Sąžinės ir laisvės šauklys

 

 AL-02

Paminėję Laisvės gynėjų dieną, kuri dėl Seimo daugumos ambicijų šiemet turėjo apsieiti be tradicinio Laisvės premijos įteikimo, prisiminkime pirmąjį šio garbingo apdovanojimo laureatą – Rusijos žmogaus teisių gynėją Sergejų Kovaliovą ir jo ryšius su Lietuva.

 

Aras Lukšas

„Lietuva man beveik gimtieji namai. Aš čia metus gyvenau. Na, tiesa, rūsyje“ – viename televizijos interviu prieš dešimtmetį pastebėjo Sergejus Kovaliovas. Iš tikrųjų žymiojo žmogaus teisių gynėjo ryšiai su Lietuva užsimezgė kiek anksčiau, tačiau būtent nuo 1974 gruodžio disidentas beveik 12 mėnesių – nuo suėmimo iki teismo buvo laikomas liūdnai pagarsėjusiame KGB vidaus kalėjime Vilniuje. Tai, kad S. Kovaliovas buvo tardomas ir teisiamas ne Maskvoje, kurioje dirbo ir gyveno, o būtent Vilniuje, lėmė dvi aplinkybės, apie kurias pakalbėsime kiek vėliau. O kol kas prisiminkime, kaip mokslininkas biologas, turėjęs nedaug ką bendra su politika, tapo vienu iš ryškiausių pasipriešinimo sovietinei totalitarinei sistemai simbolių ir atsidūrė vienoje gretoje su tokiomis figūromis kaip Nobelio premijos laureatas Andrejus Sacharovas ar rašytojas Aleksandras Solženicynas.

 

Lemiamas apsisprendimas

 

Pats S. Kovaliovas yra ne kartą pastebėjęs, jog disidentinės veiklos metais pradžioje nemanė užsiimąs politika – sąžiningas mokslininkas tiesiog  negalėdavo tylėti, kai susidurdavo su melo, absurdu ir profaniškumu, tad pirmieji jo nuomonės pareiškimai buvo daugiau susiję su grynai profesine sritimi. Tarkime, būsimas disidentas ne kartą viešai kritikavo sovietų valdžios proteguojamą absurdišką atsimokslinę biologo Trofimo Lysenkos teoriją. „Tik vėliau supratau, kad visa tai – taip pat politika, tik morali politika, tokia, kokios pasaulyje dar nėra, o turėtų būti“ , – prieš ketverius metus vykusiame susitikime su Kauno visuomene prisiminė S. Kovaliovas.

Galima sakyti, kad toks lūžis mokslininko gyvenime įvyko 1965-ųjų rudenį, kuomet KGB suėmė du maskviečius rašytojus – Julijų Danielį ir Andrejų Siniavskį. Abu literatai, paskelbę užsienyje keletą sovietų valdžiai neįtikusių apsakymų ir straipsnių, buvo apkaltinti antisovietine agitacija ir propaganda. Ir štai tuomet nutiko neįtikėtinas dalykas – chruščiovinio atlydžio dar nepamiršę rašytojai, literatūros kritikai, aktoriai, dailininkai išdrįso viešai pasipriešinti valdžios mėginimams vėl užveržti varžtus. Tų pačių metų gruodžio 5-ąją, per svetinės konstitucijos dieną, Maskvos Puškino aikštėje nemažas būrys intelektualų surengė mitingą, kuriame reikalavo  nutraukti rašytojų persekiojimą.

Į tai KGB atsakė naujais areštais. Iš visko buvo matyti, kad trumpas politinis atlydys Sovietų Sąjungoje baigėsi ir kad jį pakeis atšiauri naujų represijų žiema. Negalėjo to nepastebėti ir S. Kovaliovas. Minėtame susitikime su kauniečiais jis prisiminė tuomet su vienu bičiuliu svarstęs: ką gi daryti? Prisiminė ir savo atsakymą į šį beveik retorinį klausimą: „norint iš tikrųjų ką nors padaryti, reikėtų sukaupti kiek įmanoma daugiau sprogmenų ir ateiti į tą smirdantį namą, kur jie rengia savo smirdančius suvažiavimus ir susprogdinti juos visus. Tačiau jei net ir turėčiau galimybę taip pasielgti, niekuomet to nedaryčiau, nes tuomet niekuo nesiskirčiau nuo jų“. S. Kovaliovas prisimena tuomet manęs, kad vienintelis dalykas, kas nuo jo priklauso – tai sąžiningai užsiimti savo mokslu ir gyventi, nejaučiant ypatingos gėdos dėl savęs.

Tačiau S. Kovaliovas greitai suprato, kad vien sąžiningai dirbti nepakanka. J. Danielio ir A. Siniavskio proceso metu savilaidos leidiniuose pasirodė daugybė kreipimųsi į šalies menininkus ir mokslininkus, raginančius netylėti – priešingu atveju gali sugrįžti naujų stalininių represijų banga. S. Kovaliovui likti nuošalyje neleido sąžinė. 1966-ųjų sausį jis parašė pirmąjį protestą prieš dviejų rašytojų teismą ir nusiuntė jį SSRS Aukščiausiosios Tarybos prezidiumui, nurodydamas, kad šiuo teismu pažeidžiama šalies Konstitucija, įtvirtinanti žodžio laisvę.

Vis dėlto lemiamu posūkio į disidentinę veiklą tašku pats S. Kovaliovas ne kartą sakė laikąs 1968 metų spalio 9-ąją, kuomet jis dalyvavo demonstrantų, protestavusių prieš sovietų invaziją į Čekoslovakiją, teisme. Čia mokslininkas susipažino būsimu Maskvos Helsinkio grupės steigėju generolu majoru Petro Grigorenka (tuo metu jau praradusiu ir laipsnį, ir visus apdovanojimus) ir su kitais aktyviais Rusijos žmogaus teisių gynėjais: matematike Tatjana Velikanova, poetu ir vertėju Anatolijumi Jakobsonu, istoriku Piotru Jakiru. Šios pažintys vėliau atves S. Kovaliovą į minėtų disidentų įkurtą žmogaus teisių gynėjų organizaciją ir į pogrindžio leidinį „Dabarties įvykių kronika“, su kuriuo ryšius palaikė ir Lietuvos disidentai.

 

Nuo pavienių protestų prie organizacijos

 

Tuomet, 1969-aisiais, visi minėti disidentai dar veikė vien tik savo vardu. Galimybė įkurti žmogaus teisių gynimo organizaciją jau buvo svarstoma maždaug metus, tačiau vieningos nuomonės dėl jos dar nebuvo prieita. Taigi, tų metų gegužę S. Kovaliovas paskelbė savo asmeninį kreipimąsi į SSRS piliečius, kuriame protestavo prieš Krymo totorių teises gynusio P. Grigorenkos suėmimo. Tačiau gegužės 20-ąją, kagėbistams suėmus kitą Krymo totorių gynėją rašytoją Ilją Gabajų, P. Jakiro bute susirinkusi grupė disidentų, tarp kurių buvo ir S. Kovaliovas, nutarė pasivadinti Žmogaus teisių gynimo SSRS Iniciatyvinės grupės vardu ir paskelbti kolektyvinį laišką, adresuotą jau ne kuriai nors sovietinės valdžios institucijai, o Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisijai.

Tai buvo iki šiol negirdėtas dalykas disidentų judėjimo istorijoje. Laiško autoriai ne tik viešai paskelbė savo pavardes, bet ir prisistatė kaip vieningos organizacijos nariai, ir tuo, žinoma, pastatė save į rimtą pavojų. Visi puikiai suprato – jei sovietų valdžia dar galėjo pakęsti vieną kitą „atskalūną“, tai su jos politiką kritikuojančia organizacija ir dar mėginančia veikti tarptautinėje plotmėje, niekas ilgai nesitaikstys. Tačiau S. Kovaliovas ir jo bendražygiai toliau skelbė pareiškimus – tų pačių metų birželio 30-ąją jie vėl kreipėsi į JT žmogaus teisių komisiją, norėdami atkreipti dėmesį į P. Grigorenkos likimą – šį disidentą KGB tuomet jau buvo įkišęs į Černiachovsko psichiatrijos ligoninę.

Iš viso tokių laiškų buvo penki, tačiau nė į vieną iš jų minėta komisija neatsakė. Tuomet disidentai ėmė ieškoti naujų adresatų. 1972-aisiais norėdami atkreipti dėmesį į priverstinį disidentų izoliavimą psichiatrijos ligoninėse. Jie parašė laišką Mechike vykusiam V tarptautiniam psichiatrų suvažiavimui, kreipėsi ir į naująjį JT Generalinį sekretorių Kurtą Waldheimą. Tačiau veltui – į pagalbos šauksmą niekas nereagavo, o pati Iniciatyvinė grupė sparčiai tirpti – iki to laiko buvo suimti net aštuoni jos nariai. Matydami, kad pastangos neduoda norimų rezultatų, disidentai atsisakė mėginimų veikti per tarptautines organizacijas. Dabar vienintelis kelias skleisti žinias apie žmogaus teisių pažeidimus liko dar 1968-aisiais pradėjęs eiti pogrindžio leidinys „Dabarties įvykių kronika“.

Būtent dalyvavimą „Kronikos“ veikloje S. Kovaliovas prisiminimuose vėliau pavadins svarbiausiu disidentinio jo gyvenimo laikotarpio, o gal ir apskritai viso gyvenimo įvykiu. Būtent „Kronika“ jį greitai suves ir su Lietuvos pogrindininkais. Bet kol kas pasižiūrėkime, kaip buvo leidžiamas šis disidentų leidinys ir kaip jis pasiekdavo skaitytojus.

 

Tiesos žodis laisvajam pasauliui

 

Šiandien net sunku įsivaizduoti kiek menkos buvo techninės galimybės leisti kokį nors valdžios nesankcionuotą leidinį. Kopijavimo ir dauginimo aparatai buvo retenybė, o ir tų pačių naudojimas būdavo griežtai reglamentuotas. Vienintelė prieinama priemonė buvo paprasta rašomoji mašinėlė. Taigi, kaip minėtame susitikime su kauniečiais prisiminė S. Kovaliovas, pirminis „Kronikos“ tiražas buvo labai kuklus: spausdindama per kopijavimo popierių labai įgudusi ir tvirtus pirštus turėjusi mašininkė vienu metu galėdavo atspausdinti ne daugiau kaip vienuolika  leidinio egzempliorių. Du iš jų painiais keliais (daugiausia per Maskvoje akredituotus užsienio žurnalistus) iškeliaudavo į Vakarus, o likusieji eidavo per rankas. Dažnas „Kronikos“ skaitytojas, gavęs šį leidinį, jautė pareigą jį perspausdinti visą ar dalimis ir perduoti naujus egzempliorius kitiems. Taigi, kaip pastebėjo S. Kovaliovas, pasakyti, kiek žmonių pasiekdavo šie plonyčiai mašinėle spausdinti lapeliai, labai sunku.

Tuo tarpu „Kronikos“ egzemplioriai, kuriems pavykdavo prasiskverbti pro „geležinę uždangą“, sugrįždavo į Sovietų Sąjungą jau atspausdinti spaustuvėje. Žinoma, ne masiniais tiražais – nedaug kas iš vakariečių turistų, žurnalistų ar diplomatų ryždavosi rizikuoti, veždami į uždarą represinę valstybę tokio pobūdžio literatūrą. Tačiau leidinyje skelbiama informacija vis dėlto pasiekdavo daugelį sovietinės imperijos gyventojų, nes buvo skaitoma per specialiai Sovietų Sąjungai transliuojamas radijo stotis, kurių, nepaisant trukdymų, klausydavosi nemažai žmonių. „Dabar yra tokia galinga priemonė kaip internetas, bet aš manau, kad tais laikais tie, kurie norėjo žinoti, žinojo daugiau ir sistemiškiau. Dabar viską galima sužinoti, tik ne tiek daug žmonių nori žinoti“, – lygindamas tuometinę Sovietų Sąjungą ir dabartinę Rusiją yra pastebėjęs S. Kovaliovas.

Žinoma, KGB darė viską, kad sužlugdytų „Kronikos“ leidimą, tačiau nustatyti anonimiškai leidžiamo leidinio redaktorius nebuvo paprasta. Tuomet čekistai griebėsi tuo, ką S. Kovaliovas vėliau pavadino įkaitų taktika.  Viskas prasidėjo nuo to, kad 1972-aisiais buvo suimti P. Jakiras ir Viktoras Krasinas. Šie disidentai tiesiogiai nedalyvavo „Kronikos“ leidime, tačiau žinojo nemažai, juolab, kad leidinio komandoje aktyviai darbavosi P. Jakiro duktė Irina. Ir štai prieš pat spalio šventes I. Jakir iškviečiama į KGB apklausą, tačiau vietoje jos čekistai surengia pasimatymą su tėvu. Šis pareiškė, kad jam ir V. Krasinui gresia sušaudymas ir perdavė laišką draugams disidentams. Laiško turinys buvo maždaug toks: mūsų žaidimas pralaimėtas, esame apgultoje tvirtovėje, kurioje yra moterų ir vaikų. Todėl reikia pasiduoti, tik svarbu, kad kapituliacija įvyktų kuo palankesnėmis sąlygomis. Prie viso to V. Krasinas dar pridūrė ir čekistų grasinimą: jei „Kronika“ bus leidžiama ir toliau, kiekvienas jos numeris reikš naujus areštus. Ir suimami bus žmonės, nebūtinai susiję su leidinio rengimu.

Disidentai suprato, kad bičiulis palūžo ir leidosi įtraukiamas į čekistų žaidimą. Vis dėlto KGB neblefavo: vos pasirodžius 27-ajam „Kronikos“ numeriui buvo suimta Irina Belgorodskaja, nieko bendra neturėjusi su šiuo numeriu ir apskritai beveik nedalyvavusi leidžiant „Kroniką“. „Tuomet iškilo tam tikros dorovinės problemos – mums žada, kad su kiekvieno naujo numerio išleidimu ką nors pasodins. O kas mes tokie, gal galėtume imtis atsakomybės už kitų likimus, jų neatsiklausę, juolab, kad net nežinome, kas bus suimtas“, – prisiminė S. Kovaliovas.

 

 

 

Taip „Kronikos“ leidime atsirado maždaug pusantrų metu trukusi pauzė. O tuo pat metu Lietuvoje pasirodė legendinė „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, kurios leidėjai labai greitai pradėjo bendradarbiauti su S. Kovaliovu ir jo bičiuliais. Tiesą sakant, kontaktus su Rusijos disidentais lietuviai palaikė ir anksčiau: galima netgi sakyti, kad „LKB kronikos“ užuomazga tapo medžiaga, kurią valdžios nepripažinti tikinčiųjų teisių gynimo komitetai siuntė maskviečiams ir kuri vėliau atsirasdavo „Dabarties įvykių kronikos“ puslapiuose.

 

Slaptavietė žibintuvėlyje

 

Mintis įkurti savą, lietuvišką pogrindžio leidinį pamažu subrendo ne kartą už tikinčiųjų teisių gynimą persekioto Vilkaviškio vyskupijos veikliųjų kunigų sambūrių neoficialaus vadovo kunigo Sigito Tamkevičius bei pasauliečio disidento Petro Plumpos galvoje. Sumanymą leisti leidinį, žadinantį tautinį, ypač religinį sąmoningumą, bei skleidžiantį tiesą apie katalikų persekiojimus okupuotoje Lietuvoje parėmė daug aktyvių kunigų, ypač Juozas Zdebskis, sovietų nuteistas už vaikų tuomet katekizavimą. Taip 1972 metų pavasarį buvo mažame Simno klebonijos kambarėlyje rašomąja mašinėle išspausdintas pirmasis LKB kronikos“ numeris, o kunigas S. Tamkevičius tapo pirmuoju jo redaktoriumi ir leidėju, neapleidusiu šio darbo iki pat suėmimo 1983-iaisiais.

Vienas iš svarbiausių „LKB Kronikos“ leidėjų tikslų buvo informuoti apie Lietuvos tikinčiųjų padėtį laisvąjį pasaulį. Tačiau išsiųsti parengtą leidinį iš Lietuvos praktiškai nebuvo galimybių: užsienio žurnalistų čia nebuvo, o ne taip dažnai atvykstantys Vakarų turistai galėjo vykti tik į tam tikrus miestus, keliauti tik griežtai nustatytais maršrutais ir tik akylai prižiūrimi viešų ir neviešų „globėjų “. Taigi, vienintelis „LKB Kronikos“ kelias į Vakarus ėjo per Maskvoje veikusį S. Kovaliovą ir jo bendražygius. Iš jų per užsienio žurnalistus ir diplomatus leidinys laisvąjį pasaulį pasiekdavo dviem keliais – per Vatikaną, ir Čikagą. Reikia tik įsivaizduoti, kaip sudėtinga buvo organizuoti visą šią sudėtingą logistiką pačioje priešo panosėje!

„LKB Kronikos“ kelionės į Vakarus prasidėjo 1972-ųjų rudenį, kai kunigai J. Zdebskis ir S. Tamkevičius nuvyko į Maskvą pirmą kartą susitikti su S. Kovaliovu. Jie vežėsi kišeninį žibintuvėlį, kurio maitinimo elemente buvo paslėptas mikrofilmas su „LKB kronikos“ numeriu. „Tai buvo pavojingas medžiaga, už ją galėjome tikėtis kokių 10 metų nelaisvės“, – prieš trejus metus Kauno Arkivyskupijos salėje vykusiame susitikime su S. Kovaliovu prisiminė arkivyskupas metropolitas S. Tamkevičius.

Aplankę S. Kovaliovą jo bute lietuviai kunigai paprašė perduoti mikrofilmą į Vakarus. Davęs tokį pažadą, rusų disidentas savo ruožtu pasakė: „Kai atvažiuosite kitą kartą, atvežkite ir du popierinius leidinio egzempliorius, kad juos būtų įmanoma perskaityti“. S. Kovaliovas paaiškino, kad mikrofilmas, tikriausiai pasieks Vakarus, tačiau Maskvoje leidžiamai „Einamųjų įvykių kronikai“, irgi reikalinga informacija apie tai, kas vyksta Lietuvoje.

Taigi, vėliau į Maskvą keliaudavo ir popieriniai „LKB kronikos“ egzemplioriai. Vežami jie buvo, laikantis griežčiausios konspiracijos. Kurjeriai vengdavo vykti į Maskvą tiesiai iš Vilniaus geležinkelio stoties. Dažniausiai pakeleivingomis mašinomis jie pasiekdavo Minską, ten įsigydavo bilietus iki Maskvos ir, išlipę Baltarusijos stotyje, traukdavo į konspiracinį butą,  kuriame tiksliai sutartu laiku pasirodydavo S. Kovaliovas, paimdavęs atvežtą „LKB kronikos“ numerį. Tai truko gerus porą metų, kol lietuvius prieš pat 1974-ųjų Kalėdas pasiekė žinia, kad žymiojo Rusijos disidento namuose atlikta krata o jis pats – suimtas. Niekas tuomet nenumanė, kad po kelių dienų saugumiečiai ilgam įkurdins S. Kovaliovą Vilniuje ir kad būtent iš čia prasidės dešimtmetį trukęs jo kelias į lagerius ir tremtį.

 

Vilniuje išdavikų neatsirado

 

Ironiška, bet S. Kovaliovas buvo suimtas kitą dieną po to, kai drauge su A. Sacharovu pasirašė keipimąsi į SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumą, ragindami artėjančių Naujųjų Metų proga paskelbti amnestiją visiems politiniams kaliniams. Formaliu pretekstu suimti disidentą tapo per kratą rasti „LKB kronikos“ numeriai lietuvių ir rusų kalbomis bei „kita medžiaga, bylojusi apie jo ryšius su tam tikrais elementais Lietuvoje“. To pakako, kad S. Kovaliovas gruodžio 27-ąją būtų atskraidintas į Vilnių ir uždarytas į KGB pastato rūsyje įrengtą kalėjimą.

Matyt ir Lubiankos funkcionieriai Vilniaus saugumiečiais ne itin pasitikėjo: nors formaliai tardymui vadovavo vilnietis papulkininkis, faktiškai jį vykdė iš specialiai iš Permės atsiųstas majoras. Pastarajam reikėjo įrodyti, kad S. Kovaliovas, platindamas „LKB kroniką“, skleidė „šmeižikiškus prasimanymus apie sovietinę santvarką ir tikrovę.“

Disidentas beveik iš karto atsisakė dalyvauti šiame žaidime ir bendradarbiauti su tardymu. Tiesa buvo momentų, kai jis ketino duoti parodymus, jei tik čekistai tikrai norės išsiaiškinti, kokios paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Tačiau saugumiečiams tokios „smulkmenos“ nerūpėjo – jiems buvo kur kas įdomiau, iš su kuo S. Kovaliovas bendravo ir kokiais keliais surinktas žinias. „Jei klausdavo, kas ką kam paskės ar davė, aš atsakydavau, jog tai  neturi ryšio su byla. Su kuo noriu kalbu, ką noriu skaitau, tai sovietiniams įstatymams neprieštarauja“ – vėliau beveik metus trukusį tardymą prisimins disidentas.

Reikia pastebėti, kad tardytojai S. Kovaliovo ypatingai nespaudė duoti parodymų prieš save – vis dėlto buvo jau nebe Josifo Stalino laikai. Tiesa, tam tikrų psichologinio poveikio vis dėlto būta – tarime, čekistai grasino perkvalifikuoti kaltinimus pagal straipsnį, numatantį atsakomybę už tėvynės išdavimą, o už tai tuomet grėsė net mirties bausmė. Tačiau S. Kovaliovas sakė puikiai supratęs, jog tokie grasinimai – visiškas blefas: tokiems kaltinimams reikėjo rimtesnių faktų, kurių iš lubų nenukabinsi. Tuo tarpu kagėbistams per visą parengtinį tardymą netgi nepavyko rasti Vilniuje liudininkų, galėjusių patvirtinti „LKB kronikos“ leidėjų ryšius su „nacionalistiniu pogrindžiu, siekusiu atplėšti Lietuvą nuo Sovietų Sąjungos“.

Tačiau tai nebuvo taip jau svarbu – tam, kad S. Kovaliovas būtų nuteistas, pakako ir paties čekistų sukurtų interpretacijų jog viskas, kas buvo skelbiama lietuviškame pogrindžio leidinyje yra sovietinę  tikrovę   juodinantis šmeižtas.

 

Istorinis procesas

 

Perdavę bylą teismui, čekistai dar turėjo pasirūpinti, kad S. Kovaliovo procesas sukeltų kuo mažesnį rezonansą. KGB žinojo, kad į Vilnių palaikyti bendražygio atvyks didelė grupė disidentų – ir ne tik iš Maskvos, bet ir iš kitų didesnių Sovietų Sąjungos miestų. Globoti atvykėlius buvo pasirengė lietuviai žmogaus teisių gynėjai. Taigi, likus geroms porai savaičių iki proceso pradžios, kai kurie vilniečiai disidentai netikėtai gavo šaukimus į karinį komisariatą, kur jų laukė saugumiečiai. Lietuviams buvo prigrasinta jokiu būdu nedalyvauti teismo posėdžiuose.

Tu pat metu imtasi priemonių kad kai kurie Maskvos disidentai net neįsėstų į Vilniun vykstantį traukinį. Taip nutiko su „Dabarties įvykių kronikos“ redaktore T. Velikanova. Prieš pat išvykstant traukiniui, disidentė buvo sulaikyta ir nuvesta į milicijos skyrių. Ten buvo pareikšta, kad jos rankinė labai panaši į pavogtąją, kurios ieškanti milicija… Buvo „aiškinamasi“ tris valandas, kol traukinys Maskva-Vilnius išvažiavo.

Vis dėlto 1975 metų gruodžio 9-osios rytą į Vilniaus geležinkelio stotį atvyko ne tik keliolika žinomų Rusijos disidentų, bet ir per stebuklą iš Maskvos ištrūkęs Kanados dienraščio „Toronto Star“ specialusis korespondentas. Tiesa, nei žurnalistas, nei rusų disidentai į pačią posėdžių salę taip ir nebuvo įleisti, ir proceso metu laukė teismo vestibiulyje. Tuo tarpu daugumą lietuvių disidentų saugumiečiai apskritai išgrūdo iš pastato. Nuo antros proceso dienos teismo pastatą apsupusi milicija netgi neprileisdavo žmonių prie pačių teismo rūmų. Maža to, Vilniaus staigų vadovams buvo prigrasinta stebėti savo darbuotojus, kad niekam darbo metu nešautų mintis net pažioplinėti į susirinkusius žmogaus teisių gynėjus. Vis dėlto, per pietų pertrauką prie teismo rūmų susirinkdavo nemažai žmonių – tiek prijaučiančių S. Kovaliovui, tiek šiaip smalsuolių, norėjusių pamatyti į procesą atvykusį žymiausią žmogaus teisių gynėją A. Sacharovą.

Beje, akademiko atvykimas lėmė tai, kad apie S. Kovaliovo procesą žaibiškai sužinojo milijonai žmonių visdama pasaulyje. Mat teismo dienomis A. Sacharovas turėjo būti Osle ir atsiimti jam paskirtą Nobelio taikos premiją. Žinoma, valdžia laureato į Oslą neišleido, tad ten nuvyko jo žmona Jelena Bonner. Gruodžio 10-ąją pasakytoje iškilmingoje kalboje ji pareiškė: „Dabar aš prieš jus kalbu, o mano vyras Andrejus Sacharovas, kuriam čia turėjo būti įteikta Nobelio taikos premija, šąla Vilniuje prie teismo rūmų, kur teisiamas žmogaus teisių gynėjas Sergejus Kovaliovas..“

Tačiau tai, kad apie S. Kovaliovo procesą akimirksniu sužinojo viskas pasaulis, niekaip nepakeitė disidento likimo jis buvo nuteistas 7 metams lagerių ir 3 metams tremties kuri baigėsi likus vos metams iki Michailo Gorbačiovo pradėtos „perestroikos“. Tačiau ir po tremties jam nebuvo leista sugrįžti į Maskvą dar trejus metus. Į visuomeninę veiklą S. Kovaliovas vėl įsitraukė 1987-aisiais, drauge su iš tremties Gorkyje grįžusiu A. Sacharovu. 1990 kovo 11-ąją, dalyvaudamas istoriniame Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos posėdyje jis džiaugėsi, galįs būti su visais mumis tokią akimirką, kai „išgyvenamas bendras stebuklas“.

Lietuvos žinios, 2016-01-22

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s