Kovo 11-oji: šviesa ir šešėliai

0-109302

Artėjant Nepriklausomybės atkūrimo 25-osioms metinėms prisiminkime, kad būtent 1990-ųjų kovą Kremliaus partokratai ir sovietiniai generolai pasiūlė SSRS vadovui Michailui Gorbačiovui imperijos išsaugojimo metodus, kurie galiausiai, pražudė ir pačią Sovietų Sąjungą, ir jos reformatorių. Deja, tuo pačius metodus dabar naudoja šiandieninė Vladimiro Putino Rusija.

 

Aras Lukšas

 

1990 metų sausio 11 dieną M. Gorbačiovas atvyko į Vilnių, kad atkalbėtų lietuvius nuo, jo supratimu, pragaištingo žingsnio. Oficialiai vizito tikslas buvo pateikiamas kaip grynai partinis – SSKP Generalinis sekretorius nori pasikalbėti su į dvi dalis suskilusios Lietuvos komunistų partijos vadovais. Tačiau iš tikrųjų jis ketino pats patirti, ar Lietuvos žmonės tikrai siekia nepriklausomybės ir jei taip – asmeniškai įtikinti juos jog toks kelias niekur neveda. “Mes esame čia tam, kad surastume išeitį, kad užkirstume kelią pavojingų išcentrinių jėgų plėtrai SSRS“ – tokia buvo svarbiausia Kremliaus šeimininko žinia ne tik vietos partokratams, bet ir visiems lietuviams.

M. Gorbačiovui tikriausiai atrodė, kad vizitas į Vilnių bus tik lengvas pasivaikščiojimas. O ar galėtų būti kitaip: pripratęs prie Vakarų lyderių reveransų kaip socializmo reformatorius, “naujojo mąstymo“ šalininkas, “geležinės uždangos“ griovėjas, sovietų komunistų vadovas įsivaizdavo, kad jam pavyks nesunkiai apžavėti ir Lietuvos žmones. Tuomet jis net įsivaizduoti negalėjo, kad maištinga imperijos provincija taps tokia ašaka gerklėje, kurios neįmanoma nei praryti, nei išspjauti.

Realybė pasirodė visiškai kitokia. Vilniaus Katedros aikštėje M. Gorbačiovo laukė šimtatūkstantinis Sąjūdžio mitingas, kurio dalyviai reikalavo panaikinti Molotovo-Ribbentropo pakto pasekmes ir grįžti prie 1920-ųjų metų sutarties, kuria bolševikinė Rusija be jokių išlygų ir visiems laikams pripažino Lietuvos nepriklausomybę. Suprantama, mitingo savo apsilankymu generalinis sekretorius nepagerbė – tokią galimybę vizitą rengęs SSKP CK Politinio biuro narys Vadimas Medvedevas pokalbyje su Sąjūdžio lyderiu Vytautu Landsbergiu atmetė jau iš anksto. Tačiau ir susitikimuose su darbininkais,  intelektualais ir net su vietos komunistais sovietiniam lyderiui vadovui buvo karšta – jo įprastinės mantros apie naują būsimos federacijos turinį, partijų savarankiškumą SSKP sudėtyje ar sparčiai rengiamus tautų apsisprendimo  „mechanizmus“ ne tik nieko nežavėjo, bet ir kėlė neslepiamą auditorijos susierzinimą. Sąjūdžio Lietuva gyveno visiškai kitomis vertybėmis, iš kurių svarbiausia buvo laisvė.

„Dabar aš pamačiau, kad jus esate pasiryžę, kad jūs žengiat ir toliau žengsit šitą atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos žingsnį. Politiškai jus jau atsiskyrę…“, – tokius į oro uostą skriejančiame vyriausybiniame limuzine ištartus M. Gorbačiovo žodžius vėliau cituos tuometinis LKP vadovas Algirdas Brazauskas. Šią frazę tuomet daug kas klaidingai suprato kaip sovietų vadovo susitaikymą su neišvengiamu praradimu.

 

Debesys iš Kremliaus

 

Vizito išdavas A.Brazauskas tuoj pat įsirašė į savo aktyvus. Po dviejų dienų, atsistatydinus Vytautui Astrauskui, jis tapo naujuoju LSSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininku. Tai buvo apgalvotas savarankiškos LKP žingsnis – nors pati komunistų partija ir neturėjo didelio visuomenės pasitikėjimo, jos pirmasis sekretorius viešosios nuomonės apklausose pats jos vadovas vis tik lenkė Sąjūdžio lyderį V. Landsbergį.

Pirmąją darbo naujose A. Brazauskas pareiškė: „Šiame poste mano pagrindinė pareiga šiandien tokia: sutelkus Aukščiausiosios Tarybos, jos prezidiumo, vyriausybės ir – kiek turėsime įtakos – partinių organų bei kitų organizacijų jėgas, įgyvendinti ekonominį savarankiškumą“. Apie nepriklausomybę jis tąsyk taip ir neužsiminė. Maža to, po poros savaičių vykusiame susirinkime su gimtojo Kaišiadorių rajono rinkėjais aukščiausias LKP vadovas netgi stebėjosi, kodėl žmonės taip dažnai klausia, kada gi pagaliau bus paskelbta Lietuvos nepriklausomybė ir ragino “neklaidinti žmonių lengvapėdiškais pareiškimais“.

Likus vos 24 dienoms iki pirmųjų laisvų rinkimų į naująją Aukščiausiąją Tarybą, tokie pareiškimai galėjo atrodyti kaip kenkimas savo partijai, juolab kas Sąjūdis jau skelbė, kad, jam laimėjus, nepriklausomybė bus skelbiama nedelsiant. Daug kam tuomet buvo aišku, kad A. Brazausko siūlomas “žingsnis po žingsnio“ įvels Lietuvą į M. Gorbačiovo komandos kuriamus “išstojimo mechanizmus“, sužlugdysiančius tikrosios laisvės siekį. Bet gal LKP nesėkmė rinkimuose A. Brazauskui atrodė mažiau baisi už Vilniuje ištartus generalinio sekretoriaus žodžius: „Šiandien esu jūsų draugas. Tačiau jei pasirinksite kitą kelią, padarysiu viską, kas mano galioje, kad parodyčiau, jog vedate liaudį į akligatvį.“

Tuo pat metu, kai A. Brazauskas bendravo su Kaišiadorių rinkėjais, Maskvoje vyko  SSKP CK Politinio biuro posėdis, kuriame migloti A. Gorbačiovo grasinimai įgavo visai konkrečius kontūrus. Tądien, į retorinį “perestroikos“ architekto klausimą, ką daryti su Baltijos šalimis, kuriose gyvena pustrečio milijono rusų,  jauniausias Politbiuro narys, Valstybinio plano komiteto pirmininkas Jurijus Masliukovas atsakė taip: “Reikia rengti naują Sovietų Sąjungos sutartį. Bet penkis rajonus grąžinti Baltarusijai. Mėmelį-Klaipėdą palikti SSRS sudėtyje. Taigi, 1/7 Lietuvos teritorijos dalis atskiriama: 182 tūkstančiai gyventojų!“

M. Gorbačiovo patarėjo Anatolijus Černiajevo dienoraštyje, kurio ištraukos pateikiamos knygoje “Slapti Gorbačiovo archyvai“ cituojamas kitas Politinio biuro narys – Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Vitalijus Vorotnikovas pridūrė: “Tiesiai žiebti į kaktą sakant “už vieningą, nedalomą“, negalima. Bet reikia pasirinkti tokią taktiką, kuri atmuštų norą pasitraukti [iš SSRS]“. Tuomet jau uždainavo visas darnus choras: būsimas rugpjūčio pučistų talkininkas Anatolijus Lukjanovas prisiminė Rusijos imperiją ir jos valdytų teritorijų statusą, o vienas reakcingiausių Politinio biuro narių Jegoras Ligačiovas net pašokęs nuo kėdės postringavo apie internacionalinių ir sąjunginių interesų pirmenybę.

Šiame plenume tapo visiškai aišku – reakcingieji Politbiuro nariai nori įvaryti M. Gorbačiovą į kampą. Tačiau ir pats generalinis sekretorius tądien net nebandė pasipriešinti kietosios linijos šalininkams, o tik paprašė Politinio biuro narių pateikti Aukščiausiajai Tarybai siūlymus dėl veiksmų plano. Baigdamas posėdį jis tvirtai pareiškė: “Derybas norima primesti tokias SSR Sąjunga – respublika. Ne! Derybos galimos tik kai visos respublikos krūvoje“.

Tuo tarpu įvykiai Lietuvoje sparčiai artėjo prie atomazgos. Vasario 7 dieną dienas baigianti Aukščiausioji Taryba anuliavo Liaudies Seimo 1940 metų liepos 21 dienos nutarimą dėl prašymo priimti Lietuvą į SSRS sudėtį ir paragino Maskvą pradėti derybas dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Šį nutarimą A. Brazauskas vėliau pavadins “revoliucingu žingsniu“, nuvedusiu į Kovo 11-osios Aktą. Visgi greičiausiai tai buvo tik pralaimėti rinkimuose nenorinčios LKP triukas: atkurti nepriklausomybę Lietuvos komunistai ragino “parlamentiniu konstituciniu“ keliu, kitaip sakant būtent taip, kaip buvo paranku “išstojimo mechanizmą“ konstruojančiam M. Gorbačiovui. Matyt todėl Kremliui šis nutarimas didelio įspūdžio nepadarė: valstybinė naujienų agentūra TASS, lyg tingus sarginis šuo tik amtelėjo kažką apie dar vieną žingsnį respublikos atsiskyrimo nuo Sovietų Sąjungos link.

Kas iš tiesų sukėlė netramdomą M. Gorbačiovo įtūžį – tai triuškinama Sąjūdžio pergalė rinkimuose. Sąjūdis, kategoriškai atmetė ir LKP propaguotą mažų žingsnelių taktiką, ir Maskvos peršamą „apsisprendimo įstatymą“ bei „atsiskyrimo mechanizmą“, kuriais Kremlius mėgino įteisinti savo paties prieš penkiasdešimt metų įvykdytą nusikaltimą – nepriklausomos valstybės aneksiją. Ką apie šias dvi taktikas mano Lietuvos žmonės, abejonių nekilo – Sąjūdžio kandidatai jau pirmame rinkimų ture užsitikrino 73 mandatus, tuo tarpu savarankiškoji LKP turėjo tenkintis tik 27 vietomis ir tai tik todėl, kad 17 jos kandidatų parėmė Sąjūdis.

 

„Laikysime imperiją“

 

Štai tuomet M. Gorbačiovas pratrūko: kovo 8 dieną JAV dienraštis “The New York Times“ paskelbė, jog SSRS vadovas atsiskyrimo atveju reikalausiąs iš Lietuvos 33 milijardų dolerių kompensacijos. Maža to – Kremliaus šeimininkas šį kartą jau viešai įgarsino siaurame rate ištartus Politinio biuro reakcionierių žodžius: atsiskyrusi Lietuva gali likti be Vilniaus ir be Klaipėdos. Kitaip sakant, SSRS lyderis, prabilo apie Lietuvos sugrąžinimą į 1939 metų sienas, remdamasis tuo pačiu Molotovo-Ribbentropo paktu, kurį taip neseniai denonsavo jo vadovaujama Aukščiausioji Taryba!

Bet bauginimai nieko nepakeitė. Po keturių dienų, vėlų kovo 11-osios vakarą naujoji Lietuvos Aukščiausioji Taryba paskelbė atkurianti nepriklausomą Lietuvos Respubliką. Dar po keturių dienų neeiliniame SSRS Liaudies deputatų suvažiavime M. Gorbačiovas, kaip vienintelis kandidatas buvo išrinktas pirmuoju ir paskutiniuoju Sovietų Sąjungos prezidentu. Nuo to momento Lietuvos laukė sunkus kelias į tikrąją nepriklausomybę, o M. Gorbačiovo – ne mažiau sudėtinga trajektorija visiško politinio kracho link.

Kovo 22-ąją Politbiuras jau aptarinėjo visą kovos su Lietuvos nepriklausomybe įrankių spektrą: teritorinį šantažą, penktosios kolonos formavimą, “rusakalbių teisių“ gynimą, ekonominį spaudimą, kultūrinę bei informacinę invaziją, paralelinės “valdžios“ formavimą bei jai paklusnių neaiškių vietinių jėgos formuočių kūrimą ir galiausiai – tiesioginę karinę agresiją. Matyt, šis posėdis buvo labai svarbus, o gal net ir lemiamas, nes jį “Slaptuose Gorbačiovo archyvuose“ prisimena ne vienas dalyvis.

Nors M. Gorbačiovas tuomet jau buvo SSRS prezidentas, atrodė, kad jo statuso niekas nepakeitė: viskam ir toliau vadovavo  Politinis biuras. Pasibaisėjęs posėdžiu A. Černiajevas dienoraštyje užrašė, kad Lietuvos čia laukė “Čierna prie Tisos“ (taip vadinasi miestelis tuometinių SSRS ir Čekoslovakijos pasienyje, kuriame brežnevinis Politinis biuras svarstė karinės intervencijos prieš “Prahos pavasarį“ galimybę.

Iš A. Černiajevo užrašų matyti, kad M. Gorbačiovas buvo spaudžiamas nedelsiant panaudoti jėgą ar bent jau griebtis kitokio nepolitinio spaudimo Lietuvai. SSRS prezidentui užsiminus, kad “kitokiems metodams“ dar neatėjo laikas, J. Ligačiovas mestelėjo: “Kad tik nepavėlavus. Laikas dabar – jų sąjungininkas“. Dėl konkrečių veiksmų labiausiai tiesmukas buvo gynybos ministras ir būsimas rugpjūčio perversmininkas Dmitrijus Jazovas, raginęs nedelsiant “grąžinti vyriausybę, kuri buvo nuversta saujelės avantiūristų“. Tuo tarpu ministras pirmininkas Nikolajus Ryžkovas, prisiminęs 1939 metų SSRS ir Suomijos karą bei tuomet sudarytą prosovietinę Otto Kuusineno vyriausybę, siūlė kažką panašaus padaryti ir Lietuvoje. “Brazauskas mus išdavė ir sėdo ant anos valdžios suolelio. Būtina gretutinė valdžia – koks nors organas, buvęs premjeras ir kt. Surasti naują ramstį vietoj Brazausko“, – tokius N. Ryžkovo žodžius užrašuose prisimena kitas M. Gorbačiovo patarėjas Georgijus Šachnazarovas. Diskusiją dėl senos vyriausybės užbaigė KGB šefas Vladimiras Kriučkovas: “Atkurti senų struktūrų, galima sakyti, neįmanoma. Bet yra Lietuvos piliečių sąjungų“. Prie visų šių “priemonių“ dar belieka pridurti N. Vorotnikovo pasiūlymą “labiau pasinaudoti siųsti tenai (į Lietuvą) jų delegacijas, kad bendrautų su anų inteligentais“, ir gausime vaizdą, iki skausmo atpažįstamą ir šiomis dienomis.

M. Gorbačiovas neatmetė nė vieno Politbiure išgirsto pasiūlymo. Baigdamas posėdį, prezidentas reziumavo maždaug taip: jokių tarpvalstybinių derybų su Lietuva (nes tai atvertų kelią jos tarptautiniam pripažinimui), kurti Lietuvoje pilietinio nepaklusnumo komitetus, veikti viešąją nuomonę ne tik organizuojant reikiamo turinio publikacijas lietuviškoje spaudoje, bet ir pasitelkiant žinomus ir mėgstamus sovietinius kultūros veikėjus. Tačiau tame pačiame posėdyje Kremliaus šeimininkas neatmetė ir Sausumos pajėgų vado, SSRS gynybos viceministro generolo Valentino Varenikovo pasiūlyto varianto: paskelbti Lietuvoje ypatingąją padėtį, įvesti prezidentinį valdymą, izoliuoti šalies vadovybę, o tuomet, atsiliepiant į vietos “internacionalistų“ pagalbos šauksmą, paleisti į darbą tankus.

“Tada tai – krachas. Visų Jūsų didelių užmojų žlugimas. Ir dėl ko – dėl imperinės didybės komplekso?“ – kitą dieną po posėdžio, kalbėdamasis su M. Gorbačiovu negalėjo suprasti A. Černiajevas. “Baik, Tolia, viskas bus teisingai“, – vartydamas ant stalo gulinčius popierius atsainiai mestelėjo prezidentas. Dar po mėnesio M. Gorbačiovo patarėjo dienoraštyje klausimų nebeliks: “Taigi, žaisime retorikos žaidimus, leisime įstatymus apie federacijos reformavimą, o iš tiesų “laikysime imperiją“.

 

 

„Liaudies sukilimo“ nesulaukė

 

M. Gorbačiovo patarėjas tikriausiai suprato, kad prezidentui jo paties likimas nuo šiol rūpi kur kas labiau, nei reputacija, nekalbant jau apie “perestroiką“, viešumą ir demokratiją. Kovo 22-osios Politbiuro posėdis ko gera ir tapo ta riba, nuo kurios reformatorius ėmė virsti reakcionieriumi, kurio tikslams pasiekti geros visos, net pačios bjauriausios priemonės.

Siaurame rate brežneviniu stiliumi aptartus sprendimus pradėta įgyvendinti jau kitą dieną. Kovo 23-ąją kariniais transporto lėktuvais į Kėdainių aerodromą atgabenti trys tūkstančiai desantininkų. Naktį į kovo 24-ąją pro Aukščiausiosios Tarybos rūmus demonstratyviai pravažiavo penkiasdešimties lengvųjų tankų ir šešiasdešimties sunkvežimių kolona, kurioje buvo iki dviejų tūkstančių ginkluotų kareivių. Tomis pačiomis dienomis iš Lietuvos išprašyti užsienio diplomatai ir žurnalistai. Kovo 25-ąją trisdešimt ginkluotų desantininkų užgrobė Aukštąją partinę mokyklą ir Politinio švietimo namus, į kuriuos kaip mat įsikraustė Mykolo Burokevičiaus vadovaujami “platformininkai“.  Kovo 27-ąją 60 desantininkų įsiveržė į Naujosios Vilniaus psichiatrijos ligoninę ir pagrobė keliolika nuo iš sovietinės armijos pasitraukusių Lietuvos jaunuolių. Galiausiai, kovo 30-ąją M. Gorbačiovas pareikalavo per tris dienas atšaukti Kovo 11-osios aktą. Lietuvai įtikinti buvo pasitelktas vienintelis argumentas – nuolat stiprėjantis kariuomenės judėjimas, lydimas ginkluotų išpuolių ir pastatų užgrobimų.

Tačiau “argumentai“ neveikė. Balandžio 5 dieną V . Landsbergis nusiuntė M. Gorbačiovui laišką, kuriame sakoma, jog atkurdama nepriklausomybę Lietuva tik įgyvendino savo amžiną teisę ir reiškiama viltis, kad sovietų vadovybė teks pirmenybę politiniams problemos sprendimams. Į šį laišką M. Gorbačiovas atsakė dar vienu ultimatumu, ir, nieko nepašęs pradėjo Lietuvos ekonominę blokadą.

Tą 1990-ųjų pavasarį imperija išbandė naują politinio spaudimo įrankį – naftos ir dujų vamzdį. Vėlų balandžio 18-osios vakarą Mažeikių įmonę pasiekė paskutinieji naftos lašai, o kitą dieną keturiais penktadaliais sumažintas ir Lietuvai tiektų gamtinių dujų kiekis.

Kaip knygos “Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje“ autoriui Alfredui Erichui Sennui vėliau aiškins A. Brazauskas, griebdamasis blokados sovietų prezidentas norėjęs parodyti, kaip smarkiai Lietuvos ekonomika priklauso nuo Sovietų Sąjungos“. Iš tiesų, šio žingsnio pasekmes eiliniai lietuviai pajuto labai greitai: netrukus prie degalinių nusidriekė milžiniškos automobilių eilės, miestuose buvo apribotas viešojo transporto eismas, iš parduotuvių dingo tokios “strateginės“ prekės kaip kava ir cukrus. Vyriausybė ir jos ministerijos turėjo kaip įmanydamos suktis, kad nesustotų įmonės ir žmonės turėtų darbą.

Daugelis žaliavų Lietuvą tuomet pasiekdavo per fiktyvius adresus Baltarusijoje. Veikta ne tik valstybiniu, bet ir privačiu lygmeniu: apsukresni lietuviai ir baltarusiai gabendavo į Lietuvą tūkstančius talpų su benzinu, kurių buvo galima ir dieną, ir naktį nusipirkti, Vilniuje prie Minsko plento stichiškai atsiradusiame turgelyje. Išgyvenusieji šį nelengvą laiką turbūt prisimena, kad nepaisant nepriteklių, bendra nuotaika tuomet nebuvo slogi, o kartais – netgi pakili. Kas galėtų pamiršti kad ir Vilniaus Gedimino prospektu riedančias tūkstantines dviratininkų kolonas, iškėlusias vėliavas ir transparantus su užrašais: “Susikiškit tą savo naftą!“

Dvyliktą blokados dieną A. Černiajevas į savo dienoraštį įrašys tokius žodžius: “Tenai – ekonominė blokada. O “sukilimo“ prieš Landsbergį ir Prunskienę, kurio jis (M. Gorbačiovas)  laukia, kaip nėra, taip nėra. Neturi jis politikos Lietuvos atžvilgiu, o tik imperinę ideologiją…“. Kitą dieną M. Gorbačiovo laukė dar vienas antausis – sužinojęs, kad Gegužės 1-osios demonstracijoje banguos Lietuvoje vėliavų jūra, jam teko sprukti iš Mauzoliejaus tribūnos.

 

„Pritrėkšiu visus!“

 

“Aš pritrėkšiu visus“, – dar po savaitės, sulaukęs žinios apie Latvijos nepriklausomybės deklaraciją, savo G. Šachnazarovui sušvokštė M. Gorbačiovas. Tačiau nepritrėškė: labai greitai sovietų prezidentas suprato, kad Lietuvai užmesta blokados kilpa  ima veržti jo paties kaklą. Galiausiai ji ėmė temdyti ir “ypatingais“ laikytus Maskvos ir Vašingtono santykius. Maža to, keblia sovietų lyderio padėtimi netuko pasinaudoti Rusijos Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo pirmininkas Borisas Jelcinas tą vasarą ėmęs atvirai demonstruoti solidarumą tiek su Lietuva, tiek su kitomis savo laisvę ginančiomis respublikomis. Taigi, po 75 blokados dienų šiaip taip susitaręs su Lietuvos valdžia dėl abiem pusėms priimtinos formuluotės – šimtui dienų, kol vyks derybos, paskelbti Kovo 11-osios akto įgyvendinimo moratoriumą, M. Gorbačiovas buvo priverstas atsitraukti ir ieškoti kitų “poveikio priemonių“.

„Vienu žodžiu, visiškas atotrūkis nuo realybės, gresiantis tuo, kad liks tik vienas argumentas – tankai“ dienoraštyje įrašė A. Černiajevas. Jis neklydo: 1991 metų sausio 13-ąją, imperija parodė nustėrusiam pasauliui tikrąjį savo veidą. Vėliau A. Černiajevas, teisindamas savo viršininką tvirtins, kad įsakymą panaudoti jėgą davė ne prezidentas, o generolas V. Varenikovas. Galbūt. Tačiau tai nereiškia, kad M. Gorbačiovas nepritarė invazijai ir jai nesiruošė. Kaip kitaip galima paaiškinti faktą, kad Lietuvos poligone buvo išbandyti visi tą atmintiną kovą Politbiure išvardinti ginklai: grasinimai atimti Vilnių, kuriuos lydėjo 1990-ųjų vasarą pradėtas SSRS federacijos subjekto – autonominio Vilniaus krašto su sostine Naujojoje Vilniuje –  kūrimas, paralelinių visuomeninių judėjimų projektai, vėliau materializavęsi kaip prosovietinė organizacija “Jedinstvo“, ir anoniminis Nacionalinio gelbėjimo komitetas? Iš kur Lietuvos sostinėje ir kai kuriuose kituose miestuose staiga išdygo “darbininkų draugovės“? Kodėl ir kieno nurodymu KGB tuoj pat po kruvinos sausio 13-osios nakties į Lietuvą iš Mozambiko atskraidino paskutinį LSSR premjerą Vytautą Sakalauskas, jei ne tam, kad šalyje būtų suformuota prosovietinė marionetinė vyriausybė?  Galiausiai kam, jei ne informacinio ir propagandinio karo tikslais buvo užgrobtas Lietuvos radijas ir Televizija bei televizijos bokštas? Kiekvienas iš jų epizodų vertas atskiro pasakojimo, tad prie jų mes dar ne kartą sugrįšime.

O dabar tik pastebėkime, kad Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse visi šie “instrumentai“, nesuveikė taip, kaip planuota. Taip, jie atvedė į dar nemokšiškesnį Rugpjūčio pučą, netrukus palaidojusį Sovietų Sąjungą, bet ne Kremliaus ambicijas. Tačiau 1990-ųjų kovą Kremliui pavyko sukelti keturis mėnesius trukusį kruviną karą, po kurio atsirado niekieno nepripažinta prorusiška “Padnestrės respublika“, iki šių dienų kelianti grėsmę ne tik europinei Moldovos orientacijai, bet ir jos nepriklausomybei. Tais pačiais metais nepriklausomos Gruzijos žemėlapyje buvo sukurta “nepriklausoma“ Abchazija, dėl kurios 1992 metais kilo karinis konfliktas, pasibaigęs NVS “taikdarių“ dislokavimu. Būten tuomet, griūvant Sovietų Sąjungai, iš kažkur atsirado prorusiški Pietų Osetijos separatistai, kurių veiksmai jau visiškai neseniai, 2008-aisiais, baigėsi karine Rusijos intervencija į Gruzijos teritoriją. O prieš metus tokiais pat būdais užvirė Krymo ir Donbaso katilas.

O štai mums pasisekė. Prieš 25 metus, nustebinę visą pasaulį savo ramybe, ir nepalaužiamu ryžtu iškovoti ir apginti laisvę, mes atsilaikėme. Tuomet atrodė, kad buvusio KGB vado Jurijaus Andropovo planas reanimuoti žlungančią sovietinę imperiją, kurį įgyvendinti vėliau mėgino M. Gorbačiovas, galutinai žlugo. Deja, demokratėjančios Rusijos priešakyje stovėjęs B. Jelcinas savo įpėdiniu amžių Sandūroje pasirinko J. Andropovo, žiūrint plačiau – ir Lietuvos nepriklausomybės duobkasio Vladimiro Dekanozovo auklėtinį. Lygiai po metų V. Putinas televizoriaus ekrane jau kėlė tostą “už susirinktas rusų žemes“. Labai greitai šampanas jo taurėje virto krauju.

Lietuvos žinios, 2015-03-10

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s