Paskutinis laisvės gegužis

AL-150515-01

 

Turbūt ne vienas atkreipėme dėmesį į pastaruoju metu Rusijoje pradėtą viešą diskusiją apie Baltijos šalių okupacijos neišvengiamumą. Šiandien prisiminkime, kaip 1940-aiais panašiu  „informaciniu parengimu“ ir jį lydėjusiomis provokacijomis prasidėjo paskutinis mūsų laisvės pavasaris.

 

Aras Lukšas

 

Pastaruoju metu Rusijoje prasidėjo vieša diskusija apie būtinybę „prevenciškai“ okupuoti Baltijos šalis. Į tokias kalbas galima būtų nekreipti didelio dėmesio, jei jas įgarsintų Vladimiras Žirinovskis ar panašaus tipo Kremliaus rėksnys. Tačiau šį kartą apie Baltijos valstybių okupacijos neišvengiamumą prabilo politologas Rostislavas Iščenka, nuolat reklamuojantis „Eurazijos projekto“ ideologo Aleksandro Dugino, juodašimtiško laikraščio „Zavtra“  redaktoriaus ir užkietėjusio stalinisto Aleksandro Prochanovo ar Rusijos karinės – didžiavalstybinės sąjungos pirmininko generolas Leonido Ivanovo skleidžiamas idėjas. Na, o už šių trijų personažų nugarų stovi tokie nesimpatingi, įtakingi ir todėl labai pavojingi Rusijos politikai kaip vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas, ir Vladimiro Putino administracijos vadovas Sergejus Ivanovas, vadinasi – ir visas šios neprognozuojamos šalies karinis pramoninis kompleksas.

Kaip neseniai pastebėjo Rytų Europos studijų centro analitikas Marius Laurinavičius, minėtos diskusijos pradžią reikėtų vertinti vienareikšmiškai – Rusija pradėjo politinį pasirengimą Baltijos valstybių okupacijai, rimtai nevertindama net tos aplinkybės, kad visos trys šalys yra NATO narės. Pasak Lietuvos politologo, bet kurį agresyvų projektą Rusija visuomet pradeda  „informaciniu paruošimu“. Taip yra šį pavasarį. Taip buvo 2014-ųj pradžioje prieš Krymo aneksiją. Taip buvo ir lygiai prieš 75 metus – paskutinį mūsų laisvės gegužį, kuomet kaimyninė imperija dar vadinosi Sovietų Sąjungos vardu.

 

Tamsa ant griuvėsių

 

1940 metų gegužės 16 dieną sovietų oficiozas „Izvestija“ išspausdino  vedamąjį, kuriame buvo tokie žodžiai: „Galimybės mažiems kraštams išlikti neutraliems ir nepriklausomiems yra sumažėjusios iki minimumo. Visokie samprotavimai apie teisę ir neteisę santykiuose su mažomis valstybėmis, kai didelės valstybės kovoja už tai, būti ar nebūti, yra mažų mažiausiai naivūs“. Turbūt nereikia aiškinti, kad šis straipsnis atspindėjo sovietinės vadovybės pozicija, tad jis negalėjo nesukelti nerimo Baltijos valstybių sostinėse.

Juo labiau, kad naujienos iš Antrojo pasaulinio karo frontų tomis dienomis  buvo tikrai nekokios – išvakarėse vokiečiams kapituliavo Olandijos kariuomenė, kitą dieną hitlerininkai užėmė Belgijos sostinę Briuselį. Praeis dar savaitė, kol taps aišku, jog vermachto divizijos, apsupusios sąjungininkų pajėgas Šiaurės Prancūzijoje ir Belgijoje, greičiausiai pasieks pergalę Vakarų fronte, o Anglijos karalius Jurgis VI per radiją ištars tokius žodžius: „Pralaimėjimas nereikš trumpo laikotarpio, po kurio mes vėl išeisime stiprūs, bet reikš pasaulio – tokio, kokį mes pažįstame – sunaikinimą ir tamsos nusileidimą ant jo griuvėsių“.

Europos vėjų pagairėje susigūžusiai Lietuvai šie žodžiai buvo dvigubai baisūs – krūpčioti teko ne tik nuo pergalingų nacių paradų maršų, bet ir nuo kiekvieno krustelėjimo Rytuose, iš kur atplūdę dvidešimtojo amžiaus barbarai jau spėjo įsmeigti peilį į nugarą kraujuojančiai Lenkijai, gėdingame kare atplėšti dešimtadalį Suomijos ir įkurdinti gausias savo karines pajėgas Lietuvoje.

Tiesa, tuomet turbūt dar labai nedaug kas nujautė, jog mainais už sugrąžintą Vilnių į Lietuvą įsileistos sovietų karinės bazės jau tapo Trojos arkliu. Kad neaiškūs kelių šių įgulų kareivių „dingimai“ ir Maskvos „susirūpinimas“ dėl nemalonių incidentų iš tikrųjų yra pirmieji šūviai informaciniame ir propagandiniame kare prieš Lietuvą, po mėnesio virsiančiame atvira karine agresija.

Geresnio laiko, įgyvendinant Molotovo – Ribbentropo slaptąjį susitarimą pradėti politinį pasirengimą Baltijos šalių okupacijai, nei 1940-ųjų gegužė, sovietams tiesiog nebuvo. Vakarai jau prarijo karčią Suomijos Žiemos karo piliulę, Lenkijos valstybė nebeegzistavo, o Vokietija tuo metu rūpinosi savo pergalėmis Prancūzijoje. Visose trijose Baltijos šalyse jau buvo įsitvirtinusios skaitlingos sovietų įgulos, o vakarinėje SSRS dalyje sutelkti Raudonosios Armijos daliniai skaičiumi gerokai viršijo Baltijos šalių gynybinius pajėgumus. Dabar, kaip sakoma žinomoje patarlėje, beliko susirasti pagalį šuniui mušti. Ir toks pagalys labai greitai atsirado.

Čia tenka konstatuoti, kad Lietuvoje apie kylančią sovietijos grėsmę, visuomenė žinojo nedaug – tautininkų valdžia viešų diskusijų šiuo klausimu ne tik neskatino, bet ir visais būdais mėgino jas slopinti. Nuo pat pirmų sovietinių įgulų įkurdinimo Lietuvoje dienų oficiozų puslapiai liūliavo skaitytojus patikinimais apie „draugingą“ Sovietų Sąjungą ir neutraliteto teikiamas Lietuvos saugumo garantijas.

„Įvairiomis progomis kaip vyriausybės atstovai raginome viešais pareiškimais visuomenę (galiu pridurti – ir patys save), sakėme, kad Lietuvos valstybė liekanti, kaip ir buvusi, nepriklausoma ir visiškai suvereni. Mūsų pareiškimus kartojo tarybinė spauda, tuo lyg taip pat pritardama jiems“, – memuaruose prisimena tuometinis užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys.

Beje, aštresnių kampų buvo vengiama ne tik viešoje erdvėje, bet ir diplomatijos kuluaruose. Tai pastebi ir SSRS pasiuntinys Kaune Nikolajus Pozdniakovas. Balandžio 17 dieną rašytoje ataskaitoje  Užsienio reikalų liaudies komisarui Viačeslavui Molotovui sovietų diplomatas pastebi: „Kalbėdami su mumis (…) Lietuvos veikėjai vis rečiau prisimena apie Sutartį (1939 m. spalio 10 d. Savitarpio pagalbos sutartį – aut.) ir apie Lietuvoje esančią sovietų kariuomenę. Tai liudija apie nusistovėjusią lietuvių nuostatą kuo mažiau kalbėti apie tai, ko nesinori ir ką  nemalonu prisiminti.“

 

Priekabių paieškos

 

Tiesa, negausioje ir griežtai kontroliuojamoje opozicinėje spaudoje tą pavasarį jau buvo galima įžvelgti tam tikrų nerimo ir nepasitikėjimo sovietais ženklų – bent jau tarp eilučių. Dar kovo 26 dieną „Lietuvos žinios“ išspausdino vedamąjį, skirtą pasibaigusiam Žiemos karui. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad dienraštis mėgina pateisinti Angliją ir Prancūziją, nesuteikusias karinės pagalbos su sovietų agresija susidūrusiems suomiams.  Straipsnyje svarstoma, kad Suomija pagalbos neprašiusi, o Švedija ir Norvegija neketinusi praleisti sąjungininkų per savo teritoriją, taigi, sąjungininkai pademonstravę pagarbą minėtų šalių neutralumui. Įdėmesnis skaitytojas tarp šių eilučių gali įžvelgti visai kitą mintį: Baltijos šalys 1939-aisiais neprašė sovietų pagalbos. Priešingai – sovietai patys ją „pasiūlė“, tad jų požiūris į mažų šalių neutralumą nusipelno priekaištų. Tokį įspūdį sustiprina ir straipsnio mintis, jog „mažos tautos gali būti laikinai pavergtos ir priverstos apie tai tylėti, tačiau jos niekuomet neatsisakys šventos teisės būti savarankiškos, laisvos ir lygios“.  Minėtas straipsnis nepraslydo pro N. Pozdniakovo akis. Užsienio reikalų liaudies komisarui Vladimirui Dekanozovui adresuotame slaptame rašte SSRS pasiuntinys įžvelgė jame „tiesioginę agitaciją prieš Lietuvos ir SSRS savitarpio pagalbos sutartį“.

Greičiausiai, vykdydamas nurodymą ieškoti priekabių, N. Pozdniakovas tame pačiame rašte atkreipia savo viršininko dėmesį ir į publikaciją „Vilniaus balse“, pasakojančią apie Lietuvos karininkų susirinkimų atstovų suvažiavimą. Joje pastebima, kad suvažiavimo dalyviai pasisakė prieš pastaruoju metu spaudoje ir literatūroje pasireiškiančias perdėtas pacifistines tendencijas ir priėmė rezoliuciją, skelbiančią jog pastaruoju metu visuomenei primygtinai peršamos pacifistinės idėjos pakerta tautos ryžtą ir kilnius Tėvynės meilės bei pasiaukojimo jausmus, tuo pačiu menkindamos ir pačią mintį apie būtinumą ginti savo kraštą. Sovietų pasiuntinys pastebi, kad ši rezoliucija netiesiogiai ragina remtis tik sava kariuomene ir nepasitikėti Raudonąja Armija.

Galiausiai N. Pozdniakovas apsistoja ties „Lietuvos žinių“ balandžio 12-osios numeryje išspausdinta karikatūra, skirta Baltijos šalių turizmo konferencijai. Piešinėlyje vaizduojamos Baltijos šalys, aptvertos medine tvora. Ant jos vartų kabo didžiulė spyna. Už tvoros matyti karo laivai ir lėktuvai su vos įžvelgiamas pjautuvo ir kūjo kontūrais. Vartų apačioje – siauras plyšys, nuo kurio į Baltijos teritoriją veda pėdsakai. Užrašas po paveikslėliu skelbia: „kadangi pas kitus turizmas prasidėjo anksčiau, tai mums turistų pakanka“.  „Nėra jokių abejonių, kad kalbama apie Baltijos šalyse esančius Raudonosios Armijos dalinius. Bendrame piešinio tone aiškiai įžvelgiami rimti kaltinimai Sovietų Sąjungos adresu. Jei Lietuvos valstybės vadovai leidžia tokių nuotaikų apraiškas spaudoje, kyla klausimas – kas tuomet vyksta uždaruose, vidiniuose propagandos ir agitacijos kanaluose“ – tokią išvadą Maskvai skirtoje pažymoje daro sovietinis pasiuntinys.

Vėliau panašių sovietų pasiuntinio „įžvalgų“ bus ir daugiau, tačiau prieš šio slapto dokumento ilgėliau apsistojome neatsitiktinai – tai buvo pirmas neviešas šūvis trumpame informaciniame ir propagandiniame kare prieš Lietuvą. Tokios pastabos turėjo sudaryti įspūdį – Lietuvos valdžia sąmoningai kursto visuomenę prieš Sovietų Sąjungą ir šalyje esančias Raudonosios Armijos įgulas.

 

Pabėgusių raudonarmiečių paslaptys

 

Dabar beliko tokį įspūdį pagrįsti konkrečiais įvykiais, kuriuos sukurti buvo visai nesunku. Iš Sovietų Sąjungos į Lietuvą perkelti kariai susidūrė su visiškai kitokiu, nepažįstamu, viliojančiu pasauliu, kuriame  buvo daugybė pagundų. Tad ne vienas išėjęs už dalinio vartų kareivis nedegė troškimu į jį sugrįžti. Praleidę vakarinį patikrinimą kariai kartais įstrigdavo laisvėje kelioms dienoms. Būdavo atvejų, kai nuklydusius kareivius raudonarmiečiai į dalinius susigrąžindavo  jėga. O jau tuomet, bijodami tribunolo už dezertyravimą, bėgliai prisigalvodavo visokiausių pasiteisinimų. Ne vienas sakydavo, kad už dalinio ribų užtruko ne savo valia. Tiesa, ilgą laiką dalinių vadai jokių pretenzijų nei vietos gyventojams, nei juo labiau, Lietuvos valdžiajai nereiškė. Tačiau, tik tol, kol neturėjo tokio nurodymo iš aukščiau. Vieno tokio bėglio istorija tą gegužį tapo pretekstu ne tik užsipulti Lietuvą aukščiausiu lygiu, bet ir paskelbti jai lemtingąjį ultimatumą. Šiandien ji žinoma kaip garsioji Butajevo byla.

Viskas prasidėjo dar vasario mėnesį, kai vasario mėnesį iš Naujojoje Vilnioje dislokuoto dalinio išėjo ir negrįžo jaunesnysis leitenantas Gadžibalas Butajevas. Vietos gyventojams jis buvo gerai pažįstamas – jaunas karininkas dažnai pasirodydavo priemiesčio smuklėse, mezgė pažintis su vietos gyventojais ir netgi aiškindavo turįs užduotį sekti slaptas vietos lenkų karines organizacijas. Vasario 6 dieną, susipažinęs su kažkokiu Lietuvos valdininku jis netgi paprašė parūpinti civilio dokumentus, man norįs bėgti iš Raudonosios Armijos. Nieko nepešęs, G. Butajevas po kelių dienų išėjo iš dalinio ir dingo kaip į vandenį.

Gerą savaitę dalinio vadai tylėjo, matyt, tikėdamiesi, kad bėglys atsiras pats. Ir tik kovo 4-ąją Vilniuje esantis 1-os pėstininkų divizijos štabas gavo oficialų prašymą surasti dezertyrą. Į paieškas tuoj pat įsijungė Vilniaus apygardos saugumo policija, tačiau nei kratos, nei įtartinų asmenų apklausos jokių rezultatų nedavė. Tuo tarpu išaušęs gražus pavasaris ėmė vilioti iš dalinių ir kitus bėglius.

Gegužės 7-osios popietę į vieno ūkininko sodybą Mickūnų kaime užėjo trys raudonarmiečiai ir paprašė užkandos prie turėtos degtinės. Šeimininkė iškepė kiaušinienės, užsimezgė kalba tad linksmybės užsitęsė iki dešimtos vakaro. Tuomet du kareiviai išėjo, o vienas nutarė pasilikti pas vaišingą šeimininkę. Viešnagę nutraukė po trijų dienų atvažiavę aštuoni raudonarmiečiai. Jėga įsitempę besispardantį ginklo brolį į sunkvežimį, šie išsivežė jį atgal į dalinį. Tą pačią dieną kiti du raudonarmiečiai šlaistydamiesi po Alytaus gavęs klausinėjo vietinių, kur galima gauti alaus. Vėliau įsitaisė restorane, kur susipažino su kažkokiu alytiški. Sužinoję iš jo, kur galima susirasti merginų, kareiviai kažkur dingo ir į kareivines prisistatė tik po trijų dienų.

Tuo tarpu priartėjo ir G. Butajevo istorijos atomazga. Birželio 12 dieną policija aptiko dezertyrą  vienos moters buvo ir norėjo jį sulaikyti, tačiau G. Butajevas iššoko pero langą ir pasileido ketinas per daržus. Nubėgęs kokius 300 metrų bėglys suprato, kad pasprukti nepavyks ir nusišovė. Kas buvo toliau, knygoje „Rūstūs prisiminimai“ pasakoja  tuometinis Vyriausiojo Tribunolo ypatingasis tardytojas Matas Krygeris:

„Tą naktį, kada Butajevas nusižudė buvau telefonu prikeltas anksti rytą, dar buvo tamsu. Skambino Vilniaus apygardos saugumo policijos viršininkas Aleksandras Lileikis ir pranešė, kad nusišovė Butajevas, sekliams norint jį suimti; prašė, kad aš nuvykčiau į įvykio vietą ir padaryčiau pirmuosius reikalingus veiksmus. (…) Man buvo aišku, kad Butajevo įvykis yra provokacinis, reikia būti atsargiam, kad neapkaltintų nušovimu ir neiškraipytų faktų. (…).Atvykęs į įvykio vietą, (…) apžiūrėjau lavoną, pasidariau situacijos škicus. (…) Man besidarbuojant, atvažiavo trys sovietų įgulos karininkai (…) — vienas buvo kariuomenės teismo prokuroras, kitas politrukas ir gydytojas.(…). Nuvedžiau aš juos į daržus ir parodžiau Butajevo lavoną, pareikšdamas savo nuomonę, kad visos aplinkybės rodo, kad jis yra nusišovęs. Prokuroras paėmė iš apatinės švarko kišenės Butajevo dokumentus, pareikšdamas, kad ,,tas pats“, ir pistoletą. Aš pareiškiau protestą dėl pistoleto, sakydamas, kad nuogom rankom nereikia liesti pistoleto, kol nepadaryta rankų pirštų atspaudų identifikacija, reikalavau, kad pistoletas būtų prijungtas prie bylos ir padaryta ekspertizė, bet jis to mano protesto nepaisė, įsikišo sau į kišenę ir išvažiavo jokio pareiškimo nepadaręs. Buvo aišku, kad jis dar neturėjo instrukcijų, kaip toliau reikės pasielgti su Butajevo byla“.

Po 4 dienų, gegužės 16-ąją N. Pozdniakovas siunčia V. Dekanozovui slaptą pranešimą,, kuriame be kita ko sakoma: [Karinė] vadovybė ir mes neabejojame, kad lietuvių valdžios pareigūnai patys nušovė B[utajevą]. Tuo jie dar kartą pademonstravo savo „draugiškus“ jausmus Sovietų Sąjungai ir netiesiogiai įrodė, kad Butajevo istorijoje (vangi paieška ir sulaikymas) jų „snukučiai aplipę plunksnomis“. Veikiausiai, jie tik toli nuėjo dirbdami su B[utajevu], kad neišdrįso atiduoti jo gyvo“. Laiškas ir jame esantys kaltinimai surašyti jau nebe diplomatų, o enkavėdistų tonu. O juk N. Pozdniakovui tuomet jau buvo žinomi A. Butajevo skrodimo rezultatai, juolab, kad skrodime dalyvavo net trys sovietų karo gydytojai. Visi trys drauge pasirašė ir su teismo medicinos eksperto Vinco Kauzos pasirašytu skrodimo protokolu, kurie yra tokios eilutės: „Butajevo švarke, dešiniajame skverne, kur yra į krūtinę kulipkas įėjimo anga, yra apdegintais kraštais skylė. Tas rodo, kad buvo šauta visai iš arti ir tokios žymės būdingos savižudystėms“. NĖ vienas iš trijų sovietinių karo gydytojų dėl tokios išvados neprotestavo ir atskiruos nuomonės nepareiškė.

Beje, tokia išvada teismo gydytojui vėliau vos nesibaigs liūdnai: tų pačių metų liepos 21 dieną okupantų sudarytos „liaudies vyriausybės“ sveikatos apsaugos ministras Mosiejus Koganas pareikš, kad gydytojas suklastojęs ekspertizės rezultatus ir pareikalaus jį suimti. Nuo pražūties V. Kauzą išgelbės jau minėtas tardytojas M. Krygeris.

 

Perkūnas iš giedro dangaus

 

O kol kas, pasinaudodama dar keliomis pabėgusių raudonarmiečių istorijomis, Maskva toliau ieško, prie ko prikibti. Gegužės 25 dieną V. Molotovas, išsikvietęs Lietuvos pasiuntinį Ladą Natkevičių, jau be šešėlio buvusio draugiškumo perskaito šiam sovietų vyriausybės pareiškimą. Jame sakoma kad neseniai iš kareivinių dingę dar du kareiviai ir kad Sovietų Sąjungoje tikrai žinoma, kad karių dingimą organizuoja Lietuvos valdžios globojami asmenys. Kariai esą nugirdomi, įtraukiami į nusikaltimus, o vėliau arba priverčiami pabėgti arba nužudomi. Galiausiai sovietų diplomatijos vadovas griežtai pareikalauja, kad Lietuvos vyriausybė nedelsiant nutrauktų tokius provokacinius veiksmus, antraip sovietai būsią priversti imtis „kitų priemonių“.

Kitą dieną J. Urbšys išsikvietęs N. Pozdniakovą, įteikė jam atsakomąjį Lietuvos vyriausybės pareiškimą, kuriame atmetė sovietų kaltinimus, tačiau pažadėjo ieškoti pabėgusių raudonarmiečių ir nuodugniai ištirti visus incidentus.

Tam Lietuvos vyriausybė gegužės 27-sudarė specialią komisiją, tačiau tą pačią dieną drauge su N. Pozdniakovu J. Urbšį aplankęs generolas A. Loktionovas informavo, jog du iš trijų dingusių bėglių jau atsirado. Tuo pačiu, sovietų generolas Lietuvos užsienio reikalų ministrui pripasakojo baisių dalykų – neva nuošaliame kareivinių kieme juos pagrobę du nežinomi asmenys. Tuomet abu buvo nuvežti į kažkokius požemius, kur buvo mušami ir kankinanti, reikalaujant papasakoti, ką jie žiną apie sovietų kariuomenę ir ypač apie jos motorizuotuosius dalinius. Po kelių dienų vienas kareivis su maišu ant galvos buvęs nuvežtas į užmiestį ir ten paleistas, o kitam pavyko pasprukti kanalizacijos vamzdžiais. „keistas vis dėlto dalykas, kad kai šeštadienį pats Molotovas padarė savo pareiškimą  p. Natkevičiui, tai sekmadienį du pradingę kareiviai sugrįžo“, – įsiterpė į pokalbį ligi tol ilgai tylėjęs N. Pozdniakovas. Į J. Urbšio prašymą leisti Lietuvos valdžios atstovams apklausti sugrįžusius bėglius, A. Loktionovas atsakė neturįs tam įgaliojimų, o N. Pozdniakovas pareiškė, kad šiedu dabar esą ligoninėje ir pirmiausia turį atsigauti nuo bado ir išgyvenimų. Reikia pastebėti, kad visi vėlesni lietuvių prašymai leisti išgirsti šią istoriją iš pačių kareivių lūpų taip ir nesulaukė atsakymo. Nė į vieną oficialią Lietuvos vyriausybės notą šiuo klausimu neatsiliepė ir V. Molotovas. Taigi, tą pačią gegužės 27-ąją J. Urbšys nusiuntė L. Natkevičiui tokią telegramą: „Susidaro aiškus įspūdis, kad rusai kažin kuriam nežinomam mums tikslui ieško priekabių“.

Kad ministras neklydo, patvirtino vėlų gegužės 29-osios vakarą Maskvos radijas paskelbtas valstybinės naujienų agentūros TASS komunikatas viešai pakartojo sovietų kaltinimus Lietuvai, o kitą rytą „Izvestijos“ išspausdino oficialų sovietų Užsienio reikalų liaudies komisariato pranešimą apie Lietuvos valdžios provokacijas prieš raudonosios Armijos karius. „Kaip manote, kuo visa tai gali baigtis“, – po kelių valandų N. Pozdniakovo paklausė L. Natkevičius. „Išsisukau nuo tolimesnio pokalbio šia tema, pasakęs, kad kol kas nesu gavęs visos URLK turimos medžiagos , todėl negaliu svarstyti jo paliesto klausimo“, – skaitome tos dienos sovietų pasiuntinio užrašuose.

J. Urbšys vėliau prisimins, jog tai, kas nutiko tą paskutinį laisvės gegužį, jam buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus. Tačiau jei taip jautėsi gerai informuotas diplomatijos vadovas, ką galima pasakyti apie likusius Lietuvos žmones, nuo pat 1939-ųjų spalio liūliuotus pasakomis apie išganingąjį šalies neutralumą ir draugiškąją Sovietų Sąjungą. Ir paskutinę gegužės dieną „XX amžius“ pranešime iš Berlyno skelbė, jog net Vokietijos oficialiuose sluoksniuose manoma, jog „čia neturima reikalo su kokiais nors grasinimais iš sovietų pusės“, ir kad V. Molotovo pareiškimą esą „tik sovietų Sąjungos interesų saugojimas“. Niekas negalėjo įtarti, kad tiek Maskvoje, tiek Berlyne tolimesnis įvykių scenarijus buvo puikiai žinomas – po juo 1939 metų rugsėjo 28-ąją buvo ir Joachimo Ribbentropo, ir V. Molotovo parašai. Niekas nenujautė, kad po poros savaičių, ultimatyviai pareikalaus įvesti į Lietuvą papildomus karinius dalinius neva jau esamiems raudonarmiečiams apginti, o Lietuvos vyriausybei nuolankiai paklusus, atsirieks su Adolfu Hitleriu sulygtą pyrago gabalą.

Nelemtasis 1940-ųjų birželis Lietuvos visuomenę, ir politikus užgrius nepasiruošusius galimai katastrofai, nors mūsų kariuomenė dar gegužės viduryje buvo pasirengusi atremti galimą agresiją. Bet apie tai pakalbėsime kitą kartą.

Lietuvos žinios, 2015-08-15

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s