Aplenkęs savo laikmetį                         

AL-51128-01

 

Sovietmečiu minėti Vytauto Andriaus Graičiūno vardą buvo uždrausta, nors tuo metu jį citavo solidžiausi Vakarų moksliniai žurnalai. Jis nepritapo tarpukario Lietuvoje, o stalininiais metais mėgino propaguoti vakarietišką vadybos teoriją ir buvo sutraiškytas represijų mašinos. Šiandien jo vardu pavadinta sostinės gatvė ir Kauno aukštoji mokykla. Prisiminkime dramatišką šio žmogaus gyvenimo istoriją.

 

Aras Lukšas

 

Sovietmečiu augusi ir brendusi karta apie Vytautą Andrių Graičiūną nežinojo nieko arba beveik nieko. Apie jį tuomet buvo girdėjęs nebent nedidelis būrelis specialistų, kuriam buvo prieinami Vakaruose leidžiami vadybos mokslo leidiniai. O ir pats žodis „vadyba“, lietuvių kalboje atsiradęs būtent V. A. Graičiūno dėka, tuomet plačiai nevartotas – toks „kapitalistinis“ mokslas sovietinei planinei ekonomikai nebuvo reikalingas.

Tad juo labiau keistai atrodo faktas, kad pasaulyje pripažintas vadybos teoretikas savo idėjas galėjo skleisti stalininėje epochoje. Juolab, kad V. A. Graičiūnas nebuvo pripažintas net ir tarpukario Lietuvoje. Ne veltui kalbama, kad šis žmogus buvo keliais dešimtmečiais pralenkęs savo epochą. Tad net nepriklausomoje Lietuvoje jo idėjų kratėsi net ir pažangiausi pramonininkai, tokie kaip Jonas Vailokaitis, į jo balsą nelabai įsiklausydavo ir valstybinės institucijos. O ką jau kalbėti apie sovietinę sistemą, kuri prie jos nepritapusį mokslininką tiesiog nužudė.

V.A.  Graičiūnas ne kartą galėjo pasirinkti kitokį likimą. Tačiau meilė žmonai ir tėvų žemei jį kaskart vertė priimti sprendimus, nulėmusius būtent tokią baigtį. Prisiminkime Čikagoje gimusio ir Vakaruose daug pasiekusio mokslininko kelią į stalininį Gulagą.

 

Laukė puiki karjera

 

Ši istorija prasidėjo 1889-aisias, kuomet uždraustos lietuviškos spaudos platintojas, o vėliau – žinomas gydytojas Andrius Graičiūnas, gelbėdamasis nuo caro valdžios persekiojimų, su žmona persikėlė į Ameriką ir įsikūrė Čikagoje. Čia 1998 metų rugpjūčio 17 dieną į ir atėjo pasaulį Vytauto ir Uršulės Graičiūnų pirmagimis Vytautas Andrius.

Vaiko gyvenimo pradžia nebuvo džiaugsminga – augti teko be motinos, kuri mirė 1901-aisiais, vos pagimdžiusi jaunesnįjį sūnų Algirdą Andrių. Abu berniukai augo globojami tarnaitės. Atrodo, kad tėvas taip pat negalėjo skirti vaikams daug dėmesio, ypač vyresnėliui, mat tuo metu pats krimto medicinos mokslus, o vėliau aktyviai dalyvavo visuomeniniame emigrantų gyvenime. Vis dėl to V. Graičiūnas darė viską, kad išleistų sūnus į mokslus.

1914-aisiais Vytautas Andrius įstojo į Čikagos universitetą, kuriame studijavo taip, kaip ir daugelis jaunų amerikiečių – dirbdamas fabrikuose – iš pradžių – tekintoju, vėliau  – ekonomistu. Mokslų tąsyk nebaigė – susižavėjęs lėktuvais įstojo į JAV karo aviaciją. Tai nebuvo atsitiktinis V. A. Graičiūno biografijos viražas. Kaip pastebi jo gyvenimą tyrinėjęs istorikas Jonas Rudokas, net ir po karo rašytuose laiškuose prisiminimai apie „lakiojimus“ ne tik įdomūs skaityti, bet ir gerai charakterizuoja jų autorių. „Lakiot puikiai sekas, bet niekas kitas man nesiseka“, – viename laiške būsimai žmonai pripažįsta V. A. Graičiūnas.

Tačiau tai ne visai tiesa: aviacijos rezervo leitenantui puikiai sekėsi ir kitur: 1923-aisiais jis sėkmingai baigė  i Čikagos Armoro technologijos institutą, įgydamas bakalauro laipsnį mašinų gamybos technologijos srityje. Dabar jauno inžinieriaus laukė puiki karjera ir aprūpinta buitis. Labai gali būti, kad V. A. Graičiūnas taip ir būtų nugyvenęs sėkmingą antrosios išeivijos kartos lietuvio gyvenimą Amerikoje ir šiandien net neturėtume progos jį prisiminti. Jei ne lemtingas susitikimas su pussesere, dramatiškai pasukęs jo likimą visai kita vaga. Bet apie tai – kiek vėliau, o dabar prisiminkime, kas buvo toji pusseserė ir kokie keliai Lietuvoje gimusią merginą atvedė į Čikagą pas V. A. Graičiūną.

 

Lemtingas apsisprendimas

 

Uršulė Babickaitė buvo gydytojo V. Graičiūno sesers Agotos Graičiūnaitės-Babickienės duktė. Ji gimė 1897 metų gegužės 1 dieną Lauksminiškių kaime netoli Kupiškio. Padedama Amerikoje gyvenusio dėdės, baigė Kupiškio pradžios mokyklą, vėliau – Panevėžio gimnaziją. Būtent ten ir pasireiškė merginos polinkis į sceną: ji dalyvavo miesto lietuviškuose renginiuose, dainavo chore, šoko, deklamavo eiles.

Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Uršulė išvyko į Peterburgą. Kad padėtų sunkiai besiverčiančiai motinai, mokytojavo Putilovo fabriko pradžios mokykloje, vėliau, baigusi medicinos seserų kursus, dirbo karo ligoninėje. Imperijos sostinėje Uršulė sutiko ir pirmąjį savo gerbėją – jauną poetą Balį Sruogą. Šis susitikimas buvo labai svarbus – būtent B. Sruogos paskatinta, ji 1915-aisiais įstojo į Imperatoriškąją konservatoriją ir dramos kursus. Būtent jo dėka, Uršulė visiems laikams gavo sceninį vardą Unė, kas lietuviškai turėjo reikšti „vienintelė“.  „Tai ispaniškas vardas Una. Jei rašysi Unia, tai bus lenkiška transkripcija. Todėl lietuviškai bus Unė. Baigta, tylėk“ –  kaip kirviu nukirto B. Sruoga.

B. Sruoga buvo ne vienintelis U. Babickaitės gerbėjas Peterburgo laikais, tad niekas, nei ji pati negalėjo numatyti, jog likimas jai lems ištekėti už Amerikoje gyvenančio jaunuolio ir dar tikro savo pusbrolio. Nedaug trūko, kad vedybomis būtų pasibaigusi merginos pažintis su B. Sruogos varžovu dailininku Pauliumi Galaune, jei užsimezgusių jausmų nebūtų užgesinęs Unės globėjas vyskupas Jonas Ciepliakas, nusprendęs, kad ši meilė pernelyg ankstyva.

1918-aisiais U. Babickaitė sugrįžo į Lietuvą ir tuometinės lietuviškos scenos grandams Antanui Sutkui, Konstantinui Glinskiui ir Juozui Vaičkui prisistačiusi kaip „režisorė“, gavo galimybę vadovauti Dainos bei scenos vaidintojų būreliui. Mergina entuziastingai ėmėsi darbo – mokė neprofesionalius aktorius, siūdavo spektakliams drabužius o kartais net imdavosi scenos darbininko vaidmens. Žinoma, miesto teatre rodomuose spektakliuose vaidino ir ji pati, tačiau ne visi tuo džiaugėsi – jauna, vos dvidešimties sulaukusi aktorė susilaukė tiek apkalbų, kad jai norėjosi kuo greičiau dingti iš Kauno.

Taigi, 1919-aisiais U. Babickaitė su pirma diplomatine misija išvyko į JAV ir apsigyveno dėdės Andriaus namuose, kur jos laukė susitikimas su metais jaunesniu pusbroliu Vytautu Andriumi. Šiam Unė padarė tokį įspūdį, kad, pasak atsiminimus apie U. Babickaitę rašiusio vertėjo  Linos Brogos, šis apsisprendė padovanoti jai visus savo gabumus ir visą gyvenimą.

Vytautas Andrius ir Unė oficialiai susituokė  1924 metų liepos 3 dieną, tačiau, sprendžiant iš judviejų laiškų ir biografų pastebėjimų, bendras jų gyvenimas prasidėjo keleriais metais anksčiau. Tiesa, bendru jį pavadinti galima su išlyga – ir prieš santuoką, ir po jos, pora dažniau buvo atskirai, nei drauge. Unė vaidino Čikagos, Niujorko, Vašingtono teatruose, Vytautą Andrių vadybos patarėjo darbas taip pat mėtė po įvairius Amerikos miestus. Tačiau Unės dėka, jų gyvenimas jau tuomet įgavo aiškią kryptį ir ta kryptis buvo Lietuva.

 

Viltys ir nusivylimai

 

Čia turime pastebėti, kad U. Babickaitė niekuomet nesiejo savo ateities su Amerika – tą liudija faktas, kad ji atsisakė priimti JAV pilietybę. Tuo tarpu V. A Graičiūnui Lietuva buvo niekada nematytas kraštas, su kuriuo jį siejo tik tėvo pasakojimai ir migloti sentimentai. Tačiau žmonos troškimas sugrįžti į Tėvynę buvo toks stiprus, kad antros kartos emigrantas net svarstė dėl jo paaukoti savo karjerą. „Aš tavim daug daugiau pasitikiu kaipo artiste negu savim kaipo inžinierium (…). Jei rastųs daugiau tokių jėgų, mes galėtume patys sutvert Filmų kompaniją Lietuvoj“ – viename laiške žmonai rašo V. A. Graičiūnas, o vėlesniame jau dėsto aiškią ateities viziją: „Po tam, tarpe 40 metų ir mirties, galėsim pašvęst gyvenimą pasidalindami mokslu su mūsų lietuviais (…) ir gal pakelsim kiek Lietuvos galvą tautų tarpe“.

Įgyvendinti šią viziją pirmoji ėmėsi Unė. 1926-ųjų vasarį atvykusi į Lietuvą, ji ėmėsi ruošti kelius vyrui ir šis tais pačias matais įsidarbino techniniu vedėju „Metalo“ fabrike, priklausiusiame žymiam pramonininkui ir bankininkui Jonui Vailokaičiui. Greitai V. A. Graičiūnas fabrikantui pasiūlė revoliucingą idėją – pradėti surinkinėti Kaune amerikietiškus automobilius „Ford“, skurtus Europos rinkai. Deja, entuziastingo inžinieriaus laukė nusivylimas – net ir tokiam pažangiam kapitalistui, kaip J. Vailokaitis ši mintis pasirodė visiška utopija. Supratęs, kad savame kieme pranešu nebūsi, V. A. Graičiūnas su Une 1927-ųjų lapkritį išvažiavo į Vakarų Europą.

Atrodytų, kad taip nesvetingai sutiktas V. A. Graičiūnas galėjo visam laikui atsisakyti ketinimų dar kartą pamėginti laimę tėvų žemėje. Juo labiau, kad ir jam, ir Unei, Europoje sekasi kur kas geriau, nei Lietuvoje. Vytautas Andrius dirba gerai apmokamą vadybos konsultanto darbą Vokietijoje, Olandijoje, Šveicarijoje, o 1933-aisias paskelbia teorinį vadybos darbą „Organizacijos vidiniai ryšiai“, pelniusį jam pasaulinį pripažinimą. Unė steigia teatro studiją Londone, gastroliuoja Paryžiuje, jos nuotraukos puikuojasi ant prancūziškų žurnalų viršelių. Pora įsigyja vilą Šveicarijoje, kuriasi ir Paryžiuje, bendraudama su pasaulio kultūros sostinės menininkais. Pinigų dabar yra tiek, kad juos galima investuoti į Unės spektaklius, atsisakant prodiuserių paslaugų.

Tačiau paskui laimę jau slenka ir negandos šešėlis. 1931—aisiais Unei atsinaujina akių liga, kurią ji gavo dar Amerikoje, besifilmuodama po akinančiais prožektorių spinduliais. Maža to, aktorė patenka net į dvi avarijas, po kurių tenka operuotis ir ilgai gydytis. Lyg to būtų negana, Europą užgriūna ekonominė krizė, tirpdanti ir šeimos pajamas, ir santaupas. Į desperaciją puolusi Unė net nori užsidaryti į vienuolyną, tačiau nuo tokio žingsnio ją atkalba prelatas Adomas Jakštas.

1935-aisiais, atsigavusi nuo patirtų smūgių, Graičiūnų pora priima sprendimą dar kartą grįžti į Lietuvą, šįkart – jau visam laikui. V. A. Graičiūnas, jau kartą nusivylęs lietuvių verslininkais, įsitaisė į valdišką tarnybą – dirbo vadybos patarėju Krašto apsaugos ministerijoje, dėstė universitete, subūrė Mokslinės vadybos draugiją, o laisvalaikiu kūrė Lietuvos ekonomikos viziją.

Unei sekėsi kur kas prasčiau – nepanorusi veltis į intrigas ir konfliktus su to meto primadonomis, ji net nepamėgino įsitvirtinti Valstybės teatre, pasitenkindama darbu mėgėjiškoje Šaulių Sąjungos trupėje ir retkarčiais paskaitydama eilėraščių per radiją. Tačiau vyro entuziazmas ir optimizmas  ją džiugino. Kaip džiugino ir jo planai persikelti iš Laikinosios sostinės į atgautąjį Vilnių. „Susižavėjęs Vilniumi. Naujų darbų perspektyvos (elektros stoties direktoriumi). Vilniuje daug malonesni žmonės (čia ir tie patys kauniečiai atsigauna)“ – 1940 balandį rašė žmonai V. A. Graičiūnas.

 

Apsisprendė likti Tėvynėje

 

Tačiau šiai svajonei nebuvo lemta išsipildyti. 1940-ųjų birželis Graičiūnų šeimą užklupo Kaune. Nemaža dalis inteligentų, nenorėdami likti po okupantų padu, tą vasarą ieškojo galimybės pasitraukti – turėjusi bent kokį ryšį su Vokietija, stengėsi repatrijuoti, kiti mėgino tiesiog pereiti sieną, kol jos apsaugos neperėmė NKVD pasienio kariuomenė.

Amerikos pilietybę turėjusiam V. A Graičiūnui išvykti buvo paprasta, tačiau nei jis, nei Unė to nepadarė. Kodėl – sunku pasakyti, tačiau negalima atmesti ir tam tikro naivumo – nei vienas, nei antras, matyt, nesitikėjo, kad tos vasaros įvykiai baigsis Lietuvos valstybės likvidavimu. Maža to, Unė tautininkų nemėgusi Unė netgi džiaugėsi valdžios pasikeitimu, apie ką liudija dėdei į Ameriką rašyti jos laiškai.

Iš tiesų, sovietai V. A. Graičiūno ne tik nelietė, bet ir paskyrė į neblogas pareigas –  jis buvo pakviestas Techninio skyriaus viršininku į Vietinės pramonės liaudies komisariatą, kuriam tuo metu vadovavo Motiejus Šumauskas. O ir 1944-aisiais, kai nuo sugrįžtančios Raudonosios Armijos jau bėgo dešimtys tūkstančių lietuvių. V. A Graičiūnas apsisprendė likti Tėvynėje.

Tų pačių metų vasarą jau minėtas M. Šumauskas, tuomet ėjęs Lietuvos SSR Liaudies komisarų tarybos pirmininko pavaduotojo pareigas pasikvietė V. A. Graičiūną dirbti Pramonės skyriaus vedėju. Tačiau neilgam, vos pusmečiui – galimas dalykas, kad koją pakišo Amerikos pilietybė. Dar pusmetį padirbėjęs projektavimo organizacijose, V. Graičiūnas, nors ir neturėjęs mokslinio laipsnio, pradėjo eiti docento pareigas Kauno Universiteto Statybos fakultete. Kaip galima spręsti iš to meto studentų prisiminimų, šis dėstytojas labai išsiskyrė iš kitų – atsinešdavo savo knygų, čia pat versdavo jas iš anglų kalbos, aiškino kaip praktiškai pritaikyti amerikiečių inžinieriaus Francio Tayloro mokslinio valdymo teoriją, organizuodavo dalykinius žaidimus, apie kuriuos tais laikais niekas nebuvo girdėjęs.

Galima tik stebėtis, kad tokie dalykai apskritai buvo įmanomi stalininiais laikais – juk vakarietiška vadyba Sovietijoje buvo laikoma kenksmingu pseudomokslu.  Tačiau neišsilavinę partokratai, čekistai ir mažiau išprusę kolegos, matyt, nelabai suprato, ką savo paskaitose iš tiesų dėsto lietuviškos vadybos pradininkas. Žinoma tol, kol negavo komandos pulti.

 

Juodi teroro debesys

 

Galimas dalykas, kad V. A. Graičiūnas ir būtų išvengęs tragiškos lemties, jei, pasibaigus karui virš Sovietijos nebūtų pradėję tvenktis artėjančio naujo masinio teroro debesys. Senstantis ir vis gilesnės paranojos valdomas J. Stalinas tuomet savo rūstybę nukreipė į žydų tautybės asmenis – menininkus, mokslininkus, gydytojus. Norėdamas įtikti šeimininkui, vyriausiasis J. Stalino ideologas SSKP CK sekretorius Andrejus Ždanovas kaip mat iškėlė kovos su „keliaklupsčiavimu prieš Vakarus“, o vėliau – ir su „kosmopolitizmu“ vėliavą ir spaudoje bei darbo kolektyvų susirinkimuose nuvilnijo neregėta „demaskavimų“ banga. Atrodė, kad Kremliaus tironas ruošėsi paleisti dar vieną mėsmalę, savo mastais nenusileidžiančią siaubingam 1937-ųjų terorui.

Tiesa, Lietuvą šis vajus užkliudė tik pačiu krašteliu: po nacių okupacijos čia liko labai nedaug žydų, o ir tie patys nevaidino lemiamo vaidmens nei moksle, nei kultūroje. Taigi, „kosmopolitų“ ir „keliaklupsčiautojų“  čekistams teko ieškoti tiesiog tarp vakarietiško mentaliteto inteligentų. Taip viena iš pirmųjų kampanijos aukų tapo Vilniaus dailės instituto profesorius Levas Karsavinas: 1949-aisiais jis buvo suimtas apkaltintas „už dalyvavimą organizacijoje, siekusioje nuversti Sovietų valdžią ir atkurti SSRS kapitalistinę santvarką“ ir nuteistas dešimčiai metų lagerių, iš kurių nebegrįžo.

Ar reikia sakyti, kad V. A. Greičiūnas stalinistų požiūriu priklausė tai pačiai inteligentų kategorijai. Belieka tik stebėtis, kad jam buvo leista taip ilgai likti laisvėje, o juo labiau – dėstyti universitete. Tačiau tai galbūt galima paaiškinti ypatingu V. A. Greičiūno atsargumu ir santūrumu – kitaip, nei L. Karsavinas, jis neleido sau veltis į politines temas ir viešai šaipytis iš „tautų tėvo“. Kita vertus, stalininės santvarkos akyse jis turėjo būti kaltas jau vien todėl, kad yra JAV pilietis ir palaiko ryšius su šios šalies ambasada. Čia V. A. Greičiūnas lankėsi du kartus – 1947-aisiais, kuomet į Maskvą vyko su studentų ekskursija, ir 1948-aisiais, norėdamas prasitęsti pasą. To užteko, kad prasidėtų pjudymas – tais pačiais metais „amerikonas“ už socialistinei visuomenei svetimų idėjų skleidimą buvo pasmerktas fakulteto darbuotojų susirinkime ir išmestas iš universiteto. Susirasti kitą darbą buvo nelengva – kad įsitaisytų inžinieriumi „Silvos“ kojinių fabrike V. A. Greičiūnui teko atsisakyti Amerikos pilietybės. Tačiau represijų volas jau buvo nesustabdomas – 1951 metų balandžio 19-osios naktį į Graičiūnų namus įsiveržė čekistai.

Pusantros paros trukusi krata davė nedaug rezultatų – vakarietiškos knygos, paskaitų konspektai, rankraščiai, tarpukario žurnalai ir Lietuvos bei JAV vėliavos, vėliau tapsiančios kone pagrindiniais įkalčiais V. A. Graičiūno byloje. Tą pačią dieną jis buvo suimtas o po kurio laiko atsidūrė Maskvos Lefortovo kalėjime. Niekuo nepadėjo (o ar galėjo ir norėjo padėti?) ir buvęs viršininkas M. Šumauskas, pas kurį U. Graičiūnienė ne kartą bėgo prašyti užtarimo.

 

Nuosprendis prilygo mirčiai

 

Tiesa, pačios Unės MGB kol kas nelietė. Gal ir nebūtų palietę, jei ši nebūtų pakėlusi tokio didelio triukšmo, mėgindama išgelbėti vyrą. Tuomet, dėl šventos ramybės čekistai nutarė „susemti“ abu. Birželio 19-ąją po dar vienos kratos suimta Unė Graičiūnienė taip pat iškeliavo į Lefortovą. Matyt, moterį čekistai nusprendė panaudoti kaip jauką – į jos kamerą įmesta MGB agentė mėgino rasti naujų „kabliukų“ , tačiau nieko svarbaus neišgirdo, o ir išgirsti nebuvo ko.

Taigi, Unei buvo pateiktas standartinis kaltinimas antisovietine agitacija ir propaganda, kuri buvo galima pritaikyti kiekvienam. Tuo tarpu V. A. Greičiūno laukė didesnės bėdos – jo kaltinamojoje išvadoje atsirado šnipinėjimas JAV naudai. Tam pasitarnavo ir jo ankstesni kontaktai su Amerikos diplomatais (net ir tie, kurių būta nepriklausomos Lietuvos laikais), ir ta pati JAV vėliava, kuria kaltinamasis neva rengėsi mosuoti pasitikdamas į Kauną įžengiančią Amerikos kariuomenę. Už šiuos „nusikaltimus“ stalininis teismas V. A. Greičiūnui atseikėjo, kaip tais laikais sakyta, „vaikišką“ bausmę – 10 metų lagerių sau turto konfiskavimu. Unė atsipirko penkeriais metais nelaisvės.

V. A. Graičiūnui toks nuosprendis, deja, buvo, tolygus mirčiai. Nepelnyta bausmė sugniuždė jį akimirksniu. Tame pačiame lageryje buvęs politinis kalinys Kęstutis Lakickas susitikimą su V. A. Graičiūnu po daugelio dešimtmečių prisimins taip: „Persimetėme keliais sakiniais. Supratau, kad šis kultūringas, išsimokslinęs žmogus įkritęs į gilią depresiją ir jau nieko nebesitiki. (…) Padrikai pasakojo apie savo darbą, gyvenimą užsienyje ir sakė, kad išlikti gyvam nėra šansų, o jis galėjo žmonėms dar daug duoti gero, aimanavo, kad gyvenimas šitaip greitai ir netikėtai baigėsi“.

Ir iš tiesų, lageryje V. A. Graičiūnas ištvėrė vos tris mėnesius. Pasak J. Rudoko, yra net kelios jo mirties versijos – vieni kalba, kad jis nusimarinęs badu, kiti, kad pasikoręs antklodės atraiža, treti – kad V. A Graičiūną užmušė kriminaliniai nusikaltėliai. Tikros tiesos niekas niekada nesužinos, tačiau turbūt teisus lagerius ištvėręs rašytojas ir vertėjas Antanas Dambrauskas, kuris viename laiške pranešdamas apie V. A Graičiūno mirtį, rašė: „Kai dūšia palūžta, kūnas ir nedideliam vargui neatsparus“.

O štai Unės lageriai nepalaužė. Mirus J. Stalinui, ji drauge su tūkstančiais amnestuotų politinių kalinių sugrįžo į Tėvynę, iškalėjusi 22 mėnesius. Palūžo moteris vėliau, kai sužinojusi apie vyro žūtį ,beviltiškai kovojo dėl jo reabilitavimo. Deja, 1959-aisiais iš SSRS Generalinės prokuratūros atėjo atsakymas, kad V. A Graičiūnas nuteistas teisingai.

1961-aisiais rašytoje autobiografijoje U. Graičiūnienė rašė: “Grįžusi Tėvynės, sužinojau, kad mano vyras kažkur kalėjimuose mirė. Tas numarino ir mane. Aš niekaip negaliu po tokios žinios atsigauti ir linksmu žingsniu iškeliauju į nebūtį“.

Tų pačių metų rugpjūčio 1-ąją U. Graičiūnienė mirė. Sakoma, kad atsitiktinai, dėl kraujo užkrėtimo, įsidūrusi į pirštą. Bet gal ji išėjo todėl, kad palūžusi dvasia tiesiog norėjo būti su tuo, kurio antkapyje ant tuščio kapo Palėvenės kapinėse liko įrašyti žodžiai: „Mylimasis, tavo meilė didesnė už mirtį.“

Lietuvos žinios, 2015-11-27

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s