Pirmasis kęstutėnų vadas

 

AL-150403-02

 

Prieš 68 metus, 1949-ųjų Didįjį Penktadienį, gausių priešo pajėgų apsuptyje žuvo 11 Kęstučio apygardos štabo apsaugos būrio partizanų. Kitą dieną, nenorėdami pasiduoti gyvi, štabo žeminėje susisprogdino pirmasis apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas ir jo adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas.

 

Aras Lukšas

 

1947 metų Didysis Šeštadienis. Tylu Prisikėlimo laukiančioje nuošalioje eigulio sodyboje. Tik kartkartėmis sudejuoja užklydusio vėjo užgautos šakos, tik nenuilstantis Agluonos upelis gruma per akmenis, sekdamas vien medžiams ir dangaus sparnuočiams suprantamą sakmę.

Šalia sodybos pasislėpusioje partizanų žeminėje negirdėti net ir šių garsų. Du joje įsitaisę vyrai pasirengę atsisveikinti su savo laikinais namais – po kelių dienų jie kelsis į kitą, saugesnę vietą. Į naują žeminę jau išgabenta didžioji dalis daiktų, tad kovotojams dabar neįprastai erdvu ir švaru – lyg išsikuopus namus prieš didelę, šviesią šventę.

Vyrai dar nenujaučia, kad šventės jie nesulauks. Nežino jie ir to, kad vakar, Didįjį Penktadienį netoliese, esančiame Paparčių kaime krito vienuolika jų kovos draugų – Kęstučio apygardos štabo apsaugos būrio kovotojų. Vienoje sodyboje Velykų švęsti susirinkusius vyrus netikėtai apsupus sovietų kareiviams ir stribams, partizanai stojo į mūšį su žymiai gausesniu priešu.  Ištrūkti iš apsupties gniaužtų pavyko tik būrio vadui kapitonui Vytautui Gužui-Mindaugui. Ir tai tik todėl, kad, baigiantis šoviniams, vyrai nutarė pasiaukoti ir pridengti vado atsitraukimą. Deja, perspėti apie mirtiną pavojų dviejų  žeminėje prie Agluonos pasislėpusių kovos draugų Mindaugas nebespėjo.

Velykų išvakarėse eigulio Juozo Juknos sodybą, kurioje buvo įrengtas apygardos štabas, keliais žiedais apsupo čekistai, kareiviai ir stribai. Išsiveržti iš tokio žiedo buvo neįmanoma – viskas, ką galėjo padaryti du kovotojai – tai išplėšti iš mirties bent keletą brangių minučių, kad būtų galima sudeginti svarbius štabo dokumentus ir taip išgelbėti dešimčių kitų kovotojų gyvybes. Čekistams kovotojai buvo reikalingi gyvi, tačiau pasiduoti vyrai neketino – priartėjusius prie bunkerio kareivius pasitiko įnirtinga ugnis.

Keliasdešimties priešo kareivių mūšis su dviem Lietuvos kovotojais tęsėsi kone tris valandas. Netekę vilties paimti partizanus gyvus, čekistai privertė sodybos šeimininką nusileisti į žeminę ir įkalbėti kovotojus pasiduoti. Tačiau žeminė atsakė mirtina tyla. Kareiviams pamėginus išrūkyti partizanus dūmų užtaisais, bunkeryje nugriaudėjo sprogimas. Suvirtę vidun, čekistai aptiko rusenančius popierius ir granatų skeveldrų sumaitotus dviejų vyrų kūnus – matydami, kad nei išeities, nei laiko nebeliko, kovotojai susisprogdino. Taip savo kovos kelią baigė pirmasis Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos vadas Juozas Kasperavičius-Visvydas ir jo adjutantas Albinas Biliūnas-Džiugas. Prisiminkime pirmojo kęstutėnų vado gyvenimo ir kovos kelią.

 

Ant svajonių sparnų

 

Juozas Kasperavičius gimė 1912 metų liepos 17 dieną Jurbarko valsčiaus Jokūbaičių kaime, pasiturinčio ūkininko šeimoje. Jo artimieji prisimena Juozuką buvus smalsų, gyvaus proto ir nagingą vaiką. Pats būsimas Kęstučio apygardos vadas savo kovos draugui Antanui Kisieliui pasakojo ansktyvoje jaunystėje domėjęsis pačiais įvairiausias dalykais. “Pateks į rankas kokia nors brošiūrėlė, ar apie kronsis, ar šaltkalvio arba staliaus vadovėlis, ar knygelė apie bites – visas iki vienos perskaitydavau“ – tokius J. Kasperavičiaus žodžius prisiminimų knygoje cituoja buvęs partizanas

J. Kasperavičius ne tik domėjosi knygomis apie amatus, bet ir stengėsi įgytas žinias pritaikyti praktikoje. Būdamas šeštoje Jurbarko gimnazijos klasėje, jis per vasaros atostogas išdekoravo Girdžių miestelio bažnyčią. A. Kisieliui jis vėliau pasakos, kad už šį darbą klebonas jam nepagailėjęs aštuonių šimtų litų. (Už tokią sumą tuomet buvo galima nusipirkti keturias karves).

Dar anksčiau, gal ketvirtoje klasėje, Juozas tėvų namuose pats sumūrijo naują krosnį. Ši detalė gal ir nebūtų tokia svarbi, jei ne faktas, jog būtent krosniaus įgūdžiai kartą išgelbės partizano gyvybę. Prie šio epizodo mes dar grįšime.

O kol kas, baigęs aštuonias gimnazijos klases, J. Kasperavičius pasirenka profesionalaus kario kelią ir 1933 metų rugsėjį įstoja į Kauno karo mokyklą.

Po dvejų metų artilerijos jaunesnysis leitenantas pradeda karjerą -jame zenitinės artilerijos būryje ir po 8 mėnesių paskiriamas jo vadu. 1937-ųjų lapkritį jis  pakeliamas į leitenantus o tų pačių metų gruodžio 31-ąją  baigęs karo aviacijos mokyklą, pradeda tarnybą Pajuostėje dislokuotoje aviacijos eskadrilėje.

Nuo tos akimirkos prasideda šviesiausias, laimingiausias J. Kasperavičiaus gyvenimo tarpsnis, pilnas visų įmanomų džiaugsmų. Mėgstama tarnyba, stažuotė Kaune, pažintis su žavia ir išsilavinusia gimnaziste Birute Razminaite, po metų pasibaigusi vedybomis, dukrelės gimimas  – viskas sutilpo į nepilnus porą metų. Dabar tereikėjo išlaikyti baigiamuosius egzaminus ir prisisiūti aviacijos kapitono antpečius. Tą 1940-ųjų pavasarį Juozui atrodė, kad niekas pasaulyje negali sugriauti jo planų ir jo laimės. Bet į duris jau beldėsi nelemtasis birželis, sudaužysiantis į šipulius visas šviesiausias svajas.

 

Okupantų įsakymui nepakluso

 

Kaip žinia, Lietuvą užplūdę raudonieji okupantai tuoj pat ėmėsi likviduoti jos kariuomenę. Lapkričio pabaigoje ji galutiniai pertvarkyta į Raudonosios Armijos 29-ąjį teritorinį šaulių korpusą,  o baigiantis 1941-ųjų gegužei korpuso štabas ir jam pavaldūs daliniai perkelti į skirtingose vietose esančias vasaros stovyklas. Birželio pradžioje lietuviai dalinių vadai skubiai išsiųsti į „tobulinimosi kursus“ Rusijoje, iš kurių jie taip ir nesugrįžo. O likus savaitei iki SSRS ir Vokietijos karo pradžios, likusieji lietuvių karininkai jau buvo suiminėjami visiškai atvirai. Dalis jų atsidūrė pamaskvėje įkurdintoje karo belaisvių stovykloje, kiti – Norilsko lageriuose treti – Maskvos ar Gorkio kalėjimuose.

J. Kasperavičiui šios mėsmalės kol kas pavyko išvengti. Jo eskadrilė buvo iškelta iš Pajuosčio į Joniškėlį, o iš ten – į Ukmergę ir įkurdinta kurortiniame Pivonijos rajone, nes visus karinius aerodromus jau buvo užėmę rusai. Iš pradžių gyvenimas vadinamojoje “tautinėje eskadrilėje“ buvo visai pakenčiamas. Kaip prisimena buvęs karo lakūnas Antanas Navaitis (vėliau sovietų suimtas ir išsiųstas į Norilsko lagerį), jos karininkai dėvėjo lietuviškas uniformas pietaudavo Pivonijos miške įkurdinto kurhauzo restorane, nemažai skraidė (tiesa, dažniausiai tik tarp Ukmergės ir Kėdainių). Tiesa, greta pratybų atsirado ir naujų “teorinių“ disciplinų, tokių, kaip trumpas VKP(b) istorijos kursas, Josifo Stalino biografija ir politinės valandėlės, kuriose karininkams aiškinta apie tarptautinę padėtį.

Tačiau tokia vaga gyvenimas tekėjo neilgai. 1941-ųjų vasara prasidėjo slogiomis nuojautomis. Birželio 14 dieną enkavėdistai Ukmergėje suėmė keturis, o per kitas dvi dienas – dar tris eskadrilės karininkus (tarp jų buvo ir minėtas A. Navaitis). Visi jie su pirmaisiais tremtinių ešelonais buvo išvežti į Rytus ir netrukus atsidūrė įvairiuose Rusijos lageriuose.

Dabar jau niekas nežinojo, ką atneš rytojus. Birželio 20-ąją, penktadienį, karininkus susikvietęs eskadrilės vadas Jurgis Kovas teištarė: “Vyrai, kas norite, šeštadienį ir sekmadienį galite vykti pas savo šeimas. Nežinau, ar galėsiu kitą savaitę išleisti.“ Kažin, ar vadas nujautė, kad kitą savaitę jo jau nebebus tarp gyvųjų. Iki karo pradžios buvo likusios dvi dienos.

Taigi, dauguma arčiau Ukmergės gyvenusių karininkų savaitgalį išsivažinėjo. J. Kasperavičius to padaryti negalėjo – savo žmoną ir dukrelę jis jau prieš kurį laiką dėl viso pikto buvo išsiuntęs į Kelmę,  pas uošvės tėvus. Tad pirmosios karo valandos leitenantą užklupo Ukmergėje.

Ką dabar daryti, eskadrilėje niekas nežinojo: eskadrilės vadui nepavyko susiskambinti nei su Pabradėje esančiu su divizijos štabu, nei su Vilniuje įsikūrusia su korpuso vadovybe. Tuomet J. Kovas nutarė pasiųsti į Pabradę pilotą Aleksandrą Kostkų ir žvalgą Vytautą Stankūną. Po kelių valandų karininkai parskraidino įsakymą: rytoj, birželio 23-ąją visa eskadrilė turinti persikelti į Pabradę. Ten eskadrilei buvo nurodyta skristi į Baltarusiją Mogiliovo link. Daugelis lakūnų nutarė įsakymui nepaklusti. Vienas iš tokių buvo leitenantas J. Kasperavičius.

Štai kaip apie kovos draugo sprendimą A. Navaičiui po kelių dešimtmečių pasakos kitas eskadrilės pilotas Aleksas Guja:

“Atsisėdau ant ANBO-51 rato ir laukiu, kas bus toliau. Po kiek laiko prieina ltn. Kasperas (tokia pavarde tuomet buvo vadinamas J. Kasperavičius – aut.) ir klausia: “Ką galvoji daryti?“ Atsakiau: “Nežinau, koks bus įsakymas“. Jis sako: “Pakilęs sek paskui prieš tave pakilusį lėktuvą“. Po kiek laiko Pabradės aerodrome likę sveiki lėktuvai pradėjo kilti į orą. Pakilo ANBO-41-ieji, paskui juos – ANBO-51. Pakilau ir aš. Žiūriu, prieš mane pakilęs lėktuvas suka atgal į Ukmergę. Vykdydamas ltn. Kaspero įsakymą pasuku paskui jį. Maniau, grįšime į Pivoniją, bet Ukmergę praskridome ir nusileidome į dobilieną prie Siesikų ežero“.

 

Išplėštas iš mirties nagų

 

Čia šešiems lietuvių lakūnams karas ir baigėsi. Popiete prie Siesikų pasirodę vokiečių kareiviai nesiėmė aiškintis. kas tie lietuviškas uniformas vilkintys, bet sovietiniais antsiuvais padabinti vyrai. Vis jie buvo nuvežti į Raseinius, iš ten – į Rytprūsius, kol galiausiai atsidūrė Austrijoje įkurdintoje karo belaisvių stovykloje. J. Kasperavičius taip niekada ir nesužinojo, kad tądien karas baigėsi ir jo vadui majorui J. Kovui. Su pirmąja eskadrilės grupe Rytų kryptimi išskridęs lakūnas, vos patekęs į Baltarusijos teritoriją, savo lėktuvą sąmoningai nukreipė į žemę…

Į gimtąjį Jokūbaičių kaimą J. Kasperavičius grįžo po aštuonių mėnesių, pasak žmonos Birutės, “išbadėjęs, sulysęs, vilkėdamas prancūzų kareivio miline. Atgavęs jėgas su šeima grįžo į Panevėžį, bet greitai persikėlė į Subačių, kur įsidarbino kooperatyvo pirmininku. Kaip apybraižoje “Mes nebuvome bėdos vaikai“ pastebi Eugenijus Ignatavičius, kooperatyvo pirmininku vokietmečiu dirbo ir kitas būsimas Kęstučio apygardos vadas – partizanų generolas Jonas Žemaitis. “Matyt, ši tarnyba, buvusi toliau nuo politikos,  mūsų kariškiams tais laikais buvo geriausias prieglobstis“, – svarsto rašytojas.

Karui persiritus į antrąją pusę, J. Kasperavičius nutarė grįžti į gim­tą­jį kai­mą, kur su bro­liais An­ta­nu ir Ka­zi­mie­ru pra­dė­jo ūkininkau­ti. Ar­tė­jant fron­tui, bu­vo galima nujausti, kad tiek buvęs Lietuvos karininkas Juozas, tiek jo brolis puskarininkis felčeris Antanas, anksčiau ar vėliau paklius enkavėdistų akiratin. Broliai netgi svarstė galimybę trauktis, tačiau nusprendę, kad vokiečių okupacijos metais jie niekam bloga nepadarė, tad nutarė lik­ti gim­ti­nė­je. Tiesa, Juozas ir Antanas dėl visa ko sode išsikasė žeminę, kurioje ir tikėjosi sulaukti ramesnių dienų.

Tačiau nutiko taip, kad anksčiau nei čekistai ar stribai, buvusį karo lakūną pastebėjo Lietuvos partizanai. Šį epizodą Lietuvos buvęs kovotojas A. Kisielius vėliau prisimins taip:

“Keturiasdešimt penktųjų žiemą, sužinoję, kad jis namuose, būrelis vyrų nuvykome kviesti į partizanų būrį. Į partizanų judėjimą jis žiūrėjo gan skeptiškai, su nepasitikėjimu, ir buvo linkęs laikytis pasyviai.

– Vadinasi, per žiemą pasislapstysiu namuose, o pavasarį – matysim, – toks buvo jo atsakymas.

– Jūsų reikalas. Tik kad pavasarį nebūtų per vėlu, – perspėjome išeidami ir palinkėjome geros kloties.“

Pavasario Juozas sulaukė saugus, tačiau prasidėjusi vasara nepaliko jam jokios galimybės svarstyti apie tolimesnį savo kelią: išeiti į mišką ir galimai pražudyti kaime likusią šeimą, ar pasilikti, tikintis, kad nelaimė praeis pro šalį? Birželio 15-osios rytą Juozą su broliu Antanu pakeliui į malūną sustabdė grupė stribų. Tąsyk, neradę prie ko prikibti, šie vyrus paleido, tačiau kitą rytą visas būrys sovietų parankinių užgriuvo Kasperavičių sodybą. Iškratę namus, abu brolius stribai išsivežė į Jurbarką. Ten jiems buvo tiesiai šviesiai pasakyta – arba bendradarbiaujate, arba dešimčiai metų keliausite į Sibiro lagerius.

Būti išdavikais broliai nesutiko, tad grupei stribams buvo liepta nugabenti juos į Raseinių kalėjimą. Ta­čiau miesto jie taip ir ne­pa­sie­kė. Pa­ke­liui stri­bai ne­ži­nia ko­dėl nu­ta­rė įsa­ky­mo ne­vyk­dy­ti ir at­si­kra­ty­ti bro­lių. Grei­čiau­siai gink­luo­tas pa­dug­nes vi­lio­jo ge­ri Kas­pe­ra­vi­čių ba­tai, dra­bu­žiai ir lai­kro­džiai. Tai­gi, su­stab­dę ve­ži­mą prie Be­bir­vos upės, stribai pa­sta­tė bro­lius ant til­to ir ėmė šau­dy­ti. Ban­dy­da­mi gel­bė­tis, Juo­zas ir An­ta­nas lei­do­si bėg­ti, ta­čiau nu­bė­go ne­to­li – An­ta­nas kri­to ne­gy­vas prie pa­ke­liui pa­si­pai­nio­ju­sios tvo­ros, o su­nkiai su­žeis­tas Juo­zas ap­si­me­tė mi­ru­siu. Apip­lė­šę bro­lius, stri­bai nu­ve­žė juos į Ra­sei­nius ir nu­me­tė mies­to aikš­tė­je. Ten pa­aiš­kė­jo, kad Juo­zas dar gy­vas, tad jį te­ko ga­ben­ti į Bi­liū­nų dva­re įkur­din­tą li­go­ni­nę.

Lai­mei, sandėlininke Bi­liū­nuo­se dir­bo Janina Čepaitė, pas kurią apsistodavo pagalbos vyrui ieškojusi B. Kasperavičienė. Per šią moterį žinia apie ligoninėje stribų saugomą sužeistą karo lakūną pasiekė Žebenkšties bū­rio, kuriam tuomet jau vadovavo J. Žemaitis, ko­vo­to­jus. Pasitarę partizanai nutarė J. Kasperavičių išvaduoti.

Liepos 9-osios vakarą ligoninę apsupo 23 kovotojų būrys. Nukirpę telefono laidus, jungusius ligoninę su miestu ir NKVD būstine, partizanai be šū­vio nu­gink­la­vo ir surišo stri­bus, iš­va­da­vo J. Kas­pe­ra­vi­čių bei dar vie­ną su­žeis­tą­jį ir iš­si­ve­žė juos į miš­ką. Kar­tu kovotojai pa­siė­mė ir J. Čepaitę, kuriai pa­si­lik­ti li­go­ni­nė­je po to­kios ope­ra­ci­jos ta­po mir­ti­nai pa­vo­jin­ga. Jei ne ši moteris, iš anksto pasirūpinusi būtinais vaistais ir tvarsliava, vergu ar sužeistasis būtų išgyvenęs. Deja, išgelbėjusi J. Kasperavičiaus gyvybę, J. Čepaitė neišsaugojo savosios – nepraėjus ir dviems savaitėms nuo sėkmingos partizanų operacijos, ji drauge su dar 14 Žebenkšties rinktinės kovotojų žuvo garsiajame Virtukų mūšyje.

 

Nesugaunamasis Šilas

 

Partizanų rėmėjo Kosto Kušeliausko sodyboje išslaugytam J. Kasperavičiui dabar liko vienas kelias – į mišką. Tą patį rudenį jis, pasirinkęs Šilo slapyvardį, prisijungė prie Lydžio rinktinės Pavidaujo būrio kovotojų po kurio laiko buvo komandiruotas į rinktinės štabą ir netrukus paskirtas jo operatyvinio skyriaus viršininku.

Tuo metu garsas apie nesugaunamą partizaną Šią jau buvo pasklidęs po visą Pietų Žemaitiją. Pasitaikydavo, kad net ir pakliuvęs į priešų rankas, kovotojas sugebėdavo juos apmulkinti. Kartą iš keblios situacijos jį išgelbėjo net krosnių meistro įgūdžiai. Buvęs Pavidaujo būrio partizanas A. Kisielius prisimena tokį nutikimą.

Turėdamas fiktyvų pasą Antano Klimo vardu, J. Kasperavičius apygardos reikalais dažnai keliaudavo po visą Žemaitiją. Kartą, turėdamas kišenėje šifruotą laišką, jis užėjo tiesiai ar rusų kareivių. Bėgti nebuvo kaip, todėl teko veikti gudrumu. Išmetęs į žolę laišką, partizanas koja už kojos priėjo prie jį pasišaukusio kareivių vyresniojo. Dokumentai šiam įtarimų nesukėlė, o išgirdęs, kad sutiktas dvimetrinis žmogėnas esąs po kaimus keliaujantis krosnius, leido jam eiti savais keliais.

Nelaimei, kiti kareiviai tuoj pat surado žolėje voką, ant kurio buvo užrašyta “Šilui“. Dabar tapo aišku, kad lengvai ištrūkti partizanui nepavyks – kareiviai nutarė dėl visa ko nugabenti nepažįstamąjį į štabą Eržvilke. Uždarytas į kamerą, J. Kasperavičius ir toliau vaidino mažaraštį buvusį kumetį, pramokusį mūrininko amato.

Nieko nepašę vietos Ežrvilko stribai nutaria vis dėlto nerizikuoti savo kailiu ir nugabena suimtąjį išmanesniems tardytojams į Tauragę. Ten vienas enkavėdistas iš karto atkreipia dėmesį į “mūrininko“ rankas – jos baltos ir inteligentiškos, visai nepanašios į darbininko. J. Kasperavičius nepasimeta ir aiškina, kad tokios esančios visų mūrininkų rankos – baltai jas nušveičiantis krosnių molis, o nuospaudas nugraužiančios kalkės. Tuomet čekistai griebiasi išbandytos priemonės – į J. Kasperavičiaus kamerą įkiša mūrininko duonos ragavusį provokatorių. Didelei enkavėdistų nuostabai, šis po kelių valandų pokalbio patvirtina – suimtasis tikrai esąs mūrininkas, nes apie krosnis nusimanąs geriau, jei jis pats. Taip vaikystėje perskaityta brošiūra ir šiokia tokia praktika tėvų sodyboje leido J. Kasperavičiui pergudrauti priešą.

J. Kasperavičiaus kelionės po įvairias Žemaitijos vietoje turėjo svarbų tikslą – suvienyti Tauragės, Raseinių, Jurbarko, Šiaulių, Joniškio, dalyje Kėdainių ir Kauno apskričių veikusius partizanų junginius į vieną apygardą. Jungtinė Kęstučio apygarda buvo įkurta 1946 metų rugsėjo 12-ąją. Tą pačią dieną K. Kasperavičius, tuomet žinotas slapyvardžiu Angis (vėliau jis pasivadins Visvydu) išrinktas apygardos vadu.

Pirmajam vadui teko bene sunkiausiai uždaviniai: sukurti apygardos padalinių struktūrą, organizuoti patikimą ryšių su jos formuotėmis ir kitomis apygardomis sistemą, organizuoti žvalgybą, spaudą, sukurti materialinę bazę ir galiausiai – ieškoti galimybės suvienyti visos Lietuvos ginkluotą pogrindį į vieningą kovos organizaciją.

Tų pačių metų pabaigoje, jau žuvus J. Kasperavičiui, Kęstučio apygarda tapo visos Lietuvos partizanų vienijimosi centru. Tad neatsitiktinai išsiaiškinti apygardos štabo dislokacijos vietą MGB patikėjo netikrą vieningąją partizanų vadovybę kūrusiam agentui Juozui Markuliai-Ereliui. 1947-ųjųju pavasarį Žemaitijoje apsilankiusiam šnipui taip ir nepavyko nieko iššniukštinėti. Žlugus Erelio misijai, MGB ėmėsi planuoti karinę operaciją, apie kurią nežinojo nei vietos čekistai, nei stribai. Gana greitai priešui tapo žinoma ir apygardos štabo slėptuvė.

J. Kasperavičiui pritrūko vos kelių dienų, kad išsigelbėtų pats ir išgelbėtų slapčiausius apygardos dokumentus – tuoj po Velykų štabas turėjo būti perkeltas į kitą vietą. Deja, to padaryti kovotojai nesuspėjo…

Pirmojo vado žūtis buvo skaudus smūgis ne tik Kęstučio apygardai, bet ir visam ginkluoto pasipriešinimo sąjūdžiui. Tačiau J. Kasperavičiaus pradėtas darbas nenuėjo veltui. Tais pačiais metais vadovavimą apygardai perėmęs Jonas Žemaitis-Vytautas 1948-aisiais įkūrė visas Žemaitijos apygardas suvienijusią Vakarų (Jūros) sritį, o 1949-ųjų vasarį įvykusiame visos Lietuvos partizanų suvažiavime buvo išrinktas Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio (LLKS) tarybos prezidiumo pirmininku ir visos kovojančios šalies ginkluotųjų pajėgų vadu. Tame pačiame suvažiavime aukščiausiu partizanų įvertinimu – Laisvės kovos karžygio garbės vardu pagerbtas ir 1-ojo laipsnio Laisvės kovos kryžiumi su kardais apdovanotas ir pirmasis kęstutėnų vadas J. Kasperavičius.

Nepaisant skaudžių netekčių ir smūgių, kęstutėnų kova truko iki pat šeštojo dešimtmečio pabaigos, kuomet bet koks ginkluotas pasipriešinimas okupantams jau turėjo atrodyti beprasmiškas. Paskutinysis apygardos vadas Jo­nas Vil­čins­kas-Al­gir­das nuo MGB agento-smogiko rankos žuvo 1953 metų rugsėjo 19-ąją, o paskutinis jos kovotojas Edmundas Kmita-Evaldas krito 1961 metų lapkričio 9 dieną.

Šia vyrai puikiai suprato, kad tokia kova baigsis neišvengiama žūtimi. Bet gal neišsižadėti duotos priesaikos juos kvietė ir šie atmintinais 1946-aisiais ištarti J. Kasperavičiaus žodžiai: „Laisvės kovos draugai, mes buvome priversti išeiti ginti savo gimtojo krašto, savųjų sodybų, bočių ir tėvų krauju aplaistytos žemės: mes, kaip žmonės, pasipriešiname prieš žmogaus teisių mindžiojimą, prieš aukščiausiojo laipsnio vergiją. Mes negalime sutikti su melu, apgaule, klasta ir tautą žudančiomis nedorybėmis. Mūsų žingsniai yra taurūs. Mes savo kovoje esame teisingi ir teisūs prieš visą kultūringąjį pasaulį“.

Lietuvos žinios, 2015-04-03

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s