Aksominė diktatūra

AL-151218-02

 

Šiandien dar kartą prisiminkime 1926 metų gruodžio 17-osios perversmą ir po jo stojusius Antano Smetonos laikus, kuriuos sovietinė propaganda be išlygų vadino kruvina fašistine diktatūra. Tačiau ar A. Smetonos režimą bent iš tolo galima lyginti su milžiniškomis koncentracijos stovyklomis, kuriomis savo šalis pavertė sovietų komunistai ar Vokietijos nacionalsocialistai? Pažvelkime į faktus.

 

Aras Lukšas

 

Pradžioje keliais sakiniais nužymėkime perversmo kulminaciją. 1926 metų gruodžio 17-osios naktį į Seimo posėdžių salę įsiveržė grupė aviacijos karininkų ir karinio diktatoriaus Povilo Plechavičiaus vardu liepė parlamentarams išsiskirstyti. Po poros dienų liaudininkų prezidentas Kazys Grinius priėmė kairiųjų vyriausybės atsistatydinimą, paskui atsistatydino pats. Tos pačios gruodžio 19-osios vidudienį į Seimo posėdžių salę, kurioje buvo susirinkę tik 42 dešinieji parlamentarai (kairiųjų kėdes buvo tuščios) atlydėtas nuo perversmininkų besislapstęs Seimo pirmininkas liaudininkas Jonas Staugaitis. Prezidento rinkimų rezultatai buvo aiškūs iš anksto: 38 balsais už, dviem Seimo nariams susilaikius valstybės prezidentu išrinktas Antanas Smetona. Jam prisiekus, nugriaudėjo galingos ovacijos.

 

Nuo cenzūros iki sprogimų

 

Perversmas įvyko taip sklandžiai, kad nuo pergalės apsvaigę tautininkai iš pradžių nelabai žinojo, kaip teks vairuoti valstybės laivelį.  Tai matyti iš 1927-ųjų sausio 5 dieną surengto neeilinio tautininkų suvažiavimo. Vienas iš jo dalyvių apie posėdžių atmosferą atsiliepia tokiais žodžiais: „Pradžioj suvažiavimo visų veiduose matėsi karališkas pasitenkinimas, (…) jautėsi kažkoks karingas pergale džiaugiantis ūpas. Tačiau ką daryti su šia pergale, jei, pasak dokumento autoriaus, „darant pranešimą iš vietų noriai buvo klausomos kalbos, reikalaujančios diktatūros, bet kai vienas kitas pamėgino pasiskųsti sunkia ūkininkų padėtimi dalyviuos neramus nuobodus šnabždesys kyla.“

Taigi, 200 suvažiavimo delegatų iš esmės svarstė vieną klausimą – kaip greičiau demontuoti parlamentinę demokratiją ir panaikinti jos institucijas. Kokie delegatų pasiūlymai sulaukė audringų plojimų? Ogi „paleisti Seimą, ir jei vėl toks bus išrinktas ,,prašyti kariuomenę, kad išvaikytų“, „vietoje parlamento pasikviesti kokį 10 asmenų įstatymams leisti“. Žinoma, tautininkai nebūtų tautininkais, jei suvažiavime nebūtų skambėję ir raginimai „mažumų neprileisti prie krašto valdymo, nes Lietuva – lietuviams“.

  1. Smetonos garbei tenka pastebėti, kad pastarosios nuostatos jis niekada nemėgino įgyvendinti. Tačiau parlamentarizmo likučius Tautos vadas ėmėsi naikinti tuoj pat, jau 1927-ųjų vasarą, visų pirma pasikėsindamas į jo simbolį. Pastatą, kuriame iki perversmo posėdžiavo Seimas, skubiai nutarta perduoti mergaičių gimnazijai. Tačiau vis dar formaliai egzistuojantis Seimo prezidiumas pasiduoti neketino: Švietimo ministerijai adresuotame rašte jis nutarė niekur išsikraustyti neketinąs. „Negirdėtas ir nesuprantamas dalykas, kad vykdomoji galia – vyriausybė galėtų daryti kas jai patinka su Seimo rūmais. Taigi pats vyriausybės įsikišimo faktas yra įžeidimas parlamento teisių ir garbės“, – valdžios poelgiu rugsėjo 6 dieną piktinosi liaudininkų „Lietuvos žinios“.

Reikia pridurti, kad įsitvirtinusi tautininkų valdžia, užuot užčiaupusi opozicijos kritiką, pati leidosi į polemiką dėl Seimo rūmų. Tautininkų dienraštis „Lietuvis“, išvadinęs Seimą „nabašninku“, stebėjosi Prezidiumo užsispyrimu ir pareiškė, jog „vyriausybė be reikalo mano, kad seimo prezidiumas tebėra ir be reikalo tariamajam prezidiumui algas moka“. Taigi, nors opoziciniams laikraščiams ir buvo leista ginčytis su valdžia, debatai nieko nepakeitė – Seimo prezidiumas buvo išgrūstas į kelis kambarėlius valstybės spaustuvės pastate, o su jų nariais visiškai nustota skaitytis. Iš visko matėsi, kad rengti naujų Seimo rinkimų naujoji valdžia neketina ir vargu ar kada nors ketins.

Žinoma, tai, kad tautininkų valdžia leido opozicinei spaudai kritikuoti jos sprendimus visai nereiškė, kad ši galėjo rašyti ką panorėjusi. Tiesą sakant ir Seimų laikais spauda buvo arba cenzūruojama, arba bent jau tampoma už tvirto partinio pavadžio (išskyrus gal trumpą III išvaikytojo Seimo laikotarpį). Po 1926-ųjų gruodžio tautininkai labai greitai vėl prisuko veržtus – jau kitą dieną po perversmo „Lietuvos žinios“ išėjo tiek cenzūros apkramtytais puslapiais, kad vedamojo, kuriame vertinami gruodžio 17-osios įvykiai beveik nebuvo įmanoma suprasti. Atkūrus karo stovį, be spaudo „karo cenzūros leista“ nebegalėjo pasirodyti nė vienas leidinys. Be to, cenzūrai buvo atrastas naujas pamatas  – tautinio savitumo idėja. Kuriant tautišką valstybę, imta dozuoti bet kokią informaciją, netelpančią į šios idėjos rėmus.

Laikui bėgant, valdžia ne tik ėmėsi kontroliuoti ir mėtyti lauk jai netinkančius straipsnius, bet ir pati nurodinėti, ką ir kada reikia spausdinti. Tam buvo įsteigta ir vadinamoji Visuomeninio darbo valdyba, kuri ne tik duodavo redaktoriams nurodymus, bet ir pateikdavo jiems jau parengtus straipsnius, kuriuos buvo privaloma skelbti, netgi nenurodant jų autoriaus. Todėl šiandien, skaitant skirtingų pakraipų to meto laikraščių redakcijų skiltis, kartais susidaro keistas įspūdis, jog tiek valdžiai pritariantys, tiek jai oponuojantys leidiniai kažkodėl pučia į vieną dūdą. Beje, tuo pat metu prižiūrėti spaudą buvo pavesta ir valstybinei naujienų agentūrai ELTA, kurios Vidaus politikos skyrius kai kuriuose dokumentuose imtas vadinti tiesiog „tautinės kultūros ir propagandos įstaiga“.

Opozicinių partijų spauda kentėjo ne vien dėl valdžios primetamų apribojimų, bet ir dėl neoficialaus persekiojimo. Nepaisant ilgai užtrukusio oficialaus tyrimo, niekas taip ir neišsiaiškino, kas sukėlė sprogimą „Lietuvos žinias“ spausdinusioje „Varpo“ bendrovės spaustuvėje. Nebuvo įvardinti ir asmenys, 1928 metų rugpjūčio 25-osios naktį iš namų pagrobę Šiaulių laikraščio „Momentas“ vyriausiąjį redaktorių. Išvežtas į mišką ir ten paliktas žurnalistas, regis, buvo tiek įbaugintas, kad net atsisakė rašyti pareiškimą policijai, nors mieste kalbėta, jog tai padarė gerai jam pažįstami su premjeru Augustinu Voldemaru susijusios sukarintos organizacijos „Geležinis vilkas“ aktyvistai.

Taigi, nors 1928 metais Prezidento ir Ministrų kabineto paskelbta naujoji šalies Konstitucija ir garantavo žodžio laisvę, realybėje varžtai buvo užsukinėjami vis smarkiau. Kita vertus A. Smetonos „diktatūra“  niekuomet neuždarė visų jai nepritariančių leidinių, ko negalima pasakyti apie fašistinę Italiją, nacių valdomą Vokietiją, ar Sovietų Sąjungą. Juokingiausia, kad net ir labiausiai suvaržius opozicinę dešiniųjų krikdemų ar kairiųjų liaudininkų spaudą, Kauno kioskuose buvo galima laisvai nusipirkti atviros komunistinės propagandos kupiną Kremliaus oficiozą „Izvestija“.

 

Mirties nuosprendžiais nesišvaistė

 

Kitaip, nei minėtose totalitarinėse diktatūrose, Lietuvos valdžia masiškai nepersekiojo kitaminčių ir buvo stebėtinai nuolaidi atviriems savo priešininkams – netgi tiems, kurie mėgino nuversti ją jėga. Sovietijoje arba Reiche tokių geriausiu atveju laukė koncentracijos stovyklos, bet dažniausia – greita ir neišvengiama mirtis. Lietuvoje už antivalstybinę veiklą taip pat buvo numatyta mirties bausmė, tačiau A. Smetonos valdžia politiniais tikslais jos griebdavosi itin retai. Nors pasmerktųjų myriop nuo 1926 iki 1940 metų buvo nemažai, realiai vykdomos jos buvo tik tris kartus – iš karto po perversmo ir 1935-aisiais, numalšinus ekonominės krizės į ožio ragą suvarytų Suvalkijos ūkininkų streiką.

III seimo ir kairiosios vyriausybės amnestuoti ir sumaištį visuomenėje ėmę kelti komunistai iš karto vėl atsidūrė ten, kur jie ir turėjo būti –  kalėjime. Keturi iš jų – LKP Centro komiteto sekretorius Karolis Požėla, CK narys Juozas Greifenbergeris, Raudonosios pagalbos organizacijos centro komiteto narys Kazys Giedrys ir komjaunimo centro komiteto narys Rapolas Čarnas už komunistinio perversmo rengimą Karo lauko teismas gruodžio 24-ąją buvo nuteisti sušaudyti. Nuosprendis jiems buvo įvykdytas auštant gruodžio 27-ajai Kauno VI forte. Dar vienas šios bylos kaltinamasis Faivušas Abramavičius atsipirko kalėjimu iki gyvos galvos. Legenda apie keturis narsius komunarus gyvavo visą sovietmetį, tačiau šiandien mažai kas prisimena, kad beveik tomis dienomis myriop pasmerkti buvo ne keturi, o penki komunistai. Penktasis buvo pogrindinio Lietuvos komjaunimo CK sekretorius Pijus Glovackas. 1927-ųjų vasario 5 dieną už raginimus „ginkluotu sukilimu nuversti konstitucijos keliu įvestą tvarką“ jis taip pat nuteistas sušaudyti, tačiau mirties bausmė tuoj pat pakeista kalėjimu iki gyvos galvos, po metų, pritaikius bendrą amnestiją bausmė sumažinta iki 15 metų sunkiųjų darbų, o 1939-aisiais, atsėdėjęs 13 metų, revoliucionierius paleistas į laisvę.

Kodėl A. Smetonos „diktatūra“ pasigailėjo ne tik savo, bet ir visos Lietuvos valstybės priešo? Pasirodo, vien todėl, kad laiške Vyriausiajam Tribunolui nuteistasis pateikė tokį paaiškinimą: “tą rytą, dar, pirma, nebuvo paskelbtas karo stovis, o antra, neaišku, prieš kurią valdžią. Tik nuvertus III Seimo pastatytą valdžią buvo įvestas karo stovis ir todėl aš negalėjau būti teisiamas karo lauko teismo, bet apygardos teismo.“ Kaip matome, vienas paprastas argumentas pakeitė “žiauriojo fašistinio teismo“ nuosprendį ir išsaugojo P. Glovacko gyvybę, o štai jo garbinamoje Sovietijoje stalininis teismas į tokius kazusus tikrai būtų numojęs ranka.

Antrą kartą realių mirties bausmių A. Smetonos režimas ėmėsi po nepavykusio kontrpučo kurį 1927-ųjų rugsėjį pamėgino surengti slapta kairiųjų organizacija, pavadinta „Komitetu Lietuvos Respublikai ginti“. Še įvykiai vėliau įėjo į istoriją Tauragės ir Alytaus sukilimo vardu. 1927 rugsėjo 8 dienos rytą maždaug 30  revolveriais ir šautuvais ginkluotų vyrų užėmę komendantūrą ir policijos nuovadą, suėmė tris dešimtis valdžios pareigūnų, o vietos spaustuvei liepė atspausdinti keletą tūkstančių lapelių, kuriuose pranešama apie įvedamą komendanto valandą ir nurodoma sunešti komendantūrai visus turimus ginklus. Naujoji „valdžia Tauragės komendantu paskelbė už dalyvavimą ankstesniame nepavykusiame perversme čia nutremtą Lietuvos kariuomenės kapitoną Antaną Majų (kurio, beje, sukilimo dienomis Tauragėje taip niekas nė nematė, tad vėliau pasirodė versijų, jog šis buvo į sąmokslininkų gretas infiltruotas saugumo agentas).

Miestą užgrobę maištininkai išsilaikė jame tik pusantros paros. Rugsėjo 9-osios pavakarę sukilėlius puolė dviejų pėstininkų ir vieno husarų pulko kariai. Po poros valandų sukilimas buvo numalšintas, prasidėjo maištininkų vadų paieška ir areštai.  Per porą dienų suimti 133 asmenys. Vėliau 22 sukilėliai buvo  mirties bausme , aštuoniems iš jų nuosprendis jiems įvykdytas, kitiems nuosprendis pakeistas kalėjimu iki gyvos galvos.

Paskutinį kartą mirties bausmių valdžia griebėsi ketvirtojo dešimtmečio viduryje, kai Lietuvą sukrėtė krizės nukamuotų ūkininkų protesto akcijos, 1935-ųjų rugpjūtį išsiliejusios į didelio masto streikus. Ūkininkai reikalavo 50 proc. sumažinti mokesčius, 5 metams atidėti skolų mokėjimą, uždrausti parduoti ūkius iš varžytinių už nesumokėtas skolas  ir pakelti grūdų supirkimo kainas. Patenkinti visų šių reikalavimų valdžia nebuvo pajėgi. Bet ir ūkininkai neketino nusileisti. Pasinaudodami padėtimi, Alyvos į ugnį dar įpylė ir komunistai, raginę ūkininkų streiką paversti „bendra kova prieš fašizmą“.

Ir štai 20 dieną beveik visi Dzūkijos ir Suvalkijos ūkininkai pradėjo streiką, kurio metu buvo sustabdytas bet koks produkcijos pristatymas į monopolijų supirkimo punktus  ir pienines. Tačiau taikūs protestai truko neilgai – nepraėjus nė savaitei, prasidėjo nesankcionuoti mitingai, kelių  blokados, smurto proveržiai ir susirėmimai su policija, pareikalavę žmonių aukų.

Dalis streikininkų kėlė grynai politinius reikalavimus – ji siekė prezidento ir vyriausybės atsistatydinimo, demokratiškesnės valdžios. Būtent ši grupė sukilimo metu griebėsi to, ką šiandien pavadintume teroro aktais: degino vietos administracijos būstines, niokojo grietinės nugriebimo punktus, pjaustė telefono stulpus, degino streike nedalyvavusių valstiečių ūkius ir šaudė jų gyvulius.

Už šiuos veiksmus teismai vėliau ir skyrė griežčiausias bausmes. Iki 1938-ųjų vykusiuose procesuose buvo teisiami 253 asmenys, dar keli šimtai nubausti administracine tvarka. Net aštuoniolikai kaltinamųjų buvo skirta mirties bausmė, nemažai streiko dalyvių buvo pasmerkti kalėti iki gyvos galvos. Tiesa, daliai nuteistųjų bausmės vėliau buvo sumažintos, o mirties bausmė įvykdyta tik penkiems asmenims. Verta pastebėti, kad sušaudytieji Petras Šarkauskas, Bronius Pratasevičius ir Kazys Narkevičius buvo itin stambūs ūkininkai, per susirėmimą Veiveriuose nušautas Juozas Gustaitis priklausė tautininkų partijai, o ten pat žuvęs Stasys Veiverys buvo vietos jaunalietuvių vadas.

Kaip matome, tąkart tautininkų valdžia nepasigailėjo netgi „saviškių“. Tačiau kitais atvejais partiniams opozicionieriams, ne kartą ir ne du mėginusiems įvykdyti kairiuosius ir dešiniuosius valstybės perversmus (išskyrus jau minėtą Tauragės sukilimą), „diktatūra“ buvo kur kas nuolaidesnė. O juk vien minėti 1927-eji pagarsėjo kaip nepavykusių perversmų metai.

Kovo 15-ąją žlugo dar vienas pučas, kurį organizavo Seimo narys liaudininkas Juozas Pajaujis. Kontrperversmą rengę kairieji rengėsi veikti, pasinaudodami tautininkų metodais. Naktį į sausio 15-ąją jie planavo suimti A. Smetonai ir jo komandai ištikimus karininkus, prezidentu paskirti teisės profesorių Petrą Leoną, o vyriausybė formuoti pavesti nuverstajam prezidentui Kaziui Griniui. Tačiau pučistų užmačios jau seniai buvo žinomos politinei policijai. Taigi, husarų pulko vyresnysis leitenantas Erikas Tornau, turėjęs gauti signalą apie prasidedantį sukilimą, planuoto perversmo dieną netikėtai buvo nušalintas nuo budėjimo ir suimtas, o balandžio pradžioje, nepaisant Seimo nario neliečiamybės, už grotų atsidūrė ir pats J. Pajaujis. Balandžio savaičių karo lauko teismas tris kontrpučo rengėjus  – Juozą Pajaujį, Eriką Tornau ir Juozą Žemaitį nuteisė sušaudyti. Netrukus, tenkindamas nuteistųjų malonės prašymus, prezidentas A. Smetona mirties bausmę pakeitė kalėjimu iki gyvos galvos, o po dviejų metų visi pučistai buvo paleisti į laisvę.

Tai buvo ne pirmas ir ne paskutinis atvejis, kai įvairiausių sąmokslų prieš A. Smetoną ar jo bendražygį ministrą pirmininką Augustiną Voldemarą atsipirkdavo lengvomis bausmėmis, o kartais – tik lengvu išgąsčiu. Ne itin nukentėjo ir pats A. Voldemaras, vėliau tapęs aršiu A. Smetonos priešininku ir mėginęs jėga sugrįžti į valdžią.

 

Ne konclageris, bet palėpė

 

Beje, po 1929-ųjų, pašalinęs iš valdžios A. Voldemarą, A. Smetona tapo dar atlaidesnis politiniams oponentams, netgi tiems, kurie kažkada aktyviai prisidėjo prie mėginimų jį susilpninti ar nuversti. Istorikų Mindaugo Tamošaičio ir Artūro Svarausko monografijoje „Nuo Kazio Griniaus iki Antano Smetonos“ pateikiamais duomenimis 1928 metais 23 valstiečiais liaudininkai buvo administracine tvarka internuoti Varnių koncentracijos stovyklose, dar beveik trys dešimtys jų sėdėjo Kauno, Šiaulių, Panevėžio, Raseinių kalėjimuose. Tuo tarpu 1931-ųjų pradžioje „Lietuvos žinios“, informuodamos apie liaudininkų Centro Tarybos posėdį jau konstatavo, kad visi kalinti šios partijos nariai išleisti į laisvę.

Iš pradžių rėmę, ar bent nesipriešinę tautininkų perversmui, o vėliau tų pačių tautininkų iš politinio gyvenimo išstumti krikščionys demokratai taip pat nesulaukė tokių žiaurių represijų, kokių buvo galima tikėtis iš tikros totalitarinės diktatūros. Tai, žinoma, nereiškia, kad jų veikėjai nejautė rimto valdžios spaudimo. Ko gera, krikdemai tautininkų valdžiai atrodė kur kas pavojingesni, nei visi kairieji kartu paėmus. Mat ir netekę galimybės tiesiogiai dalyvauti valdžioje, krikščionys demokratai išlaikė galingą instrumentą, leidusį veikti viešąją nuomonę pamaldžioje katalikiškoje Lietuvoje. Šis instrumentas buvo bažnyčiai ir tūkstantinė kunigų armija.

Taigi, po 1927-ųjų politinė krikdemų kova iš rinkiminių mitingų ir Seimų posėdžių persikėlė į bažnyčių sakyklas. Kaip rašoma minėtoje monografijoje, kunigai per pamaldas ar po jų aršiai kritikuodavo „bedievių“ tautininkų valdžią, atsisakydavo šventinti tautininkų organizacijų vėliavas, ir netgi grasindavo, kad joms priklausantys parapijiečiai nebus laidojami kaimo kapinėse. Valdžiai suvalstybinus skautus, Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas griežtai uždraudė tikintiesiems leisti, kad ų vaikai stotų šią organizaciją. Buvo atvejų, kai kunigai pasikėsindavo į paties A. Smetonos autoritetą. Štai Tautos vadui lankantis Ukmergės apskrities Deltuvos miestelio kariuomenės šventėje, vietos klebonas tyčia surengė atlaidus, kad pamatyti ir pasiklausyti prezidento ateitų kuo mažiau žmonių.

Kaip į tokią aktyvią opoziciją būtų reagavusi tikra totalitarinė diktatūra? Užtenka prisiminti bolševikinę Rusiją, kurioje tūkstančiai dvasininkų buvo išžudyti, atsidūrė lageriuose, o likusieji buvo priversti tarnauti rimo interesams. Panašus likimas daugumą Bažnyčios tarnų ištiko ir nacių Vokietijoje. O štai Lietuvoje tokia priešprieša nesukėlė nei masinių represijų, nei totalaus oponentų persekiojimo.

Totalitarinėje diktatūroje neįmanoma įsivaizduoti ir to, kad opozicijai suvažiavimų rezoliucijomis, memorandumais ir juo labiau spaudoje kas nors leistų reikalauti surengti demokratinius rinkimus. Lietuvoje nuo pat 1927-ųjų tokie reikalavimai skambėjo nuolat. Protestai skambėjo ir po 1928-ųjų, tautininkams prastūmus naują šalies Konstituciją, dar labiau  įvirtinusią prezidento galias. Nors naujame pagrindiniame įstatyme ir buvo skelbiama, kad Lietuva – demokratinė respublika o suvereni valdžia priklauso Tautai, iš tikrųjų visos galios buvo sukoncentruotos vieno asmens rankose. Prezidentas galėjo paleisti Seimą, o jo nesant pats leisti įstatymus, galiosiančius kol išrinktasis Seimas juos pakeis. Tačiau įdomiausia, kad Konstitucija sudarė galimybę Seimo rinkimų apskritai nesušaukti: nors įstatymas nurodė, kad naujas parlamentas turi būti renkamas ne vėliau, nei po pusmečio nuo jo paleidimo ar kadencijos pabaigos, pirmajam po Konstitucijos priėmimo Seimui išrinkti jokie konkretūs terminai nebuvo numatyti.

Opozicija, kaip minėta, protestavo ir garsiai šaukė, tačiau imtis prieš ją kokių nors represijų režimas nematė reikalo – dabar nepatenkintuosius užteko tiesiog ignoruoti. Arba iš jų pasityčioti, kaip darė Augustinas Voldemaras. Tais pačiais 1928-aisiais žurnalistų paklaustas, kada pagaliau bus sušauktas Seimas, vyriausybės vadovas atsakė, kad tai įvyksią „jeigu ne rudenį, tai pavasarį, jeigu ne pavasarį, tai rudenį“. Vėliau, kam nors priminus apie tokį pažadą, A. Voldemaras arogantiškai atrėždavo nesakęs, kurių metų pavasarį ar rudenį bus surengti rinkimai.

Ši pasaka be galo truko 9 metus, kol A. Smetona pagaliau paskelbė jo vieno priimtą įstatymą, kuriuo remiantis 1396-aisiais buvo surengti IV Seimo rinkimai. Tačiau su tikrąja demokratija jie neturėjo nieko bendra, nes kandidatų į parlamentą negalėjo kelti nei politinės partijos (jų oficiali veika tuomet jau buvo sustabdyta), nei visuomeninės organizacijos ar piliečių komitetai. Visa iniciatyva buvo perduota apskritims, kurias visas be išimties tvirtai vairavo tie patys tautininkai.

Suprantama, kad vadinamajame „smetoniniame Seime“  posėdžiavo vien valdžios partijos atstovai ar jos rėmėjai. Toki rinkimai ir toks Seimas davė piliečiams labai prastą pamoką – per 14 tautininkų valdymo metų atpratinti nuo galimybės laisvai išreikšti savo valią, Lietuvos piliečiai labai nesistebėjo ir tokiu pat būdu vykusiais 1940-ųjų rinkimams į vadinamąjį Liaudies Seimą, palaidojusį Lietuvos nepriklausomybę, ir vietoje nemėgstamo bet palyginti švelnaus smetoniškojo autoritarizmo atnešusį neįsivaizduojamo žiaurumo totalitarinę sistemą.

Po daugelio metų, tautininkų kadaise nuverstas prezidentas Kazys Grinius šias dvi diktatūras palygins tokiais žodžiais: „Sutinku, kad Smetona ne Stalinas, jis Lietuvos neįkišo į tamsų kalėjimą, nei į koncentracijos stovyklą. Bet Smetona ne demokratas. Jo režimas diktatūrinis, policinis. Tauta buvo uždaryta drėgnon palėpėn, ji negalėjo tarpti taip, kaip būtų tarpusi pačių žmonių kontroliuojamoje demokratinėje santvarkoje.“

Lietuvos žinios, 2015-12-18

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s