Jonas Aukštuolis: visuomenininkas, diplomatas, Gulago kankinys

AL-151030-01

1949 metų spalio 28 dieną Mordovijos Dubravlago lageryje mirė nepriklausomos Lietuvos diplomatas ir visuomenės veikėjas Jonas Aukštuolis. Dešimtmečius išdirbęs pasiuntiniu Skandinavijos, Lotynų Amerikos, Baltijos ir kitose šalyse, jis sovietinių okupantų buvo apšauktas „kontrrevoliucionieriumi “ ir nuteistas 25 metams nelaisvės, tačiau nuosprendžio nesulaukė.  

 

Aras Lukšas

 

Diplomatas Jonas Aukštuolis šiandien prisimenamas nedažnai. Bent jau žymiai rečiau nei, tarkime Bronius Kazys Balutis, Petras Klimas, Kazys Škirpa ar Jurgis Baltrušaitis. Mat šie dirbo šalyse, nuo kurių politikos tiesiogiai priklausė tarpukario Lietuvos likimas – Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje ar Sovietų Sąjungoje. Tuo tarpu J. Aukštuolis, atstovavęs Lietuvai Švedijoje, Norvegijoje, Estijoje, Latvijoje, Čekoslovakijoje, o vėliau – Argentinoje ir Brazilijoje, nebuvo toks pastebimas. Be to, jo gyvenimas po 1940-ųjų susiklostė visai kitaip, nei daugelio kitų mūsų pasiuntinių, nepripažinusių okupacijos ir tęsusių savo misiją laisvajame pasaulyje. J. Aukštuolį 1940-ųjų birželis užklupo Lietuvoje, po metų jis atsidūrė Gulage ir apie tolimesnį jo likimą žinojo tik negausūs artimieji.

Tuomet J. Aukštuolis pateko tarp aštuoniolikos žinomų Lietuvos visuomenės veikėjų, apkaltintų „kontrrevoliucinio sąmokslo“ rengimu, o šis faktas liudija, kad net ir būdamas tremtyje, buvęs diplomatas sovietams vis dar atrodo pavojingas. Nors visa jo kaltė buvo ištikimas tarnavimas savo kraštui tiek prieš Vasario 16-ąją, tiek ir po jos. Tad šiandien prisiminkime svarbesnius J. Aukštuolio gyvenimo epizodus.

 

Nuo Jelgavos iki Tomsko

 

Jonas Aukštuolis gimė 1885 metų vasario 20 dieną Biržų apskrities Vabalninko valsčiaus Kalnagalių kaime. Pasiturinčių ūkininkų Kosto ir Marijos Aukštuolių vaiko gyvenimas galėjo būti nulemtas jau iš anksto – kam, jei ne vieninteliam šeimoje augusiam sūnui turėjo atitekti nemažas ūkis. Tačiau J. Aukštuolio tėvai nutarė leisti veiką į mokslus. Kas paskatino tokį sprendimą, galima tik spėlioti – gal matė, kad vaikas nelabai linkęs prie valstietiško gyvenimo, gal tai, kad taip elgėsi ir Aukštuolių giminaičiai Yčai, išleidę į mokslus savo sūnus Martyną ir Joną, vėliau tapusius žymiais lietuvių visuomenės veikėjais.

Taigi, baigęs pradžios mokslus Virbališkyje ir Kupiškyje, keturiolikmetis Jonas 1989 metais įstojo į Mintaujos (dabar – Jelgava) gimnaziją, kurioje įvairių laiku mokėsi daug būsimų Lietuvos politikų ir visuomenės veikėjų – Antanas Smetona, Mykolas Sleževičius, Juozas Tūbelis ir kiti. Tai, kad Aukštuoliai, kaip ir daugelis kitų šviesesnių Šiaurės Lietuvos ūkininkų ir inteligentų savo vaikus stengėsi išleisti mokytis būtent į Mintaują, paaiškinti nesunku – šioje mokymo įstaigoje buvo kur kas mažiau šovinistinės rusiškos dvasios, nei, tarkime Šiauliuose. Net pagrindinė dėstomoji kalba čia buvo ne rusų o vokiečių, taigi evangelikų reformatų tikėjimą išpažįstantis J. Aukštuolis čia jautėsi kur kas geriau, nei rusinamoje Kauno gubernijoje.

Žinoma, ir pro Mintaujos gimnazijos sienas smelkėsi didžiarusiškas imperinis tvaikas, kuriam kai kurie moksleiviai kaip įmanydami priešinosi. Štai gerokai vyresnis J. Aukštuolio bendramokslis A. Smetona, priklausęs slaptai lietuviškai organizacijai, iš šios mokyklos buvo pašalintas už tai, kad su grupe gimnazistų atsisakė melstis rusiškai. Ar J. Aukštuolis taip pat priklausė kokiam slaptam gimnazistų rateliui, žinių nėra – šiaip ar taip, mokslus jis baigė nesusilaukęs jokių represijų.

Visiškai kitaip nutiko Peterburgo universiteto Teisės fakultete, į kurį J. Aukštuolis įstojo 1907-ųjų rudenį. Pasimokęs trejus metus, jis universiteto buvo pašalintas už dalyvavimą studentų streike. Prisiminkime, kad į universitetą 22 metų jaunuolis įstojo dar neatslūgus 1905 metų revoliucijai, stipriai paveikusiai to meto inteligentų nuotaikas. O ką ja kalbėti apie lietuvius ir kitus imperinio „tautų kalėjimo“ kalinius, kuriems revoliuciniai įvykiai nušvito kaip tautinio išsivadavimo viltis.

Taigi, J. Aukštuolis neliko nuošalyje – jis dalyvavo Rusijos socialdemokratų partijos veikloje. Po daugelio metų, jau sovietiniame Gulage, tai taps vienu iš įkalčių – daugelyje apklausos protokolų bus nurodoma, kad J. Aukštuolis kadaise priklausė „menševikų“ partijai. Bet ir tuomet, studijų metais, politinis aktyvumas jam neišėjo į gera – 1910-aisiais, galutinai nuslopinus revoliuciją, trečiakursis buvo priverstas vieneriems metams nutraukti studijas. Laukti, kol galės vėl sugrįžti į Peterburgo universitetą, J. Aukštuolis nepanoro: pusbrolio M. Yčo pakviestas, tęsti mokslų jis persikėlė į Tomską.

Gyventi šiame Sibiro didmiestyje nebuvo lengva – pasipildyti maisto atsargų į tėviškę neprilakstysi, tad reikėjo ieškotis kokio nors darbo. Tačiau studentui teisininkui tai buvo nelengva užduotis. Kaip vėliau prisimins M. Yčas, kur kas paprasčiau buvo medikams, galėjusiems įsitaisyti sanitarais ar felčeriais, arba inžinieriams, susirasdavusiems matininkų ar hidrotechnikų darbus. Teisininkai geriausiu atveju įsitaisydavo traukinių palydovais, bet tai buvo įmanoma tik vasarą, kai nėra paskaitų. Tad J. Aukštuoliui liko vienintelė galimybė – verstis korepetitoriaus darbais.

 

Karo pabėgėlių globėjas

 

Po dvejų nelengvų metų, 1912-ųjų pavasarį, diplomuotas teisininkas J. Aukštuolis parvyko į Lietuvą ir įsikūrė Kaune, kur tuo metu jau gyveno metais anksčiau sugrįžęs M. Yčas. Kurį laiką pusbroliai drauge nuomojosi butą, tad apie šį laiko tarpsnį galime sužinoti iš M. Yčo prisiminimų. Pastarasis tuo metu kandidatavo į Rusijos Valstybės Dūmą, o J. Aukštuolis, šios dienos žodžiais kalbant, aktyviai veikė pusbrolio rinkimų štabe. Veiklos netrūko – J. Aukštuolis rūpinosi reikalingais leidimais, organizuodavo lietuviškus koncertus ir drauge su kandidatu keliavo po Lietuvą.

Kampanija buvo sėkminga – M. Yčas buvo išrinktas deputatu ir išvažiavo į Peterburgą. J. Aukštuoliui teko dairytis naujos veiklos. Tarnybą teisininkas susirado nesunkiai: nuo tų pačių 1912-ųjų metų jis dirbo Kauno apygardos teisme –iš pradžių sekretoriaus padėjėju, vėliau – sekretoriumi, galiausiai tardytoju Panevėžyje, kur jį ir užklupo Pirmasis pasaulinis karas. Vokiečių kariuomenei artėjant prie Lietuvos, J. Aukštuolis sugrįžo į Kauną iš kur drauge su kitais teismo tarnautojais 1915-ųjų pradžioje buvo evakuotas į Rusiją ir atsidūrė Maskvoje. Tai buvo lūžio taškas, iš esmės pakeitęs jauno juristo gyvenimą.

Ir čia svarbų, jei ne lemiamą vaidmenį suvaidino M. Yčas, ėmęsis organizuoti pagalbą Rusijoje prisiglaudusiems karo pabėgėliams iš Lietuvos. Įkūręs Lietuvių draugiją nukentėjusiems nuo karo šelpti, ir buvo išrinktas jos Centro komiteto pirmininku, Valstybės Dūmos deputatas pasiūlė prieš šio darbo prisijungti ir savo pusbroliui.

J. Aukštuolis apsisprendė iš karto – atsisakęs rusiškos valstybinės tarnybos, jis visiškai atsidėjo darbui su pabėgėliais. Paskirtas draugijos Centro Komiteto įgaliotiniu, jis važinėjo po Rusijos miestus, rūpinosi pabėgėlių šalpa ir buitimi, bendradarbiavo M. Yčo leistame laikraštyje „Lietuvių balsas“, tapusiame savotišku tarpininku, padėjusiu karo audrų išblaškytiems tautiečiams surasti vieniems kitus Rusijos platybėse. Kad galėtume įsivaizduoti, kokioje padėtyje buvo atsidūrę pabėgėliai, pažvelkime į J. Aukštuolio rašinį „Lietuvių balse“, kuriame draugijos įgaliotinis pasakoja: „Pabėgėlių daugybė, jais nieks nesirūpina, jų niekas nešelpia, jie tiktai badauja, net pažiūrėti baisu: suplyšę, sulysę, pamėlynavę, išputusiais veidais. Jų daug miršta. Lovų negalima gauti visame mieste. Kalsime gultus iš lentų, dirbsime šieno pagalves, šiaudų čiužinius…“.

 

Nuo visuomenininko iki diplomato

 

Turint galvoje, kad karo metais į Rusiją iš Lietuvos pasitraukė per 200 tūkst. pabėgėlių galima įsivaizduoti, kokį milžinišką darbą Samaroje, Penzoje, Voroneže ir kituose Pavolgio miestuose dirbo J. Aukštuolis ir aštuonios dešimtys jo įgaliotinių. Tačiau nei J. Aukštuolis, nei draugijos vadovas M. Yčas neturėjo jokio ryšio su Lietuvoje likusia draugijos vadovybės dalimi, kuri su A. Smetona priešakyje, liko vokiečių okupuotame Vilniuje. Vienintelis kanalas, leidęs susižinoti su anapus fronto linijos likusiu draugijos Lietuvos komitetu vedė per neutralias Skandinavijos šalis.

Taigi tą patį 1915-ųjų rudenį Stokholme surengtoje pirmojoje lietuvių konferencijoje, kurioje dalyvavo ir M Yčas, nutariama, kad neutraliose valstybėse – Švedijoje, Danijoje ir Šveicarijoje turi įsikurti Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti CK atstovai, o tokiai misijai Stokholme pasirenkamas J. Aukštuolis. Švedai apie Lietuvą nelabai ką žino, tad J. Aukštuolio laukia nearti dirvonai. Jis dalyvauja Stokholmo burmistro Carlo Alberto Lindhageno vadovaujamo Švedų-lietuvių šelpimo komiteto renginiuose, pasakoja apie savo Tėvynė vietos laikraštininkams, pats rašo į spaudą. Kaip vėliau prisimins M. Yčas, per pirmuosius kelis mėnesius J. Aukštuolis ir jo švedų bičiuliai „jau buvo gana plačiai atkreipę į save švedų visuomenės dėmesį ir niekas jau nebesakė, kad atidengta nauja tauta“.

1919 metų sausio 12 dieną, Švedijai de facto pripažinus nepriklausomą Lietuvą, J. Aukštuolis buvo paskirtas pirmuoju jos pasiuntiniu Stokholme, o tų pačių metų liepos 29-ąją – dar ir Osle. Oficiali diplomato karjeros pradžia nebuvo lengva – prisiminkime, kad tuo metu Lietuvos kariai savanoriai gynė Lietuvos nepriklausomybę ginklu, o diplomatai kovojo už jos pripažinimą visateise tarptautinės bendrijos nare. Tad svarbiausias J. Aukštuolio uždavinys buvo pasiekti, kad Skandinavijos šalys ne tik pripažintų mūsų valstybę de jure, bet ir paremtų jos siekį įstoti į Tautų Sąjungą, o 1920-aisiais jam teko kautis dėl švedų paramos lenkų okupuoto Vilniaus byloje.

Pirmose oficialiose pareigose J. Aukštuolis išbuvo kiek daugiau nei dvejus metus, kol 1922-ųjų vasarį, taupant lėšas pasiuntinybė Stokholme buvo uždaryta, o atstovauti Lietuvai pavesta Kopenhagoje rezidavusiam Jurgiui Savickiui. Tuo tarpu J. Aukštuolis tų pačių metų rugsėjį buvo atšauktas į Kauną ir, kelis mėnesius padirbęs Užsienio reikalų ministerijos Teisių-administracijos departamento direktoriumi, 1923-ųjų vasarį paskirtas Lietuvos atstovu Latvijoje ir Estijoje. Įsikūrusio Rygoje J. Aukštuolio laukė ir lemtingos pažintys, ir svarbios permainos ir nemenki iššūkiai, susiję ne vien su tarnybiniais reikalais.

 

J. Paleckio piršlys

 

Kalbant apie tarnybą, reikia pastebėti, kad Rygoje J. Aukštuolis atsidūrė ne pačiais geriausiais laikais: lėtų trūkumas vertė Užsienio reikalų ministeriją drastiškai karpyti pasiuntinybėms skiriamas lėšas. Nebuvo išimtis ir atstovybė Rygoje: iš ankstesnio pasiuntinio Dovo Zauniaus laikais dirbusių 18 pasiuntinybės tarnautojų liko tik penki, ir tie – ne patys geriausi, tad J. Aukštuoliui dažnai tekdavo ne tik jo pasiuntinio, bet ir pasiuntinybės sekretoriaus bei konsulo darbai.

Buvo pasiuntinybėje ir dar vienas tarnautojas, tiesa, ne diplomatas, kuriam J. Aukštuolis priekaištų neturėjo. Kalbama apie Rygoje užaugusį ir ten iki 1926-ųkų gyvenusį žurnalistą Justą Paleckį, nuo ankstesnės vadovybės laikų dirbusį pasiuntinybės sekretoriumi vertėju, o vėliau organizavusį prie Lietuvos atstovybės spaudos skyrių.

Atrodo, kad dviejų vienmečių pažintis ilgainiui peraugo į bičiulystę. Bet jau taip galima spręsti iš Almonijos Bernadišienės prisiminimų, pateikiamų J. Aukštuolio veiklą tyrinėjusios Istorikės Joanas Čiplytės knygoje „Žmogus – aukščiau visokios kainos“. Vaikystėje su J. Aukštuoliu bendravusi panevėžietė sako, kad J. Aukštuolis dalyvavo Rygoje vykusiose Justo ir Genovaitės (kalbėta, jog net buvęs piršliu). Tačiau ši aplinkybė vėliau neišgelbės J. Aukštuolio nei iš enkavėdistų nagų, nei ši sovietinio Gulago.

Bet grįžkime į trečiojo dešimtmečio Rygą, kur J. Aukštuolio laukė kita pažintis, regis, atnešusi ne vien džiaugsmo, bet ir kartėlio. Bendraudamas su Latvijos sostinės elito atstovais diplomatas, susipažino su turtingo Rygos fabrikanto dukra Birute Berzinš. Netrukus tarp ketvirtą dešimtį baigiančio viengungio ir dukart už jį jaunesnės įspūdingos išvaizdos panelės užsimezgė romantiški jausmai, 1926-aisiais pasibaigę vestuvėmis. Sunku pasakyti, ką jaunutė žavi mergina atrado pusamžiame vyriškyje, kad ryžosi už jo ištekėti. Galbūt patraukė jo ypatinga inteligencija, galbūt paviliojo išorinis diplomatų gyvenimo blizgesys, pilnas priėmimų, kelionių ir pažinčių…  Šiaip ar taip, pora, regis turėjo nedaug bendrų interesų: J. Aukštuolis daug ir sunkiai dirbo, o jo žaviajai žmonai labiau rūpėjo mados ir vakarėliai. Galbūt todėl po 14 bendro gyvenimo metų Birutė nepanorės pasidalinti su savo vyru jį ir jo tėvynę ištikusia lemtimi.

 

Skaudžių praradimų metai

 

Bet kol kas karjeros diplomatas J. Aukštuolis tęsia savo misiją, atstovaudamas Lietuvai Latvijoje, Estijoje, Suomijoje – vėliau jis perkeliamas į Čekoslovakiją, o 1934-ųjų rugsėjį, paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu ir įgaliotuoju ministru Argentinoje, persikelia į Buenos Aires. Kodėl didelį įdirbį turintis diplomatas buvo išsiųstas iš Europos į ne itin didelę reikšmę Lietuvai turėjusią Lotynų Ameriką, taip ir lieka neaišku, tačiau toks ką tik paskirto užsienio reikalų ministro Stasio Lozoraičio sprendimas neatrodo panašus į paaukštinimą. Svarbiausias J. Aukštuolio darbas Argentinoje, o vėliau dar ir Brazilijoje bei Urugvajuje buvo ryšiai su gerokai iškrikusia ir tarpusavio intrigų nestokojusia lietuvių bendruomene, apie kurią galima spręsti tik jau minėtoje J. Čiplytės knygoje pateikiamo diplomato susirašinėjimo.

1939 metų gruodžio pradžioje užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys atšaukė J. Aukštuolį iš Buenos Airių ir paskyrė į solidžiai atrodančias bet nedaug ką lemiančias ministerijos protokolo šefo pareigas. Šis sprendimas galutinai nulėmė tragišką buvusio pasiuntinio lemtį: kitaip, nei daugumą kitų diplomatų, jį 1940-ųjų birželis užklupo Lietuvoje.

Žinoma, dirbdamas Užsienio reikalų ministerijoje, J. Aukštuolis bent jau iki 1940-ųjų rudens turėjo galimybę legaliai išvykti iš Lietuvos, kaip pasielgė nemaža dalis jos valdininkų. Tačiau tokia galimybe jis nepasinaudojo – pasak vienos iš versijų, kurią, remdamasi artimųjų pasakojimais dėsto jau minėta A. Bernadišienė, tokį sprendimą galėjo lemti jo pokalbis su sovietų pasiuntiniu Kaune Nikolajumi Pozdniakovu, tikinusiu: „jeigu tu pats viską užsidirbai, nieko neišnaudojai, tai SSRS gali aukso kėdėje sėdėti, niekas tavęs nejudins“. Sunku pasakyti, ar toks pokalbis iš tiesų įvyko o jei taip – ar J. Aukštuolis buvo toks naivus, kad nuspręstų pasilikti.

Šiaip ar taip, net ir apsisprendęs likti Lietuvoje J. Aukštuolis ėmėsi žygių, kad padėtų iš jos ištrūkti savo pusbroliui M. Yčui, kuriam, kaip stambiam pramonininkui ir bankininkui neišvengiamai grėsė kelionė į Sibirą. Iš paties M. Yčo prisiminimų matyti, kad dar būdamas URM Protokolo šefu, pusbrolis parūpino jam diplomatinio kurjerio dokumentus, su kuriais jis išvyko iš pradžių į Berlyną, o vėliau – per Barseloną – Braziliją, iš kur ketino persikelti į JAV. Deja, šios kelionės M. Yčas nesulaukė – 1941 metų balandžio 5 dieną jis mirė nuo širdies smūgio Rio de Žaneire.

Palikusi vyrą, į Vakarus pasitraukė ir gražuolė J. Aukštuolio žmona. Yra bent pora versijų, pasakojančių, kokiais keliais B. Aukštuolienė pasiekė Šveicariją. Pasak A. Bernadišienės, vyras palydėjęs žmoną iki Lietuvos ir Vokietijos sienos, o pats sugrįžęs į Kauną. Tačiau tuometinio URM Politikos departamento direktoriaus, prisiminimuose rasime kiek kitokią istoriją: J. Aukštuolienė išvykusi ne į Vokietiją, o pas tėvus į Rygą, o iš ten kažkokiu stebuklingu būdu pasiekusi Berną, kur tuomet ir buvo apsistojęs E. Turauskas. Lietuvių diplomatas neva padėjęs B Aukštuolienei vėliau išvykti į Argentiną – greičiausiai tokiu pat keliu, kokiu šią šalį pasiekė pabėgėlis prezidentas Antanas Smetona – per Portugaliją. Matyt, rinktis Argentiną moterį seni ryšiai, nes ten ji vėliau ištekėjo už turtingo italų kilmės verslininko, o apie tolimesnį jos domėjimąsi pirmojo vyro likimu liudija tik J. Čiplytės knygoje pateikiamas atvirlaiškis, 1959-aisiais rašytas krikšto dukrai Jūratei Jašinskatei-Margevičienei. „Kada gavote paskutinė žinią nuo Jono?“ – klausė B. Aukštuolienė, nė nenumanydama, kad J. Aukštuolio kelias jau prieš dešimtmetį baigėsi Mordovijos lageryje.

 

Nuosprendis – po mirties

 

Kad buvusios Lietvos diplomato gyvenimas pasisuks tragiška linkme, buvo galima nujausti jau 1940-ųjų rudenį. Rugsėjo 16-ąją, sovietams panaikinus Užsienio reikalų ministeriją diplomatas liko be darbo ir turėjo persikelti arčiau tėviškės – į Panevėžį. Čia jam pavyko įsitaisyti rusų kalbos mokytoju į miesto I vidurinę mokyklą, tačiau nelaimė jau sėlino iš paskos. 1941-ųjų birželio 14 dieną turėjusiame vykti rusų kalbos egzamine mokytojas nepasirodė. Kaip Panevėžio gimnazijai skirtame prisiminimų rinkinyje pasakoja buvusi J. Aukštuolio mokinė prof. Vanda Zaborskaitė, „keletas berniukų nubėgo pas mokytoją į namus sužinoti, kas atsitiko. Buto šeimininkė paaiškino, kad birželio 14 d. rytą J. Aukštuolį suėmė enkavėdistai. Mokiniai bandė mokytoją surasti geležinkelio stotyje, tarp žmonių prigrūstų gyvulinių vagonų, ketino įduoti bent maisto

Taip J. Aukštuolis atsidūrė Gulago mėsmalėje. Liepos 8 dieną jis kaip „socialiai pavojingas kontrrevoliucinis elementas“ atsidūrė Krasnojarsko srities Kraslago lageryje, kur sutiko ir daugiau žymių buvusių Lietuvos politikos bei visuomenės veikėjų: prezidentą Aleksandrą Stulginskį, švietimo ministrą Juozą Tonkūną, susisiekimo ministrą Jokūbą Stanišauską, teisingumo ministrą Stasį Šilingą. Iš pastarojo prisiminimų galima susidaryti įspūdį apie tai, ką Kraslage teko išgyventi ir J. Aukštuoliui: „Kirtom, kasėm, kelmus rovėm miškų raistų keliams. Eidavom darbams rytą, grįždavom vakare, kartais ligi 6-10 km kalnuotais keliais, apysunkiais darbo įrankiais nešini. Patys pietus virdavom. (…) Kaupiau, kasiau bulves, daržoves. Valėm pievas. Kasinėjau žemes prie statybų. Dariau, tampiau plytas, minkiau molį plikom kojom tinkavimui, kartais jau šaltokam orui esant“ – prisimena buvęs ministras. Be abejo, tokios sąlygos pakirto daugelio kalinių sveikatą ir smarkiai sutrumpino jų gyvenimą, tačiau iki tol J. Aukštuoliui ir jo likimo draugams teko patirti naujų išbandymų.

1942 metų pradžioje buvęs diplomatas drauge su dar 17 žinomų lietuvių buvo dar kartą suimtas, apkaltintas antisovietine agitacija ir propaganda bei kontrrevoliucinės grupės –lietuvių komiteto – organizavimu. Išradingumu enkavėdistai nepasižymėjo ir visiems suimtiesiems parengė standartinį sunaikinimo scenarijų. Po keturių mėnesių surašytame kaltinamajame akte J. Aukštuoliui buvo inkriminuojami ir kiti „nusikaltimai“,  kurių esmė – darbas nepriklausomai Lietuvos valstybei, mat kaltinamojoje išvadoje taip ir teigiama: „ėjo svarbias valstybines pareigas“.

Už visus šiuos „nusikaltimus“ J. Aukštuoliui buvo pasiūlyta mirties bausmė, tačiau bylą dar turėjo peržiūrėti ir galutinį nuosprendį skirti NKVD Ypatingasis pasitarimas. Atsakymo iš Maskvos pasiligojęs kalinys taip ir nesulaukė – 1949 metų spalio 28 dieną jis mirė nuo tuberkuliozės ir išsekimo. Tačiau stalininė represijų mašina traiškė savo priešą ir mirusį. Nuosprendis 25 metai kalėjimo – buvo priimtas tik 1952 metų vasario 27 dieną. Ir balandžio 17-ąją Kraslago prokuroras nurodė nutraukti bylą buvusiam diplomatui ir dar dešimčiai iki nuosprendžio paskelbimo mirusių kaltinamųjų. Sovietinio „teisingumo“ požiūriu J. Aukštuolis ir toliau liko priešas ir nusikaltėlis. Ir tik 1988-aisiais, jau Atgimimo priešaušryje LSSR prokuratūra po ilgų aiškinimųsi su kagėbistais pagaliau nutarė, jog visą gyvenimą savo Tėvynei paskyręs Lietuvos diplomatas buvo apkaltinas nepargrįstai.

Lietuvos žinios, 2015-10-30

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s