Signataras Kazimieras Šaulys: kunigas, politikas, švietėjas

 

 Kazimieras_Steponas_Saulys

Prieš 144 metus, 1872 metų sausio 28 dieną Tauragės apskrities Švėkšnos valsčiaus Stemplių kaime gimė Vasario 16-osios Akto signataras, Steigiamojo seimo narys kunigas Kazimieras Steponas Šaulys. Remdamiesi paties signataro ir jo amžininkų prisiminimais, šiandien sudėliokime šio politiko ir visuomenės veikėjo gyvenimo bei darbų mozaiką.

 

Aras Lukšas

 

Kazimieras Steponas Šaulys šiandien prisimenamas kur kas rečiau, nei daugelis kitų Vasario 16-osios Akto signatarų. Galbūt taip yra todėl, kad, paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, jis gana anksti pasitraukė iš politikos, visiškai atsidėdamas pedagoginei ir ganytojiškai veiklai. Galbūt ir todėl, kad, dirbdamas Steigiamajame Seime, jis nelabai dažnai išeidavo į tribūną, teikdamas pirmenybę ramiam ir nelabai matomam darbui Konstitucinėje komisijoje. Nepateko prelatas nei į sovietinių represijų gniaužtus, nei į nacių gestapo akiratį, o ir po karo, pasitraukęs iš Lietuvos, jis atsidūrė tolėliau nuo politinių emigrantų centrų esančioje Šveicarijoje.

Ir vis dėlto K. Šaulį galime laikyti vienu žymiausių tautinio atgimimo veikėjų ir nepriklausomos Lietuvos valstybės kūrėjų. Šiandien turbūt mažai kas pamena, kad būtent jam buvo patikėta įteikti vokiečių okupacinės administracijos vadovybei Vasario 16-osios akto kopiją, kad vėliau jis tapo vienu iš Lietuvos Konstitucijos kūrėjų ir žemės reformos architektų, o jo  autoritetą Steigiamajame Seime pripažino ne tik krikščionių demokratų bloko, bet ir kitų frakcijų atstovai. Dar mažiau minima aktyvi prelato socialinė veikla ir jo pareigos Lietuvos katalikų bažnyčios administracijoje ir darbas Vytauto Didžiojo universitete. Taigi, remdamiesi paties signataro ir jo amžininkų prisiminimais, šiandien ir sudėliokime K Šaulio gyvenimo ir darbų mozaiką.

 

Maironio posmų pakerėtas

 

Keturiolikmečio K. Šaulio kelias į savarankišką gyvenimą prasidėjo mūsų jau ne kartą minėtoje Palangos progimnazijoje, išugdžiusioje ištisą plejadą žymių Lietuvos politikų, visuomenės veikėjų ir mokslininkų. Čia mokėsi ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos prezidentas Antanas Smetona, ir aštuoni būsimi ministrai. Keturiems progimnazijos auklėtiniams – A. Smetonai, Steponui Kairiui, Jurgiui Šauliui ir pastarojo bendrapavardžiui Kazimierui buvo lemta tapti Vasario 16-osios akto signatarais.  Esame minėję ir tai, kad Palangos progimnazija vadinta kunigų kalve, nes dauguma jos absolventų mokslus toliau tęsdavo Kauno kunigų seminarijoje. Ją 1890-aisiais pasirinko ir K. Šaulys.

„Tai buvo džiaugsmo, entuziazmo dienos. Rodos, daug dirbome ir sunkiai, užsidarę senose, ne visai higieniškose patalpose, susikimšę, bet gyvenome ne tiek kūnu, kiek dvasia“, – taip mokslus seminarijoje po daugelio dešimtmečių prisimins signataras. Iš tiesų, vos pravėrusį seminarijos duris, jaunąjį klieriką pagavo ir nusinešė galinga tautinio atgimimo upė. Tuo metu šioje mokymo įstaigoje dar buvo gyva Antano Baranausko ir Motiejaus Valančiaus, kurio kūrybą Kazimieras ryte rydavo vos pramokęs skaityti, dvasia. Ją palaikė ir iškalbos meną dėstęs žymusis kalbininkas Kazimieras Jaunius, ir seminarijos rektoriai Gasparas Felicijonas Cirtautas, bei Jeronimas Račkauskas. O kur dar studijų draugai, kurių vardai visiems laikams įėjo į Lietuvos atgimimo istoriją – Antanas Dambrauskas-Jakštas, Juozas Tumas-Vaižgantas, pagaliau iš Peterburgo dėstyti į seminariją sugrįžęs Juozas Mačiulis-Maironis, kurį K. Šaulys vėliau prisimins tokiais žodžiais: „Maironį mes laikėme to didžiojo dvasinio sąjūdžio dievaičiu. Jo pavasario balsai išėjo iš spaudos Tilžėje 1895 m. Jo eilėraščiai mums taip patiko, kad neilgai trukus kone vis juos atmintinai išmokome. Rekreacijos valandomis seminarijos mūrai tik ir skambėdavo nuo ugningų lietuviškos dainos melodijų.“ Pasak buvusio seminaristo, pagal Maironio eiles sudėtos dainos „ugdė dvasioje pasiryžimą dirbti Lietuvai ir aukotis jos prisikėlimui“.

Tais pačiais 1895-aisiais, kai pasirodė pirmoji Maironio poezijos rinktinė, K. Šaulys, kaip labai gabus ir pareigingas seminaristas, buvo išsiųstas tęsti mokslų į Peterburgo dvasinę akademiją, per savo veiklos metu parengusią bent tris dešimtis aukštų lietuvių dvasininkų. 1899-ųjų pavasarį, apsigynęs du diplominius darbus rusų ir lotynų kalbomis, jis įgijo teologijos magistro laipsnį, o birželio 29-ąją, per Šv. Petro ir Povilo šventę,  Kauno Katedroje iš žemaičių vyskupo Mečislovo Paliulionio priėmė kunigystės sakramentus.

 

Kelias į Vilniaus Seimą

 

Tais pačiais metais K. Šaulys paskiriamas Panevėžio Šv. Petro ir Povilo bažnyčios vikaru, o po poros metų tampa realinės gimnazijos ir mergaičių vidurinės mokyklos kapelionu. Tačiau jaunas kunigas neapsiriboja vien ganytojiška veikla – jį vis labiau įtraukia socialinis darbas. Panevėžyje K. Šaulys įkuria labdaros draugiją, o 1902-aisiais atidaro prieglaudą, kurioje įsikuria apie 200 beglobių senelių ir ligonių. Neliko vikaras nuošalyje ir nuo politinių reikalų. Remdamasis popiežiaus Leono XIII 1891-aisiais išleista enciklika skatinusia krikščionis dalyvauti politinėje veikloje ir propaguoti krikščioniškąją demokratiją ir krikščioniškąją socialinę doktriną, jis ėmėsi oponuoti vis labiau populiarėjančioms marksistinio socializmo idėjoms.

„Šiaip jau apie marksizmą ar socializmą pas mus, Panevėžio padangėje, maž kas tenusimanė šio šimtmečio pirmaisiais metais, išskyrus nebent studentavusią jaunuomenę. – Bet kilus revoliuciniam subruzdimui po rusų–japonų karo, bolševikinis marksizmas pasidarė labai veiklus. Lietuviškų knygų apie socializmą mažne kaip ir nebuvo. Reikėjo ką nors skubiai daryti. Atsitiktinai pakliuvo man į rankas viena lenkiška brošiūra, išleista Galicijoje, parašyta populiariai kažkokio autoriaus Myš. Skaitant man į galvą atėjo aiški mintis, neatidėliojant išleisti panašaus turinio knygutę lietuviškai, išdėstant populiariai netinkančias ir kenksmingas mūsų žmonėms bedieviškojo socializmo mintis“, – laiške istorikui Zenonui Ivinskiui vėliau pasakos K. Šaulys. Taip atsirado knygelė „Socialistai ir mūsų sociališkieji reikalai“, kurioje K. Šaulys ne tik kritikavo marksistų socialinę doktriną, bet ir įrodinėjo, kad geresnį gyvenimą galima pasiekti tik laikantis krikščioniškųjų nuostatų.

Ši knygelė, matyt paskatino K. Šaulį ir toliau gilintis į visuomenės mokslus ir perteikti šias žinias kitiems – būtent jo iniciatyva Kauno kunigų seminarijoje, kurioje jis pradėjo dėstyti 1906-aisiais, buvo pradėti dėstyti visuomenės mokslo ir sociologijos kursai, būtent jis parengė ir pirmuosius šių dalykų vadovėlius. Tačiau dar prieš tai kunigui buvo lemta tiesiogiai dalyvauti dideliuose politiniuose įvykiuose Panevėžyje jį užklupo 1905 metų revoliucija, atvėrusi lietuviams kelią į Didįjį Vilniaus Seimą. „Revoliucija buvo davusi mums tada, kad ir kurį laiką, seniai lauktąją pilietinę teisę, laisvę tvarkyti ir organizuoti savo visuomeninį gyvenimą, daryti susirinkimus, reikalauti socialinių kultūrinių reformų. Tuomet tai buvo nauja, neįprasta. Kraštas džiaugėsi, žmonių dvasia ir nuotaika buvo pakilusi“ – prisimena tuos laikus K. Šaulys.

Paskatinti revoliucinių nuotaikų, Vilniaus lietuviai inteligentai ir sumanė surengti visos tautos atstovų suvažiavimą. 1905 metų gruodžio 4-5 dienomis, Vilniaus miesto salėje, kur šiandien įsikūrusi Nacionalinė filharmonija, susirinko Didysis Vilniaus Seimas. Jame dalyvavo daugiau nei 2000 delegatų – ne tik iš įvairių Lietuvos valsčių, parapijų, seniūnijų ir kaimų – čia buvo atstovaujami ir Lenkijoje, Rusijoje, Ukrainoje bei Latvijoje gyvenantys lietuviai. Panevėžio dvasininkams, drauge su J. Tumu-Vaižgantu atstovavo K. Šaulys. Viename iš šio Seimo priimtų dokumentų buvo aiškiai sakoma, kad „dabartinė caro vyriausybė yra pikčiausiu mūsų priešu“. Tiesa, apie nepriklausomą Lietuvos valstybę tuomet niekas dar neužsiminė, tačiau delegatai nutarė reikalauti „Lietuvai autonomijos su Seimu Vilniuje“.  K. Šaulys Didįjį Vilniaus seimą laikė turbūt labiausiai įsimintinu lietuvių kovos už tautinį atgimimą momentų. „Iki tol net tie, kurie plėšė tautinio darbo dirvonus, nežinojo, nebuvo gerai įsisąmoninę, ko reikia galų gale siekti. Tik Vilniaus seimas aiškiai nustatė mūsų tautinio darbo gaires“ , – skaitome signataro prisiminimuose.

 

Socialinės veiklos baruose

 

Iš tiesų, po Didžiojo Vilniaus Seimo lietuviai nuveikė daugiau, nei per visą ligtolinį atgimimo laiką. Spaudos paraginti, jie ėmėsi steigti savą valsčių savivaldą ir mokyklas. Netrukus buvo pakeistos maždaug dviejų penktadalių valsčių valdybos, varomi lauk iš Rusijos atsiųsti raštininkai, renkami savi viršaičiai ir valsčiaus teisėjai. Vien Kauno gubernijoje beveik pusėje pradinių mokyklų jau buvo mokoma lietuvių kalba. Tačiau, jei švietimo srityje caro administracija dar darė tam tikrų nuolaidų, su mėginimais keisti kad ir vietinę valdžią ji taikstytis neketino. Daugelis tų, kurie mėgino vykdyti Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimus atsidūrė Sibire, kiti buvo priversti emigruoti. Reikia pridurti, kad tuo metu net tarp inteligentų, ėmė reikštis kapituliacinės nuotaikos. Atsirado daug manančių, kad kovoti prieš imperijos galybę nėra jokios prasmės.

K. Šaulys pesimistinėms nuotaikoms nepasidavė. 1906-aisiai pakviestas į Kauno kunigų seminariją dėstyti kanonų teisės, jis iš karto įsitraukė į besikuriančių lietuviškų kultūrinių socialinių draugijų veiklą. Viena iš tokių organizacijų buvo pusiau legali „Motinėlės“ draugija šelpusi jaunuolius, studijavusius Šveicarijos Friburgo mieste, kuris tuo metu buvo antrasis po Romos lietuvių katalikų pasaulėžiūros formavimo centras. Tačiau draugija veikė be caro valdžios leidimo ir galėjo būti bet kada išvaikyta, todėl K. Šaulys ėmėsi žygių, kad legalizuotų jos veiklą. Drauge su buvusiu bendramoksliu A. Dambrausku-Jakštu jis redagavo draugijos įstatus, rašė raštus valdžios institucijoms, prašydamas draugijai oficialaus leidimo veikti.

Deja, Kauno gubernatorius Piotras Veriovkinas, šiaipjau labai palankus lietuviams caro valdininkas, iš pradžių tokio leidimo nedavė: jam nepatiko draugijos įstatų straipsnis, nurodantis, kad pirmiausia „Motinėlės“ draugija šelps krikščioniškos pasaulėžiūros moksleivius. Vis dėlto K. Šaulys nenuleido rankų, ir pamėgino tokį leidimą gauti tiesiai iš Peterburgo ministerijos, apeinant gubernatoriaus instituciją. „Po ilgesnių „chodadaistvų“ ir asmeninių prašymų buvusiųjų tuomet mūsų draugų Petrapilyje, buvo susilaukta galop „Motinėlės“ įstatų patvirtinimo iš pat ministerijos“, – prisimena signataras, pirmajame oficialiame draugijos steigiamajame susirinkime išrinktas jos iždininku. Tokias pat pareigas K. Šaulys ėjo ir kunigo Konstantino Olšausko iniciatyva įsikūrusioje „Saulės“, švietimo draugijoje, kuriai jis taip pat padėjo oficialiai įteisinti veiklą. Jau tuomet tapo ėmė aiškėti, kad kunigas nelabai mėgsta postų ir didelio viešumo, verčiau rinkdamasis tylų, konkretų darbą. Ši jo savybė itin išryškės tuomet, kai K. Šaulys bus išrinktas į Steigiamąjį Seimą.

O kol kas būsimas signataras pasineria į krikščioniškosios sociologijos mokslus. 1907-aisiais jis vyksta į kunigo Jurgio Matulevičiaus-Matulaičio Varšuvoje surengtus socialinius kursus, o grįžęs paskiriamas tokių pat kursų organizavimo sekretoriumi Kaune. 1909 metų sausį surengtos šių kursų paskaitos paskatina K. Šaulį parašyti ir pirmąjį lietuvišką sociologijos vadovėlį, iš kurio mokėsi Kauno kunigų seminarijos klierikai.

Aktyvi K. Šaulio veikla, plėtojant sociologijos mokslą ir krikščioniškos demokratijos idėjas, paskatino ir sparčią jo bažnytinę karjerą. Mirus Žemaičių vyskupui Mečislovui Leonardui Palilioniui, naujasis vyskupijos valdytojas G. F. Cirtautas, pažinojęs aktyvų ir gabų kunigą dar nuo seminarijos laikų, 1911-aisias pasiūlė jam savo sekretoriaus pareigas. Šiose pareigose K. Šaulys liko ir 1914-aisiais, kuomet po F. G Sirtauto mirties paskutiniuoju Žemaičių vyskupu buvo paskirtas Pranciškus Karevičius.

Pirmasis pasaulinis karas K. Šaulį užklupo jam būnant Vokietijoje. Ten pat, grįždamas iš Romos, įstrigo ir jo vyskupas. Abu kunigai į Lietuvą grįžo skirtingais keliais, bet tą pačią dieną. Tačiau neilgam – Kauno gynybai vadovavusio komendanto Vladimiro Grigorjevo įsakymu konsistorija iš Kauno jau buvo iškelta į Smolenską. Taigi, trumpam stabtelėję Panevėžyje, kur buvo evakuota Žemaičių kunigų seminarija K. Šaulys ir Per. Karevičius išvyko į Rusiją, neprarasdami vilties kiek galima greičiau sugrįžti.

 

Ypatinga signataro misija

 

Tremtis truko iki 1916-ųjų rugpjūčio, kai vyskupas iš kardinolo Giovannio Gaspario gavo tokio turinio telegramą: „Malonu man pranešti, kad vokiečių valdžia sutinka tamstą įsileisti valdyti Žemaičių vyskupiją.“ Rugpjūčio 19-ąją K. Šaulys su vyskupu sugrįžo į Lietuvą, kurioje jau brendo dideli politiniai įvykiai. Kaip prisimena kitas Nepriklausomybės akto signataras Petras Klimas, ūpas Lietuvoje buvęs „kiaurai patriotiškas“. Nuo pavasario inteligentų rateliuose buvo diskutuojama apie Lietuvos ateitį, o  birželį Šveicarijos Lozanos mieste jau buvo įvykęs Pavergtųjų tautų kongresas, kuriame Lietuvai atstovavęs kunigas Vincas Bartuška mūsų delegacijos vardu paskelbė, jog Lietuva sieks visiškos nepriklausomybės.

Su Rusija kariaujanti Vokietija tuomet taip pat nebuvo suinteresuota, kad Lietuva liktų Rusijos sudėtyje. Tiesa, labai greitai paaiškėjo tikrieji vokiečių tikslai, tačiau kol kas Berlynas pareiškė sutinkąs, kad lietuviai patys spręstų savo valstybingumo klausimą ir netgi pasiūlė autoritetingiems lietuviams, tarp kurių buvo P. Karevičius ir Jonas Basanavičius, sudaryti vadinamąją Patikėtinių Tarybą. Okupantams buvo atsakyta, kad tokią tarybą gali sudaryti tik Vilniuje sušaukta tautos išrinktų atstovų konferencija.

Vyskupo paskatintas, K. Šaulys 1917-ųjų vasarą aktyviai įsitraukė į pasirengimą būsimai konferencijai. Prelato A. Dambrausko-Jakšto bute Kaune jis posėdžiavo su kunigais Justinu Staugaičiu ir Kazimieru Paltaroku, Tadu Daugirdu, Saliamonu Banaičiu, iš Vilniaus atvykusiais A. Smetona ir J. Šauliu. Pasiūlytas į konferencijos delegatus, K. Šaulys buvo išrinktas ir į jos Prezidiumą. 1917 metų rugsėjo 18-22 susirinkusi J. Basanavičiaus vadovaujama lietuvių konferencija išrinko Lietuvos Tarybą. Ją sudarė 20 įvairaus amžiaus, socialinės padėties, skirtingų profesijų bei politinių pažiūrų žmonių: 8 teisininkai, 4 kunigai, 3 agronomai, 2 finansininkai, po vieną gydytoją ir spaustuvininką. Pagal politines pažiūras taryboje buvo 8 krikščionys demokratai, 2 tautininkai, 2 socialdemokratai, vienas liaudininkas, o likusieji nepriklausė jokiai partijai.

Konferencijai išrinkus Lietuvos Tarybą, K. Šaulys dirbo įstatymų redagavimo ir konstitucijos komisijoje. Būtent jis parengė ir suredagavo būsimojo pagrindinio įstatymo skyrių, nustatantį Bažnyčios ir valstybės santykį. 1918 metų vasario 16 dieną jis, kartu su visais Tarybos nariais pasirašė istorinį Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo aktą. O jau kitą dieną signatarui teko ypatinga misija – įteikti šio dokumento kopiją vokiečių okupacinės administracijos vadovui, kad šis žinią apie nepriklausomybės paskelbimą oficialiai perduotų Berlynui. Štai kaip savo misiją žurnale „Tėvynės sargas“  1947 metais prisiminė pats K. Šaulys:

„Paskelbtą aktą reikėjo pranešti Vokietijai, Rusijai ir kitų valstybių vyriausybėms, prašant priimti žinion įvykusį faktą ir reikalauti pripažinti naujai atkurtą valstybę de facto ir de jure. Bet kaip susisiekti su užsieniu, kokiais keliais siųsti akto tekstą, kaip supažindinti užsienius su Lietuvos politinės laisvės paskalbimu, kai visos sienos uždaros? (…) Visos susisiekimo priemonės buvo okupantų rankose. Reicho vyriausybės valdžią Lietuvoje vykdė ypatinga civilinė administracija, kurios priešakyje stovėjo valdžios šefas, tuomet rezidavęs Kaune. Visas  susirašinėjimas su Vokietija ar kitų kraštų valdžia oficialiai tegalėjo eiti tik per šefo įstaigą. Lietuvos Tarybos Prezidiumas, apsvarstęs tą klausimą, nutarė viena Nepriklausomybės Akto egzempliorių siųsti Reicho valdžiai į Berlyną oficialu būdu per Lietuvos administracijos šefą. O man, gyvenusiam Kaune, buvo pavesta vieną to akto originalą nuvežti į Kauną ir įteikti šefui“.

K. Šaulys prisimena į vokiečių valdžios įstaigą atvykęs vasario 17-ąją, 10 valandą ryto, o atsakymo laukęs iki šeštos vakaro. Galop, pasirodęs administracijos vadovas signatarui pareiškė: „Rašto turinys yra mums nepriimtinas ir aš atsisakau jį siųsti toliau.“ Vokietis pridūrė, kad nepriklausomybės viešas Nepriklausomybės Akto paskelbimas „būtų laikomas revoliuciniu veiksniu, priešingu vokiečių valdžios valiai“.

„Šitaip Lietuvos nepriklausomybės paskelbimas civilinės valdžios šefo akyse virto revoliuciniu žygiu; Tarybos nariai – sukilėliais prieš okupacinę valdžią. Teksto platinimas buvo uždraustas, o atspausdintuosius lapelius buvo liepta konfiskuoti Tuo tarpu kitur įvykiai klostėsi mūsų naudai. Jau rytojaus dieną, vasario 18-ąją, Lietuvos politinės laisvės aktas buvo paskelbtas keliuose Berlyno dienraščiuose. Vasario 20 d. Katalikų centro partijos pirmininkas perskaitė tą Lietuvos Nepriklausomybės deklaraciją viešame Reichstago posėdyje ir palinkėjo Lietuvai viso gero. Mat Deklaracijos akto originalas, aplenkdamas Lietuvos valdžios šefo įstaigą, jau buvo nuėjęs į Berlyną ir pateiktas Reichstagui, kurio dauguma pritarė Lietuvos Tarybos politikai ir ją rėmė. Tai buvo tik pirmasis laimėjimas, kol okupacinės valdžios administracija buvo priversta pasitraukti ir krašto valdžia perėjo į lietuvių rankas“, – prisimena K. Šaulys.

 

Netipiškas politikas

 

Kaip žinia, būsimą nepriklausomos Lietuvos valstybės santvarką turėjo nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, tačiau dėl nepriklausomybės karų jo rinkimai užtruko ir įvyko tik 1920 metais. Į pirmąjį demokratiškai žmonių išrinktą parlamentą krikščionių demokratų partijos sąraše buvo išrinktas ir K. Šaulys. Čia jis pasirodė kaip nelabai tipiškas politikas, mat nemėgo dažniai kalbėti iš tribūnos, vengė didelių debatų pigaus populiarumo, pirmenybę teikdamas tyliam kantriam darbui Konstitucinėje ir Redakcinėje komisijose. Vis dėlto amžininkai pastebi, kad K. Šaulys labai greitai išsikovojo neginčijamą autoritetą Krikščionių demokratų frakcijoje.

Šaulys, kaip Steigiamojo seimo narys, man ypatingai buvo brangus ne tik dėl to, kad buvo vienas stipriausių frakcijos narių, kad visur buvo galima drąsiai jį statyti- nei apvils, nei gėdos nepadarys, nes Seimo nario pareigoms buvo stipriai pasirengęs ir kaip politikas, ir kaip socialinių klausimų bei krikščioniško socialinio mokslo žinovas“, – prisimena rašė K. Šaulio kolega Frakcijoje prelatas Mykolas Krupavičius. Pasak prisiminimų autoriaus, K. Šaulio autoritetas ypač išryškėjo svarstant Seime sudėtingus žemės reformos klausimus. „Ne vienas reformą vadino vagyste, plėšimu, o mane – bolševiku“, – rašo M. Krupavičius.  – Šaulys, kaip sąmoningas demokratas, visur aiškiai palaikė ir žemės reformą, ir tuos Konstitucijos punktus, kurie ne vienam katalikui atrodė nekatalikiški ir bolševikiški. K. Šaulio aiškus tų klausimų palaikymas nuramindavo tuos opozicionierius dėl savo neišmanymo, nes jie darydavo išvadą: jei Šaulys palaiko, tai palaiko ir vyskupas (…). Šaulio rankos pakėlimas tokiais atsitikimais išlaisvindavo jų sąžinę iš įkyrių skrupulų“.

Vis dėlto 1922-aisiais, Steigiamajam Seimui dar nebaigus kadencijos, K. Šaulys nutarė iš jo pasitraukti ir atsidėti darbams, kuriems jis manė tinkąs kur kas geriau, nei politikai. „Išstojau iš Seimo, kad nebegalėjau, nebeįstengiau atlikinėti įmanomai naudingiau ir sąžiningiau visų turėtųjų ar pavestųjų pareigų dėl laiko stokos. Iš vienos pusės Seimas, iš antros darbas plačios anuomet Žemaičių vyskupijos kurijoje ir profesūra Teologijos-filosofijos fakultete. Dirbant parlamentinį darbą be pilno atsidavimo, susidaro nepakenčiama ir nenaudinga padėtis. Išstoti iš Seimo, tai visai nereiškia nebedalyvauti politikos gyvenime. Mes visi jame dalyvaujame, kad ir ne taip, kaip parlamentarai“ – taip savo sprendimą dvasininkas aiškino laiške Z. Ivinskiui.

Pasitraukęs iš politikos, K. Šaulys visa galva pasinėrė į pedagoginę, visuomeninę ir bažnytinę veiklą: du dešimtmečius dirbo Lietuvos (vėliau – Vytauto Didžiojo) universitete, kur ėjo Teologijos–filosofijos fakulteto Bažnytinės teisės katedros vedėjo, ekstraordinarinio, ordinarinio profesoriaus pareigas, dėstė Kauno kunigų seminarijoje, darbavosi Arkivyskupijos administracijoje, dalyvavo Lietuvos Raudonojo Kryžiaus valdybos veikloje.

1944-aisiais, kaip ir nemaža dalis aukštų katalikų dvasininkų, kuriems grėsė į Lietuvą sugrįžtančių sovietų represijos, K. Šaulys pasitraukė į Vakarus ir po metų apsigyveno Šveicarijos Lugano mieste, kur 1964-aisiais ir mirė. Pasak „Pasaulio lietuvyje“ paskelbto nekrologo, kunigas, politikas ir visuomenininkas atsisveikino su šiuo pasauliu „Tėvynės ilgesio kankinamas, bet nepraradęs tikėjimo, kad Lietuva vėl prisikels laisvam, nepriklausomam gyvenimui“.

Lietuvos žinios, 2016-02-05

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s