74 lemtingos dienos: žvilgsnis iš užkulisių

AL-150424-01

 

Prieš 25 metus, 1990-ųjų balandį, mėgindama užgniaužti atkurtą mūsų nepriklausomybę, Maskva pradėjo du su puse mėnesio trukusią Lietuvos ekonominę blokadą. Prisimindami tas nelengvas dienas, pažvelkime į jų užkulisius ne vien iš Vilniaus, bet ir iš Rytų bei Vakarų sostinių.

 

Aras Lukšas

 

1990 metų balandžio 13-oji buvo Didysis Penktadienis – Lietuva rengęsi švęsti pirmąsias laisvės Velykas. Deja, artėjančios šventės džiaugsmą aptemdė tądien iš Maskvos atskriejęs ultimatumas: arba Aukščiausioji Taryba per dvi dienas atšaukia Kovo 11-osios aktą, arba Lietuvai bus nutrauktas naftos ir dujų tiekimas.

Didysis reformatorius ir „naujojo mąstymo“ skelbėjas Michailas Gorbačiovas liko ištikimas bjauriausioms stalininių enkavėdistų tradicijoms – puolimui pasirinkti didžiąją metų šventę. Taip per 1944-ųjų Velykas raudonieji diversantai sudegino miegantį Bakaloriškių kaimą, taip 1947-aisiais čekistai ir stribai sunaikino Lietuvos partizanų Kęstučio apygardos štabą, taip Velykų gimtose sodybose nesulaukė tūkstančiai 1949-ųjų metų tremtinių. Dabar eilės parodyti sovietinės imperijos jėgą sulaukė „perestroikos“ ir „demokratizavimo“ ideologas M. Gorbačiovas.

 

„Esate vienui vieni“

 

Tai, kad Kremlius anksčiau ar vėliau imsis kokios nors prievartos, buvo aišku jau kovo pabaigoje, kuomet iš SSRS Aukščiausiosios Tarybos pasipylė atviri grasinimai, ekonominis šantažas ir  teritorinės pretenzijos. O jau kovo 22-ąją įvykusiame SSKP CK politinio biuro posėdyje buvo išsamiai aptartas visas arsenalas priemonių, kurių sovietai galėtų imtis prieš nepaklusnią respubliką. Apie šį plenumą Lietuvoje tuomet niekas nežinojo, tad niekas nesiėmė spręsti, ar Kremlius griebsis brutalios karinės jėgos ar griežtų ekonominių sankcijų. Abu variantai atrodė visiškai realūs.

Maža to, Vilniuje buvo puikiai žinoma, kad, Kremliui nutarus panaudoti jėgą, Lietuva akistatoje su imperija liks vienui viena. Tuometinis JAV ambasadorius Maskvoje Jackas Matlockas prieš du dešimtmečius išleistoje knygoje „Imperijos autopsija“ prisimena susitikimą su Romualdo Ozolo vadovauta grupe Sąjūdžio veikėjų – SSRS liaudies deputatų suvažiavimo delegatų. Į klausimą, ar paskelbusi nepriklausomybę ir sulaukusi tiesioginės Maskvos karinės agresijos Lietuva galėtų tikėtis kokios nors Vakarų pagalbos, ambasadorius tuomet atsakęs: „Jeigu reikalai pakryps į blogąją pusę ir SSRS panaudos jėgą, nebus jokių galimybių jus apginti. Jūs būsite taip pat pažeidžiami, kaip Kinijos studentai Tiananmenio aikštėje. Šia prasme jūs esate vienui vieni. Norėčiau, kad taip nebūtų, bet sakyčiau netiesą, jeigu kalbėčiau kitaip“.

Apie skerdynes Kinijos sostinėje J. Matlockas užsiminė neatsitiktinai: susitikimas vyko 1989-ųjų vasarą, dar nenudžiūvus kraujui nuo Tiananmenio aikštės grindinio. Tuomet po du mėnesius trukusių protestų, komunistinės Kinijos vadovai tankų vikšrais sutraiškė kelių tūkstančių demonstrantų mėginimus pasukti šalį demokratizavimo keliu. Sovietai kruvinų skerdynių taip ir nepasmerkė, apsiribodami apgailestavimu ir raginimu pradėti politinį dialogą. Tuomet mažai kas žinojo, kad M. Gorbačiovas iš tiesų pritarė Kinijos komunistų veiksmams. Apie tai liudija vieno iš jo patarėjų pastaba, užrašyta spalio 4-osios Politinio biuro posėdyje. „Mes turime būti realistai. Jie gynėsi, kaip ir mes. 3 tūkst. žmonių, tai kas?“ – taip sovietų prezidentas atsiliepė apie Tiananmenio skerdynes. Beje, vėliau paskelbtame oficialiame posėdžio  protokole šios M.  Gorbačiovo pastabos nebeliko.

Ir kaip sovietų lyderis galėjo pasmerkti Tiananmenio skerdynes, jei tais pačiais 1989-aisiais, naktį iš balandžio 8-osios į 9-ąją sovietų desantininkai  išgaląstais kastuvais užkapojo 20 taikios protesto demonstracijos dalyvių, iš kurių 17 buvo moterys? Jei 1990-ųjų sausį per Azerbaidžano sostinėje Baku jo kariauna nužudė 134 ir sužalojo 600 demonstrantų?

Abu kartus M. Gorbačiovui pavyko iš kraujo balos išlipti sausam. Todėl 1990-ųjų Lietuvoje visi suprato: Maskva smurtauja ir meluoja, o Vakarai tuo melu tiki, nes nori būti kvailinami. Kodėl vakariečiams tuo metu buvo naudingiau „nepastebėti“ prieštaravimo tarp M. Gorbačiovo žodžių ir darbų, pakalbėsime kiek vėliau. O dabar nusikelkime į 1990-ųjų balandžio pradžią, kuomet beveik neliko abejonių, kad Kremlius su Lietuvos nepriklausomybe lengvai nesusitaikys.

Kita vertus, skirtingai nei Gruzija ar Azerbaidžanas Lietuva Vakarų akyse turėjo ypatingą statusą – tad mėginimas smurtu nuslopinti jų laisvės ir siekį buvo labai rizikingas. Tiesa, mėgindamas zonduoti galimą Vakarų reakciją. Sovietų prezidentas ne kartą užsiminė apie jėgos panaudojimo galimybę. Balandžio 12 dieną, susitikęs su grupe JAV senatorių. M. Gorbačiovas tiesiai pareiškė: „Manau, JAV toks klausimas būtų išspręstas per 24 valandas: visi maištininkai atsidurtų už grotų, viskas tuo ir baigtųsi. Ir būtų tuojau pat pamiršta“.

Sunku pasakyti, kodėl M. Gorbačiovas tąsyk griebėsi tokios retorikos. Galbūt tai buvo eilinis jo blefas, o gal jis tikėjosi išgirsti, kad prievarta Vilniuje gali būti užmiršta lygiai taip pat, kaip buvo užmirštos skerdynės Tbilisyje ir Baku?  Tačiau atsakymas į tokius pasvarstymus buvo aiškus: „Jūs akcentuojate vertinąs mūsų tarpusavio santykius. Mes irgi juos labai vertiname. Turiu pasakyti tik viena: šia santykiai, tai pabrėžė ir prezidentas Bushas, rimtai pasikeis tik tuo atveju, jeigu jūs išsižadėsite neprievartinės politikos. .“ Toks senatoriaus demokrato George Mitchello pareiškimas nepaliko M. Gorbačiovui jokių iliuzijų – bet koks jėgos panaudojimas prieš Lietuvą niekais pavers jo pastangas pasirašyti prekybos sutartį su JAV ir gauti Vakarų kreditų beviltiškai sovietų ekonomikai gelbėti.

 

Pirmasis smūgis

 

“Ekonomiškai aš juos parklupdyčiau per dvi tris dienas“, – tame pačiame susitikime pareiškė M. Gorbačiovas, tikėdamasis, kad ekonominės sankcijos ne tik nesukels rimtesnio Vakarų pasipriešinimo, bet ir privers lietuvius atsikratyti jų pačių išrinktos valdžios. Į supervalstybės prezidento postą patekęs provincijos partokratas tuomet nė nenujautė, kaip žiauriai jis klysta.

Kitą dieną po susitikimo su senatoriais M. Gorbačiovas ir SSRS ministrų Tarybos pirmininkas Nikolajus Ryžkovas grasindami ekonominėmis sankcijomis, pareikalavo kad Lietuva atšauktų Kovo 11-osios aktą. Ultimatumo terminas baigėsi balandžio 15-ąją, per pačias Velykas. Nežinia, ko tikėjosi sovietinė vadovybė, ultimatumą paskelbdama per didžiąją metų šventę, tačiau sugadinti velykinės nuotaikos jai nepavyko – nei Aukščiausioji Taryba, nei Vyriausybė nepuolė rinktis į skubius posėdžius. Lietuvos vadovas Vytautas Landsbergis tuomet netgi pareiškė, kad Lietuva pirmiausia atšvęs Velykas, o jau tada spręs, kaip reaguoti į sovietų grasinimus.

Pirmadienį, balandžio 16-ąją, Aukščiausiajai Tarybai ir vyriausybei apsivarsčius susidariusią padėtį ir įvertinus galimos blokados padarinius, Lietuvos Vyriausybės vadovė Kazimiera Prunskienė nusiuntė M. Gorbačiovui ir N. Ryžkovui laišką, kuriame sakoma, kad “vienintelis būdas konstruktyviai sureaguoti į susikomplikavusias sąlygas – tai priimti Maskvoje jos vadovaujamą Lietuvos Vyriausybės delegaciją“.

Kur kas anksčiau į Maskvos ultimatumą sureagavo Vašingtonas. Jau balandžio 14-ąją, Valstybės sekretorius Jamesas Bakeris paskambino savo kolegai Maskvoje Eduardui Ševardnadzei. Knygoje Memuaruose JAV diplomatijos vadovas prisimena tuomet ištaręs E. Ševardnadzei tokius žodžius:  „Ekonominę blokadą mes laikysime prievarta; tai gali nepalankiai paveikti mūsų iniciatyvą siekti geresnių prekybos ryšių.“  Po šia aptakia fraze slypėjo labai nemaloni potekstė: jei M. Gorbačiovas įvykdys grasinimą, JAV ir SSRS prekybos sutarčiai iškils rimtas pavojus. Atsidusęs E. Ševardnadzė pareiškė, kad lietuviai pirmi turėtų žengti žingsnį link kokio nors kompromiso. „Stengdamasis tarpininkauti, kad būtų pradėtas dialogas, paklausiau jo, ar jam nekiltų keblumų, jeigu mes susisiektume su lietuviais. „Mes neprieštarautume, – atsakė jis, – bet labai norėčiau, kad šis pokalbis liktų konfidencialus“, – prisimena J. Bakeris.

Kol diplomatai keitėsi atsargiomis frazėmis, sankcijų traukinys spėjo pajudėti. Balandžio 8-ąją 21 valandą 25 minutės Mažeikių naftos perdirbimo įmonę pasiekė paskutiniai naftos lašai. Kitą dieną 6-7 kartus sumažintas dujų tiekias įmonėms. Sustojo prekes ir žaliavas į Lietuvą gabenę traukiniai. Sovietai nustojo tiekti net tokias „valiutines“ prekes kaip cukrus ar kava. Labai greitai prie degalinių nutįso milžiniškos automobilių eilės. Vyriausybė buvo priversta riboti kurą privačiam transportui – kiekvienas vairuotojas galėjo įsigyti vos 20 litrų benzino ir tai – tik vieną kartą. Įsipylus kuro, automobilio registracijos liudijime buvo dedamas specialus spaudas, reiškiantis, kad savo normą jau gavai, o toliau – sukis kaip nori. Žinoma, žmonės sukosi – apsukresni baltarusiai gabendavo į Lietuvą tūkstančius talpų su benzinu, kurių buvo galima ir dieną, ir naktį nusipirkti, Vilniuje prie Minsko plento stichiškai atsiradusiame turgelyje. Tiesa, litras benzino ten kainavo vieną rublį, –  du su puse karto daugiau nei „valdiškoje“ degalinėje.

Kur kas buvo Lietuvos vyriausybei, turėjusiai perskirstyti ir taip menkas turėto kuro atsargas bei kasdien koreguoti dujų sunaudojimą. Bet kuriuo atveju kuras turėjo baigtis iki birželio pradžios, o juk laukė šienapjūtė! Teoriškai kuro buvo galima įsivežti per Klaipėdos uostą, bet jį kontroliavo sovietų pasienio kariuomenė. Taigi, teko veikti gudrumu, įsivežant žaliavas aplinkiniais keliais – per Minską, Kijevą, Kaliningradą.

Ir nors M. Gorbačiovas bet kokia proga aiškino, kad blokada jau varo lietuvius į neviltį ir verčia juos svarstyti, kaip atsikratyti į tokią padėtį šalį įstūmusios savo valdžios,  nuotaika Lietuvoje tuomet nebuvo slogi, o kartais – net pakili. Prisiminkime kad ir tokį vaizdą: Vilniaus Katedros aikštėje Nacionalinis simfoninis orkestras griežia Bethoveno 9-ąją simfoniją, o Gedimino prospektu su trispalvėmis ir linksmais plakatais rieda tūkstantis dviratininkų…

 

Rengėsi atviram smurtui

 

O tuo metu Kremliaus kabineto tyloje M. Gorbačiovo patarėjas Anatolijus Černiajevas savo dienoraštyje įrašė tokias eilutes: “Tenai – ekonominė blokada. O “sukilimo“ prieš Landsbergį ir Prunskienę, kurio jis (M. Gorbačiovas – aut.)  laukia, kaip nėra, taip nėra. Neturi jis politikos Lietuvos atžvilgiu, o tik imperinę ideologiją…“.

Būtent todėl iš Maskvos buvo galima tikėtis visko. Tą dieną, kat Katedros aikštėje skambėjo Bethoveno muzika, iš Lietuvos į nuolatinės dislokacijos vietą sugrįžo Pskovo desantininkų pulkas, kelias savaites demonstravęs jėgą Lietuvos miestų gatvėse. Tačiau ar vien psichologinis spaudimas buvo šio elitinio padalinio užduotis? Sprendžiant iš dokumentų kuriuos knygoje “Agresijos kronika“ pateikia buvęs sovietinės armijos majoras Michailas Pustobajevas, desantininkai jau antrąją blokados dieną rengėsi plataus masto karinei operacijai.

Balandžio 19-ąją sovietų oro desanto pajėgų vadas generolas Viačeslavas Ačialovas ir ginkluotųjų pajėgų vadavietė gauna tokio turinio šifruotą telegramą: „76-osios oro desanto divizijos 234-asis parašiutininkų desanto pulkas pasiruošęs Šiaurės miestelyje Vilniuje.“ Kam pasiruošę desantininkai, aiškėja iš kitą dieną išsiųstos šifruotės: „Pabaltijo karinės apygardos vado pavaduotojas generolas leitenantas Ovčiarovas iškėlė uždavinį perimti saugoti mūsų atsakomybės zonoje esančias penkias elektrines, tris geležinkelio tiltus ir penkias dujų skirstymo stotis“. Balandžio 21-ąją patikslinama, kad pasirengęs veikti vienas 234-ojo pulko batalionas ir trys žvalgybos kuopos. Parengtas detalus objektų sąrašas, aprašyta jų apsaugos sistema, postai, sargybos keitimosi tvarka, ginkluotė. Iš viso operacijai parengtoje Vilniaus miesto schemoje – pusšimtis perimamų objektų. Du iš jų – Aukščiausiosios Tarybos pastatas ir Sąjūdžio būstinė  – nuspalvinti mėlynai: taip kariniuose žemėlapiuose žymimi priešo objektai. Tuo pat metu buvo sudaryti ir aktyviai už nepriklausomybę pasisakančių piliečių sąrašai, o prie kiekvienos pavardės nurodyti jų adresai ir vykdytojai. Kas buvo tie vykdytojai, mes greičiausiai niekuomet nesužinosime, nes jų pavardės užšifruotos. Na, o kokioms užduotims buvo rengiami vykdytojai, prisiminus 1968-ųjų Prahą, nuspėti visai nesunku.

Vis dėlto balandžio mėnesį nieko neįvyko. Tačiau tai dar nereiškė, kad karinės agresijos pavojus praėjo. Toje pačioje M. Pustobajevo knygoje kalbama apie pasirengimą specialiai operacijai, turėjusiai vykti gegužės 26-28 dienomis. Apie pačią užduotį jokių dokumentų neišliko, tačiau apie jos mastą galima spręsti iš to, jog joje turėjo dalyvauti maždaug tūkstantis desantininkų, kuriems perdislokuoti prašyta šešių transporto lėktuvų Il-76. Regis, Maskva buvo pasirengusi bet kokiu būdu užgniaužti Lietuvos laisvės siekį, tačiau jos planams sukliudė tai, kad užsitęsusi ekonominė blokada susilaukė stiprėjančio tarptautinio rezonanso.

 

Blokada kliudo visiems

 

Balandžio 21 dieną įvykęs Lietuvos Sąjūdžio II suvažiavimas priėmė kreipimąsi į pasaulio vyriausybes, kuriame sakoma: „Mes įsakmiai prašome Jus, šio pasaulio galinguosius, visais įmanomais būdais pasipriešinti tam, ką Sovietų Sąjunga šiandien daro Lietuvoje. […] Neužmirškite mūsų ir nepalikite pražūčiai kaip Antrojo Pasaulinio karo karštligėj ir po jo. […] Šiandien vėl atsidūrėme ant gėdingų Miuncheno susitarimus primenančių slenksčių“.

Vakarai dabar susidūrė su rimta politine ir moraline dilema: imtis atsakomųjų veiksmų prieš Maskvą ir padėti Lietuvai, ar užmerkti akis prieš agresiją ir taip padėti M. Gorbačiovui išsaugoti pozicijas? Greitai ėmė aiškėti kad lėkštė palengva svyra antrojo pasirinkimo link.

Jau pirmąją blokados dieną Prancūzijos prezidentas François Mitterrandas ir Vokietijos kancleris Helmutas Kohlis paragino Lietuvą laikinai sustabdyti Kovo 11-osios aktą ir taip sudaryti sąlygas pradėti derybas su sovietais.

„Tada bijojau, kad tarptautinį mastą įgijusi krizė dėl Lietuvos neigiamai neatsilieptų Vokietijos reikalui“, knygoje „Aš norėjau vieningos Vokietijos“ prisimena H. Kohlis. Iš tiesų, tuo metu Vokietijos suvienijimas dar nebuvo baigtas, tad galimas Gorbačiovo nušalinimas nuo valdžios galėjo sukelti neprognozuojamus padarinius šiam procesui. Prisimindamas savo balandžio 25-osios susitikimą su F. Mitterandu, buvęs kancleris rašo: „Mūsų nuomonės sutapo dėl to, kad Lietuvos įvykiai galėjo tapti gyvybiškai pavojingi Gorbačiovui, jeigu prasidėjusi grandininė reakcija apimtų, pavyzdžiui, Ukrainą. Mūsų įsitikinimu po to Maskvoje valdžią neišvengiamai užgrobtų kariškiai“.

Ne ką ryžtingiau elgėsi ir G. Bushas. Nors jo užsienio politikos patarėjai ir buvo parengę Maskvai atsakomąsias sankcijas, prezidentas jau balandžio 23 dieną siaurame bendradarbių rate pareiškė jų nesiimsiąs. “Aš nerimauju, kad mes per neapsižiūrėjimą nepadarytume ko nors, kas priverstų Sovietų Sąjungą imtis veiksmų, galinčių sustabdyti laisvėjimo procesą visame pasaulyje“, – taip savo sprendimą paaiškino galingiausios pasaulio valstybės vadovas.

Šiaip ar taip, Rusijos ekonominė agresija prieš Lietuvą balandžio pabaigoje tapo didžiausiu galvos skausmu abejose Atlanto pusėse, Mat gegužės mėnesį, M. Gorbačiovui atvykus į Vašingtoną, turėjo būti pasirašyta JAV ir Sovietų Sąjungos prekybos sutartis. Abi pusės manė, jog ši sutartis gyvybiškai svarbi – G. Bushas taip tikėjosi paremti M. Gorbačiovo reformas, o sovietinis prezidentas suprato, kad be tokios sutarties jam nepavyks išgelbėti sovietinės ekonomikos.

Vis dėlto G. Bushas suprato, kad pasirašyti sutartį tuo metu, kai Maskva prekybą pavertė ginklu, nėra jokios prasmės: Senatas jos tiesiog neratifikuos, o tai sumenkins paties JAV prezidento autoritetą. Taigi, reikėjo skubiai rasti ir Vilnių, ir Maskvą tenkinantį kompromisą. O kad šis pasiūlymas neatrodytų kaip tiesioginis Vašingtono kišimasis į situaciją reikėjo jį įdėti į europiečių lūpas.

Taigi, balandžio 26 dieną Prancūzijos prezidentas Vokietijos kancleris nusiuntė Lietuvos vadovui V. Landsbergiui laišką, kuriame rekomendavo „tam tikram laikui sulaikyti parlamento priimto sprendimo poveikį”, kas esą palengvintų dialogo su Maskva pradžią. „Kadangi laiške siūloma sulaikyti sprendimo poveikį, o ne patį „sprendimą” ir tai padaryti tokiu būdu, kad nenukentėtų paties „sprendimo” t.y. Kovo 11-osios Akto vertė“, – viename straipsnyje prisimena tuometinis Aukščiausiosios Tarybos pirmininko pavaduotojas Česlovas Stankevičius.

Tačiau  net ir tuomet, kai Lietuvos vyriausybės vadovė K. Prunskienė Maskvoje įteikė M. Gorbačiovui bendrą jos ir V. Landsbergio pareiškimą, jog „Lietuva pasirengusi svarstyti klausimą paskelbti pereinamąjį laikotarpį, per kurį būtų visiškai įgyvendinta nepriklausomybė, sovietų vadovas neatlyžo. Jis ir toliau reikalavo sugrįžti į kovo 10-osios padėtį, antraip sankcijos Lietuvai bus dar labiau sugriežtintos. O tuo metu virš Vilniaus suko ratus kariniai sraigtasparniai, mėtantys lapelius su šūkiu: “Šalin separatistų vyriausybę!“

 

Išmoktos ir neišmoktos pamokos

 

Dabar, užkrėtęs Lietuvą ginčais dėl to, kaip derėtų pasielgti su Kovo 11-osios aktu, M. Gorbačiovas manosi galįs ramiai vykti į Vašingtoną. Jis žino tai, apie ką viešai neskelbia nei sovietai nei amerikiečiai – prekybos sutartis bus pasirašyta bet kokiu atveju. O kad Kongresui ji bus teikiama tik tuomet, kai bus atšaukta ekonominė blokada – jau antraeilis dalykas, apie kurį bus galima pasvarstyti vėliau.

Gegužės 30-ąją, M. Gorbačiovas Kanadoje postringauja apie nepriklausomybę paskelbusius Lietuvos avantiūristus nė nenujausdamas, kad grįžti jam teks į visai kitą Maskvą. Jis nenutuokia, po kelių valandų Rusijos Federacijos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Borisas Jelcinas surengs spaudos konferencija, kurioje pareikš, kad Rusija, priėmusi suvereniteto deklaraciją, bus viena iš pirmųjų, sudariusi politines ir ekonomines sutartis su Baltijos šalimis ir kad jau kitą dieną jis susitiks su Vytautu Landsbergiu.

“Aš įsitikinęs, kad jei ne lemtingas Rusijos žingsnis, butų buvę galima išgelbėti Sąjungą. […]. „Rusijos suverenizacija“ sužlugdė naują santykių su Baltijos respublikomis reformuotoje Sąjungoje formuluotę“ – po penkerių metų išleistoje knygoje “Gyvenimas ir reformos“ pripažins pats buvęs sužlugusios valstybės prezidentas.

Iš tiesų, jau birželį tapo aišku, kad tokiomis sąlygomis blokada neduos jokių rezultatų. Pirmomis liepos dienomis šiaip taip susitaręs su Lietuvos valdžia dėl abiem pusėms priimtinos formuluotės – šimtui dienų, kol vyks derybos, paskelbti Kovo 11-osios akto įgyvendinimo moratoriumą, M. Gorbačiovas buvo priverstas atsitraukti.

“Nesusivaldžiau, […] kai įsakiau nutraukti naftos ir jos produktų tiekimą Lietuvai. Grynai emocinis, todėl klaidingas poelgis. Dabar dėl to gailiuosi“. Taip memuarų knygoje “10 didžiųjų sukrėtimų metų“ prisipažįsta tuometinis sovietų vyriausybės vadovas N. Ryžkovas.

Iš tiesų, ekonomine agresija sovietai nepasiekė nieko. Taip per 74 blokados dienas ką tik atgimusi mūsų valstybė prarado 11 proc. bendrojo vidaus produkto. Tačiau už tai mes gavome neįkainojamą pamoką. Galima drąsiai sakyti, kad būtent blokados dienomis ir užgimė laisva nuo socializmo pelėsių Lietuvos ekonomika.

O štai M. Gorbačiovas savo klaidų taip ir nesuprato. Tai, kas dėjosi sovietų lyderio galvoje, bene geriausiai apibūdina tokios jo patarėjo A. Černiajevo dienoraščio eilutės: “visiškas atotrūkis nuo realybės, gresiantis tuo, kad liks tik vienas argumentas – tankai“. Šie žodžiai buvo pranašiški.

Lietuvos žinios, 2015-04-24

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s