Iškeitęs plunksną į automatą

 AL-140926-06

1944-ųjų rudenį, kai sugrįžusi Raudonoji Armija jau buvo užėmusi didžiąją dalį Lietuvos, šimtai tūkstančių lietuvių atsidūrė Vakarų Sąjungininkų okupuotoje Vokietijos dalyje. Vėliau dauguma iš perkeltųjų asmenų stovyklų išvyko į Angliją, JAV, Kanadą, Australiją. Tačiau buvo ir tokių, kurie iš saugios priebėgos veržėsi kovoti į sovietų okupuotą Lietuvą. Vienas iš jų – žurnalistas ir rezistentas Julijonas Būtėnas.

 

Aras Lukšas

 

Giedra, žvaigždėta 1950-ųjų spalio trečiosios naktis. Tylu įmigusiuose vienkiemiuose ir miesteliuose, tylu aplink plytinčiose giriose. Bet netikėtai ramybę sutrikdo vos girdimas lėktuvo motorų gausmas. Orlaivis skrenda aukštai aukštai, be jokių šviesų. Jo salone – keturi vyrai, įdėmiai žvelgiantys pro iliuminatorių.

Pro juodą nakties rašalą sunku ką nors įžiūrėti. Žemėje – nė žiburėlio. Tik Nemuno juostoje atsispindinčios žvaigždės, tik tamsūs rudens miškai, netrukus tapsiantys lėktuvo keleiviams vieninteliais namais.

Prie lėktuvo durų ima žybsėti lemputė. Laikas! Vienas iš ketveriukės atidaro duris. Trys vyrai vienas paskui kitą išsirikiuoja šuoliui ir po keliolikos sekundžių dingsta nakties tamsoje. Ketvirtasis uždaro duris ir žiūri, kaip juodo miško fone skleidžiasi balti parašiutų kupolai, galvodamas, kad netrukus ir jo kojos palies išsiilgtos Tėvynės žemę.

Trys iš šių vyrų buvo Lietuvos partizanai, iš Vakarų sugrįžtantys kovoti į okupuotą Lietuvą: Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) atstovas užsienyje Juozas Lukša-Daumantas bei mokslus Vakarų žvalgybos mokyklose išėję kovotojai Klemensas Širvys-Sakalas ir Benediktas Trumpis-Rytis. Ketvirtasis, pasilikęs lėktuve ir sugrįžęs į netoli Miuncheno esantį aerodromą, buvo mūsų pasakojimo herojus Julius Būtėnas.

Kovos draugus J. Būtėnas lydėjo neatsitiktinai – pavasarį jo laukė tokia pat misija. Tuomet jis net nenumanė, koks išdavysčių voratinklis jau buvo apraizgęs Lietuvos miškus, kad dėl dvigubo agento išduotas J. Lukša kitų metų rudenį žus, o kai kurie jo grupės nariai bus užverbuoti MGB ir naudojami sovietų saugumo operatyviniuose žaidimuose su Vakarų žvalgybomis. Nenujautė būsimas kovotojas ir to, kad jo paties misija kitų metų pavasarį truks vos tris savaites ir pasibaigs mirtimi.

Tačiau apie visa tai – kiek vėliau. O kol kas pasekime J. Būtėno kelią nuo nepriklausomos Lietuvos žurnalisto iki ginkluoto antisovietinio pogrindžio kovotojo.

 

Tarp vilko ir meškos

 

Pradžioje žurnalistika J. Būtėnui buvo tarsi atgaiva nuo nemėgstamų studijų VDU Teisių fakulteto ekonomikos skyriuje. Pasisiūlęs versti tekstus iš anglų kalbos krikdemų dienraštyje rytas “Rytas“, jis labai greitai tapo etatiniu darbuotoju, kuriam patikėta rašyti tarptautinės politikos temomis.

1936-aisiais tautininkų valdžiai uždarius “Rytą“ uždarė, J. Būtėnas tapo jaunesnių VDU profesorių  įkurto katalikiškos pakraipos leidinio “XX amžius dalimi. Būtent čia, tarp tokių humanitarinės pakraipos ir vakarietiško mentaliteto bendradarbių kaip Juozas Ambrazevičius, Zenonas Ivinskis, Antanas Maceina ir formavosi būsimo rezistento pažiūros ir gyvenimo filosofija.

Matyt tuo metu J. Būtėnas galutinai apsisprendė rinktis žurnalisto kelią, nes 1937-aisiais, sugrįžęs iš kariuomenės, į teisės studijas taip ir nebegrįžo.  1939-ųjų rugpjūtį, padedant “XX amžiuje“ dirbusiems profesoriams J. Būtėnas išvyksta studijuoti politikos mokslų į Paryžių, kur jį užklumpa Antrasis pasaulinis karas.

Per didelius vargus sugrįžęs į Lietuvą, J. Būtėnas nenumanė, kad labai greitai jam nebeliks vietos ir gimtojoje žemėje.

Užėjus sovietams, I. Būtėnas tik per atsitiktinumą išvengė suėmimo, 1940-ųjų liepą perėjo Vokietijos sieną ir netrukus atsidūrė Berlyne. Čia 1941-ųjų pavasarį jis prisijungė prie buvusio Lietuvos pasiuntinio Berlyne Kazio Škirpos iniciatyva įkurto Lietuvių aktyvistų fronto, kurio svarbiausias tikslas – prieš prasidedant SSRS ir Vokietijos karui parengti Lietuvoje sukilimą prieš sovietinius paskelbti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Kovo 30-ąją J. Būtėnas įstojo į kovinio LAF sparno – Tautinio darbo apsaugos (TDA) gretas.

Į Lietuvą J. Būtėnas sugrįžo pirmąją karo dieną, jo paties žodžiais – “ant vokiečių tanko“. Pasak ryšį su LAF aktyvistais palaikiusio teisininko Juozo Vitėno laiško, TDA kovotojas buvo priskirtas prie vokiečių tankų dalinio kaip vertėjas, o šiam pasiekus Alytų, nuo dalinio atsiskyrė ir pėsčiomis pasiekė Kauną.

Čia jis iš karto ėmėsi politikos redaktoriaus darbo LAF dienraštyje “Į laisvę“, kurio redakcijos branduolį sudarė buvusi “XX amžiaus“ komanda. Tuomet, 1941-ųjų vasarą dar būta vilčių, kad naciai neprieštaraus Lietuvos nepriklausomybei ar bent autonomijai, tad “Į laisvę“, nors ir akylai vokiečių cenzūros prižiūrimas, stengėsi palaikyti šią idėją. Deja, visos viltys greitai subyrėjo į šipulius. Rugpjūčio 5 dieną okupacinė valdžia išvaikė Lietuvos laikinąją vyriausybę, rugsėjo 22-ąją likvidavo LAF, o galiausiais, 1942-ųjų pradžioje uždraudė leisti “Į laisvę“. Dienraštis buvo priverstas trauktis į pogrindį.

1944-ųjų kovą J. Būtėno laukia nauji darbai ką tik sukurtos Vietinės rinktinės štabe – čia jam patikimos karininko spaudos ir informacijos reikalams pareigos.

Deja, rinktinė gyvavo neilgai. Anksčiau žadėję nesiųsti “plechavičiukų“ už Lietuvos ribų, vokiečiai gegužės pradžioje pranešė, kad junginys pereina SS žinion. P.Plechavičius šiam nurodymui nepakluso ir įsako rinktinės kovotojams vykdyti tik jo paliepimus. Tuomet vokiečiai nutarė rinktinę nuginkluoti jėga.

Gegužės 15 dieną P. Plechavičius pakviečiamas į pasitarimą SS ir policijos štabe ir ten suimamas. Tuo pat metu ginkluoti esesininkai įsiveržia į Vietinės rinktinės štabą. Visi štabo karininkai, tarp jų ir J. Būtėnas tą patį vakarą atsiduria Kauno gestape, o gegužės 23-ąją – kartu su P. Plechavičiumi Latvijos Salaspilio koncentracijos stovykloje.

Rytuose vis garsiau griaudžiant kanonadoms, vokiečiai rugpjūčio 18 dieną J. Būtėną kartu su nedidele grupe išlikusių Salaspilio kalinių išvežė prie fronto linijos kasti apkasų. Tuo tarpu Kuršas netrukus atsidūrė tarytum replėse: spalio viduryje Raudonoji Armija prasiveržė prie jūros tarp Klaipėdos ir Liepojos, atkirsdama vokiečių armijos grupę “Šiaurė“ nuo vakarinėje Latvijos  dalyje buvusių Vermachto dalinių. Taigi, lapkričio 6-ąją J. Būtėnas ir kiti kaliniai laivu buvo išgabenti į stovyklą Dancige, o lapkričio 18 perkelti į Gdynę.

Stovyklos Lenkijos teritorijoje nebuvo griežtai saugomos. Maža to, jų kalinius lyg ir buvo žadama netrukus paleisti, tačiau J. Būtėnas suprato, kad laukti nebėra kada. Taigi, tą pačią naktį lietuviai kažkokiu būdu išgavo iš stovyklos komendanto pavaduotojo paleidimo dokumentus, netrukdomi patraukė kas sau.

 

Lemtinga pažintis

 

Didelio pasirinkimo, kur traukti nebebuvo. Iš esmės, kelias buvo vienas – į Vakarus. Nežinia, ar J. Būtėnas  tuomet galvojo apie sugrįžimą į Lietuvą, bet net jei ir galvojo – ši misija buvo beveik neįmanoma, nes tam būtų reikėję pereiti fronto liniją, kur vyko įnirtingi mūšiai.

Taigi, 1944-ųjų pabaigoje J. Būtėnas atsiduria Berlyne, kur jau veikia atsikūręs Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas ir netrukus tampa ką tik įsteigto VLIK-o Informacijos biuro bendradarbiu. Tačiau Berlyne nei VLIK-o komitetas nei J. Būtėnas neužsibuvo  – prie Vokietijos sostinės artėjant Raudonosios armijos daliniams, ir nuolat ją bombarduojant sąjungininkams jis persikėlė toliau į vakarus, į Viurcburgą.

Viurcburge, o vėliau Pfullingene, J. Būtėnas redaguoja ir leidžia Eltos biuletenius, bendradarbiauja trumpam atsikūrusiame biuletenyje “Į laisvę“ bei Augsburge leistame lietuvių savaitraštyje “Žiburiai“, dalyvauja Vokietijoje susitelkusių lietuvių ateitininkų veikloje. Tačiau svetimoje žemėje jis nesijaučia gerai. Tai matyti iš V. J. Būtėno gyvenimą tyrinėjusios Vitalijos Kazilionytės cituojamo J. Būtėno 1945 metų rugsėjo1-osios laiško broliui Petrui: “Neregėti aušros. O kai taip, tai ir visa, ką bandai daryti, atrodo beprasmiška; beprasmiška ima atrodyti ir visą būtis. (…) Tikrai, Broleli, kai nebeturi po kojom Tėvynės žemelės šventos, pasijunti be fundamento, – be tikslo, be nieko“.

Taigi, J. Būtėno širdis veržėsi į Lietuvą. Tačiau jis pats vargu ar jis būtų sugrįžęs, jei trečiaisiais tremties metais įvykęs lemtingas susitikimas.

1948-aisiais su suklastotais dokumentais prasiveržęs per geležinę uždangą, į Vakarų Vokietiją atvysta vieningos Lietuvos partizanų vadovybės – Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) Prezidiumo įgaliotinis J. Lukša. Liepos 9-ąją jis Baden Badeno mieste su VLIK-o vadovais pasirašo susitarimą, kuriame sakoma, kad „kovai už Lietuvos laisvę vadovauja: Lietuvoje – krašto kovotojų sudarytas organas, o užsienyje – VLIK-as“.

Kitą dieną pasiuntinys iš Lietuvos apsilanko Pfullingene, kad susitiktų su ateitininkais. Čia jis susipažįsta su J. Būtėnu. Tai buvo lūžio taškas. Kaip vėliau prisimins Baden Badeno susitikimo sekretorius Jonas Pajaujis, “juodu greit vienas antrą atrado – abu buvo tos pats dvasios vaikai“. Pašnekesiai su pasiuntiniu iš gyvos, kovojančios Lietuvos, netruko išsklaidyti J. Būtėną apnikusį pesimizmą ir beprasmybės jausmą. J. Lukšos pakviestas sugrįžti į Tėvynę ir kovoti su okupantais, tremtinys nesuabejojo nė akimirkai. Jo gyvenimas vėl ėmė įgauti tikslą ir prasmę.

Žygio į okupuotą Lietuvą teko laukti daugiau nei dvejus metus. J. Lukšai ne iš karto pavyko ištrūkti iš jį žvalgybinio darbo apmokiusių prancūzų globos. Metų pabaigoje BDPS atstovas užsienyje eilinį kartą išvyko į Paryžių, o J. Būtėnas persikėlė į Miuncheną, kur jo laukė darbas VLIK-o Apsaugos skyriuje.

Šis paskyrimas buvo labai svarbus, nes VLIK-as dar 1949-ųjų vasarą buvo užmezgęs ryšius su JAV Centrine žvalgybos valdyba (CŽV), o visos viltys nutiesti tiltą į okupuotą Lietuvą buvo siejamos būtent su amerikiečiais. Tuo tarpu palaikyti ryšį tarp VLIK-o, Amerikos žvalgybos ir rengiamų misijoms Lietuvoje desantininkų teko ne kam kitam, o VLIK-o Apsaugos skyriaus vado pavaduotojui J. Būtėnui.

Vienu iš tokių būsimų desantininkų tampa ir J. Lukša, pagaliau ištrūkęs iš prancūzų orbitos ir perėjęs CŽV žinion. Dabar jo laukia dar viena žvalgybos mokykla – šį kartą Kaufbeurene. Čia tuos pačius mokslus kremta ir J. Būtėnas. Kaufbeurene tais pačiais metais suformuota pirmoji lietuvių desantininkų grupė: J. Lukša, Klemensas Širvys ir Benediktas Trumpis. Palydėti grupę iki Lietuvos patikima J. Būtėnui.

Pirmąjį desantą virš Lietuvos planuota išmesti 1950-ųjų vasarą, tačiau dėl prastų orų operacija atidėta iki rudens. Dvimotoris lėktuvas su desantininkais iš aerodromo netoli Visbadeno pakilo spalio 3-ąją.

Sunku pasakyti, ką turėjo jausti į kovą besiveržiantis rezistentas, lėktuvui skrendant virš tamsių Lietuvos miškų. “Buvo beveik nelaimingas, kai paskutiniu momentu jam buvo pavesta tik palydėti Juozą Lukšą ir kitus jo draugus iki Lietuvos ir pačiam sugrįžti“, – vėliau prisimins J. Brazaitis. Pats J. Būtėnas laiške J. Lukšos žmonai Nijolei Bražėnaitei-Lukšienei tos nakties išgyvenimus aprašys tokiais žodžiais: “…širdį nykuma apėmė brangiam bičiuliui tamson dingus, ir skolos jausmas visą laiką nesiliauja persekiojęs.“

Dabar jau J. Būtėno eilė ruoštis didžiausiam gyvenimo išbandymui – nuo 1950-ųjų vasaros Kaufbeurene jis uoliai mokosi radisto darbo, kala Morzės abėcėlę, treniruojasi šokti su parašiutu, mokosi šaudyti, klauso paskaitų apie nelegalaus gyvenimo sovietų okupuotoje šalyje organizavimą, pratinasi orientuotis vietovėje, kasti bunkerius, maskuotis…

“Jam, vyresnio amžiaus vyrui, kelionei pasirengimo praktika nebuvo lengva. Nebe tie metai šokinėti nuo tramplino ir virsti kūliais, kad priprastum prie šokimo parašiutu. Bet negi su tuo rodysies jaunesniem; turi pasirengti ir neatsilikti“, – remdamasis paties J. Būtėno įspūdžiai vėliau pasakos J. Brazaitis.

 

Skrydis į mirtį

 

Ir štai 1951 metų balandžio18 dieną patyrusių čekų pilotų valdomas dvimotoris lėktuvas be atpažinimo ženklų pakilo iš bazės netoli Visbadeno ir pasuko Lietuvos link. J. Būtėno ir jo bendražygio Jono Kukausko po kelių valandų laukė Kazlų Rūdos miškai.

Žygio pradžia nebuvo sėkminga: parašiutas, prie kurio buvo pritvirtintas konteineris su kroviniu, užkliuvo už medžio. Tam, kad išpainiotų ore pakibusį krovinį, vyrams prireikė visos nakties. Pradėjo aušti, tad desantininkams reikėjo skubėti susirasti Šunkarių kaime jų laukiantį ryšininką. Keliaujant kaimo link, desantininkams reikėjo būti itin atsargiems, nes Kazlų Rūdos miškuose tuo metu knibždėte knibždėjo enkavedistų. Vis dėlto tąsyk vyrams pasisekė: laimingai pasiekę ryšininko Juozo Viržaičio namus. Šis suvedė desantininkus su laisvės kovotoju Petru Jurkšaičiu-Beržu. Šis po kurio laiko parašiutininkus iš Šunkarių pervedė į saugesnę vietą Rūdšilyje prie Linmarko, ties Lekėčiais.

Dabar reikėjo užmegzti ryšį su J. Lukša ir jo grupės nariais. Tuo tarpu pirmosios desantininkų grupės vadas, matydamas MGB siautėjimus, buvo itin atsargus.  J. Būtėną priglaudusio Beržo jis vis klausinėjo, kaip šie atrodo, kokie jų slapyvardžiai, kad be Beržo dar žino jo slaptažodį. Beržas atsakė, kad slaptažodį žino tik partizanas Aitvaras, kuris šiuo metu drauge su desantininkais yra slėptuvėje.

Beržo atsakymą J. Lukšą nuramino, tačiau į susitikimą jis vis tiek neskubėjo. Dėl viso pikto jis dar parašė J. Kukauskui raštelį su klausimais, į kuriuos atsakyti galėjo tik tas, kad drauge su J. Lukša buvo Vakaruose.

Tai buvo klaida – grįžtančio į slėptuvę Beržo laukė pasala. Gyvas Beržas nepasidavė, tačiau raštelis pateko į saugumiečių rankas. Tą pačią naktį gausios MGB pajėgos užklupo ir K. Širvį-Sakalą su Aitvaru, kuriuos saugumiečiams pasisekė paimti gyvus.

Taigi, visi J. Būtėno ir J. Kukausko ryšiai su J. Lukša ir kitais partizanais akimirksniu nutrūko. Eiti nebuvo kur, beliko likti slėptuvėje ir laukti. Žinoma, abu desantininkai nenujautė, kad pakliuvę į saugumiečių nagus Beržas ir Aitvaras jau išdavė ir jų slėptuvės vietą, ir slaptažodį. Tragiška atomazga tapo neišvengiama.
Tiesa, paties sovietinio saugumo dokumentai liudija apie kur kas ilgesnę ir sudėtingesnę išdavysčių grandinę. Gegužės 17 dieną MGB suima partizanų ryšininkę, Kauno mokytojų seminarijos studentę Stasę Vengrytę. Ši per tardymą nurodė, kad balandžio pabaigoje buvo susitikusi su J. Lukšos grupės desantininkais ir partizanais Petru Totoraičiu-Čigonu, P. Jurkšaičiu-Beržu ir P. Vengraičiu-Žilvičiu girininko Vinco Kazlausko sodyboje Altoniškių kaime.

Tą pačią dieną saugumiečių užkluptas girininkas nurodo, bunkerį, kuriame slepiasi minėti partizanai su J. Lukšos grupės desantininku Ryčiu. Tardymų palaužtas V. Kazlauskas taip pat išduoda ir J. Būtėno bei P. Kukausko buvimo vietą – jie slepiasi Beržo bunkeryje.

Po trijų dienų bunkerį Altoniškių kaime, kuriame slėpėsi keturi partizanai, apsupa gausios saugumiečių pajėgos. Matydami, kad jėgos nelygios, trys partizanai nusišauna, o P. Vengraitis-Žilvitis net nesužeistas patenka į MGB nagus. Tai buvo paskutinis žingsnis atomazgos link.

Kas vyko toliau, matyti iš MGB ataskaitos: „Petras Vengraitis-Žilvitis paimtas gyvas per sekančias keturias dienas parodė aštuonis bunkerius (…). Pirmiausia gegužės 21 d. 11 val. 40 min. buvo apsuptas Rūdšilio miške Beržo bunkeris. Žilvičio nurodymu, leitenanto Tarnovskio vadovaujami du batalionai apsupo jį žiedu. Tuojau pat atsidarė bunkerio anga ir iššokęs vienas partizanas atidengė ugnį į kareivius. Atsakomąja leitenantų Tarnovskio ir Audiejaus automatų ugnimi Beržas buvo nukautas už trijų metrų nuo bunkerio. Antrasis bandė iššokti, bet buvo pašautas eilinio Černiakovo ir įkrito atgal bunkerį. Tai buvo žurnalistas – parašiutininkas Julijonas Būtėnas“.

Tiesa, kituose MGB dokumentuose pateikiamos kiek kitokios J. Būtėno žūties versijos – pagal vienuose teigiama, kad jis nusišovęs pats, kituose, kad rastas nusinuodijęs. Kaip buvo iš tikrųjų, niekas niekuomet nebesužinos. Vis dėlto svarbiau kas kita – J. Būtėnas krito kovoje, o štai P. Kukauskas pateko į saugumiečių rankas gyvas ir sveikas.

Maža to, suimtas jis tvirtino norėjęs pasiduoti iš karto, tačiau J. Būtėnas į jį šovęs, o po to perkandęs nuodų ampulę. Tokia versija neatlaiko jokios kritikos. jei J. Būtėnas tikrai būtų šovęs į P. Kukauską iš poros metrų atstumo, kulka tikrai nebūtų pralėkusi pro šalį. Be to, šauti į kovos draugą vos išgirdus virš galvos motorų ūžesį būtų tiesiog kvaila: važiuoti pro bunkerį galėjo bet kas, kad ir miško darbininkai. Ir pagaliau, sudoroti daug stambesni ir fiziškai tvirtesnį J. Būtėną nebuvo taip paprastą – jis galėjo lengvai susitvarkyti su P. Kukausku šiam dar nespėjus išsitraukti pistoleto.

 

Tarp pareigos ir išdavystės

Kaip bebūtų, tą lemtingą akimirką kovos draugai priėmė skirtingus sprendimus ir atsidūrė priešingose barikadų pusėse. Tačiau ar tikrai tą akimirką? Sovietmečiu išleistoje propagandinėje knygelėje “Vanagai iš anapus“ matyti, rašoma, neva P. Kukauskas pasiduoti apsisprendė kur kas anksčiau, kuomet būdami Beržo slėptuvėje abu parašiutininkai prarado visus ryšius su kitais partizanais, tačiau tai padaryti jam trukdęs J. Būtėnas.

Tiesa tai ar ne – dabar nebelabai svarbu. Kur kas svarbiau, kad P. Kukauskas-Žilvitis, tą lemtingą gegužės 22-osios rytą žengęs pirmąjį žingsnį išdavystės keliu, iš jo jau nebepasitraukė. Netrukus jis tapo MGB agentu-smogiku “Balandžiu“, padėjusiu saugumiečiams naikinti kitus partizanus. Būtent per J. Kukauską 1951-ųjų rudenį žuvo ir J. Lukša-Daumantas

Agentu smogiku tapo ir Beržo bunkerį išdavęs partizanas Petras Vengraitis. Šis vietoje trisdešimties sidabrinių iš savo šeimininkų sulaukė kitokios “padėkos“ – kulkos į pakaušį. Tapęs nebereikalingas, jis buvo suimtas ir 1952 metų vasario 21 dieną nuteistas myriop.

Tuo metu, kai J. Būtėnas nusileido Kazlų Rūdos miškuose, ginkluotas pogrindis jau buvo pastebimai susilpnėjęs, o viltis atsilaikyti prieš nepalyginamai stipresnį priešą ir sulaukti pagalbos iš Vakarų – išblėsusi. Ne veltui pirmosios desantininkų grupės vadas J. Lukša laiškuose į Vakarus ragino sustiprinti pogrindį intelektualinėmis pajėgomis – jau tuo metu buvo svarstoma pereiti prie neginkluoto pasipriešinimo.

J. Būtėnas negalėjo to nežinoti. Jis negalėjo nesuprasti, kad okupuotoje Lietuvoje tikimybė išlikti gyvam – labai menka. Ir vis dėlto jis veržėsi į Tėvynę ir iki paskutinės akimirkos liko ištikimas priesaikai.

Taip. J. Būtėno misija žlugo. Tačiau ar jo žūtis buvo beprasmė? Atsakykime į šį klausimą lietuvių filosofo egzistencialisto Juozo Girniaus žodžiais: “Kokios galimybės bebūtų, kova už tai, kas brangu, niekada nėra beviltiška ir beprasmiška dėl to, kad ji pačioj savyje yra vertinga“.

Lietuvos žinios, 2014-09-26

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s