Petras Cvirka: nuo išdaigininko iki kolaboranto

 AL-140418-03

Kovo 25 dieną sukako 105 metai kai gimė lietuvių literatūros klasikas Petras Cvirka. Po dviejų savaičių sukaks 67 metai nuo jo mirties. P. Cvirkai buvo atseikėti vos 38 gyvenimo metai.  Deja, beveik pusę jam skirto laiko talentingas prozininkas tarnavo ne savo Tėvynei, o jos valstybingumo priešams. Ir tai buvo sąmoningas jo pasirinkimas.

 

Aras Lukšas

 

“Jeigu paklaustum dabartinės mūsų literatūros mėgėjų, kuris rašytojas nūnai populiariausias, iš daugelio išgirstum, jog Petras Cvirka. Kas nežino Cvirkos „Frank Kruk“, „Žemės maitintojos“, „Meisterio ir sūnų“? Už „Žemę maitintoją“, už „Kasdienes

istorijas“ Cvirka yra gavęs premijų, bet jokios premijos negali taip rašytojo apibūdinti, kaip jo idėjingumas ir populiarumas skaitytojų masėse.“ Taip apie P. Cvirką žurnale “Mūsų jaunimas“ 1939 metais atsiliepė literatūros kritikas Julius Būtėnas.

Su tokiais vertinimais sunku nesutikti – P. Cvirka tuo metu buvo  tikrai populiarus ir tikrai idėjinis rašytojas. deja, jo populiarumo jo skleidžiamų idėjų mišinys tuo metu buvo tapęs sprogstamuoju užtaisu kurį savo informaciniame ir ideologiniame kare prieš Lietuvą meistriškai naudojo stalininė sovietų Sąjunga.

Tuomet, 1939-aisiais, dirva tokiam karui buvo itin palanki. Tiek didelė dalis visuomenės, tiek jos intelektualusis elitas vis aktyviau oponavo autoritarinei tautininkų valdžiai, kurios politika tapo neutralumo figos lapelis, bejėgiškas laviravimas tarp didžiųjų valstybių ir laukimas.

Nenuostabu, kad valdžios oponentų priešakyje stovėjo daugelis Lietuvos menininkų. Nenuostabu, kad didelė jų dalis užėmė pozicijas, esančias gerokai į kairę nuo centro. Tai lėmė ir Europoje kylanti nacizmo banga, ir mados, kurias diktavo daugelio demokratiškų Vakarų Europos šalių intelektualai.

Kai kas pasakytų, kad oponuoti nedemokratiškai valdžiai – kiekvieno menininko pareiga, jei tik jis nenori tapti “dvaro muzikantu“. Su tuo taip pat sunku nesutikti. Tačiau viena – būti opozicijoje valdžiai, ir visiškai kita – naudotis tokiam oponavimui svetima jėga, nusistačiusia prieš patį krašto valstybingumą.

Daugelis lietuvių intelektualų matė, kur eina ši raudona linija. Tačiau apie P. Cvirką to nepasakysi. Minimais 1939-aisiais šis rašytojas iš kairuolio inteligento ir sovietų simpatiko jau buvo tapęs atviru Kremliaus penktosios kolonos veikėju. Dar po metų, 1940-ųjų rugpjūtį jis atsidurs tarp dvidešimties parsidavėlių, parvešiančių iš Maskvos Stalino saulę, kurios kaitra Lietuvos valstybę pavertė pelenais.

 

Neklaužada

 

Kur P. Cvirka užsikrėtė bolševikinėmis idėjomis? Tikrai ne Veliuonos valsčiaus Klangių kaime gyvenusių ūkininkų šeimoje, kurioje jis atėjo į pasaulį jis 1909 metų kovo 25 dieną.

Apie būsimo rašytojo tėvą žinoma nedaug, mat jis mirė anksti, Petrui dar besimokant Veliuonos pradžios mokykloje. Vis dėlto, kaip prisimena P. Cvirkos sesuo Izebėlė, tėvas turėjęs ne tik amatininko, bet ir menininko gyslelę: jis ne tik meistraudavęs kultuves, šepečius linams šukuoti ar klumpes, bet ir puošdavęs įvairiais ornamentais vaikų grifelines lenteles bei rašymui skirtus pagaliukus. Beveik nesimokęs rašto, tėvas vis dėlto mokėjo skaityti tiek lietuviškai, tiek rusiškai. Būdamas šviesus žmogus, jis jau prieš pat mirtį prisakė žmonai iš paskutiniųjų leisti Petrą į mokslus.

Anksti likusi našle su penkiais mažais vaikais, Aniceta Cvirkienė turėjo atsisakyti dagu ko, tik ne Petro ateities. Moteris iš paskutiniųjų stengėsi įvykdyti velionio vyro valią ir šiaip taip išleido sūnų į Vilkijos  progimnaziją.

Štai čia P. Cvirkos laukė susitikimas, matyt turėjęs didelės įtakos būsimo rašytojo pažiūroms. Mat tuo metu į Vilkijos progimnaziją iš Anykščių buvo atkeltas mokytojas Vincas Petronis, spėjas užsitarnauti ne kokią reputaciją tarp švietimo valdininkų.

Internetiniame anykštėnų biografijų žinyne randame įrašą, jog prieš persikeldamas į Vilkiją, V. Petronis buvo gamtos, gimnastikos ir vokiečių kalbos mokytojas Anykščių vidurinėje mokykloje. 1923 metais V. Petronis drauge su kai kuriais kitais pedagogais įkūrė Anykščiuose kultūros būrelį, kurio nariai platino ir socialistinę literatūrą, slapta skaitė paskaitas.  Būtent dėl kairiųjų ir laisvamaniškų pažiūrų skleidimo mokytojas ir buvo perkeltas į Vilkiją.

Regis, kad V. Petronis iš tiesų turėjo didelės įtakos tolimesniam P. Cvirkos likimui. Ir ne tik todėl, kad jo pavyzdžio paakintas, gimnazistas ir ateitininkų  būrelio pirmininkas ėmė vis labiau krypti į laisvamanybę ir konfliktuoti su tikybą progimnazijoje dėsčiusiu klebonu, kol galų gale pasitraukė iš ateitininkų veiklos. Kur kas svarbiau, kad V. Petronis padėjo P. Cvirkai apsispręsti, ką daryti, baigus progimnaziją.

Tęsti mokslus gimnazijoje buvo nerealu – vieneri mokslo metai kainavo 200 litų, nekalbant jau apie kambario nuomą ir maistą. Su keturiais vaikais likusi Petro motina jam padėti niekuo negalėjo. Taigi, V. Petronis įtikino savo mokinį stoti į Kauno meno mokyklą ir net pasirūpino, kad jis galėtų nemokamai gyventi labdaros draugijos “Žiburėlis” bendrabutyje.

Kaune P. Cvirka susipažino su dviem būsimais komunistų bendrininkais – Jonu Šimkumi, 1940-aisiais redaguosiančiu priešo ruporus  – laikraščius “Darbo Lietuva“ ir “Tarybų Lietuva“ bei Antanu Venclova – tais pačiais metais sutiksiančiu priimti okupantų sudarytos marionetinės Liaudies vyriausybės švietimo ministro portfelį.

O kol kas trijulė krečia iš pirmo žvilgsnio nekaltus pokštus. Antai, P. Cvirka, nukabinęs nuo bendrabučio kambario sienos Vytį, nupiešė jo vietoje kūjį, o ant jo pakabino plaktuką. Dėl bolševikinių simbolių, demonstravimo jis  nenukentėjo, tačiau tuo pat metu prasidėjo ir rimtesni incidentai. Antai, “Lietuvos žinioms“ atsisakius spausdinti jo antiklerikalinę novelę, P. Cvirka paskleidė kalambūrą apie dienraštį redaguojančią asilų kolegiją. Nepamirškime, kad taip P. Cvirka užsipuolė ir savo globėjus, mat pastogę moksleiviui suteikusiai “Žiburio“ draugijai, vadovavo “Lietuvos žinių“ atsakingoji redaktorė Felicija Bortkevičienė. Taigi, netrukus P. Cvirka gavo raštišką įspėjimą, kad pasikartojus panašiems išpuoliams jam teks pasiieškoti kitos gyvenamosios vietos. Tuomet P. Cvirka, tarsi provokuodamas savo strėles nukreipė jau ir į “Žiburėlio“ valdybą. Šį kartą F. Bortkevičienė kategoriškai pareikalauja, kad P. Cvirka nedelsiant išsinešdintų iš bendrabučio. Tačiau, kažkas P. Cvirką užtarus, šis reikalavimas buvo atšauktas.

1928-aisiais, besimokydamas meno mokykloje P. Cvirka savo ir bendrabučio draugų surinktomis lėšomis išleido ir pirmąją knygą. Poezijos rinkinys “Pirmosios mišios” neatnešė jo autoriui nei žinomumo, nei, juo labiau, šlovės. Priešingai – dėl jo kilo nemažai  nemalonumų. Kauno arkivyskupijos kurijai pasirodė, jog knyga įžeidžia tikinčiųjų jausmus. Taigi, remdamiesi tuo metu galiojusiu Lietuvos ir Vatikano konkordatu, dvasininkai kreipėsi į cenzūrą prašydami uždrausti knygos platinimą. Prašymas buvo patenkintas:  konfiskuotas tūkstantinis leidinio tiražas atsidūrė popieriaus fabrike.

Tuo poetinis P. Cvirkos kelias baigėsi. 1930-aisiais Meno mokyklos absolventas apsisprendė, tapti prozininku. Ir neapsiriko – tais pat metais išleistas pirmasis P. Cvirkos novelių rinkinys “Saulėlydis Nykos valsčiuje“ susilaukė tiek kritikų, tiek skaitytojų pripažinimo.

Tai buvo žingsnis į pagarbą ir pripažinimą. Deja, beveik tuo pat metu pradedantis prozininkas žengė ir kitą žingsnį, pamažu nuvedusį jį išdavystės keliu.

 

Kultūrbolševikas

 

Tiesą sakant, P. Cvirkos kelias į bolševikinę penktąją koloną pradidėjo Vytauto Didžiojo Universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto rūsyje, kur vykdavo studentų literatų būrelio “Ekspres“ susirinkimai. Tiesa, pradžioje būrelis nebuvo nei marksistinis, nei komunistinis. Jį greičiau galima apibūdinti kaip prie vyraujančių politinių srovių nepritapusių jaunų literatų sambūrį. Viskas ėmė keistis, kai 1929-aisias būrelio pirmininku tapo P. Cvirkos bičiulis A. Venclova. Būtent jam kilo mintis, kad būrelis turėtų leisti naujos krypties, arba “trečiojo kelio“ literatūrinį žurnalą. P. Cvirka visa galva pasinėrė į organizacinį darbą, o 1930-aisiais pasirodė pirmasis žurnalo “Trečias Frontas“ numeris.

Kurį laiką “Trečias frontas“  atrodė kaip maištingų kairiųjų, nonkonformistų leidinys, kokių tuometinėje Europoje buvo gausybė.  Tačiau nuo ketvirtojo žurnalo numerio “Trečiame fronte“ ima ryškėti naujos tendencijos: į kolektyvą įsitraukus komunistui Valiui Drazdauskui, žurnalas įgijo aiškiai marksistinę pakraipą.

Toks posūkis patinka toli gražu ne visiems žurnalo bendradarbiams. Kaip savo užrašuose pastebi pats V. Drazdauskas, iš “Trečio fronto“ prasišalina arba yra išmesti Jakubėnas Kazys, Kiela, Tysliava, Montvila Vytautas, Biliūnas Jonas. Įstoja naujų: Salomėja Nėris ir Drazdauskas. Buvo priverstas pasitraukti ir Boruta Kazis. Tokiu būdu „Trečio fronto“ kolektyvas sumažėjo ir sudarė jį 8

žmonių grupė: Raila Bronius (Ragaila), Venclova A., Salomėja Nėris (tikra pavardė Bačinskaitė), V. Drazdauskas, Jonas Šimkus(Čiurlis) ir Cvirka Petras“.

Taigi, P. Cvirką žurnalo posūkis į marksizmą visiškai tenkina. Jo pasaulėžiūros evoliuciją įvertina ir V. Drazdauskas, kurio to meto užrašuose skaitome: “Cvirka auga. Metai atgal išleido labai netvarkingą knygą: „Saulėlydis Nykos valsčiuje“. Mato savo klaidas ir dirba kad jas nugalėti. 5N („Trečio fronto“) tilpusioj apysakoj rodo, kad pradeda galvoti socialiai. Savo knygoj „Saulėlydis Nykos valsčiuje“ buvo sentimentalus estetas. Dabar estetizmą ir sentimentalizmą nugali. Reikalinga, kad marksistinė kritika jam vadovautų“.

Rašydamas šias eilutes, V. Drazdauskas nenujautė, kad penktasis “Trečio fronto“ numeris bus paskutinis. Nežinojo jis ir to, kad dar birželio 5-os dienos Valstybės Saugumo departamento pažymoje apie trečiafrontininkus buvo atsiliepiama taip: “Lietuvos rašytojų aktyvistų kolektyvas leidžia Lietuvos aktingosios literatūros ir kultūros žurnalą “Trečias frontas“, kurio redakciją sudaro: Venclova A., Raila B., Šimkus J, be to, jame bendradarbiauja Radžvilas, Bačinskaitė (Salomėja Nėris), Cvirka Petras ir kiti. Jie visi yra aktingi spaudoje bolševizmo-komunizmo idėjos pionieriai“.

1930 metų spalį “Trečias frontas“ buvo uždarytas. Ką daryti toliau, niekas nežinojo. “Ginčai labai aštrūs. Vienos nuomonės nebuvo. Drazdauskas kartojo savo mėgstamą priežodį “nėr ko nusimint, bus blogiau“ ir rimtai įrodinėjo, kad reikia pereiti į pogrindį, užmegzti artimus ryšius su Komunistų partija, dalyvauti jos spaudoje. Man atrodė, kad mes, neatsisakydami savo naujųjų marksistinių pažiūrų, vis dėlto turime dalyvauti viešojoje padoresniojoje spaudoje, nes kitaip negalėsime augti kaip rašytojai. Mane, kiek atsimenu, palaukė ir Korsakas, ir Šimkus. Cvirka buvo linkęs palaikyti Drazdausko nuomonę ir vėliau savo eilėraščius mėgino pasiųsti į Maskvos “Priekalą“,  – taip audringus to meto ginčus vėliau prisimins A. Venclova.

 

Komunistas

 

Kaip matome, P. Cvirka neatsisakė komunistinės ideologijos, tačiau vien idėjomis gyvas nebūsi – reikia ir pinigų. Tad buvęs trečiafrontininkas kurį laiką nevengė skelbti savo kūrybos ir nekomunistinėje spaudoje, o šito pogrindžio bolševikai, išpažįstantys vieną principą – “kas ne su mimis, tar prieš mus“, toleruoti negalėjo.

1932 m. vasarą viename iš pogrindinės LKP pranešimų apie P. Cvirką atsiliepta taip: „Keistas tipas. Jis blaškosi. Tai eina išvien su mūsų priešais, tai neva į kairę suka. Su juo reikia daugiau atsargumo ir gerai ištirt jo manevrą. Ar netur[i] jis kokių nors sumetimų savo pasukime į ,kair[ę]‘?“

Tuo tarpu P. Cvirka ir toliau atkakliai braunasi į “penktąją koloną“ 1932-ųjų rudenį jis pareiškia  V. Drazdauskui apsisprendęs bendradarbiauti tik komunistinėje spaudoje ir įteikia jam du  “Priekalui“ skirtų eilėraščius – “Mašina“ ir “Raudonieji raiteliai“, kurių esmė geriausiai atspindi tokie žodžiai: “Marš, marš, darbo klasė, Leninas mums kelia dvasią, Marš, marš pirmyn!“.

Tačiau revoliucinis patosas bolševikų neįtikina, ir du minėti eilėraščiai dienos šviesos taip ir neišvysta. Negana to, žurnale išspausdinamas anoniminis laika, kuriame P. Cvirka apšaukiamas provokatoriumi.  Tačiau į kampą save įvaręs rašytojas ir toliau atkakliai braunasi į komunistų gretas, rašydamas jiems atgailos kupiną laišką:

“Prašau neatstumti manęs, priimti pagalbos prašančią ranką, kur man dabar eiti? Į buržuazinę spaudą, į šmeižtų, pamazgų ir niekšybių lizdus, kuriais pats esu susitepęs, – niekas ir daugiau niekuomet į ten manęs jokia kaina neįstums. Kad ir kažin kaip būtų, kad ir kažin kaip didelės būtų mano klaidos, aš laukiu pagalbos tik iš tų žmonių, be kurių negalimas mano ateities darbas ir veikimas. Godžiai stengsiuos priimti revoliucinės marksistinės kritikos žodį ir pagal jį taikyti savo darbo žingsnius“.

Toks verkšlenimas sugraudina ne visus. Priešingai, kai kuriuos seno raugo bolševikus jis dar labiau įsiutina. Tuometis LKP vadovas Zigmas Angarietis neseniai komunistiniame laikraštyje “Balsas“ išbadinęs P. Cvirką politine prostitute, dabar ragina nutraukti visus komunistus nutraukti bet tokius santykius su šiuo, pasak jo “žvalgybos agentu“.

Įdomu , kad Z. Angariečio požiūris buvo užfiksuotas ir jau senokai P. Cvirką sekusio VSD raporte, parengtame  1933 metų lapkričio 18 dieną. Čia be kita ko rašoma, jog P. Cvirka „aktyviai komunistų partijoj neveikia. Prieš kelis mėnesius

jis buvo įtariamas kaipo provokatorius. Su pažįstamais partijos nariais jis turi pasikalbėjimus apie partijos nuveiktus darbus ir net duoda silpniesiems nurodymus tame darbe. Pats į aktyvų partijos darbą neina“.

Šiaip ar taip, nei saugumas, nei Lietuvos valdžia jokių priemonių prieš P. Cvirką nesiėmė. Priešingai, 1935 metais pasirodžius romanui “Žemė maitintoja“, o dar po metų – apsakymų rinkiniui “Kasdienės istorijos“, Švietimo ministerija pamalonino jį 1500 litų negrąžintina paskola, skirta kelionei į Prancūziją. Ir visa tai – nepaisant krašto apsaugos ministro Stasio Dirmanto rašto ministrui pirmininkui Jonui Tūbeliui, kur nurodoma, kad romane “Žemė maitintoja“ „pilna replikų, kurios tinka eiti kominterno agitacinėms kalboms“.

Maža to, tuometė Lietuvos spauda džiūgavo, kad minėtą romaną P. Cvirka pastebėjo ir Maskva – už jį SSRS rašytojų sąjunga lietuvių rašytojui skyrė 25 tūkstančių rublių premiją. Vėliau, pasirodžius romano vertimui į rusų kalbą, P. Cvirka buvo pakviestas pasiilsėti rašytojų kūrybos namuose Jaltoje, keliavo po Krymą, lankėsi Sevastopolyje, Odesoje ir Kijeve. Po šios paradinės viešnagės P. Cvirka puolė dar labiau šlovinti sovietinį rojų.

Artėjant 1940-iesiems, P. Cvirka nuolat mynė sovietų pasiuntinybės slenkstį, ir visiems gyrėsi artima bičiulyste su pasiuntiniu Nikolajumi Pozdniakovu. Kaip prisiminimuose pastebi buvęs jo “Trečio fronto“ bendražygis B. Raila, “Cvirka dabar jau visiškai nesivaržė būti raudonojo ambasadoriaus ambasadoriumi…“

 

Kolaborantas

 

Okupaciją P. Cvirka sutiko su didžiausia euforija. A. Venclova prisiminimų knygoje “Jaunystės atradimas“ vėliau rašys, kad tragiškąją 1940-ųjų vasarą rašytojas “buvo tartum naujai gimęs. Jo energija buvo neišsemiama. Straipsnius jis rašė, kur pakliuvo, – redakcijos kambaryje, Laisvės alėjoj ant suolo, kalbėdamasis su draugais; dalyvavo dešimtyse pasitarimų“, „kupinas šimtų projektų, liečiančų spaudą, literatūrą, meno gyvenimą, jis virte virė“.

Tolimesnė įvykių eiga visiškai aiški: P. Cvirka  įstoja į komunistų partiją, “išrenkamas“  butaforinio Liaudies Seimo atstovu ir rugpjūčio mėnesį su dvidešimties kolaborantų delegacija vyksta į Maskvą prašyti, kad Lietuva buvo inkorporuota į SSRS sudėtį.

SSRS ir Vokietijos karo metus P. Cvirka praleido Rusijoje. Sugrįžęs į Lietuvą valstybinio posto jis negavo, tačiau buvo “išrinktas“ sovietinės Lietuvos Rašytojų Sąjungos pirmininku. Tokios pareigos įpareigojo jį “ganyti“ ne visada sukalbamus lietuvių menininkus ir saugoti jų ideologinį tyrumą. Šias pareigas P. Cvirka vykdė taip uoliai, kad vienam buvusiam jo “Trečio fronto“ bendražygiui tai kainavo gyvybę.

1945 metais viename Rašytojų Sąjungos susirinkime P. Cvirka kategoriškai pareiškė, kad sovietinėje Lietuvoje neturi būti  spausdinami Vinco Kudirkos kūriniai. Didįjį varpininką ginti mėgino K. Jakubėnas. „Aš galiu suprasti, kodėl Kudirkos satyrose arkliai baidosi žandarų, bet nesuprantu, kodėl Cvirka baidosi Kudirkos!“ – mestelėjo poetas.

Šie žodžiai buvo lemtingi. Tais pačiais metais kaip sovietinės tikrovės juodintojas K. Jakubėnas P. Cvirkos pastangomis buvo išmestas iš Rašytojų sąjungos. Poetui iš karto užsitrenkė visų leidyklų durys.

Netrukus P. Cvirka įskundžia K. Jakubėną saugumui, kaltindamas poetą antisovietine veikla. “K. Jakubėnas pakeltu basu šaukė, kad grąžintų išvežtuosius brolius. Apie kokius brolius eina kalba, nesunku atspėti. Neabejotinai K. Jakubėnas savo poezijoje reikalavo grąžinti tuos “brolius“, kurie vakar užmušinėjo valstiečius, mūsų tarybinius piliečius, o šiandien pakliuvo į mūsų valstybės saugumo organų rankas. Tiesa, K. Jakubėnas prie Smetonos rašė antismetoninius eilėraščius, vokiečių okupacijos metu dirbo antivokišką darbą, kurdamas eilėraščius prieš vokiečius. Šita jis darė ir tai būtų galima laikyti jo nuopelnu antivokiškame darbe. Tačiau šį jo nuopelną sunaikino antitarybinė veikla, antitarybinis jo pasielgimas“,  – MGB pareigūnams tvirtino P. Cvirka kolaborantas.

1946-ųjų kovą K. Jakubėno bute atlikta krata. Saugumiečiai išsinešė du lagaminus su rankraščiais, o pats poetas buvo suimtas. Du P. Cvirkos minėti eilėraščiai netrukus tapo įkalčiais K. Jakubėno baudžiamojoje byloje.

1947 metų pradžioje K. Jakubėną už antisovietinę propagandą nuteistas penkeriems metams lagerių. Atlikti bausmės poetas buvo išvežtas į Karagandos-Dolinskojės anglių kasyklas Kazachstane. Tiesa, po 7 mėnesių byla buvo nutraukta ir poetas grįžo namo. Tačiau MGB nepaliko jo ramybėje. Poetui ilgai neleista prisiregistruoti Vilniuje, jo tarsi raupsuotojo kratėsi visos leidyklos. . Galiausiai, vėlų speiguotą 1950-ųjų sausio 7-osios vakarą, poetas jis paslaptingai dingo iš brolio namų ir po kelių valandų buvo rastas nuošalioje Kapsų gatvėje – vienmarškinis, sumuštas ir mirtinai sušalęs. Dėl K. Jakubėno mirties iškelta byla labai greitai buvo numarinta, tačiau niekas neabejojo, kad tai KGB darbas.

Sužinoti apie savo niekšybės pasekmes P. Cvirkai nebuvo lemta. Po rašytojų sąjungoje surengto 1947-ųjų gegužės pirmosios vakarėlio jis staiga pasijuto blogai ir apie pusę pirmos nakties išsiruošė į Rožių alėjoje buvusią ligoninę. Budintis gydytojas jo nebeišleido – nutarė palikti nakčiai palatoje. Gavęs vaistų, rašytojas užmigo ir jau nebepabudo – paryčiais medikams beliko tik konstatuoti jo mirtį. P. Cvirkai buvo trisdešimt aštuoneri.

Įdomu pastebėti, kad norėdamas iš Rašytojų sąjungos pastato pasiekti Rožių alėją, P. Cvirka neišvengiamai turėjo kopti į kalną kaip tik toje vietoje, kur ir šiandien, nepriklausomoje Lietuvoje tebestovi jam pastatytas paminklas. Paminklas žmogui, didžiąją savo sąmoningo gyvenimo dalį sąmoningai veikusiam prieš savo valstybę. Ginčai, ar reikia taip saugoti šio ir kitų sovietinių kolaborantų atminimą kartas nuo karto pasigirsta iki šiandien. Dažnai tokie veikėjai  vadinami “prieštaringais“, ar “tragiško likimo“ menininkais. Tačiau mūsų “herojaus“ likimą vargu ar galima pavadinti tragišku – net jo išėjimas Anapilin buvo lengvas ir greitas. O visa kita jis jis sąmoningai pasirinko pats.

Lietuvos žinios, 2014-05-02

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s