Juozas Eretas: šveicaras, tapęs lietuviu

 

 AL-160304-01

Prieš 32 metus, 1984-ųjų kovo 13 dieną Bazelyje mirė Juozas Eretas – mokslininkas, istorikas, pedagogas, publicistas, Lietuvos telegramų agentūros ELTA įkūrėjas ir jos pirmasis vadovas, Lietuvos kariuomenės savanoris. Žymusis šveicaras, atsisakęs puikios karjeros savo gimtoje šalyje, ketvirtį savo gyvenimo atidavė Lietuvos valstybei, dėl ko tik per plauką netapo sovietinių okupantų auka.

 

Aras Lukšas

 

Juozo Ereto vardas šiandien tiek įaugęs į mūsų istoriją ir kultūrą, kad retam ateina į galvą nelaikyti jo lietuviu. Lietuvoje šis Šveicarijos sūnus praleido 21 metus – kone ketvirtadalį savo gyvenimo ir tai buvo gražiausi, kūrybingiausi jo metai. Būtų gyvenęs ir dirbęs čia ir ilgiau, ko gera – iki savo dienų pabaigos, jei ne 1940-ųjų katastrofa, galėjusi pasibaigti tremtimi, kalėjimais, o gal ir mirtimi – sovietiniai okupantai turėjo daug priežasčių susidoroti su Lietuvos pilietybę priėmusiu ir entuziastingai mūsų valstybės labui dirbusiu šveicaru. O ir sugrįžęs į gimtąją Šveicariją, likusius jam atseikėtus 43 metus J. Eretas nenustojo laikyti savęs lietuviu, dažnai pabrėždamas, kad šią šalį laiko placdarmu kovai už laisvos ir nepriklausomos Lietuvos atkūrimą. Prisiminkime ryškiausius šio mokslininko, pedagogo ir publicisto gyvenimo momentus.

 

Pažintis su lietuviais

 

Juozas Eretas (tuomet dar – Jozeph Ehret) gimė Juozas Eretas gimė 1896 metų 18-ąją vokiškai kalbančiame Bazelyje, katalikų šeimoje. Eretai nebuvo turtingi, be to, Juozui einant ketvirtus metus, mirė tėvas, tad visi šeimos išlaikymo rūpesčiai gulė ant motinos pečių. Vis dėlto nepritekliai nesutrukdė vaikinui siekti mokslo. 1915-aisiais, baigęs realinę mokyklą, jis įstojo į Friburgo universitetą, kur pasirinko germanistikos, istorijos, meno ir filosofijos studijas.

Šis pasirinkimas buvo, galima sakyti, lemtingas: tuo metu katalikiškame Friburgo universitete studijavo nemažas būrys lietuvių, vėliau tapusių žymiais krikščioniškos pakraipos politikais, kultūrininkais, mokslininkais, visuomenės veikėjais. Pažintį su lietuviais J. Eretas vėliau prisimins taip: „Tai buvo 1917 m. Friburgo universitete studijavau filologiją, ir profesorius sakydavo: „Turit studijuoti indogermanistiką, kuria niekas jau nekalba. Bet jeigu norit žinoti, kaip tai buvo anais laikais, prieš tūkstančius metų, išmokit lietuviškai!“ Man pasidarė labai įdomu. Profesorius, pamatęs, kad aš tuo stebiuosi, pasakė, kad Friburge yra visa kolonija lietuvių, kad galima išgirsti, kaip jie kalba. (…) Buvau supažindintas ir pirmą kartą išgirdau tą kalbą, kurią paskui išmokau šiaip taip.“

Pramokęs kalbos, J. Eretas lietuviams tapo nepakeičiamu žmogumi. Šveicarijoje, toje mažoje ramybės ir taikos salelėje, iš visų pusių apsuptoje Pirmojo pasaulinio karo liepsnų tuo metu kūrėsi daugelio tautų atstovybės ir organizacijos. Nesnaudė ir lietuviai. Karo pradžioje lietuviškos visuomeninės organizacijos statusą įgijo nuo 1913 metų veikusi studentų draugija “Lituania“. Iš jos Friburge studijavęs būsimas Valstybės Tarybos narys ir užsienio reikalų ministras  Juozas Purickis sudarė Lietuvių komitetą, kurio pradinis tikslas buvo šelpti lietuvius karo belaisvius Vokietijoje, Austrijoje ir kitose šalyse. 1915-aisiais iš Paryžiaus į Lozaną persikėlė Lietuvių informacijos biuras, 1916-ųjų kovą Berne surengęs Šveicarijos lietuvių suvažiavimą, nutarusį, kad viso pasaulio lietuviai turi reikalauti savo krašto nepriklausomybės.

Į biuro veiklą, lietuvių paprašytas, įsitraukė ir J. Eretas. Gerai mokėdamas visas Šveicarijos kalbas ir puikiai suprasdamas tiek savo tautiečių, tiek apskritai europiečių mentalitetą, jis padėdavo redaguoti, versti ir rašyti straipsnius apie Lietuvą, talkino leidžiant informacinius biuletenius ir brošiūras. 1918 metų vasario 10 dieną J. Purickio pakviestas J. Eretas tapo oficialiu Lietuvių spaudos biuro darbuotoju, į kurio pareigas įėjo ir Lozanoje leisto mėnraščio „Litauen“ („Lietuva“) redagavimas.  Tačiau vien savo pareigomis biure jis neapsiribojo. Vis geriau pažindamas Lietuvą ir lietuvius, jis ėmėsi rašyti veikalą „Lietuva praeityje, dabartyje ir ateityje“, kuriame aiškiai atsispindi jo autoriaus motyvai padėti atsikuriančiai mūsų valstybei.

“Laisvas žodis, ištartas laisvame krašte — o tokia yra graži mūsų šveicariška privilegija — pretenduoja padėti atseikėti nuskriaustajam kraš­tui teisingumą,“  – rašė J. Eretas. –  Po to, kai mes šveicarai esame pas save nuo­širdžiai priglaudę ir parėmę lenkus, graikus, armėnus, žydus ir daugelį kitų kovoje su jų tautų engėjais, ir po to, kai mūsų ginamos laisvės, demokratijos ir apsisprendimo idėjos tapo bendra kultūringo pasaulio vertybe, kas buvo natūralesnio mums (…), nei šiandien tapti šaukliais kovoje už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę”.  Šis veikalas pasirodė 1919-aisiais, kaip tik tuo metu, kai Paryžiaus taikos konferencija sprendė ne tik karą pralaimėjusių imperijų, bet ir jų griuvėsiuose atgimstančių tautų ir kraštų likimą, todėl buvo labai svarbus primenant Vakarų pasauliui jau užmirštą Lietuvos vardą ir jos siekius.

 

Lemtingas draugo testamentas

 

Tuo metu Šveicarijoje lankęsi lietuvių politikai ir visuomenės veikėjai ne kartą ragino J. Eretą neapsiriboti vien tik Lietuvos laisvės idėjos propagavimu, o žengti dar toliau – pačiam atvykti į Lietuvą ir pagal galimybes prisidėti prie jaunos valstybės kūrimo. Vienas toks susitikimas tapo lemtingas.

1918-aisiais Lozanoje pasirodė šilutiškis Mykolas Ašmys – vienas šviesiausių Klaipėdos krašto jaunų lietuvių patriotų. Karaliaučiaus universitetą baigęs jaunas vyras atvyko į Šveicariją, tikėdamasis čia ne tik apsiginti disertaciją, bet ir pataisyti smarkiai pašlijusią sveikatą, mat tuo metu jau sunkiai sirgo kaulų tuberkulioze. Apsigyvenęs netoli Lozanos esančioje sanatorijoje, M. Ašmys netruko įsitraukti į Lietuvių informacijos biuro veiklą, kuri ir suvedė jį su J. Eretu. Jis mokė šveicarą lietuvių kalbos, abu drauge redagavo jau minėtą mėnraštį „Litauen“. Kaip vėliau pastebės tuo metu Friburge studijavęs žymus lietuvių filosofas Stasys Šalkauskis, M. Ašmys „ir savo psichologija ir savo kultūriniu tipu (…) buvo Eretui artimesnis, negu kiti lietuviai, su kuriais teko Šveicarijoje bendrauti. Jis mokėjo atvaizduoti Lietuvą, kaip svetimų skriaudžiamą ir vertą pagarbos, užuojautos ir pagalbos kraštą, kuris tačiau būtų galėjęs stovėti garbingoje mažų kultūringų valstybių eilėje, Belgijos, Šveicarijos, Olandijos, Danijos, jei ne tragiškas istorinis likimas svetimųjų priespaudoje ir verguvėje“.

M. Ašmys tikėjosi, jog pasigydęs ir apsigynęs disertaciją, jis sugrįš į Tėvynę, kad atiduotų visas jėgas savo krašto kėlimui. Deja, įgyvendinti šių planų nebuvo lemta: silpnos sveikatos lietuvį dar užgriuvo ir ispaniškasis gripas, nuo kurio sukeltų komplikacijų jis tų pačių 1918-ųjų metų gruodį mirė. Jausdamas artėjančią pabaigą, M. Ašmys maldavo savo bičiulio nors metams nuvykti į Lietuvą ir padaryti nors dalį jo planuotų darbų. J. Eretas pasižadėjo įvykdyti draugo prašymą ir šio pažado nesulaužė. „1919 metais… vykau Lietuvon, bandydamas vykdyti mirusio draugo testamentą. Kažin ar aš be graudenančių mirštančio Mykolo maldavimų būčiau vykęs ir pasilikęs karo nuteriotame svetimame krašte, kur manęs – be džiaugsmo valandų – laukė kalnas nemalonumų ir nusivylimų“, – skaitome J. Ereto prisiminimuose.

Kad persikėlimas iš sočios, išpuoselėtos ir ramios Šveicarijos į vos prieš netus nepriklausomybę paskelbusią ir dėl jos vis dar tebekovojančią Lietuvą sukels J. Eretui tikrą šoką, jo bičiuliai lietuviai nujautė, o J. Šalkauskis netgi bandė atkalbėti nuo tokio žingsnio. „Ar ne per anksti Jūs vykstate į Lietuvą? Bijau, kad neapsiviltumėte!” Jaunas daktaras tik ranka pamojo, nė klausyti nenorėdamas apie kokias nors abejones savo kelionės klausimu… Ar pakels jis mūsų sunkaus gyvenimo aplinkybes? Ar apsivylęs neišvyks kartais iš Lietuvos apkartęs ir pilnas apmaudo? Ar sugebės mūsų žmonės tinkamai jį įvertinti ir dorai su juo apsieiti?“ , – vėliau prisiminimuose pasakos lietuvis filosofas.

Aišku, kad J. Eretas, net ir būdamas neblogai informuotas, negalėjo įsivaizduoti, kas jo laukia Lietuvoje. O čia tuo metu nebuvo ne tik komfortiška, bet ir saugu. Krašte tebesiautėjo bermontininkų gaujos. Karas su bolševikais jau buvo pasibaigęs, bet taikos sutartis dar nepasirašyta, tad bent kada buvo galima tikėtis naujos raudonųjų agresijos. Į Vilnių kėsinosi lenkai ir daug kas suprato, kad ginkluotas konfliktas su kaimynais – tik laiko klausimas.

Tačiau mirštančiam bičiuliui duotas žadėti buvo svarbesnis už bet kokias abejones, tad 1919-ųjų rudenį J. Eretas, gavęs oficialų Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos kvietimą ir atsisakęs jam siūlyto darbo Paduvos universitete, susiruošė į Kauną, nė nenujausdamas, kad M. Ašmiui pažadėti „bent vieneri metai“ virs ištisais dviem dešimtmečiais.

 

„Kietas prabudimas“

 

1919-ųjų spalio 15 dieną įvykęs susitikimas su Lietuvos Laikinąja sostine vis dėlto gerokai pribloškė šveicarą. „Pirmas įspūdis mane slėgte prislėgė. Kaunas – tai kietas prabudimas…“, –  rašė J. Eretas Šveicarijoje likusiam S. Šalkauskiui. Šoką galėjo sukelti jau vien tai, kad pakviestasis Užsienio ministerijos patarėjas buvo apgyvendintas geriausiame mieste „Metropolio“ viešbutyje, kuriame, kaip jis vėliau prisimins, “grindys buvo sulūžusios ir bėgiojo žiurkės”.

Tačiau vargana buitis neprivertė J. Ereto apsigalvoti ir bėgti atgal – jis puikiai matė, kad ir lietuviai ministerijų valdininkai ar net vyriausybės nariai gyvena ne ką geresnėmis sąlygomis. Jau po kelių dienų jis ėmėsi organizuoti Informacijos biurą, po kelių mėnesių tapusį Užsienio reikalų ministerijos departamentu, o 1920-ųjų balandžio mėnesį J. Ereto pastangomis pradėjo veikti Lietuvos Telegramų Agentūra – ELTA, skleidusi žinias pasauliui apie Lietuvą ir Lietuvai apie pasaulį. Tam reikėjo sukurti nemažą korespondentų tinklą, bet pasirengusių tokiam darbui žmonių nebuvo. Taigi, ELTOS vadovui teko pačiam keliauti į Rygą, Helsinkį, Berlyną, Paryžių, Berną, rinkti bendradarbius ir pačiam juos apmokyti.

1920-ųjų rugpjūtį, bolševikams išsinešdinus iš Vilniaus ir vyriausybės įstaigoms persikėlus į sostinę, čia su ELTOS komanda atvyko ir J. Eretas. Kaip prisimena S. Šalkauskis, tomis dienomis šveicaras rodė pasiryžimą, reikalui esant, jėga ginti lietuvių sostinę nuo galimo užpuolimo. „Reikšmingiausias buvo mūsų paskutinis susitikimas Vilniuje, kai jau slinko neaiškūs gandai apie tai, kad lenkai užimsią mūsų sostinę. Kai buvau priminęs jam šitą liūdną galimybę, jis man griežtai atkirto: “Kaip? Mes sutiksime užleisti Vilnių lenkams? Tai negalimas dalykas: o kam šitas daiktas?”, ir parodė man savo revolverį, – skaitome S. Šalkauskio prisiminimuose.

Kad kalbos apie revolverį nėra tiktai bravūra, paaiškėjo tų pačių metų spalį, „sukilėlio“  generolo Lucjano Želigovskio daliniams užėmus Vilnių. Pats J. Eretas tas dienas prisimena taip: „Tokioje situacijoje negalėjau ramiai sėdėti. Užsienių reikalų ministerijoje Kaune, kur tuomet buvau Informacijos departamento ir Eltos direktorius. Dėl to nutariau stoti savanoriu į Lietuvos kariuomenę. Gavęs tam tikslui leidimą iš savo šefo, tos ministerijos valdytojo, dr. J. Purickio, aš prisistačiau krašto apsaugos ministeriui Konstantinui Žukui. Jis mane su džiaugsmu priėmė ir rekomendavo Šaulių Sąjungos pirmininkui Vladui Putvinskiui. Šis man pasiūlė pasidarbuoti jo Tiekimo skyriuje, kuris aprūpino mūsų kariuomenę pietiniame fronte amunicija, maistu ir kitais reikmenim. Kadangi toks administracinis-valdininkiškas darbas man, Šveicarijos armijos leitenantui, nebuvo prie širdies, aš stojau į I-ą Savanorių pulką, kurį Aukštojoje Panemunėje suorganizavo pulk. Kazys Škirpa. Tokiu būdu aš 1920.X.15 tapau jo adjutantu“.

Tačiau karinė J. Ereto tarnyba netruko ilgai: greitai jo gebėjimų prireikė kitame – informaciniame – fronte. Ženevoje bei Briuselyje prasidėjus lietuvių ir lenkų deryboms, jis, kaip Lietuvos delegacijos spaudos atašė bendrauja su spauda, važinėja po įvairias šalis su paskaitomis, kuriose dėstė lietuvių siekius ir aiškino jų interesus. Pasak S. Šalkauskio, viena tokia kelionė baigėsi itin sėkmingai: 1921 metų rugpjūčio 19 d. Šveicarų Federalinė taryba pripažino Lietuvos nepriklausomybę de jure, tiesa, su sąlyga, kad ji galutinai nustatys savo sienas.

Bet J. Ereto gyvenime tuo metu jau brendo naujas posūkis. 1922 metų vasario 4 dieną jis nutarė pasitraukti iš valstybės tarnybos ir atsisakė jo paties sukurtos Lietuvos Telegramų agentūros vadovo pareigų. Tais pačiais metais priėmęs Lietuvos pilietybę, jis nutarė išbandyti savo jėgas politikoje, nė nenujausdamas, kad dėl tokio sprendimo labai greitai teks skaudžiai nusivilti.

 

Politikoje nepritapo

 

„Dabar negali būti abejonės, kad dr. Ereto įstojimas į politinę partiją ir pastatymas ar tik sutikimas pastatyti savo kandidatūrą į seimą buvo aiški taktinė klaida“, – bemaž po penkių dešimtmečių pastabės S. Šalkauskis. Iš tikrųjų, įstojęs į krikščionių demokratų partiją ir su jos sąrašu patekęs į II Seimą, jis prarado daugelį ankstesnių „bičiulių“. Kaip rašo J. Ereto gyvenimą ir veiklą tyrinėjusi istorikė Aldona Vasiliauskienė, „jei anksčiau visų partijų nariai, tikėdamiesi J. Ereto prielankumo, jį palaikė, siekė įtraukti į savo gretas, tai vėliau jis visiems tapo priešu.“  Pasak J. Šalkauskio, „prieš jį griežtai apsisprendė visa laisvamaniškoji lietuvių visuomenės dalis ir dargi tie tautiškai nusistatę katalikai konservatoriai, kuriems propagavimas katalikiškosios akcijos ir radikalesnės socialinės programos yra kažkokie nesuprantami naujovės padarai. Tuo būdu prieš dr. Ereto politinę veiklą stojo piestu du sparnu: radikaliai laisvamaniškas ir konservatyviai tautiškas.“

Viskas baigėsi tuo, kad J. Eretas, net nebaigęs kadencijos, nutarė visiems laikams pasitraukti iš politikos ir pasinerti į jam daug artimesnę visuomeninę veiklą. Tai buvo visiškai natūralus sprendimas, nes net ir būdamas Seimo atstovu jis labiau reiškėsi ne grynai politiniuose dalykuose, o kultūriniuose reikaluose, tokiuose kaip jaunimo globa, blaivybė, švietimas.

Būtent šios sritys (žinoma, šalia pedagoginio darbo, apie kurį pakalbėsime kiek vėliau) ir tapo svarbiausiais J. Ereto lietuviškosios biografijos dalies akcentais. Kunigo Juozo Tumo-Vaižganto paragintas, jis aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvių katalikų blaivybės draugiją, steigė kitas blaivininkų organizacijas, buvo išrinktas į Lietuvos fizinio lavinimo sąjungos Centro valdybą, kartu su įžymiuoju pedagogu Karoliu Dineika įkūrė Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, tapo vienu svarbiausių Lietuvos sporto lygos organizatorių. Tačiau, kaip sutaria visi J. Ereto amžininkai ir biografai, bene ryškiausiai organizacinis profesoriaus talentas pasireiškė katalikiškos kaimo jaunimo organizacijos „Pavasaris“ sąjungoje.

Pavasarininkai Lietuvoje veikė ir anksčiau, tačiau J. Eretas, pertvarkęs organizaciją pagal vakarietišką pavyzdį, suteikė jos veiklai ligi tol neregėtą mastą. Būtent jo iniciatyva prie šios sąjungos buvo įkurtas „Pavasario“ liaudies universitetas, vėliau pavadintas vyskupo Motiejaus Valančiaus vardu, būtent jo dėka visame krašte prasidėjo masiniai renginiai, tokie kaip 1927 metais įvykęs jubiliejinis pavasarininkų kongresas, sulaukęs daugiau nei 11 tūkstančių dalyvių.

Čia reikia pridurti, kad augantis pavasarininkų populiarumas ir jų užmojai nelabai patiko valdantiesiems tautininkams, kuriems po 1926-ųjų perversmo į šalį nustumtos krikščioniškosios partijos bei organizacijos tapo rimtais oponentais ir pavojingais konkurentais. Šios nesantaikos šešėlis skaudžiai užkliudė ir J. Eretą. 1932-aisiais valdžia paskutiniu momentu nedavė leidimo rengti jubiliejinio pavasarininkų kongreso Kaune, kuriame buvo laukiama 15 tūkstančių dalyvių. Vietoje to, kongreso vadovui J. Eretui teko organizuoti mažesnius susiėjimus kituose miestuose. Vienas toks sambūris baigėsi liūdnai – Marijampolėje pasakyta J. Ereto kalba kažkuo nepatiko karo komendantui ir šis skyrė profesoriui tris mėnesius arešto.

Kauno, o vėliau Marijampolės kalėjimuose J. Eretas išbuvo beveik visą jam skirtą laiką. Matyt, tai lėmė ir asmeninė prezidento Antano Smetonos antipatija, likusi nuo ankstesnių pavasarininkų kongresų, kuriuose jo paties akivaizdoje kritiškai atsiliepta apie tautininkų valdžią. Kaip knygoje „Nepriklausomybės saulėj“ prisimena kunigas, rašytojas ir žurnalistas Mykolas Vaitkus, jam pamėginus užtarti areštuotąjį, prezidentas pratrūkęs tokiais žodžiais: „Tas Eretas, Eretas! Tas svieto perėjūnas. Tas prisiplakėlis! Aš jo nekenčiu! Tas parazitas, mėgiąs, apsivijęs svetimą kūną, čiulpt jo syvus! Ne, nekalbėkit man apie jį!”

 

Lietuvą išsinešė širdyje

 

Dėl komplikuotų politikų santykių su katalikiškos pakraipos veikėjais nebuvo rožėmis klotas ir akademinis J. Ereto darbas, nors įvairiose Lietuvos mokyklose jis dėstė nuo pat atvykimo į Lietuvą iki okupacijos. 1920-aisiais, jis buvo pakviestas į universiteto užuomazga tapusių Aukštesniųjų kursų organizacinį komitetą, vėliau dėstė čia vokiečių kalbą ir literatūrą. Kuriantis Lietuvos Universiteto Teologijos-filosofijos fakultetui, J. Eretas buvo pakviestas dirbti ekstraordinariniu profesoriumi ir kurį laiką vadovavo visuotinės literatūros katedrai. Sprendžiant iš paties profesoriaus prisiminimų, čia dirbti nei jam, nei jo kolegoms nebuvo paprasta. „Politika niekad nebuvo palanki Teologijos-filosofijos fakultetui, išskyrus tuos laikus, kai krikščionys demokratai koalicijoje ar vieni valdė demokratinių seimų laikais. Teologijos-filosofijos fakultetas, mat, buvo atsiradęs Steigiamajame seime kaip „politikos kompromisas“. Kitų jis buvo kenčiamas, bet nuolat puolamas. Toje kovoje politika tebuvo įrankis, o gilesnis pagrindas glūdėjo pasaulėžiūroje. Kitos pasaulėžiūrinės grupės filosofijos skyriuje matė savo ideologinį priešą. Tai buvo, galima sakyti, reikšmingiausia pasaulėžiūros kova nepriklausomos Lietuvos laikais…“  Tačiau, nepaisant ideologinių batalijų, nuo savos valdžios pavykdavo apsiginti. O štai Lietuvą okupavę sovietai fakultetą be ceremonijų uždarė ir  J. Eretas atsidūrė gatvėje.

Apsigyvenęs žmonos Onos Jakaitytės tėvų ūkelyje Šakių apskrityje profesorius laukė blogiausio. Štai ką apie tuos juodus profesoriaus mėnesius 1983-aisiais išleistuose prisiminimuose pasakoja Juozas Brazaitis: „Bolševikai pirmiausia atėmė iš jo automobilį. Be to, 3–4 kartus per savaitę net po 45 kilometrus siųsdavo J. Eretą pastočių – veždavo akmenis, cementą, rąstus kariniams įrenginiams. O pats J. Eretas prisiminimų autoriui yra pasakojęs:

„Kai aš jau visai buvau jėgų netekęs, pas mane atėjo gundytojas: man tereikia tik pareikšti, kad gailiuos ligšiolinės veiklos, taip pat pareikšti ištikimybę – ir vėl tuoj senąją tarnybą gausiu. Bet toks negarbingas pareiškimas man nė į galvą neatėjo. –  Na, tai reiškia jums mirtį! –  Gal tai reiškia man kūnišką mirtį, – aš atsakiau tavoriščiams, – bet jei aš pasirašyčiau jūsų pareiškimą, tai būtų mano moralinė mirtis, ir taip yra daug blogiau. Ištikimybė ir garbė – toks visados buvo šveicarų šūkis tarp svetimų žmonių. Po šitokių enkavedistų gundymų atmetimo mums buvo nutrauktas paštas, malkos, atimtas radijas. Mes laukėme mirties Sibiro nakties tamsybėse“.

Vis dėlto blogiausios lemties J. Eretas išvengė – 1941-ųjų pavasarį jam su šeima pavyko sugrįžti į pirmąją tėvynę. „Turėjom grįžti į Šveicariją sunkia širdimi. Motina, tėvas ir penki vaikai. Bet išnešėm širdy Lietuvą“. Ir tai nebuvo vien sentimentalūs žodžiai: visus likusius 43 gyvenimo metus jis jautėsi esąs labiau lietuvis, nei šveicaras. Aktyviai dalyvavo Šveicarijos Lietuvių bendruomenės veikloje, rašė svarbius Lietuvos istorijai darbus, skaitė paskaitas, kuriuose nuolat kėlė Lietuvos laisvės klausimą. Vienoje iš jų profesorius sakė: „Ištrūkau iš bolševizmo nasrų ne tam, kad sukčiau istorijos vėjų neišdraskomą smagų lizdą — ištrūkau tam, kad laisvoje šalyje kovočiau už sugrąžinimą laisvės ir Pabaltijui . . . Kas išliko po baisios audros, tas turi veikti — veikti už tuos, kuriuos jau dengia žemė; veikti už tuos, kurie okupuotoje Lietuvoje gyvi palaidoti; veikti už tuos, kurie laisvame pasauly yra tapę vergai pinigo, smagumų, geidulių, iš kurių atminties vis labiau išnyksta kraštas, kuris jiems davė gyvybę”.

Lietuvos žinios, 2016-03-04

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s