Juozas Jankauskas: pamiršto kovotojo skrydis

AL-150918-01

 

Prieš 48 metus, 1967-ųjų rugpjūčio 3 dieną Kaune tyliai užgeso buvęs Nepriklausomos Lietuvos karo lakūnas gestapo ir čekistų persekiotas antinacinio ir antisovietinio pasipriešinimo dalyvis, Sibiro lagerių kalinys Juozas Jankauskas. Ilgą laiką, iki pat 1999-ųjų, kol šis laisvės kovotojas buvo oficialiai pripažintas kariu savanoriu, jo vardas buvo lyg ir pamirštas. Šiandien prisiminkime nepaprastą šio ypatingo žmogaus likimą.

 

Aras Lukšas

 

Blėstant 1967-ųjų vasarai, Garliavos Jonučių kapinėse prie ką tik iškilusio smėlio kauburėlio susirinko būrelis žmonių. Iš pažiūros tai buvo paprastos kuklios laidotuvės – negausūs artimieji ir seni bičiuliai atsisveikino su sunkios ligos pakirstu saviškiu. Galbūt kažkur tolėliau nuo laidotuvininkų, prie kapinių medžių stoviniavo ir vyrukai pilkais kostiumais. Galbūt net fotografavo susirinkusiuosius. Nors vargu  – nei buvusio antisovietinės „Kęstučio“ organizacijos aktyvisto, po dešimties Sibiro lageriuose praleistų metų į Tėvynę sugrįžusio visišku invalidu, nei juolab garbaus amžiaus jo bičiulių KGB turbūt nebelaikė pavojingais priešais. O juk prieš keliolika metų Lietuvos kariuomenės pulkininkas leitenantas J. Jankauskas, buvo tapęs vienu labiausiai nacių gestapo ir sovietų NKVD medžiotų žmonių . Prisiminkime tuos metus ir J. Jankausko kelią į kovotojų už Lietuvos laisvę gretas.

 

Dangaus šauksmas

 

Apie dangų J. Jankauskas mąstė jau gimnazijoje, o gal net ir gerokai anksčiau. Tačiau ne apie lėktuvo šturvalą ir žvilgančius saulėje sparnus sukosi jo mintys. Ne, vaikinas galvojo apie kitokį dangišką kelią – jis ruošėsi dvasininko tarnystei. Galbūt tokiems sprendimams jį dar vaikystėje skatino tėvai – ne itin turtingi, Rietavo valsčiaus Jaupėnų kaimo ūkininkai. Kazimieras ir Emilija Jankauskai. Šeimoje, kurioje be Juozo auga dar trys sūnūs, 20 hektarų žemės nelabai buvo kaip padalinti, todėl pagal tradiciją bent vienas iš jų turėjo išeiti į mokslus, geriausia – į kunigus.

O ir šiaip laikai buvo tokie, kurias dvasininkų reikėjo kaip niekad– viena vertus, ši profesija garantavo bent jau minimaliai saugų ir sotų gyvenimą, kita vertus, kunigystė tuomet buvo svarbi humanitarinė misija – nes daugeliui Pirmojo pasaulinio karo užkluptų pasimetusių lietuvių reikėjo ypatingos dvasinės ir socialinės paramos. Kita vertus, kunigystė ir pačiam dvasininkui garantavo bent jau minimaliai saugų ir nealkaną gyvenimą.

Taigi, nesiimdami daryti išvadų dėl Juozo sprendimo tapti kunigu priežasčių, tik pastebėsime, kad tapti kunigu jis apsisprendė jau būdamas savarankiškas, nuo tėvų nepriklausantis jaunuolis, seniai nebegyvenantis gimtuosiuose Jaupėnuose. Lietuvą okupuojant kaizerinei kariuomenei, penkiolikmetis su paliko tėvų namus ir vienas patraukė į Rusiją. Po kokius tik šios šalies miestus jo nemėtė pabėgėlio dalia – Saratovas, Voronežas, Bobruiskas, Pskovas… Šiame mieste, vos baigusį šešias gimnazijos klases, Juozą užklupo nauja katastrofa – bolševikų perversmas ir teroras. Po nemažų vargų 1918-aisiais J. Jankauskas sugrįžo į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą ir tais pačiais metais įstojo į Kauno kunigų seminariją.

Atrodė, kad tolimesnis aštuoniolikmečio kelias jau nužymėtas, tačiau likimas pasitvarkė kitaip. Po poros semestrų Juozas suprato, ką reiškia Evangelijos žodžiai: „daug pašauktų, bet maža išrinktų“ ir kad kunigystei jis visiškai netinka.

Atsisveikinti su seminarija, J. Jankauskas pataikė 1919-ųjų vasaros pradžioje kaip tik tuo metu, kai vyko mobilizacija į Lietuvos kariuomenę, taigi birželio 20-ąją vietoje klieriko sutanos jis jau dėvėjo kario uniformą. Ir nors dėl pašlijusios sveikatos tarnybą kariuomenėje teko kuriam laikui nutraukti, 1921-ųjų gruodį, baigęs Kauno karo mokyklą, jaunas leitenantas paskiriamas 7-ojo pėstininkų Žemaičių kunigaikščio Butigeidžio pulko mokomosios kuopos jaunesniuoju karininku. Ir kas tuomet galėjo pagalvoti, kad šios mokyklos IV laida išaugino tiek būsimų didvyrių – ne tik Atlantą nugalėjusį žymųjį lakūną Steponą Darių, bet ir daugybę ginkluoto antisovietinio pogrindžio veikėjų, tarp jų –  Pietų Lietuvos partizanų sritį vadą Juozą Vitkų-Kazimieraitį ir Tauro apygardos vadą Leoną Taunį-Kovą. Tiesa, ne visi šios laidos auklėtiniai išeis kovoti su okupantais – kai kurie iš jų 1940-aisiais apsivilks Raudonosios Armijos karininkų uniformas ir netgi užsitarnaus generolų antpečius.

Bet visa tai bus tik po poros dešimtmečių. O kol kas Karo mokyklos IV laidos absolventų laukia tarnyba Lietuvos kariuomenėje. J. Jankausko kovos krikštą gavo 1923-aisiais, dalyvaudamas Klaipėdos sukilime. Po dvejų metų, 1925-ųjų rugpjūtį jis, komandiruojamas į karo aviaciją.

Taip prasideda 25 metų vyresniojo leitenanto kelias į padanges. Lygiai po metų, baigęs karo aviacijos kursus jis lėktuvu „Albatros“ B.II pakyla pirmam savarankiškam skrydžiui. Dar po dvejų metų J. Jankauskas – jau kapitonas, kuriam oficialiai suteiktas karo lakūno vardas. Būdamas 31 metų, jis jau moko būsimus lakūnus, 34-erių pasipuošęs majoro antsiuvais, vadovauja 4-ajai eskadrilei. Tačiau tai dar ne karjeros viršūnė. 1937-aisiais, baigęs Prahos karo akademiją pulkininkas leitenantas J. Jankauskas paskiriamas Lietuvos kariuomenės štabo III (operacijų) skyriaus, o 1939-aisiais –  Mobilizacijos skyriaus viršininku. Nėra abejonės, kad gabus, dar nė keturiasdešimties neturintis karininkas greitai būtų tapęs ir pulkininku, ir generolu. Deja, viską sugriovė nelemti 1940-ieji.

 

Planavo likviduoti A. Sniečkų

 

Sovietinės okupacijos pradžia skaudžiai pasityčiojo iš daugelio Lietuvos kariuomenės kūrėjų. Antai divizijos generolas Statys Raštikis buvo paskirtas vyriausiosios kariuomenės likvidacinės komisijos pirmininkui, o sunaikinti karo aviaciją okupantai pavedė ją kūrusiam lakūnui ir konstruktoriui Antanui Gustaičiui (kurį, beje bolševikai 1941-ųjų rudenį patį sušaudė). Ne išimtis buvo ir Juozas Jankauskas – jis taip pat buvo paskirtas Karo aviacijos likvidacinės komisijos nariu.

Rugpjūčio 30-ąją, vadinamąją Lietuvos liaudies kariuomenę pertvarkius į Raudonosios armijos 29-asis šaulių teritorinis korpusą, vietoje lietuviškos karo aviacijos iš karto pradėta formuoti šio korpuso atskiroji aviacijos eskadrilė. Nors laikinai vadovauti šiam junginiui A. Gustaitis paskyrė J. Jankauską, raudonarmiečių politrukams ši jo kandidatūra netiko, formuoti eskadrilę ir jai vadovauti jie patikėjo skubiai į majorus pakeltam kitam lakūnui. O paskutinę gruodžio dieną visi Karo aviacijos likvidacinės komisijos nariai, tarp jų ir J. Jankauskas buvo paleisti į atsargą.

Mūsų pasakojimo herojui pasisekė labiau, nei jo vadui A. Gustaičiui. Šis 1941-ųjų kovą, mėgindamas pereiti per sieną į Vokietiją, buvo suimtas, išvežtas į Maskvą, apkaltintas šnipinėjimu ir tų pačių metų spalį sušaudytas. Tuo tarpu J. Jankausko bent jau kol kas niekas nelietė – jam nors ir sunkiai, bet pavyko susirasti kuklią tarnybą Kauno savivaldybėje, o vėliau įsidarbinti karinio rengimo dėstytoju universitete. Galimas dalykas, kad enkavėdistų čiuptuvai anksčiau ar vėliau būtų pasiekę ir A. Gustaičio pavaldinį, tačiau viską pakeitė prasidėjęs SSRS ir Vokietijos karas bei Birželio sukilimas.

Birželio 23-osios rytą, per Kauno radiofoną išgirdęs vieno iš Lietuvių aktyvistų fronto (LAF) vadų Leono Prapuolenio atsišaukimą į tautą, J. Jankauskas iš karto ėmėsi organizuoti sukilėlių grupę Žaliakalnyje, kuriame tuo metu gyveno. Jo vadovaujami maždaug 200 vyrų užėmė raudonarmiečių ginklų sandėlį Parodos kalne (dabar šioje vietoje yra Kauno apskrities biblioteka) ir aktyviai dalyvavo atkuriant nepriklausomos Lietuvos valdžią mieste. Beje, Lietuvos gyventojų genocido ir rezidencijos tyrimų centro oficialiame tinklalapyje cituojami įvykiu liudytojai, teigiantys kad „šiame Žaliakalnio rajone nebuvo jokio savivalės atvejo. Niekas iš plk. ltn. J. Jankausko kovotojų nepersekiojo nespėjusių pasitraukti rusų karininkų šeimų, komunistams prijaučiančių aktyvistų ar vieno kito čia gyvenusio žydo šeimos. Jie nedalyvavo VII forte vokiečių vėliau vykdytuose žydų pogromuose“.

Čia vertėtų pridurti ir kitą vertą dėmesio tame pačiame šaltinyje skalbiamą faktą: pirmosios sukilimo dienos pavakare Lietuvos kariuomenės leitenanto  Stasio Jucevičiaus vadovaujamas sukilėlių būrys atvyko į prezidentūrą norėjo suimti vieną pagrindinių sovietų kolaborantų Justą Paleckį, tačiau šio ir pėdos jau buvo atšalusios. Beje, vieno iš Birželio sukilimo organizatorių pulkininko Juozo Vėbros prisiminimuose teigiama, kad viename LAF veikėjų posėdyje J. Jankauskas siūlė likviduoti ir Lietuvos komunistų vadeivą Antaną Sniečkų ir kad šiam sumanymui pritarė ir kiti jo dalyviai. Be abejo, šio teiginio neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti, nebent sukilėliai tikėjosi, kad šis vis dar slapstosi Lietuvoje.

 

Kova be šūvių

 

Kad ir kaip būtų, birželio 25-ąją Kaune pasirodžiusiems vokiečiams sukilėlių planai rūpėjo mažiausiai. Po šešių savaičių jie likvidavo LAF-o suformuotą Laikinąją Lietuvos vyriausybę ir perėmė visą civilinę valdžią į savo rankas. J. Jankauskas su bendražygiais pamėgino taisyti padėti, bet tik dar labiau ją komplikavo. Rugsėjo 15-ją 30 LAF-o narių paskelbė Adolfui Hitleriui ir vyriausiajam kariuomenės vadui feldmaršalui Waltheriui von Brauchitschui adresuotą memorandumą „Apie Lietuvos būklę, vokiečių civilinei valdžiai Lietuvoje veikti pradėjus“, kuriame LAF pristatomas kaip „kariška organizacija, kuri skyrė atstatyti nepriklausomą Lietuvą ginkluoto sukilimo pagalba“. Aktyvistai tikėję, jog „Vokietija neieškos jokios teritorialinės ekspansijos Lietuvos sąskaita“, tačiau, pasirodo, klydę. Tačiau svarbiausia, kad dokumente siūloma pripažinti tolimesnį Lietuvos valstybės egzistavimą ir leisti, kad kraštui vadovautų sava Vyriausybė.  Atsakymo ilgai laukti neteko: generalinio rugsėjo 26-ąją LAF buvo išvaikytas, jo turtas konfiskuotas, o organizacijos vadovas L. Prapuolenis atsidūrė Dachau koncentracijos stovykloje. J. Jankauskas, kaip ir dauguma kitų memorandumo signatarų arešto išvengė, tačiau buvo iškviestas į gestapą ir priverstas pasirašyti pasižadėjimą, kad atsisako bet kokios politinės veiklos.

Be abejo, gestapininkai J. Jankauską įsidėmėjo, tačiau grįžti prie kariškų reikalų jam netrukdė. Tų pačių metų spalio pabaigoje jis buvo pakviestas į ką tik įkurtus buvusio Lietuvos kariuomenės Generalinio štabo pulkininko Antano Špokevičiaus vadovaujamus Lietuvos savisaugos dalinius (LSD) ir paskirtas Kauno apygardos štabo viršininku.

Reikia pripažinti, kad LSD iki šiol lydi negeras šleifas, pastebimas ne tik Holokausto istorikų studijose, bet ir viešose bei neviešose intelektualų diskusijose. Tačiau turime pastebėti ir kitą dalyką: formuodami vadinamuosius savisaugos batalionus , hitlerininkai žadėjo, kad šie daliniai bus naudojami tik vidaus tarnybai ir tik Lietuvos teritorijoje, tad nemažai buvusių lietuvių karininkų tikėjosi, kad LSD po karo taps atkuriamos Lietuvos kariuomenės pagrindu.

Tada, 1941-ųjų rudenį, daugelis išgyvenusiųjų trumpą, bet klaikų sovietinės okupacijos laikotarpį vis dar manė, kad naciai bet kažkiek geresni už bolševikus ir kad su jais bent jau įmanoma tartis. Deja, tuoj pat paaiškėjo, kad hitlerininkų pažadai neverti nė sudilusio grašio. Nemaža Kauno apygardos štabo suformuotų savisaugos batalionų dalis labai greitai buvo permesta į Rytų frontą, kovėsi Baltarusijoje su sovietiniais partizanais o kai kurie, deja, dalyvavo ir masinėse žydų žudynėse. Laimei, J. Jankauskui pavyko viso to išvengti: 1942-ųjų vasaros pradžioje jis pasiprašė dviejų savaičių atostogų ir į batalioną nebegrįžo. Nuo tos akimirkos prasidėjo buvusio Lietuvos karininko karas prieš ruduosius okupantus.

Hitlerininkams uždraudus legaliai veikusį LAF-ą ėmė formuotis pogrindinės rezistentų organizacijos: jaunesnieji Lietuvos kariuomenės karininkai būrėsi -į Lietuvos laisvės armiją (LLA) ), liberalai – į Laisvės kovotojų sąjungą (LKS), kairieji telkėsi apie pogrindinį laikraštį “Nepriklausoma Lietuva“, o katalikai ir ateitininkai įsteigė Lietuvių frontą (LF). Į pastarosios organizacijos gretas įsiliejo ir J. Jankauskas.

LF sudarė du skyriai – karinis ir politinis-informacinis. Pastarasis 1942-aisiais pradėjo leisti “Lietuvių fronto biuletenį“, o 1943-iųjų sausį Kaune išėjo pirmasis pogrindinio laikraščio “Į Laisvę“ numeris. Tuo tarpu karinis LF padalinys – “Kęstučio“ organizacija – ruošėsi ginkluotai kovai už nepriklausomybę. „Kęstutis“ buvo tiesiogiai pavaldus LF vadovui buvusiam Lietuvos laikinosios vadovybės premjerui. Juozui Ambrazevičiui, kuris 1942-ųjų pabaigoje paskyrė J Jankauską šios organizacijos štabo vadu.

 

Padėtis be išeities

 

Tiesa, kovoti rengtasi ne tiek su vokiečiais, kiek su neišvengiamai sugrįšiančiais bolševikais: bent jau tuo laiku, kai Kęstučiui“ pradėjo vadovauti J Jankauskas buvo aišku, kad laimėti karą vokiečiai neturi jokių šansų. Vėliau , persiritus frontui, Daugelis “Kęstučio“ narių iš tiesų stos į partizaninį karą su sovietais. Tarp jų bus ir garsusis pokario kovotojas Juozas Lukša-Daumantas. Neliks nuošalyje ir J. Jankauskas, tik jo kova bus kiek kitokio pobūdžio. Bet apie tai – kiek vėliau.

O kol kas greta pogrindinės veiklos J. Jankauskas įstojo į 1944-ųjų vasarį suformuotą Lietuvos Vietinę rinktinę, (VR) kuriai vadovavo generolas Povilas Plechavičius. Nuo kovo mėnesio Lietuvos karininkas ėjo ne tik  vadovavo „Kęstučio“ organizacijos vyriausiajam štabui, bet ir buvo paskirtas VR štabo mobilizacinio skyriaus viršininku. Ironiška, bet būtent pastaroji legali veikla, o ne dalyvavimas antinaciniame pogrindyje J. Jankauskui vos nesibaigė labai liūdnai. Gestapininkai taip ir nesugebėjo aptikti pogrindinio LF laikraščio “Į Laisvę“ leidėjų ir spaustuvės, nepavyko jiems sunaikinti ir karinio LF padalinio – “Kęstučio“ organizacijos. O štai su pačių hitlerininkų žinia įkurta VR gegužės mėnesį buvo likviduota, o pasipriešinę rinktinės kovotojų panaudojimui už jos ribų jos štabo nariai – suimti.

Tokia pat lemtis būtų ištikusi ir J. Jankauską, tačiau jam ir vėl padėjo lemtingas atsitiktinumas – tądien, kai gestapininkai beldėsi į jo namus Žaliakalnyje, karininkas buvo išvykęs. Suprantama, kad sužinojęs apie nekviestų svečių vizitą, J Jankauskas namo daugiau nebegrįžo – iki pat 1944-vokiečių pasitraukimo ieškotas gestapo jis kurį laiką slapstėsi pas vieną buvusį seminarijos laikų bendramokslį, paskui – Seredžiuje pas savo dėdę kleboną kunigą Klemensą Šovą, o dar vėliau, jausdamas, kad gestapininkai alsuoja jam į pakaušį įsikūrė pas bičiulius Butvilionių dvare. Laimei, dar būdamas Seredžiuje, J. Jankauskas spėjo išsivežti ten ir savo šeimą. Rugpjūčio pirmąją į Kauną įžengę sovietai neabejotinai būtų suėmę ir jo žmoną.

Viename iš paskutinių LF pasitarimų Butvilioniuose buvo nutarta, kad kone visi LF vadovai trumpam (kaip jie tuomet, nieko nežinodami apie Potsdamo pasitarimo užkulisius, naiviai tikėjosi) pasitrauks į Vakarus, o J. Jankauskas liks organizacijos atstovu Lietuvoje. Juolab, kad gestapo iki paskutinės minutės ieškotam VR štabo karininkui trauktis su vokiečiais buvo rizikinga. Tačiau ne mažiau rizikinga buvo laukti ir bolševikų, spalio mėnesį jau užėmusių kone visą Žemaitiją, taigi, ir J. Jankausko gimtinę, į kurią jis su šeima tuomet buvo pasitraukęs.

Pasirinkimo nebuvo – J. Jankausko ir toliau laukė nelegalo dalia. Kartu su iš Rietavo perkeltu tenykščiu kunigu jis įsikūrė už pusšimčio kilometrų esančiame nuošaliame Pajūrio miestelį, gavo iš vietos klebono fiktyvius metrikus, kuriais remiantis jam buvo išduotas sovietinis pasas. Taip gestapo ir NKVD ieškotas buvęs Lietuvos kariuomenės karininkas Juozas Jankauskas tapo Juozu Jonkumi.

 

Provokatoriaus žabangose

 

Tuo metu NKVD nė neįtarė, kad Pagėgių valsčiaus Natkiškių sviesto ir sūrio gamyklos priėmimo punkto vedėjas J. Jonkus yra ne kas kitas, kaip bene vienintelis Lietuvoje likęs LF vadovybės narys, antisovietiniame pogrindyje žinomas slapyvardžiu Ūsočius . Ryšius su rezistentais J. Jankauskas atnaujino per savo seną pažįstamą Birželio sukilėlį o tuo metu – vieną iš Bendrojo demokratinio pasipriešinimo sąjūdžio (BDPS) vadovų Povilą Malinauską. Tuomet J. Jankauskas dar nenujautė, kad ryšys su BDPS atves tiesiai į pražūtį.

Kaip jau ne kartą esame rašę, čekistai žinojo pogrindžio organizacijų mėginimą įkurti vyriausiąją antisovietinio pogrindžio vadovybę o to leisti jie jokiu būdu negalėjo. Esame pasakoję ir apie tai, kaip į BDPS buvo infiltruotas MGB superagentas Vilniaus universiteto Anatomijos katedros vedėjas Juozas Markulis („Erelis“), pamėginęs sukurti fiktyvų pasipriešinimo štabą, perimti vadovavimą jam o vėliau sukompromituoti Lietuvos partizanų vadus ar įvilioti juos į čekistų spąstus. Šie provokatoriaus planai nebuvo įgyvendinti, tačiau į „Erelio“ nagus patekęs 1949-aisiais į Lietuvą su desantininkų grupe iš Vakarų atvykęs Jonas Deksnys tapo svarbiausia J. Jankausko žlugimo priežastimi.

Suimtas J. Deksnys labai greitai ėmė duoti parodymus apie jam žinomus antisovietinės rezistencijos veikėjus tarp jų – ir apie J. Jankauską, kurį jis pažinojo iš veido nuo senų laikų. Tuomet provokatoriumi tapusiam J. Deksniui buvo nurodyta žūtbūt susitikti su buvusiu LF aktyvistu.

Provokacijos schema buvo tokia: per nieko neįtariančią ryšininkę Stasę Augustinavičiūtę-Antosę rezistentu Jurgiu prisistatęs čekistas perduoda J. Jankauskui S. Deksnio laišką, kuriame šis aiškina esąs nelegaliai į Lietuvą iš Vakarų atvykęs Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) atstovas ir norįs aptarti svarbius pogrindžio klausimus. Ilgai dvejojęs, J. Jankauskas sutiko susitikti: priimti pikta lemiantį sprendimą jį paskatino tai, kad laiške J. Deksnys paminėjo keletą nereikšmingų detalių, apie kurias galėjo žinoti tik jis ir J. Jankauskas.

Pirmąsyk vyrai susitiko 1950-ųjų pavasarį Šiauliuose, minėtos ryšininkės bute, vėliau ten pat gruodžio mėnesį. Pastarajame jau dalyvavo ir du Lietuvos pogrindininkais apsimetę čekistai. Kilpa ėmė pamažu, bet nesulaikomai veržtis. J. Jankauskas patikėjo provokatoriaus pasakėlėmis apie neva jam skirtą suformuoti būsimą laikiną atkurtos nepriklausomos Lietuvos ir apsiėmė jam padėti užmegzti ryšius su ginkluotu ir neginkluotu pogrindžiu. Tokie žaidimai truko beveik trejus metus, kol čekistai surinko sočiai informacijos ir J. Jankauskas kaip informacijos šaltinis tapo jiems nebereikalingas. 1953 metų vasario 3 dieną jis buvo suimtas ir tų pačių metų spalį su dar keturiais bendražygiais nuteistas 25 metams lagerių.

Į Taišeto ypatingojo režimo lagerį . Jankauskas pateko 1954-ųjų rugpjūtį, jau būdamas sunkus ligonis, prieš tai gerokai pamėtytas per įvairias čekistų „gydymo įstaigas“. Tą patį mėnesį jis buvo pripažintas invalidu, sergančiu daugybe ligų, kurių lagerio sąlygomis pagydyti neįmanoma Tačiau tai nepakeitė buvusio rezistento lemties. Net nebelikus Josifo Stalino ir Lavrentijaus Berijos, 1955-aisiais įvykęs teismas bausmės jam nepakeitė. Ir tik 1957-aisiais, prasidėjus laikinam sovietinės žiemos atlydžiui, bausmės laikas J. Jankauskui buvo sutrumpintas iki 10 metų, o dar po poros metų jis kaip visiškas invalidas buvo „lygtinai anksčiau laiko“ paleistas į laisvę.

Grįžęs į Lietuvą J. Jankauskas, nepaisant sunkios negalios, galėjo nugyventi dar kelerius šviesesnius metus:  šalia buvo ištikimai jo laukusi žmona Onutė. 1963 -aisiais daug iškentėjusi pora iš Tytuvėnų persikėlė į Kauną ir apsigyveno Fredoje, Lakūnų plente, vos už kelių šimtų metrų nuo Aleksoto aerodromo –  to paties, iš kurio 25 metų aviacijos vyresnysis leitenantas kadaise pakilo pirmam savarankiškam skrydžiui.  1967-ųjų rugpjūtį sunkus ir kupinas pavojų jo gyvenimo skrydis nutrūko.

Lietuvos žinios, 2015-09-18

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s