1940-ųjų „rinkimai“: režisieriai, aktoriai ir statistai

0-023124

 

Lygiai prieš 75 metus, 1940-ųjų liepos 17-ąją buvo paskelbti sovietų emisarų surežisuotų rinkimų į vadinamąjį Liaudies Seimą rezultatai. Šiam butaforiniam parlamentui, kurio pusę sudarė iš pogrindžio išėję komunistai, buvo patikėta misija likviduoti nepriklausomą Lietuvos valstybę. Šiandien prisiminkime, kaip vyko kandidatų į Liaudies Seimą atranka ir pasvarstykime,  jie galėjo pasipriešinti okupantų užmačioms.

 

Aras Lukšas

 

1940 metų liepos 17 dieną Rygoje susitiko trys specialūs SSRS įgaliotiniai Baltijos šalyse – Vladimiras Dekanozovas, Andrejus Vyšinskis ir Andrejus Ždanovas. Trijulė susirinko aptarti galutinį pasirengimą visiškai aneksuoti prieš mėnesį okupuotas valstybes. Visose jose ką tik baigėsi „rinkimai“ į naujuosius „liaudies“ parlamentus, visuose nugalėjo per naktį išdygusių darbo sąjungų kandidatai.

Dabar naujiesiems parlamentams reikėjo paskelbti visas tris valstybes sovietų socialistinėmis respublikomis ir oficialiai paprašyti Maskvos įtraukti jas į SSRS sudėtį. Tiesa, apie tokius tikslus garsiai ir entuziastingai kol kas kalbėjo tik komunistai. Nebuvo jų ir vadinamosios Lietuvos Darbo Sąjungos programoje. Tačiau laikraščių puslapiai jau mirgėjo straipsniais apie nuostabų gyvenimą Sovietų Sąjungoje, o V. Dekanozovo agentūra leido gandus, jog visus Darbo Sąjungos rinkimų pažadus įmanoma įgyvendinti Lietuvai būnant SSRS sudėtyje.

Tuo tarpu Lietuvos „liaudies vyriausybės nariai apie tikruosius Maskvos kėslus žinojo dar birželio pabaigoje. Žinojo, bet tylėjo. Antai sovietų paskirtas „prezidentas“ Justas Paleckis kabineto vadovui Vincui Krėvei-Mickevičiui tomis dienomis guodėsi, kad sužinojęs apie Lietuvai parengtą likimą „buvo nuo to iš proto išėjęs ir dabar gailisi, kad tą protą atgavo“.  Šiuos žodžius patvirtina birželio 27-ąja datuota NKVD Kauno rezidentūros vadovo telefonograma Lavrentijui Berijai, kurioje pranešama, kad J. Paleckis „dėl smarkaus nervų sutrikimo“ izoliuotas Pažaislio viloje. Čia jis skubiai grąžinamas į bent kiek adekvačią būklę, kad liepos 5 dieną, kaip numatyta, pasirašytų V. Dekanozovo pakištą rinkimų įstatymą.

Tad ar Lietuvos visuomenė tuo metu nujautė, jog valstybės katastrofa įžengė į paskutinę stadiją? Ar ką tik „išrinkto“ liaudies Seimo atstovai suprato, kokį apgailėtiną vaidmenį jiems parengė Kremliaus emisarai? Ar visi jie buvo pasirengę Lietuvos valstybingumo laidotuvėms? Juk tik 38 iš 79 „liaudies seimo“ atstovų buvo komunistai, juk ne visi į šį sambūrį suvaryti inteligentai ir menininkai buvo kultūrbolševikai ir Sovietijos garbintojai. Kodėl jie nemėgino protestuoti, kodėl visi kaip vienas atėjo į pirmąjį Liaudies Seimo posėdį, nors jo išvakarėse puikiai suprato turėsią tapti savosios valstybės duobkasiais? Kad atsakytume į šiuos klausimus, pasižiūrėkime, kas buvo šie žmonės, kodėl būtent juos okupantai parinko „liaudies atstovų“ vaidmeniui ir kaip jie tą vaidmenį atliko.

 

Negiedančius „Internacionalo“ – į belangę

 

Liepos 5-ąją J. Paleckio pasirašytas ir kitą dieną spaudoje paskelbtas rinkimų įstatymas numatė, kad į 79 vietų Liaudies Seimą turi būti iškelta tik po vieną kandidatą. Tą pačią dieną sudarytos rinkimų komisijos pirmininkas komunistas Vladas Niunka išsiuntinėjo po apygardas aplinkraštį, nurodydamas sudaryti ir paskelbti kandidatų sąrašus iki liepos 9-osios šeštos valandos vakaro. Taigi, viskam buvo skirtos vos trys dienos. Tuo pat metu V. Dekanozovo diriguojami komunistai nustatė, kokių visuomenės sluoksnių atstovai turėtų tapti kandidatais: tarp jų būsią 40 LKP narių, 5 komjaunuoliai ir o likusieji – būtinai nepartiniai. Taip pat nustatyta, kad kandidatų sąraše  turi būti 13-15 darbininkų, 23-25 valstiečiai, 4 kareiviai, 21 inteligentas ir 18 tarnautojų.

Tačiau rinkimams reikėjo ne vien kandidatų, bet ir jų atstovaujamos politinės jėgos bei jos rinkimų programos. Taigi, taigi, per vieną naktį atsirado niekam iki tol negirdėta Lietuvos Darbo liaudies sąjunga. Iš tikrųjų tokios organizacijos nė nebuvo: egzistavo tik jos pavadinimas ir programa, kurią skubiai parašė rašytojas Liudas Gira ir LKP sekretoriato narys Chaimas Aizenas. Programoje žadama aprūpinti žeme bežemius ir mažažemius, pagerinti darbininkų ir tarnautojų padėtį, išplėsti ir pagerinti socialinį draudimą, sveikatos apsaugą, plėtoti tautinę kultūrą, garantuoti tautų lygybę, tikėjimo, taip žodžio, spaudos, susirinkimų, sąjungų laisvę, piliečių asmens turto neliečiamybę, žodžiu, suteikti lietuviams visas stalininės konstitucijos „garantuojamas“ teises ir laisves. Tuo tarpu apie nepriklausomybės atsisakymą programoje nerasime nė žodžio. Kaip svarbiausias valstybės užsienio politikos prioritetas joje viso labo nurodomas „Lietuvos Respublikos ir Sovietų Sąjungos tautų draugiškumas ir tvirta bei nesuardoma Lietuvos Respublikos ir SSRS Sąjunga“.

Šiuose dviejuose žodžiuose – „nesuardoma sąjunga“ tuomet niekas neįžvelgė artėjančios nelaimės ženklo. Juolab, kad naujajame SSRS himne jie atsirado tik 1943-aisiais. Vis dėlto atidesnė akis galėjo pastebėti ir daugiau simbolikos, liudijančios, kur krypsta reikalai. Tarkime, vos paskelbus rinkimų įstatymą, Kauno sporto halėje įvyko masinis Darbo Sąjungos mitingas į kurio „garbės prezidiumą“ pirmiausia pasiūlytas J. Stalinas ir kiti SSRS vadovai, o po jų  – LKP CK nariai. Ir tik tuomet išrinktas tikrasis prezidiumas, kuriame pagaliau atsirado vietos J. Paleckiui ir V. Krėvei.

Tai buvo bene pirmas atvejis, kai komunistai netyčia atskleidė savo tikruosius tikslus. Bet šiaipjau pabrėžti savo priklausomybę partijai jie vengė, slėpdamiesi po Darbo Sąjungos vėliava. Tačiau iš tikrųjų komunistai, buvo patikimiausia V. Dekanozovo falanga, privalėjusi užtikrinti ne tik reikiamus būsimo Liaudies Seimo nutarimus, bet ir apsaugoti nuo bet kokių netikėtumų pačią rinkimų eigą. Štai svarbiausias komunistų kandidatas – neseniai iš kalėjimo išėjęs ir Valstybės Saugumo Departamento vadovu paskirtas Antanas Sniečkus liepos 6-ąją išleido įsakymą: „Destruktyvų, priešvalstybinį elementą, agituojantį prieš liaudies vyriausybę ir ardantį rinkimų tvarką, įsakau vietoje areštuoti ir pravesti tardymą laike 3 dienų.“ Reikia pastebėti, kad įsakymas buvo vykdomas labai uoliai: provincijoje žmonės buvo suimami vien už tai, kad rinkimų mitinguose atsisakydavo giedoti „Internacionalą“, kurio net nemokėjo.

Taigi, ištikimoji komunistinė ir komjaunoliška  V. Dekanozovo kariauna turėjo užtikrinti Liaudies Seime daugiau nei pusę balsų, reikalingų priimti bet kokius sprendimus. Likusiems kandidatams buvo numatytas statistų vaidmuo. Pastarieji buvo suskirstyti į dvi kategorijas – vadinamieji „paprasti“ žmonės ir visiems žinomos iškilios asmenybės. Taip kandidatų sąraše atsirado darbininkai, valstiečiai, vaistininkai, amatininkai, agronomai, kuriuos rinkimų apylinkių gyventojai turėjo gerai pažinoti. Tiesa, net ir renkant tokius „pažįstamus“ neišvengta kazusų – štai Ukmergėje į sąrašą pateko ir buvo išrinktas neegzistuojantis asmuo. Tačiau apie tai – kiek vėliau. O dabar pasižiūrėkime į trečiąją sąrašo dalį – visiems žinomus intelektualus ir menininkus.

 

 

 

Baimės gniaužtuose

Dalis šių veikėjų V. Dekanozovui taip pat nekėlė didelių abejonių, nes jau ketvirtojo dešimtmečio viduryje buvo užsiangažavę kaip Sovietijos garbintojai, kuriems kelio atgal nebebuvo. Tačiau tarp kandidatų buvo ir kitokių pažiūrų žmonių –  tarkime, aktorius Henrikas Kačinskas, režisierius Romualdas Juknevičius ar Palangos merė Stasė Vaineikienė viešai nereiškė susižavėjimo stalinine imperija. Daugelis šių veikėjų vėliau tvirtins į kandidatų sąrašus buvę įtraukti apgaule, prievarta ar net jiems nežinant. „Be mano atsiklausimo ir sutikimo buvau paskirta Palangos rinkiminės komisijos pirmininke ir grasinama negerovėmis už nedalyvavimą rinkimuose… (…) Į Liaudies seimo posėdį buvau iššaukta telegrama. Apie Seimo uždavinius ir tikslus nieko nežinojau“, – vėliau, jau vokiečių okupacijos metais išleistame „Lietuvių archyve“ liudys S. Vaineikienė. Tačiau sugrįžus sovietams buvusi Liaudies Seimo deputatė šių žodžių išsižadės, pareikšdama, kad tuomet liudijusi prieš savo valią.

S. Vaineikienės pozicija puikiai atspindi svarbiausią daugumos to meto intelektualų principą – išlikti bet kokia kaina ir bet kokiomis aplinkybėmis. Tai patvirtina ir jau minėtame „Lietuvių archyve“ paskelbti kito Liaudies seimo nario – gydytojo Antano Garmaus prisiminimai pasikalbėjimą su Liaudies vyriausybės vadovu Vincu Krėve ir šio pasakytus žodžius: Dabar gelbėti reikia tai, ką galima išgelbėti, pirmoje eilėje inteligentiją. Kai jūs jų planams pasipriešinsite, tai ne tik patys su šeimomis žūsite, bet kerštas kris ant visos jūsų inteligentijos. Ji bus sunaikinta.“

V. Krėvė žinojo, ką kalba: trečiojo dešimtmečio pradžioje jis buvo Lietuvos konsulu Baku ir savomis akimis matė, kaip 1920-aisiais su raudonarmiečių pagalba atėję bolševikai pasmaugė nepriklausomą Azerbaidžano Demokratinę respubliką ir kone visiškai išnaikino tam pasipriešinti mėginusį azerų tautos žiedą. Kita vertus, grėsmių toli ieškoti nebereikėjo. Spaudoje nuolat skambėjo grėsmingi įspėjimai, apie aukštus postus tebeužimančius „liaudies priešus“, kuriems “nebus vietos darbo Lietuvoje“. Taigi, nemaža dalis inteligentų, net ir sveikinusių A. Smetonos žlugimą, dabar jau taikėsi sprukti arba „repatrijuoti“ į Vokietiją, o kiti nutarė tylėti kaip pelės po šluota arba dėl šventos ramybės pritarti viskam, ką Lietuvai ruošė okupantai.

Tad vos paskelbus rinkimų įstatymą minia intelektualų susirinko Valstybės teatre. Tarp jų – Mykolas ir Vaclovas Biržiškos, ekonomistas Petras Šalčius, rašytoja Sofija Čiurlionienė, Kazimiera Kymantaitė, dailininkai Mečislovas Bulaka, Antanas Gudaitis, Petras Kalpokas, Stasys Mikėnas. Salėje skambėjo padėkos „didžiosios ir visada mums draugiškos“ SSRS vyriausybei  ir pažadai padėti „Liaudies vyriausybei, kad Lietuvos liaudis į naująjį seimą išrinktų geriausius bei ištikimiausius savo sūnus ir dukras“.

Tiesa, A. Garmus tvirtina mėginęs priešintis ir net diskutuoti dėl Lietuvos ateities su pačiu V. Dekanozovu. Pasak jo liudijimo „Lietuvių archyve“, susitikimas su Lavrentijaus Berijos emisaru įvykęs sovietų pasiuntinio Nikolajaus Pozdniakovo kabinete. Už jo langų – triukšmas ir šurmulys. Vytauto prospektu žlega riaumojantys tankai, žygiuoja demonstrantai, visa gerkle plėšdami sovietines dainas. Į A. Garmaus klausimą, kas laukia Lietuvos, sovietų įgaliotinis atsako: „Jūs klausiate apie Lietuvos nepriklausomybę? O ar jūs matote, kas vyksta už lango, matote? Tai ar šie tankai ir šios minios jums nieko nesako? Jei jau ne ši minia, kuri nušlavė jūsų nepriklausomybę, tai šie tankai rodo, kad Lietuva jau nebegali būti nepriklausoma“.  – „Ne, taip nebus, mes nebalsuosime už Lietuvos prisijungimą, pabandęs paprieštarauti A. Garmus. – „Tik pamėginkite. Yra priemonių padaryti taip, kaip norime, o mes jų pakankamai turime“ – atrėžęs V. Dekanozovas.

Jei šis liudijimas tikras, peršasi išvada, kad nė vienas iš būsimo liaudies Seimo narių (išskyrus kai kuriuos komunistus) beveik iki paskutinės minutės nenumanė, kokį vaidmenį jiems parinko J. Stalino patikėtinis. O atsisakyti kandidatuoti augančios baimės ir dirbtinai kurstomos komunistinės psichozės atmosferoje niekas neišdrįso.

 

Peliuko Mikio sėkmė

 

Tuo tarpu agitacinis balaganas su entuziastingais darbo žmonių šūkiais ir raudonarmiečių „kalinkomis“ bei „kazokėliais“ įžengia į kulminacinę fazę. Mitingų dalyviai įsipareigoja balsuoti tik už „Darbo sąjungos kandidatus (lyg būtų kitų!), ir neatiduoti nė vieno balso liaudies priešams (lyg tokie būtų galėję patekti į oficialius kandidatų sąrašus), o liepos 11 dieną į Kauno Vileišio aikštę suvaryta minia „inicijuoja“ laišką J. Stalinui, kuris baigiamas tokiais žodžiais: “Mes, šimtas tūkstančių išlaisvintos Lietuvos valstiečių, darbininkų, darbo inteligentų ir kitų darbo žmonių (…) su giliausiu dėkingumu džiaugsmingai sveikiname Jus, Mylimas Vade!“.

Džiaugsmingą maskaradą valdžia planavo ir per pačius rinkimus, tačiau jos sumanymus sugriovė gamta. Kelias savaites visus kamavusią kaitrą rinkimų dieną pakeitė smarkus lietus ir nemalonūs vėjai. Atrodė, lyg pats dangus balsuotų prieš. Tad liepos 14-ąją susigūžę rinkėjai prie balsadėžių rinkosi vangiai ir balsavimą teko pratęsti dar vienai dienai. Tačiau oficiali spauda džiūgavo: „Jau vakar daugelyje vietų balsuota 90-100 proc.“ „Darbininkai visame krašte balsavo visi iki vieno“. „Nepasiliko nė vieno alytiškio, kuris nebūtų balsavęs.“ „Žarėnuose balsavo daugiau kaip 100 proc.“, – rėkė liepos 15-osios laikraščių antraštės. Paskutinis teiginys gali pasirodyti kaip korektūros klaida, tačiau tokias nesąmones vėliau patvirtins ir rinkimų komisija, pareiškusi, kad kai kuriose vietovėse balsavo net 138 proc. rinkėjų! Tiesa, vėliau šie pranešimai buvo paneigti kaip neatitinkantys tikrovės.

Taigi, tikros tiesos nei apie rinkėjų aktyvumą, nei apie balsavimo rezultatus mes niekada nesužinosime. Oficialiais duomenimis, Liaudies Seimo rinkimuose dalyvavo 1 386 569 asmenys arba 95,51 proc. visų balsavimo teisę turėjusių rinkėjų, o 99,2 proc. dalyvavusiųjų rinkimuose esą atidavė savo balsus „Lietuvos Darbo Sąjungos“ kandidatams. Čia verta pastebėti du dalykus. Pirma, šią žinią Maskvos radijas pranešė dar nepasibaigus rinkimams. Antra, forsuojant įvykius, nebuvo spėta parengti jokių rinkėjų sąrašų, todėl rinkimų komisija tiesiog negalėjo apskaičiuoti, kokia dalis balso teisę turinčių piliečių atvyko prie balsadėžių. Taigi, sunku pasakyti, ar rinkimai į Liaudies seimą apskritai įvyko. Remtis galima nebent apylinkių rinkimų komisijų pirmininkais, naiviai ir sąžiningai teikusiais ataskaitas aukštesnėms instancijoms. Absoliuti dauguma jų liudijo, kad balsuoti atėjo nuo 30 iki 50 proc. rinkėjų.

Tačiau ir atvykusieji, negalėdami rinktis jiems patinkančių kandidatų, turėjo formalią teisę balsuoti prieš pasiūlytuosius. Kiek galėjo būti tokių „disidentų“, pasakyti neįmanoma, tačiau atidarę, urnas komisijų nariai rado jose visko – ir tuščių vokų, ir papirosų pakelių, ir carinių penkrublių ir net peliuko Mikio atvaizdų, prie kurių prirašyta „Paleckis“ arba „Stalinas“. Tačiau „rinkimų“ organizatoriams tiko ir peliukas Mikis: po poros dienų jie paskelbė, kad visi 79 Liaudies Seimo atstovai yra išrinkti.

 

„Vaiduoklis“ iš Ukmergės

 

Dabar ir aklam tapo aišku, kuo baigsis V. Dekanozovo cirkas. Rinkimuose nugalėjusi Darbo Sąjunga ja kitą dieną išnyko kaip dūmas, kuriam išsisklaidžius,  arenoje pasirodė komunistai. Keitėsi ir dekoracijos – lietuviškas Trispalves keitė raudono audeklo skiautės, nutilo „Tautiška giesmė“, o Vilniaus radijas specialiose laidose kantriai mokė piliečius giedoti „Internacionalą“ – oficialų sovietų Sąjungos himną. Tuoj po rinkimų lietuviai buvo priversti pasukti laikrodžius dviem valandomis į priekį ir gyventi pagal Maskvos laiką. Na, o „Lietuvos aidą“ pakeitusios „Darbo Lietuvos“ vedamajame liepos 19-ąją pasirodė vedamojo antraštė: „Liaudis reikalauja dėtis prie Sovietų Sąjungos“.

Likus vos porai dienų iki pirmojo Liaudies seimo posėdžio, visi jo atstovai negalėjo nesuvokti, kad jų laukia baisi misija – palaidoti daugiau nei du dešimtmečius puoselėtą Lietuvos valstybę. Taigi tie, kurie vėliau sakėsi buvę „išrinkti“ prievarta ar apgaule, galėjo šiame spektaklyje nedalyvauti. Tačiau nugalėjo baimė – posėdžio išvakarėse į „Metropolio“ viešbutį susirinko visi išrinktieji. Visi, išskyrus ukmergiškį Joną Abakonį. Bet šis ir negalėjo atvykti – tokio asmens paprasčiausiai niekada nebuvo.

Konfūzas Ukmergėje išėjo dėl vietos rinkimų komisijos neapsižiūrėjimo: į kandidatų sąrašą ten buvo įrašytas kažkoks A. Bakonis, vėliau per klaidą įrašytas J. Abakonio pavarde. Juokingiausia, kad šis neegzistuojantis pilietis vis dėlto buvo išrinktas ir gavo Seimo atstovo mandatą. Dar juokingiau, kad V. Niunkos komisijos nariai apie šią klaidą žinojo iki rinkimų – tą liudija liepos 13 dieną „Tiesoje“ išspausdintas kandidatų sąrašas, kuriame prie vienintelio J. Abakonio pavardės nėra nuotraukos. Vis dėlto su aukštesnės valdžios palaiminimu absurdui buvo leista tęstis.

Išeitis iš padėties buvo rasta pirmajame Liaudies seimo posėdyje. Pirmąją jo dieną mandatų komisijai vadovavęs A. Sniečkus pranešė, kad į posėdį susirinko tik 78 Seimo atstovai, o apie tai, kur dingo J. Abakonis jokių žinių nėra. Šis melas buvo dvigubai naudingas: apie lietuvių neapsižiūrėjimą nieko nesužinojo Maskva, be to, panaikinus neatvykusio atstovo mandatą, į jo vietą buvo tuoj pat pasiūlytas J. Paleckis, vėliau ukmergiškių „išrinktas“ 99,84 procentais balsų.

 

Burtas mestas

 

O kaip pirmajame Seimo posėdyje jautiesi tie keliolika jo atstovų, mažiausiai už viską norėjo būti šioje vietoje? Jie tikrai turėjo ko pavydėti „vaiduokliui“ J. Abakoniui: nedidelis būrelis „tautos išrinktųjų“  ištirpo į Valstybės teatro salę suvarytų penkių šimtų „visuomenės atstovų“ minioje. Sprukti buvo vėlu – visi suprato, kad tarp entuziastingų žiūrovų yra ir daugybė A. Sniečkaus agentų, o gal ir sovietinių čekistų, kurie kaip mat palydėtų „pasiklydusį“ tautos atstovą į jo vietą.

Taip prasidėjo priešpaskutinis spektaklio veiksmas. Jame per pusantros valandos „aptarta“ ir priimta rezoliucija, kurioje nutarta „prašyti Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos  priimti Lietuvos Socialistinę Tarybų Respubliką į Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjungos sąstatą sąjungine respublika“. Seimo atstovams vienbalsiai pritarus šiai rezoliucijai, salėje pasigirdo rusiški šūksniai: „Tegyvuoja didžioji Sovietų Sąjunga! Tegyvuoja rusiškoji tautų šeima! Tegyvuoja Socialistinė Sovietų Respublika!“ Taip pagal iš anksto parengtą scenarijų parklupdyta Lietuva turėjo nusilenkti okupantų įgaliotiniui V. Dekanozovui. Tą pačią dieną rinkimų farso režisierius išvyko į Maskvą. Svarbiausia jo misija buvo baigta.

O kaipgi šio tragikomiško spektaklio statistai? Dvidešimčiai iš jų buvo rugpjūčio 3 dieną buvo leista išeiti į avansceną Maskvoje, kur SSRS Aukščiausioji Taryba patenkino Lietuvos prašymą aneksuoti sunaikintą valstybę. Lygiai pusę šios delegacijos sudarė ištikimiausi komunistų talkininkai inteligentai. Kitą delegacijos dešimtuką sudarė patys komunistai.

Vėliau dvidešimtuko likimai susiklostė labai įvairiai. Dauguma šių veikėjų, vos prasidėjus SSRS ir Vokietijos karui spruko į Rusiją. Vėliau vieni – tokie kaip Justas Paleckis, Motiejus Šumauskas, ar Mečys Gedvilas užėmė aukštas pozicijas sovietinės Lietuvos nomenklatūroje. Kiti – tokie kaip Salomėja Nėris ar Petras Cvirka tapo sovietų pripažintais „dvaro“ literatais, tačiau labai greitai atsisveikino su šiuo pasauliu. Na, o iš tų trijų, pasilikusių Lietuvoje, išgyveno tik minėta S. Vaineikienė, nacių okupacijos metais „demaskavusi“ sovietų klastą o vėliau, sugrįžus buvusiems šeimininkams, atsižadėjusi savo žodžių. O štai komunistas Liudas Adomauskas 1941-aisiai sušaudytas Paneriuose, toks pat likimas IX forte ištiko ir komunistinį pogrindį Kaune mėginusį organizuoti Praną Zibertą. Nemažai tų, kuriems neteko vykti į Maskvą, 1944-aisiais pasitraukė į Vakarus ir ten sulaukė gilios senatvės. Tačiau tik nedaugeliui iš jų buvo lemta pamatyti atkurtą nepriklausomą Lietuvą, kurią jie savomis rankomis palaidojo tą baisią 1940-ųjų vasarą.

Lietuvos žinios, 2015-07-17

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s