimo tradicijas.

Kita vertus, Onuškio ir kaimyniniuose Trakų apskrities valsčiuose gyveno daug buvusių Lietuvos pasieniečių, šaulių ir kitų kompromisų nepripažįstančių patriotų. Vedami tarpusavio solidarumo, šie vyrai nepakentė išdavysčių ir negailestingai baudė priešo kolaborantus. Tad galima drąsiai teigti, jog būtent Onuškio ir gretimų valsčių kovotojai į šipulius sudaužė okupantų viltis iki 1945 metų pabaigos sutriuškinti tiek Pietryčių, tiek visos Lietuvos ginkluotą pogrindį.

Bet visa tai – jau kitos istorijos tema. Prie jos mes dar būtinai sugrįšime.

Lietuvos žinios, 2014-04-18

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s