Visuomenės konsolidacijos vyriausybė negandų akivaizdoje

 

 P-11893

1939 metų gruodį savo programą Seimui pristatė vadinamoji „visuomenės konsolidacijos Vyriausybė“, kuriai buvo lemta tapti paskutiniuoju nepriklausomos Lietuvos ministrų kabinetu. Šiandien prisiminkime šiai vyriausybei tekusius iššūkius ir dramatiškus jos ministrų likimus.

 

Aras Lukšas

„Gerbiamieji seimo atstovai! Ypatingai sunkiomis aplinkybėmis naujai vyriausybei tenka pradėti darbas. Karas toliau plečiasi. Jo padariniai vis daugiau ir skaudžiau paliečia mūsų kraštą. Tokiais audringais laikais pagrindinis kiekvienos vyriausybės uždavinys yra išsaugoti tautos ir valstybės gyvybę“. Tokiais žodžiais programinę kalbą Seime 1939 metų gruodžio 6 dieną pradėjo paskutinysis nepriklausomos Lietuvos ministras pirmininkas

Iš tiesų, naujajam ministrų kabinetui darbą teko pradėti dramatiškomis aplinkybėmis, kurių ankstesnio ministro pirmininko Jono Černiaus pečiai tiesiog neatlaikė. Ekonominiai sunkumai, užgriuvę Lietuvą, netekus vienintelio uosto, per kurį buvo išvežama daugiau nei trys ketvirtadaliai, o įvežama daugiau kaip du trečdaliai visų prekių. Gresianti bankų griūtis, indėlininkams puolus masiškai atsiiminėti indėlius. Stringanti žemės ūkio reforma. O svarbiausia – kanonadų griausmas Vakaruose, nuo kurio Lietuva bandė prisidengti neutralitetu, kurio niekas negarantavo ir niekas negynė. Ir pagaliau – nelemtoji 1939 metų spalio 10-osios sutartis su sovietais, po kurios, mainais į gražintą Vilnių Lietuvoje atsirado Raudonosios Armijos įgulos. To aštuonis mėnesius dirbusiai A. Černiaus vyriausybei buvo per daug – 1939 metų lapkričio 21 dieną jo kabinetas pareiškė atsistatydinąs.

Tokiomis aplinkybėmis suformuoti naują vyriausybę nebuvo paprastas uždavinys. Tautininkai prezidentą A. Smetoną sudaryti kabinetą vien iš jų atstovų – esą, dabar Lietuvai kai niekad reikia visiškai monolitinės ministrų komandos. Tačiau toks sprendimas vargu ar buvo įmanomas – po ilgų tautininkų vienvaldystės metų prezidentas jau buvo sutikęs, kad į ankstesnį J. Černiaus kabinetą kaip privatūs asmenys įeitų ir krikščionių demokratų bei liaudininkų atstovai. Būtent todėl J. Černius buvo pramintas vilties premjeru. Daužyti šią viltį gilios politinės ir moralinės krizės sąlygomis galėjo būti pragaištinga. Taigi, A. Smetona ir toliau neprieštaravo sutikdamas, kad ir į naujojo kabineto sudėtį neformaliai įeitų tie patys opozicionieriai.

Galima sakyti, kad A. Merkys, kaip ir jo pirmtakas, tapo kompromisine figūra. Jis buvo autoritetingas tautininkų veikėjas ir garsėjo kaip geras administratorius, todėl galiausiai su jo kandidatūra sutiko ir tautininkai, iš pradžių nenorėję dalyvauti kabineto darbe drauge su opozicijos žmonėmis, ir opozicija, kuri pradžioje kratėsi darbo su premjero būtent todėl, kad jis buvo vienas iš tautininkų šulų.

Beje, sovietmečiu nė iš šio nė iš to buvo atsiradusi kitokia A. Merkio paskyrimo versija. 1969 metais žurnale „Švyturys“ paskelbtuose paskutiniojo premjero sūnaus Gedimino atsiminimuose tvirtinama, kad jo tėvas vadovauti vyriausybei buvo paskirtas mainais į jaunesniems tautininkams duotą pažadą skirti pinigų dienraščiui „Lietuvos aidas“. Tačiau žinant, kad paskutinis žodis tokiuose dalykuose priklausė ne jaunesniems ir radikalesniems tautininkams, o nuosaikesniam ir ne kartą visus savo karštakošius pergudravusiam A. Smetonai, tokia versija atrodo daugiau nei juokinga. Juo labiau neįtikėtinai atrodo ir to paties rašinio teiginiai, kad prieš pat sovietinę okupaciją Prezidentas ruošėsi atstatydinti A. Merkį, sudaryti kabinetą iš „fašizmu“ besižavinčių jaunesnių partijos bendražygių ir paprašyti Vokietijos įvesti į Lietuvą kariuomenę. Tuo sunku patikėti, nes tuomet nė aštuoniolikos neturėjęs premjero sūnus tokių paslapčių negalėjo žinoti, tad susidaro įspūdis, jog šį atsiminimų pluoštą apskritai rašė ne G. Merkys, o koks nors etatinis KGB „rašytojas“. Kam to reikėjo, iki šiol tebėra paslaptis.

 

Nenormaliems laikams – nenormalūs įstatymai

 

Bet grįžkime prie paskutiniosios vyriausybės laukusių sunkiai išnarpliojamų problemų, kurių viena rimčiausių buvo tais metais prasidėjęs ekonomikos nuosmukius. Finansinius valstybės sunkumus gilino ne tik bendra ekonominė padėtis karo apimtoje Europoje, ne tik prarasta Klaipėda, bet ir nustekentas Vilniaus kraštas, kurį reikėjo ir pamaitinti, ir sušildyti (o žiema tais metais kaip tyčia buvo rūsti ir atšiauri). Be to, Lietuvai teko rūpintis ir Antrojo pasaulinio karo pabėgėliais iš Lenkijos, ir savais bedarbiais, ir nuo sumenkusios užsienio prekybos kenčiančiais ūkininkais. „Valstybės iždo lėšos senka, o skaičius rankų, jo pagalbos siekiančių, vis daugėja“, – 1939 metų lapkričio 29-oios kalboje pastebėjo A. Smetona. Ši frazė buvo labai svarbus signalas A.  Merkio kabinetui. Pažiūrėkime, kaip vyriausybei pavyko tvarkytis su rimtomis ekonominėmis ir socialinėmis problemomis.

Kaip tvarkytis su valstybės ūkiu ir finansais tokiomis sunkiomis sąlygomis, tuometinei Lietuvos vyriausybei diktavo ir daugelio Europos šalių patirtis, tarkime, Italijos diktatoriaus Benito Mussolinio propaguota korporacinio ūkio doktrina, skalbusi, kad kiekviena ūkio šaka turi tarnauto ne pavienio kapitalisto, o visos tautos interesams. Tokiai doktrinai su tam tikromis išlygomis, simpatizavo ir A. Smetona. O štai A. Merkys, dar būdamas tik seimo nariu, siūlė sudaryti „ekonominį generalinį štabą“, tačiau tuomet liko nesuprastas. „Šiandien mes esame tos idėjos realizavimo kelyje, nes norime visus ekonominius reikalus sukoncentruoti Finansų ministro asmenyje“, – svarstant 1940-ųjų biudžetą iš Seimo tribūnos pareiškė premjeras.

Šie kabineto vadovo žodžiai paženklino staigų posūkį į valstybinį ekonomikos reguliavimą, suteikusį finansų ministrui Ernestui Galvanauskui kone diktatoriškus įgaliojimus kištis kone į visas ūkio sritis. Tam 1940 metų gegužės 7-ąją Seimas priėmė Vyriausybės pateiktą „Nepaprastuoju metu tautos ūkiui tvarkyti įstatymą“, kurį vėliau papildė „Kainų priežiūros“ ir „Darbo rikiavimo“ įstatymai. Tokius valdžios žingsnius kai kas vadino vos ne komunistiniais, tačiau A. Merkys trauktis neketino. „Mes žengiame į naują ekonominio gyvenimo fazę, į dirigavimo fazę. Mes esame apsupti valstybių, kur ūkis taip diriguojamas, bet pas mus tas dirigavimas bus sil­pnesnis, negu mūsų kaimynų“, – aiškino Seimui Vyriausybės vadovas.

Remdamasis minėtais įstatymu, E. Galvanauskas įgijo teisę reikalauti iš nebeveikiančių įmonių atnaujinti gamybą, Priešingu atveju, joms galėjo būti apribota teisė naudotis savo turtu. Be to, Finansų ministrui buvo pavesta nustatyti verslo įmonių darbo trukmę, tvirtinti jų veiklos planus bei kontroliuoti jų vykdymą, įvesti leidimus tam tikrų prekių importui bei eksportui, reguliuoti prekybos antkainius ir daugybė kitų dalykų. Kitaip sakant, 1940-ųjų pradžioje dešinioji vyriausybė ėmėsi kurti ūkio modelį, nedaug besiskiriantį nuo tos socialistinės planinės ekonomikos, kurią Lietuva gavo, atėjus sovietams.

Maža to, drastiškas ūkio reguliavimas buvo grindžiamas iš esmės policinėmis priemonėmis:  nesilaikantieji ūkio ministro patvarkymų buvo bauginami ne tik didelėmis baudomis, bet ir rizikavo pusmečiui atsidurti kalėjime Tuo pat metu didelių įgaliojimų valdžios buvo įduotos ir Vidaus reikalų ministerijai. Jos vadovas Kazys Skučas 1940-ųjų kovą pateikė Seimui „Darbo jėgos rikiavimo“ įstatymo projektą, numatantį grynai administraciniais metodais  sustabdyti žmonių plūdimą į miestus, pervežti žemės ūkio darbininkus iš „perteklingų vietų į tas, kur jų trūksta“, o vėliau – grąžinti į kaimą visus iš ten pabėgusius asmenis, varyti studentus ir inteligentiją į talkas dirbti sezoninių žemės ūkio darbų, dirbti prie melioracijos ir miškų apželdinimo, kelių tiesimo…

Be abejo, toks posūkis į reguliuojamą ūkį ir priverstinį entuziazmą nebuvo ir negalėjo būti populiarus nei visuomenėje, nei Seime, kuris, kitaip nei daugelis mano, nebuvo vien pritariamasis tautininkų balsas. Vyriausybės vadovui ir jos nariams teko ne kartą įrodinėti, kad be naujųjų įstatymų iš sunkios padėties išlipti tiesiog neįmanoma. „Nenormalūs laikai gimdo ir nenormalius įstatymus“, – viename Seimo posėdyje aiškino E. Galvanauskas.

Vis dėlto reikia pripažinti, kad šis geležinis apynasris davė gerų rezultatų: vyriausybei pavyko suvaldyti šlyjančius šalies ūkio reikalus, išvengti rimtos ekonominės ir finansų krizės ir priimti subalansuotą 1940 metų biudžetą, o eiliniai Lietuvos gyventojai beveik nepajuto Europoje vykstančio karo įtakos.

 

Pelėno ginčas su smaugliu

 

Deja, įgyvendinti svarbiausios savo programinės nuostatus  – tarptautinių kataklizmų akivaizdoje išsaugoti  valstybės gyvybę  – „visuomenės konsolidacijos vyriausybė“  taip ir nesugebėjo. 1940 metų pradžioje kabineto nariai jau puikiai suvokė, jog valstybės nepriklausomybei gresia mirtinas pavojus, tačiau visi padėties svarstymai baigdavosi be jokių rezultatų.

A. Merkio kabinetas neįvykdė vieno svarbiausių savo nutarimų, kurį vienbalsiai buvo priėmusi 1940-ųjų vasarį. Tuomet vykusiame kabineto posėdyje kalbėta, kad sovietų ginkluota agresija prieš Lietuvą yra daugiau nei tikėtina ir apsispręsta, ką reikėtų daryti užpuolimo atveju. Šiame posėdyje buvo konstatuota, kad Lietuvos kariuomenė neturi jokių galimybių apginti kraštą nuo daug kartų stipresnio priešininko, tačiau pajėgtų bent kelioms dienoms sulaikyti Raudonosios Armijos veržimąsi. Per tas kelias dienas viskas ministrų kabinetas drauge su Lietuvos kariuomene turėjo trauktis link Vokietijos ir blogiausiu atveju pereiti jos sieną.

Taip teisėta Lietuvos vyriausybė būtų atsidūrusi užsienyje ir pridarytų okupantams daug keblumų, mėginant suteikti jų veiksmams teisėtumo iliuziją. Deja, tikrovėje viskas nutiko visai kitaip: okupuojamos valstybės ministrų kabinetas tiesiog nustojo veikęs kaip komanda. Jos nariai mirtinos grėsmės sau ir valstybei akivaizdoje visiškai pakriko, ir ėmė žaisti kiekvienas už save.

Bene keisčiausias tuomet buvo ministro pirmininko A. Merkio elgesys: po akistatos Maskvoje su sovietų užsienio reikalų ministru Viačeslavu Molotovu, vyriausybės vadovas atrodė kaip su smaugliu pabendravęs pelėnas. Iš visko matėsi, kad premjero valia priešintis Kremliaus planams buvo visiškai paralyžiuota. Antraip jis, vos supratęs kad Maskvos priekabės geruoju nesibaigs, galėjo atsistatydinti ir taip sujaukti visą Maskvos kortų kaladę. Tokios nuomonės buvo ir grupė aukštų Lietuvos karininkų, kuriems A. Merkys pats žadėjo pasitraukti, tačiau pažado kažkodėl netesėjo, ir, pasilikęs savo poste, sulaukė birželio 14-osios ultimatumo.

Naktį, kai buvo svarstomas ultimatumas, vyriausybės vadovas atrodė jau visiškai palūžęs. Puikiai suprasdamas, kad atveria kelią „teisėtai“ Lietuvos okupacijai, paskutiniajame Vyriausybės posėdyje jis kategoriškai pasisakė už tai, kad būtų priimti visi agresoriaus reikalavimai. Kitaip nei prezidentas A. Smetona, jis ragino nedelsiant suimti sovietams neįtikusius, tačiau niekuo savo šaliai nenusikaltusius Vidaus Reikalų ministrą Kazį Skučą ir Valstybės Saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį. Galiausiai, A. Smetonai pasitraukus į Vokietiją ir pagal galiojančią Konstituciją perėmęs šalies Prezidento pareigas, A. Merkys okupantų reikalavimu pamynė pagrindinį šalies įstatymą, laikinuoju premjeru paskirdamas ne vicepremjerą Kazį Bizauską, o Kremliaus emisarų parinktą Justą Paleckį. „Pasilieku vilkams suėsti…“ – toks buvo vienintelis motyvas, kuriuo premjeras sau ir kitiems paaiškino visus savo poelgius.

Vilkai, žinoma, to ir telaukė: atlikęs savo darbą buvęs ministras pirmininkas jiems buvo nebereikalingas, tad beliko juo atsikratyti. Įdomu, kad paskutinę minutę Kremliaus hipnozė, regis, nustojo veikti ir A. Merkys, suprasdamas kas jo laukia, dar pamėgino gelbėtis. Iš pradžių jis bandė pereiti Lietuvos ir Vokietijos sieną ties Palanga, bet, vokiečių pasieniečiams pareikalavus atiduoti diplomatinį pasą, sugrįžo atgal. Antrą ir paskutinį kartą ištrūkti A. Merkys pabandė liepos 9-ąją, tačiau buvo sulaikytas Rygos aerodrome, iš kurio jis ketino  išskristi i į Stokholmą.

Po savaitės buvęs premjeras su žmona ir sūnumi iš formaliai vis dar nepriklausomos Lietuvos, jo įpėdiniui J. Paleckiui sutikus, buvo ištremtas į Saratovo sritį. Prasidėjus karui, 1941 metų birželio 26-ąją visi trys buvo suimti ir nuteisti kalėti po 25 metus „aktyvų prisidėjimą prie tarptautinės buržuazijos pastangų nuversti Sovietų valdžią“. A. Merkiui teko kur kas sunkesnė dalia, nei daugeliui kitų nuteistųjų už panašius „nusikaltimus“ – kalėti jam teko ne lageryje, o liūdnai pagarsėjusiame Vladimiro kalėjime.

Į laisvę A. Merkys su žmona išėjo 1954 metų rugpjūčio 27-ąją, prasidėjus chruščioviniam atlydžiui. Deja, sugrįžti į Lietuvą buvusiam vyriausybės vadovui taip ir nebuvo leista: po pusmečio pasiligojęs ekspremjeras mirė Vladimiro srities Milienkų miesto invalidų namuose.

 

Už klaidas sumokėjo gyvybėmis

 

O kaip susiklostė A. Merkio komandos narių likimai? Šeši jo ministrai buvo okupantų suimti, penki iš jų – nužudyti, trims pavyko ištrūkti į laisvąjį pasaulį.

Vidaus reikalų ministras Kazys Skučas, kurį sovietams ir A. Merkiui pritariant suėmė pati nepriklausomos Lietuvos valdžia, 1940-ųjų liepos 23 dieną buvo išvežtas į Maskvą ir atsidūrė NKVD kalėjime Lubiankoje. Rugsėjį NKVD vadovo Lavrentijaus Berijos pavaduotojas Vsevolodas Merkulovas suformulavo buvusiam vidaus reikalų ministrui tokius kaltinimus: „K. Skučas yra provokacinių veiksmų prieš Lietuvoje esančias sovietines karines įgulas tiesioginis kaltininkas. Būdamas Lietuvos vidaus reikalų ministras jis vykdė žiauriausią politiką prieš Lietuvos revoliucinį judėjimą. Be to, 1934-1939 metais, būdamas Lietuvos karo atašė Maskvoje, šnipinėjo prieš Sovietų Sąjungą.“ Tą pačią 1941 metų birželio 26-ąją, kolegą okupantams įdavęs A. Merkys atsidūrė Vladimiro kalėjime, A. Skučo byla buvo perduota teismui. Liepos 8 dieną įvykusiame Karinės kolegijos posėdyje generolas buvo nuteistas mirti ir dar po trijų savaičių sušaudytas Maskvos Butyrkų kalėjime.

Teisingumo ministras Antanas Tamošaitis, paskutiniame vyriausybės posėdyje raginęs pareikšti protestą dėl sovietų ultimatumo  žuvo dar anksčiau. Jo mirties aplinkybės ir šiandien nėra visiškai aiškios. Vieni šaltiniai teigia, kad 1940-ųjų liepos 11 dieną suimtas A. Tamošaitis buvo nukankintas Kaune kalėjime, kiti – kad mirė kalėjime Maskvoje.

Okupantų teismo nesulaukė ir ministro pirmininko pavaduotojas Kazys Bizauskas. 1940-ųjų liepą suimtas buvęs diplomatas drąsiai sutiko savo lemtį. „Aš prisipažįstu kaltas, kad 1917-1918 metais kovojau dėl nepriklausomos tautinės Lietuvos valstybės sukūrimo. Aš prisipažįstu kaltas, kad 1918-1919 metais padėjau sukurti Lietuvos kariuomenę, kuri turėjo kovoti prieš sovietus kai kuriose Lietuvos dalyse“,  – tokie K. Bizausko žodžiai liko okupantų sufabrikuotos bylos protokoluose. Vien šių žodžių pakako keliems mirties nuosprendžiams. Prasidėjus karui, K. Bizauskas su grupe Lietuvos politinių kalinių skubiai buvo išgabentas į Rusijos gilumą, tačiau jos nepasiekė. 1941 birželio 26 dieną jis sušaudytas pakeliui – Baltarusijoje, prie Bigosovo geležinkelio stoties.

Mirties nuo okupantų kulkos neišvengė ir švietimo ministras Kazys Jokantas. Suimtas likus vos savaitei iki karo pradžios, jis buvo išvežtas į Sverdlovsko sritį, vėliau suimtas, apkaltintas dalyvavimu antisovietinėje tremtinių pogrindžio organizacijoje, nuteistas mirti ir 1942-ųjų rugpjūčio 25 dieną sušaudytas. Toks pat likimas ištiko ir tą pačią dieną suimtą susisiekimo ministrą Joną Masiliūną – po pusantrų metų kalinimo Archangelsko srities lageriuose jis buvo nužudytas 1942 metų gruodžio 28-ąją.

Išvengti sovietų represijų pavyko tik trims vyriausybės nariams. Vienas iš jų buvo krašto apsaugos ministras Kazys Musteikis – vienas iš nedaugelio kabineto narių ir vienintelis Lietuvos generolas, paskutiniame vyriausybės posėdyje pasisakęs už tai, kad reikia ginklu pasipriešinti okupantams. Nesulaukęs vyriausybės pritarimo, V. Musteikis dar nesėkmingai bandė pakelti Marijampolės 9-ąjį pėstininkų pulką, kad šis, kaip ir buvo nutarta dar vasario mėnesį, pridengtų prezidento pasitraukimą Vokietijos link. Tą pačią birželio 15-ąją paskui A. Smetoną sieną perėjo ir  K. Musteikis. Nacių okupacijos metais jis dar buvo sugrįžęs į Lietuvą ir vadovavo Verslų ūkio inspekcijai, tačiau 1944-aisiais, sugrįžtant Raudonajai Armijai buvo priverstas vėl trauktis nuo neišvengiamos žūties. Iš pradžių įsikūręs perkeltųjų asmenų stovykloje Vakarų Vokietijoje, jis 1949-aisiais persikėlė į JAV ir 1977-aisiais mirė Čikagoje.

Tuo tarpu finansų ministras E. Galvanauskas, kuriam 1940-ųjų birželio 15-16 dienomis teko nedėkinga ir nesėkminga misija vykti į Eitkūnus ir įkalbinėti A. Smetoną sugrįžti į Kauną, iš pradžių sutiko priimti finansų ministro portfelį marionetinėje “liaudies vyriausybėje“. Vėliau jis prisimins, kad taip tikėjosi pasipriešinti rublio įvedimui ir taip atitolinti Lietuvos finansų sistemos sužlugdymą. Be abejo, šios pastangos buvo beviltiškos: Liepos 5-ąją E. Galvanauskas buvo atleistas iš pareigų. Jausdamas, kad tuoj bus suimtas, jis ryžosi įveikti tuo metu jau akylai sovietų saugomą sieną ir trauktis į Vokietiją. Vėliau buvęs politikas persikėlė į Madagaskaro salą, kur nuo 1939 metų gyveno jo žmona. 1963-aisiais E. Galvanauskas apsigyveno Prancūzijoje ir čia ketverių metų mirė.
Į Vakarus pasitraukė ir Maskvos ultimatumą siūlęs priimti Žemės ūkio ministras Juozas Audėnas. Tiesa, 1940-aisiais okupantai jo kažkodėl nelietė, tačiau sovietams sugrįžus, Lietuvių aktyvistų fronte veikęs politikas nutarė antrąkart likimo nebebandyti ir pasitraukė į Vokietiją. 1949-aisiais persikėlė į JAV, kur aktyviai veikė įtakingose lietuvių išeivių organizacijose ir kurį laiką vadovavo Vyriausiajam Lietuvos Išlaisvinimo komitetui. Mirė 1972-aisiais Niujorke.
Vienintelis XXI kabineto narys, kuriam pavyko ne tik sugrįžti į sugrįžti į Lietuvą, bet ir sulaukti atkurtos jos nepriklausomybės buvo užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys. Suimtas drauge su A. Merkiu, buvęs ministras buvo laikomas Tambovo, Saratovo, Maskvos, Gorkio, Ivanovo, Vladimiro kalėjimų vienutėse, tačiau ne tik nepalūžo, bet karo metais rašė Josifui Stalinui memorandumus apie būtinybę atkurti nepriklausomą Lietuvoje valstybę. Po diktatoriaus mirties išėjęs į laisvė, J. Urbšys su žmona dar dvejus metus negalėjo sugrįžti į Tėvynę, kol 1956-aisiais jam pagaliau buvo leista apsigyventi Kaune. Ten jis ir mirė 1991 metų balandžio 30 dieną, sulaukęs 95 metų.

 

Nė vienas iš paskutiniosios nepriklausomos Lietuvos vyriausybės ministrų, 1939-ųjų lapkritį stojusių prie valstybės vairo, nė nenumanė, kad jiems bus lemta tapti savosios valstybės pakasynų liudytojais, dalyviais ir netgi įrankiais. Kad daugumos jų gyvenimo kelias baigsis toli nuo Lietuvos, kad daugiau nei pusė iš jų  kai kurie iš jų taps okupantų prievartos ir mirties mašinos aukomis.

Jei ne 1940-ųjų katastrofa, šią vyriausybę prisimintume tiesiog kaip darnią profesionalų komandą, kėlusią sau nelengvus ūkinius ir ekonominius uždavinius ir puikiai su jais susitvarkiusią. Taip būtų, jei šis kabinetas būtų dirbęs bent kiek ramesniais laikais. Deja, juodžiausią Tėvynei valandą, paskutiniajai vyriausybei pritrūko vienybės, drąsos ir ryžto, kad bent jau pamėgintų pasipriešinti užklupusiai negandai. Bet ar galima ją už tai smerkti? Juolab žinant, kad dauguma jos ministrų už savo klaidas sumokėjo pačią aukščiausią kainą…

Lietuvos žinios, 2015-12-11

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s