Pinigai Lietuvoje: nuo ostrublio iki euro

IMG_20141218_102638

Atsisveikinę su daugiau nei du dešimtmečius gyvavusiu lietuvišku litu prisiminkime, kokias pinigų reformas mūsų šalis išgyveno nuo 1918-ųjų ir ką jos atnešė Lietuvos žmonėms.

 

Aras Lukšas

 

Net ir daugelis euro entuziastų galėtų pripažinti, kad atsisveikinti su litu buvo šiek tiek liūdna. Ir tai visiškai suprantama: tiems, kam šiandien ne daugiau nei 21 metai, kitokių pinigų Lietuvoje nė neatsimena. Tuo tarpu  vyresni žmonės, arba patys prisimena, arba bent jau iš savo tėvų girdėjo apie prieškario litą, atlaikiusį visas krizes ir audras ir kuriems sugrįžę anos Lietuvos pinigai simbolizavo valstybės tęstinumą.

Šiandien turbūt nedaug kas prisimena, kad iš sovietijos gniaužtų ištrūkusi Lietuva savo valiutą įsivedė metais anksčiau, nei mūsų piniginėse atsirado pirmieji litai ir centai, ir kad eurą realiai įsivedėme ne vakar, o dar 2002 metais. Galbūt todėl nemažai žmonių euro banknotų įvedimo laukė su tam tikru nerimu – tvirtindami, kad visos pinigų reformos žmonėms neduoda nieko gera, o dažniausiai juos tik nuskurdina.

Toks požiūris, nėra laužtas iš piršto, tačiau ir ne visiškai teisingas. Nuo 1918-ųjų vasario, kuomet buvo paskelbta mūsų valstybės nepriklausomybė, pinigai Lietuvoje keitėsi mažiausiai dešimt kartų. Sakome – mažiausiai, nes kalbame tik apie tą teritoriją, kuri tarpukaryje nebuvo atplėšta nuo Lietuvos. Kokių tik banknotų ir monetų per tą laiką Lietuvos gyventojų piniginėse – nuo carinės Rusijos rublių jos Laikinosios vyriausybės išleistų “kerenkų“ iki ostmarkių, reichsmarkių, ar stalininių červoncų…

Dažnai pinigų kaita neatnešdavo nieko gera nei kraštui, nei jo žmonėms. Tačiau tai būdavo tik tuomet, kai pinigus Lietuvai primesdavo buvę okupantai, turėję vieną tikslą – nudirti paskutinį kailį nuo pavergtų kraštų. Tuo tarpu savi pinigai dukart išgelbėjo Lietuvą nuo finansinės katastrofos.

 

Lietuviško lito gimimas

 

1918-ųjų vasario 16 dieną Lietuvos Tarybai paskelbus nepriklausomybę, šalyje dar šeimininkavo vokiečiai, o krašte cirkuliavo specialiai okupuotiems kraštams leisti ostrubliai. Lietuvos valstybė savos valiutos iš karto įsivesti negalėjo – iki vėlyvo rudens ji neturėjo net vyriausybės, kuri buvo sudaryta tik lapkričio 11-ąją. Tačiau įkurti Centrinį banką, turintį teisę leisti ir kontroliuoti savus pinigus Lietuva pajėgė tik po 4 metų.

Tuo tarpu savi pinigai buvo gyvybės ir mirties klausimas, nes, prasidėjus Nepriklausomybės kovoms reikėjo finansuoti kariuomenę ir kurti valdžios institucijas. Tačiau nuosavai valiutai padengti reikėjo aukso ar tvirtos užsienio valiutos atsargų, o jų Lietuvoje nebuvo. Taigi, teko skolintis iš tos pačios trejus metus Lietuvą engusios Vokietijos. Mainais vokiečiams buvo suteikta išimtinė teisė vykdyti mūsų krašte pinigų emisiją. Taigi, nuo okupacijos metų nedaug kas pasikeitė, nebent tai, kad ostrubliai buvo perkrikštyti į ostmarkes. Specialiai Lietuvai skirta ostmarkė buvo prilyginta vienai Vokietijos markei, kas turėjo reikšti, kad už Lietuvoje cirkuliuojančią valiutą garantuoja Vokietijos valdžia.

Lietuvos vyriausybė, sutikdama įsivesti valiutą tokiomis sąlygomis greičiausiai nujautė, jog taip ji pasiriša po kaklu akmenį, galinti  nugramzdinti šalies finansų sistemą į dugną, tačiau kitokios išeities ji tuo metu neturėjo. Tuo tarpu  Versalio taikos sutartimi numatytos milžiniškos reparacijos pradėjo žlugdyti ir taip jau vos alsuojantį Vokietijos ūkį ir jos finansų. Vokiečius užgriuvo katastrofišką mastą įgaunanti infliacija: smulkesnių nominalų kupiūros tiesiog mėtydavosi gatvėse – jas, tarsi nukritusius rudens lapus sušluodavo kiemsargiai. Tuo tarpu vokiečiai už prekes atsiskaitydavo milijardais markių, kurių kupiūras nepailsdamos kepė pinigų spausdinimo mašinos.

Į pragaištingą infliacijos verpetą Vokietija traukė ir Lietuvą: vokiečiai užvertė Lietuvą beverčiais popierėliais, išveždami už juos įsigytus maisto produktus, žaliavas, pramonės gaminius. Pasipriešinti tokiam apiplėšimui Lietuva buvo bejėgė, nes, neturėdama savo Centrinio banko, negalėjo kontroliuoti pinigų apyvartos.

Lietuvai reikėjo žūtbūt nusikratyti saitų su nuvertėjančia Vokietijos marke. Tokia proga 1920 metų liepos 12 dieną pasirašius taikos sutartį su Sovietų Rusija, pagal kurią bolševikai karo nuostoliams atlyginti skyrė Lietuvai 3 mln. aukso rublių kompensaciją. Tuomet Rusijos gautos 10 rublių nominalo carinės aukso monetos buvo sulydytos į aukso luitus ir atsidūrė JAV, Šveicarijos, Anglijos ir Švedijos bankų saugyklose. Dabar turint šiokių tokių aukso atsargų, buvo galima galvoti ir apie savų pinigų išleidimą.

Pasirengimas tam užtruko porą metų, o lietuviškų pinigų pavadinimas sukėlė daug diskusijų tiek Steigiamajame Seime, tiek spaudoje. Vyriausybės pateiktame Piniginio vieneto įstatymo projekte Lietuvos valiutą siūlyta pavadinti muštiniu, o jo šimtąją dalį – skatiku. Toks pavadinimas patiko ne visiems, todėl atsirado gausybė kitų pasiūlymų: kai kam atrodė, kad reikia sugrįžti prie rublio, kiti siūlė dolerį, tretiems reikėjo lietuviškos markės. Kone kiekvienas Seimo narys mėgino įpiršti savąjį lietuviškos valiutos vardą. Kokių tik jų nebūta: auksinas, arfa, grašis, kaltas, kirptukas, lietas, lietus, lyra, vytis ir daugybė kitų.

Pavadinti nacionalinę valiutą litu, o šimtąją jo dalį – centu paskutiniais svarstymo mėnesiais pasiūlė Seimo Ekonomikos komisijos pirmininkas Vaclovas Vaidotas. 1922 metų rugpjūtį šis pavadinimas buvo įteisintas didele balsų persvara.

Tuo pat metu buvo priimtas ir Lietuvos banko įstatymas. Tai reiškė, kad šalyje įteisinta institucija, turinti išimtinę pinigų emisijos ir jų kontrolės teisę. Rugsėjo 27 dieną įvykusiame Lietuvos banko Steigiamajame susirinkime, jo valdybos pirmininku išrinktas ekonomistas profesorius Vladas Jurgutis.

Iki pat šių dienų V. Jurgutis dažnai vadinamas lito tėvu. Tačiau šis titulas priklauso ne jam vienam. Pasak Lietuvos banko Pinigų muziejaus vadovas Vidmanto Laurinavičiaus, Lietuvos bankas 1922 metų spalio 2 dieną veiklą pradėjo turėdamas vos penkis darbuotojus, tad pirmame lito įvedimo etape didžiausią darbą atliko ne bankas, o Finansų, pramonės ir prekybos ministerija ir jos darbuotojai, vadovaujami Vytauto Petrulio. „Būtent jis buvo pagrindinis visų sutarčių dėl litų spausdinimo iniciatorius ir organizatorius“, – pabrėžė V. Laurinavičius.

Būtent V. Petrulio vadovaujama žinyba gavo pirmąsias naujosios valiutos banknotų siuntas, būtent ten jie buvo perskaičiuoti ir paskirstyti po visoje šalyje veikusias Finansų ministerijai pavaldžias iždines, kurioje nuo spalio 2 dienos prasidėjo pinigų keitimas. “Taigi, sunkiausias darbas teko V. Petruliui, kuris šiandien yra nepelnytai užmirštas“, – apgailestavo V. Laurinavičius.

 

Per krizes ir audras

 

1922-ųjų spalio 2-ąją ostmarkės, oficialiai dar vadintos auksinais, pradėtos keisti į litus, už 175 ostmarkes mokant vieną litą.  Tačiau nešti vokiškų pinigų ir mainyti juos į lietuvišką valiutą niekas neskubėjo: atsargūs lietuviai, skaudžiai pamokyti ne vienos pinigų reformos, savais pinigais nepasitikėjo.

Baigiantis nustatytam trijų mėnesių keitimo terminui paaiškėjo, kad tie, kurie laikė ostmarkes kojinėse, smarkiai pralošė: nuvertėjant Vokietijos markei, metų pabaigoje už litą teko pakloti net 850 ostmarkių. Tuo tarpu litas, pagal aukso vertę prilygintas 0,1 JAV dolerio, toks išliko iki pat 1940 metų. Norėdamas padidinti pasitikėjimą naująją valiuta Lietuvos bankas priėmė nutarimą neišleisti į apyvartą nė vieno lito, 100 proc. nepadengto aukso ar užsienio valiutos atsargomis. Šio nutarimo buvo griežtai laikomasi, o kartais banknotų padengimas vien auksu sudarė daugiau nei 120 proc.

Kad suprastume, ką reiškė litas eiliniam Lietuvos gyventojui, pažiūrėkime į 1930-ųjų metų atlyginimus ir kainas. Tuo metu šiaip taip sudurti galą su galu vienam žmogui buvo galima už 90 litų per mėnesį, o tai buvo gerokai mažiau, nei uždirbdavo kiemsargis ar valytojas, kurio pagrindinė alga sudarė 150 litų. Žinoma, čia kalbame apie valstybinėse įstaigose dirbusius žemiausios arba pirmosios kategorijos darbuotojus. Tuo tarpu ketvirtosios kategorijos tarnautojai – raštininkai, policininkai, sodininkai, elektrikai per mėnesį uždirbdavo po 180 Lt. Verta pastebėti, kad vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų mokytojai, kurių mėnesio alga siekė 380 litų, buvo priskiriami dešimtajai kategorijai drauge su apskričių policijos vadais, smulkesnių muitinių viršininkais, revizoriais ar buhalteriais.

Be to, kas treji metai kiekvienam tarnautojui prie pagrindinio atlyginimo buvo pridedamas 10 proc. priedas už tarnybos laipsnį arba darbo stažą, o visiems, augintiems vaikus iki 14 metų papildomai mokėta dar po 20 litų. Tam tikri koeficientai buvo taikomi ir atsižvelgiant į pragyvenimo kaštus įvairiuose šalies regionuose, kuriuose kainos galėjo skirtis 2-3 kartus.

Štai centneris bulvių Kaune kainavo 6 Lt, o mažuose miesteliuose – jam nusipirkti už teko ir dviejų litų. Darbinis arklys ar melžiama karvė kainavo nuo 250 iki 550 Lt, kiaulė – nuo 55 iki 65 Lt.  Didžiuosiuose miestuose už vištą turguje prašydavo 5-6 Lt, o provincijos miesteliuose 3-4 Lt. Už pusantro – tris litus buvo galima nusipirkti dešimt kiaušinių, už  25-40 centų – litrą pieno už 1 – 2,5 lito – litrą grietinės. Balto varškės sūrio kilogramo kaina niekur neviršijo 2 litų, kilogramas fermentinio sūrio kainavo 4-6 litus, kaip kilogramas ir miestiečių ypač vertintų rūkytų kaimiškų lašinių. Daugumai įperkamos buvo ir būtiniausios pramoninės prekės – štai pora gerų vyriškų batų kainavo 25-20 Lt, o padorus vyriškas kostiumas – vos 80 Lt. Suprantama, kad čia nekalbame apie automobilius, radijo imtuvus, dviračius ir panašias prekes, kurios tuo metu dar buvo laikomos prabanga.

Prisiminkime, kad 1930-aisiais, apie kuriuos dabar kalbame, Vakaruose jau buvo prasidėjusi didžiausia to meto ekonominė krizė, kurios bangos negalėjo nepasiekti ir Lietuvos, pirmiausia – jos finansų sektoriaus. Didžiųjų pasaulio bankų bankrotai ir kai kurių šalių valiutų, o ypač britų svaro devalvavimas pridarė didelių nuostolių Lietuvos bankui, kurio aukso banko atsargos sumažėjo tris kartus: nuo 126 mln. iki 40 mln. litų.

Tai, kad pasitikėjimas litu ėmė kristi, liudija faktas, jog vien per 1931 metų liepos mėnesį kai kurie Lietuvos komerciniai bankai neteko kone trečdalio juose laikytų indėlių – bijodami pinigų nuvertėjimo, žmonės masiškai atsiimdavo pinigus ir investuodavo į nekilnojamąjį turtą.

Litą reikėjo skubiai gelbėti. 1935-aisiais, kuomet Lietuva pavėluotai, tačiau labai skaudžiai pajuto visus pasaulinės krizės padarinius, vyriausybė apribojo užsienio valiutos pardavimą, smarkiai padidino muitus importuojamai produkcijai, o kai kurios jos rūšims įvedė licencijas. Tuo pat metu buvo skatinamas eksportas, suteikiant ūkininkams lengvatinius kreditus. Norėdamas padėti skolininkams, Lietuvos bankas kelis kartus sumažino palūkanų normas. Visos šios priemonės pasiteisino: 1940-aisiais Lietuvos banko aukso atsargos pasiekė prieškrizinį lygį.

 

Dviejų okupacijų gniaužtuose

 

Didžioji dalis Lietuvos aukso buvo laikoma užsienyje – Didžiojoje Britanijoje, Šveicarijoje, JAV ir Švedijoje – kitaip visos jo atsargas būtų pasigrobę 1940-ųjų vasarą mūsų šalį okupavę ir aneksavę sovietai. Rugpjūčio 1 dieną, Lietuvai dar formaliai netapus SSRS dalimi, Lietuvos bankas buvo nacionalizuotas. Okupantai pareikalavo, kad Vakarų bankuose laikomas Lietuvos auksas būtų nedelsiant perduotas Maskvai, tačiau šiam reikalavimui pakluso tik Stokholmas. Šią gėdos dėmę Švedijos valdžia nusiplaus tik po 52 metų ir šis jos poelgis labai pasitarnaus šiuolaikinio įvedimui.

O tuomet, 1940-aisiais, aukso perdavimo Maskvai reikaluose nepanoręs dalyvauti Lietuvos banko valdytojas Juozas Paknys rugsėjį iš pareigų buvo atleistas, o į jo vietą paskirtas Aleksandras Drobnys. Beje, už šį postą naujasis banko vadovas tik per plauką nesumokėjo savo galva. Tačiau apie tai – kiek vėliau. O kol kas pridursime, kad dar po mėnesio nebeliko ir paties Lietuvos banko, tad A. Drobnys, talkinamas iš Maskvos atsiųstų “specialistų“ vadovavo vietoje banko įsteigtai SSRS Valstybinio banko Lietuvos respublikinei kontorai.

Lapkričio 25-ąją Lietuvoje buvo įvestas rublis. Tai buvo dar vienas Lietuvos gyventojų apiplėšimas. Oficialiai nustatytu kursu vienas litas buvo keičiamas į 90 sovietinių kapeikų, nors reali lito vertė rublio atžvilgiu buvo 3-4 kartus didesnė. Tūkstančiai atvykėlių iš Sovietų Sąjungos, visų pirma, karininkai ir jų šeimų nariai šluote šlavė parduotuvių lentynas, – už beverčius sovietinius popierėlius okupantai kimšo į lagaminus šokoladą, dešras, laikrodžius, drabužius, batus ir kitas iki tol jiems neprieinamas prekes, kurios vėliau paštu iškeliavo į Rusiją. Savaime suprantama, kad greitai prekių parduotuvėse beveik nebeliko, o naujų įsigyti nebebuvo už ką – 1945 metų kovo 25 dieną rublis tapo teisėta atsiskaitymo priemone. Keturis mėnesius drauge su okupantų pinigais cirkuliavę litai iškeliavo į krosnis ir virto dūmais.

Liūdnas likimas laukė ir daugelio buvusio Lietuvos banko darbuotojų – nemaža jų dalis tą rudenį jau pasitiko Sibiro lageriuose. O štai prie lito įvedimo bene daugiausiai prisidėjęs Vytautas Petrulis, remiantis Lietuvos komunistų vadeivos ir naujojo jos saugumo šefo Antano Sniečkaus asmeniškai pasirašytu arešto orderiu buvo suimtas dar liepos 29 dieną. Vėliau iš Kauno kalėjimo buvęs finansų ministras buvo perkeltas į Uchtos lagerį Komijoje ir ten 1940-aisiais ten sušaudytas.

Sovietiniam rubliui karaliauti Lietuvoje buvo lemta vos tris mėnesius. 1941-ųjų birželio 22 dieną prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, Vermachto daliniai Lietuvą užėmė per kelias dienas. Paskui bėgančią Raudonąją Armiją išsinešdinti skubėję sovietiniai pareigūnai mėgino išvežti iš šalies kiek įmanoma daugiau vertybių, tarp kurių buvo ir sidabrinės litų monetos. Tačiau bolševikai suspėjo prigriebti tik dalį monetinio sidabro. Už nepavykusią operaciją NKVD jos vykdytojams iškėlė bylą. Okupantų talkininkui Aleksandru Drobniui pavyko išsisukti tik todėl, kad jis tuomet buvo sanatorijoje Birštone, tad visa atsakomybė teko jo pavaduotojui – iš Maskvos atsiųstam komisarui Vasilijui Ušakovui, kuris už operacijos sužlugdymą buvo sušaudytas.

Hitlerininkai Lietuvoje įvedė specialiai okupuotiems kraštams skirtą piniginį vienetą – reichsmarkę. Tai buvo dar vienas krašto apiplėšimo įrankis. Kadangi patiems vokiečiams įvežti šiuos pinigus į Reicho teritoriją buvo griežtai draudžiama, šie gabendavo ten prekes, mainais palikdami Lietuvoje beverčius popierėlius.

Ilgainiui pačios Reichsmarkės neteko ne tik vertės, bet ir prasmės, mat, normuodami net būtiniausių prekių pardavimą, okupantai įvedė korteles, be kurių net ir turėdamas pinigų nieko nenusipirksi. Žinoma, visų “kortelinių“ prekių buvo galima įsigyti juodojoje rinkoje, tačiau kainos ten buvo siaubingos. Tarkime, už kilogramą sviesto spekuliantai prašydavo iki 70 reichsmarkių, arba beveik pusės vidutinio valdininko mėnesio atlyginimo.

 

Sovietinio rublio krachas

 

1944-aisiais drauge su Raudonąja Armija į Lietuvą vėl sugrįžo rublis, per visą likusį cirkuliavimo Lietuvoje laiką išgyvenęs bent dvi reformas. Pirmuosius ketverius metus čia galiojo skirtingu metu išleisti įvairaus pavyzdžio rubliai, kol 1947-aisiais visi jie buvo pakeisti vieningais naujo pavyzdžio banknotais ir monetomis.

Dar viena rublio reforma įvykdyta 1961-aisiais – tuomet šis piniginis vienetas buvo denominuotas 10 kartų – 100 rublių banknotas virto dešimčia rublių. Lygiai tiek pat kartų sumažėjo ir prekių kainos, ir atlyginimai. Šios reformos prasmė buvo grynai techninė – pinigų kiekiui pasiekus trilijonines sumas buvo sunkiau planuoti ir atlikti valstybinio masto ekonominius skaičiavimus. Didelės prasmės neturėjo ir po šios reformos nustatytas rublio aukso ekvivalentas – 0,987412 g., ir šiuo ekvivalentu grįstas rublio santykis su JAV doleriu, kuris neva buvo vertas 90 kapeikų. Reali JAV dolerio vertė sovietmečio juodojoje rinkoje buvo ne mažesnė, nei 4 rubliai, tačiau tiek valiutos turėtojai, tiek juo labiau juodosios rinkos prekeiviai smarkiai rizikavo atsidurti ne tik milicijos, bet ir KGB akiratyje, o tai jau grėsė rimtais nemalonumais.

Ko iš tiesų buvo vertas rublis, paaiškėjo po 1991-ųjų reformos, pagal tuometinio SSRS Ministro Pirmininko Valentino Pavlovo pavardę pakrikštytos Pavlovo reforma. Jos metu iš esmės buvo konfiskuotos dalies piliečių grynaisiais pinigais laikomos lėšos.  Svarbiausias reformos momentas buvo stambiausių 50 ir 100 rublių kupiūrų išėmimas iš apyvartos, pakeičiant jas naujomis. Išsikeisti senuosius rublius į naujas kupiūras buvo skirtos vos trys dienos nuo 1991 sausio 23 iki 25 dienos. Vienas asmuo galėjo pasikeisti ne daugiau kaip 1000 rublių – norint pakeisti likusias kupiūras reikėjo gauti specialios komisijos leidimą. Paskutiniajame reformos etape balandžio mėnesį buvo tris kartus padidintos mažmeninės prekių kainos.

Šia reforma agonijos apimtos SSRS vadovai mėgino atsisakyti „perteklinių“ grynųjų pinigai ir nors iš dalies išspręsti prekių deficito problemą. Tačiau šis mėginimas davė itin nepageidaujamą rezultatą – infliacija peraugo iki hiperinfliacijos, siekusios nebe šimtus o tūkstančius procentų.

Istorija pasikartojo. 1921-aisiais Lietuvos finansų sistemą pradėjo griauti katastrofiškai nuvertėjusi ostmarkė, o po 50 metų – siaubingai sulysęs rublis, iš kurio zonos tuomet dar nebuvome ištrūkę. Maža to, Maskva, desperatiškai mėgindama sugrąžinti nepriklausomybę atkūrusią Lietuvą į savo orbitą, pradėjo ekonominę blokadą ir nustojo tiekti ne tik naftą, bet ir grynuosius pinigus.

Tačiau pinigų blokada davė priešingą rezultatą, nei tikėjosi Kremliaus strategai. Grynųjų pinigų trūkumas paskatino Lietuvos vyriausybę ir banką skubiai išleisti į apyvartą savus piniginius ženklus – bendruosius talonus. Šiais įvairių žvėrelių piešiniais išmargintais laikinaisiais pinigais iš pradžių mokėta dalis atlyginimų, o 1992-ųjų spalio 1 dieną rublis buvo visiškai išimtas iš apyvartos. Kitą dieną bendrieji talonai, pagal tuometinio premjero Gedimino Vagnoriaus vardu praminti “vagnorėliais“, tapo vienintele teisėta atsiskaitymo priemone.

“Tai buvo lūžio taškas. Nuo to laiko Lietuvos bankas galėjo kontroliuoti pinigų apyvartą šalyje, tad būtent 1992 metų spalio 2-ąją galime laikyti nacionalinio piniginio vieneto įvedimo data“, – sakė V. Laurinavičius. Po metų bendruosius talonus santykiu 100:1 pakeitė litas.

Pasak pinigų muziejaus vadovo, lito įvedimas 1993-ųjų birželį buvo grynai techninis dalykas, bet psichologiškai jis buvo labai svarbus. “Būtent 1993 metų birželio 25-ąją dauguma žmonių ir laiko tikrąją lietuviškų pinigų sugrįžimo diena“, – sakė V. Laurinavičius.

Užtikrinti naujosios valiutos stabilumą padėjo be kita ko ir prieškarinio Lietuvos aukso dalis, kurią Vokietijos markių pavidalu mums grąžino Švedijos vyriausybė. 1940-aisiais nusileidusi sovietu reikalavimams perduoti ją Maskvai.

1992-aisiais bendrojo talono vertė neviršijo 550 talonų už JAV dolerį. Įvedus litą, jo vertė šiek tiek viršijo 4 JAV dolerius ir beveik nesikeitė iki 1994-ųjų, kuomet, įvedus valiutų valdybos modelį, buvo nustatytas fiksuotas lito kursas – 4 JAV doleriai už litą.

Lietuvai rengiantis stoti į Europos Sąjungą, 2002-ųjų vasario 1 dieną litas pagal tos dienos santykį 1:3,4528 buvo susietas su kita bazine valiuta. Taigi, galima sakyti, kad eurą, nors ir kitokiu pavidalu, Lietuvoje turėjome visus pastaruosius 12 metų, tad vakar diena iš esmės nedaug ką pakeitė. Nebent tai, kad litų banknotai ir monetos tapo lietuviškų pinigų istorijos dalimi.

Lietuvos žinios, 2015-01-02

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s