Paskutiniojo partizano paslaptis

AL-141107-01

Byla dėl paskutinio Aukštaitijos partizano Antano Kraujelio-Siaubūno žūties artėja prie atomazgos. Daugelį metų trukęs tyrimas ir teismai išnagrinėjo daugybę šio įvykio aplinkybių. Tačiau viena paslaptis, matyt, liks neatskleista amžiams.

 

Aras Lukšas

 

Kažkas yra pasakęs: “Istorija prasideda tuomet, kai nebelieka gyvų jos liudytojų. Iki tol tėra tik versijos“.  Iš tiesų, šiame pasakojime bus ne viena versija, kurią išsakė tiek A. Kraujelio artimieji, tiek buvę ginkluoto pogrindžio kovotojai, tiek kaltinamasis genocidu, tiek pašaliniai stebėtojai iš aukštos Kovo 11-osios signatarų varpinės.

Dviems pastariesiems Siaubūnas atrodo esąs ne laisvės kovotojas, o tiesiog kriminalinis nusikaltėlis. Kaltinamasis teisme sugalvojo jam naują terminą – “ginkluotas nelegalas“.  Tačiau tiems, kurie pokario metais savo rankomis ir savo krauju gynė Lietuvos laisvę ir tiems, kurie ne iš knygų žino apie stalininių represijų siaubą, A. Kraujelis visada išliks laisvės kariu, iki paskutinės minutės tesėjusiu priesaiką Lietuvai, po dešimtmečių įvertinusiai jo pasiaukojimą Vyčio kryžiaus III laipsnio ordinu.

Beje, dėl genocido teisiamas pirmasis nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras taip pat įvertintas ne mažiau garbingu Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 3-iojo laipsnio ordinu. Tuometinis LSSR KGB Anykščių skyriaus rajono operatyvinis įgaliotinis Marijonas Misiukonis – vienintelis iš dešimties kaltinamųjų A. Kraujelio žūties byloje. Likusieji devyni per vienuolika ikiteisminio tyrimo ir kelerius teismų metus jau spėjo stoti prieš kur kas aukštesnį – dangaus – teismą. Būtent jie,  o ne jaunas saugumo leitenantas galėjo ir turėjo žinoti didžiausią šios istorijos paslaptį, tačiau amžiams nusinešė ją į kapus.

Bendraujant su abiem proceso pusėmis – tiek su kaltinamuoju, tiek su A. Kraujelio artimaisiais, susidarė įspūdis, kad tarp jų nėra priešiškumo. Pastarieji tvirtina netrokštą atpildo ar keršto. Vienintelis dalykas, ko A. Kraujelio artimieji tikėjosi iš šio proceso – atskleisti kur ilsisi paskutiniojo Aukštaitijos partizano palaikai. Tačiau apie tai – kiek vėliau. O kol kas prisiminkime paskutiniojo Aukštaitijos partizano žūties aplinkybes ir jo kovos su sovietiniais okupantais kelią.

 

Paskutinis šūvis

 

„Likviduotas banditas“ – 1965 metų kovo 31-ąją paskelbė Lietuvos komunistų partijos oficiozas „Tiesa“.  Po šia antrašte išspausdinta žinutė, kurią sudarė vos 28 žodžiai:  „Ilgą laiką Utenos rajone plėšikavo A. Kraujelis. Jis užpuldavo žmones, reikalavo iš kolūkiečių duoklės. Saugumo organai susekė plėšiką. Suimant A. Kraujelis priešinosi ginklu ir per susišaudymą buvo nukautas“. Vargu ar daug kas tuomet suprato, kad čia kalbama apie legendinį Lietuvos partizaną Siaubūną, pusę savo gyvenimo atidavusį kovai su sovietiniais okupantais. Likęs vienui vienas, jis tęsė pasipriešinimą dar vienuolika metų.

Kas iš tikrųjų 1965 metų kovo 17- nutiko Papiškių kaime, A. Kraujelio svainio Antano Pinkevičiaus sodyboje? Sprendžiant iš KGB vestos A. Kraujelio operatyvinės bylos, apie tai, kad būtent čia gali slapstytis Siaubūnas, saugumiečiai žinojo jau 1964 metais. Beliko nustatyti tikslią jo slėptuvės vietą. Vargu, ar tai būtų buvę paprasta, jei ne lemtinga A. Kraujelio klaida.

Kaip vėliau prisimins vyro žūties liudininke tapusi A. Kraujelio žmona Janina Snukiškytė-Mykolaitienė, Siaubūnas paprašė jos atnešti slides, kurios buvo paslėptos po sniegu kitapus kelio prie versmės, iš kurios Pinkevičiai atsinešdavo vandens. Versmė buvo prieš trijų greta stovinčių namų langus, per kuriuos saugumiečiai galėjo stebėti Pinkevičių sodybą. Slidės išdavė“, – prisimena Janina.

Kitą dieną sodybą apsupo maždaug dvi dešimtys saugumiečių ir milicininkų. Jų priešakyje buvo liūdnai pagarsėjęs KGB papulkininkis Nachmanas Dušanskis, kadaise organizavęs Lietuvos partizanų Tauro, Dainavos, Prisikėlimo kitų apygardų štabų likvidavimą bei vadovavęs legendinio Lietuvos partizanų vado Alfonso Ramanausko-Vanago suėmimo operacijai.  Šansų, kad Siaubūnui pavyks gyvam ištrūkti iš tokios apsupties, beveik nebuvo.

Štai kaip paskutines savo vyro gyvenimo minutes prisimena J. Snukiškytė-Mykolaitienė: “Stribai per Oną Pinkevičienę perdavė Antanui Kraujeliui skirtą raštelį, kuriame jam buvo siūloma pasiduoti ir padėti ginklą, jame buvo rašoma, kad Kraujelis bus atleistas nuo bausmės. Jis paėmė raštelį, perskaitė, šyptelėjo: „Tuoj, tuoj maskoliams pasiduosiu!“  Man kilo mintis gal tikrai pasiduos, gal viskas baigsis laimingai?! Jis atsisuko į mane ir sako: „Aš maskoliams niekada nepasiduosiu. Nebijok, tau nieko nebus, pasiimk Antaną, neskriausk jo. Aš laisvės nesulaukiau, bet žmonės sulauks“. Su automatu jis užlipo ant aukšto. Girdėjosi žingsniai. Po to šūvis, lyg kažkas sunkaus krito ant lubų. Aš užlipau ten, o jis guli paplūdęs kraujuose nebegyvas. Dar už rankos pajudinau, pabučiavau, nuėmiau laikrodį, užsidėjau ant savosios rankos. Paėmiau pistoletą, kad nusišaučiau pati, pasidėjau po čiužiniu. Po to išėjau į lauką ir pasakiau: „Nebešaudykit, jis jau nusišovė“.

Siaubūno palaikus, kurių atpažinimui vadovavo jau minėtas KGB Anykščių operatyvinis įgaliotinis M. Misiukonis saugumiečiai išsivežė į Uteną.

Keista, bet sovietinės Lietuvos žiniasklaida nepuolė trimituoti apie saugumiečių “žygdarbį“, likviduojant tokį pavojingą ir daugiau nei dešimtmetį medžiotą “nusikaltėlį“, o apsiribojo tik jau minėta kelių sakinių žinute “Tiesoje“. Juolab, kad po 1954 metų, kuomet saugumiečiai pradėjo vienišo kovotojo medžioklę, Molėtų ir Anykščių rajono spaudoje ištisomis savaitėmis spausdinti straipsniai, kuriame A. Kraujelis vaizduojamas kaip gailesčio nežinantis kriminalinis nusikaltėlis, plėšikas ir Beje, 1954-ųjų vertinimai gyvi iki šiol. Ir skamba jie ne tik teismo salėje, bet ir viešoje erdvėje. Štai du Kovo 11-osios Akto signatarai Aloyzas Sakalas ir Jurgis Jurgelis, pareikalavo panaikinti A. Kraujeliui, motyvuodami tuo, jog Siaubūnas esą nužudęs vienuolika niekuo dėtų žmonių. Reikia pridurti, kad savo reikalavimus signatarai formuluoja remdamiesi vien tik bylos, kurią Lietuvos partizanui už akių iškėlė KGB,  medžiaga.

“Sunku ne patikėti, kad tokie dalykai gali vykti po daugiau nei dvidešimties atkurtos nepriklausomybės metų“, – “Lietuvos žinioms“ sakė A. Kraujelio sesuo Janina Šyvokienė. “Pagrindinis čekistinis argumentas – partizanas yra kriminalinis nusikaltėlis. Taigi, pagal čekistinę mąstyseną, Lietuvą okupavusios ir aneksavusios SSRS represinė institucija KGB kovojo su kriminaliniu nusikalstamumu? Tiktai kyla klausimas − ką tuomet veikė sovietinė milicija, jeigu partizaną A. Kraujelį suimti vyko KGB grupė?“ – paskutiniame žodyje teisme klausė nukentėjusioji.

Tuo tarpu “Lietuvos žinių“ kalbintas M. Misiukonis tvirtino, jog tuo metu, kai vyko A. Kraujelio sulaikymo operacija, jis negalėjęs būti partizanas, nes ginkluotas pasipriešinimas baigėsi dar 1953-aiais. “Jis buvo ieškomas kaip ginkluotas nelegalas“, – aiškino buvęs KGB karininkas.

 

Su miško broliais

 

Tiesą sakant, prie formuluotės “ginkluotas nelegalas“ sunku prikibti – vienišas kovotojas tikrai turėjo ginklą ir gyveno be sovietinio paso. Kita vertus, ši formuluotė nedaug ką pasako. Kur kas iškalbingesnis faktas, jog už akių sukurptoje baudžiamojoje byloje jis kaltinamas ne žmogžudystėmis, o “tėvynės išdavimu“. Kitaip sakant, jis turėjo būti teisiamas ne kaip kriminalinis nusikaltėlis, o kaip sovietinio režimo priešas. Dabar pats laikas prisiminti, kas ir kodėl dvidešimtmetį vaikiną privertė iškeisti namus į miško bunkerį.

Viskas prasidėjo nuo okupantų mėginimų įtraukti Antaną į NKVD orbitą. Iš pradžių vaikinas buvo paskirtas Kraujelių namuose valdžios įkurdinto klubo vedėju. Toks pasirinkimas, matyt buvo neatsitiktinis – guvus, linksmas, bendrauti mėgstantis jaunuolis iš neturtingos šeimos saugumiečiams galėjo atrodyti kaip potencialus informatorius, juolab kad į klube vykusias gegužines ir vakarones rinkdavosi įvairaus jaunimo – nuo prijaučiančiųjų stribams iki partizanų ryšininkų ir pačių partizanų. Taigi, labai greitai Antanas pajuto “geranorišką“ ir “draugišką“ saugumiečių globą. Atakavo vaikiną ir vietos stribai, vis atkakliau ragindami įsitraukti į jų gretas.

Nei vieni, nei kiti nė nenujautė, kad tuo metu Antanas jau buvo partizanų ryšininkas, vykdęs sudėtingas ir pavojingas užduotis, tokias kaip ginklų bei šaudmenų gabenimas. Tuo tarpu enkavėdistų „globa“ darėsi vis įkyresnė, o jų pokalbiuose su Antanu pasigirdo grėsmingų intonacijų. Saugumiečių tonas ypač pasikeitė po to, kai buvo priversta slapstytis Antano sesuo Ona, kuri taip pat buvo partizanų ryšininkė. Netrukus namuose prasidėjo kratos ir “banditų“ paieškos. Enkavėdistai nė nenujautė, kad vos už 30 metrų nuo namo esančiame daržovių rūsyje slepiasi Rytų Aukštaitijos Vytauto apygardos vadas Jonas Kimštas-Žalgiris ir kiti kovotojai.

Enkavėdistų spaudimui vis stiprėjant, Antanas suprato, jog ilgiau namuose pasilikti neįmanoma. 1948 metų rudenį po kelių kratų jis galutinai pasitraukė į mišką ir prisijungė prie Vytauto apygardai priklausiusio Mykolo Urbono – Liepos būrio. Po poros metų, būrio vadui patekus į saugumiečių rankas,  jis perėjo į Utenos, Molėtų ir Anykščių rajonų sandūroje veikusio Henriko Ruškulio-Liūto būrį ir buvo paskirtas Žėručio rajono štabo vadu o kiek vėliau – štabo Žvalgybos skyriaus viršininku.

Jo vadovaujamiems žvalgams teko svarbi misija – sekti priešo objektus ir laiku pranešti apie tai partizanų vadovybei, perimti ištremtu numatytų asmenų ir saugumo agentų sąrašus, rengti pasalas, naikinti enkavedistus, stribus ir jų talkininkus, komunistų partijos ir sovietų valdžios aktyvistus.  Būtent juos šiandieniniai sovietinės propagandos pasekėjai vadina taikiais beginkliais gyventojais.

Kita vertus, tarp A. Kraujelio-Siaubūno ir jo būrio kovotojų aukų iš tiesų buvo keturi Anykščių rajono gyventojai, kurie, nors ir palaikė ryšius su enkavedistais, tiesiogiai kovoje prieš partizanus nedalyvavo. Jie naktį iš 1951 metų gruodžio 2-osios į 3-ąją buvo sušaudyti, vykdant paties Vytauto apygardos vado Broniaus Kalyčio-Siaubo įsakymą. Niekas tuomet nė nenumanė, kad B. Kalytis jau seniai bendradarbiauja su priešu, niekas dar nesuprato, kodėl, šiam perėmus vadovavimą apygardai, vis daugiau laisvės kovotojų patenka į enkavėdistų rankas, kodėl vis dažniau suiminėjami ryšininkai.

Neginkluotų žmonių sušaudymas tapo puikiu sovietinės propagandos įrankiu ir įkalčiu suimtų kovotojų bylose. Pridursime, po šio įvykio B. Kalyčio nei A. Kraujelis, nei kiti būrio vyrai daugiau nebematė: saugodami vertingą agentą šeimininkai jį permetė veikti kitur.

 

Vaikystės draugo išdavystė

 

Šiomis dienomis vykstančiame teismo procese minimas dar vienas Siaubūno nušautas “civilis ir beginklis“ pilietis – A. Kraujelio vaikystės draugas kolūkio pirmininko pavaduotojas Edmundas Satkūnas. Pamėginkime patikrinti šią versiją.

Kaip 1988 metais išleistame stribų ir saugumiečių atsiminimų rinkinyje „Liaudies gynėjų žodis“ tvirtina tuometinis buvęs KGB Molėtų rajono skyriaus viršininkas Lionginas Bakutis, E. Satkūnas jaunystėje neva buvęs „komjaunuoliškų pažiūrų“, tačiau vedęs patriotiškai nusiteikusią merginą, neišvengė ryšių ir su laisvės kovotojais, tarp jų – ir su buvusiu savo kaimynu J. Kraujeliu. Maža to, tapęs kolūkio pirmininko pavaduotoju, E. Satkūnas netgi finansiškai paremdavo partizanus.

Iš L. Bakučio atsiminimų galima susidaryti įspūdį, kad pagrindinis motyvas, vertęs buvusį A. Kraujelio kaimyną bendradarbiauti su partizanais, buvo baimė pačiam tapti jų auka, tad „humaniškasis enkavėdistas“ nutarė ištraukti paklydusį vaikiną iš liūno. Tačiau savo geranoriškumu netiki ir pats memuarų autorius, nes čia pat priduria ketinęs panaudoti Edmundą kaip jauką Siaubūno medžioklėje. Padaryti tai nebuvo sunku –  pakako užsiminti apie tai, kad E. Satkūnas švaistąs kolūkinę nuosavybę ir kad tai esą nesuderinama su jo dabartinėmis pareigomis. Pasak L. Bakučio, Edmundas ne tik akimirksniu sutikęs bendradarbiauti su kagėbistais, bet ir pats paprašęs ginklo. O jau po savaitės, laikydamas rankoje gautą pistoletą, E. Satkūnas neva ištaręs jį įteikusiam memuarų autoriui:  “Aš pats, vienas noriu atsiskaityti su tais žmogžudžiais ir apgavikais. Leisk man ištaisyti savo klaidas“.

Po kelių dienų, E. Satkūnas išėjo iš namų ir negrįžo. Netrukus saugumiečiai ir stribai aptiko jį negyvą beržynėlyje, netoli namų. „Sustingusi ranka tebespaudė tą patį, prieš kelias dienas jam perduotą pistoletą. Šalia mėtėsi kažkieno paliktas nebaigtas gerti butelis ir trys tuščios gilzės. Tolyn vedė kažkieno aiškūs pėdsakai ir kraujo lašai.“

Išdaviko žūties aplinkybės galutiniai paaiškėjo tik tuomet, kai sovietinės valdžios vilionėms legalizuotis pasidavė A. Kraujelio bendražygis Atlantas. Buvęs partizanas neva papasakojo kas tąnakt nutiko pilnaties užlietame beržynėlyje.

  1. Bakutis šio įvykio versiją dėsto taip: „Vieną vakarą į Satkūno namus atėjo „Siaubo“ ryšininkas. Pranešė, kad beržynėlyje laukia „Siaubas“ ir išėjo. Edmundas, pasiėmęs butelį naminės, įsikišęs kišenėn pistoletą, nuėjo į sutartą vietą. Pasilabinęs su „Siaubu“ atidavė jam voką su pinigais, surinktais iš kolūkiečių, pavaišino namine. Paklaustas, ko taip rankos dreba, Edmundas atsakęs, kad labai šviesi mėnesiena, gali pastebėti. „Siaubas“ jau pasisuko eiti, kai staiga už nugaros išgirdo šūvius. Liaudies gynėjai! Bet, grįžtelėjęs atgal, pamatė besitaikantį į jį Edmundą! Paleidęs vokiško automato seriją, “Siaubas“ pasileido bėgti, palikdamas sniege savo pėdas ir lašančio kraujo žymes.“

Suprask – tąnakt į beržynėlį E. Satkūnas neišsiruošė, ketindamas, „vienas atsiskaityti su atsiskaityti su žmogžudžiais ir išdavikais“, o vykdė KGB užduotį įvilioti partizaną į pasalą. Priešingu atveju reikėtų manyti, jog stribų būrys beržynėlyje pasirodė atsitiktinai. Žinant KGB kovos su Lietuvos partizanais metodus, tokia saugumiečio netiesiogiai peršama versija atrodo labai jau neįtikėtina. Kita vertus, pasakojimas apie „Siaubūną“ neva apšaudžiusius stribus greičiausiai tėra pramanas. Pasikliauti L. Bakučio versijomis neverta vien todėl, kad kai kuriuos jų detalės prieštarauja vėliau dienos šviesą išvydusiems KGB dokumentams. Štai kad ir tokia detalė: memuarų autorius tvirtina asmeniškai įteikęs E. Satkūnui ginklą, ir kad tai įvykę Saldutiškyje. Tuo tarpu dokumentai liudija, kad ginklą kolūkio pirmininko pavaduotojui Vilniuje išdavė KGB 2 dalies viršininkas. L. Bakutis kažkodėl nieko neužsimena ir apie tai, kad E. Satkūnui buvo surengtas šaudymo instruktažas, kurio metu jis penkis kartus šovė į taikinį ir kad šaudyti buvo jam buvo patarta iš arti – į galvą ar širdies sritį.

Iš to galima spręsti, kad agentui buvo duota užduotis susitikti su „Siaubūnu“ akis į akį ir, perduodant kolūkio pinigus, iš arti nušauti savo vaikystės draugą. Maža to, iš vėliau saugumiečių surašyto protokolo matyti, kad E. Satkūnas vis dėlto šovė į A. Kraujelį, tačiau nepataikė, nes buvo per daug apsvaigęs nuo išgerto alkoholio. Tuomet viskas tarsi stoja į savo vietas – atsakydamas į netaiklų šūvį, „Siaubūnas“ paleido į užpuoliką trumpą automato seriją (prisiminkime – pats L. Bakutis mini sniege rastas tris gilzes) ir dingo tamsoje. Vadinasi, buvusio saugumiečio pasakojimas apie šalia beržyno išdygusį stribų būrį yra grynų gryniausias melas, nes tuomet kiltų natūralus klausimas – kodėl gi „liaudies gynėjai“ nepuolė persekioti sprunkančio „bandito“?

Kuri iš pateiktų versijų teisinga – ne tiek svarbu. Svarbiausia, kad E. Satkūnas buvo ne “civilis ir beginklis“ pilietis, KGB pareigūnų apginkluotas ir apmokytas agentas. Pasak A. Kraujalio sesers, visi kiti partizanui  KGB inkriminuoti nužudymai turi panašų braižą. “Ar galima po mirties inkriminuoti žmogui nusikaltimą? Nebent anuomet veikusių sovietinių okupacinės teisės normų pagalba, ignoruojant politines, istorines, teisines aplinkybes“, – paskutiniame žodyje klausė J. Šyvokienė.

 

Ir vienas lauke – karys

 

Po šio įvykio Siaubūnas geriems metams dingo iš saugumiečių akiračio. 1954-ųjų pavasarį, jis sulaukė naujos išdavystės:  paskutinysis jo ginklo draugas Vladas Petronis-Nemunas savanoriškai pasidavė priešui. Saugumiečių apklausiamas apie A. Kraujelį jis atsiliepė taip: „Labai atsargus – slepiasi negyvenamuose pastatuose. Ginklas trumpavamzdis, gali vaikščioti ir dieną“.

Saugumiečiai išnaršė ne vieną dešimtį V. Petronio nurodytų kaimų, kuriuose galėtų slapstytis jo buvęs kovos draugas. Tačiau veltui – A. Kraujelis buvo nesurandamas ir nesugaunamas. Tuo metu paskutiniajam partizanui reikėjo ne tik išlikti pačiam, bet ir apsaugoti žmoną ir sūnų. Niekas nežinojo, kad 1960 metais, kuomet Molėtų rajono laikraštyje „Tarybiniu keliu“ buvo skelbiami „kriminalinį nusikaltėlį“ demaskuojantys rašiniai, „Siaubūnas“ slapstėsi pas Antaninavos kaimo gyventoją Vladą Petronį, buvo slapta vedęs jo žmonos dukterėčią Janiną Snukiškytę, su kuria 1959-aisiais susilaukė sūnaus Antano. Reikia pasakyti, kad savo šeimą A. Kraujelis sugebėjo apginti iki paskutinio atodūsio. Tik po Siaubūno žūties Janina buvo suimta, nuteista atsidūrė Panevėžio kalėjime, o sūnus Antano Petronio pavarde pateko į vaikų namus. Grįžusi iš kalėjimo, savo sūnų Janina 1968 metais atgavo tik per teismą.

Savo kovos metodais A. Kraujelis akivaizdžiai paneigė paplitusį posakį, kad vienas lauke – ne karys. Kaip prieš ketverius metus minint partizano žūties 45-mečiui paminėti Seime surengtoje konferencijoje pasakojo J. Šyvokienė, KGB, turinti gausybę agentų ir tobulos technikos, du dešimtmečius negalėjo nei suimti, nei nužudyti vieno žmogaus, kuris neturėjo net patikimo prieglobsčio, nes tėvai 15 metų buvo blaškomi tremtyse.

Vienišas partizanas nebekovojo ginklu. Pasak jo sesers, Siaubūnas sovietų aktyvistams rašė įspėjamojo turinio laiškus, reikalaudamas neskriausti žmonių.  Jis gerai sutardavo su kai kurių kolūkių pirmininkais, brigadininkais, iš kurių paimdavo maisto, grūdų, tačiau visuomet palikdavo pasirašytą raštelį, kad kiti asmenys nenukentėtų.

Ginklo Siaubūnui prireikė tik tuomet, kai nebebuvo kitos išeities. Priešų apsuptas, paskutinę kulką jis pasiliko sau.

J. Šyvokienė “Lietuvos žinioms“ sakė turėjusi vilties, kad per ilgai trukusį tyrimą pavyks sužinoti, kur ilsisi brolio kūnas, bet dabar šią viltį galutinai praradusi. “Jau tuomet galima buvo nujausti, kad mums neleis jo žmoniškai palaidoti, nes net jo pamatyti neįsileido“, – prisimena moteris.

Paklausta, ar bent nujaučia, kur saugumiečiai galėjo padėtį žuvusįjį,  J. Šyvokienė paminėjo kelias versijas. “Galimas dalykas, kad kūnas buvo nuskandintas Utenoje esančiame Dauniškio ežere, arba užkastas Utenos milicijos kieme. Dar kalbėta, kad brolis buvo palaidotas netoliese esančiame karjere, kuris vėliau buvo likviduotas, kad jo kūną saugumiečiai išvežė į Vilnių… Viena aišku – teisybės dabar nebesužinosime“, – neslėpdama nusivylimo kalbėjo pašnekovė.

“Lietuvos žinių“ kalbintas M. Misiukonis visas šias versijas komentuoti atsisakė, tik patvirtino, kad A. Kraujelio palaikai buvo nuvežti į Uteną. “Pats mačiau jo kūną, nes turėjau jį atpažinti. Tačiau tai viskas, ką galiu pasakyti, daugiau nieko nežinau“, – tvirtino buvęs KGB karininkas.

Priešai Siaubūno bijojo net mirusio. Nuogąstavo, kad legendinio partizano kapas primins, jog kova su priespauda visuomet turi prasmę. Kad bet kokiomis aplinkybėmis galima išlikti laisvam ir beatodairiškai tikėti savo šalies laisve, net ir tuomet, kai ji atrodo neįmanoma.

Lietuvos žinios, 2014-11-07

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s