1989-ųjų intrigos: nuo slapto plenumo iki viešo separatizmo

Šį kartą pakalbėkime apie įvykius, kuriuos puikiai prisimena ir vidurinė, ir vyresnė lietuvių karta. Galbūt ši istorija ir nebebūtų verta dėmesio, jei šiandieninės Rusijos nevaldytų tie, kurie mirštančioje sovietinėje imperijoje ir užvirė visą šią košę. Tebeverda ją iki šiol. Reikia pastebėti, kad kai kur jiems neblogai pasisekė, o štai Lietuvoje – ne. Prisiminkime kodėl.

 

Aras Lukšas

 

„Šis virėjas gamins tik aštrius patiekalus.“ Kas, kada ir apie ką taip sakė? Dabar šis klausimas kartais skiriamas viktorinų mėgėjams. Teisingas atsakymas į šį klausimą toks: šiuos žodžius 1921 metais ištarė Rusijos bolševikų vadas Vladimiras Leninas, turėdamas galvoje vis atkakliau valdžios siekiantį Josifą Staliną. 1936-aisiais šiuos žodžius viename savo straipsnyje priminė iš Rusijos pabėgęs amžinas J. Stalino oponentas Levas Trockis, įspėjęs, kad aštriausi patiekalai dar laukia ateityje. Pačiam opozicionieriui toks patiekalas buvo patiektas 1940-aisiais Meksikoje: NKVD slaptojo agento Ramono Merkadero smūgis nusmailintu ledkirčiu į galvą amžiams užbaigė dviejų politinių priešininkų ginčą. Tačiau jis neužbaigė aštrių patiekalų puotos, pačioje Sovietų Sąjungoje virtusioje masiniu teroru, o už jos ribų – nuolatinėmis geopolitinėmis intrigomis. Ir vienų, ir kitų patiekalų receptus, žinoma, sugalvodavo klastingasis Kremliaus kaukazietis, tačiau gamino juos ne jis pats, o jo slaptosios tarnybos.

Tačiau šiandien ketinome kalbėti visai ne apie tai. Tad kodėl prisiminėme šią istoriją, iš pirmo žvilgsnio nieko bendra neturinčią su Atgimimo laikų Lietuva? Ogi todėl, kad tuomet bolševikų sukurtos ir J. Stalino ištobulintos slaptosios tarnybos ne tik Lietuvoje, bet ir kitose sąjunginėse respublikose užvirė košę, kurią kabiname iki šiol. Maža to, amžių sandūroje į valdžią atėjus KGB auklėtiniui Vladimirui Putinui turime progos įsitikinti, kad ta košė, nors ir ne tokia pipiringa kaip kadaise, bet dar ne visai atšalusi.

Pernai mėginimai įkurti Lietuvoje neva lenkiškos, o iš tiesų – sovietinės „autonomijos“ salą buvo prisimenami gana dažnai: tuomet nuo minėtų įvykių buvo sukakę lygiai 25 metai. Dabar vėl ruduo, ir vėl metas prie šių įvykių grįžti, tik gal kiek kitokiame kontekste. Nes kažkodėl ir tuomet, 1989-aisiais, ir vėliau daug kas visą šį cirką vertino ganėtinai paprastai: Kremliaus ir vietos komunistų sukurstyti Lietuvos lenkų veikėjai pradėjo maištauto prieš nujaučiamą Lietuvos nepriklausomybės paskelbimą, o tuo suskubo pasinaudoti Maskva.

Bet ar tikrai buvo taip, o ne atvirkščiai? Ar tikrai planas įkurti „lenkišką“ autonomiją subrendo Šalčininkuose, o ne gerokai toliau? Juk sprendžiant iš to, kad panašios „autonomijos“ tuo pat metu dygo ir Azerbaidžane, ir Gruzijoje ir Moldovoje, galima nuspėti, kad jų kūrimosi mechanizmus prisuko ta pati ranka? Bet palikime išvadas pabaigai. O kol kas pamėginkime pažvelgti į 1989-ųjų rudens ir kiek vėlesnius įvykius platesniu kampu – ir pasižiūrėkime, kas dar tuo metu vyko tiek Lietuvoje, tiek mirštančioje Sovietų Sąjungoje ir pamėginkime suprasti, kokį ryšį šie įvykiai turėjo su autonomininkų judėjimo pradžia.

 

Rizikingas Baltijos kelias

 

Pradėkime nuo 1989-ųjų vasaros, kuomet 2,5 milijono Baltijos šalių gyventojų, susikibę rankomis į šešių šimtų kilometrų ilgio gyvą grandinę, sudavė pirmą stiprų smūgį sovietų komunistų lyderio Michailo Gorbačiovo viltims. Jei šimtatūkstantiniai baltijiečių mitingai dar bent kažkaip tilpo į jo pradėtos „perestroikos“ rėmus, tai rugpjūčio 23-osios „Baltijos kelias“, aiškiai parodė – beviltiškos sovietinės sistemos neįmanoma reformuoti, ją galima tik sugriauti.

M. Gorbačiovas tuomet to iki galo dar nesuprato, tačiau sunerimo ne juokais. Vis dėlto, kaip ne itin įžvalgus provincijos politikas jis viską nurašė neišspręstam „nacionaliniam klausimui“ ir senoms baltijiečių, kaip ir kitų Sovietų Sąjungos tautų nuoskaudoms, kurią šios jautė rusams. Toks sovietų lyderio požiūris išliko dar ilgai (beje, ir šiandien nėra jokių požymių, liudijančių kad jis ir dabar būtų kitoks).

Apie primityvias M. Gorbačiovo traktuotes liudija ir jo artimos aplinkos žmonių prisiminimai, ir kai kurių vakariečių pastebėjimai. Štai žymus JAV istorikas Alfredas Ericas Sennas knygoje „Gorbačiovo nesėkmė Lietuvoje“ sovietų lyderio apsilankymą Vilniuje 1900-ųjų sausį prisimena taip: „Pagrindinis Gorbačiovo delegacijos šūkis Vilniuje buvo tas, kad „nacionalinis klausimas nėra svarbiausias gyvenime.  Ir jis reiškė, kad liestuvai savo pastangas turėtų nukreipti į ekonomikos atgaivinimą“. Taigi, niekas iš sovietinės delegacijos narių nė įsivaizduoti negalėjo, kad lietuviams neberūpi remontas aptriušusiame sovietiniame bendrabutyje, ir kad jie nori gyventi savuose namuose. Tuo tarpu pačiam M. Gorbačiovui buvo kur kas svarbiau išvengti bręstančio Lietuvos komunistų partijos atsiskyrimo nuo SSKP, nei vadinamasis „nacionalinis klausimas, kurį jo „perestroika“ neva galėjo išspręsti labai nesunkiai.

Būtų naivu manyti, kad visa M. Gorbačiovo kariauna mąstė lygiai taip pat. Galbūt panašios nuostatos ir klaidžiojo ir Kremliuje, ir SSKP CK būstinėje Maskvos Senojoje aikštėje, tačiau sėdintieji Lubiankoje neabejotinai matė kur kas aiškesnį ir tikresnį vaizdą. Sunku būtų patikėti, kad tuometinis KGB vadovas (o vėliau – vienas iš Rugpjūčio pučo dalyvių) Vladimiras Kriučkovas ir jo analitikai po Baltijos kelio dar turėjo iliuzijų, jog Baltijos šalys išliks Sovietijos sudėtyje. Naivu būtų manyti, kad jau tada jie neieškojo būdų kaip užtęsti šį procesą o blogiausiu atveju – palikti ten tokių uždelsto veikimo bombų, kurios neleistų „pabėgėlėms“ visiškai nutraukti su Maskva siejančios bambagyslės.

Kitaip nei seniems čekistams, Kremliaus partokratams Baltijos kelias buvo tarsi perkūnas iš giedro dangaus, ir kalčiausia čia buvo Lietuva, kurioje idėja surengti tokią neregėtą protesto akciją sulaukė didžiausio palaikymo ir entuziazmo. Tad nenuostabu, kad tos pačios rugpjūčio 23-osios vakarą Kryme poilsiavęs M. Gorbačiovas paskambino ne kurios nors kitos Baltijos respublikos komunistų vadovui, o būtent Algirdui Brazauskui. Įtūžęs sovietų lyderis pareiškė, kad Sąjūdis peržengė visas leistinas ribas ir kad siekis išstoti iš SSRS yra „fiziškai neįgyvendinamas“ ir pridūrė, kad artimiausiu metu į tokius išsišokimus bus reaguojama „aukščiausiu lygiu“.

Po trijų dienų SSKP CK paskelbė pareiškimą „Dėl padėties Sovietinio Pabaltijo respublikose“, kuriame jau skamba visai atviri grasinimai: „Nueita toli. Pabaltijo tautų likimui gresia rimtas pavojus. Žmonės turi žinoti, prie kokios bedugnės juos stumia nacionalistų lyderiai. Jeigu jiems pavyktų pasiekti savo tikslus, padariniai būtų katastrofiški. Galėtų iškilti klausimas dėl jų pačių gyvybingumo“. Žinoma, tuomet tai buvo tik žodinė ekvilibristika, tačiau trims Baltijos tautoms, ne kartą patyrusioms sovietinių trėmimų ir lagerių kančias jie skambėjo kraupiai.

 

Paslaptys už veidrodinių stiklų

 

Kaip reaguoti į šokius Kremliaus pareiškimus niekas nežinojo, o reaguoti reikėjo. Taigi, rugsėjo 8-ąją LKP CK susirinko į plenumą, vėliau gavusį „slaptojo plenumo“ pavadinimą. Apie šį plenumą neviešai kalbėjo visi, tačiau nei komunistų kontroliuojamoje, nei nepriklausomoje žiniasklaidoje apie jo eigą nebuvo parašyta nė vienos eilutės – paskelbtas tik posėdyje priimtas pareiškimas. Vėliau A. Brazauskas teisinsis, kad plenumo turinys nebuvo atskleistas nuogąstaujant, kad kas nors gali išdaužyti CK pastato langus. Iš tiesų pasekmės galėjo būti kur kas prastesnės, nei veidrodinio stiklo šukės ant šaligatvio – visuomenei sužinojus apie nuotaikas LKP CK ir paties A. Brazausko poziciją, LKP paskutiniuose LSSR Aukščiausiosios Tarybos rinkimuose, ko gera, nebūtų gavusi nė vieno mandato. Mat cituojant dabar prie buvusių CK (dabar – Vyriausybės) rūmų stovintį Vincą Kudirką, šis plenumas pasižymėjo ne sprendimų paieška, o „drebėjimu kinkų“: beveik visi kalbėtojai tvirtino, kad SSKP CK pareiškimas „iš esmės teisingai atspindi padėtį“.

Buvo ir blogesnių dalykų – vieni kalbėtojai ragino kuo greičiau uždrausti „visokius laikraštėlius“ –taip sakant, Sąjūdžio spaudą, kiti –  nutraukti bet kokius LKP kontaktus su Sąjūdžio vadovybe, ir vadovautis 6-uoju SSRS Konstitucijos straipsniu įteisinančiu kompartijos valdžios monopolį, nė nenujausdami, kad šiam straipsniui liko gyvuoti vos pusmetis. Ne vienas plenumo dalyvis reikalavo pasmerkti ir net pašalinti ši partijos LKP CK narė Justą Vincą Paleckį, rugpjūčio 6-ąją drauge su Sąjūdžio ir lietuvių išeivijos atstovais pasirašiusį vadinamąjį Gotlando komunikatą: skalbusį, kad „visų pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“.

Aišku, buvo ir kitokių balsų, tačiau galiausiai LKP CK vis dėlto pritarė „SSKP CK nerimui ir susirūpinimui“, pareiškė, ir pareiškė, kad Lietuvos suverenitetas puikiausiai gali būti realizuotas „lygiateisių respublikų sąjungoje“, o visokio plauko „avantiūristinės jėgos“, neva besilaužiančios į atviras duris, privalo būti vienareikšmiškai pasmerktos. Kitaip sakant, tautinėmis persidažę lietuviški partokratai mėgino sudaryti įspūdį, kad tik jie ir niekas kitas „gali toliau vesti Lietuvą pertvarkos keliu“.

„Gorbačiovas yra mūsų pusėje, jis supranta ir gerai žino ūsų problemas“, rugsėjo 13-ąją per centrinę televiziją pareiškė Estijos KP CK pirmasis sekretorius Vaino Valas, pridūręs, kad Baltijos kelias bus tęsiamas. Taip vyriausiasis estų komunistas sakė dvi dienas trukusių M. Gorbačiovo susitikimų su visų trijų Baltijos respublikų kompartijų vadovais. Tačiau nepraėjo nė savaitė, kai SSKP CK posėdyje sovietų lyderis kalbėjo jau visiškai kitaip: jis pareiškė esąs pasirengęs numalšinti visus tautinius sąjūdžius Baltijos šalyse. „Atėjo lailas sutriuškinti organizacijas, kurias partija nuspręs esant ekstremistinėmis. Laikas kalbėti griežta įstatymų kalba, pagal kuriuos nacionalistų, šovinistų ir kitų ekstremistų organizacijos teismo sprendimu būtų uždraustos ir išsklaidytos“ – šaukė M. Gorbačiovas.

Reikia manyti, kad tokį sovietų komunistų vadovo įtūžį sukėlė visai ne tiek vadinamasis nacionalinis klausimas, kiek kita grėsme, kuri jam atrodė kur kas didesnė. M. Gorbačiovas ypač pabrėžė, kad atskirų nuo SSKP komunistų partijų įkūrimas atskirose respublikose visiškai neįmanomas, „nes būtų galas mūsų partijai, kurią įkūrė Leninas“. Tuo metu sovietų vadovas jau žinojo apie LKP atsiskyrimo nuo SSKP planą, kurį rugsėjo 22 dieną viešai paskelbė ir LKP oficiozas „Tiesa“. Nuo tos akimirkos M Gorbačiovas darys viską, kad išvengtų planuojamų skyrybų, kurias jis suvokė ir kaip savo asmeninį krachą, nustumdamas į antrą planą vadinamąjį „nacionalinį klausimą“. Tuo tarpu už 800 metrų nuo Senosios aikštės Lubiankoje įsikūrę KGB strategai dėliojo visai kitokį žaidimą.

 

Sovietinės Lenkijos kūrėjai

 

Formaliai startą šiam žaidimui startą davė partokratai iš Senosios aikštės, SSKP CK rugsėjo plenume priimdami vadinamąją „nacionalinę platformą, tačiau iš tikrųjų jis prasidėjo dar gerokai iki Baltijos kelio, 1989-ųjų gegužės viduryje, kuomet nei iš šio nei iš to Šalčininkuose susirinkę Vilniaus krašto lenkai nutarė steigti Vilnijoje savo autonominę sritį. Tačiau tikrą pagreitį procesas įgavo tik po minėto plenumo, kurio priimta „nacionalinė platforma“ leido kurti teritorijose respublikų tokius neva etninius anklavus.

Taigi, 1989 metų rugsėjo 6 dieną, remdamasi SSKP CK plenumo nutarimais, Šalčininkų rajono taryba nusprendė paskelbti savo teritoriją Lenkų nacionaliniu teritoriniu autonominiu rajonu LSSR sudėtyje, kuriame vienodai naudojamos lenkų, rusų ir lietuvių kalbos ir kuris „išsaugo egzistuojančios Sovietų valdžios struktūras ir socialinį-ekonominį valdymą.“ Suprask – net jei visa Lietuva pasitrauks iš SSRS, „lenkiškasis“ rajonas liks imperijos sudėtyje.

Iš pradžių atrodė, kad tokia tuščia deklaracija neturės jokių pasekmių tačiau separatizmo sėkla vis dėlto uvo pasėta. Ji ims kaltis kitą pavasarį, Lietuvai mėginant įtvirtinti atkurtą Nepriklausomybę. O kol kas Lubiankos strategai randa ir kitų būtų, kaip kaišioti pagalius į atitrūkusio lietuviško vežimo ratus – Lietuvoje suaktyvėjo 1988-ųjų rudenį kaip atsvara Sąjūdžiui sukurta prosovietinė organizacija „Jedinstvo“. Juolab, kad tam atsirado puikus pretekstas.

Rugsėjo viduryje Kaune nuvertus paminklą sovietiniam paminklui „Tankas – išvaduotojas“, o Vilniuje beveik tuo pat metu kažkam sudeginus sovietinę vėliavą buvo sukeltas didelis mitingas.   Į jįsuvežti „Jedinstvo“ šalininkai reikalavo keisti rinkimų ir pilietybės įstatymus, protestavo prieš LKP atsiskyrimą nuo SSKP, ir apskritai prieš bet kokį „separatizmą“. Įdomiausia, kad ta pati „Jedinstvo“ labai vėliau plojo katučių SSRS sudėtyje likti ketinantiems „lenkų autonomininkams“.

Kaip minėta, pastarieji buvo aktyvuoti Lietuvai jau atkūrus nepriklausomybę. 1990-ųjų liepos 6-ąją, Aniceto Brodavskio vadovaujama Vilniaus miesto taryba nutarė neatsilikti nuo Šalčininkų ir taip pat „autonomizuotis“. Apogėjų procesas pasiekė, 1991-ųjų gegužės 22 dieną Mostiškių gyvenvietėje įvykusioje konferencijoje, kurioje buvo paskelbta apie lenkiško autonominio Vilniaus kūrimą. Į šį darinį turėjo įeiti Vilniaus ir Šalčininkų rajonai, kai kurios Švenčionių, Trakų bei Širvintų rajonų apylinkės, o autonomijos „sostinės“ vaidmuo numatytas Vilniaus miesto Naujosios Vilniaus rajonui.

Galutinai autonomijos kūrimas turėjo būti užbaigtas lapkričio 11-ąją, Lenkijos nepriklausomybės dieną. Iki to laiko autonomininkai buvo nusiteikę laukti įstatymo „Dėl Vilniaus nacionalinio teritorinio lenkų krašto statuto“, kurį jie mėgino įbrukti  Lietuvos Respublikos Seimui, o jei ne – priimti tokį sprendimą vienašališkai. Tuo pat metu labai tikėtasi iš Maskvos tikėtasi judesių, atitrauksiančių Vilniaus dėmesį nuo autonomininkų. IR tokių judesių būta: dar 1990-ųjų balandžio pradžioje sovietinis oficiozas „Izvestija“ paskelbė, kad Lietuvai pasitraukus iš SSRS, Baltarusijos SSR anuliuos visus aktus, kurių pagrindu Lietuvai, perduota dalis baltarusiškų žemių, – Švenčionių rajonas ir kai kurios apylinkės, grąžintos Lietuvai 1940-ųjų rudenį. Be to, iš karto po kovo 11-osios iš SSRS Liaudies deputatų suvažiavimo tribūnos pasigirdo grasinimai atimti iš Lietuvos neva j. Stalino jai perduotą Klaipėdos kraštą.

 

Tiksinti bomba

 

Taigi, Maskva rėmė autonomininkus tiek oficialiai – SSKP CK „nacionalinėmis platformomis“, tiek viešomis ir užkulisinėmis geopolitinėmis intrigomis. Ir nors autonominis darinys savo vėliava paskalbė raudonai baltą audeklą, oficialiosios Varšuvos tai kažkodėl visai nesujaudino – paramą jam reiškė nebent pavieniai šios šalies politikai ir visuomenės veikėjai. Taigi, autonominis kraštas būtų buvęs lenkiškas nebent savo forma, bet ne turiniu – jam butų vadovavę tie patys ortodoksiniai promaskvietiški komunistai, o pats darinys taps neužgyjančia piktžaizde ant Lietuvos valstybės kūno. Tą liudija ir aktyvi autonomininkų parama rugpjūčio pučistams.

Laimei, 1991-ųjų pučas žlugo ir vadinamiesiems „lenkams“ nepavyko įvykdyti jiems skirtų užduočių: tų pačių metų rugsėjį Lietuvos Aukščiausioji Taryba paleido Šalčininkų bei Vilniaus rajonų ir prie jų prisišliejusią Visagino (tada vadinto Sniečkumi) tarybas,  ir įvesti jų teritorijose. įvesti čia tiesioginį valdymą. Pagrindiniai autonomijos kūrėjai aktyviai rėmę rugpjūčio perversmininkus,  tuomet pasipustė padus ir spruko iš Lietuvos. Ne, ne į Lenkiją, o į Baltarusiją.

Ir vis dėlto taško šioje istorijoje dėti negalima. Ir ne vien todėl, kad kai kurie Lietuvos valstybės griovėjai tuomet liko nenuteisti, bet ir todėl, kad Vilniaus krašto autonomija tapo Maskvai savotišku eksperimentu, kurio patirtis buvo pritaikyta kituose kraštuose ir baigėsi kur kas prasčiau. Kai žlugus Rugpjūčio pučui nepriklausomybę paskelbė Moldova, į rytus nuo Dniestro upės esanti jos dalis taip pat pasiskelbė nepriklausoma ir norinti prisijungti prie Rusijos. Ketverius metus trukęs karinė Moldovos ir Padnestrės konfliktas baigėsi, tačiau ir šiandien šis rusakalbių gyvenamas nusikaltėlių valdomas ir tarptautinės bendrijos nepripažįstamas darinys stabdo bet kokius Moldovos judesius Vakarų kryptimi.

Tais pačiais metais panašus scenarijus plėtojosi ir Kaukaze. Tiesa, ten net dirbtinių „autonomijų“ kurti nereikėjo – formaliai jos egzistavo dar nuo sovietmečio. Štai 1991 metų gruodį armėnų dominuojamas Karabachas paskelbė nepriklausomybę nuo Azerbaidžano ir pasiprašė prijungiamas prie Armėnijos. Tai sukėlė aršius susirėmimus tarp armėnų ir azerbaidžaniečių abiejose šalyse , vėliau peraugusius į tikrą karą, 1994-aisiais pasibaigusį neoficialiomis paliaubomis. Šis įšaldytas konfliktas taip pat buvo naudingas tik Maskvai – jis leido palikti šalyje Rusijos karinį kontingentą ir pavertė Armėniją absoliučiu Kremliaus vasalu tarptautinėje arenoje.

Dar vienas liūdnas atvejis – sovietinės Gruzijos sudėtyje egzistavusi Abchazijos Autonominė Respublika, 1990-aisiais taip pat paskelbusi nepriklausomybę nuo Tbilisio ir 1993-aisiais, padedant Rusijos kariuomenei, išstūmusi gruzinus iš jų šalies teritorijos. Nuo to laiko jau vienuolika metų suverenios Gruzijos dalyje – Abchazijoje – tebėra Rusijos ir kitų NVS šalių „taikdariai“. Panašiai nutiko ir su dažniausiai minima Pietų Osetija, tik čia viskas baigėsi dar blogiau – Rusija 2008-aisiais tiesiog okupavo šią „autonominę“ respubliką „jos pačios prašymu“.

Taigi, mėginimas sukurti Karabachą ar Padnestrę Lietuvoje žlugo. Kodėl čia viskas nutiko kitaip nei Kaukaze ar Moldovoje? Į šį klausimą gali būti daug atsakymų. Vienas iš jų – Lietuva tiesiog laiku pataikė paskelbti atkurianti nepriklausomybę. Prasidėjus ir žlugus Rugpjūčio pučui, valstybės institucijos jau buvo spėjusios įsitvirtinti o Lietuvos žmonės – atlaikyti ir ekonominę blokadą ir tiesioginę karinę agresiją.

Jei „lietuviško Karabacho“ projektas tuomet butų pavykęs, dabar gyventume visiškai kitaip. Pirma narystę NATO ir Europos Sąjungoje šiandien matytume kaip savo ausis. O jei jau taip, tai labai tikėtina, kad anksčiau ar vėliau būtume sulaukė tiesioginės Rusijos agresijos ir galbūt būtume praradę Vilniaus kraštą ltgiai taip pat, kaip gruzinai 2008-ųjų invazijos prarado Pietų Osetiją.

Laimei, mums pasisekė geriau, bet tai nereiškia, kad senos praeities šmėklos amžiams nulindo į priplėkusią istorijos palėpę. Priešingai – šiandien, visą valdžią rankose sutelkus KGB auklėtiniui Vladimirui Putinui, visu garsumu vėl skamba Kremliaus klounu vadinamu, tačiau iš tiesų tikruosius jo ketinimus įgarsinančio Vladimiro Žirinovskio klyksmai apie Vilniaus ir Klaipėdos atėmimą. O pačioje mūsų sostinėje defiliuoja „lenkų gynėjas“ Voldemaras Tomaševskis, pasipuošęs rusų separatistų simboliu tapusia Georgijaus juostele. Vadinasi, aštrią košę užvirusio J. Stalino ūsai dar niekur nedingo iš mūsų dabarties paveikslo.

Lietuvos žinios, 2015-09-25

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s