Rudolfas Ottingas: keturi sovietinio smogiko gyvenimai

AL-150508-05

 

Prieš dvi savaites, pasakodami apie sovietų planus užverbuoti ar nužudyti po karo Vokietijoje atsidūrusius žymius lietuvių veikėjus, užsiminėme apie Rudolfą Ottingą – vokiečių kareivį, tapusį sovietų MGB smogiku. Šiandien išsamiau pakalbėkime apie R. Ottingo R. Ottingo gyvenimą ir kruvinus jo darbus.

 

Aras Lukšas

 

Rytų fronte prieš sovietus kovojęs vokiečių karys. Pokario Lietuvos partizanas. MGB agentas smogikas, savo rankomis nužudęs ne vieną dešimtį Lietuvos laisvės kovotojų. Sovietų šnipas, pasiųstas į Vakarų Vokietiją verbuoti ir žudyti. Visų gerbiamas mažo miestelio policininkas. Visi šie keturi gyvenimai priklauso vienam ir Tam pačiam Rudolfui Ottingui – žmogui, neturėjusiam nei idealų, nei tikėjimo, nei tėvynės.

 

Dezertyras tampa partizanu

 

Apie ankstyvuosius R. Ottingo gyvenimo metus nežinoma beveik nieko – nebent tai, kad gimė jis1923-aisiais Saaro srityje netoli Prancūzijos sienos, kad sulaukęs aštuoniolikos kone iš gimnazijos suolo buvo paimtas į kariuomenę ir pateko į Rytų frontą, kur tarnavo puskarininkiu pagalbiniame dalinyje. Taip 1944-aisiais, vokiečių kariuomenei traukiantis, atsidūrė Lietuvoje.

Kaip būsimas agentas smogikas pasitraukė iš savo dalinio, istorija nutyli. MGB pažymoje apsiribojama tik fraze, jog jis buvo susirgęs ir gydėsi pas kažkokį Suvalkijos ūkininką. Frontui persiritus per Lietuvą, ten ir pasiliko.

Kurį laiką R. Ottingas padėjo šeimininkui ūkio darbuose, tačiau ilgai pasilikti vienkiemyje jis negalėjo – praėjus frontui apylinkėse iš pradžių pasirodė vokiečių šnipų, diversantų ir savų dezertyrų ieškojusio SMERŠ-o daliniai, kuriuos vėliau pakeitė enkavėdistai. Taigi, buvusiam vermachto puskarininkiui buvo likę du keliai – arba į sovietinį lagerį, arba – į mišką, pas partizanus. Matyt nusprendęs, kad miške likti gyvam daugiau šansų, R. Ottingas pasirinko antrąjį variantą. Žinoma, galima būtų manyti, kad į mišką buvusį vokiečių puskarininkį vedė ir noras tęsti kovą su rusų bolševikais. Tačiau, greitai įsitikinsime, kad tokios sąvokos kaip idėja, garbė ar tėvynė jam visiškai neegzistavo, todėl šį motyvą turėsime atmesti.

Kokiomis aplinkybėmis R. Ottingas atsidūrė tarp Lietuvos laisvės kovotojų, nėra aišku, tačiau žinoma, jos jis 1946-aisiais prisijungė prie Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės Sakalo kuopos. Regis, partizanai neturėjo priežasčių nepasitikėti buvusiu vermachto kariu, juolab, kad jis buvo ne vienintelis į rinktinę atėjęs vokietis. Antrojo pasaulinio karo istorijos entuziastų diskusijų forumuose minimi dar 16 čia kovojusių vermachto karių: Haris Blumentalis-Jonas, Wilhelmas Bachas-Vilhelmas, taip pat Oskaras, Keitelis, Vilis, Ervinas ir kiti. Tačiau ar R. Ottingas buvo asmeniškai susidūręs su pogrindžio kovą už Lietuvą pasirinkusiais tautiečiais, nėra žinoma.

Partizanavo R. Ottingas neilgai, vos keletą mėnesių. 1947-ųjų balandį, po ryšininko išdavystės surengtoje pasakoje jis pakliuvo į čekistų rankas. Prieš du dešimtmečius „Laisvės kovų archyve“ MGB dokumentus apie šio agento veiklą pristatęs Kazys Starkauskas rašė, kad suimamas R Ottingas nesipriešino ir tuoj pat išdavė jam žinomus bunkerius, kuriuos šturmuojant, žuvo 4 partizanai, o vienas paimtas gyvas. Tuoj pat išdavęs dar šešis jam žinomus ryšininkus, R. Ottingas labai greitai susilaukė liūdnai pagarsėjusio MGB majoro Aleksejaus Sokolovo dėmesio.

 

Smogikų vadas Kirvis

 

Prieš  tęsdami kalbą apie R. Ottingo trajektorijas, pasižiūrėkime, kas buvo majoras A. Sokolovas. Į Lietuvą jis atsiųstas 1946 m. gegužės 1 dieną, prieš tai spėjęs užsirekomenduoti Vakarų Ukrainoje kaip nepaprastu žvėriškumu pasižymėjusių specialiųjų smogikų grupių organizatorius. Pasak istoriko Arvydo Anušausko, A. Sokolovą pažinoję čekistai apibūdindavo jį kaip žmogų, diegiantį smogikams žiaurumą, kurstantį juos plėšikauti ir grobti.

Atvykęs į Lietuvą ir paskirtas LSSR MVD  BB valdybos poskyrio viršininku, A. Sokolovas  rado čia veikiančias smogikų grupes, daugiausia sudarytas iš stribų. Tokia padėtis A. Sokolovo netenkino. „Aš neatsisakau ir niekada neatsisakysiu bet kokio pavojingo darbo, bet su tokiais smogikais, kokie yra spec. grupėje, aš dirbti nenoriu. Geriau dirbti su banditais, rizikuoti gauti kulką arba padaryti gerą darbą, negu su atrinktais geriausiais „tėvynės gynėjais“ sugadinti pavestą galbūt svarbų darbą, o po to už padarytas jų vagystes ir plėšimus sėsti į kalėjimą“, – 1946 metų liepos 6 dienos rašte LSSR vidaus reikalų ministro pavaduotojui generolui majorui Piotrui Kapralovui rašė naujasis smogikų vadas, aiškindamas, kodėl nutarė išformuoti iš degradavusių padugnių anksčiau sudarytus būrius.

Po mėnesio A. Sokolovas suformavo pirmąją savo smogikų grupę, kurią sudarė 11 rusų, du ukrainiečiai ir 7 lietuviai. Penki iš pastarųjų buvo dar visai neseniai miškuose kovoję ir į čekistų nagus patekę Lietuvos partizanai. Šiuos A. Sokolovas užverbuodavo įvairiais būdais: žadėdamas gyvybę ir laisvę, įtikindamas kovos beprasmiškumu arba sukompromituodamas prieš bendražygius. Tokie metodai palauždavo daugelį, o ką jau kalbėti apie R. Ottingą. Sužinojęs, kad buvęs vermachto kareivis iš karto išklojo čekistams viską, ką žinojo apie partizanus bei ryšininkus, smogikų būrių organizatorius suprato, kad R. Ottingui nerūpi nei Lietuva, nei Vokietija ir kad į partizanų būrį jį atvedė tik vienas troškimas – išgelbėti nuosavą kailį. Vadinasi, šis agentas smogikas bus pasirengęs be jokių skrupulų vykdyti bet kokias užduotis.

Vėliau įsitikinsime, agentūrinį slapyvardį „Kirvis“ pasirinkęs R. Ottingas labai greitai užsirekomendavo kaip profesionalus galvažudys ir teroristas, todėl pelnė ne tik ypatingą savo vadovybės pasitikėjimą, bet ir gausybę apdovanojimų bei paskatinimų. „Drąsus, ryžtingas, išradingas, teisingai orientuojasi tarptautinėje padėtyje“ – taip savo agentą vienoje pažymoje apibūdina jo viršininkai. Tad užverbuotas 1946-ųjų gegužę Kirvis sparčiai kilo karjeros laiptais ir po poros metų buvo paskirtas smogikų būrio vadu.

 

Profesionalaus teroristo keliu

 

Kiek ir kokių juodų darbų yra nuveikęs R. Ottingas ir jo vadovaujami smogikai, tikslių duomenų nėra – to meto grupės ir jos vado byla dabar greičiausiai saugoma kuriame nors Rusijos specialiųjų tarnybų archyve. Tačiau iš išlikusių vėlesnių pažymų, sukurptų  rengiant R. Ottingą darbui Vakaruose, galima susidaryti įspūdį apie kai kurias jo grupės operacijas.

Vienu iš „Kirvio“ smogikų taikinių 1951-ųjų pabaigoje tapo Lietuvos partizanų Vytauto apygardos štabas. Gruodžio 200 dieną smogikai į MGB organizuotą susitikimą įviliojo apygardos vadą Bronių Kalytį–Siaubą ir dar du partizanus: Liutaurą bei Mykolą Urboną–Liepą. Nežinia kaip supratę, kad juos į susitikimą lydintys kovotojai nėra partizanai, o jais apsimetę agentai – smogikai, vyrai bandė susisprogdinti granatomis, tačiau buvo nuginkluoti ir suimti. Po dvi dienas trukusių kankinimų jie išdavė Molėtų miškuose buvusį bunkerį, taip pražudydami šešis buvusius ginklo brolius, tarp kurių buvo ir apygardos štabo viršininkas Juozas Kemeklis-Granitas. Taip štabas nustojo egzistavęs, o B. Kalytis sutiko bendradarbiauti su priešu ir, pats tapęs agentu smogiku drauge su čekistais naikino savo buvusius kovos draugus.

Atrodo, kad R. Ottingas ir jo smogikai aktyviai dalyvavo ir realizuojant MBG operatyvinę bylą Nr. 22422 „Nitj“(„Siūlas“), kurios tikslas buvo surasti ir sunaikinti tris į Lietuvą sugrįžusius Lietuvos partizanus  – Juozą Lukšą-Skirmantą, Klemensą Širvį-Sakalą ir Benediktą Trumpį-Rytį. Trys pasirengimą žvalgybos mokykloje išėję desantininkai 1950-ųjų spalį nusileido netoli Tauragės apskrityje esančių Žygaičių. Dėl vietovės nepažinojusio piloto klaidos desantininkai buvo išmesti maždaug už 130 kilometrų nuo paskirties vietos Kazlų rūdos miškuose, tad likusį kelią jiems teko eiti pėsčiomis ir tik naktį, nes dienos apylinkėse siautėjo kareiviai ir stribai.

Kelionė pavyko, tačiau MGB, aptikusi desantininkų pėdsakus 1951-ųjų vasarį parengė jų paieškos planą. Gegužės 20-ąją, išdavus ryšininkui, čekistai aptiko B. Trumpio slėptuvę. Nenorėdamas gyvas patekti į priešo rankas, partizanas nusišovė.

Iš pažymų galima spręsti, kad R. Ottingas dalyvavo ir slaptoje MGB operacijoje „Legendinis desantas“, kurios tikslas buvo įvilioti į pasalą minėtos grupės narį – legendinį partizanų vadą J. Lukšą-Skirmantą. Žinodami, kad Skirmantas laukia dar vienos partizanų grupės iš Vakarų, kontaktų su juo ėmėsi ieškoti desantininkais apsimetę smogikai. Tačiau J. Lukša žinodamas, kad jo ieško buvo labai atsargus ir į pirmąjį agentų pasiūlymą susitikti atsakė tokiais klausimais: “Kas laimėjo pingpongo varžybas 1950 metais; kokie prizai buvo įteikti laimėtojui; kokia Herberto namų šeimininkės pavardė?“ Į šiuos klausimus galėjo atsakyti tik tas, kas kartu su J.Lukša mokėsi žvalgybos mokykloje. Operacija “Legendinis desantas“ ko gera būtų žlugusi, jei gegužės 20 dieną į čekistų rankas nebūtų patekęs tikrasis antrosios desantininkų grupės narys  Jonas Kukauskas-Dzykis. Šis, čekistams apsupus desantininkų slėptuvę ne tik paskubėjo pasiduoti pats (ir todėl vienintelis iš jos narių liko gyvas), bet ir  pasišovė padėti sugauti J. Lukšą.

Po kelių mėnesių susirašinėjimo ir pasimatymo su išdaviku Mauručių geležinkelio stotyje, rugsėjo 4-osios vakarą J. Lukša atvyko į ryšininko sodybą. Ten jo kaukė smogikas Aitvaras, turėjęs palydėti  į susitikimą su J. Kukausku. “Jei Dzykis mūsų nepardavė, tai susitiksim, o jei išduoti – tada žūsime“ – tokie buvo paskutiniai J.Lukšos atsisveikinimo žodžiai.

Pačios J.Lukšos žūties aplinkybės prisimenamos įvairiai. Sutariama tik dėl vieno – susišaudymas prasidėjo tuomet, kai išsigandęs J.Kukauskas neatsakė į iš anksto sutartą slaptažodį ir kai gelbėdamas padėtį, kažką neaiškiai sumurmėjo kažkuris smogikas. Viena iš versijų sako, kad tą pačią akimirką J. Lukša paleido automato papliūpą balso kryptimi, tačiau jį čia pat pakirto kulka.

Kaip vienas iš didžiausių R. Ottingo išradingumo pavyzdys ataskaitose nurodomas ir MGB organizuoto netikro Dainavos apygardos štabo kūrimas. 1951 metų rugsėjo 27 dieną apygardos vadas Juozą Gegužis-Diemedis buvo iškviestas į Seirijų valsčiaus Bestraigiškių miške įrengtą bunkerį, kuriame turėjo įvykti susitikimas su neva iš Lenkijos į Lietuvą atvykusiais partizanais. Diemedžiui nusileidus į bunkerį, atvykėliai iš karto nušovė tris viršuje likusius partizanus. Supratęs  kad turi reikalą su MGB smogikais, Diemedis po trumpos kovos nusišovė, tačiau į čekistų rankas gyvas pateko Juozapavičiaus tėvūnijos vadas Juozas Karpavičius-Medelis. Šis buvo gana greitai užverbuotas kaip MGB agentas „Juozas“.

Tą pačią savaitę kita smogikų grupė suėmė 13 partizanų ryšininkų bei rėmėjų ir nužudė 15 Lietuvos laisvės kovotojų, tarp kurių buvo daugumos Šarūno rinktinės būrių vadai. Pats rinktinės vadas jau buvo žuvęs per minėtą susišaudymą Bestraigiškių miške, todėl dabar čekistams niekas netrukdė naujuoju vadu „paskirti“ savo agentą „Juozą“.

1952 metų balandžio 27 dieną čekistai suvedė Juozą su slapta užverbuotu Kazimieraičio rinktinės vadu Juozu Drazdausku-Putinu, kuriame dalyvavo ir keturi agentai smogikai. Susitikime nutarta gegužės pradžioje sušaukti Dainavos apygardos rinktinių vadų suvažiavimą ir išrinkti naują apygardos vadą. Suprantama, kad tai turėjo būti čekistų užverbuotas agentas. Gegužės 9 dieną septyni smogikai, Cijūniškių miške susitikę su “Bajoro” ir “Varpo” būrių kovotojais įtikino šiuos,  kad į naująjį apygardos štabą turi būti paskirti MGB užverbuoti partizanai Putinas ir Vitas Treigys-Karvelis, o apygardos vadu tapti J. Karpavičius-Medelis. Taip partizanams nieko nenujaučiant, visas naujasis štabas atsidūrė visiškoje čekistų kontrolėje. Tad nenuostabu, kad pasitarime buvo nuspręsta „savo pačių saugumo sumetimais“ sustabdyti aktyvius kovos veiksmus ir ieškoti ryšių su Pietų Lietuvos srities vadovybe.

Kam buvo reikalingi tokie sprendimai, suprasti nesunku – pasinaudodami netikru apygardos štabu, čekistai planavo sučiupti Lietuvos srities štabo narius, o jau tuomet, suformavus netikrą srities štabą, skverbtis dar giliau ir galiausiai tokiu pat būdu sunaikinti visą Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio vadovybę. Tačiau šis MGB planas žlugo – čekistų užverbuotiems partizanams vykstant į susitikimą su srities vadu Sergijumi Staniškiu-Litu, J. Drazdauskas-Putinas nušovė jį lydėjusį   nušovė agentą smogiką Žaliūgą, sužeidė V. Treigį-Karvelį ir pabėgo iš grupės.

Kaip matome, net ir čekistų užverbuoti bei ne vieną savo kovos draugą išdavę partizanai, tapę agentais smogikais, kartais mėgindavo ištrūkti iš savo „globėjų“ gniaužtų. Štai kodėl jiems būdavo griežtai įsakoma miške nuo grupės neatsiskirti. Vis dėlto R. Ottingui buvo padaryta išimtis: dar 1947 metų gegužę rašytame raporte A. Sokolovas nurodė, kad agentas smogikas Kirvis tinkamas dirbti pavieniu teroristu.

Tokį viršinimo pasitikėjimą R. Ottingas visiškai pateisino – 1950 metų gegužę rašytame vieno agento pranešime pasakojama, kaip Kirvis automato papliūpomis iš kelių metrų atstumo suvarpė mėginusį pabėgti ir kitų agentų sužeistą smogiką slapyvardžiu Jūra.

R. Ottingo vadovaujama smogikų grupė nužudė daugiau nei 150 partizanų. Paties Kirvio rankos gali būti suteptos 67 Lietuvos laisvės kovotojų krauju. Už tokius „nuopelnus“ R. Ottingui buvo dosniai atlyginama. Iš „Laisvės kovų archyve“ pateikiamų dokumentų matyti, jog vien 1947-1950 metais jis gavo 87 premijas, kurių bendra suma viršijo 50 tūstančių rublių, nekalbant jau apie nuolatinį poros tūkstančių rublių atlyginimą. Bet to, 1950-aiais Justas Paleckis apdovanojo šį profesionalų žudiką LSSR Aukščiausiosios Tarybos garbės raštu. Suprantama, kad toks vertingas agentas negalėjo likti be darbo ir tuomet, kai partizaninis karas Lietuvoje ėmė slopti. 1953 metais jam numatomas naujas dabas, šį kartą – Vakaruose.

 

Balandis plasnoja į Vakarus

 

1953-ųjų kovą sovietinės Lietuvos MGB baigė rengti itin plataus masto operaciją, nukreiptą prieš  Vakarų Vokietijoje gyvenančius įtakingus lietuvių emigracijos veikėjus. Vadinamasis “Aktyvių agentūrinių-operatyvinių priemonių, kurias numato Lietuvos TSR MGB įsigyjant vertingą agentūrą tarp Vokietijos lietuviškų nacionalistų ir likviduojant nacionalistus, kurie dirba užsienio žvalgyboms, planas“ numetė užverbuoti septynis asmenis: Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto veikėjus Mykolą Krupavičių, Leoną Prapuolenį, Stasį ir Praną Zundę, du su amerikiečių žvalgyba siejamus buvusius Lietuvos kariuomenės karininkus ir „Vatikano agentą“ buvusį Jėzuitų gimnazijos direktorių kunigą Johaną Kippą. Agentų verbavimui buvo numatytas specialiai šiam darbui parengtas buvęs partizanas, garbingo Lietuvos generolo sūnus Algimantas Zaskevičius, žinomas kaip agentas Bagdonas. R. Ottingas buvo numatytas kitam, ne tokiam subtiliam darbui – nesėkmingo verbavimo atveju, būtent jis turėjo likviduoti nesukalbamus emigrantus.  Pridengti kruvinus Kirvio darbus turėjo agentas „Sedmoj“ – iš ankstesnio pasakojimo mums jau pažįstamas Valentinas Eidukaitis, tuo metu gyvenęs Vokietijoje Neumanno pavarde. Šis turėjęs pasiduoti Rytu Vokietijos saugumui ir „prisipažinti“, kad tai jis nužudė J. Kippą ir du buvusius Lietuvos karininkus, nes šie Vakarų žvalgybų agentai jį verbavę ir šantažavę.

Laimei, visa ši operacija nebuvo patvirtinta. Kodėl – atspėti nesunku. Palaiminti kruviną planą turėjusio LSSR MGB vadovo Piotro Kondakovo likimas o Josifo Stalino mirties pakibo ant plauko. Vasaros pradžioje vyriausiasis sovietų čekistas Lavrentijus Berija atleido iš pareigų o netrukus pats buvo suimtas ir metų pabaigoje sušaudytas. Nenuostabu, kad vykstant tokioms procesams, Lietuvos čekistams labiau rūpėjo ne grandiozinių operacijų planavimas, o jų pačių išlikimas.

Tačiau viršuje siaučiančios audros beveik nepalietė juodų MGB darbų vykdytojų – profesionalūs provokatoriai, teroristai ir žmogžudžiai buvo reikalingi visiems. Ne išimtis buvo ir R. Ottingas, tų pačių metų rudenį toliau rengtas misijoms Vakarų Vokietijoje. Tačiau prieš tai išmokinti agentą nelegalaus darbo gudrybių, o svarbiausia – kruopščiai perengti jo legendą.

Vilniaus čekistų parengta R. Ottingo istorija atrodė maždaug taip“ vokiečių kareivis 1944-aiais pasitraukia iš savo dalinio, pasilieka Lietuvoje ir įsitraukia į ginkluotą pogrindį. Vėliau, suimtas kaip lietuvis partizanas, patenka į lagerį, o kad yra vokietis ir kad norėtų grįžti į tėvynę prisipažįsta tik 1955-aiaiais, kuomet atvykusiam į Maskvą tuometiniam Vakarų Vokietijos užsienio reikalų ministrui Konradui Adenaueriui pavyksta užmegzti santykius su SSRS ir susitarti dėl garo belaisvių grąžinimo. Kad R. Ottingo istorija būtų panašesnė į tiesą, jis netgi porą savaičių laikomas viename Gorkio srities lageryje, susipažįsta su konvojuojamų kalinių vagonu, apsilanko ir Lukiškių kalėjime.

Vis dėlto Maskvos čekistams agento parengimas misijai nepasirodė nepriekaištingas – jiems užkliuvo ir vilniečių parengti ryšio su centru būdai, ir nepakankamos R. Ottingo žinios apie konspiraciją, ir net pernelyg geri drabužiai bei inteligentiškos išpuoselėtos rankos, kurios tikrai nederėjo prie sunkų fizinį darbą dirbusio kalinio istorijos. Iš naujo apmokyti agentą laiko nebebuvo, tad, pasak KGB 1-osios  valdybos viršininko pavaduotojo rašto Lietuvos SSR Ministrų Tarybos  pirmininkui Kazimierui Liaudžiai, jam „buvo duotos ribotos užduotys, įsikurti šalyje, susipažinti su aplinka ir sukurti galimybes žvalgybiniam darbui.“.

1956 sausį R. Ottingas, grėsmingą Kirvio pseudonimą pakeitęs į taikų Balandžio slapyvardį, su Rudolfui Ostinui išduotu pasu išvyko į Vakarus. Po dvejų metų buvusi antroji žmona (pirmąją jis paliko Vokietijoje) kreipėsi į vieną Vilniaus notarų biurą, prašydama pripažinti jį nežinia kur esančiu. Tuo tarpu agentas Balandis sugrįžo į gimtąjį Saarą ir įsidarbino ten policininku.

 

Paskutinė išdavystė

 

Apšilęs kojas ir apsipratęs su nauja aplinka, Balandis turėjo sulaukti konkrečių užduočių iš centro. Tačiau Maskvoje greitai tapo aišku, kad dirbti sovietų žvalgybai agentas nė neketina. Du kartus pas R. Ottingą siųstas A. Zaskevičius (Bagdonas) grįžta nieko nepešęs – į kontaktus su Berlyne įsikūrusia sovietų žvalgybos rezidentūra jis neina, atvykti į Rytų Vokietiją kategoriškai atsisako, nepasirodo ir palyginti saugioje Vienoje, į kurią buvo kviestas 1960-ųjų rugsėjį. Balandžio šeimininkai Maskvoje tuomet dar nenumanė, kad jų globotinis jau prieš kurį laiką prisistatė Vakarų Vokietijos kontržvalgybai, prisipažino, kas esąs ir išpasakojo visas jam žinomas paslaptis.

O žinojo R. Ottingas nemažai – kaip buvęs slaptų operacijų prieš į Lietuvą slapta atvykusius pogrindžio veikėjus, jis galėjo atskleisti ne tik kitų agentų smogikų pavardes, bet ir pranešti apie suimtus žvalgus, naudojamus sovietų radijo žaidimuose su Vakarų specialiosiomis tarnybomis. Tačiau vargu ar tuo metu šios žinios dar buvo vertingos – agentai smogikai galėjo rūpėti nebent lietuvių  emigrantams, o seni radijo žaidimai chruščiovinio „atlydžio“ metais vargu ar buvo aktualūs. Kaip nors kitaip pasinaudoti R. Ottingu vokiečių kontržvalgybininkai taip pat  nematė reikalo – kam reikalingas pokario smogikas, kurio vienintelis amatas – žudyti. O jau apie tai, kad kelis kartus išvertusį kailį veikėją galima panaudoti kaip dvigubą agentą, negalėjo būti nė kalbos. Taigi, mainais už ramų ir sotų gyvenimą gimtinėje, R. Ottingui greičiausiai buvo pasiūlyta tiesiog nutraukti ryšius su buvusiais šeimininkais ir tylėti.

Matyt, nelabai svarbus Balandis buvo ir sovietų žvalgybai, taip pačiais metais sužinojusiai apie agento išdavystę – antraip perbėgėlį būtų mėginta pagrobti arba likviduoti. Vietoje to Maskva nutarė panaudoti žlugusį agentą kaip dezinformacijos kanalą. Ar, pasinaudojant R. Ottingu sovietams pavyko tokiu būtu pridengti ištikimus nelegalius agentus ir jų veiklą, mes nežinome ir greičiausiai niekada nesužinosime – daugumos jų vardus ir  darbus po devyniais užraktais tebesaugo sovietų specialiųjų tarnybų archyvai.

Lietuvos žinios, 2015-05-22

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s