Nepriklausomybės kovų generolas

AL-160129-01

 

Šiandien sukanka 140 metų kai gimė Lietuvos kariuomenės vadas generolas leitenantas Pranas Liatukas. Šis patyręs karys vadovavo brigadai, išstūmusiai iš Lietuvos bolševikus, sėkmingai įveikė bermontininkus, tačiau, susidūręs su savos kariuomenės maištu, turėjo palikti tarnybą, o gyvenimą baigė NKVD kalėjime.

 

Aras Lukšas

 

1876 metų spalio 29-ąją gimęs Kretingos valsčiaus Padievaičio kaimo ūkininkų sūnus Pranas nei vaikystėje, jei paauglystėje nesvajojo apie kario kelią. Baigęs garsiąją Palangos progimnaziją ir tęsdamas mokslus gimnazijoje Rygoje, jis įstojo į slaptą tautinę moksleivių kuopelę, skaitė nelegalią lietuvišką spaudą, gilinosi į kalbos dalykus, domėjosi tautos praeitimi, drauge su bendraminčiais pasisakydavo prieš gimnazistų rusinimą. Prano mokslo draugiai žinojo, kad jau baigdamas gimnaziją jis buvo apsisprendęs studijuoti istoriją.

Tačiau nutiko kitaip – 1902-aisiais P. Liatukas netikėtai įstojo savanoriu į caro imperijos kariuomenę. Tokio sprendimo priežastis galėjo būti labai pragmatiška – senokai dvidešimtmetį perkopęs gimnazistas vis tiek būtų pašauktas į privalomąją karinę tarnybą, tad jaunas vyras, matyt nusprendė nebelaukti ir pats pasirinkti geresnę tarnybos vietą. Tai patvirtina ir Prano bendramokslio Kipro Bielinio pastebėjimas: „Atrodo, kad karo prievolės lengvatos jo amžiaus gimnazijos moksleiviams jau nebuvo taikomos; kas ir vertė nekaringąjį Liatuką pasirinkti karo mokyklą“.

Taip prasidėjo būsimo Lietuvos kariuomenės vado karjera. 1902-aisiais pradėjęs tarnauti eiliniu Vitebske, o po trejų metų paporučikio laipsniu baigęs Vilniaus pėstininkų mokyklą, P. Liatukas sparčiai kyla tarnyboje. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis, jau būdamas štabskapitonas, dalyvauja kautynėse prie Krokuvos, čia sunkiai sužeidžiamas, bet po ligoninės vėl prašosi į frontą. Po antrojo sužeidimo 1917-aisiais jis vėl grįžta į rikuotę ir pakeliamas pulkininku. Po trečio sužeidimo P. Liatukas atsiduria karo ligoninėje Maskvoje, kur jį užklumpa bolševikų perversmas. Išsigydęs žaizdas, karininkas su grupe pabėgėlių sugrįžta į nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą ir kuriam laikui apsistoja tėviškėje.

 

Prieš bolševikus ir bermontininkus

 

Tačiau gimtajame Padievaičio kaime P. Liatukas neužsibuvo: jaunai Lietuvos Respublikai reikėjo ginklu įtvirtinti paskalbtą nepriklausomybę, tad vos sužinojęs apie pradedamą kurti krašto kariuomenę, P. Liatukas 1918 metų gruodžio 5-ąją atvyko į Vilnių, užsirašė savanoriu ir tą pačią dieną buvo paskirtas formuojamo 2-ojo pėstininkų pulko vadu. Patyrusių ir kovose užgrūdintų karininkų Lietuvai labai trūksta, tad P. Liatukui patikimos vis atsakingesnės užduotys. Tais pačiais metais jis pradeda eiti Krašto apsaugos ministerijos štabo viršininko pareigas, kiek vėliau vadovauja jo paties suformuotam 3-aja pėstininkų pulkui, o galiausiai paskiriamas 1-osios pėstininkų brigados vadu Zarasų operacijoje. Būtent P. Liatuko brigadai buvo lemta galutinai išstumti Raudonąją Armiją iš Lietuvos teritorijos. Ryžtingas pulkininko vadovavimas neliko nepastebėtas – 1919 metų spalio 7-ąją jam suteiktas generolo leitenanto laipsnis ir patikėtos vyriausiojo kariuomenės vado ir Krašto apsaugos ministerijos valdytojo pareigos.

Svarbiausias ką tik paskirto naujojo kariuomenės vado uždavinys buvo susitvarkyti su vis labiau įžūlėjančiais bermontininkais, kurie, išmušus iš Lietuvos bolševikus ir dar neįsiliepsnojus lemiamiems susirėmimas su lenkais, dabar galėjo tapti didžiausia grėsme Lietuvos nepriklausomybei. Gerai ginkluota generolu apsišaukusio pulkininko Pavelo Bermonto armija šiaurės Lietuvoje siautėjo ir šeimininkavo jau nuo liepos mėnesio. Bermontininkai rekvizuodavo miestelių gyventojų butus, atiminėjo ūkininkų gyvulius, degino jų sodybas. Vien Šiaulių apylinkėse nuo plėšikaujančių kareivių rankos žuvo mažiausiai 33 žmonės. Tramdyti plėšikaujančių kareivių neketino nei besitraukiančių iš Lietuvos vokiečių karinė valdžia, nei svetimos kariuomenės atsitraukimą prižiūrėjusi Antantės komisija. Tapo visiškai aišku, kad tvarkytis su bermontininkais teks patiems lietuviams ir kad kovoti prieš bermontininkus greičiausiai bus sunkiau, nei kautis su apdriskusiomis bolševikų ordomis.

Taigi, šeštą Lietuvos kariuomenei dieną, P. Liatukas paskyrė specialiai kovos su bermontininkais sudaryto fronto vadą. Juo tapo pulkininkas Kazys Ladyga, iki tol gerai užsirekomendavęs kovose su bolševikais. Prieš P. Bermonto armiją  buvo sutelktos beveik visos Lietuvos karinės pajėgos: šeši pėstininkų ir vienas kavalerijos pulkas, penkios baterijos, geležinkelių kuopa ir kiti techniniai daliniai.

Pirmasis mūsų kariuomenės susirėmimas su priešu įvyko naktį iš spalio 19-osios į 20-ąją, kai į Radviliškį šarvuotu traukiniu atvažiavę bermontininkai užpuolė abipus geležinkelio dislokuotą lietuvių batalioną. Po nemažų aukų pareikalavusio susišaudymo P. Liatukui teko jam visiškai nebūdinga diplomatinė misija. Mat vokiečių ir bermontininkų atsitraukimą koordinuoti paskirtas vokiečių generolas Walteris von Eberhardtas ėmė bombarduoti Lietuvos kariuomenės vadą telegramomis, kuriose dėl kraujo praliejimo kaltino lietuvius ir reikalavo, kad mūsų daliniai būtų atitraukti nuo geležinkelio ir nekeltų pavojaus evakuojamiems vokiečiams. P. Liatuko patikinimai, kad Lietuvos kariuomenė vokiečių pulti neketina, W. Eberhardto neįtikino, tad galiausiai kantrybės netekęs Letuvos kariuomenės vadas nusiuntė tokią visai nediplomatišką telegramą, nurodydamas,  kad šio vokiečių generolo vadovaujamas buvimas Lietuvoje ir jo organizavimas „žalingų Lietuvai plk. P. Bermonto tipo armijų, kuriose apie 90 proc. yra vokiečiai, nekontroliuojamas maisto produktų bei kitokio turto išvežimas iš Lietuvos geležinkeliu Šiauliai–Tilžė prieštarauja tarptautinei teisei“.

Tuo P. Liatuko diplomatija ir baigėsi. Toliau su bermontininkais buvo kalbama jau ginklų kalba. Lapkričio 21-ąją, 3 valandą ryto K. Ladygos vadovaujami Lietuvos daliniai pradėjo puolimą Šiaulių kryptimi. Svarbiausias operacijos tikslas buvo apsupti miestą iš Šiaurės ir Pietų, tačiau pirmiausia tam reikėjo užimti Radviliškį. Kautynės dėl miestelio truko ištisą parą. Galiausiai lietuviams pavyko išmušti bermontininkus iš Radviliškio ir priversti juos trauktis Šiaulių link.

Tačiau pergalės džiaugsmą aptemdė Antantės karinė komisija, netikėtai sustabdžiusi sėkmingai pradėtą Šiaulių operaciją. Lapkričio 22-osios vakare iš Šiaulių šarvuotu traukiniu atvykęs prancūzų generolas Henris Albertas Niesselis pareikalavo, kad lietuviai nedelsiant sustabdytų karo veiksmus ir pasitrauktų už spalio 30 dieną numatytos demarkacijos linijos, kitaip sakant – paliktų taip sunkiai atkovotą Radviliškį. Neturėdamas jokių instrukcijų nei iš karinės, nei iš politinės Lietuvos vadovybės ir nenorėdamas konfliktuoti su santarvininkais, K. Ladyga lapkričio 23 dieną įsakė daliniams atsitraukti. Dėl to pulkininkui teko aiškintis su savo vadovybe Kaune: lapkričio 24 dienos telefonogramoje P. Liatukui jis teigė negalėjęs atmesti santarvininkų misijos reikalavimų. Aiškiai supykęs pulkininkas pareiškė daugiau pats vienas atsakomybės neprisiimsiąs ir antrą kartą pulti Radviliškį sutiksiąs tik tuomet, jei gausiąs raštišką įsakymą, patvirtintą respublikos Prezidento ir ministrų kabineto narių parašais.

Tačiau tokio įsakymo neprireikė – bermontininkai, nors ir labai neskubėdami, ėmė kraustytis lauk. Galiausiai gruodžio 18-ąją dieną K. Ladyga nusiuntė kariuomenės P. Liatukui telefonogramą: „Pranešu, kad nuo šio mėn. 15 d. vokiečių šiapus rubežiaus nebėra.“ Kalėdų išvakarėse pasirašytu P. Liatuko įsakymu, 60 į nelaisvę patekusių, bet Lietuvos valstybei nenusikaltusių šios armijos karininkų ir kareivių buvo paleisti į namus. Lietuvoje kuriam laikui liko tik 45 belaisviai, iš kurių 21 gydėsi ligoninėse, o 24 už įvairius nusikaltimus sėdėjo kalėjime. Taip baigėsi beveik penkis mėnesius trukusi bermontininkų avantiūra Lietuvoje. O kartu ir vienas ryškiausių P. Liatuko gyvenimo epizodų. Po poros mėnesių generolo jau laukė nauji išbandymai.

 

Saviškių nelaisvėje

 

Kovose  užgrūdintas karys tuomet nė nenujautė, kad netrukus jam teks durti ne su priešais, o su savaisiais ir kad šis susidūrimas kainuos jam karininko karjerą. Visgi 1920-ųjų vasario įvykiai, įėję į istoriją kaip Kauno įgulos maištas, radikaliai pakeitė P. Liatuko gyvenimą.

Kalbos apie bruzdėjimus Kauno įguloje ir net apie galimą jos sukilimą sklandė jau ne vieną dieną. Kareivių ir karininkų nepasitenkinimui iš tiesų buvo daug priežasčių.  Pavargę po mūšių su bolševikais ir bermontininkais vyrai ištisus mėnesius negaudavo algų, maistas buvo prastas, o ir to paties vos užtekdavo. O čia dar pasitaikė kaip reta šalta ir atšiauri žiema, tad kareiviams su prastais drabužiais teko šalti tiek lauke, tiek menkai šildomose kareivinėse. Visa tai pripažino ir  kariuomenės generalinio štabo viršininkas, savo pranešime kariuomenės vadui teigdamas jog „kareiviai skundžiasi ant neužtektino aprūpinimo maistu“. Be to, artėjant rinkimams į Steigiamąjį Seimą, dauguma karių buvo nepatenkinti tuo, kad jiems Laikinoji Konstitucija suteikia tik pasyvią rinkimų teisę. Tai reiškė, kad kareiviai ir karininkai galėjo būti renkami į aukščiausią šalies valdžią, tačiau neturėjo teisės patys pareikšti savo valios rinkimuose. Galiausiai, kareivių nepasitenkinimą kurstė ir tarp jų buvę komunistai, agitavę neklausyti karininkų įsakymų ir patiems išsirinkti sau tinkamus vadus.

Vasario 21-ąją Kauno miesto komendantas Generaliniam štabui pranešė, kad kitą dieną, sekmadienį, ginkluoti kariai savo reikalavimus ketina pateikti dideliame mitinge. Tą pačią dieną P. Liatukas, norėdamas išsiaiškinti padėtį, susikvietė į savo kabinetą visų  Kauno įgulos dalinių vadus. Pokalbis nebuvo malonus – karininkai išsakė savo vadui daug priekaištų dėl to kad kariai prastai aprūpinami maistu, šąla kareivinėse ir sakėsi negalį užkirsti kelio galimiems neramumams. Pokalbio dalyviai nežino, kad tuo pat metu viename dalinyje susirinkę maždaug 200 įvairių dalinių kareivių delegatų ir tariasi  rytojaus dieną su ginklais žygiuoti į  aikštę prie Įgulos bažnyčios ir ten pateikti valdžiai savo reikalavimus. Vakare apie būsimą mitingą jau ūžė visas miestas.

Vasario 22 d dieną 10 valandą  ryto aikštėje prie bažnyčios susirinko Kauno raitelių pulkas ir dar kelių kuopų pėstininkai. Mitingas buvo taikus, nė vienas kareivis neturėjo ginklo neturėjo. Per aikštėn atvykusį P. Liatuką   kariai įteikė valdžiai peticiją, reikalaujančią  suteikti kariams balsavimo į steigiamąjį Seimą teises, paleisti prieš Lietuvos nepriklausomybę nekovojusius politinius kalinius, pašalinti iš kariuomenės lietuviškai nemokančius karininkus, pagerinti kareivių maistą, aprangą, higienos sąlygas kareivinėse bei karo ligoninėse ir laiku mokėti algas. Kariuomenės vadas pažadėjo perduoti reikalavimus vyriausybei, tvirtindamas, kad valdžia juos apsvarstys ir įvykdys. Po šio pažado kariai taikiai išsiskirstė ir sugrįžo į savo kareivines.

P. Liatukas tikriausiai tikėjosi, kad tuo incidentas ir baigsis. Jis nenumanė, kad tuo metu, kai mitinguotojai aikštėje skaito savo reikalavimus, iš Panemunės Įgulos bažnyčios link jau traukia 2-ojo atsargos bataliono kuopa. Dalis artilerijos pulko karių į miestą žygiuoja ginkluoti. Tiesa, Šančiuose jų laukę vyriausybei ištikimo 8 pėstininkų pulko kariai, privertė maištininkus sugrįžti į kareivines, tačiau tuo viskas nesibaigė. Kareivinėse puskarininkiai ir kareiviai tuoj pat ėmėsi organizuoti „revoliucinį komitetą“ ir dalintis pareigas bei laipsnius.

Sužinojęs apie įvykius Panemunėje, P. Liatukas su adjutantu skubiai sėdo į vežimą ir nuvažiavo į dalinį, kad asmeniškai įtinkintų karius, jog kelti riaušių nebėra jokios prasmės. Tačiau pokalbis nepavyko: maištininkai savo vadą kaip mat suėmė.  Vakarop maištas iš Aukštosios Panemunės persimetė į Linksmadvarį, kuriame dislokuotas karo aviacijos dalinys. Tuomet P. Liatuko padėjėjas – būsimasis Ministras pirmininkas  Antanas Merkys ir Generalinio štabo pulkininkas Konstantinas Kleščinskis, paskambinę maišto organizatoriams griežtai pareikalavo paleisti generolą ir atkurti tvarką, bet sukilėliai tai padaryti atsisakė. Tapo aišku, kad problemą teks spręsti jėga. Tą pačią naktį tarp sukilėlių ir vyriausybei ištikimų dalinių įvyko ginkluoti susirėmimai, o auštant  vasario 23-ajai,  kunigaikščio Vaidoto pulko pajėgomis maištas buvo numalšintas. Susišaudymai pareikalavo trijų aukų – žuvo du maištininkai ir vyriausybės pusėje prikomandiruotas amerikiečių karininkas Samuelis Harry.

P. Liatukas gerai suprato, kad po šių įvykių jo, kaip kariuomenės vado autoritetas nepataisomai pakirstas todėl jau tą pačią vasario 23-ąją jis įteikė Prezidentui Antanui Smetonai įteikė atsistatydinimo prašymą, kuris buvo nedelsiant patenkintas. O dar po pusmečio, 1920 metų rugpjūčio 5-ąją 44 metų generolas pasitraukė į atsargą. Taip prasidėjo naujas, civilinis P. Liatuko gyvenimas.

Nusivilkęs 18 metų dėvėtą kario uniformą, P. Liatukas neieškojo ramaus gyvenimo ir lengvų pareigų. Tų pačių 1920-ųjų rugsėjį jis buvo paskirtas Valstybinės iždinės vyriausiojo iždininko pavaduotoju, o nuo 1921-ųjų liepos iki 1922-ųjų kovo faktiškai ėjo vyriausiojo iždininko pareigas. Tų pačių metų spalį Lietuvą turėjo pasiekti Čekoslovakijoje atspausdinti litų banknotai. Tuo metu į Lietuvos banką perkeltam P. Liatukui teko rūpintis ir saugyklų parengimu, ir banknotų pargabenimu, ir jų apsauga.

Tapęs civiliu, atsargos generolas pagaliau rado laiko ir asmeniniam gyvenimui ir širdies reikalams. Susipažinęs su devyniolikmete Lietuvos banko tarnautoja Vanda Baranauskaite, jis netruko pasipiršti merginai. Kaip viename P. Liatuko paminėjime yra pasakojusi generolo duktė V. Liatukaitė-Černienė, piršlybos visai nebuvusios romantiškos, o greičiau kariškai tiesmukos: pasikvietęs bendradarbę į kabinetą, generolas tiesiai šviesiai pasiūlė jai už jo tekėti, o apmąstymams davė lygiai savaitę.. Ir sulaukė teigiamo atsakymo.

1924 metų rudenį Vidaus reikalų ministras Zigmas Starkus paskyrė P. Liatuką Šakių apskrities viršininku. Šiose pareigose atsargos generolas dirbo iki 1926-ųjų pavasario, kol galutinai nutarė atsisakyti valdiškos tarnybos. Gerus porą metų ūkininkavęs gimtajame Padievaityje, 1928-aisiais jis įsigijo kitą ūkelį Kaišiadorių apskrityje netoli Žaslių, o apie 1934-uosius vėl persikėlė į Kauną. Dabar atsargos generolas vėl galėjo atsidėti savo senam pomėgiui – istorijai. Kaune V. Liatukaitė-Černienė yra sakiusi, kad tėvo kambaryje buvę daugybė istorinių knygų ir senų žemėlapių, o pats jis nuolat kažką skaitęs, rašęs, o kartais ir papasakodavęs kokį nutikimą iš nepriklausomybės kovų. Generolas tuomet dar nenujautė, kad jo iškovotą nepriklausomybę vos po kelerių metų vėl sutryps ta pati Raudonoji Armija kurią jis, Zarasų operacijos 1-osios pėstininkų brigados vadas 1919-aisiais išstūmė iš Lietuvos, kaip jis tuomet manė – visiems laikams.

 

Sprendimas, kainavęs gyvybę

 

1940-aisiais Lietuvą okupavę sovietai P. Liatuko nespėjo nei suimti, nei ištremti. Suspėjo tik atimti Lietuvos karininko pensiją, palikdami šeimą verstis tik iš nedidelės Vandos algos. Matyt buvęs kariuomenės vadas tikėjosi, kad sugrįžę raudonieji okupantai jo taip pat nelies – kariuomenėje jis netarnavo jau daugiau kaip porą dešimtmečių, o darbas Lietuvos banke vargu ar galės būti laikomas didele nuodėme. Tad, bičiulių įtikinėjamas, kad pasilikti Lietuvoje jokiu būdu negalima, generolas nepasidavė ir 1944-ųjų birželį nutarė laukti permainų savo ūkyje Padievaičiuose. Galbūt nelaimė ir būtų praėjusi pro šalį, jei V. Liatukienė tų pačių metų spalį nebūtų nusprendusi grįžti į Kauną, kur mediciną studijavo abu poros vaikai. 1945-ųjų sausio 2 dieną ten persikėlė ir P. Liatukas.

Bėdos ilgai laukti nereikėjo – vėlų spalio 30-osios vakarą į Liatukų buto duris pasibeldė trys enkavėdistai. Buvęs generolas nė nenumanė, kad dar 1944-ųjų pabaigoje Tauragės apskrities čekistai buvo pradėję kurpti antisovietinės organizacijos bylą ir kad vienas suimtas bylos figūrantas įvardijo jį kaip vieną iš šios organizacijos vadovų neva aprūpindavusį jos narius nelegalia literatūra ir atsišaukimais. Suimtasis taip pat nurodė, kad organizacijai priklausė ir P. Liatuko sūnus Vytautas. Taigi, čekistams dabar reikėjo žūtbūt surasti tokius parodymus patvirtinančius įkalčius.

„Įkalčiai“, be abejo, buvo rasti – kratos protokole čekistai nurodė, kad vonios kambaryje aptiko neužpildytus organizacijos L. A. A. S. narių pažymėjimus ir tuščius jos narių sąrašų blankus. Ir nors P. Liatukas kategoriškai pareiškė šiuos dokumentus matąs pirmą kartą, tiek jis, tiek sūnus Vytautas buvo suimti ir nuvežti į Kauno NKVD būstinę. Jau kitą dieną NKVD Kauno skyriaus tardymo viršininkas Kiseliovas suėmimą pagrindusiame nutarime įrašė: „Pranas Liatukas, priešiškai nusiteikęs Sovietų valdžios atžvilgiu, stojo į kovos prieš sovietų valdžią Lietuvoje kelią. Jis yra vienas iš aktyvių antisovietinės organizacijos, veikiančios Lietuvos SSR teritorijoje, kurios tikslas – nuversti sovietų valdžią Lietuvoje ir atkurti buržuazinę-fašistinę santvarką, vadovų“. Kaip matome, susidorojimui pakako niekuo nepagrįstų prigąsdinto suimtojo parodymų ir beverčių „dokumentų“, kuriuos per kratą galėjo pakišti ir patys enkavėdistai.

Dabar čekistinės biurokratijos smagratis buvo jau nesustabdomas – pagal visas NKVD „taisykles“ suimtojo byla negalėjo baigtis kitaip, kaip tik apkaltinamuoju nuosprendžiu. Nors P. Liatukas ir kategoriškai neigė, kad jis ar jo sūnus kada nors priklausė kokiai nors antisovietinei organizacijai ir savo parodymų nekeitė, po dvi savaites trukusių apklausų tardytojas Kiseliovas suformulavo tokį kaltinimą: „Liatukas Pranas, Domininku sūnus, gyvenantis Lietuvos SSR teritorijoje, priešiško nusiteikimo sovietų valdžiai pagrindu įstojo į nacionalistinę antisovietinę organizaciją „Lietuvos laisvės armija“, kur, be šito, buvo ir šios organizacijos, kuri kėlė sau uždavinį vesti organizuotą kovą su sovietų valdžia Lietuvoje, siekiant atkurti Lietuvoje buržuazinę-fašistinę santvarką, vadovu.“

Žinant, kad tikrasis dar nacių okupacijos metais įkurtos Lietuvos laisvės armijos vadovas Kazys Veverskis žuvo per 1944-ųjų Kalėdas, kad jo pareigas perėmęs Adolfas Eidimtas buvo suimtas 1945 metų balandžio 4 dieną ir kad pati organizacija veikė net iki 1947-ųjų pabaigos, šis kaltinimas atrodo visiškai absurdiškas. Tačiau tiesos enkavėdistams ir nereikėjo, tad P. Liatukas 1945-ųjų liepą atsidūrė Lukiškių kalėjime, kur turėjo sulaukti teismo. Tačiau nesulaukė.

Rugsėjo pradžioje kalėjimo apsauga atsisakė priimti iš artimųjų P. Liatukui atneštą siuntinį, tačiau nieko nepaaiškino. Mėgindama sužinoti, kas nutiko tėvui, duktė Vanda prasimušė iki Justo Paleckio, kuris liepė ateiti kitą dieną. Atsakymas sudaužė visas viltis: J. Paleckis perdavė Vandai NKVD karinio prokuroro pasirašytą raštelį: „Į Jūsų užklausimą pranešu, kad pilietis Liatukas Pranas, Domininko s., gimęs 1876 m., mirė Vilniaus kalėjimo ligoninėje“ . Vėliau gautame akte nurodyta ir mirties priežastis – „skrandžio vėžys ir dėl senatvės sutrikusi širdies veikla“.

Vis dėlto enkavėdistų versija sunkoka patikėti – 69 metų generolas iki tol sveikata nesiskundė. Be to, su juo kalėjime laikyti kiti kaltinamieji dukrai vėliau papasakojo, kad P. Liatukas, atsisakęs atsakinėti į tardytojų kausimus, buvo verčiamas stovėti ištisomis paromis, kol išsekęs nugriūdavo. Greičiausiai išsekimas ir tapo nepalūžusio Lietuvos kario mirties priežastimi. O kokiame bevardžiame kape ilsisi jo palaikai, iki šiol tebėra paslaptis.

Lietuvos žinios, 2016-01-29

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s