Kazys Preikšas: nuo pogrindžio idealisto iki stalininio inkvizitoriaus

AL-151002-01

 

Prisiminę svarbiausius su sovietiniais okupantais 1940-aisiais bendradarbiavusius Lietuvos inteligentus, kurių vardais dar ir šiandien vadinamos gatvės ir mokyklos, šiandien pakalbėkime apie kitokio tipo veikėją –  kultūrbolševikų globėją ir idėjinį Lietuvos valstybingumo priešą Kazį Preikšą

 

Aras Lukšas

 

Iš karto pastebėsime, kad vadinamieji Kazio Preikšo „anketiniai duomenys“ puikiai tiko ir revoliucionieriaus pogrindininko, ir aukšto rango sovietinio partokrato karjerai. Gimė jis 1903 metų birželio 14-ąją Verbūnuose, dabartiniame Šiaulių rajone, kumečio šeimoje, kurioje augo devyni vaikai. Pasak, 1962-aisiais,  Lietuvos televizijoje sukurto dokumentinio filmo, K. Preikšas nuo ankstyvų metų veržėsi į mokslus, tačiau tam neturėjo tinkamų sąlygų. Taigi, vaikinas švietęsis pats, ilgai vakarodamas prie knygų, iš kurių mėgstamiausia buvusi rusų rašytojo Maksimo Gorkio „Motina“.

Nežinia, tiesa tai, ar filmo kūrėjų fantazijos, tačiau kad K. Preikšas augo maištininku ir bedieviu –  – tikras faktas. Kaip pasakojo revoliucinioieriaus vaikaitis, Lietuvos kariuomenės savanoris taip pat Kazys Preikšas, į bažnyčią Kazys kojos nekėlė nuo  to laiko, kai įkritusi tarp malūno girnų, žuvo jo trejų metų sesuo. „Jei Dievas tai leidžia, tai man nereikia tokio Dievo“, – apsisprendė K. Preikšas. Vėliau pamatysime, kad Dievui ir tikintiesiems jis keršys visai įmanomais būdais.

O kol kas vargingos šeimos vaikas mėgina mokytis, tačiau galimybės nedidelės – į pradžios mokyklą jis eina tik žiemą, kai nereikia uždarbiauti. Galiausiai, sulaukęs trylikos, Kazys liko vienintelis šeimos maitintojas: 1917-aisiais mirė tėvas, o vyresnysis brolis Pranas buvo mobilizuotas į Pirmojo pasaulinio karo frontus. Mokslai baigėsi, teko eiti dirbti.

Taip prasidėjo ne tik darbinė, bet ir politinė K. Preikšo karjera. Greitai jis įsitraukė į prokomunistinių profsąjungų veiklą, o 1920-asiais būdamas vos septyniolikos, tapo pogrindinės Lietuvos komunistų partijos nariu, platino nelegalią spaudą ir pats rašė į laikraštį „Darbininkų atstovas“, lankėsi Frenkelio, „Ventos“, „Gubernijos“ bei kituose Šiaulių fabrikuose, agituodamas darbininkus revoliucinei kovai.

Jaunas pogrindžio komunistas sparčiai daro karjerą.1921-aisiais jis išrenkamas LKP Šiaulių rajono komiteto nariu, įsilieja ir į vienos profsąjungos vykdomojo komiteto veiklą.  1924-ųjų pavasarį kaip legalios profsąjungos veikėjas K. Preikšas aktyviai dalyvavo organizuojant streikus, demonstracijas ir susirinkimus, kuriuose jau visiškai atvirai buvo skelbiamos komunistinės idėjos ir agituojama nuversti teisėtą Lietuvos valdžią. Tais pačiais metais K. Preikšas buvo suimtas. Už antivalstybinę veiklą. Šiaulių apygardos teismas skyrė jam 8 metus kalėjimo.

Bet kalėti teko neilgai: 1926-ųjų liepos 14-ąją kairiųjų dominuojamas III Seimas paskelbė amnestiją visiems politiniams kaliniams, kurių didžiąją dalį sudarė komunistai. K. Preikšas atsidūrė laisvėje ir įnirtingai ėmėsi senosios veiklos. Lapkritį, minint bolševikų perversmo Rusijoje devintąsias metines, Šiauliuose, kaip ir kituose Lietuvos miestuose vyko mitingai ir susirinkimai, plaikstėsi raudonos vėliavos, ir vis garsiau sklido kalbos apie krašte rengiamą komunistinį perversmą.

Galą šioms kalbos padarė kitas – tautininkų perversmas, įvykęs 1926-ųjų gruodžio 17 dieną. Greitai keturi aktyviausi komunistų veikėjai – Karolis Požėla, Rapolas Čarnas, Juozas Greifenbergeris ir Kazys Giedrys buvo sušaudyti, kiti atsidūrė kalėjimuose arba buvo priversti sprukti iš Lietuvos. Tarp pastarųjų buvo ir K. Preikšas.

 

Kultūrbolševikų komisaras

 

1927 metais komunistas nelegaliai pasitraukia į Maskvą, kur Dubovo pavarde įstoja į Tarptautinę Lenino mokyklą, kurioje rengiami Kominterno aktyvistai ir kitokie sovietų penktosios kolonos užsienio šalyse veikėjai. Vienas iš K. Preikšo globėjų ir mokytojų tuomet buvo neseniai mūsų aprašytas Zigmas Aleksa-Angarietis. Netrukus pamatysime, kaip Z. Angarietis mėgins suvaidinti svarbų vaidmenį ne tik partiniame, bet ir asmeniniame globotinio gyvenime. Bet kol kas perskelkime į Lietuvą, kur 1931-aisiais, baigęs tarptautinio bolševizmo agentų mokymus nelegaliai sugrįžo K. Preikšas.

Į Kauną K. Preikšas Kazio Jankaus pavarde atvyko jau būdamas LKP CK politinio biuro nariu. Į jo nelegalias pareigas įėjo komunistinių kuopelių steigimas ir priežiūra Panevėžyje ir Klaipėdos krašte bei Lietuvos kariuomenėje, nelegalios spaudos priežiūra, komunistinių idėjų skleidimu legalioje spaudoje. Ne be jo pagalbos į maištingų rašytojų leidinio „Trečias frontas“ kompaniją, kurioje būrėsi būsimi sovietų kolaborantai Antanas Venclova, Petras Cvirka, Kostas Korsakas, Salomėja Nėris ir kiti įsiliejo komunistas Valys Drazdauskas, o pats žurnalas įgijo aiškiai marksistinę pakraipą. Kad K. Preikšas buvo tapęs savotišku „Trečio fronto“ komisaru, liudija ir buvusio pogrindinio LKP CK Sekretoriato nario Elijo Bilevičiaus prisiminimai apie tokią K. Preikšo pastabą: „Gavau  „Trečio fronto“ skiltis, dar šiandien turiu jas perskaityti ir rytoj atiduoti“.

Kaip jau esame rašę, 1931-ųjų spalį neapsikentusi valdžia „Trečią frontą“ uždarė, kai kurie jo bendradarbiai atsidūrė labai nepavydėtinoje padėtyje, o ir virš paties K. Preikšo galvos jau tvenkėsi debesys. Nežinia, ar jis buvo nevykęs konspiratorius, ar tiesiog Lietuvos saugumo policija gerai dirbo savo darbą, bet tų pačių metų gruodį pogrindininkas buvo suimtas ir šį kartą nuteistas kalėti jau 18 metų.

Tačiau K. Preikšui ir vėl pasisekė. 1933-aisiais, netrukus po teismo nuosprendžio, jis drauge su dar 23 bolševikais buvo iškeistas į grupę sovietų suimtų lietuvių dvasininkų ir išvyko į SSRS. „Už keliolika nusenusių kunigų ir zakristijonų gavome 24 jaunus revoliucionierius“ – džiūgavo tuomet Z. Angarietis, nė nenujausdamas, kad tiek virš šių veikėjų, tiek virš jo paties galvos po kelerių metų pakils stalininių represijų kirvis. Pats K. Preikšo globėjas bus sušaudytas 1940-aisiais. Neišvengs žūties ir anksčiau į Sovietiją pabėgęs K. Preikšo brolis. Tačiau kol kas K. Preikšas dirba spaudoje, mokosi aspirantūroje ir tvarkosi asmeninį gyvenimą.

Maždaug tuo metu Kazio Jankaus pavarde gyvenęs K. Preikšas susipažino su Rozalija Izrailit, kilusia iš kažkurio Baltarusijos Vitebsko srities kaimo. Apie pažinties aplinkybes nedaug ką gali pasakyti ir K. Preikšo vaikaitis, tačiau greičiausiai jiedu susitiko kokiame nors Kominterno renginyje ar sąskrydyje. 1935 metais pora susituokė. Čia negalima nepaminėti įdomios detalės: Z. Angarietis kiek galėdamas priešinosi šiai santuokai, protindamas savo auklėtinį, kad tikras bolševikas kovotojas negali turėti šeimos. (Kaip jau esame rašę, pats Z. Angarietis tuomet garsėjo kaip fanatikas ir asketas, kuriam asmeniniai santykiai neturėjo jokios reikšmės). Vis dėlto K. Preikšas nepaklausys savo patrono ir 1940-aisiais, sovietams okupavus Lietuvą drauge su savo išrinktąja atvyks į Kauną. Bet prieš tai jo lauks dar viena misija , šį kartą – Ispanijoje.

 

Kultūros inkvizitorius

 

Tai, kad K. Preikšas 1937-aisiais išvyko į pilietinį karą ir Kazimiero Ilgio pavarde stojo respublikos gynėjų pusėn, nurodo visos sovietinės enciklopedijos, tačiau tik šiuolaikiniuose šaltiniuose randame prielaidų jog taip buvęs pogrindininkas gelbėjosi nuo prasidėjusių stalininių represijų, mat jų metu buvo sušaudytas K. Preikšo vyresnysis brolis. Vis dėlto K. Preikšo vaikaitis linkęs nesutikti su tokiomis prielaidomis: brolis buvo suimtas ir sušaudytas, kai K. Preikšas jau buvo Ispanijoje, ten jis pasisiūlė važiuoti dar 1936-aisiais, o išvyko – pačioje 1937-ųjų pradžioje, dar prieš Karlo Radeko teismą, kai represijų mastai dar nebuvo milžiniški“ – , sakė pašnekovas. (Čia turime priminti, kad Bolševikų partijos ir Kominterno veikėjas K. Radekas buvo apkaltintas dalyvavus trockistų sąmoksle, 1937-ųjų sausį nuteistas kalėti 10 metų nelaisvės ir po poros metų neaiškiomis aplinkybėmis nužudytas kalėjime. Jo parodomasis procesas tapo vienu iš didžiojo 1937-ųjų metų teroro pranašų).

Taigi, K. Preikšas Katalonijos kalnuose kovojo su Francisco Franco pajėgomis. Tačiau, respublikos šalininkams pralaimėjus, jis 1939- aisiais drauge su kitais kovotojais buvo internuotas Prancūzijoje ir tais pačiais metais sugrįžo į Maskvą, kur jam buvo patikėtos kuklios Užsienio kalbų literatūros leidyklos lietuvių redakcijos redaktoriaus pareigos.

Paaiškinti šaltuką, su kuriuo Maskvoje buvo priimtas senas bolševikas visai nesunku: stalininė represijų mašina jau buvo sutraiškiusi K. Preikšo brolį ir bebaigianti virškinti jo mokėtoją ir globėją Z. Angarietį – pastarasis jau kone metus sėdėjo NKVD kalėjime ir žiauriausiai tardomas, reikalaujant prisimažinti dalyvavus tarptautiniame trockistų sąmoksle. Beje, K. Preikšas dar mėgino Z. Angarietį gelbėti, įtikinėdamas savo bendražygius – palaukite, neskubėkite, kai tik Lietuva taps sovietinė, peržiūrėsime jos archyvus ir įsitikinsite, kad Z. Angarietis – doras bolševikas.

Žinoma, tai nepadėjo – 1940-ųjų gegužės 22 dieną, taip ir nesulaukęs „socialistinės revoliucijos“ Lietuvoje, Z. Angarietis buvo sušaudytas. Toks pat likimas galėjo ištikti ir jo globotinį, tačiau nutiko kitaip – beveik iš karto po okupacijos, 1940-ųjų liepą, jis buvo atsiųstas į Lietuvą ir paskirtas LKP(b) sekretoriumi, atsakingu už agitaciją ir propagandą. Kodėl likimas (o greičiau – J. Stalinas ir Lavrentijus Berija) pasigailėjo K. Preikšo, galima tik spėlioti. Vis dėlto vertėtų atkreipti dėmesį į Antano Terlecko straipsnyje „Didysis sąmokslas prieš Lietuvą“ išsakytą prielaidą: represuoto „liaudies priešo“ brolį ir dar „revizionistų pusėje“ kovojusį Ispanijos pilietinio karo dalyvį NKVD galėjo laikyti ant labai trumpo pavadžio.

Iš tiesų, vos paskirtas ideologijos sekretorius įnirtingai ėmėsi darbo sovietizuojant dvasinį Lietuvos žmonių gyvenimą ir jos kultūrą. Jis įvedė griežtą švietimo įstaigų priežiūrą ir ėmėsi auklėti menininkus, savo kūryba nenorėjusius šlovinti naujosios santvarkos ir draugo Stalino.

Rugpjūčio mėnesį, Lietuvą formaliai inkorporavus į SSRS, K. Preikšas buvo paskirtas komisijos Sovietų Lietuvos konstitucijai rengti pirmininku. Tiesa, tai nebuvo sunkus darbas –  konstitucijos projektas buvo tiesiog nusirašytas nuo kitų SSRS respublikų pagrindinių įstatymų ir skubiai bei vienbalsiai priimtas. Vis dėlto daug nuveikti K. Preikšas nespėjo –  1941-ųjų birželį, prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui, jis trečią kartą pasitraukė į Rusiją.

 

Trėmimų organizatorius

 

1944-aisiais, Raudonajai Armijai sugrįžtant. Maskvoje imta labai rimtai svarstyti, ar nereikėtų iš Lietuvos ištremti visų lietuvių, kaip tai padaryta su čečėnais ar Krymo totoriais. Kad tai – ne pramanas, liudija Lietuvos valstybiniame visuomenės organizacijų archyve išlikę dokumentai. Viename iš jų VKP(b) CK organizacinio skyriaus vedėjas Michailas Šambergas praneša VKP(b) CK sekretoriui Genadijui Malenkovui: „Būdamas 3-ojo Baltarusijos ir 1-ojo Pabaltijo frontų karo tarybos posėdžiuose, aš painformavau jų narius apie politinę padėtį Lietuvoje. Buvo pasiūlyta išvalyti Raudonosios Armijos užnugarį, t. y. išsiųsti visų tautų gyventojus iš tos teritorijos ( kaip tai  buvo padaryta su visais piliečiais kai kuriose kitose tarybinėse  respublikose), o po to išsiaiškinti, ką ir kur nusiųsti. Tačiau LKP(b) CK nariai Preikšas ir Paleckis (jie dar buvo Maskvoje) buvo kategoriškai prieš, kad vienu metu būtų perkelti visi Lietuvos gyventojai“

Taigi, reikia pripažinti, kad, nors ir būdamas kietakaktis stalinistas, K. Preikšas tą lemtingą akimirką nepuolė aklai vykdyti okupantų sumanymų ir priešinosi „Lietuvos be lietuvių“ idėjai, kuri vėliau įgarsins vyriausiasis SSKP ideologas Michailas Suslovas. Tačiau „modifikuotą“ sumanymą – ištremti atrinktus „banditus“, „fašistus“ ir „buožes“ –  ideologijos sekretorius ne tik sveikins, bet ir vykdys išsijuosęs. Tačiau prieš tai jis imsis neužbaigtos misijos – perauklėti Lietuvos menininkus, pirmiausia – rašytojus.

Pasinaudodamas SSKP politbiuro nario Andrejaus Ždanovo pradėta „ideologiškai kenksmingų“ menininkų persekiojimo kampanija, K. Preikšas 1946 metų spalio 1-2 dienomis sušauktame Lietuvos rašytojų susirinkime, reikalavo „apsivalyti nuo beidėjiškumo šiukšlių“. Jis užsipuolė „smetoninę Lietuvą tebešlovinantį“ poetą Petrą Vaičiūną, „uolų hitlerinės spaudos talkininką“ Antaną Miškinį, Balį Sruogą pasmerkė už „Dievų mišką“, pavadinęs romaną „knyga kuri naudinga tik mūsų priešams“. Kliuvo ir apskritai nieko nerašantiems, Eugenijui Matuzevičiui, Vincui Mykolaičiui-Putinui, Kaziui Inčiūrai, Jonui Graičiūnui.

Maža to, vadovaudamasis rusišku principu –  „mušk savus, kad svetimi bijotų“ –  ideologijos sekretorius negailestingai talžė ir „į buržuazinių nacionalistų mėšlyną įšliaužusį“ jauną komunistą Eduardą Mieželaitį, ir „sovietinę tikrovę bei Raudonąją Armiją šmeižiantį“ buvusį 16-osios divizijos kovotoją Alfonsą Bieliauską ir sovietinę tikrovę šlovinantį Kostą Kubilinską, už tai, kad jis anksčiau „voliojosi lietuviškųjų vokiškų nacionalistų šlamšto puslapiuose besivoliojusį Kostą Kubilinską.“ Tačiau, net ir žiauriai aptalžyti, „saviškiai“ nenukentėjo: E. Mieželaitis vėliau užsitarnavo Lenino premiją, A. Bieliauskas tapo Rašytojų Sąjungos pirmininku, o K. Kubilinskas – MGB agentu smogiku ir garsiu vaikų poetu. O štai „svetimiesiems“ – K. Inčiūrai, A. Miškiniui ir J. Graičiūnui stalininio inkvizitoriaus kritika atsiliepė liūdnai – visi trys anksčiau ar vėliau atsidūrė Sibire.

Beje, K. Preikšo santykiuose su menininkais būta ir kitokių momentų. Vienas iš jų radikaliai pakeitė gelžbetoninio staliniečio asmeninį gyvenimą. Apie 1946-uosius NKGB nutarė užverbuoti tuomet gerai žinomą aktorę Galiną Jackevičiūtę. Pokalbio esmė buvo tokia: arba sutinkate bendradarbiauti su čekistais, arba daugiau nebepamatysite savo vaikų. Paryčiais išgąsdinta aktorė pasirašė sutikimą, tačiau išėjusi iš NKGB atsitokėjo ir nutarė truks plyš ištrūkti iš pelėkautų. Užsirašė į priėmimą pas K. Preikšą ir pasipasakojo, kas jai nutiko. Paprastai interesantus aprėkti mėgdavęs sekretorius su aktore buvo keistai korektiškas: pasak K. Preikšo vaikaičio, „kažkas tarp jų atsirado jau nuo pat pradžių“. Labai greitai K. Preikšas įtikino NKGB vadovą Aleksandrą Guzevičių atiduoti jam aktorės pasižadėjimą. Tačiau tuo istorija nesibaigė. Sutapimas tai ar ne, bet neilgai trukus K. Preikšo ir Rozalijos keliai išsiskyrė, o antrąja partinio veikėjo žmona tapo G. Jackevičiūtė.

Tuo tarpu K. Preikšas toliau kopė partinės karjeros laiptais. 1948-aisiais jis paskiriamas Lietuvos SSR Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotojų, tad nuo šiol jam tenka rūpintis ne tik ideologiniu lietuvių tyrumu, bet ir jų klasiniu grynumu. Būtent šiose pareigose jis tapo tiesiogiai atsakingas už vieną didžiausių sovietų nusikaltimų prieš Lietuvos piliečius – masinių trėmimų organizavimą ir vykdymą. Būtent jo parašas yra po 1951 metų rugsėjo 29-osios LSSR Ministrų Tarybos nutarimu, kuriuo vadovaujantis iš Lietuvos į Krasnojarsko kraštą ištremtos 5139 „buožių“ šeimos – daugiau nei 20 tūkst. žmonių, iš kurių ketvirtadalį sudarė vaikai.

Žinoma, nei šis, nei ankstesni masiniai trėmimai nevyko be tiesioginio nurodymo iš Maskvos, tačiau operaciją „Osen“ („Ruduo“) K. Preikšas organizavo be jokių skrupulų. Bent pusė ištremtų „buožių“ jau seniausiai buvo įstoję į sovietinius kolūkius, tačiau jų išvežti tai nesutrukdė. Kaip nesutrukdė ištremti ir ne tokių pasiturinčių ir visiškai netilpusių į buožių apibrėžimą –  šie buvo įvardinti kaip „buožių pakalikai“.

K. Preikšas padarė viską, kad iš Maskvos atsiųstas trėmimų planas būtų ne tik įvykdytas, bet ir viršytas. Bet kaip tuomet paaiškinti jo pasipriešinimą sovietų planams 1944-aisiais ištremti visus lietuvius? Atsakymą į šį klausią galima rasti istoriko Vytauto Tininio knygoje „Sniečkus: 33 metai valdžioje“. Autoriaus nuomone, Lietuvos komunistų viršūnėlė vis dėlto tikėjo, jog galima perauklėti lietuvius komunizmo dvasia. e to, būdamas ortodoksinis bolševikas, K. Preikšas, kaip ir jo viršininkas A. Sniečkus vadovavosi išimtinai „klasiniu“ principu ir visuomenės apvalymą nuo “priešiškų klasinių elementų” laikė svarbiausia socializmo pergalės sąlyga.

 

„Atlydys“ nuvarė į kapus

 

Kita vertus, būdamas Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoju, K. Preikšas dažnai veikė savo iniciatyva, be jokių nurodymų iš Maskvos. Ypač tai pasakytina apie jo kovą su religija. Tai jo iniciatyva 1950-aisiais nuverstos statulos nuo Vilniaus Arkikatedros ir susprogdintas Trijų Kryžių kalno paminklas ant vienos iš sostinės kalvų. Taip buvęs kumečio vaikas pagaliau atkeršijo Dievui už savo seserį, kadaise žuvusią tarp malūno girnų.

Apie tai, kad laikai gali pasikeisti, kietakaktis stalinistas K. Preikšas žinoma, tuomet negalvojo. O net jei ir būtų galvojęs, nebūtų elgęsis kitaip – nebūtų leidę įsitikinimai. Taigi, nutiko, kas ir turėjo nutikti: mirus J. Stalinui ir prasidėjus chruščioviniam atlydžiui, K. Preikšo buvimas vicepremjero pareigose darėsi vis labiau nepatogus. Ir ne tik Maskvai, bet ir tokiam pat gelžbetoniniam stalinistui A. Sniečkui, virš kurio galvos tai pat pakibo Damoklo kardas.

Nors Lietuvos kompartijos vadovas viešai ir reiškė paramą naujajam savo patronui Nikitai Chruščiovui, pastarasis ketino pakeisti J. Stalino auklėtinį lygiai taip pat, kaip pakeitė Latvijos ir Estijos komunistų partijų vadovus. Tačiau tam reikėjo rasti formalų pretekstą, ir jis buvo rastas. 1960 metų gruodžio 21-ąją Maskvoje surengtame vadovaujančių partinių ir sovietinių darbuotojų pasitarime N. Chruščiovas talžė Sniečkų dėl Trakų pilies atstatymo ir apkaltino jį lėšų švaistymu. „Jūs, drauge Sniečkau, kovotojas prieš kapitalizmą ir fašizmą, kaip galėjo atsitikti, kad jūs dabar feodalų rūmus atstatote?“ – putojo SSKP pirmasis sekretorius.

N. Chruščiovas tuomet nenujautė, kad jo dienos valdžioje faktiškai jau suskaitytos, o A. Sniečkus turi slaptą sąjungininką – pilkuoju Kremliaus kardinolu dažnai vadintą ideologijos sekretorių M. Suslovą vėliau tapsiantį vienu iš N. Chruščiovo nuvertimo organizatorių. Būtent su M. Suslovą galima būtų sieti su K. Preikšo karjeros pabaigą. G. Jackevičiūtė šeimos rate vėliau kalbės, kad būtent M. Suslovas padarė K. Preikšą atpirkimo ožiu pilių istorijoje.

Tiesa tai ar ne, bet dar tais pačiais 1960-aisiais Trakų pilies atstatymą kuravęs K. Preikšas buvo nustumtas į nieko nereiškiančias Lietuvos SSR užsienio reikalų ministro pareigas. Tokios neteisybės ir tokio smūgio jis neišgyveno ir 1961-gruodžio 5 dieną mirė nuo širdies smūgio.

Taip baigėsi pogrindžio revoliucionieriaus ir gelžbetoninio bolševiko partinė ir valstybinė karjera. Jį pražudė jo paties tikėjimas. Šis tikėjimas vertė jį daryti niekšybes ir net nusikalsimus, kuriems ir šiandien nebūtų taikoma senatis. Vis dėlto K. Preikšas, kaip idėjinis mūsų valstybės priešas, nusipelno bent lašelio pagarbos – kitaip, nei grupė renegatų, savanaudžių ir išdavikų, išmaitintų Lietuvos valstybės ir už tai atnešusių jai Stalino saulę.

Lietuvos žinios, 2015-10-02

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s