Lietuviškų sparnų triumfas

AL-140829-07

1934-uosius galima drąsiai pavadinti lietuviškos karo aviacijos triumfo metais. Tą vasarą precedento neturintis žymaus lakūno ir konstruktoriaus Antano Gustaičio sukurtų orlaivių ANBO-IV skrydis aplink Europą apstulbino senąjį žemyną.

 

Aras Lukšas

 

Europos spauda žarstė pagyras lietuvių pilotams ir orlaivio kūrėjui. Paaiškėjo, kad net ir nedidelė jauna valstybė pajėgi sukonstruoti karo lėktuvą, daugeliu atžvilgių ne tik nenusileidžiantį, bet netgi pranokstantį didesnę patirtį turinčiose šalyse kuriamas kovos mašinas.

Lietuviški ANBO-IV įveikė dešimtį tūkstančių kilometrų, nepatyrę nė menkiausio gedimo ar nesklandumo. O juk skrydžio maršrutas driekėsi virš keturių jūrų, kurios ne visos buvo svetingos ir virš Alpių bei Karpatų kalnų, iš kurių taip pat buvo galima tikėtis pačių nemaloniausių siurprizų. Ir vis dėlto pilotai ne tik laimingai apskrido Europą, bet ir sugrįžo į gimtąjį Aleksoto aerodromą minutės tikslumu.

Tai buvo ir asmeninis A. Gustaičio triumfas, paskatinęs talentingą konstruktorių naujiems sumanymam ir darbams. Kuklios aviacijos dirbtuvės, kuriose ir gimė visi ANBO lėktuvai, galėjo virsti didele orlaivių gamykla, o Lietuva greičiausiai būtų išgarsėjusi kaip aviacijos pramonės šalis.

Visa tai galėjo būti. Tačiau nebuvo. Tuomet niekas nė sapnuoti nesapnavo, kad praėjus vos šešeriems metams po lietuviškų sparnų triumfo, viską, kas buvo sukurta brutaliai sutryps sovietinių okupantų batai, o paties A. Gustaičio gyvenimą užbaigs NKVD budelio kulka…

Tačiau apie visa tai – kiek vėliau. O kol kas su tūkstančiais nieko nenujaučiančių lietuvių sugrįžkime į tvankią 1934 metų liepos 19-osios pavakarę, kuomet Kauno Aleksoto aerodrome nebuvo nė kur obuoliui nukristi. Nepaisydami kaitros, tūkstančiai kauniečių susirinko čia pasitikti sugrįžtančių karo lakūnų. Artėjant trečiai valandai, aerodrome pasirodė ir vyriausybės nariai su ministru pirmininku Juozu Tūbeliu priešakyje.

“Lygiai 15 valandą pasigirdo propelerių ūžimas ir aukštai padangėse pasirodė trys taškai, kurie kas sekundė augo ir ryškino savo formas, kol pagaliau visa jėga, smarkiai ardydami orą, pralėkė virš aerodromo, apsuko ratą aplink Kauną ir vienas po kito nusileido. Susirinkusieji kėlė ovacijas, apsupo juos ir eskadrilės vadui įteikė daugybę gėlių, kurias jis pasidalino su žygio kolegomis“.  Taip apie Antano Gustaičio vadovaujamos karo lėktuvų ANBO-IV grupės sutiktuves po tris savaites trukusio skrydžio pasakojo liepos 1934 metų 20-osios “Lietuvos žinios“.

Lietuvių skrydis, skirtas paminėti Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūties metines, prasidėjo birželio 25-osios ir nusidriekė per Stokholmą, Kopenhagą, Amsterdamą, Briuselį, Londoną, Paryžių, Marselį, Romą, Udinę, Vieną, Prahą, Budapeštą, Bukareštą, Kijevą ir Maskvą. Ir visur mūsų pilotai buvo sutinkami kaip itin garbingi svečiai. Ypač Maskvoje. Bet apie tai – irgi šiek tiek vėliau.

 

Skrydis į tėviškės laukus

 

O kol kas, prieš tęsdami pasakojimą apie legendinį skrydį, tiesiog privalome skirti keletą pastraipų lėktuvų trijulės vadui A. Gustaičiui ir jo kurtiems orlaiviams.

1919 metų gruodį baigęs Kauno aviacijos mokyklą, karo lakūno karjerą A. Gustaitis pradėjo Nepriklausomybės kovų lenkų fronte.

Pasibaigus kovoms, 1921-aisiais pilotas paskirtas į Antrąją oro eskadrilę, 1922 metų liepą baigęs aukštojo pilotažo kursus,  tapo pirmosios oro eskadrilės lakūnu, o 1923 metų kovą vyresnysis leitenantas paskirtas Mokomosios eskadrilės vadu.

Vis dėlto vien karjeros ir padangių aukštumų A. Gustaičiui neužteko – jaunas vyras turėjo dar vieną svajonę – sukurti ir pakelti į dangų savo paties konstrukcijos orlaivį. Svajonė tapo tikrove 1925 metų liepos 14 dieną, kai iš Aleksoto pirmą kartą pakilo A. Gustaičio sukonstruotas ANBO-I.  Sėkmingai nu­tūpęs tėviškės laukuose netoli Sasnavos, pilotas ryžosi kur kas drąsesniam žygiui ir nuskrido iki Rygos.

Taip pačiais metais A. Gustaičiui atsivėrė naujos galimybės: 1925 metų spalį, gavęs Krašto apsaugos ministerijos  stipendiją, jis išvyko  studijuoti lėktuvų konstravimo į aukštąją Paryžiaus aeronautikos mokyklą. Baigęs mokslus ir grįžęs į Lietuvą, A. Gustaitis ėmėsi organizuoti serijinę lėktuvų ANBO gamybą. Taip jau sutapo, kad jo triumfo diena vėl tapo liepos 14-oji – būtent tą 1932 metų dieną į orą pirmą kartą pakilo ANBO-IV, netrukus pelnęs šlovę visoje Europoje.

Per septynerius metus A. Gustaitis sukūrė ir ištobulino keturis orlaivio modelius. Kad suvoktume šių darbų mastą, galime palyginti jo “pirmagimį“ ANBO-I su ketvirtuoju šio orlaivio modeliu, nustebinusiu visą Europą.

1925 m. vasarą Aviacijos dirbtuvėse buvo pastatytas ANBO buvo žemasparnis monoplanas, turėjo 30 arklio galių oru aušinamą variklį o didžiausias jo greitis siekė 143 kilometrus per valandą.

Tuo tarpu 1932 metais pradėtas bandyti ANBO-IV jau vadinamas greičiausiu ir efektyviausiu lietuvišku karo lėktuvu. Jo 580 arklio galių angliškas “Bristol Pegasus“ variklis leido orlaiviui pasiekti 290 km/h greitį.

ANBO-IV, aprūpintas automatiniais fotoaparatais ir kita tiems laikams modernia technika,  buvo skirtas žvalgybai,  bet galėjo būti naudojamas kaip lengvasis bombonešis. 1932 metų lapkričio 14-ąją visi orlaivio bandymai buvo baigti. Kad galima pradėti serijinę šio kovos lėktuvo gamybą, liudijo tą dieną  Generalinio štabo valdybos viršininko Zenono Gerulaičio vadovaujamos komisijos aktas:

“[…] Technikos atžvilgiu lėktuvas ANBO-IV yra pastovus ore, patogiai valdomas, greitis didesnis kaip kitų lėktuvų, pakilimas geras, turi labai mažai sukniedijimų, turi mažą prabėgimą nusileidžiant. ANBO-IV gali konkuruoti su kitais ir užsienio lėktuvais ir kartais technišku atžvilgiu juos pralenkia. […] Dirbimas lėktuvo ANBO-IV savo dirbtuvėse atsieis žymiai pigiau, negu perkant svetimos konstrukcijos lėktuvus, nes dirbs savo dirbtuvėse, darbas ir dalis medžiagos bus sava; dirbs jau turimas personalas ir savi darbininkai, dalis išlaidų netiesioginiu būdu grįš iždui […].

 

Nuo idėjos iki skrydžio

 

Kaip tik tuo metu A. Gustaitis ir sumanė parodyti Europai, kad ir maža šalis gali statyti puikius orlaivius, niekuo nenusileidžiančius didžiųjų valstybių kurtoms mašinoms. Tačiau įgyvendinti sumanymą pavyko tik 1934-ųjų vasarą, minint S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio per Atlantą metines.

Skrydžio įgula galutinai buvo suformuota birželio 17 dieną. Numatyta, kad pirmuoju lėktuvu skris pats eskadrilės vadas A. Gustaitis ir žvalgas kapitonas Juozas Namikas, antruoju – pilotas kapitonas Jonas Liorentas ir žvalgas leitenantas Romualdas Marcinkus, trečiuoju – pilotas leitenantas Jonas Mikėnas ir aviacijos dirbtuvių vyresnysis mechanikas Kazys Rimkevičius.

Pasirengti kelionei A. Gustaičio bute įsikūręs skrydžio štabas laiko turėjo nedaug, tuo tarpu tiek organizacinių, tiek kitokių parengiamųjų darbų netrūko. Kaip 1935 metais žurnale “Plieno sparnai“ prisimins viename lėktuve su A. Gustaičiu skridęs žvalgas J. Namikas, visi organizaciniai reikalai užgriuvo eskadrilės vado pečius. Tuo tarpu kitiems įgulos nariams reikėjo išsiaiškinti, kokie orai jų laukia visame kelyje, sureguliuoti kompasus ir kruopščiai nužymėti skrydžio maršrutą žemėlapiuose, kurie iš viso sudarė apie šimtą lapų. Visiems šiems darbams prireikė geros savaitės.

Ir štai, saulėtą bet vėjuotą birželio 25-ąją, lygiai dešimtą ryto sugaudė galingi ANBO-IV varikliai. Apsukusi atsisveikinimo ratą aplink Kauną, eskadrilė pasuko į Vakarus Švedijos link.

Šiuo pasakojimu neketiname atkurti visų eskadrilės skrydžio detalių. Juolab, kad visą kelionę 1935 metais puikiai aprašė kapitonas J. Namikas. Tuo tarpu mes susitelkime ties pavojingiausiais ar tiesiog kurioziškais momentais, galėjusiais jei ne sužlugdyti, tai bent jau gerokai apsunkinti lietuvių pilotų skrydį.

Taigi, praleiskime kelionės atkarpą iš Kauno į Stokholmą virš ramios ir draugiškos Baltijos, paminėdami tik tai, kad Švedijos sostinėje pilotai viešėjo dvi dienas.

Ilgėliau neapsistokime ir ties poros valandų sustojimu Kopenhagoje. Įtemptas skrydžio grafikas neleido pilotams ilgėliau užsibūti Danijos sostinėje, nes dar tą pačią birželio 27-ąją jie turėjo pasiekti Amsterdamą. Štai šiame etape ir prasidėjo pirmieji nemalonūs netikėtumai.

Visų pirma, skrydžiui į Olandijos sostinę lakūnams teko rinktis patį nepatogiausią ir pavojingiausią kelią: negavusi Vokietijos leidimo skristi virš jos teritorijos, ANBO trijulė buvo priversta kone visus 1300 kilometrų grumtis su itin nesvetingai nusiteikusia Šiaurės jūra.

Tačiau apie šį kelionės etapą leiskime papasakoti pačiam J. Namikui. “Aplinkui debesų rūkas, lietus ir jūros sunkus juodas vanduo. Nykios tamsos apsupta, per lietingas džiungles nešasi  mūsų eskadrilė. Vėjas varto, blaško, susikaupęs iškelia aukštyn ir vėl meta į oro duobę (…). Prieky nieko nesimato. Akiniai, žemėlapis aplyti tik matytis kompaso ir laikrodžių rodyklės. (…) Didžiausio nerimo kelia klausimas, kur mes išeisim iš jūros?“, – skaitome piloto prisiminimuose.

Vis dėlto, kaip žurnale prieš porą dešimtmečių leidinyje “Plieno sparnai“ paskelbtame straipsnyje pastebi jo autorius Romas Putra, “eskadrilė egzaminą sėkmingai išlaikė ir 06.27 d. nusileido Amsterdame. Čia lakūnus pasitiko ir nusivežė pavaišinti į prabangų restoraną geras Gustaičio pažįstamas, lėktuvų konstruktorius ir gamintojas Antonis Fokeris“.

Toliau – Briuselis, kurį eskadrilė pasiekė be ypatingų nuotykių. Kita vertus, belgams ANBO-IV sukėlė didžiulę nuostabą: kaip gali būti, kad Belgija, senos ir išvystytos pramonės šalis, pati iki šiol negamina kovinių lėktuvų, o štai vos 16 metų gyvuojanti Lietuva nedidukėse aviacijos dirbtuvėse sugebėjo sukurti aukščiausios klasės orlaivius!

Londone ir Paryžiuje mūsų lakūnai užsibuvo kiek ilgėliau – abiejose sostinėse jie užtruko po tris dienas. Londone tuo metu kaip tik vyko didžiulė aviacijos šventė ir orlaivių parodos. Tuo tarpu Paryžiuje, į kurį ANBO eskadrilė atskrido liepos 3-ąją, lietuvių lakūnams buvo pasiūlyta apsilankyti  lėktuvų bandymų centre, “Hispano Suiza“ aviacinių variklių ir ginklų gamyklose. Reikia pastebėti, kad A. Gustaičio vadovaujamos eskadrilės pilotams Paryžiuje buvo parodyta ypatinga pagarba – jie buvo apdovanoti prancūzų garbės ženklais.

Tolimesnis eskadrilės kelias nusidriekė į pietus. Papildžiusi kuro talpas Marselyje, ANBO trijulė per Viduržemio jūrą pasuko link Romos. Italijoje lietuvių pilotų laukė ilgiausia viešnagė – jie pabuvojo ne tik šalies sostinėje, bet netgi keleiviniu lėktuvu buvo nuskraidinti į Milaną, kur lankėsi aviacijos muziejuje ir vietos aeroklubo šventėje. Na, viešnagės kulminacija tapo lietuvių lakūnų susitikimas su pačiu Italijos diktatoriumi Benito Mussoliniu. Kaip pastebi aviacijos istorikas Gytis Ramoška, “pulkininkas leitenantas Gustaitis įteikė jam Lietuvos albumą ir itališkai pasakė sveikinimo kalbą, nustebindamas Musolinį ir jo svitą.“

Liepos 11-ąją prasidėjo itin sudėtingas skrydžio etapas – pakeliui į Vieną eskadrilė turėjo įveikti aukštas Alpių viršukalnes. “Kylam į viršų. Aukštyn ir aukštyn lipa lėktuvai. 2500, 3500 mtr., bet vis atrodo mažai ir mažai (…). Aštrūs šlaitai, niūrūs tarpekliai ir baisiai gilios prarajos seka viena paskui kitą. Kalnai milžinai stojasi skersai kelią. Tyliai skrenda lėktuvai virš niūrios kalnų stichijos. Didingas jausmas nustelbia visus jausmus, bepalikdamas tik menkystę“, – skaitome J. Namiko prisiminimuose.

 

Žaibai virš Karpatų, tostai Maskvoje

 

Skrydį virš Alpių apsunkino ir smarkus kalnų vėjas, atkakliai mėginęs nustumti eskadrilę nuo numatyto kurso. Pilotams teko jį perskaičiuoti vėl, ir vėl, ir vėl, tačiau šis darbas davė puikų rezultatą: po kurio laiko rūstūs kalnai pasiliko už nugaros, o horizonte pasirodė melsva Dunojaus juosta. Štai ji, taip sunkiai pasiekta Viena!

Penketas valandų Austrijos sostinėje ir galingi ANBO varikliai vėl sugaudžia, nešdami eskadrilę į Prahą. Toliau –  Budapeštas, kurį, beje, mūsų pilotai dar Kaune norėjo išbraukti iš kelionės maršruto.

Nežinia, ar lakūnai tokie pat prietaringi, kokiais laikomi jūrininkai, bet skrydis į Vengrijos sostinę turėjo vykti liepos 13 dieną. Vargu, ar tai negeras ženklas, tačiau Karpatai, kuriuos teko perskristi, parodė visą savo rūstybę. Virš kalnų eskadrilę užgriuvo juodi audros debesys, aplinkui blykčiojo žaibai, kurių kiekvienas galėjo būti lemtingas. Tačiau ir šiame sunkiame skrydžio etape sėkmė nuo eskadrilės nenusigręžė – orlaiviai sėkmingai pasiekė Budapeštą.

Dabar eskadrilės laukė paskutinysis maršruto etapas: Bukareštas, Kijevas ir galiausiai – Maskva, kurią eskadrilė pasiekė liepos 16-ąją. Beje, kelionė į sovietų sostinę taip pat buvo itin sudėtinga: nei žemės, nei orientyrų. Dangų virš Rusijos dengė stori niūrūs debesys, tad pilotams teko kilti į 4 kilometrų aukštį, kas sudaro lygiai pusę tokio tipo orlaivių aukščio lubų.

Šiaip ar taip, Maskvos centrinį aerodromą eskadrilė pasiekė sėkmingai, o jos pilotai buvo sutikti itin pompastiškai, su rusišku užmoju. Kaip prisimena J. Namikas, jau aerodrome plaikstėsi milžiniškas plakatas su užrašu: “Sveikiname draugiškos Lietuvos lakūnus!“

Svečiai buvo apgyvendinti puikiame Maskvos “Inturisto“ viešbutyje. Iškilmingus pietus lietuvių lakūnams surengė pats SSRS Karinių oro pajėgų viršininkas, po pietų svečiai buvo pakviesti į operetės spektaklį. Kitą dieną lietuviams buvo surengtos ekskursijos į automobilių fabriką ir lėktuvų gamyklą, kurioje tuo metu buvo statomi milžiniški keturmotoriai bombonešiai, o visą viešnagės programą vainikavo Tušino aerodrome surengti masiniai parašiutininkų šuoliai.

Per visas tris viešnagės Maskvoje dienas netruko iškilmingų tostų, kalbų apie SSRS ir Lietuvos draugystę. Lietuvos lakūnai sovietų sostinėje tuomet tikrai galėjo pasijusti kaip ypatingi svečiai, o Maskva turėjo atrodyti kaip šiltas ir draugiškas miestas. Ar eskadrilės vadas dar tikėjosi čia apsilankyti? Gal taip, gal ir ne, tačiau bet kuriuo atveju jis negalėjo nė susapnuoti, kad po ketverių metų jis grįš čia jau nebe savo noru ir kad vietoje prabangaus “Inturisto“ viešbučio kambario jo lauks Butyrkų kalėjimo vienutė, tapsianti paskutiniaisiais jo namais.

Bet kol kas grįžkime į tą džiaugsmingą 1934-ųjų vasarą ir pacituokime aviacijos istoriką G. Ramošką: “Liepos 19 d. ANBO-IV lėktuvų grandis paliko sovietų sostinę ir pasuko į Vakarus. Nusileidę Velikije Luki aerodrome ir prisipildę bakus benzino, tą pačią dieną 18 val. vienos minutės tikslumu mūsų lakūnai parskrido į Kauną. Lygiai prieš metus, liepos 19 d. šiame aerodrome nusileido lėktuvas su S. Dariaus ir S. Girėno palaikais.“

Taip baigėsi unikalus Lietuvos aviatorių žygis, kurio dėl suprantamų priežasčių niekas niekada nepakartojo: po penkerių metų virš Europos užslinko juoda karo naktis, o dar po metų nebeliko ir pačios Lietuvos, ir jos aviacijos.

 

Sutryptos svajonės

 

Tačiau tuo metu ANBO-IV triumfas įkvėpė A. Gustaitį naujiems darbams – jis ėmėsi kurti naujus, dar tobulesnius ANBO modelius. Paskutinysis inžinieriaus kūrinys – ANBO VIII pirmą kartą į orą pakilo 1939 metų rugsėjo 5-ąją. Tuomet Kauno aviacijos dirbtuvėse buvo planuota pagaminti apie 60 tokių lengvųjų bombonešių ir apginkluoti jais 2 ar 3 eskadriles. Deja… Tiek lėktuvo, tiek jo kūrėjo linkimas labai greitai pakrypo visai kita linkme.

Lietuvą okupavus sovietams, A. Gustaitis buvo verčiamas savo rankomis griauti tai, kam skyrė visą savo gyvenimą: generolui buvo nurodyta per penkis mėnesius likviduoti Lietuvos karo aviaciją. Nesunku nuspėti, ką jautė A. Gustaitis, matydamas, kaip jo puoselėtas ANBO VIII, išmestas iš Fredos dirbtuvių rūdija lietuje. “Kaip jie viską niekina, kokie idiotai, net nepasinaudoja tuo, kas taip vertinga“, – stebėdamas, kaip raudonarmiečiai į gabalus drasko lėktuvus ir ką galėdami tempia kas kur, kalbėjo generolas.

Dėl savo paties perspektyvų A. Gustaitis nebuvo optimistiškas. Jis matė, kaip okupantai vieną po kito suiminėja Lietuvos karininkus. Tačiau paties lėktuvų kūrėjo niekas kol kas nelietė. Vietoje to jo namų slenkstį vis dažniau ėmė minti įvairaus rango sovietų kariškiai, siūlydami inžinieriaus pareigas Rusijoje, gerą atlyginimas, puikų butą. Bet pasiūlymų tonas kaskart darėsi vis griežtesnis, kol galų gale A. Gustaitis suprato, jog galiausiai bus išvežtas jėga. Arba paprasčiausiai suimtas.

Taigi, A. Gustaitis nutarė daugiau nežaisti su likimu ir 1941 metų kovo 4 dieną pamėgino nelegaliai pasitraukti į Vakarus. Tačiau pereiti Lietuvos ir Vokietijos sienos jam nepavyko: generolą sučiupo NKVD.

Kovo 6 dieną A. Gustaitis atsidūrė Kauno NKVD kalėjimo kameroje, o jau kitą dieną buvo išvežtas į Maskvą. Generolas buvo apkaltintas kova prieš sovietų valdžią Lietuvoje, ryšiais su vokiečių žvalgyba ir mėginimu nelegaliai pereiti SSRS ir Vokietijos sieną. Tardymai truko pusmetį, sprendžiant iš apklausos protokolų, visi jie vyko naktimis. Žinant NKVD kalėjimo tvarką, draudžiančią kaliniams miegoti dienos metu, reikia tik įsivaizduoti, kodėl vasaros viduryje A. Gustaitis galiausiai savo parašu patvirtino visus jam mestus kaltinimus. Liepos 7 dieną įvykusiame teismo posėdyje jis prisipažino kaltas, o nuo paskutinio žodžio atsisakė. Tą pačią dieną SSRS Aukščiausiojo teismo kolegija pasmerkė A. Gustaitį myriop.

A. Gustaitis Butyrkų kalėjimo mirtininkų kameroje dar praleido daugiau nei tris mėnesius. Galimas dalykas, kad mainais už gyvybę sovietai dar kartą ketino pasiūlyti konstruktoriui dirbti jiems už spygliuotų vielų. Tačiau A. Gustaičio likimą nulėmė įvykiai už kalėjimo sienų – vokiečių kariuomenei priartėjus prie Maskvos, Butyrkų kalinius imta karštligiškai evakuoti. Tačiau ne visus. Daugelio jų gyvenimą užbaigė nagano šūvis į pakaušį čia pat, kalėjimo rūsyje. 1941 metų spalio 16 dieną NKVD budelio kulka čia nutraukė ir Lietuvos sparnų kūrėjo A. Gustaičio žygį.

Tačiau ar galima nužudyti svajonę? Sunaikinti atmintį? A. Gustaičio vardas nebuvo užmirštas nei sovietinėje, nei juo labiau laisvę atgavusioje Lietuvoje, kurioje iš legendinio piloto lėktuvų šturvalus perėmė jaunos rankos. Tad baigiant norisi priminti 1935 metais užrašytus A. Gustaičio bendražygio J. Namiko žodžius, kurių iki paskutinės gyvenimo akimirkos greičiausiai neužmiršo ir pats generolas: “Aplink vado lėktuvo liemens vidurį vingiuoja nupiešta trispalvė Lietuvos vėliava. Netrukus tie plieno paukščiai neš Lietuvos vėliavą per jūras ir per kalnus į didžiausius Europos miestus ir skelbs senutei Europai Naujosios Lietuvos progresą ir norą gyventi“

Lietuvos žinios, 2014-09-12

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s