Nepasiklydęs kryžkelėse

AL-150417-01

 

Prieš tris savaites pasakojome apie poetą Kostą Kubilinską  – MGB agentą Varną, 1949 metų kovo mėnesį nušovusį žeminėje miegojusį partizanų vadą Benediktą Labėną-Kariūną. Šiandien, prisimindami išdaviko auka tapusi kovotoją, pamėginkime pažvelgti į beveik nežinomus jo gyvenimo puslapius.

 

Aras Lukšas

 

“Kryžkelė… Lyriškas žodis romantikoj, klaikus apsisprendime, idėjose. Ir toje kryžkelėje išsiskyrė jauni poetai. Vieni nuėjo į Rytus, į Vakarus, treti tiesiog nužygiavo, kaip tie trys pasakos broliai.“ Taip 1943 metų vasarą dienraštyje “Naujoji Lietuva“ rašė J. Strakšys. Ir nors straipsnyje kalbama apie lietuvišką karo metų poeziją, tarp jo eilučių galime įžvelgti platesnį kontekstą. 1940-aisiais prasidėję išbandymai į sunkaus apsisprendimo kryžkelę atvedė ne tik poetus. Kiekvienam menininkui ir mokytojui, kiekvienam politikui ir kariui, kiekvienam valdininkui, diplomatui, darbininkui, kiekvienam artojui tais baisiais laikais teko priimti labai asmenišką sprendimą – kaip atėjūnų prievartos akivaizdoje pasielgsiu aš: susitaikysiu ir kentėsiu, gyvensiu su špyga kišenėje, pabėgsiu iš ašarų pakalne paverstos tėvynės, ar priversiu save patikėti priešo žadamu rojumi, o tada jau – prisitaikysiu, išduosiu, parduosiu?

Lengviausia apsispręsti tuomet buvo daug filosofuoti nelinkusiems paprastiems kaimo vyrams. Jiems tėvynė buvo ne romantiška abstrakcija, o nuosavu prakaitu aplaistyti laukai, sodinti ir genėti sodybų medžiai, žalsva miško juosta galulaukėje ir vyturių nučirentas dangus, po kuriuo gimė ir augo, vargo ir šventė, meldėsi ir dainavo nesuskaitomos prosenių kartos.

“Kaimas visada už tėvynę kovojo. Jis neklausė, kaip jam bus už tai atlyginta. Kai tėvynei kas nors grasindavo, kaimas išeidavo su savo tyra, paprasta ir kieta lietuviška širdimi kovoti. Jis žinojo, jog priešą reikia mušti, na, ir mušė – vyžoti savanoriai ir dabartiniai partizanai“. Tokius žodžius savo dienoraštyje 1948 metų lapkričio 10-ąją įrašė partizanų vadas Lionginas Baliukevičius-Dzūkas.

Šias tamsioje žeminėje prie prigesintos žibalinės lempos rašytas eilutes pagimti ilgi Dainavos apygardos štabo propagandos ir spaudos viršininko partizano pokalbiai su trim poetais – apie kūrybą ir kovą, būtinybę priešintis blogiui ir troškimą išlikti, pareigą savo šaliai ir ištikimybę pašaukimui. L. Baliukevičius-Dzūkas tuomet dar nenujautė, kad du jo kovos draugai vardan galimybės kurti nutarė prisiimti Judo nuodėmę. Ir kad trečiasis, pasirinkęs kovą, taps šių dviejų išdavikų auka.

Apie MGB agentus “Varną“ ir “Rytą“ normalių žmonių pasaulyje vadintus Kostu Kubilinsku ir Algiu Skinkiu, jau rašėme. Tad šį kartą pakalbėkime apie jų išdavystės auką – Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vadu Benediktą Labenską-Kariūną, kitaip – poetą Beniu Labėną, kurio talentui taip ir nebuvo lemta atsiskleisti iki galo.

 

Plunksna ar šautuvas?

 

Benediktas Labenskas gimė 1918 metų vasario 20 dieną Leipalingio valsčiaus Papečių kaimo siuvėjo šeimoje. Tėvas Jonas tuo metu jau buvo spėjęs pamatyti  pasaulio. Su savo išrinktąja Katre  jis dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą išvyko uždarbiauti į Angliją. Ten, susilaukusi pirmagimio Antano, šeima nutarė persikelti į Ameriką. Jonas dirbo siuvykloje, o žmona vertėsi apskalbdama kitus lietuvius emigrantus. Regis, niekas netrukdė Labenskams įleisti šaknis naujoje vietoje – čia jau spėjo persikelti ir Jono brolis su seserimi, ir trys Katrės broliai. O ir Labenskienei Amerika patiko kur kas labiau, nei Anglija, kur pasak jos vis “druokia, druokia, apsiniaukę, saulės nematyti…“

Galėjo pasilikti Amerikoje Labenskai, bet nepasiliko. Baigiantis pirmajam pasauliniam karui, pačiame Nepriklausomybės priešaušryje Jono širdis vis labiau veržėsi į paliktą sodžių, kol, susikrovusi mantą, šeima sugrįžo namo, o Jonas siuvamąja mašiną iškeitė į Nepriklausomybės kovų savanorio šautuvą. O lopšyje jau krykštavo mažasis Benius.

 

Kai savanoriams pradėta dalinti žemę, 10 hektarui atseikėta ir J. Labenskui. Tačiau šis, regis labiau buvo linkęs prie adatos, nei prie žagrės. Ūkininkauti siuvėjas nei norėjo, nei mokėjo, bet, atėjus laikui leisti Benių į mokslus, rado kaip padaryti, kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika. Išleidęs už vyro vyriausią dukrą, savo sklypą jis perleido žentui ir gavo beturčio pažymėjimą, tad už Beniaus mokymąsi Lazdijų gimnazijoje mokėti nebereikėjo. Drabužių siuvėjo vaikui nestigo, o maistui gimnazistas prisidurdavo pats, ruošdamas į gimnaziją pradžios mokyklą baigiančius vaikus .

Rašyti Benius pradėjo sulaukęs gal penkiolikos metų. Kaip vėliau prisimins jaunesnioji jo sesuo Eugenija Sušinskienė, rašyti brolį paskatino Stepono Dariaus ir Stasio Girėno žūtis. “Pasiėmė jis sąsiuvinį, pieštuką, dar lanką tokį, kaip tie Amerikos indėnai, ir išėjo. Ėjo jis per laukus, kalnelius, atsisėsdavo kur nors – ant akmens, ant nuvirtusio medžio ar kelmo ir – vis rašė ir rašė. Visą sąsiuvinį apie Darių ir Girėną sueiliavo. Padavė mokyklos direktoriui. Matyt, tas pasiuntė į kažkurią redakciją. Dovanų gavo romano “Akmeninė širdis“ tris tomus ir dar pinigų. Paskui jis į visas redakcijas rašė. Sugebėjo…“. Tokį E. Sušinskienės liudijimą B. Labėno kūrybos rinkinio “Žygiuojanti tauta“ įžangoje pateikia žurnalistas Juozas Kuckailis.

Nuo 1936 metų B. Labensko eilėraščius, o vėliau  – ir noveles nuolat skelbia tautinės pakraipos jaunimo žurnalas “Jaunoji Lietuva“. 1938-aisiais, minint leidinio 15-ajį gimtadienį, “Jaunoji Lietuva“ spausdina Beniaus nuotrauka ir pristato jį kaip vieną aktyviausių žurnalo bendradarbių.

Galbūt ramesniais laikais B. Labenskas būtų nutaręs visiškai atsidėti poetiniam pašaukimui ir imtis literatūros studijų. Tačiau priešpaskutinėje gimnazijos klasėje prasidėjo įvykiai, nulėmę kitokį jaunuolio sprendimą.

 

Svetimiems tarnauti nepanoro

 

1938-ųjų pavasarį dangus virš Lietuvos ėmė niauktis. Įtampa prie Lietuvą ir Lenkijos okupuotą Vilniaus kraštą skyrusios demarkacijos linijos ėmė virsti kruvinais incidentais, sukėlusiais daugiatūkstantines antilietuviškas demonstracijas Varšuvoje ir Vilniuje. Viskas baigėsi kovo 17-ąją paskelbtu ultimatumu. Grasindama karu, Lenkija pareikalavo iš Lietuvos per 48 valandas užmegzti su ja diplomatinius santykius. Padėtį komplikavo tai, kad, kilus ginkluotam konfliktui tarp Lietuvos ir Lenkijos, Adolfas Hitleris ketino nedelsiant įvesti savo dalinius į Klaipėdos kraštą.

Tamsėjantys horizontai sukėlė Lietuvoje didžiulę patriotizmo bangą. Tą pavasarį vien Lazdijų gimnazistai Ginklų fondui suaukojo daugiau nei 200 litų. O ir patys moksleiviai buvo pasiryžę bet kurią akimirką savanoriais stoti į kovą.

1938-ųjų kovą priimtas Lenkijos ultimatumas buvo ne paskutinis Lietuvos pažeminimas: lygiai po metų Vokietija grasinimais atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. Nusivylimui nebuvo ribų – tapo aišku, kad nedraugiškų kaimynų apsuptyje atsidūrusios Lietuvos laukia rimti išbandymai.

1939-ųjų metų pavasarį gimnaziją baigęs B. Labenskas nepamiršo prieš metus žurnale “Jaunoji Lietuva“ išspausdintos ir greičiausiai jo paties ranka rašytos priesaikos: “Tau, Jaunoji Lietuva, aukosime šį žygį. Tau, pasakų, karalaite, tarp smakų patekusi. Mes pasiruošę, tik, Tėvyne, pašauk mus!“ Padėjęs į šalį plunksną, vaikinas tais pačiais metais įstojo į aspirantu į Kauno karo mokyklą.

1940-ųjų vasaros pradžioje B. Labenskas (susilietuvinęs pavardę ir tapęs Labėnu) su savo mokslo draugais iškilmingai prisiekia savo valstybei. Tačiau kaip jai tarnauti, jei Lietuvos kariuomenę jau pradėjo naikinti raudonieji okupantai? Prisisiūti ant lietuviškos uniformos raudonų žvaigždžių Karo mokyklos absolventai neketina – iš 284 aspirantų tik vienas atvirai komunistavęs Vaclovas Bernotėnas bolševikus sutinka su džiaugsmu – iš pradžių įsitaiso tardytoju Marijampolėje, o vėliau, sprukęs į Rusiją, stoja tarnauti į 16-ąją lietuviškąją diviziją.

Tuo tarpu B. Labėnas atsiduria kryžkelėje – nebėra savos valstybės, nebėra savos kariuomenės nebėra ko ginti ir dėl ko kovoti… Jaunas atsargos karininkas nutaria trauktis. Slapta perėjęs “žaliąja“ vadintą sieną, jis atsiduria Suvalkuose, vokiečių okupuotoje Lenkijos dalyje.

Ką tais metais B. Labėnas veikė Lenkijoje, patikimų žinių nėra. J. Kuckailio rašinyje galime užtikti nebent nuorodą į būsimo partizano seserį Eugeniją, užsiminusią jog prieš pat karą brolis, rinkdamas žinias apie Lietuvoje dislokuotą sovietinę kariuomenę ne kartą sugrįždavęs ir pasiekdavęs net Kauną. Dar kalbėta, kad po kelių tokių žygių karo mokyklos absolventas gavęs darbą kažkurio Lenkijos miestų butų skyriuje.

Šiaip ar taip, į tėviškę B. Labėnas sugrįžo prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui. Pasak sesers, atsisakęs darbo Lazdijų kultūros ir švietimo skyriuje, jis mėginęs dirbti saugumo policijoje Vilniuje, tačiau šis darbas jam nepatikęs… Galiausiai, 1943 metų pavasarį B. Labėnas įstojo į steigiamą trečiąjį lietuvių statybos batalioną.

 

Karo keliais

 

Čia, matyt, reikėtų prisiminti, kas buvo ir kaip nacių okupuotoje Lietuvoje atsirado šie lietuviški sukarinti junginiai. Kaip žinia, visose trijose Baltijos valstybėse okupantai 1943-ųjų pradžioje sumanė steigti vietinius SS batalionus. Lietuvoje šis bandymas nepavyko – žūti Rytų fronte už fiurerio interesus panoro tik vienetai. Įsiutusi okupacinė valdžia dėl nesėkmės apkaltino mobilizacijai pasipriešinusius Lietuvos intelektualus ir ėmėsi represijų: uždarė universitetus, o 46 inteligentus išvežė į Štuthofo koncentracijos stovyklą.  Tų pačių metų pavasarį įsižeidę okupantai pareiškė, kad garbė tarnauti koviniuose vokiečių kariuomenės daliniuose lietuviams nebebus suteikta ir kad “registracija nuo šiol vyks tik darbams kariuomenei ir karo ūkiui“. Jau kovo mėnesį lietuvių “savivaldai“ buvo primygtinai pasiūlyta pradėti registruoti šauktinius, o birželio mėnesį suformuotas ir išlydėtas pirmasis lietuviškas statybos, kitaip – inžinerijos batalionas.

Kas skatino tarnybos SS daliniuose vengusius lietuvius eiti į šiuos pagalbinius dalinius? Pasak istoriko Rimanto Zizo, nemažai vyrų ten pateko prievarta ar apgaule, kiti taip tikėjosi išvengti bausmės už smulkius nusižengimus (tarkime, spekuliaciją ar konfliktus su policija), trečius sugundė kad ir nedidelis, bet stabilus atlyginimas ir įvairios lengvatos. Tačiau būta ir patriotinio motyvo, kurį atkakliai piršo tiek vokiečių propaganda, tiek lietuviškos “savivaldos“ atsišaukimai. Svarbiausias šios agitacijos motyvas buvo toks: bolševizmas Lietuvą sunaikins, jei pats nebus sunaikintas. Turint galvoje B. Labėno pažiūras ir nuostatas, būtent šis motyvas ir turėjo lemti jo sprendimą įsilieti į vokiečių kuriamą batalioną.

Trečiasis batalionas, kuriame tarnavo S. Labėnas pradėtas formuoti 1943 metų balandžio 15-ąją. Birželio 2 dieną Katedros aikštėje kariai iškilmingai išlydėti į dislokacijos vietą.

Apie S. Labėno tarnybą batalione žinių išliko nedaug, juolab, kad, saugant karines paslaptis, nei batalionų numeriai, nei tikslios jų dislokacijos vietos viešuose šaltiniuose nebuvo skelbiamos. Žinoma tik tiek, kad visi penki batalionai buvo išsiųsti į vokiečių Šiaurės fronto armijų užnugarį ir statė įtvirtinimus Lugos, Narvos, Pskovo, Breslaujos bei Daugpilio apylinkėse. Tiesa, dienraščio “Ateitis“ spalio 12-osios numeryje galima rasti 3-ojo bataliono vado majoro Simo Narušio padėką rėmėjams už atsiųstą radijo imtuvą – “brangią dovaną kariams, nuvargusiems nuo darbo, išsikankinusiems nakties metu nuo banditų partizanų siautimo“.

Apie tai, kaip jautėsi B. Labėnas fronto užnugaryje, galime spręsti iš poros labai nuoširdžių jo laiškų, 1943-ųjų rugpjūtį išspausdintų laikraštyje “Naujoji Lietuva“. Viename iš jų karys ir poetas rašo: “Mus supa nauja aplinka, nauji, svetimi laukai, kur niekuo akis nepasidžiaugia, kiti, nesvetingi, žmonės ir nuolatiniai mūsų palydovai  – pavojai. Mes einam per pelkes ir miškus, keliais ir be kelių lietui lyjant ir kaitrai deginant, nes sėdim bunkeriuose ir palapinėse, bet joks žygis ir darbas nėra mums sunkus“. Rašydamas šias eilutes būsimas partizanas nė nenujautė, kad bunkeriai bus jo namais dar kone penkiolika metų, tik tuomet jau  – savo žemėje…

Frontas B. Labenską užklupo 1944-aisiais Latvijoje, netoli Tukumo. Ten būsimas partizanų vadas pateko į sovietų nelaisvę. Vis dėlto nėra aišku, ar ten jis pakliuvo būtent kaip 3-ojo lietuvių statybos bataliono karys: istorikas Petras Stankeras teigia, kad šis batalionas buvo išformuotas dar 1944-ųjų gegužę, o pasak R. Zizo, lietuviškų statybos batalionų kariai kovos veiksmuose nedalyvavo, tad į nelaisvę patekti negalėjo. Vis dėlto, pasak istoriko, nemažai buvusių šių formuočių karių atsidūrė į vokiškuose inžinerijos daliniuose o tuomet jų laukė arba karo belaisvių, arba NKVD filtracijos stovyklos.

B. Labėnas buvo išvežtas į Rusijos Tolimuosius Rytus ir atsidūrė Komsomolsko prie Amūro statybose. Po pusantrų metų buvo paleistas. Pasak sesers, “atvažiavo kažkokie “pareigūnai“, klausinėjo, kas jie tokie, ir kur (…). Kai pasisakė, kad lietuviai, paleido ir liepė važiuoti į Lietuvą: “Su jumis ten susitvarkys“.

Ši iš pirmo žvilgsnio sunkiai įtikima istorija labai panaši į tiesą. Pasak R. Zizo, nacių okupuotų kraštų gyventojai, tarnavę vokiečių daliniuose, turėjo būti priskirti vadinamųjų “vlasovininkų“ kategorijai, o tai reiškė 6 metų tremtį. Tačiau Baltijos šalių vyrams, ypač tarnavusiems statybos bei kituose pagalbiniuose batalionuose, ši nuostata praktiškai nebuvo taikoma, tad visi jie buvo paleisti. Istorikas taip pat nurodo, kad šie žmonės pirmaisiais pokario metais nekėlė ir didelio čekistų susidomėjimo – jų laikas ateis vėliau, šeštojo dešimtmečio pradžioje, kai B. Labensko jau nebebus tarp gyvųjų.

 

Akistata su juodvarniu

 

Kada B. Labėnas sugrįžo į gimtinę, nėra tiksliai žinoma, tačiau sprendžiant iš anksčiau minėtų faktų, tai turėjo būti 1946-ųjų pradžia. E. Sušinskienė prisimena, kad tris savaites pabuvęs namuose brolis nuėjo registruotis į Lazdijus ir negrįžo visą parą. Parsiradęs B. Labėnas prasitarė, kad Lazdijuose jį mėginę užverbuoti čekistai – arba bendradarbiauji, arba 25 metams keliauji į lagerį. Sesuo vėliau sakys nežinanti, kaip broliui pavykę iš ten ištrūkti.

Tuo tarpu prieš devynerius metus laikraštyje “Savanoris“ paskelbtame straipsnyje Vytautas Voveris tvirtina, jog ištrūkti būsimam partizanui pavyko pergudravus čekistus – jis sutikęs bendradarbiauti ir netgi gavo agentūrinį slapyvardį – Puškinas. (Greičiausiai todėl, kad Lazdijuose visi jį pažinojo kaip poetą). Tačiau tarnauti priešui buvęs karininkas nė neketino. Tą pačią dieną per vieną bendramokslę jis susirado du partizanavusius kaimynus. Taip prasidėjo trylika metų trukęs partizano Kariūno (tokį slapyvardį pasirinko B. Labėnas) kovos kelias.

Lygiai tuo pat metu, 1946-ųjų sausį į MGB akiratį pateko ir – Kostas Kubilinskas. Čekistų priremtas prie sienos dėl kelių vokietmečiu paskelbtų antisovietinių eilėraščių, poetas iškart bendradarbiauti su priešu. Tiesa, Varno slapyvardį gavęs agentas kurį laiką dar mėgino vedžioti savo šeimininkus už nosies, teikdamas menkavertę informaciją. Už tai K. Kubilinskas akimirksniu išlėkė ir iš darbo “Komjaunimo tiesoje“, ir iš universiteto, ir iš jaunųjų rašytojų sekcijos, jam buvo užtrenktos ir visų leidyklų durys.

To K. Kubilinskas ilgai ištverti nepajėgė – tų pačių metų rugpjūtį jis parašė LKP CK literatūros ir meno propagandos skyriaus vedėjui  Kaziui Pivoriūnui laišką, kuriame maldavo leisti jam reabilituotis. Nepaklusnų agentą išsikvietęs MGB 2-ojo skyriaus viršininkas Ilja Počkajus pareiškė, kad šis į literatūrinį darbą galėsiąs sugrįžti tik įrodęs savo ištikimybę čekistams. Tokiu įrodymu turėjo tapti Varno pagalba likviduojant Lietuvos partizanų Dainavos apygardos štabą. K. Kubilinskas į pasiūlytą sandorį reagavo su didžiausiu entuziazmu ir netgi pasisiūlė asmeniškai likviduoti “banditų“ vadus. Taip 1947-ųjų rugpjūtį K. Kubilinskas atvyko mokytojauti į Dzūkijos Lynežerio kaimą ir 1948-ųjų pavasarį įsitrynė į Dainavos apygardos štabą.

Tuo metu B. Labenskas jau buvo Dainavos apygardos Šarūno rinktinės vadas, per trumpą laiką sugebėjęs įvesti joje tikrą karišką tvarką. Štai kaip apie Kariūną 1948 metų spalio 10 dieną dienoraštyje atsiliepia apygardos štabo propagandos ir spaudos skyriaus viršininkas L. Baliukevičius Dzūkas: “Grįžo Vanagas iš Šarūno rinktinės. Vaizdas joje Kariūno dėka visiškai pasikeitė. Jau nebėra to įsisenėjusio girtavimo “tradicijų“. (…) Tokia pažanga, žinoma, verta džiaugtis. Mūsų jėga slypi mūsų sielose, mūsų širdyse, bet ne ginkluose“. Ta pačia diena pažymėtame dienoraščio lape yra ir dar vienas labai svarbus įrašas: “Vanagas vėl išvyksta. Šį kartą turbūt net į Žemaitiją. Liksiu vienas su visu “kromu“. Galimas daiktas, kad atvyks Kariūnas padėti….“

Laikinai vadovauti apygardai B. Labėnas paskirtas nuolatiniam vadui Alfonsui Ramanauskui-Vanagui išvykus į Žemaitijoje rengiamą partizanų vadų suvažiavimą. Į štabo bunkerį jis atvyko 1949-ųjų sausio 12 dieną. Tądien ir susikirto poeto kovotojo B. Labėno ir poeto išdaviko K. Kubilinsko keliai. Po mėnesio ataskaitoje savo šeimininkams agentas Varnas apibūdins Kariūną kaip “atkaklų ir fanatišką banditą“.

Tai buvo paskutinis agento Varno pranešimas prieš lemtingą B. Labėnui kovo 7-ąją. Po mėnesio K. Kubilinskas pateiks išsamią ataskaitą apie savo kruviną niekšybę… K. Kubilinskas ir A. Skinkys, keliais šūviais nužudę bunkeryje miegojusį Kariūną, išdavikai nubėgo į Alytų ir atvedė į Kalesninkų mišką kareivių ir čekistų būrį. Šiems likviduojant kitas šių agentų išduotas žemines, žuvo dar 14 partizanų.

 

Rankraščiai nedega

 

Greičiausiai niekas niekada nesužinos, kur ilsisi poeto ir partizano B. Labėno-Kariūno palaikai. Jo eilės nepateko ir niekada nepateks į mokyklų programas. Prieš penkiolika metų dviejų šimtų egzempliorių tiražu išleista kukli knygelė su keliomis dešimtimis prieškario ir karo metų eilių, keliomis novelėmis ir pora laiškų – tai viskas kas liko iš didelių vilčių teikusios partizano kūrybos. Bet kas šiandien pasakys, kur dingo laisvės kovų metais parašytos poeto eilės? B. Labensko sesuo sakėsi girdėjusi apie kažkur paupy po egle užkastus sąsiuvinius. O gal ne viską, ką popieriuje išguldė lietuviško miško karys, priglaudė Seiros pakrantės medžiai? Bet apie tai, kas liko ar galėjo likti partizano krauju aplaistytoje ir vėliau čekistų išsprogdintoje žeminėje, gali žinoti nebent juoda kaip varnas K. Kubilinsko sąžinė.

Kažkodėl nutiko taip, kad geriausios K. Kubilinsko eilės pradėjo lietis būtent po B. Labėno žūties. Taip, žmogžudys už savo juodą darbą gavo viską, ko norėjo. Taip, jis tapo garsiu poetu, kurį kai kas garbina ir  šiandien. Bet nužudyto poeto šešėlis persekiojo buvusį agentą Varną iki pat mirties. “Tu man primeni Benį Labėną“, – paskutinėmis gyvenimo dienomis vis kartodavo ir kartodavo jis jaunam poetui Jonui Juškaičiui, o, kolegų pašieptas, imdavo springti ašaromis ir traukdavosi, atsišaudydamas kūkčiojimu.

“Tragiško likimo poetas“ – taip apie K. Kubilinską ir šiandien atsiliepia kai kurie jam simpatizuojantys kraštiečiai ar menininkai. “Tokie buvo laikai“, – su užuojauta atitaria kiti, lyg norėdami pasakyti, kad tuomet nebūta didelio pasirinkimo.

Bet ar tikrai nebūta? Paklauskime to partizanų spaudai rašiusio ir už tai Mordovijos lageriuose kalinto poeto Antano Miškinio. Paklauskime okupantams nenusilenkusio ir už tai kagėbistų mirtinai nukankinto Kazio Jakubėno. Paklauskime miškuose kritusių poetų Broniaus Krivicko, Mamerto Indriliūno,  Dianos Glemžaitės, Petro Bartkaus, kurių eiles šiandien mena tik lietuviškų miškų pušys ir amžinas, aukštas Tėvynės dangus. Paklauskime. Jie atsakys…

Lietuvos žinios, 2015-04-17

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s