Dešimties kaimų respublika

 PENTAX Image

Lygiai prieš 95 metus, pirmomis 1919-ųjų gegužės dienomis formaliai nustojo egzistuoti vadinamoji Perlojos Respublika unikalus reiškinys Lietuvos savivaldos istorijoje. Tačiau ir vėlesniais metais nedidelė perlojiškių bendruomenė neprarado laisvės troškimo ir suvaidino svarbų vaidmenį kovose su Lietuvos nepriklausomybės priešais.

 

Aras Lukšas

 

Vieną iš paskutiniųjų 1919 metų balandžio dienų Lietuvos kariuomenės I pėstininkų pulko kuopa iš Varėnos patraukė link Perlojos miestelio, iš kurio ką tik pasitraukė Raudonoji armija. Vienuolikos kilometrų žygis Varėnos plentu neatrodė nei sunkus, nei pavojingas. Tačiau likus vos pusantro kilometro iki miestelio, Lietuvos karių laukė nemaloni staigmena – ties Mildupio upeliu iš krūmų pasigirdo šūvių papliūpos.

Manydami, kad šaudyto galėjo nuo savo dalinių atsilikę bolševikai, kuopos kariai žygio tęsti nesiryžo ir apsisukę nužygiavo atgal į Varėną, iš kur gegužės 2-ąją sugrįžo jau su kulkosvaidžiais ir artilerijos pabūklu. Paleidę į Perloją keletą sviedinių ir taip privertę nežinomus užpuolikus atsitraukti, Lietuvos kariai įžengė į miestelį ir dar labiau nustebo. Pasirodo, kuopą apšaudė ne bolševikai ar kokia plėšikaujanti gauja, o nedidelis būrelis Perlojos vyrų.

Kodėl perlojiškiai priešinosi savai kariuomenei? Kaip vėliau aiškino miestelio savigynos aktyvistai, susišaudymas įvyko per nesusipratimą – Perlojos vyrai neatpažino Lietuvos karių ir palaikė juos sugrįžtančiais raudonarmiečiais ar lenkais. Ir vieni, ir kiti miesteliui jau buvo pridarę daug bėdų.

Po incidento kuopos vadas įsakė nuginkluoti miestelio apsaugos būrį ir suimti 13 jo vyrų. Jie buvo nugabenti į Varėnoje esantį pulko štabą, o iš ten – į Kauno kalėjimą. Tiesa, po mėnesio visi Perlojos kovotojai sugrįžo namo – bylos jiems niekas nekėlė.

Tą patį gegužės mėnesį Alytaus apskrities administracija išardė dešimt kaimų apėmusią Perlojos savivaldą, šešis kaimus priskirdama Merkinės ir vieną – Nedzingės valsčiui. Pačiam Perlojos valsčiui liko tik trys artimiausi kaimai.

Taip baigėsi maždaug pusmetį trukusi unikalios Perlojos parapijos savivaldos, labiau žinomos kaip Perlojos Respublika, istorija. Nežinia, kas suteikė dešimt kaimų vienijusiai teritorijai tokį titulą, tačiau kitaip nei respublika ją sunku pavadinti: Perloja turėjo visus realiai veikiančius respublikos atributus – įstatymus leidžiančią visuotinę gyventojų sueigą, vykdomosios valdžios funkcijas atlikusį komitetą, kariuomenę, teismą, policiją. Įdomu, kad susikūrusi beveik tą pačią dieną, kai buvo suformuota Lietuvos vyriausybę, Perloja gerokai aplenkė likusią šalies dalį, mat Lietuva respublika buvo paskelbta tik 1920-aisiais, susirinkus Steigiamajam Seimui.

Maža to, šis nedidelis Dzūkijos kampelis su aštuoniomis dešimtimis ginkluotų vyrų sugebėjo efektyviai pasipriešinti įvairiausio plauko atėjūnams, pradedant besitraukiančiais iš Lietuvos vokiečiais, ir baigiant bolševikais bei lenkais. Reikia pridurti, kad net nustojus egzistuoti Perlojos Respublikai, šios parapijos gyventojai ir toliau gynė savo kraštą – tiek organizuodami neformalų savigynos būrį, tiek ir vėliau tapę Lietuvos šauliais.

Šiandien prisiminkime, kaip paprasti kelių kaimų vyrai bei moterys, sugebėjo sukurti sveiku protu ir bendruomenės jausmu grįstą nedidelę “valstybę“ ir kaip ši bendruomenė vėlesniais neramiais laikais gynė savo žemės lopinėlį.

 

Aplenkė Lietuvos valstybę

 

Perloja, kaip ir visa Dzūkija niekuomet nebuvo turtingas kraštas –  didžiausias jo vertybe buvo sumanūs ir drąsūs. Gal ir per drąsu ieškoti perlojiškių sąmoningumo ištakų XIV amžiuje, tačiau 1378-aisias pirmą kartą Perlojos vardą paminėjusiose kronikose kalbama apie tai, jog čia buvusi viena iš penkiolikos svarbiausių Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio pilių, o vietos gyventojams teko atsakingas uždavinys saugoti per miestelį iš Vilniaus į Gardiną vedusį kelią. 1387 metais rašytoje Vygando Marburgiečio kronikoje pasakojama apie Perloją užpuolusius kryžiuočius, kuriuos vietos gyventojai po 6 dienas trukusių susirėmimų išvijo.

Perlojos savivaldos tradicijos siekia 1792 metus, kuomet paskutinis Abiejų Tautų Respublikos karalius Stanislovas Augustas Poniatkovskis suteikė miesteliui Magdeburgo teises.

1918-aisiais paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės perlojiškiai pradžioje nepajuto.  Kaip žinoma, iki tų metų vėlyvo rudens net ir Vilniuje vis dar šeimininkavo kaizeriniai okupantai. Be to, sostinėje veikė ir prorusiški Prano Eidukevičiaus bei Vinco Mickevičiaus-Kapsuko bolševikai. Grėsmę naujai valstybei kėlė ir nepriklausomybę atgavusi Lenkija, dėl savo rytinių sienų kovojusi Lietuvos sąskaita.

Tuo tarpu kurti savos kariuomenės Lietuvos valstybė nė neketino. Remdamasi 1918 metų sausio 8 dieną JAV prezidento Woodrow Wilsono paskelbta tautų apsisprendimo deklaracija, Lietuva tikėjosi, jog ją gins tarptautinė teisė. Net lapkričio 11 dieną tvirtinant pirmąją Lietuvos vyriausybę, jos vadovas Augustinas Voldemaras aiškino: “Lietuvai su niekuo nebekariaujant ir kaimynams neturint pamato ją pulti, didelių pajėgų sienoms saugoti nereikia“.

Galima tik įsivaizduoti, ką lietuviškos valdžios silpnumas reiškė perlojiškiams. Patys vietos gyventojai savo miestelį vadino žirniu prie kelio, kurį mindžiojo ir skriaudė kas netingėjo – tiek besitraukiantys vokiečiai, tiek puldinėjantys lenkai, tiek bolševikai. Tačiau ilgai kentėti tokią savivalę Perlojos žmonės neketino. Dar 1918 metų viduryje maždaug penkiasdešimt vietos vyrų susibūrė į savigynos būrį. Jie apsiginklavo aštuoniomis dešimtimis šautuvų, kuriuos dar 1915 metais buvo nugvelbęs iš vokiečių ir užkasęs vienas perlojiškis. Taigi Perloja savo kariuomenę suformavo gerokai anksčiau, nei Lietuvos Respublika, ginkluotąsias pajėgas pradėjusi kurti tik 1918 metų lapkričio 23 dieną.

Kiek anksčiau, lapkričio 13 dieną, “Lietuvos aidas“ paskelbė vyriausybės atsišaukimą, kuriame  į nepriklausomos valstybės piliečiai raginami “paimti į savo rankas tvarkyti apylinkės gyvenimą“, kitaip sakant – steigti kaimuose ir miesteliuose vietos tarybas ir komitetus.

Perlojiškiams tokio raginimo net nereikėjo. Tą pačią lapkričio 13-ąją, suprantama, dar nė akyse nematę minėto atsišaukimo, miestelio ir jo apylinkių žmonės sušaukė visuotinį susirinkimą ir išsirinko Parapijos Komitetą, kuriam vadovauti buvo patikėta 21 metų perlojiškiui Jonui Česnulevičiui. Šis komitetas tapo tarsi Perlojos vykdomąją valdžia., turėjusia labai plačius įgaliojimus: jam buvo patikėta rūpintis parapijos teritorijos apsauga, vykdyti teisingumą, tvarkyti ūkinius reikalus. Taigi, Perloja, sukūrusi visas valdžios šakas, turėjusi savo teritoriją ir netgi kariuomenę, atrodė kaip tikrų tikriausia respublika, beje, valdoma ne atstovaujamosios, o tiesioginės demokratijos būdu, nes aukščiausioji jos valdžia buvo visuotinė gyventojų sueiga.

 

Nuo gynybos iki teisingumo

 

Pirmasis išrinktojo parapijos komiteto darbas buvo sustiprinti jau egzistavusią ginkluotą Perlojos apsaugą. Nuspręsta, kad savigynos būriui turi priklausyti ne vien savanoriai, bet ir visi galintys kovoti vyrai. Taigi, Perloja dabar turėjo ne tik nedidelė reguliarią kariuomenę, bet ir jos rezervą. Maždaug tūkstantį gyventojų turinčią parapiją nuolat buvo pasirengę ginti apie 80 vyrų, neskaitant keliolikos “rezervininkų“, kurie turėjo papildyti kariuomenės gretas kritiniais momentais. Nuo lapkričio pabaigos  Perlojos apsaugos būriui ėmė vadovauti ką iš Rusijos kariuomenės demobilizavęsis Juozas Lukoševičius. Jam vadovaujant, perlojiškiai ne kartą (nors ir ne visada sėkmingai) susiremdavo ir su vokiečių ir su lenkų reguliariosios kariuomenės pajėgomis.

Tačiau apie karinius perlojiškių žygius pakalbėsime kiek vėliau. O kol kas pasižiūrėkime, kaip jiems sekėsi tvarkyti kasdienį savo nedidelės respublikos gyvenimą.

Greta kovinio apsaugos būrio Komitetas įkūrė ir vietos miliciją. Tvarkai palaikyti užteko šešių vyrų. Viena iš svarbiausių milicijos funkcijų buvo prižiūrėti kaip vykdomi Komiteto nutarimai ir teismo sprendimai.

Apie Perlojos teismą verta pakalbėti išsamiau. Jį sudarė trys Komiteto pirmininko J. Česnulevičiaus vadovaujami autoritetingi perlojiškiai. Teismo posėdžiai vykdavo kartą per savaitę Parapijos namuose. Čia buvo nagrinėjamos tiek “baudžiamosios“, tiek “civilinės“ bylos. Dažniausi to meto kriminaliniai nusikaltimai Perlojoje būdavo muštynės, vagystės ar spekuliacija. Beje, griežčiausiai teismas bausdavo miško vagis ir arkliavagius. Ir tai suprantama: parapijos miškus nuo beatodairiško kirtimo saugojo specialus Perlojos įstatymas, o arklys tuomet buvo neįkainojamas turtas – be jo nebuvo įmanomi nei ūkio darbai, nei tvarkos palaikymas, nei savivaldos gynyba. Tad už pavogtą arklį teismas ne tik skirdavo 500-700 markių baudą, bet ir įmesdavo nusikaltėlį į parapijos namų rūsyje įrengtą kalėjimą. Tiesa, “kalėjimo“ bausmės nebūdavo ilgos – dažniausiai teismas apsiribodavo viena kita nelaisvės para, maitinant nuteistąjį tik duona ir vandeniu.

Spręsdavo teismas ir įvairius turtinius ginčus bei nesutarimus tarp kaimynų. Verta pastebėti, kad vietos teisėsauga netoleruodavo ir tokių dalykų, kaip įžeidimas. Štai ką apie vieną tokį atvejį 1931 metais Akiro slapyvardžiu išleistoje knygoje “Alytaus apskritis“ rašo kraštotyrininkas ir literatas Petras Biržys: “Vienas perlojiškis viešai keikė vietinę pilietę, vadindamas ją prostitute. Teismas nusprendžia: kaltininkas turi sekmadienį, kada žmonės išeina iš bažnyčios, viešai nukentėjusiąją atsiprašyti, o ne – tai kelioms dienoms “sklepan“.

Bet grįžkime prie Perlojos Respublikos apsaugos ir gynybos reikalų. Aštuonioms dešimtis ginkluotų parpijos vyrų teko ginti savo žemės lopinėlį ne tik nuo vagių ir plėšikų, bet ir susigrumti su svetimos reguliarios kariuomenės būriais. Jau vienas iš pirmųjų tokių susirėmimų pareikalavo aukos – perlojiškiams susirėmus su plėšikaujančias vokiečių kareiviais, miestelio gyventojas Povilas Bušniauskas.

Tačiau tai buvo tik pradžia. 1919 metų sausio 6-osios naktį Perlojos savigynos vyrų laukė kur kas rimtesnis išbandymas – susirėmimas su šimtu iš Rusijos grįžtančių lenkų kareivių. Kaip knygoje “Kovojanti Perloja“ pasakoja J. Česnulevičiaus duktė Petronėlė Česnulevičiūtė, į miestelį užklydę lenkai be ceremonijų ėmėsi šeimininkauti klebonijoje – tempė iš klojimo šieną ir šiaudus, landžiojo po kitus trobesius ir, ką radę, tempėsi į savo roges.

Klebonijoje tuo metu buvo tik kunigas Ignas Šopara. Išlindęs pro langą, jis nuskubėjo pas arčiausiai gyvenusį apsaugos būrio narį. Netrukus prie klebonijos atvyko keliolika ginkluotų perlojiškių. Apsupę nekviestus svečius iš trijų pusių, apsaugos vyrai ėmė šaudyti į orą, o paskui – į klebonijos kiemą.

Nesitikėję ginkluoto pasipriešinimo, lenkai aprimo, tačiau iš klebonijos pasitraukė tik praaušus. Bet ant Varėnos – Merkinės plento  atėjūnai pateko į kryžminę perlojiškių ugnį. Išsigandę lenkai spruko į šalis, palikę ir roges, ir ginklus, ir amuniciją. Nuo to laiko visus į Perloją vedančius kelius saugojo ginkluota sargyba.

 

Ties fronto linija

 

Vis dėlto perlojiškai buvo pajėgūs pasipriešinti ne visiems reguliariosios kariuomenės daliniams. 1919 metų vasario mėnesį prie Perlojos priartėjo Alytaus kryptimi žygiavęs Raudonosios armijos Pskovo divizijos 3-asis pulkas. Viena jo kuopa apsistojo pačiame miestelyje. “Mes nuo bolševikų nesigynėme. Viena, buvome per silpni tokiai jėgai pasipriešinti, antra – bolševikai vijo mūsų priešus lenkus ir kovojo su vokiečiais“, – vėliau prisimins vienas iš savisaugos kovotojų Jonas Svirskas.

Taigi, vyrai išslapstė ginklus ir nusprendė leisti svetimos kariuomenėms pliektis tarpusavyje. Tačiau tokia taktika patiko ne visiems. Jaunesni ir karštesni vyrai buvo pasirengę mušti visus, kas tik lenda į Perloją, neišskiriant ir bolševikų. Vis dėlto jiems teko paklusti komiteto sprendimui pataupyti jėgas ir apsaugoti parapijos vyrų gyvybes.

Balandžio pabaigoje raudonarmiečiai iš Perlojos išsinešdino, o paskui besitraukiančius bolševikus Alytaus link jau traukė neseniai suformuotos Lietuvos kariuomenės I pėstininkų pulko kuopa. Štai tuomet ir įvyko šio pasakojimo pradžioje paminėtas incidentas, tapęs paskutiniu Perlojos Respublikos “mūšiu“. Nebelikus  parapijos savivaldos, gegužės pradžioje nebeteko įgaliojimų ir jos Komitetas, ir Teismas, o savisaugos būrys buvo nuginkluotas. Tačiau tuo perlojiškių kova už savo žemę nesibaigė. Artėjo nauji neramūs laikais.

1919-ųjų vasaros viduryje Perloja vėl atsidūrė karo veiksmų zonoje. Dar balandžio 21-23 dienomis okupavusi Vilnių, Lenkijos kariuomenė, nepaisydama Ambasadorių konferencijos nustatytos demarkacijos linijos, birželį užėmė Varėnos-Vilniaus geležinkelį, o liepą vienas skrajojantis jos eskadronas įsiveržė ir į Perloją.

Rugpjūčio viduryje į Perlojoje čia jau šeimininkavo reguliariosios Lenkijos kariuomenės dalinys. Atėjūnai įvedė čia savo tvarką: paskelbė komendanto valandą, apdėjo gyventojus duoklėmis, tvarkai prižiūrėti paskyrė savo šaltyšius. Be to, kai kurie lenkų kareiviai nesibodėjo nei vogti, nei plėšikauti, nei grobti žmones, reikalaudami už juos išpirkos – sviesto ar kiaušinių. Būta ir liūdnesnių atvejų, kai keletas pasipriešinusių savivalei vietos gyventojų buvo tiesiog nužudyti.

Savųjų nuginkluoti savisaugos būrio vyrai jėga pasipriešinti atėjūnams negalėjo, tačiau kovinės dvasios neprarado ir ėmėsi žvalgybinės veiklos, teikdami informaciją Alytaus komendantūrai. Naujų jėgų parapijos kovotojams suteikė ir tai, jog 1920-ųjų pradžioje Alytuje apsistojo po sunkių kovų su bolševikais ir bermontininkais į nuolatinę dislokacijos vietą sugrįžęs I pėstininkų pulkas. Tą žiemą ir pavasarį perlojiškiai ėmėsi partizaninės kovos – grupė savisaugininkų,  įsilaužę į lenkų ginklų sandėlį, paėmė 6 šautuvus, 15 granatų ir dėžę šovinių. Vėl apsiginklavę perlojiškiai ne kartą apšaudė Varėnos plentu traukiančius lenkų kareivius. Be to, parapijos vyrai imdavosi ir diversijų – naikindami priešo komunikacijas, jie pjaustydavo telefono stulpus ir pridarydavo lenkams kitokių nemalonumų.

1920-ųjų rudenį, Perlojai atsidūrus ties pačia lietuvių ir lenkų kovų fronto linija, prasidėjo naujas vietos savigynos veiklos etapas – buvęs apsaugos būrys tapo Šaulių sąjungos Alytaus rinktinės padaliniu. Dabar vietos vyrai vėl buvo ginkluoti, šį kartą – visiškai legaliai. Rinktinė perlojiškiams skyrė 80 šautuvų, 16 tūkstančių šovinių, 30 granatų ir kulkosvaidį. Būriui vadovauti liko tas pats V. Lukoševičius.

Štai kaip apie Perlojos būrio dalyvavimą 1920 metų kovos veiksmuose rašo istorikas Jonas Matusas: „Apie 3 mėn. Perlojos būrys laikė fronto barą, (Merkinė-Valkininkai, beveik 15 km.) drauge su kariuomene, atseit iš pradžių su 1-ojo pulko 4-ąja kuopa, paskui su 6-uoju pulku. Apkasuose gulėdavo 2 kareiviai ir vienas šaulys. Tik gruodžio 7 d. nuo tos pareigos atleistas. Su minėta 4-ąja kuopa perlojiečiai veikė prie Nočios, iš čia traukė per Rudnią, Zervinus, Mančiagirę, Žiūrius iki Perlojos. Čia įvyko žinomos kautynės ant Merkio tilto (X.3). Veikta drauge su 4-ąja kuopa. Per tiltą į aną, Perlojos pusę perbėgo 15 šaulių. Buvo paėmę iš priešų kulkosvaidį, bet spaudžiami turėjo palikti. Sužeistas šaulys J. Jonytis. Paskui, spalio 4 d. lenkai puolė ties Brokraistėle ir Vartavalakiu, bet kariuomenė ir šauliai atsilaikė. Kai grįžo iš baro, perlojiškiai jau rytojaus dieną (X11.8) gavo ginti nuo lenkų savo gimtąją Perloją. Puolimą atlaikė, į nelaisvę paėmė 6 vyrus.

Tais pačiais metais buvo ir daugiau susirėmimų. Perlojiškiai du kartus vyko į Žiūrius, ten susišaudė su priešais ir paėmė kulkosvaidį. Ties Varėna susprogdino geležinkelio tiltą per Merkį (15 vyrų būrys), kur 3 lenkai nukauti ir 2 sužeisti. Paimtas lengvas priešo automobilis. Kenkė, kai priešas bėgo nuo bolševikų: apšaudė traukinį ir plentą, suėmė 15 raitelių“.

 

Niekieno žemėje

 

Deja, kovoti su priešu perlojiškiams teko neilgai. Po lenkų generolo Lucjano Želigowskio “maišto, per kurį, sulaužius Suvalkų sutartį, vėl buvo užgrobtas Vilnius, nustatyta nauja Lietuvos ir Lenkijos demarkacijos linija, nuo kurios į abi puses driekėsi 6 kilometrų neutrali zona. Gruodžio 7 dieną Perlojos būrio šauliai buvo paleisti namo, o pats miestelis ir dalis jo apylinkių atsidūrė niekieno žemėje.

Tuo metu vietos šaulių būrys jau buvo gerokai išaugęs. Jį sudarė 99 vyrai – ne tik perlojiškiai, bet ir Milioniškės, Kaibučių bei Sielovartės kaimų gyventojai. Tačiau, saugantis provokacijų,  galimybė naudoti ginklą neutralioje teritorijoje buvo giežtai apribota. 1921 metų balandžio 21 dieną Šaulių sąjungos vadovybė išsiuntinėjo būriams telefonogramą, kurioje sakoma: “Pafrontės būrių šauliams griežčiausiai uždraustas vartoti ginklą, daryti su ginklu rikiuotės pamokas, ginklą nešioti ir t. t. visu pafrontės ruožu per 10 kilometrų nuo mūsų neitralinės fronto linijos“.

Reikia įsivaizduoti, kokį apmaudą toks nurodymas turėjo sukelti perlojiškiams, juolab, kad tos pačios dienos popietę prie Varėnos stoties pasirodė trys lenkų pėstininkų kuopos. Žvalgybos duomenys rodė, kad sulaukę raitelių eskadrono pastiprinimo, lenkai ketina pulti Perlojos kryptimi.

Ką daryti? Iš Alytaus šaulių štabo į centrą skrieja skubi telefonograma: “Prašau skubiai nurodyti kaip elgtis perlojiečiams prie puolimo. Į Tamstos telefonogramą Nr. 137 veikimas turi būti sustabdytas. Prašau skubiai prisiųsti 10 000 rusiškų šovinių ir 2000 japoniškų.“ Kitą dieną centras vis dėlto patikslino anksčiau duotą įsakymą, nurodydamas, kad “nėra draudžiama gintis ginklu nuo lenkų puolimo tik draudžiama patiems pulti lenkus ir daryti viešas ginkluotas demonstracijas išvengimui puolimų iš lenkų pusės“.

Toks patikslinimas buvo labai laiku ir vietoje, nes neutralioje zonoje ramybės niekada nebuvo: tai šen tai ten joje pasirodydavo lenkų raiteliai, tarp Varėnos ir Marcinkonių nuolat zujo jų šarvuotas traukinys. Tiesa, rimtų susirėmimų tuo metu nekildavo, tačiau perlojiškiams teko nuolat saugoti savo teritoriją nuo provokacijų ir pavienių antpuolių.

1923 metų vasarį, lenkams panaikinus savo pusėje neutralią zoną, Perloja buvo padalinta į dvi dalis, o ginkluota priešprieša vėl virto kruvinais susirėmimais. Vasario 26-ąją lenkai didelėmis pajėgomis puolė lietuvišką miestelio dalį. Į kovą su užpuolikais stojo penkiasdešimties šaulių būrys. Neatlaikę spaudimo, lenkai ėmė trauktis, o juos persekioję lietuviai stojo į durtuvų kautynes. Šiame itin žiauriame mūšyje žuvo du perlojiškiai šauliai ir 15 lenkų. Dar 30 užpuolikų buvo sužeista.

1923 metų kovo 15 dieną Ambasadorių konferencija galutinai pripažino demarkacijos liniją Lietuvos ir Lenkijos valstybių siena. Perloja taip ir liko padalinta dar dviejų priešiškų jėgų, o sienos apsaugą iš vietos šaulių perėmė Lietuvos pasienio policija. Tuo ginkluotos perlojiškių kovos baigėsi.

Tačiau ir vėlesniais laikais perlojiškių kovos dvasia neišblėso. Lietuvą okupavus sovietams, maždaug pusšimtis miestelio vyrų su ginklu rankoje išėjo į miškus ir įsijungė į Dainavos apygardos partizanų gretas. Nepabūgo jie nei trėmimų, per kuriuos Sibire atsidūrė 27 perlojiškių šeimos, nei vėlesnės dvasinės priespaudos. Per visą sovietmetį miestelio gyventojai sugebėjo išsaugoti ir 1930-aisiais pastatytą paminklą Vytautui Didžiajam – komunistinė valdžia ne kartą mėgino jį nugriauti traktoriais, tačiau perlojiškiai, gyvu žiedu apsupę laisvės simbolį sugebėjo jį apginti. Ir tuomet, kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais ,Perlojos žmonės įrodė, kad ir maža bendruomenė, apsiginklavusi meile laisvei ir savo kraštui, gali  apsiginti nuo brutalios svetimos jėgos.

Lietuvos žinios, 2014-05-16

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s