Kauno getas: treji pragaro metai

15481-11 (78-43)

 

Prieš 71 metus, 1944-ųjų liepą hitlerininkai likvidavo Kauno getą – antrąjį pagal dydį Lietuvoje. Tomis dienomis iš Kano į mirties stovyklas išvežta maždaug 7000 žydų, dar tūkstantis žuvo likvidavimo metu. Nacių okupacijos pabaigos sulaukė tik kas penkiasdešimtas iš daugiau nei 30 tūkstančių Kaune gyvenusių žydų.

 

Aras Lukšas

 

Paskutinę 1944-ųjų liepos dieną Vilijampolė atrodė šiurpiai. Gatvėse – nė gyvos dvasios. Tik vėjas varto išmėtytų apanglėjusių knygų puslapius, tarsi norėdamas perskaityti paskutinių psalmių žodžius. Tik lietus prausia paliktus vaikų žaislus ir suaugusiųjų rakandus, lyg apverkdamas čia pražudytus gyvenimus. Tik aprūkusios namų sienos žvelgia tuščiomis akiduobėmis į gatves, kuriomis tūkstančiai vyrų, moterų, senelių ir vaikų ką tik iškeliavo į mirtį, tik kaminai, lyg į pilkus debesis ištiestos rankos, šaukiasi dangaus keršto ir teisingumo.  Tik svilėsių ir mirties kvapas sklando virš nykių kvartalų, kuriuose trejus metus buvo Kauno getas.

Rytojaus dieną į nacių paliktą miestą įžengė Raudonosios Armijos daliniai. Po geros savaitės mieste buvo suskaičiuoti 634 žydai. Tik tiek gyvųjų iš daugiau nei 30-ties tūkstančių, gyvenusių čia iki karo. Dar mažiau – vos 84 išgyveno patį geto naikinimą. Lyg to būtų maža, kai kurie iš jų vėliau pateko į NKVD. Bet apie tai – kiek vėliau. O dabar pakalbėkime apie tai, kaip ir kada buvo įkurtas antras pagal dydį Lietuvoje Kauno getas.

 

Pirmieji pogromai

 

Pradėti, deja, tenka nuo fakto jog Lietuvoje žydų pogromai prasidėjo pirmąją SSRS ir Vokietijos karo savaitę. Kita vertus, jie tikrai nevyko lietuvių, o juo labiau Birželio sukilėlių iniciatyva, kaip teigia kai kurie pogromus išgyvenę prisiminimų autoriai. „Vienas pirmųjų veiksmų, kurių ėmėsi žmonės, atrodytų atstovavę nepriklausomos Lietuvos valdžiai, buvo kruvinos žydų – vyrų, moterų ir vaikų – žudynės. Lietuvių partizanų būriai tartum kraujo ištroškę šunys šniukštinėjo po gatves ir kiemus, gaudydami iš baimės paklaikusius žydus, išsislapsčiusius įvairiausiose vietose, kur kas galėjo. Juos būriais nusitempdavo nežinia kur“, – rašoma išlikusio Kauno geto kalinio Avrahamo Tory dienoraštyje.

Tačiau šių teiginių nepatvirtina nei archyviniai šaltiniai, nei Lietuvos žydų katastrofą tyrinėję profesionalūs istorikai. Kaip teigia istorikas Arūnas Bubnys Birželio sukilėliai Iš tiesų suiminėjo ir kišo į Kauno kalėjimą visus, kolaboravusius su sovietų valdžia – tiek lietuvius, tiek žydus, tiek kitų tautybių asmenis, tačiau jokių žudynių ar pogromų nebuvo – nebent vienas kitas plėšimo atvejis, kurių visuomet pasitaiko suiručių metu.

Tačiau jau birželio 25-ąją, miestą perėmus vokiečių kariuomenei ir SD (saugumo tarnybai), padėtis čia drastiškai pasikeitė. Naciai iš karto ėmėsi organizuoti žydų žudynes ir dar taip, kad jos atrodytų kaip vietos gyventojų iniciatyva ir būtų vykdomos jiems dalyvaujant. Deja, ir vėl tenka apgailestauti, kad kai kurie lietuviai ir netgi sukilėliai pasidavė hitlerininkų kurstymui. Tai liudija SD  operatyvinės grupės vado Franzo Walterio Stahleckerio raportas reicho SS ir policijos vadui Heinrichui Himmleriui, kuriame sakoma, kad pasitelkus kai kuriuos sukilėlių vadus „pavyko taip parengti ir pradėti pogromą, kad aikštės neiškilo nei mūsų duoti nurodymai, nei mūsų iniciatyva.“

Pirmųjų pogromų rezultatai buvo siaubingi – vien naktį iš birželio 25-osios į 26-ąją mieste nužudyta daugiau nei pusantro tūkstančio žydų, sunaikinta keletas sinagogų ir sudegintas ištisas gyvenamasis kvartalas su šešiomis dešimtimis namų. Per kelias kitas naktis nacių įkvėpti pogromų dalyviai atėmė gyvybę dar 2300 savi bendrapiliečių. Didžiausi pogromai vyko Vilijampolėje, tačiau jų būta ir miesto centre – viena iš tokių „akcijų“ nenuplaunama dėme įėjo į istoriją kaip „Lietūkio“ garažo skerdynės.

Vėliau, praūžus pirmajai „stichiškų“ pogromų bangai, žydai pradėti šaudyti Kauno fortuose. Šį juodą darbą perėmė vokiečių SD grupės ir gestapininkai, tačiau jose dalyvavo ir nemažai lietuvių iš nacių suformuotų Tautinio darbo apsaugos (TDA) būrių. Šaudymai fortuose vyko ir iki geto įsteigimo, ir po jo – masinės žudynės liovėsi tik spalio pabaigoje.

Šioje vietoje reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną mažai žinomą faktą, leidžiantį atsakyti į svarbų klausimą: kodėl Kauno žydai per tris pirmas karo dienas nebėgo iš miesto ir nesitraukė į Rytus su Raudonąją armija? Ogi todėl, kad sovietų vadovybė visiškai neskubėjo gelbėti ne tik naujai aneksuotų, bet ir seniau SSRS sudėtyje buvusių aštuonių respublikų gyventojų, tarp kurių buvo šimtai tūkstančių mirčiai pasmerktų žydų. VKP(b) CK ir SSRS Liaudies Komisarų Tarybą nutarimą dėl evakuacijos priėmė tik birželio 27-ąją, tad ne tik Kauno, bet ir visos Lietuvos žydams tai jau nebeturėjo prasmės. Be to, nors šiose direktyvose ir minima žydų evakuacija, pirmenybę organizuotai išvykti į SSRS jos teikė vadinamajam „partiniam-sovietiniam aktyvui“.

Tačiau ir tai dar ne viskas. Daugelis Lietuvos žydų, nutarusių savarankiškai trauktis į Rytus, prie senosios SSRS sienos susidūrė su netikėta kliūtimi. Pasirodo, čia dar galiojo aneksuotų kraštų gyventojams taikomi apribojimai – leidimai peržengti gyvybės ir mirties riba tapusią sieną buvo pirmiausia išduodami partinių bei sovietinių įstaigų tarnautojams ir jų šeimų nariams. Dešimtims tūkstančių eilinių piliečių, kurių didelę dalį sudarė žydai, kelias į Rytus buvo užkirstas. Visi jie atsidūrė spąstuose, ištrūkti iš kurių buvo įmanoma tik dviem keliais – vienas vedė tiesiai į mirtį, antrasis – į mirtį per  hitlerininkų steigiamą getą.

 

Viltis už spygliuotos vielos

 

Šiaip ar taip kelias per getą išgąsdintiems ir pasimetusiems žydams vis dėlto teikė šiokių tokių vilčių išlikti gyviems. Juolab, kad šias viltis kurstė pats SD operatyvinės grupės  vadas SS štandarterfiureris Karlas Jaegeris, paraginęs žydus dėl jų ačiū saugumo „savo noru“ įsikurti atskirai nuo kitų kauniečių.

Tory dienoraštyje pasakojama, kaip vyko šis įkalbinėjimas. Liepos 7 dieną K. Jaegeris pasikvietė penkis įtakingus žydų bendruomenės atstovus – advokatus Leibą Garfunkelį ir Jakovą Goldbergą, gydytoją Efraimą Rabinovičių ir rabinus Abą Sniegą bei Jankelį Mošę Šmunkelį. Pats organizavęs žydų pogromus, esesininkas dabar tvirtino negalįs leisti, jog mieste būtų toliau žudomi žydai, todėl šiems reikėtų „savanoriškai“ apsigyventi atskirai nuo kitų kauniečių – į Vilijampolę. Į pakviestųjų nuogastavimus, kad Vilijampolėje, kurioje gyvena vos 8 tūkstančiai žmonių, vargu ar išsiteks 30 tūkst. žydų, K. Jaegeris tik numojo ranka, pareikšdamas, kad vietos užteksią visiems ir pridūrė, kad žydams persikėlus į getą, iš Kauno fortų būsią nedelsiant paleistos ten laikomos moterys ir vaikai.

Tai buvo pasiūlymas, kurio neįmanoma atsisakyti. Juo labiau, kad žydų nuomonė niekam ir nerūpėjo –  vykdydami hitlerininkų nurodymus, Kauno komendantas Juozas Bobelis ir burmistras Kazys Palčiauskas išleido įsakymą – iki rugpjūčio 15-osios visi miesto žydai turi persikelti į Vilijampolę. Šį įsakymą liepos 31 dieną pakartojo nacių karinę administraciją pakeitusi vokiečių civilinė valdžia, tik jos potvarkiai buvo dar griežtesni. Dabar žydams buvo uždrausta vaikščioti šaligatviais, lanktis miesto parkuose ir skveruose, važinėti autobusais ir taksi, parduoti ar keisti bet kokį savo turtą, o maisto 30 tūkst. žmonių turėjo teisę nusipirkti tik trijose miesto parduotuvėse. Kitaip sakant, buvo daroma viskas, kad gyvenimas mieste žydams taptų pakenčiamas ir kad jie patys skubėtų kuo greičiau persikelti į getą. Taigi, persikraustymas buvo užbaigtas su tikrai vokišku punktualumu: rugpjūčio 15-ąją visi Kauno žydai, kurie nenorėjo ar negalėjo pabėgti iš miesto, jau grūdosi ankštoje Vilijampolėje.

Iš tikrųjų getui buvo skirtas ne visas rajonas, o tik porą kvadratinių kilometrų užimanti jo dalis su 350 namų, tad vienam geto gyventojui teko vos 6 kvadratiniai metrai ploto – šiek tiek mažiau, nei du standartiniai kapai. Maža to, šioje miesto dalyje nebuvo nei vandentiekio, nei kanalizacijos, nei pirčių, tad apie kokias nors sanitarijos normas negalėjo būti nė kalbos. Tačiau kam tai rūpėjo, jei dar iki rugpjūčio 15-osios getas buvo aptvertas aukšta tvora ir užvertas geležiniais vartais, už kurių nelaimingųjų laukė tik mirtis.

Vis dėlto dauguma geto gyventojų vylėsi, kad dabar jiems bent kurį laiką niekas negresia. Tiesa, ir po geto įkūrimo žmonės buvo išvežami ir nebegrįždavo, tačiau nuolatinės vokiečių kalbos apie tai, kad reichui reikalinga žydų darbo jėga teikė vilčių. Iš tiesų, kone 10 tūkstančių geto kalinių kasdien dirbo daugiau nei 140-yje Kauno vietų iš kurių svarbiausia buvo Aleksoto aerodromas. Išgyvensime, nes esame reikalingi – tokia mintimi guodėsi kone visi žydai.

Tačiau kas laukė tų, kurie buvo nepajėgūs dirbti vokiškai karo mašinai? Jau vien tai, kad seneliams, ligoniams ir vaikams teko tenkintis labai menkais maisto daviniais, kėlė negerų nuojautų. Baigiantis rugsėjui, šios nuojautos jau ėmė virsti baime, vėliau – siaubu, ir galiausiai – panika.

 

Šiurpi rikiuotė

 

Viskas prasidėjo spalio 24-osios popietę, kuomet į getą atvažiavo keli gestapininkų automobiliai. Pats gestapininkų vizitas nieko nenustebino – prie jų žydai jau buvo įpratę. Tačiau šį kartą hauptšarfiurerio Helmuto Rauco vadovaujami gestapininkai elgėsi labai jau neįprastai: užuot pasukę į žydų tarybos, žydų policijos būstinę ar apsilankę pas vokiečių karo komendantą, jie ilgai važinėjo gatvėmis, tarsi kažko ieškotų, kol galiausiai sustojo Demokratų aikštėje. Nacių tikslai paaiškėjo labai greitai – atėjęs į žydų tarybą, H. Raucas nurodė, jog gete rengiamas visuotinis patikrinimas, todėl taryba privalo nurodyti visiems jo gyventojams nepaisant amžiaus ir lyties spalio 28-ąją šeštą ryto susirinkti Demokratų aikštėje.

Getą apėmė nerimas, nes visi iki šiol buvę „patikrinimai“ neišvengiamai baigdavosi šimtų žmonių mirtimi. Taigi, žydų tarybos nariai išmeldė dar vieno susitikimo su H. Raucu, kuris juos patikino, kad patikrinimas esąs tik administracinė priemonė ir kad už jos neslypi jokie pikti ketinimai. Tačiau nei gestapininko atsakymai, nei tarybos narių patikinimai nenuslopino gete tvyrančio siaubo. Juo labiau, kad mieste dirbantys žydai parnešdavo šiurpių žinių: IX forte rusų karo belaisviai kasa milžiniškas duobes. Kam skirtos šios duobės, visi puikiai suprato.

Paskutinę naktį gete nemiegojo niekas. „Vieni graudžiai raudojo, kiti skaitė psalmes. Buvo žmonių, nutarusių linksmai praleisti laiką, puotauti ir pavalgyti iki soties, kol išseks visos atsargos. Kurie butuose turėjo prisikrovę vyno ir kitų svaigiųjų gėrimų, gėrė kiek galėjo ir net kvietėsi kaimynus ir draugus, kad nieko po jų neliktų vokiečiams“ – taip tragedijos įžangą prisimena A. Tory.

Ir štai lietingą spalio 28-osios rytą tūkstantinė minia iš visų geto pakraščių tylomis slinko į Demokratų aikštę. Dar nebuvo išaušę, daugelis rankose laikė žibintus ar žvakes, todėl kelionė į  „patikrinimą“ atrodė kaip makabriška pasmerktųjų procesija. Laukimo valandos buvo nepakeliamai ilgos. Silpnesnieji, neatlaikę nuovargio, nemiegotos nakties siaubo ir į kaulus besismelkiančios pagelos vienas po kito netekdavo sąmonės, ir prasimerkęs pilkas rudens rytas rado juos bejėgiškai gulinčius ant šlapio aikštės grindinio.

Devintą valandą pasirodžiusiems budeliams dėl to buvo tik lengviau – jiems nebereikėjo sukti galvos, kuriuos pirmuosius priskirti prie pasmerktųjų mirčiai. Kitus H. Raucas suskirstė į dvi grupes. Dešinėje atsidūrė visi,  jo supratimu netinkami darbui, kairėje – tie, kuriuos mirtis šį kartą dar aplenkė.

Kraupus egzaminas truko iki vėlaus vakaro. Jau sutemus maždaug 10 000 nelaimingųjų buvo suvaryti į Mažuoju getu vadintą Vilijampolės dalį. Kitą dieną tūkstantinė jų kolona patraukė Linkuvos gatve į kalną link Žemaičių plento – jiems tai buvo kelias, iš kurio negrįžtama. Visi pasmerktieji tą pačią dieną buvo sušaudyti iš kulkosvaidžių ir vienas ant kito suversti į ilgas gilias duobes. Visi – mirusieji, sužeistieji ir tie, kuriuos budelių kulkos per stebuklą aplenkė…

 

Ginčas su mirtimi

 

Likusiems 17,5 tūkst. geto kalinių naciai leido suprasti – nuo šiol gyvens tik tiek, kurie dirbs negalėdami jėgų. Tiesa, masinės žudynės nuo tos dienos liovėsi tačiau niekas negalėjo garantuoti, kad tokios akcijos nepasikartos, vos tik gete atsiras pakankamai ligotų, senų, ar šiaip nedarbingų gyventojų. Tad kodėl daugelis žydai ir toliau galvojo tik apie tai, kaip išgyventi šią dieną ir nepamėgino pasipriešinti neregėtam smurtui?

Atsakyti į šį klausimą nėra lengva, todėl tiesiog pamėginkime įsivaizduoti gete tvyrojusią atmosferą ir hitlerininkų taktiką. Masinis žydų naikinimas didžiuosiuose Lietuvos getuose buvo apgalvotas ir gudrus. Naciai retai kada veikė atvirai, o pačios žudynės buvo organizuojamos ne nuolat, o bangomis. Pirmiausia būdavo atrenkami senukai, moterys, vaikiai, paliekant gyventi stipresniuosius ar turinčiuosius okupantams naudingą profesiją. Prie tokios atrankos prisidėjo ir žydų taryba, turėjusi tvarkyti geto vidaus gyvenimą, tačiau prieš savo valią tapusi nacių politikos įrankiu. Būtent ji drauge su geto policija skirstė žydus į privilegijuotuosius ir nenaudingus. Būtent geto policininkai uoliai saugojo, kad kiti žydai nemėgintų bėgti iš geto, nes už tokius mėginimus naciai bausdavo mirtimi ir tuos, kurie bėgti nė neketino. O po žudynių bangos atėjus ramesniam laikotarpiui, kone kiekvienas geto kalinys vylėsi, kad asmeniškai jo katastrofa nepalies.

Tačiau pasipriešinimo vis dėlto būta. Jis turėjo įvairias formas – nuo sabotažo ir diversijų iki tylios dvasinės rezistencijos. Ir jei pirmuoju atveju žydai toli gražu nebuvo vieningi, tai dėl dvasinio pasipriešinimo sutarė beveik visi. Būtent todėl Kauno gete veikė ligoninė, bendrojo lavinimo ir amatų mokyklos, kuriose buvo rengiami mūrininkai, staliai ir šaltkalviai, vaikiai lankė įvairiausius būrelius, kuriuose mokėsi groti, dainuoti, šokti. Taip gyvenimas mėgino paneigti mirtį.

Kita vertus jau 1942 metais Kauno gete veikė neblogai organizuotas pogrindis. Jo nariai apmokydavo savanorius, vykdė diversijas, rengė kovotojus išeiti į mišką. Tiesa, skirtingos pasipriešinimo organizacijos  ilgai nesutarė dėl kovos taktikos ir metodų. Didžiausi debatai kildavo dėl to, ar reikėtų trauktis į miškus, ar kovoti pačiame gete. Štai Vilniuje, kur didžiausią įtaką turėjo kairieji sionistai ir komunistai viršų paėmė antrojo varianto šalininkai. Tuo tarpu kauniečiai rinkosi rizikingą ir beveik beviltišką kelią į Suvalkų, o vėliau – į Rūdninkų miškus, kur nuo 1943-ųjų kūrėsi iš Rusijos atsiųsti sovietiniai diversantai. Tačiau ir tie daugelį žydų sutikdavo ne itin svetingai, o kai kuriuos, ypač ne komunistus – net priešiškai. Jau esame rašę apie Maskvoje įkurto Lietuvos partizaninio judėjimo štabo vadovo Antano Sniečkaus instrukciją raudonųjų diversantų operatyvinės grupės vadovo pavaduotojui Genrikui Zimanui, nurodančią „atsargiai elgtis panaudojant žydų tautybės žmones, nes kils nepasitenkinimas”. Maža to, kai kuriuos žydus raudonieji tiesiog sušaudydavo, kaip nutiko antikomunistinės organizacijos „Beitar“ nariams.

Vis dėlto net ir tokia rizika buvo geresnė už garantuotą mirtį gete, todėl žydų pogrindininkai atkakliai ieškojo kelių į miškus. Ypač tai pasakytina apie komunistus ir jiems prijaučiančiuosius, susivienijusius į pogrindinę Antifašistinės kovos organizaciją (AKO), vadovaujamą rašytojo Chaimo Jelino. Dalis jų žuvo pakeliui tikslo, tačiau apie 250 AKO narių vis dėlto pasiekė Rūdninkų miškus ir įsiliejo į sovietinių kovotojų būrį „Mirtis okupantams“.

Sionistinis geto pogrindis, susivienijęs į bendrą organizaciją MACOK, laikėsi kitokios taktikos – vietoje ginkluotos kovos ar diversijų sionistai rinkosi kultūrinę, šviečiamąją ir ideologinę veiklą, rengė būsimus Izraelio valstybės kūrėjus, rengdavo slėptuves, kuriuose nuo mirties gelbėjosi gestapo ieškomi žydai.

 

Likvidavimas

 

Tačiau greitai bet kokia pogrindžio kova tapo sunkiai įmanoma – 1943 metų rudenį getas buvo pertvarkytas į koncentracijos stovyklą, o jo valdymą iš civilinės vokiečių administracijos perėmė SS. Nuo to laiko žydų gyvenimas gete tapo dar sunkesnis. Kaip nurodo A. Bubnys, dabar geto kaliniai galėjo dirbti tik izoliuotose Aleksoto ir Šančių darbo stovyklose, į kurias iš Vilijampolės buvo perkelta apie 4 tūkst. žmonių. Likusieji, iki tol dirbę įvairiose civilinėse įstaigose liko be darbo, vadinasi tiko tik mirti. Toks pats likimas laukė ir visų 12 metų neturinčių geto vaikų.

1944 metų kovo 27 dieną į getą įsiveržė esesininkų ir vokiečių pusėje kovojusios Rusijos išsivadavimo armijos (vlasovininkų) būrys.  Paaiškinę, kad koncentracijos stovykloje gali būti tik darbingi asmenys, baudėjai naršė namus, plėšė iš motinų rankų klykiančius kūdikius ir vaikus, o juos ginti mėginusias moteris daužė šautuvų buožėmis ir pjudė šunimis. Tą dieną iš geto išvežta daugiau nei pusšimtis vaikų ir per tūkstantį nedarbingų senolių. Tolimesnis jų likimas nežinomas. Pasak A. Bubnio, labiausiai tikėtina, kad jie pateko į Osvencimo ir Maidaneko koncentracijos stovyklas.

PO šios kraupios akcijos esesininkai dar porą savaičių naršė getą, ieškodami bunkerių, uriuose slėpėsi nelaimingieji. Iš viso iki balandžio vidurio buvo surastos ir sunaikintos 25 tokios slėptuvės – daugumos jų vietą, deja, nurodė patys žydų policininkai. Tačiau prie Lietuvos jau artėjo frontas ir baisiausi dalykai dar laukė ateityje.

1944 metų liepos 5 dieną getą apsupo iki dantų ginkluoti esesininkai. Supratę, kas jų laukia, grupelė geto gyventojų pamėgino ištrūkti per tvorą, tačiau daugumą jų pakirto kulkos. Tuomet esesininkai atrinko per stebuklą išlikusius vaikus, invalidus, senyvus žmones, ir ligonius ir, nuvarę juos prie geto kapinių, sušaudė. Likusieji liepos 8-10 dienomis baržomis ir traukiniais išgabenti į koncentracijos stovyklas Vokietijoje – vyrai – į Dachau, moterys – į Štuthofą. Tie, kurie mėgino pasislėpti ir taip sulaukti kol iki Kauno atsiris frontas, taip pat neišvengė tragiškos lemties: liepos 12-ąją hitlerininkai pradėjo vieną po kito padeginėti geto namus, o bandantys ištrūkti žuvo nuo kulkų.

Taip baigėsi trisdešimties tūkstančių Kauno žydų istorija. Šiandien apie ją žinotume kur kas mažiau, jei ne saujelė išgyvenusių, suklaususių išvadavimo iš koncentracijos stovyklų ar prieš likvidavimą iš geto pabėgusių žmonių. Vienas iš jų – geto kasdienybę kruopščiai aprašęs A. Tory. Pabėgęs iš geto, ilgai slapstęsis drąsių lietuvių ūkininkų sodyboje, vėliau suimtas NKVD bet laimingai ištrūkęs, jis sugebėjo surasti paslėptą dienoraštį ir išvežti jį į Palestiną. A. Tory pasisekė labiau, nei kito dienoraščio autoriui – Paneriuose sušaudytas Vilniaus geto kaliniui Hiršui Šurui, paskutinę gyvenimo dieną įrašiusiam tokius žodžius: „Kol mes guodžiamės sėkme … kad pavyko susitarti su tais, kurie rytoj žudys mus, kol įtikinės patys save, jog esam reikalingi rytdienos budeliams – mes esam bejėgiai prieš naują Katastrofą.“ Šie žodžiai tinka ne tik žydams. Jie tinka visiems.

Lietuvos žinios, 2015-07-31

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s