Slaptasis Vakarų frontas: čekistai prieš emigrantus

AL-150508-05

 

Šiandien, minėdami Antrojo pasaulinio karo pabaigos Europoje 70-ąsias metines prisiminkime, kad nespėjus nutilti pergalės saliutų aidui, sovietiniai čekistai pradėjo naują karą – šį kartą prieš Vokietijoje atsidūrusius lietuvių politinius emigrantus.

 

Aras Lukšas

 

Grobti ar žudyti laisvajame pasaulyje atsidūrusius bolševikų oponentus  – sena čekistų tradicija. Pakanka prisiminti kaip 1940-ųjų rugpjūtį gyvenimą baigė Meksikoje įsikūręs senas bolševikas ir aršiausias Josifo Stalino kritikas Levas Trockis. Dar anksčiau, 1930-aisiais Paryžiuje buvo pagrobtas ir pakeliui į Maskvą mirė rusų emigrantų karinės organizacijos vadas generolas Aleksandras Kutepovas.

Pastarojoje operacijoje aktyviai dalyvavo profesionalus teroristas Aleksandras Korotkovas. Tuo metu, kai bolševikų agento Ramono Merkadero smūgis ledo kirtikliu užbaigė L. Trockio gyvenimą, A. Korotkovas, prisidengęs diplomatiniu pasu rezidavo Berlyne, kur 1940-ųjų vasarą sulaukė NKVD vadeivos Lavrentijaus Berijos įsakymo „neutralizuoti“ į Vokietiją pasitraukusį Lietuvos prezidentą Antaną Smetoną.

Įsakymo čekistai tuomet neįvykdė – supratęs, kad jo buvimas Vokietijoje nepageidaujamas prezidentas rugsėjo viduryje išvyko į Šveicariją, o vėliau – į JAV. Tačiau kai 1944 metų sausį A. Smetona žuvo per jo namuose Klivlende kilusį gaisrą, daug kas ėmė įtarti, kad prieš šios nelaimės galėjo prisidėti sovietų žvalgyba.

Apie A. Korotkovą užsiminėme neatsitiktinai – taip pačiais 1940-aisiais jo pavaldiniu tapo LSSR NKVD sekretoriato vadovu paskirtas kaunietis Aleksandras Slavinas. Būtent jį A. Korotkovas 1945-ųjų pavasarį ir rekomendavo į lietuvių politinius emigrantus medžioti turėjusios MGB 1-osios (žvalgybos) valdybos Berlyno grupės vadovo pareigas. Būtent Berlyno grupei ir buvo patikėta medžioti ne tik britų ir amerikiečių zonose atsidūrusius buvusius nacių okupacinės administracijos pareigūnus bet ir iškilesnius tarpukario Lietuvos politinius bei karinius veikėjus.

 

Idėjinis Lietuvos priešas

 

Kas tas A. Slavinas ir kodėl jis pelnė tokį profesionalaus teroristo A. Korotkovo palankumą? Atsakymas į šį klausimą gana paprastas – nuo pat mažens Aleksandras augo šeimoje,  patologiškai neapkentusioje nepriklausomos Lietuvos valstybės.

Į Kauną A. Slavino tėvas Jakobas su šeima atvyko 1919-aiais iš Maskvos, ir tuoj pat susidėjo su vietos komunistais: aprūpindavo juos konspiraciniais butais, platino nelegalią literatūrą o vėliau atidarė sovietinių automobilių prekybos saloną. Žinant, kad rusiški automobiliai Lietuvoje paklausos neturėjo, o senasis Slavinas vis dėlto nebankrutavo, nesunku numanyti, kad po komercijos priedanga slypėjo visai kita veikla.

Pats Aleksandras įstojo į pogrindinę Lietuvos komunistų partiją 1934-aiais, vos sulaukęs aštuoniolikos. Po ketverių metų jis su partijos centro komiteto užduotimi vyko į Stokholmą,  sovietams okupavus Lietuvą iš karto buvo paskirtas LSSR NKVD sekretoriato vadovui, kitaip sakant – dešiniąja Lietuvos nepriklausomybės duobkasio Antano Sniečkaus ranka. Liepos pradžioje A. Sniečkus paskyrė A. Slaviną  vadinamųjų „priešvalstybinių“ partijų ir veikėjų likvidavimo ir jų turto konfiskavimo komisijos nariu, o vėliau – savo asmeniniu patikėtiniu, priiminėjusiu į Lietuvą atvystančius aukštus NKVD pareigūnus.

Prasidėjus karui, į frontą A. Slavinas, žinoma, nepateko – visus tuos metus jis „kariavo“ su „liaudies priešais“ Gruzijoje ir Armėnijoje. Matyt tuomet veržlus čekistas ir pateko į A. Korotkovo akiratį kaip tinkamiausias kandidatas dorotis su į laisvę ištrūkusiais buvusiais bendrapiliečiais.

Nors pats A. Slavinas buvo idėjinis komunistas, nuoširdžiai neapkentęs Lietuvos ir jos patriotų, jo parankinių komanda į Berlyno grupę atėjo visiškai kitais keliais. Daugumą agentų pas čekistus atvedė kiti motyvai, iš kurių svarbiausia buvo baimė dėl nuosavo kailio.

Vienas iš paslaptingiausių A. Slavino grupės narių – agentas „Sedmoj“ („Septintasis“), kurį sovietmečiu skelbtuose prisiminimuose pats grupės vadas vadina Valentinu. Iš tiesų tai Valentinas Eidukaitis, dar turėjęs Tomkaus ir Budrio pavardes.

Pirmą kartą Vokietijoje būsimas agentas atsidūrė tarpukaryje kuomet, neradęs sau veiklos Lietuvoje, išvyko ten uždarbiauti. Didelių karjeros aukštumų V. Tomkus nepasiekė – dirbo uosto kroviku, vėliau įsitaisė jūreiviu keliuose laivuose. Atrodo, kad ten jis ir susidėjo su vietos komunistais. Dėl to 1939 V. Eidukaitį suėmė gestapas. Tačiau labai greitai jis buvo iškeistas į Rusijoje įkliuvusį vokiečių agentą.

Matyt V. Eidukaitis enkavėdistams nepasirodė nei savas, nei patikimas, tad vos atsidūręs Lietuvoje, jis buvo įmestas į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Ten jis atsidūrė vienoje kameroje su buvusiu vokiečių administracijos generaliniu tarėju generolu Petru Kubiliūnu. Iš kalėjimo abu išvadavo Birželio sukilėliai. Galima spėti, kad būtent pažintis su P. Kubiliūnu ir lėmė A. Slavino sprendimą įtraukti V. Eidukaitį į Berlyno grupę.

Moralinės grupės agento savybės A. Slavino, regis, nedomino. Kaip ir faktas, kad Vokietijoje už ryšius su komunistais kaltintas A. Eidukaitis jau pirmomis nacių okupacijos dienomis gavo vyriausiojo vertėjo pareigas Kauno gestape. Berlyno grupės vadovo  nejaudino ir paskui V. Eidukaitį slinkęs žudynių „Lietūkio“ garaže šešėlis – jau tada buvo sunku paneigti, kad ypatingu žiaurumu su A. Slavino tautiečiais žydais pasižymėjęs iš Kauno kalėjimo išvaduotas asmuo, minioje vadintas „studentu“, ir jo agentas V. Eidukaitis greičiausiai yra vienas ir tas pats asmuo.

 

Patriotų medžiotojai: nuo perbėgėlių iki diversantų

 

Kitą A. Slavino agentą slapyvardžiu „Tuvim“ dar 1940-ųjų vasarą užverbavo pats sovietinės Lietuvos vidaus reikalų liaudies komisaras Aleksandras Guzevičius.

Buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas, o vėliau – Kauno sunkiųjų darbų kalėjimo komendantas Juozas Mikuckis dar 1932 metais išėjo į atsargą, rašė eilėraščius , ramiai ūkininkavo Zauniškiuose ir nieko bloga nesitikėjo. Bet nutiko kitaip: Lietuvą okupavę sovietai kaip mat įmetė buvusį karininką į kadaise jo paties vadovautą įstaigą. Tačiau 1941-ųjų kovą „kontrrevoliucionierius“  buvo paleistas ši kalėjimo, skubiai susituokė su vokiečių kilmės moterimi ir kaip repatriantas išvyko į Vokietiją. Turbūt nereikia įrodinėti, kad šiaip sau iš čekistų nagų ištrūkti niekam nėra pavykę – mainais už laisvę ir gyvybę J. Mikuckis sutiko vykdyti čekistų užduotis.

Po trijų mėnesių, prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui, Braunšveino mieste įsikūrusiam J. Mikuckiui atsirado puiki proga atsikratyti savo „globėjų“, tačiau jis to nepadarė. Taigi, pokario metais  britų okupacinėje zonoje atsidūręs „miegantis“ agentas vėl buvo prisimintas. 1974-aisiais, jau po J. Mikuckio mirties išleistoje memuarų knygoje „Šioje ir anoje pusėje“ agentas tvirtina ilgai laukęs tos dienos ir netgi svarstęs, ar nereikėtų pačiam ieškoti ryšio su šeimininkais, bet vieną vakarą į jo duris pasibeldęs ryšininkas ištarė seniai lauktą slaptažodį.

Tačiau J. Mikuckis melavo: savo agentą čekistai būtų nurašę į archyvą, jei šis 1946-ųjų gegužės 24 dieną nebūtų parašęs laiško Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos Justui Paleckiui. Nutylėjęs apie tai, kokiomis aplinkybėmis buvo paleistas iš kalėjimo ir išvyko į Vokietiją, J. Mikuckis užsimena apie norą grįžti į Lietuvą, tačiau, norėdamas tokią teisę užsitarnauti, vėl siūlo savo paslaugas. „Tūli karo nusikaltėliai, prisidengę švelniomis kaukėmis pataikūnai – bailiai (…) nebaudžiami čia varo savo pragaištingą darbą. Aš visa tai matydamas ir vietos SSSR štabo atstovų patariamas, kreipiuosi į Tamstą ir prašau man duoti galimumą sueiti į kontaktą su atsakingu Tarybų Lietuvos asmeniu ar įstaiga, kad galėčiau pasisakyti ir nustatyti tolimesnio darbo gaires“, – rašo J. Mikuckis. Laišką J. Paleckis persiunčia Lietuvos Komunistų partijos vadovui Antanui Sniečkui, pridėdamas tokį prierašą: „Reikėtų apsvarstyti ne tik leidimo jam sugrįžti klausimą, bet ir galimybes panaudoti jį lietuvių emigracijos sąjungininkų zonose krikdymo darbe…“ Taip agentas „Tuvim“ atsidūrė A. Slavino rankose. Panašūs keliai pas A. Slaviną atvedė ir buvusį Lietuvos kariuomenės pulkininką Praną Tvaroną, tapusį MGB agentu „Viktoru“.

Kiek kitokia atrodo agento Aleksandro Vaicekavičiaus istorija. Šis buvęs Lietuvos karys karo metais pateko į Sovietų Sąjungą, ten baigė žvalgybos  mokyklą, o vėliau su raudonųjų diversantų grupe buvo permestas į nacių okupuotą Lietuvą, kur  pateko į Antano Sniečkaus akiratį.  Būtent Lietuvos komunistų vadovas 1945-ųju pavasarį ir pasiūlė buvusiam raudonųjų partizanų būrio ypatingojo skyriaus viršininku prisijungti prie lietuvių politinių emigrantų medžiotojų grupės.

 

„Objektas Nr.1“

 

Ieškomiausiu čekistų taikiniu iš karto po karo tapo buvęs okupacinės vokiečių administracijos generalinis tarėjas generolas Petras Kubiliūnas. Nustatyti jo tikslų adresą nebuvo lengva – iš pradžių žinota tik tiek, kad buvęs tarėjas gyvena britų okupacinėje zonoje, Liubeko mieste.. Nepaisant informacijos trūkumo, A. Slavino grupė parengė detalų generolo pagrobimo planą. Tam į Liubeką buvo nusiųstas V. Eidukaitis – agentas „Sedmoj“.

Šiam pavyko išsiaiškinti, kad P. Kubiliūnas su 22 metų dukterimi gyvena Bramštato rajone, su lietuviais į kontaktus neina, vengia ir britų okupacinės valdžios atstovų. Toks P. Kubiliūno atsargumas visai suprantamas – ne itin gerai padėtyje susigaudantys britai ir amerikiečiai tuomet per daug nesismulkindami perduodavo sovietams jų ieškomus „karo nusikaltėlius“, tarp kurių buvo ir daug niekuo dėtų, 1944-aisiais tiesiog bėgusių nuo Lietuvon sugrįžtančio raudonojo tvano.

PKubiliūnui suimti A. Slavinas sudaro penkių asmenų operatyvinę grupę, tarp kurių buvo agentas „Sedmoj“ ir nelaisvėje gerai vokiečių kalbą išmokęs Raudonosios Armijos karininkas Andrejus Orlovas, dar žinotas Zonenbergo pavarde. Pastarasis oficialiai dirbo sovietinėje repatriacijos komisijoje, tad galėjo laisvai važinėti ne tik po sovietų, bet ir britų okupacinę zoną.

Apsigyvenę netoli Liubeko įkurdintoje karo belaisvių stovykloje ir apsimetę repatriacijos laukiančiais sovietiniais karininkais, A. Slavinas ir jo agentai užverbavo operacijai dar du stovyklos gyventojus kapitoną Aleksandrą Martinenką ir vyresnįjį leitenantą Vasilijų Grišiną. Turint galvoje, kad į vokiečių nelaisvę patekusių ir joje išgyvenusių sovietų karių geriausiu atveju laukė ilgi metai lageriuose, šių grupės naujokų motyvacija išpirkti savo „kaltę“ prieš draugą Staliną, nekėlė jokių abejonių. Be to, agentams per vieną britų zonoje gyvenusį komunistuojantį vokietį pavyko užmegzti ryšį su kažkokiu Erichu, dirbusiu Šlezvigo-Holšteino policijoje bei britų karininku Džonu, kurį A. Slavinas įtikino, jog A. Kubiliūnas esąs daug piktadarybių Lietuvoje padaręs karo nusikaltėlis.

Lietuvių generolo sulaikymo planas atrodė taip. Vokiečių policininkas Erichas ir britų karininkas Džonas suima A. Kubiliūną jo bute. Tuomet sutartoje vietoje suimtasis perduodamas A. Orlovui ir V. Grišinui. Iš ten, MGB užverbuoto buvusio Kauno taksisto Jevgenijaus. Duboviko vairuojamu „Mersedesu“ generolas nugabenamas į sovietų okupacinę zoną.

Tačiau šį gana paprastą planą A,. Slavino vadovybė atmetė. Greičiausiai, jis pasirodė pernelyg rizikingas – o kas, jei suimamas A. Kubiliūnas nutars patikrinti vokiečio ir brito įgaliojimus? Be to, pervežant suimtąjį į sovietinę zoną, teks pereiti britų kontrolės postą, kuriame taip pat buvo galima tikėtis įvairiausių staigmenų.

Taigi, MGB agentams suformuluojama nauja užduotis – A. Kubiliūnas turi būti žūtbūt įviliotas į sovietinę zoną, ir tik tuomet suimtas. 1978 metais „Tiesoje“ skelbtuose prisiminimuose A. Slavinas, redakcijoj pristatytas kaip KGB pulkininkas A. Aleksas, pasakojo, kad A. Kubiliūną neva pražudęs godumas: agentas „Sedmoj“ į sovietinę zoną generolą įviliojo sugundęs iš Kauno atvežtomis brangenybėmis. „Kubiliūnas atvyko į tarybinę okupacinę zoną ne tam, kad duotų vadovaujančių nurodymų kovai prieš Tarybų valdžią bet gauti savo prisiplėšto turto dalį“, – tvirtina A. Slavinas. Tačiau priimti už gryną pinigą šią kagėbisto istoriją sunkoka, nes 1992-aisiais laikraštyje „Tremtinys“ pasirodė kita jos versija –buvęs generalinis tarėjas buvo išviliotas neva į anglų štabą, pakeliui pagrobtas užmigdytas chloroformu ir automobilio bagažinėje pervežtas į sovietinę zoną. Šiaip ar taip, 1946 metų liepos 26 dieną Maskvoje vykusiame karinės kolegijos posėdyje P. Kubiliūnas buvo nuteistas mirties bausme. Verta pastebėti, kad šią operaciją ir jos baigtį sovietai slėpė iki pat aštuntojo dešimtmečio, tvirtindami, kad 1945 metų pabaigoje A. Kubiliūnas Vokietijoje dingo be žinios. Kaip viename straipsnyje pastebi istorikas Darius Juodis, tai rodo, kad sovietinis saugumas suprato savo veiksmų neteisėtumą, pažeidžiantį tarptautinės teisės normas.

A. Kubiliūno pagrobimas buvo vienintelė pavykusi tokio pobūdžio operacija. Visi kiti čekistų bandymai nužudyti, pagrobti ar kitaip sugrąžinti pasitraukusius į Vokietiją lietuvių veikėjus paryrė fiasko.

 

Generolo gundymai

 

Viena iš tokių nesėkmių buvo žlugęs čekistų mėginimas pargabenti į okupuotą Lietuvą buvusį Lietuvos kariuomenės vadą generolą Stasį Raštikį, kuris tuo metu gyveno amerikiečių zonoje įkurdintoje Regensburgo perkeltųjų asmenų stovykloje. Šią užduotį turėjo įvykdyti trys A. Slavino grupės agentai – „Sedmoj“ (V. Eidukaitis) , Aleksas Vaicekavičius („Aleksas“) ir Pranas Tvaronas („Viktoras“). Pastarasis į operaciją buvo mestas 1947-aisiais, žlugus pirmajam mėginimui užverbuoti generolą ar bent jau įkalbėti jį sugrįžti.

1946 rugpjūčio 31-osios vakarą po iškilmių skirtų atidengti lietuvių tremtinių paminklinei lentai Regensburge, prie S. Raštikio priėjo nepažįstamas vyras pasisakė, esąs Lietuvos valdžios siųstas labai svarbiu reikalu. Supratęs, kad toks susitikimas nieko gera nežada, generolas jau norėjo nutraukti pokalbį, tačiau vyriškis ištiesė jam voką su dukterų nuotraukomis. „Lietuvos valdžia norėtų, kad jūs sugrįžtumėte į Lietuvą“, – be užuolankų pareiškė nepažįstamasis ir pasiūlė pratęsti pokalbį kur nors kitur, žadėdamas, kad jo kolega perduos ir dukters laišką. Suprasdamas, kad vėlų vakarą kalbėtis su čekistais pavojinga, generolas pasiūlė susitikti rytoj pabėgėlių stovykloje.

Kitą dieną S. Raštikis jau skaitė į Sibirą ištremtos dukters Laimutės parašytas eilutes: „Brangieji tėte ir Mamute, mes labai norėtume Jus pamatyti. Taip norėtume ir vėl, kaip seniau, gyventi kartu. Jau praėjo tiek metų, kaip mes nematėm vienas kito, ir laikas jau būtų mums pasimatyti, bet tai priklauso nuo Jūsų. Nėra mums daugiau iš ko laukti pagalbos, kaip tik iš Jūsų. Mes labai laukiame tos valandos, kada ir vėl pasimatysime. Lauksime jūsų atsakymo ir greito susitikimo.“  Reikia įsivaizduoti, ką jautė tėvas, žinodamas, kad kitą akimirką jis atims iš įkaitais tapusių savo vaikų viltį ištrūkti iš Sibiro košmaro. Vis dėlto „svečių“ įkalbinėjimams bent jau parašyti dukroms laišką, generolas nepasidavė. S. Raštikis puikiai suprato, kad bet koks jo ranka rašytas dokumentas gali būti panaudotas prieš jį.

Mėginimai manipuliuoti tėviškais jausmas truko dar ilgai. 1946 metų rudenį abi mergaitės  buvo grąžintos į Kauną ir apgyvendintos pas dėdę. 1947 metų sausio 13 dieną S. Raštikį pabėgėlių stovykloje vėl aplanko svečiai. Šį kartą V. Eidukaitį lydi jau ne A. Vaicekavičius, o senas S. Raštikio pažįstamas P. Tvaronas. Šis į operaciją buvo mestas po to, kai A. Vaicekauskas , susidėjęs si dingusio brolio sužadėtine vokiete nutarė likti Vakaruose, bet pats automobilio bagažinėje buvo slapta pargabentas į Kauną.

Dabar kartu su ilgesingais dukrelių laiškais čekistai įteikia S. Raštikiui sovietinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Justo Paleckio ir generolo Vinco Vitkausko laiškus su „nuoširdžiausiais“ raginimais grįžti ir darbuotis Tėvynės labui. Tačiau S. Raštikis nepalenkiamas: nepaisydamas užuominų, kad dukros gali būti vėl grąžintos į tremtį, generolas atsisako aptarinėti tokius pasiūlymus ir nutraukia su „svečiais“ bet kokius kontaktus.

Reikia pastebėti, kad grąžinti Raštikytes į Sibirą sutrukdė tik artimieji ir pažįstami. Mergaitės ilgai slapstėsi, kol, gavusios naujus dokumentus ir pakeitusios pavardes, galutinai dingo iš MGB akiračio.

Tačiau tuo istorija nesibaigė. 1947 metais amerikiečiai suėmė iš Lietuvos atvykusį kažkokį Algimantą Mažeiką, mėginusį prisistatyti iš Lietuvos per Lenkiją pabėgusiu rezistentu ir taip prasiskverbti į pabėgėlių stovyklą. Sulaikytasis iš karto pareiškė esąs MGB agentas Simas Pečiulionis, turėjęs užduotį nužudyti buvusį Lietuvos kariuomenės vadą. Nors šių sulaikytojo parodymų niekas nei patvirtino, nei paneigė, juos galėtume laikyti paskutiniu  sovietų žvalgybos mėginimu įvilioti S. Raštikį į spąstus. 1949 metais Raštikių pora išvyko gyventi į JAV, kur jį pasiekti čekistų rankos buvo per trumpos.

 

Pasmerktasis septynetas

 

Vienas iš paskutiniųjų žinomų čekistų planų susidoroti su Vakarų Vokietijoje gyvenusiais lietuvių veikėjais patvirtintas 1953 metų kovo. Jame buvo numatyta perverbuoti, o nepavykus – nužudyti septynis asmenis, tarp kurių atsidūrė Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) pirmininkas Mykolas Krupavičius, vienas iš Birželio sukilimo vadų Leonas Prapuolenis, Vokietijos lietuvių bendruomenės krašto valdybos pirmininkas Pranas Zundė, ir buvęs Jėzuitų gimnazijos direktorius Johanas Kippas.

Įgyvendinti šį planą turėjo gerai paruošti ir patikrinti agentai. Vienas iš jų – buvęs vermachto puskarininkis Rudolfas Ottingas, dėl kažkokių priežasčių pasitraukęs iš savo dalinio, pasilikęs Lietuvoje, vėliau išėjęs pas partizanus, įkliuvęs čekistams, perverbuotas ir tapęs MGB agentu smogiku slapyvardžiu „Kirvis“. Jau tuomet R. Ottingas pasižymėjo ypatingu uolumu – įvairiais duomenimis jis asmeniškai nužudė nuo 20 iki 67, o jo vadovaujama grupė – per 150 Lietuvos laisvės kovotojų. Šeštojo dešimtmečio viduryje R. Ottingas išniro Vakarų Vokietijoje jau vokiečių repatriantas, o iš tikrųjų – kaip  KGB pirmojo skyriaus agentas „Balandis“.

Vykdyti prieš lietuvių politinius emigrantus nukreiptą operaciją į R. Ottingo grupę buvo paskirtas dar vienas vokietis – agentas „Liūtas“, kurio asmenybė taip ir liko paslaptimi ir buvęs Agentas smogikas Algimantas Zaskevičius („Bagdonas“). Operacijos priedangą turėjo organizuoti agentas „Sedmoj“, kuris, esant reikalui, turėjo parsiimti visą kaltę dėl planuojamų žmogžudysčių.

Tačiau įvykiai susiklostė visiškai kitaip, nei buvo planuota. Iš visų numatytų taikinių čekistams pavyko persivilioti į Rytų Vokietiją ir ten užverbuoti tik buvusį karininką Joną Kupstą, ir tai tik todėl, kad verbavimui buvo panaudota Lietuvoje gyvenusi jo žmona – KGB agentė „Josifovna“. Kitų šaltinių teigimu, J. Kupstą vis dėlto buvo rengiamasi likviduoti. Tai turėjo padaryti pats R. Ottingas. Tačiau, sugrįžęs į Vokietiją, agentas nutarė daugiau neberizikuoti. Įsidarbinęs policininku gimtajame miestelyje, „Balandis“ viską apie save papasakojo Vakarų Vokietijos kontržvalgybai. Nėra abejonių, kad norėdamas atsikratyti savo šeimininkų, R. Ottingas atskleidė ir planuojamu kruvinų operacijų detales o tai galėjo išgelbėti pasmerktojo septyneto gyvybes.

Šiaip ar taip, KGB ne tik nutraukė planuotą operaciją bet ir apskritai atsisakė tokių drastiškų metodų. Nuo to laiko čekistai, pasitelkdami savo agentus tiesiog mėgino įvairiausiais būdais sukompromituoti į Vakarus pasitraukusius lietuvių veikėjus. Bet šis laikotarpis, kaip ir Lietuvos patriotų medžiotojų ir jų aukų likimai – jau kito pasakojimo tema.

Lietuvos žinios, 2015-05-08

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s