Neįvykęs tautos sukilimas

 

1946 metų kovo 16-osios rytą viename Vilniaus bute sovietinis saugumas surengė pasalą, per kurią buvo suimti visi pogrindinės Lietuvių Tautinės Tarybos (LTT). Taip baigėsi MGB operacija “Falanga“, sunaikinusi organizaciją, planavusią surengti visuotinį tautos sukilimą ir paskelbti nepriklausomą Lietuvą.

 

Aras Lukšas

 

Čekistai, įsiveržę į vienos iš LTT steigėjų Onos Lukauskaitės-Poškienės namus sostinės Giedraičių gatvėje aptiko čia visus dokumentus, apie kuriuos prieš keturias dienas pranešė buto šeimininkės bičiule besidedanti čekistų agentė. Lietuvių ir prancūzų kalbomis parašytas “Atsišaukimas į laisvąsias pasaulio tautas, du Ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios vadovybės įsakymai ir sukilimo dieną per radiją numatytas skelbti “Atsišaukimas į lietuvių tautą“ – tapo svarbiais įkalčiais baudžiamojoje byloje, dviems organizacijos nariams pasibaigsiančia mirties nuosprendžiu, o daugeliui kitų – ilgais metais Sibiro lageriuose.

Suėmimų banga Lietuvoje nuvilnijo netrukus po to, kai kovo 5 dieną buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Winstonas Churchilis JAV Misūrio valstijos Fultono koledže pasakytoje kalboje pirmąsyk prabilo apie nuo Baltijos iki Adrijos nusidriekusią geležinę uždangą, už kurios liko daugelis senųjų sostinių ir, girdint JAV prezidentui  Harry Trumanui, paragino Vakarų šalis stoti į bendrą kovą prieš komunizmą.

 

Kursas į sukilimą

 

Rytų Europoje įtakingo britų politiko žodžiai buvo suprasti kaip arėjančio karo ženklas. Ne kitaip buvo ir Lietuvoje, kurios pogrindis, dar nepamiršęs 1941-ųjų birželio pamokų, pradėjo intensyviai ruoštis naujam sukilimui. Visą šį darbą koordinavo LTT, kurią įkurti 1945-ųjų pabaigoje sumanė buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, Birželio sukilimo dalyvis ir antinacinės Rezistencijos veikėjas Jonas Noreika, dar žinomas kaip Generolas Vėtra.

SSRS ir Vokietijos karo pabaigą Balio Sruogos išgarsintos Štuthofo koncentracijos stovyklos kalinys Nr. 21330 Jonas Noreika pasitiko Raudonosios Armijos okupuotoje Reicho dalyje. Daugeliui ten atsidūrusių lietuvių tuomet buvo kilusi nelengva dilema – grįžti į okupuotą tėvynę, ar trauktis į Vakarus. Buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas tokio klausimo net nesvarstė. “Visi nepasitrauks. Didesnė dalis liks, kentės ir kovos. Kodėl mes turėtume bėgti? Ne, mes turime būti kartu su jais. Kartu kentėt, kovot, ir jei reikės, mirt“, – tokius N. Noreikos žodžius vėliau prisimins vienas jo bičiulis.

Perėjęs sovietų filtraciją ir kelis mėnesius priverstinai atitarnavęs eiliniu Raudonosios Armijos rezerviniame dalinyje Vokietijoje, 1945-ųjų lapkritį J. Noreika sugrįžo į Lietuvą. Apsigyvenęs pas tame pačiame Štuthofo lageryje kalėjusį profesorių Vladą Jurgutį, kuriam po ilgų tardymų sovietai vis tik leido dirbti Vilniaus universitete, buvęs karininkas nesunkiai juriskonsulto darbą Mokslų akademijoje. Dabar, turėdamas legalią priedangą, J. Noreika ėmė aktyviai ieškoti ryšių su ginkluotu antisovietiniu pogrindžiu.

Netrukus per dar vieno buvusio Štuthofo kalinio – pulkininko leitenanto Petro Masiulio sūnų Tadą J. Noreika susipažino su legaliai Laukaičio pavarde gyvenusiu ir Dieveniškių valsčiuje mokytojavusiu pogrindžio kovotoju Zigmu Šerkšnu, pažadėjusiu jam surengti susitikimą su Lietuvos partizanų Dzūku grupės vadu Juozu Vitkumi-Kazimieraičiu. Susitikimas tuomet taip ir neįvyko, nes sausio mėnesį MGB suėmė vado ryšininką Marcinkonių mokytoją Kęstutį Valentukevičių. Tuomet Z. Šerkšnui buvo patikėta pačiam užmegzti palaikyti ryšius ir su Dzūkijos, kovotojais, ir su Lietuvos Laisvės Armijos Žemaičių apygardos vadovybe, ir su Panevėžio apskrities partizanais.

Tuo pat metu J. Noreika sutiko seną pažįstamą  – Šiaulių poetę O. Lukauskaitę-Poškienę, beje, buvusią pogrindžio komjaunuolę, o vėliau – socialdemokratę ir Antano Smetonos režimo priešininkę. Sprendžiant iš LTT veikėjo Viktoro Ašmensko prisiminimų, į antisovietinį pogrindį šią moterį pastūmėjo jos artimo draugo, laikraščio „Raudonoji žvaigždė“ redaktoriaus Petro Navicko likimas. “Iš jo (P. Navicko – aut.) sužinojau, kad jis palaikė ryšį su Lietuvos Laisvės Armija ir rašė antisovietinius lapelius. Sužinojau, kad ten dirba ir mano pažįstamas Stasys Saulis (Šiaulių dramos teatro režisierius). Aš prie tos veiklos neprisidėjau. Navickui perėjus į nelegalią padėtį, iki arešto (1945.07. 16), jis kurį laiką slapstėsi pas mane, ir aš, sekdama paskui jį, persikėliau į Vilnių“, – sovietinio saugumo tardytojams vėliaus sakys O. Lukauskaitė-Poškienė.

Netrukus O. Poškienė supažindino J. Noreiką su inžinieriumi ir literatu Stasiu Gorodeckiu, su kuriuo pati susipažino literatų klube. Labai greitai supratusi, kad jos naujasis pažįstamas simpatijomis sovietinei valdžiai netrykšta, moteris paprašė jo gauti spausdinimui tinkamo popieriaus. Kokie leidiniai bus spausdinami ant jo parūpinto popieriaus, S. Gorodeckis suprato dar iki pirmojo pokalbio su LTT sumanytoju. Netrukus trejetas pirmą kartą susirinko O. Lukauskaitės-Poškienės bute, tapusiame steigiamos LTT štabu.

Trijų žmonių sumanyta LTT iškėlė sau ambicingą tikslą – suvienijus visą ginkluotą ir neginkluotą antisovietinį pogrindį, surengti plataus masto sukilimą ir atkurti nepriklausomą, demokratinę Lietuvos valstybę. Birželio dalyvis J. Noreika buvo įsitikinęs, kad istorija suteiks tam dar vieną progą ir kad šį kartą aplinkybės bus kur kas palankesnės, nei 1941-ųjų vasarą. Dabar, kilus ginkluotam Rytų ir Vakarų konfliktui, Lietuvai negrėsė atsidurti dviejų totalitarinių sistemų mūšio lauke. Šį kartą tikėtasi, kad prieš bolševizmą pakilę Vakarai ne tik supras, bet ir apgins sukilusios Lietuvos siekius. O kad toks karas kils jau artimiausiais mėnesiais, J. Noreika neabejojo dar iki garsiosios W. Churchillio kalbos.

 

Svarbiausieji – šešėlyje

 

Dabar pats metas paklausti savęs – ar nedidelė grupė įgyvendinti išsikeltus uždavinius?  Greičiausiai – taip, nes trejetas LTT steigėjų, tebuvo lik ledkalnio viršūnė. Iš tikrųjų po organizacijos “stogu“ spietėsi daugybė formaliai jai nepriklausiusių žmonių, galinčių, atėjus laikui, atlikti savo darbo dalį. “LTT tebuvo priedanga, kuri veikė tautos vardu ir už kurios visada slėpėsi specialistai. Neatsitiktinai į KGB rankas per mūsų organizaciją nepateko nė vienas žinomas politikas ir visuomenės veikėjas“ – vėliau prisimins  V. Ašmenskas.

Pasak LTT aktyvisto, bent jau iki balandį planuoto visos Lietuvos antisovietinio pogrindžio suvažiavimo, organizacijos nutarta neplėsti, tačiau “politikos, ir kariniais klausimais tartis su žinomais Lietuvos politikais ir visuomenės veikėjais, kurie taptų būsimos vyriausybės „šešėliniais“ nariais, apie tai nieko nežinodami“.

Pradžioje LTT steigėjai konsultavosi su Mokslų Akademijoje dirbusį teisininką profesorių Kaziu Šalkauskiu ir Vilniaus universiteto dėstytoju Kaziu Juodeliu. Vėliau LTT “šešėlį“ planuota išplėsti dar dvylika asmenų, tarp kurių buvo Miunchene gyvenantis gydytojas Domas Jasaitis, ten pat įsikūręs socialdemokratų veikėjas inžinierius Steponas Kairys, rašytojas Balys Sruoga, buvęs Lietuvos Banko valdytojas Vladas Jurgutis,  buvęs žemės ūkio ministras Jonas Aleksa ir kiti. Visi šie žmonės, atėjus laikui galėjo tapti atkurtos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės nariais.

Tačiau kol kas konspiracijos sumetimais visus svarbiausius klausimus sprendė steigėjų trejetas, o dokumentus pasirašinėjo tik du vyrai – kariniais klausimais – Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiojo vado funkcijas prisiėmęs ir Generolo Vėtros slapyvardį pasirinkęs J. Noreika, o politiniais – Radžiūno slapyvardžiu žinotas LTT generalinis sekretorius S Gorodeckis. O. Lukauskaitei-Poškienei teko ne mažiau svarbios techninės ir organizacinės funkcijos.

Po W. Churchillio atrodė, kad Anglijos ir JAV bloko karas su Sovietų Sąjunga gali kilti bet kurią akimirką, tad kovo mėnesį LTT jau karštligiškai skubėjo užbaigti pasirengimą būsimam sukilimui, kurio planas atrodė maždaug taip:

Vos prasidėjus karo veiksmams, per radiją paskelbiamas atsišaukimas, raginantis Lietuvos piliečius pasipriešinti okupantams, formuoti vietines valstybės įstaigas, organizuoti turto ir žmonių apsaugą. Tuo pat metu specialiai parengtos grupės užima svarbiausias valdžios įstaigas, geležinkelio, elektros ir radijo stotis. Sovietinės valdžios pareigūnai nedelsiant pakeičiami LTT iš anskto numatytais žmonėmis. Tuo pat metu pradedama formuoti pereinamojo laikotarpio vyriausybė.

Ginklų sukilimo organizatoriai tikėjosi pasirūpinti, užgrobę Raudonosios Armijos sandėlius, vėliau manyta, kad jų lėktuvais permes Vakarų sąjungininkai, suinteresuoti greita ir pergalinga karo baigtimi. J. Noreika taip pat neabejojo, kad prie sukilimo prisijungs ir Raudonosios Armijos 16-osios lietuviškos divizijos kariai.

 

Nuo „mirtininkų“ grupių iki lėktuvo užgrobimo

 

Labai greitai LTT vadovai supras, kaip naivu buvo skubinti pasirengimą, pasikliaujant vien būsimo karo viltimis. Tačiau kol kas padėkime į šalį šiuos naivius lūkesčius ir pasižiūrėkime, kaip organizatoriams sekėsi sudėlioti paskutinius sukilimo eskizo štrichus. Ne veltui sakoma, kad velnias lypi detalėse. O juk būtent detalės, kurių LTT aktyvistai nespėjo iki galo apgalvoti, ėmė ne tik stabdyti pasirengimą, bet ir priartino tragišką atomazgą.

Kaip minėta, pirmasis LTT uždavinys buvo užimti radijo stotį. Tuo reikėjo pasirūpinti gerokai iš anksto, nes be radiofono tiek sukilimo, tiek ir visos Lietuvos likimas būtų pakibęs ant plauko. Išsiaiškinti, kiek realu greitai ir sklandžiai įvykdyti šią užduotį, buvo pavesta O. Lukauskaitei-Poškienei, kuri dar nuo Šiaulių laikų gerai pažinojo poetą Kazį Inčiūrą, dirbusį Vilniaus radiofono diktoriumi

O. Lukauskaitė-Poškienė turėjo išsiaiškinti, ar radijo stoties įrangą galima panaudoti kur nors kitur, o ne vien pačiame radiofono pastate. Tačiau tokių dalykų poetas ir diktorius nežinojęs, tad šiais klausimais pataręs kreiptis į du radiofono technikus. Ar K. Inčiūra numanė tikruosius pokalbio su O. Lukauskaite tikslus, taip ir lieka neaišku. “K. Inčiūra nežinojo, kodėl aš teiraujuosi jį apie radijo stotį ir jos techniškas galimybes, bet, galimas daiktas, nujautė“, – vėliau MGB tardytojams sakys O. Poškienė. Kita vertus, S. Gorodeckis per apklausą tvirtino, kad J. Noreika ketino K. Inčiūrą skirti radiofono užėmimo operacijos vadovu, tačiau šis tokio vaidmens atsisakęs, todėl užduotį turėjusi įvykdyti speciali “mirtininkų“ grupė.

“Mirtininkais“ buvo vadinami specialiai atrinkti LTT jaunimo grupių nariai, turėję vykdyti ypatingus organizacijos vadovybės pavedimus: užimti Vilniaus paštą, telegrafą, radijo stotį, elektrinę, geležinkelio mazgus, svarbias įstaigas, įmones, maisto sandėlius. “Vardan artimo – savo gyvybė“  – toks buvo “mirtininkų šūkis, todėl, pasak V. Ašmensko, juos panaudoti planuota ir tuo atveju, jei prasidėtų masiniai areštai ar trėmimai.

Pačias jaunimo grupes formuoti pradėta dar sausio pradžioje. Ši misija buvo patikėta J. Noreikos adjutantui, jau minėtam Z. Šerkšnui-Laukaičiui. Sausio pradžioje konspiraciniame bute Žvėryne įvyko pirmasis LTT jaunimo aktyvo susirinkimas. Kiekvienam jo dalyviui tuomet buvo pavesta įkurti Vilniuje po vieną savarankišką grupę iš penkių narių. Vėliau, suskirsčius Lietuvą į penkias karines apygardas bei apskritis jaunimo grupės turėjo būti įkurtos ir visų šių padalinių karinėse komendantūrose. Dar iki sukilimo, jaunimui buvo pavesta parūpinti laikraštinio popieriaus pogrindžio leidiniams, rinkti spaustuvinį šriftą, medikamentus, šovinius, sprogmenis. Lygia greta prie komendantūrų turėjo veikti ir “mirtininkų“ grupės, pasirengusios vykdyti ypatingai svarbius įsakymus. Deja, vykdyti šių įsakymų, prasidėjus pavasariui, jau nebebuvo nei kaip, nei kam: vasario 8 dieną areštuotas Z. Šerkšnas, o kovo mėnesį suimti beveik visi jo sušauktos Vilniaus jaunimo grupės nariai.

Norėdama suteikti būsimam sukilimui tarptautinį kontekstą, LTT dar vasario mėnesį parengė “Kreipimąsi į laisvąsias pasaulio tautas“, kuriame perspėjama, kad “rusų imperializmas, prisidengęs bolševikine skraiste, stengiasi įsiviešpatauti Europoje“ ir kad pirmoji jo kliųtis šiame kelyje europietiškos kultūros Baltijos tautos.  “Per daugelį amžių kartu su lenkų tauta Lietuva išlaikė ir triuškino vokiečių ordino pastangas veržtis į Rytus ir mongolų antplūdžius į Vakarus. Nenutrūkstamų karų metu įsitikiname, kad užgrūdinta ir laisvę mylinti lietuvių tauta visuomet sieks laisvės, sakoma dokumente, kuris baigiamas tokiais žodžiais: “Tragišku savo gyvenimo momentu lietuvių tauta kreipiasi į visus garbingus pasaulio žmones, į visas laisvę mylinčias tautas, prašydama pagalbos prieš žmogaus orumo engimą. Kol tauta dar gyva, ištieskite mums pagalbos ranką. Pareiškiame, kad vėliau galbūt jau bus per vėlu.“

Dabar beliko perduoti šį atsišaukimą į Vakarus. Tačiau kaip? Pasak V. Ašmensko, pasiekti užsienį iš pradžių ketinta vienu iš dviejų būdų: perduoti dokumentą JAV ambasadai Maskvoje arba per Lenkiją persiųsti jį į britų okupuotą Vokietijos zoną.

O. Lukauskaitė-Poškienė žinojo, kad kovo 1 dieną komandiruotėn į Maskvą turi važiuoti jos geras pažįstamas Mokslų akademijos darbuotojas Juozas Galvydis. Taigi, šiek tiek rizikuodama, LTT aktyvistė paprašė J. Galvydžio, kad šis perduotų JAV ambasadai jos turimą dokumentą. Šis iš pradžių lyg ir buvo besutinkąs, tačiau, susipažinęs su dokumento turiniu, išsigando ir prašymą įvykdyti atsisakė.

Tuomet S. Gorodeckis siūlė organizuoti dokumento persiuntimą per Lenkiją, tačiau šis kanalas kitiems LTT aktyvistams, matyt, atrodė nepatikimas – ypač po to, kai dar sausio mėnesį kažin kur dingo J. Noreikos į britų okupuotą siųstas zoną studentas JonasVaraneckas. Jam LTT įkūrėjas buvo patikėjęs svarbią užduotį: susirasti Miunchene gyvenantį  jau minėtą gydytoją D. Jasaitį ir perduoti jam informaciją apie LTT ketinimus ryšius su užsienyje veikiančiais išeivijos centrais. Netrukus iš V. Vitkaus-Kazimieraičio atėjo žinia, kad bėglys sėkmingai perėjo Lenkijos sieną. Tačiau Miunchene jis taip ir nepasirodė. (Tik vėliau paaiškėjo, kad J. Varaneckas dėl kažkiokių priežasčių įstrigo Gdanske, vėliau kažkodėl sugrįžo į Lietuvą, sužinojęs apie LTT narių suėmimus, spruko atgal, bet pasienyje buvo sučiuptas ir nuteistas dešimčiai metų lagerių).

Tuomet vienam iš LTT Kauno apygardos štabo vadovų V. Ašmenskui kilo drąsus, nors ir sunkiai įgyvendinamas sumanymas – nugabenti atsišaukimą į Švediją užgrobtu lėktuvu. Miškų pramonės liaudies komisariato  kapitalinės statybos vyr. inžinieriumi dirbęs pogrindininkas tarnybos reikalais daug keliavo po Lietuvą, o į tolimesnes vietoves skrisdavo komisariatui skirtais nedideliais lėktuvais. Vienoje kelionėje iš Klaipėdos į Kauną, pilotas trumpam nutupdė lėktuvą Eržvilko aerodrome. “Įsitikinau  kad tokiu lėktuvu galima nutūpti paprastoje pievoje ar laukuose,“, – prisimena V. Ašmenskas. Nieko nelaukdamas, buvęs aviatorius pristatą bendražygiams savo planą. Jis atrodė taip:

V. Ašmenskas su poetu Kaziu Jakubėnu skrenda iš Kauno į Klaipėdą. Lėktuvui nutūpus Eržvilko aerodrome, jį netikėtai užima vietos partizanai ir nutraukia radijo ryšį su Kauno ir Klaipėda. Tuomet nuginkluotas pilotas iškrapštomas iš lėktuvo, o V. Ašmenskas su K. Jakubėnu per Palangą išskrenda Bornholmo salos link.

Deja, sumanymas žlugo. Operaciją su Eržvilko partizanais turėjęs suderinti kuriamo LTT Klaipėdos štabo vadovas Vincas Tamulis kovo pradžioje buvo suimtas. Tuomet niekas dar nenumanė, kad čekistų čiuptuvai po poros savaičių pasieks ir patį LTT štabą.

 

Poetė išdavikės rolėje

 

“Dalis LTT dalyvių neturėjo pakankamo patyrimo ir informacija netyčia galėjo nutekėti, o gal į šią organizaciją buvo infiltruotas mums nežinomas žmogus, kuris teikė saugumui žinias apie veiklą“,  – taip LTT žlugimą po daugelio metų prisimins V. Ašmenskas. Tuomet buvęs pogrindininkas dar nežinojo, kad dėl abiejų priežasčių jis neklydo.

Kai 1946-ųjų žiemos pabaigoje O. Poškienė “Atsišaukimą į pasaulio tautas“ parodė Rašytojų klubo vedėjai poetei Valerijai Valsiūnienei, šioji teištarė: „Paslėpk ir niekam nerodyk“. O. Poškienei tuomet atrodė, kad ji neturi pagrindo pasitikėti savo bičiule – Lietuvos karininko žmona, aktyvia tautininkų veikėja ir buvusia tremtine. Pogrindininkei kažkodėl nekilo klausimas, kodėl su pirmaisiais 1941-ųjų birželio tremtiniais išvežtai Valerijai iš karto po karo buvo leista grįžti į Lietuvą ir įsikurti Vilniuje.  O Poškienė net neįtarė kad kalbasi su MGB agente “Oras“, netrukus pražudysiančia ir ją pačią, ir dešimtis su LTT susijusių žmonių.

1946-ųjų gegužę LSSR Saugumo ministerijos Maskvai parengtoje pažymoje apie operatyvinio plano “Falanga“ įvykdymą galima rasti tokį įrašą: “Iš agento Oras pranešimo: Š. m. kovo 12 d. agentas pranešė, kad Lukauskaitė saugoja antisovietinius dokumentus, taip pat Lietuvos tautinės tarybos pasirašytą „Atsišaukimą į laisvąsias pasaulio tautas“. Šis dokumentas, kaip agentui pareiškė Lukauskaitė, parengtas išsiųsti į užsienį prieš Laisvųjų pasaulio tautų konferenciją, kuri įvyks Amerikoje. Agento Oras pranešimu, Lukauskaitė parodė ypatingą atsargumą ir pareiškė, kad, jeigu ją suimtų, šiuos dokumentus ji sunaikins. Gavus šias žinias, įvykdyta kombinacija – paimti šiuos dokumentus ir areštuoti Lukauskaitę.

Kovo 16-osios rytą įsiveržę į O. Lukauskaitės-Poškienės butą čekistai sulaikė šeimininkę, o po poros valandų čia pat sučiupo ir nieko neįtariančius J. Noreiką ir S. Gorodeckį. Iš viso vykdant minėtą operatyvinį planą buvo suimti 26 žmonės.

Lapkričio 20-22 dienomis vykusiame uždarame Vilniaus įguos karo tribunolo posėdyje visą atsakomybę už LTT veiklą prisiėmęs J. Noreika buvo nuteistas sušaudyti. Toks pat nuosprendis laukė ir jo adjutanto Z. Šerkšno-Laukaičio. S. Gorodeckiui, A. Lukauskaitei-Poškienei ir V. Ašmenskui skirta po 10 metų lagerių. Iš viso šiame posėdyje įvairiomis laisvės atėmimo bausmėmis buvo nuteisti aštuoni žmonės, tarp jų – ir niekuo dėtas rašytojas Kazys Boruta, gavęs 5 metus lagerių vien už tai, kad matė LTT parengtą atsišaukimą, bet nepranešė apie jį čekistams.

Galbūt J. Noreika ir būtų pakeitęs savo lemtį, apskųsdamas mirties nuosprendį. Tačiau Generolas Vėtra liko nepalenkiamas. „Ne. Kategoriškai atsisakau. Nerašysiu. Mano teismas neteisėtas. Esu karo belaisvis. Negaliu būti teisiamas, kad įvykdžiau savo – kario – priesaiką… Prašydamas malonės, pripažinčiau okupantų valdžią…“.

Nuosprendis J. Noreikai įvykdytas 1947 metų vasario 26-ąją. Tą pačią dieną budelio kulka pakirto ir jo adjutantą Z. Šerkšną. Abu kovotojus ilgiems dešimtmečiams priglaudė Tuskulėnų parko žemė.

Taip baigėsi pirmasis ir paskutinis Lietuvos pogrindžio mėginimas susieti išsivadavimą nuo sovietų jungo su tiesiogine karine intervencija iš Vakarų. Tą 1946-ųjų pavasarį prasidėjęs šaltasis karas taip ir liko šaltuoju. Praeis dar keleri metai ir Europoje iškils jau tikra, o ne įsivaizduojama siena, atskyrusi laisvąjį pasaulį nuo stalininio kalėjimo. Lietuvoje tuomet vyks didžiausi masiniai trėmimai, dauguma išlikusių kaimo žmonių bus suvaryti į kolchozus, o pora tūkstančių miškuose likusių vyrų galutinai įsitikins, kad jų dalia – kovoti iki galo ir žūti laisviems gimtojoje žemėje.

Lietuvos žinios, 2015-03-13

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s