Kilnios sielos aristokratas

 AL-140620-01

Gegužės 4-ąją sukako 124 metai kai Ariogalos valsčiaus Pagausančio dvare gimė rašytojas Jurgis Savickis, didelę savo gyvenimo dalį paskyręs diplomatinei tarnybai. Šiandien prisiminkime kai kuriuos svarbesnius jos momentus.

 

Aras Lukšas

 

Jurgis Savickis šiandien dažniausiai prisimenamas kaip vienas iš originaliausių ir moderniausių lietuvių rašytojų. Pasak literatūros tyrinėtojų, šis autorius bene pirmasis sulaužė “kaimiškosios“ lietuvių prozos tradicijas. Ir tai nenuostabu, nes rašytojo gyvenimas prabėgo dideliuose miestuose. Be to, per du tarpukario dešimtmečius Lietuvoje J. Savickis praleido vos porą metų. Likusį laiką jis skyrė diplomatinei tarnybai, daugiausia – Šiaurės ir Skandinavijos šalyse.

Taip jau susiklostė, kad tuomet Lietuvai užsieniuose atstovavo ne vienas literatas – diplomatais tarnavo ir Oskaras Milašius, Ignas Šeinius, ir Jurgis Baltrušaitis, ir Vincas Krėvė. Vis dėlto J. Savickis visuomet laikė save pirmiausia diplomatu, o tik paskui – menininku. Bet jau tokį įspūdį galima susidaryti iš kai kurių jo pasisakymų ir sprendimų. Kita vertus, meniška prigimtis paliko ryškią žymę jo karjeroje ir ne visada lengvino tarnybą. J. Savickis mokėjo bendrauti su įvairiausiais žmonėmis, palenkti į savo pusę abejingus ar abejojančius, jam puikiai sekėsi uždegti kitus savo kultūriniais projektais. Tačiau rašytojas taip ir neišmoko elgtis su pinigais – tiek savais, tiek valdiškais, jam ne itin sekėsi plėtosi prekybinius ar ekonominius Lietuvos ryšius atstovaujamose šalyse. Pagaliau ir J. Savickio asmeninis gyvenimas, pilnas audrų, vedybų skyrybų, įsimylėjimų ir išdavysčių nelabai derėjo prie diplomato statuso. Galima sakyti, kad jis pats yra vertas romano, kurio niekas taip ir neparašė.

 

Svajonės ir tikrovė

 

“Charakteris mano ūmus, šuniškas, aš pats girių girinis, tarsi sulaukėjęs batsiuvys, nors sielos gilumoje tikiu, kad kur nors bažnyčios ar valsčiaus archyve arba kur dar nors yra dokumentai apie mano nenuginčijamą bajorišką kilmę. Tai jaučiu savo kraujyje“, – 1923-ųjų rudenį laiške žmonai rašė J. Savickis.

Nuojauta nemelavo – mat Jurgio senelė Rozalija Rimaševskaitė buvo senos, nuo 1670 metų savo istoriją skaičiuojančios dvarininkų giminės atžala. 1854-aisiais Rozalia ištekėjo  už valstietiškos kilmės Tomo Savickio. Kodėl – belieka tik spėlioti. Ir pridurti, kad tokių “kodėl?“, kalbat jau apie paties J. Savickio gyvenimą dar bus be galo daug.

Tuo tarpu J. Savickio tėvai 1889 metų vasario 18 dieną išrašytame santuokos liudijime bajorais jau nevadinami. Tiesa, jie buvo pasiturintys ūkininkai – tėvui Augustinui Savickiui galėjo priklausyti gal 80 ha, o motinos Sofijos Barauskaitės šeimai visi 150 ha žemės. Tokius skaičius, remdamasi J. Savickio sūnaus Augustino Savicko asmeninio archyvo dokumentais pateikia literatūros tyrinėtoje Janina Žėkaitė.

1890 metų  gegužės 4-ąją, Savickių šeimoje pasaulį išvydo pirmagimis. Po dviejų dienų Ariogalos bažnyčioje jis buvo pakrikštytas Jurgiu, arba, kaip rašoma bažnyčios metrikoje – Jurijumi. Tikrų žinių apie būsimo diplomato vaikystę išliko nedaug – nėra aišku net kur jis pradėjo eiti mokslus. J. Žekaitė spėja, kad tai galėjo būti Ariogalos berniukų pradžios mokykla. Sulaukęs dvylikos, tėvų buvo išsiųstas mokytis į gimnaziją Maskvoje, kur gyveno jo dėdė Ipolitas Barauskas. Deja, mokslų Jurgis taip ir nebaigė. Tą liudija 1909 metų rugpjūčio 14-ąją išduotas šešių klasių baigimo pažymėjimas, kuriame daugelio dėstomųjų dalykų žinios įvertintos vos “patenkinamai“.

Tėvų raginamas pagalvoti apie tolimesnius mokslus, J. Savickis pasirinko Aukštuosius žemės ūkio kursus Peterburgo. Jurgio tėvą toks sprendimas, regis labai pradžiugino – pardavęs eržilą, jis nupirko sūnui dailią uniformą ir , artėjant 1911-ųjų rudeniui, išlydėjo į tuometinę Rusijos sostinę. T. Savickis nė nenujautė, kad sūnaus mokslai netruks nė pusmečio – 1912 metų sausio pradžioje vaikinas padavė prašymą išbraukti jį iš studentų sąrašų.

Tokio sprendimo priežastį randame tuose pačiuose žemės ūkio kursuose studijavusios visuomenininkės ir rašytojos Janės Narūnės, prisiminimuose: “Patekęs į Rusijos sostinę, Savickis entuziastingai ėmė lankyti didžiulius pasaulinio garso muziejus (Ermitažą, Aleksandro III muziejų) ir meno parodas. Jis labai susidomėjo menu ir įstojo į Meno akademiją studijuoti tapybos“.

Namiškiams apie tokį  sprendimą Jurgis negalėjo nė užsiminti, o pinigų reikėjo. Tad tų pačių 1912-ųjų rudenį jis prašė pašalpos iš Lietuvių dailės draugijos, lindo ir į skolas, blaškėsi tarp Maskvos, Peterburgo ir Krokuvos mėgindamas įsitvirtinti dailės mokyklose.

Ilgai toks slapukavimas netruko – vieną rudenį yla galiausiai išlindo iš maišo. Jaunesnysis Jurgio brolis Antanas vėliau prisimis tokią tėvų namuose vykusią sceną: “Ir štai, praėjus metams ar dviem, vėlų rudens kažkas paklebena. Į trobą įeina Jurgis. Bet, dieve, koks! Apžėlęs Barzda, vilki kažkokia miline, virve perjuosta, ant pečių terba ar maišas, iš kurio kyšo teptukų krūva. Tai ar čia tas pats blizgantis studentas, kurio mokslui buvo išleista tiek pinigų?“ Tėvo reakciją nuspėti nesunku: jis be ceremonijų išgrūdo sūnų per duris. Vėliau, žmonos prašomas, atitoko ir pakvietė grįžti. Tiesa, jokių Jurgio dailės studijų tėvai ir toliau iš principo nefinansavo.

Kita vertus, dailės studijų klausimas greitai atkrito savaime – prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Pirmuosius jo metus Jurgis praleido tėviškėje. “Brolių padedamas, savo vienkiemyje nuleidau kelis eglinius rąstus. Iškasėme gerą rūsį sode. Rąstus užklojome velėnomis. Tokioje patalpoje gyvenome visą vasarą“. Taip 1915-ųjų įvykius dienoraštyje prisimena pats J. Savickis.

 

Melancholiškas Kopenhagos ruduo

 

Visgi karas pakreipė J. Savickio gyvenimą netikėta ir lemtinga linkme. 1915-ųjų rudenį jis grįžo į Peterburgą, kaip Nukentėjusiems nuo karo šelpti draugijos įgaliotinis darbavosi įvairiuose Rusijos miestuose, o metų pabaigoje buvo pasiųstas į Kopenhagą. Ten svarbiausi jo užduotis buvo suskaičiuoti Vokietijos stovyklose laikomis lietuvius karo belaisvius ir pasirūpinti jų grįžimu į tėvynę.

Tačiau įgaliotinio pareigomis J. Savickis neapsiribojo – jam labai rūpėjo, kad Vakarų Europos šalys būtų kuo geriau informuotos apie Lietuvą. Buvo sumanęs išleisti apie savo kraštą ne vieną knygą, įkurti Kopenhagoje Lietuvių informacijos biuro filialą. Greta to, J. Savickis kaip Draugijos įgaliotinis aktyviai dalyvavo ir 1917-ųjų spalį vykusioje Stokholmo konferencijoje, priėmusioje rezoliuciją, reikalaujančią, kad kariaujančios šalys pripažintų Lietuvą nepriklausoma valstybe.

Visa tai neliko nepastebėta:  1919 metų sausio 1 dieną pirmasis Lietuvos ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras paskyrė J. Savickį oficialiu Lietuvos atstovu Kopenhagoje. Nuo pirmųjų dienų diplomatas entuziastingai ėmėsi darbo. Vienas iš svarbiausių jo tikslų buvo tolimesnė informacijos apie Lietuvą sklaida, tad pasiuntinio pastangomis Danijos sostinėje tų pačių metų rugsėjį pradėjo veikti Lietuvos telegramų agentūros biuras, kuriam vadovauti paskirtas iš Stokholmo atstovybės perkeltas rašytojas Ignas Šeinius.

Deja, entuziazmą atvėsino finansinės problemos: ministras pirmininkas  Ernestas Galvanauskas nurodė taupyti Lietuvos atstovybėms skiriamas lėšas ir ką tik įsteigtą agentūrą likviduoti. Lapkričio 1-ąja datuotame laiške J. Savickiui URM valdytojas Petras Klimas apgailestaudamas rašė: “Atkreipiu akį į tai, jog Lietuvos padėtis dabar yra be galo sunki, jog mes neturime lėšų, jog mūsų kariuomenė ir valdininkai jau du ir daugiau mėnesių negauna algų (…).  O pasipiktinusiam dėl tokio sprendimo I. Šeiniui atrėžė: “Mes tiesiog stebėjomės, kaip Jūs užsieniuose visai nustojote orientuotis, kokioje padėtyje mes esame“.

Uždarius agentūrą, J. Savickis ieškojo kitų būdų supažindinti danus su Lietuva – ėmėsi organizuoti parodas.  Vienoje iš jų, pasakojančioje apie Lietuvos išgyventus šešerius karo metus, turėjo būti demonstruojamos “fotografijos, miestai, karo griuvėsiai, karo momentai, kariuomenės atsišaukimai (…) laikraščiai, bonos, pinigai, markės“. Deja, to meto Danijos spaudoje nerasime jokių planuotos parodos atspindžių. Taigi, ji arba neįvyko, arba nesukėlė ypatingo susidomėjimo. pats J. Savickis tokias nesėkmes aiškino viešinimui skiriamų lėšų stygiumi.

Pinigų stygius ėmė kelti J. Savickiui ir asmeninių problemų. Susitikimai, vakarienės su Kopenhagoje reziduojančiais kitų šalių diplomatais ir kitos reprezentacijos išlaidos ėmė klampinti Lietuvos atstovą į rimtas skolas. Laiške J. Purickiui diplomatas skundėsi nebesuduriąs galo su galu: “Joks taupumas negelbsti. Brendama į skolas, šeimynos dorai neaprūpini, prisieina galvą laužti dėl kiekvieno skarmalo ar kostiumo“.

Deja, vietoje prašyto priedo prie algos, J. Savickis netruko susilaukti nemalonaus revizorių dėmesio. 1922 metų gegužę URM Europos Centro departamento direktorius Bronius Dailidė pastebi, kad Kopenhagoje, “gan žymios išlaidos netikslios ar visai nepateisintos“. Kaip pavyzdys nurodomi arbatpinigiai, pasivažinėjimai vežiku ar automobilio nuoma.

Atrodo, kad tokios išvados J. Savickį gerokai suerzino. “Dumčiau iš čia negalvodamas nė minutės. Vėl susikimšti į du kambarius ir gyventi ankstesniu laisvu gyvenimu. Mano nervai – velniop“, – laiške žmonai skundėsi diplomatas.

Minėtą laišką J. Savickis rašė 1922-ųjų liepos pabaigoje. Tuo tarpu į duris beldžiantis drėgnam ir vėjuotam Danijos rudeniui, ėmė bjurti ne tik diplomato nuotaika, bet ir sveikata. Jo rugsėjo laiškai žmonai Idai Trakiner jau persmelkti rimtos depresijos ženklų: “Man kažkas negerai – atbukimas, iniciatyvos stoka, kartėlis, uždarumas liūdesys (…). Paskutines dvi savaites dar prisidėjo nemiga, juodos mintys, galvos skausmai – tai ko iš prigimties nebuvo“, – skundėsi diplomatas.

Tačiau ir ir žmonos paguodos sunku tikėtis. Iš to rudens susirašinėjimo galima spręsti, kad poros santykiai nenumaldomai šlyja. Idos laiškai retėja, I. Savickis priekaištauja jai nesuprantąs, ko ši užsisėdėjusi “savo ramioje Palangoje“, kodėl neskuba “su šalnomis grįžti į Kopenhagą“… Regis, Ida tolinasi nuo savo dviejų vaikų tėvo.

Kokia juoda katė perbėgo tarp Jurgio Ir Idos Savickų, sunku pasakyti. Vieną iš nesutarimo versijų galime rasti jau minėtos J. Narūnės prisiminimuose. Šioji pasakojo, kad Jurgiui išvykus į diplomatinę tarnybą, Ida abu sūnus “pakrikštijo žydišku ritualu“. Ką iš tikrųjų turėjo galvoje prisiminimų autorė, nėra visiškai aišku, nes žydai vaikų nekrikštija. Galimas dalykas, Ida atliko sūnums vadinamąją “Bar micvą“ – sinagogoje atliekamą ritualą, kurio metu judėjų tikėjimo berniukas inicijuojamas į vyrus. Šiaip ar taip, L. Narūnės tvirtinimu, toks žmonos poelgis labai suerzino J.Savickį ir ilgainiui tapo šeimos žlugimo priežastimi“.

Tačiau tuo pat metu būta ir pragiedrulių. 1923 metų kovą Lietuvoje priėmus naują Atstovybių ir konsulinių tarnybų įstatymas, dėl atstovo Kopenhagoje atlyginimas padidėjo pusantro karto, o tai leido J. Savickiui tikėtis išlipti iš finansinės duobės. Deja, tvarkyti finansų diplomatu tapęs rašytojas taip ir neišmoko, tad ir 1923-aisiais vis dar susilaukdavo smulkių, bet įkyrių nemalonumų – revizoriai vis badė pirštu neužpajamuotas įplaukas už konsulines paslaugas, skubino ištaisyti klaidas buhalteriniuose dokumentuose, griežčiau apskaityti išlaidas. Kokių nors rimtesnių pasekmių šios pastabos nesukėlė, tačiau ir vėl teko susiveržti diržą. “Daugiau kaip savaitė nebuvau išėjęs iš namų, nebuvau nevažinėjau tramvajumi ir nebuvau kine!“, – 1923-ųjų rugsėjį rašytame laiške Idai skundėsi J. Savickis, nė nenujausdamas, kad po poros mėnesių jo misija Kopenhagoje bus baigta. Taupant lėšas Lietuvos atstovybę Kopenhagoje nutarta uždaryti, o J. Savickis perkeltas dirbti laikinuoju reikalų patikėtiniu į Helsinkį.

 

Helsinkio šaltukas ir Kauno bohema

 

Helsinkyje buvo dar sunkiau. Suomijos požiūris į kai kurias regiono problemas nebuvo palankus Kauno vykdomai užsienio politikai. Helsinkio nuomone, Lietuvos ir Lenkijos priešiškumas, bolševikinės Rusijos kaimynystėje buvo pavojingas visam regionui. Taigi, suomiai nebuvo linkę nei užtarti Vilnių praradusios Lietuvos, nei skatinti jos kovos už savo sostinę. J. Savickiui teko nelengvas uždavinys įtikinti Helsinkio politikus, jog draugystė su Lietuva jiems naudingesnė, nei bičiuliški santykiai su Lenkija.

Pasak J. Žėkaitės, ministras E. Galvanauskas J. Savickį tokiam uždaviniui parinko neatsitiktinai: “žinojo jo sugebėjimą kontaktuoti, nesiperšant į draugus, bet po ilgesnio ar trumpesnio laiko juo tampantį“.

Užkariauti suomių simpatijas Lietuvai J. Savickis mėgino ir aktyviai vykdytus kultūrinius projektus – atkakliai mėgino suorganizuoti Helsinkyje lietuvių dailės parodą, į suomių kalbą išverstų knygų apie Lietuvą leidybą, žymių Lietuvos menininkų, tarp jų – garsaus operos solisto Kipro Petrausko gastroles, turistinius mainus, Suomijos žurnalistų viešnages Lietuvoje. Deja, ne visiems šiems projektams buvo lemta tapti kūnu – ypač tuomet, kai diplomatui tekdavo susidurti su labai jau lėtai malančiomis Lietuvos URM biurokratinėmis girnomis.

Taip priartėjo 1926-ieji, atnešę netikėtumų tiek Lietuvai, tiek ir jos atstovui Suomijoje. Stiprėjant kairiosios Mykolo Sleževičiaus vyriausybės orientacijai į Baltijos ir Šiaurės šalis, J. Savickis tikėjosi sulaukti paaukštinimo  – laikinasis reikalų patikėtinis turėjo būti paskirtas Nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru. Tačiau visas kortas sumaišė gruodį įvykęs tautininkų perversmas.

Prezidento Antano Smetonos paskirtas naujasis ministras pirmininkas Augustinas Voldemaras, kaip žinia, buvo kur kas labiau orientuotas į Vokietiją ir kitas Vakarų Europos šalis, nei į socialdemokratų valdomus šiaurės kaimynus. O čia dar nutiko baisiai nemalonus incidentas, galutinai nulėmęs tiek paties J. Savickio, tiek ir visos pasiuntinybės Helsinkyje likimą. Laikinasis reikalų patikėtinis leido sau įsivelti į atvirą konfliktą su jį spaudoje užsipuolusia Suomijos metalo pramonės darbininkų profsąjunga ir net ketino teistis su jos veikėjų straipsnį paskelbusio laikraščio redaktoriumi. Tokie ketinimai pašiurpino Lietuvos URM vadovybę.

Beįsiplieskiantis skandalas buvo nugesintas, tačiau be pasekmių neliko. 1927 metų gegužės 10 dieną URM generalinis sekretorius Bronius Kazys Balutis pasirašė raštą, nurodantį, kad Lietuvos atstovybė Suomijoje “turi būti likviduota nuo š.m. birželio 1 dienos“. Vasarą J. Savickis sugrįžo į Kauną, kur rugsėjo mėnesį pradėjo eiti URM Teisių ir administracijos departamento direktoriaus pareigas.

Tarnyba J. Savickiui neatrodė sunki. “Darbo diena baigiasi – 2 valandą!“,  – laiške žmonai džiaugsmingai pranešė ministerijos valdininkas. Už pusdienį darbo jam buvo mokama nemenka 1120 litų alga. Tais pačiais metais J. Savickis buvo paskirtas ir Valstybės teatro direktoriumi. Įdomu, kad už šias antraeiles pareigas premjero A. Voldemaro potvarkiu jam buvo paskirta dar pusantro tūkstančio litų per mėnesį. Toks dosnumas aiškintas tuo, kad, dirbdamas dviejuose darbuose J. Savickis nebegalės skirti laiko kūrybai ir gauti iš jos pajamų.

Abejose pareigose J. Savickis išdirbo dvejus metus, kol 1929 metų rugsėjį A. Smetona paleido A. Voldemaro ministrų kabinetą ir departamento vadovui vėl buvo pasiūlytos pareigos užsienyje, o drauge – ir nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangas. Matydamas tokią perspektyvą, dvigubas direktorius lapkričio pabaigoje nutarė pasitraukti ir iš teatro.

“Mano nusistatymas išeiti iš teatro ir bedirbti vien UR Ministerijoj yra galutinis ir tvirtas. Jokių kitų priežasčių, kad ir išeinančių iš pačios Teatro būklės ar darbo, aš neturiu“, – laiške nusiminusiam teatro kolektyvui pabrėžtinai pareiškė J. Savickis. Vis dėlto toks pareiškimas abejonių. Labai gali būti, kad ne paskutinę reikšmę priimant šį sprendimą turėjo ir Idos pavydo scenos, ji keldavo kėlė bohemišką teatralų gyvenimą panirusiam vyrui. Pasak J. Žekaitė netgi nurodo, kad po vienos tokios scenos I. Savickienė netgi mėginusi nusižudyti.

 

Saulėlydžio link

 

Šiaip ar taip, 1930-ųjų pradžioje, kuomet J. Savickis atvyko į Stokholmą, Savickiai jau greičiausiai nebeplanavo gyventi kartu.Tiesa, kurį laiką Jurgis dar siūlydavo žmonai atvykti ar kartu praleisti atostogas, tačiau 1933-ųjų rugpjūtį rašytas jo laiškas jau skamba tarsi nuosprendis: “Tavo atvykimas į Stokholmą absoliučiai neįmanomas. Aš visuomet priešinsiuos tam, ir durys bus uždarytos“.

Nuo tos akimirkos prasidėjo ilgas ir skausmingas Savickių skyrybų procesas. Regis, kad vėliausiai 1936-aisiais judviejų sudaryta civilinė santuoka, kaip negaliojanti katalikiškoje Lietuvoje buvo anuliuota. O tuo metu pasiuntinys Stokholme jau visur rodydavosi su buvusia konsulato Kopenhagoje sekretore dane Inge Geisler. 1936 metų gruodžio 28-ąją Inge tapo oficialia Lietuvos pasiuntinio žmona.

Greta asmeninių dramų, J. Savickio tuo pat metu laukė ir nelengvos užduotys diplomatiniame fronte, mat Lietuva švedams nelabai rūpėjo. Nepaisant atkaklių premjero Juozo Tūbelio raginimų, investuoti į Lietuvos ekonomiką šalies verslininkai nesiveržė. Tuomet dar tikėtasi, kad dvišalius santykius pagyvins planuojamas A. Smetonos vizitas, tačiau Lietuvos prezidentas į Stokholmą taip ir nenuvyko, motyvuodamas tuo, jog neturi vizitui tinkamo karo laivo. Turbūt nereikia ir sakyti, kad kultūrinio bendradarbiavimo projektai – nuo parodų organizavimo iki leidybos, J. Savickiui sekėsi kur kas geriau.

Ir vis dėlto asmeninės problemos – šlubuojanti sveikata ir niekaip nesusitvarkantys finansiniai reikalai,  ėmė pastebimai kenkti diplomato karjerai. Vilos Pietų Prancūzijoje statyba, automobilis kelionėms po Pietų ir Vidurio Europą, pagaliau, išlaidos gydimuisi, vertė J. Savickį nuolat lįsti į skolas. Arba į akis viršininkams Kaune su prašymais padengti augančias išlaidas. Viskas baigėsi tuo, kad 1937-ųjų pabaigoje J. Savickis buvo perkeltas dirbti į Rygą, o tokį posūkį galima vertinti ir kaip pažeminimą pareigose.

Rygoje J. Savickis taip ir nepritapo: vis kūrė planus, kaip ištrūkus iš Latvijos sostinės ir paskutiniuosius porą metų iki pensijos praleidus kur kurs šiltesniame krašte. Galiausiai 1938-ųjų pabaigoje jis buvo paskirtas dirbti į Ženevą – Lietuvos atstovu Tautų Sąjungoje.

Neatrodo, kad šios pareigos būtų buvusios labai svarbios – visas tarptautines sutartis pamynusi ir karą Europoje pradėjusi nacių Vokietija šiai tarptautinei organizacijai nebepriklausė, tad 1939-ųjų kovą, vokiečiams be ceremonijų aneksavus Klaipėdos kraštą, Lietuvos atstovas buvo bejėgis ką nors esmingai pakeisti.  Tiesa, J. Savickis tuomet taikėsi atstovauti Lietuvai ne tik Tautų Sąjungoje, bet ir Šveicarijoje. Būtent jis pasiūlė sujungti atstovybes Ženevoje ir Berne, kur buvo akredituotas Varšuvoje rezidavęs Jurgis Šaulys. Tačiau viskas baigėsi visai kitaip, nei J. Savickis galėjo tikėtis – Berne buvo paliktas J. Šaulys, o jam pačiam teko grįžti į Kauną.

Čia buvusiam Lietuvos pasiuntiniui pasiūlytos kuriamo Ministrų Kabineto propagandos skyriaus viršininko pareigos, tačiau jų J. Savickis atsisakė. Regis, diplomatas nenorėjo pasitraukti iš URM sistemos ir tapti tiesioginiu ministro pirmininko Antano Merkio pavaldiniu. “Atsidūriau kažkokiame politinių strategų prieškambaryje“ – taip savo padėtį vėliau prisimins J. Savickis, nutaręs nesivelti į neaiškias skirtingų politinių grupių intrigas tuo metu, kai Lietuvoje jau buvo įsikūrusios sovietų karinės bazės. Iki galutinės šalies okupacijos buvo likę vos pora mėnesių. Kas būtų nutikę, jei raudonieji komisarai būtų užtikę buvusį diplomatą pasiūlytame poste, nuspėti visai nesunku.

1940-ųjų birželis užklupo buvusį diplomatą jo viloje Pietų Prancūzijoje, kur jis išvyko pailsėti ir atsidėti kūrybai. Rugpjūtį, sovietams likvidavus Lietuvos diplomatines atstovybes, nepuolė atkakliai kovoti dėl išlaikymo iš užsienyje laikytų valstybės aukso atsargų, nors paremiamas prašėsi ne kartą. Karo metais metų vertėsi vien iš savo ūkio, tuo pat metu rašydamas literatūrinį dienoraštį “Žemė dega“. Po karo lyg ir ketino atsisveikinti su kūryba. O gal ir su gyvenimu, nes dar 1938-aisiais, gydytojų prigąsdintas, viename laiške tvirtino, kad gyventi jam likę vos septyneri metai…

Tačiau prognozės neišsipildė – po karo likimas jam padovanojo dar antra tiek nelengvų, tačiau neabejotinai kūrybingiausių metų. Mirė rašytojas ir diplomatas 1952-ųjų gruodžio 22 dieną. Savo bičiuliui skirtame nekrologe rašytojas Jonas Aistis tuomet rašė:

“Vertino jis žmogų tik pagal žmogaus žmogišką vertę. Su daržininku jis buvo daržininkas, su prastuoliu – prastuolis, su diplomatu – diplomatas, su rašytoju – rašytojas ir su visais kilnios sielos aristokratas. (…) Visas nelaimes jis nešė ant savo didvyriškai tvirtų pečių. Tai tikrai vertas pasididžiavimo lietuvis ir tikras savo tautos ambasadorius“.

Lietuvos žinios, 2014-06-27

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s