Žodis, priartinęs laisvę

 

 AL-160311-04

Minėdami kovo 11-ąją prisiminkime, kad į šią ypatingą dieną per visus okupacijos metus mus lydėjo ir pogrindžio spaudos žodis. Ir pokario partizanų, ir vėlesnių laikų disidentų leidiniai nuolat primindavo: buvome laisvi ir savo laisvę susigrąžinsime.

 

Aras Lukšas

 

„Dabar pats patogiausias laikas – būti knygnešiu, tautos žadintoju, kovotoju už jos laisvę (…). Sakote, dabar nėra prasmės, tik beprasmis pasiaukojimas (…), reikia palaukti momento. Taip, bet vilties laimėti knygnešių laikais negi buvo daugiau (…). Galbūt dabartinių knygnešių kelias pavojingesnis, bet kartu jis kilnesnis“ . Tokiais žodžiais 1945-ųjų kovą į skaitytoją kreipėsi Žemaitijos partizanų laikraščio “Laisvės karžygys“ leidėjai. Tai, galima sakyti buvo pirmasis ginkluoto pogrindžio mėginimas kruviniausios kovos ir represijų metais nešti visuomenei tiesos žodį, o tuo pačiu – ir viltį, kad sugrįžusių sovietinių okupantų batai nesutrypė mūsų laisvės troškimo.

“Laisvės karžygis“ buvo tik pirmoji kregždė. Per visą partizaninio karo dešimtmetį, kovotojai nepamiršo, kad žodis dažnai stipresnis už ginklą: iki 1953-ųjų lietuvių dvasią stiprino mažiausiai keturios dešimtys miškų bunkeriuose ir ryšininkų sodybose leistų laikraštėlių, ar žurnalų, raginusių nenusiminti, nepasiduoti, neprarasti vilties. Kiek jų būta iš tikrųjų – sunku net pasakyti, nes toli gražu ne visi šie leidiniai pasiekė mūsų dienas.

Silpstant jėgoms, žūstant kovotojams, priešui vieną po kito naikinant partizanų štabus, ginkluoto pogrindžio spauda pamažu nyko. Tačiau miškuose kritusiųjų neštas tiesos žiburys neužgeso: jo šviesą apgaubė kiti delnai. Tą šviesą nuo užmaršties vėjų saugojo jaunos rankos. Ji pražysdavo Trispalvėmis per naikintą, bet nesunaikintą  visiems mums brangią Vasario 16-ąją, ji nušvisdavo Vėlinių ugnelėmis prie žuvusių Lietuvos savanorių kapų, ji virsdavo žodžiais ant medžių ir tvorų išklijuotuose lapeliuose, kurių kiekvienas žodis kartojo tai, ką nešė ir knygnešiai, ir partizanai: mes nepamiršome, kad buvome laisvi ir niekada neatsisakysime laisvės. O po nepilno dešimtmečio, šie žodžiai vėl išsiliejo į naują upę, kurios okupantams taip ir nepavyko užtvenkti iki pat sovietinės imperijos griūties.

 

Legendinė „LKB Kronika“

 

Taigi, “brandaus socializmo“ laikų pogrindžio spauda neatsirado tuščioje vietoje. Patys sovietai visoje didžiulėje imperijoje ir jos valdomose Rytų Europos šalyse padarė viską, kad į šipulius sudaužytų trapias chruščiovinio atlydžio viltis. Kraujuje paskandintas Budapeštas, tankais sutraiškytas 1968-ųjų Prahos pavasaris, griežtėjanti ideologinė cenzūra, stiprėjanti rusifikacija, pagaliau – nesibaigiantis, katalikų persekiojimas tiek  visame tautų kalėjime tiek ir Lietuvoje skatino kurtis pačias įvairiausias nelegalias organizacijas, vienijusias įvairiausius žmones – nuo naivių svajotojų apie “socializmą su žmogišku veidu“ iki nesutaikomų to paties socializmo priešininkų ar tikinčiųjų teisių gynėjų. Visa ši idėjų ir siekų įvairovė netruko rasti atgarsių pogrindžio spaudoje, kurios leidiniai vienas po kito ėmė dygti 8-ojo dešimtmečio pradžioje.

To meto pogrindžio spaudą nagrinėjantys istorikai pastebi jos leidiniuose tris svarbiausias kryptis – katalikiškąją, tautinę, ir liberaliąją. Netrukus įsitikinsime, kad net ir siekdami to paties svarbiausio tikslo – laisvos ir nepriklausomos Lietuvos, šių įvairių pakraipų disidentai pogrindžio spaudoje netgi polemizuodavo vieni su kitais – visai kaip sveikoje, normalioje visuomenėje.

Po minėtų Čekoslovakijos įvykių ir beveik iš karto prasidėjusių represijų prieš sovietų disidentus, Rusijoje jau ėjo nelegalūs leidiniai iš kurių garsiausias buvo “Dabarties įvykių kronika“. Lietuvoje nieko panašaus dar nebuvo. Tad labai greitai kunigo Sigito Tamkevičiaus bei pasauliečio disidento Petro Plumpos galvoje subrendo mintis įkurti savą, lietuvišką pogrindžio žurnalą.

Taip 1972 metų 19 dieną mažame Simno klebonijos kambarėlyje išvydo šviesą rašomąja mašinėle išspausdintas pirmasis „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ numeris, kuriuo pirmuoju redaktoriumi ir leidėju tapo kunigas Sigitas Tamkevičius.

“LKB kronika“ buvo  unikalus atvejis visoje lietuviškoje pogrindžio spaudoje. Pirma, jos leidybos kagėbistams taip niekada ir nepavyko užgniaužti. Antra – tai buvo kone vienintelis grynai katalikiško pobūdžio leidinys. Dėl kitų pogrindžio laikraščių ir žurnalų tyrinėtojai sutaria ne visada – nors daugelį jų vis dėlto leido ir iniciavo kunigai, tikinčiųjų teisės, tikėjimo laisvė ir Bažnyčios padėtis vis dėlto nebuvo svarbiausios šių leidinių temos. Labiau orientuodamiesi į žmogaus teises apskritai ir akcentuodami tautinė lietuvių kultūrą bei identitetą, daugelis 8-jame dešimtmetyje pasirodžiusių spaudos leidinių turėtų būti priskiriami ne prie katalikiškojo, o prie tautinio pogrindžio idėjų reiškėjų.

 

Užtemdyta „Aušra“, nutildytas „Šauklys“

 

 

Ryškiu tokios spaudos pavyzdžiu galima laikyti 1975-ųjų lapkritį pasirodžiusį leidinį “Aušra“, kurio leidėjai skelbėsi tęsią XIX amžiaus pabaigoje leistos „Aušros“ tradicijas. Ir nors leidinio sumanytojai bei redaktoriais buvo kunigai Pranas Račiūnas,Sigitas Tamkevičius  ir Lionginas Kunevičius o jis pats dažnai platintas kartu su “LKB kronika“, Aušros“ uždaviniai ir akcentai gerokai skyrėsi nuo to, ką pabrėždavo legendinio katalikiško sąjūdžio leidinio kūrėjai.

Kitaip nei “LNB Kronikoje“, “Aušroje“ beveik nerasime rašinių apie sąžinės laisvės suvaržymus. Svarbiausia šiam leidiniui buvo tautiniai ir po litiniai klausimai, pirmiausias – krašto rusinimas. Itin didelį dėmesį “Aušra“ skyrė sovietmečiu nutylimai ar falsifikuojamai Lietuvos istorijai, ypač tarpukario tarptautiniams santykiams. Jos numeriuose rasime bent dvi dešimtis rašinių, kuriuose išsamiai ir kvalifikuotai analizuojamas Molotovo-Ribbentropo paktas ir jo pasekmės Baltijos valstybėms, detaliai pasakojama apie Lietuvos okupaciją ir aneksiją lemtingaisiais 1940 metais.

Tačiau, nepaisant dviejų minėtų leidinių skirtumų, jų likimas buvo gana panašus – tiek vieno, tiek kito, čekistams taip ir nepavyko sunaikinti. Nors 1980-aisiais už “Aušros“ platinimą buvo suimti ir nuteisti pogrindininkai Anastazijus Janulis ir Povilas Buzas, pati “Aušra“ ėjo toliau ir nustojo egzistuoti tik 1988-aisiais – pačiame Atgimimo apyaušryje.

Visai kitoks likimas ištiko kitą, tautinės pakraipos leidinį ““Laisvės šauklys“. Leisti jį ėmėsi atvirai su sovietine valdžia konfrontavę Lietuvos laisvės lygos (LLL) aktyvistai Kęstutis Jakubynas, Julius Sasnauskas, Stasys Stungurys ir Antanas Terleckas. Šį leidinį verta prisiminti mažų mažiausiai todėl, kad būtent jis suformavo LLL programą. Palyginus su jau minėta “Aušra“, “Laisvės šauklį“ galima būtų pavadinti radikaliu, netgi revoliuciniu leidiniu. Jo puslapiuose jau be jokių užuolankų raginama kovoti prieš sovietinę sistemą, siekti visiškos Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės taip, kaip savo auka dėl jos kadaise pasiaukojo Romas Kalanta.

Deja, “Laisvės šauklys“ buvo greitai nutildytas. To ir reikėjo tikėtis, nes jo leidėjai, veikdami kaip atviri disidentai nuolat buvo KGB taikiklyje. Taigi, maždaug po metų, pasirodžius šešiems leidinio numeriams, jis nustojo ėjęs ir tik Atgimimo pradžioje atgimė kaip LLL informacinis biuletenis.

Ne ką ilgiau ėjo ir 1979-aisiais pasirodęs LLL aktyvistų leistas “Vytis“, pasižymėjęs dar radikalesnėmis nuostatomis, nei jo pirmtakas. Pagrindinis šio leidinio leitmotyvas buvo nepasitikėjimas nei rusų disidentais, nei lietuvių išeiviais, nei Vakarų politiniais sluoksniais, leidinio autorių nuomone, einančiais keliu, kadaise atvedusiu Europą į gėdingą Miuncheno suokalbį. Reikia pridurti, kad aiškiai sekuliari “Vyčio“ kryptis skatino ir tam tikrą LLL konfrontaciją su kita pogrindžio opozicijos dalimi, pirmiausia – su antisovietiškai nusiteikusiais dvasininkais. Per dvejus “Vyčio“ leidimo metus iš viso pasirodė 7 leidinio numeriai, tačiau pradedant ketvirtuoju jis jau buvo leidžiamas be pagrindinių jo redaktorių A Terlecko ir J. Sasnausko, kurie greitai buvo suimti. O paskutiniojo, 7-ojo numerio niekas išskyrus kagėbistus taip ir neišvydo – visas jo tiražas buvo konfiskuotas.
Neilgai trukus po to, kai čekistų pastangomis buvo nutildytas LLL leistas “Laisvės šauklys“ ir dar nepasirodžius tų pačių aktyvistų sumanytam “Vyčiui“, pogrindžio spaudos padangėje atsirado dar vienas leidinys, kurį drąsiai galima laikyti unikaliu lietuviškos savilaidos reiškiniu. Unikaliu todėl, kad jo negalima priskirti nei prie katalikiškojo, nei prie grynai tautinio pobūdžio leidinių. Maža to, šio leidinio puslapiuose vietos atsirasdavo kartais net diametraliai priešingoms idėjoms ir net tokiai utopijai kaip vadinamasis “socializmas su žmogišku veidu“.

Kalbame čia apie 1978 metų rugpjūtį pasirodžiusį žurnalą “Perspektyvos“, kurių pagrindiniai leidėjai buvo Vytautas Skuodis, Povilas Pečeliūnas ir Gintautas Iešmantas.

 

Laisvės perspektyvos

 

Pastarąjį disidentą vertėtų paminėti atskirai, nes jis, vedžiodamas kagėbistus už nosies, daugelį žurnalo tekstų skelbė kelių realiai neegzistuojančių pogrindžio organizacijų vardu. Maža to, šios “organizacijos“ čia pat skelbė ir savo struktūrą, ir net stojimo į jas tvarką, tad čekistams ilgokai teko ieškoti juodos katės tamsiame kambaryje, nė nenumanant, kad jokios katės ten nėra.

Tuo tarpu neegzistuojanti Lietuvos komunistų sąjunga (LKS), prisidengdama klasikine kairiąją ideologija, ir netgi pripažindama, kad  „socializmas ir komunizmas yra žmonijos vystymosi būtinybė“, vis dėlto pasisakė už “aukštesnę esamo socializmo pakopą“, kuri neįmanoma be laisvės ir demokratijos, kurių Sovietų Sąjungoje nėra. Maža to, mistinė LKS savo programiniuose dokumentuose ėjo dar toliau Primindama paties bolševikų vado Vladimiro Lenino deklaruotą tautų apsisprendimo teisę, ji kritikavo prievartinę tautų asimiliaciją, didžiavalstybinį rusiškąjį šovinizmą, o vienoje deklaracijoje visiškai atvirai pareiškė: „siekdami sukurti tikrąjį socializmą, […] esame už Lietuvos išstojimą iš Tarybų Sąjungos“. O siekiant šio tikslo, “Perspektyvos ragino išnaudoti tiek legalias, tiek nelegalias veikimo formas. Tarkime, dalyvauti sovietiniuose “rinkimuose“, tačiau išbraukti iš balsavimo lapelių visas “kandidatų“ pavardes nelegalias ir legalias veikimo formas. Pavyzdžiui, visiems dalyvauti sovietiniuose rinkimuose, tačiau, gavus balsavimo lapelius, juose išbraukti visų renkamųjų pavardes ir įrašyti žodžiu: “Balsuoju už Lietuvos atsiskyrimą nuo TSRS“. Pasikėsinta šiuose straipsniuose š šventą SSRS Konstitucijos 6-ąjį strapsinį, teigiantį, kad vadovaujanti ir vairuojanti valstybės jėga yra vienintelė Komunistų partija – Teigta, kad atgavusioje laisvę Lietuvoje gyvybiškai būtina daugpartinė sistema.

Tokį pseudokomunistinį “Perspektyvų“ kamufliažą suprasti visai nesunku: žurnalo leidėjai tikėjosi, kad, įsipaišydami į klasikinio marksizmo ideologų nubrėžtus rėmus jie nepaliks kagėbistams galimybės “pripaišyti“ jiems antisovietinės propagandos ir agitacijos, už kurią grėsė ilgi metai lagerių. Tai buvo naivios viltys – po 1968-ųjų Prahos vien “socializmo su žmogišku veidu“ propaganda buvo traktuojamas kaip baisiausia erezija ir nusikaltimas. Tad kelių neegzistuojančių pogrindžio organizacijų vardu prisidengdavęs “žmogus orkestras“ G. Iešmantas grotų neišvengė. L Vėliau, kai VSK-tas susekė “Perspektyvų“ leidėjus, paaiškėjo, jog šitai sąjungai savo rašiniais “Perspektyvose“ atstovavo Gintautas Iešmantas

Kita vertus, Tokia “tautinio komunizmo“ propaganda supriešino “Perspektyvas“ ir su kitais disidentais bei jų leidiniais. Štai LLL aktyvistai viename straipsnyje apie neegzistuojančią LKS rašė: vien komunisto vardas šiandien mums viską pasako. Nesvarbu, ar tai oficialiosios kompartijos narys, ar elkaesininkas“.

Tačiau, nepaisant ideologinių susikirtimų, visų pogrindžio spaudos leidėjų laukė vienodas likimas – lageriai ir tremtis. Bet jų pasėtas laisvės, tiesos, drąsos ir pasipriešinimo žodis davė ir daigų, ir vaisių. 1988-aisiais jų neštą kibirkštį perėmė Sąjūdžio leidiniai, o vėliau – ir iš komunistų kontrolės ištrūkusi legali spauda. Jos žodis vedė mus į Baltijos kelią, į šimtatūkstantinius mitingus, kuriuose vienu balsu pareiškėme, kad mūsų tauta išeis iš nelaisvės namų.

Lietuvos žinios, 2016-03-11

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s