Ignas Šeinius: tarp kūrybos ir diplomatijos

AL-160429-06

 

Balandžio 3-ąją sukako 127 metai kai gimė rašytojas, politikas ir diplomatas Ignas Šeinius. Šiandien prisiminkime kad, atstovaudamas mūsų šaliai Švedijoje, I. Šeinius padėjo pamatus Lietuvos politikai Skandinavijoje, kurios buvo laikomasi iki pat sovietinės okupacijos.

 

Aras Lukšas

 

Ignas Šeinius šiandien dažniausiai prisimenamas kaip rašytojas, pirmasis tikras lietuvių impresionistas, kurio romanas „Kuprelis“ paliko neišdildomą pėdsaką lietuvių literatūroje. Šis romanas, kaip ir kiti žinomi jo kūriniai – „Nakties žiburiai“, „Bangos siaučia“, „Vasaros vaišės“  – buvo parašyti Pirmąjį pasaulinį karą, ar jo pradžioje kai nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas daugumai atrodė tik kaip graži svajonė.

Tačiau ar daug kas prisimena, kad po šio pirmojo literatūrinio proveržio rašytojas nutilo ilgiems 16 metų? Nutilo ne todėl, kad išseko jo kūrybos versmė, o todėl, kad kūrybai nebeliko laiko – ją I. Šeinius nutarė paaukoti vardan tarnybos laisvės siekiančiai ir ją iškovojusiai Lietuvai. Jau 1916 metais tapęs neoficialiu Lietuvių komiteto nukentėjusiems nuo karo šelpti atstovu Stokholme, po trejų metų jis pradėjo oficialią diplomato tarnybą Danijoje, vėliau Suomijoje, o 1923-aisiais buvo paskirtas Laikinuoju reikalų patikėtiniu Skandinavijos kraštams.

Oficiali I. Šeiniaus diplomatinė karjera truko neilgai – vos 8 metus. 1927-aisiais jam, teko palikti tarnybą dėl tuometinio premjero ir užsienio reikalų ministro Augustino Voldemaro ambicijų. Vis dėlto, kaip buvo konstatuota prieš 15 metų vykusioje mokslinėje konferencijoje, I. Šeinius per tą laiką padėjo pagrindus Lietuvos politikai Skandinavijoje, kurios buvo laikomasi iki pat 1940-ųjų. Maža to, Lietuvos pasiuntinys atkakliai siūlė Lietuvai savąją lietuviškos geopolitikos koncepciją, grįstą ne įprasta Maskvos-Berlyno, o vadinamąją Šiaurės-Pietų ašimi, kuri dėl Lietuvos konflikto su Lenkija, deja, nebuvo realizuota.

Palikęs diplomatinę tarnybą I. Šeinius vėl grįžo prie literatūros nė nenujausdamas, kad gyvenimo saulėlydyje jam vėl teks atstovauti savo kraštui – dabar jau pavergtai Lietuvai. Tai įvyks 1955-aisiais praėjus penkiolikai metų nuo tų dienų, kurias jis aprašys memuarinėje apysakoje, „Raudonasis tvanas“. Beje, tuomet, matydamas kaip barbariškai sovietiniai atėjūnai naikina mūsų valstybę, I. Šeinius ilgai nesiryžo jos palikti. Pasitraukė tik supratęs, kad kitos išeities nėra. Pasitraukė paskutinę akimirką, kai vakarinė Lietuvos siena jau buvo suveržta spygliuotomis vielomis, apstatyta ginkluotais NKVD kareiviais ir kai vienintelis klaidingas žingsnis reiškė lagerius ar mirtį. Bet apie visa tai – kiek vėliau. O dabar pasižiūrėkime, kas atvedė daug žadantį literatą į diplomatinę tarnybą.

 

Kelias svetur

 

Gimė I. Šeinius 1889 metų balandžio 3 dieną Širvintų valsčiaus Šeiniūnų kaime. Būtent šio kaimo pavadinimas ir davė būsimam rašytojui literatūrinį pseudonimą, mat tikroji jo pavardė buvo Jurkūnas. Regis, pirmąsyk Šeiniaus pavarde Ignas pasirašė 1910-aiais, moksleivių žurnalui  „Aušrinė“ išspausdinus jo eilėraštį „Žiema“. Slapyvardis jam tiek prigijo, kad ilgainiui tapo antrąja pavarde.

Beje mokytis Ignas dėl silpnos sveikatos pradėjo vėlai – Gelvonų liaudies mokyklą lankyti pradėjo 1902-aisiais, būdamas jau trylikos, o nuolatinės ligos versdavo daryti ilgokas pertraukas. Vis dėlto per pirmųjų mokslo metų keturis ar penkis mėnesius vaikinas sugebėjo baigti net du mokyklos skyrius, o visą jos kursą išėjo 1904-aisiais

Tuo Igno mokslai būtų ir pasibaigę – mokėti už tolimesnį sūnaus lavinimą tėvai neturėjo iš ko. Išgelbėjo vietos kunigas, iš pradžių įtaisęs vaikiną mokytis į Bagaslaviškį, vėliau Ignas buvo nuvežtas į Vilnių pas lenką mokytoją,  1907-aisiais įstojo į Kaune veikusius „Saulės“ mokytojų kursus, o dar po metų Peterburge eksternu išlaikė egzaminus, ir įgijo teisę dirbti mokytoju liaudies mokyklose.

Darbo paieškos užtruko gerus metus. Gal ir gerai kad taip: tą laiką Ignas galėjo susitelkti rašymui, davusiam pagrindą jo vėlesnei kūrybai. 1908-ųjų rudenį pagaliau gavęs vietą Vilniuje ir porą metų mokytojavęs, Ignas supranta, kad kursuose gauto jo išsilavinimo toli gražu nepakanka. Tačiau kur gali studijuoti net gimnazijos nebaigęs liaudies mokyklos mokytojas? Vienintelis pasirinkimas – Maskvos Šaniavskio liaudies universitetas, į kurį I. Šeinius įstoja 1912-aisiais.

Mokėsi Ignas su didžiausiu entuziazmu. „Na, aš mokinuosi, dirbu išsijuosęs. Mūsų universitetas šiemet visai kupinas. Daugiau nei nebepriima. Daugiau trijų tūkstančių įstojo“, – 1913 metų balandžio 11-ąją „Lietuvos žiniose“ paskelbtoje korespondencijoje rašė I. Šeinius. 1914-ųjų vasarą jis kimba į kursinį darbą, dar nenujausdamas, kad gyvenimas netrukus pateiks nemažai staigmenų.

1915-ųjų vasarą Lietuvą okupavus vokiečiams, Rusiją užplūsta tūkstančiai nuo karo bėgančių lietuvių, tiesioginis ryšys su tėvyne nutrūksta, o susižinoti su likusiais joje galima nebent per neutralias šalis, pirmiausia – per Skandinavijos kraštus. Tuo rūpinasi Lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti pirmininkas Martynas Yčas ir sekretorius Stasys Šilingas, spalio mėnesį Stokholme įsteigę Švedų – Lietuvių komitetą. Matyt seno pažįstamo S. Šilingo pakviestas, prieš pat Kalėdas į Švedijos sostinę išvyksta ir I. Šeinius. Jam, kaip rašto žmogui, visų pirma patikimas informacinis darbas.

Ir I. Šeinius darbuojasi iš peties: Petrapilyje leidžiamame laikraštyje „Lietuvių balsas“ skelbia straipsnius, demaskuojančius kolonijinę Vokietijos politiką Lietuvoje, o aiškėjant karo baigčiai, tame pačiame leidinyje svarsto pokarinės Lietuvos ateitį, neabejodamas, kad jos klausimas bus iškeltas Taikos kongrese. Įdomu pastebėti. Rašytojo I. Šeiniaus pavardės po šiais straipsniais nebėra – po jais vėl pasirašo Ignas Jurkūnas.

Kita vertus, I. Šeinius daro viską, kad supažindintų švedus ir kitus skandinavus su jiems visiškai nežinoma Lietuva. Per metus išmokęs kalbą, jis švediškai parašo ir 1917-aisiais išleidžia knygą „Litauisk kultur“ (”Lietuvos kultūra”). Ir nors kai kurie I. Šeiniaus kūrybos tyrinėtojai spėja, kad rašydamas šią knygą autorius samdėsi vertėją, mes galime spėti, jog greitai išmokti švedų kalbą jam padėjo pažintis, o vėliau ir vedybos su rusų kilmės švede Gertruda Sydoff.

 

Informacija – taip pat ginklas

 

Aktyvus Lietuvos ir lietuvių interesų gynimas Stokholme neliko nepastebėtas. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, I. Šeiniui buvo suteiktas oficialus diplomato statusas. 1919-aisiais jis skiriamas Lietuvos pasiuntiniu Danijoje, po metų perkeliamas į Suomiją, o 1923-aisiais vėl grįžta į Stokholmą – dabar jau kaip Lietuvos atstovas visiems Skandinavijos kraštams. „Nežinia, su kuo, kaip ir kada tarėsi Kaune, bet rezultatai pranoko lūkesčius: gavo ne tik Švediją, Bet ir Daniją su Norvegija, iš pirmosios išstumdamas ten jau nuo 1916 metų įsitvirtinusį Jurgį Savickį“, – rašo I. Šeiniaus kūrybą tyrinėjusi Janina Žėkaitė. Kita vertus, vargu ar galima sakyti, kad I. Šeinius išstūmė savo kolegą – taupant lėšas 1923-ųjų rudenį atstovybė Danijoje tiesiog buvo uždaryta, o J. Savickis paskirtas laikinuoju reikalų patikėtiniu Suomijoje.

Beje, I. Šeinius Skandinavijoje taip pat turėjo tik tokį ne itin auštą rangą, o tai gerokai apsunkino ir darbą, ir kasdieninį gyvenimą. „Man sekėsi dar kiek – nežiūrint mano menko titulo – nes titulas Skandinavijoje daug sveria, ir mano visai neįmanomos čionykštei brangenybei algos – vien todėl, kad iš seno turiu čia gerų ryšių ir neblogai pažįstu vietines sąlygas“, – viename laiške vyresnybei rašė diplomatas.  Tiesa, vadovybė Kaune lyg ir žadėjo jį pakelti, tai liudija kad ir Užsienio reikalų ministerijos Politikos departamento direktoriaus Kazio Balučio pasirašyta tokio turinio telegrama: „Uolus Jūsų pasidarbavimas ir nuodugnus pranešimas klausimais, paliestais instrukcijose, padarė geriausio įspūdžio ir davė progos atnaujinti klausimą Jūsų pakėlimo į Ministerius – šį kartą laimingiau, negu praeityje. Man malonu pranešti Jums, kol kas privačiai, kad nutarta galutinai šį pakėlimą fiksuoti ir šiomis dienomis p. Pirmininkas kalbėsis šiuo reikalu su p. Prezidentu, iš kurio pusės jokių kliūčių nenumatoma“. Į ką netrukus išvirs šis „paaukštinimas“, pamatysime kiek vėliau, o dabar pažvelkime į telegramoje minimo „uolaus pasidarbavimo“ rezultatus.

Vienas iš įdomiausių I. Šeiniaus Stokholme nuveiktų darbų, turėjusių ilgalaikes pasekmes, buvo jo suformuota Lietuvos skandinaviškosios politikos koncepcija, kurios pagrindinės tezės išliko aktualios iki pat Lietuvos okupacijos, o kai kurie principai visai tiktų ir šiems laikams.

Visų pirma I. Šeinius pastebi svarbiausią dalyką –skandinavai turi geriau pažinti Lietuvą ir susidaryti apie ją gerą įspūdį. „Geriau pažins, geriau atjaus – ims apie Lietuvą geriau galvoti. Mums reikia (…), kad lietuvio vardas taptų pagarbos vertu ne tik Skandinavijoje“,  – 1920-aisiais, dar reziduodamas Kopenhagoje, dienraštyje „Lietuva“ rašė diplomatas. Vėlesniuose rašiniuose jis ragino lietuvių žurnalistams ir menininkams lankytis Skandinavijos šalyse, o gamintojams – eksponuoti lietuviškas prekes skandinavų ūkio parodose. Regis, jau I. Šeinius buvo vienas iš pirmųjų Lietuvos diplomatų, užsiminusių apie tai, ką šiandien vadiname informaciniu karu. „Dar kartą užsienio informavimas“ – taip pavadintame straipsnyje jau minėtame dienraštyje I. Šeinius rašo: „Diplomatas padeda kariui gintis sienas, jei ne materialiai, tai nors moraliai paremt. Reikia neužmiršti, kad Lietuvos karo frontas tęsiasi ne tik nuo Ilukštos iki vokiečių sienos, jis tęsiasi toliau ir eina per Prahą, Ženevą, Paryžių, Londoną, Hagą, Oslą, Kopenhagą, Stokholmą Helsinkį“.  I. Šeinius, geriau nei bet kuris kitas to meto lietuvių diplomatas suprato, kiek svarbūs ryšiai su vietos žiniasklaida ir manė, kad 1919-ųjų pabaigoje panaikinusi spaudos biurus Stokholme, Berne, Paryžiuje ir Kopenhagoje, Lietuvos vyriausybė padarė didžiulę klaidą. Kaip buvo pastebėta jau minėtoje mokslinėje konferencijoje, mūsų atstovas suvokė, kad lietuvių tylėjimas Skandinavijoje tiek lenkų, tiek vokiečių bus panaudotas prieš juos pačius, todėl informavimą prilygino valstybės apsaugai.

 

Blogos žinios blogu metu

 

Kitos I. Šeiniaus įžvalgos susijusios su pačios Skandinavijos valstybių tradicijomis, nuostatomis bei vertybėmis, iš kurių viena svarbiausių buvo jų neutralumas. Todėl Lietuvos diplomatas įsakmiai rekomendavo nelįsti skandinavams į akis su pasiūlymais kurti kokią nors Baltijos ir Skandinavijos šalių sąjungą, kaip 1919-ųjų pradžioje mėgino daryti Antanas Smetona ir M. Yčas. Be to, pasak I. Šeiniaus, ne mažesnė Lietuvos diplomatų klaida būtų skirstyti skandinavų visuomenę į sluoksnius ir partijas, užuot žiūrėjus į ją kaip į vientisą subjektą. „Jei jau koks lietuvis atstovauja tautą Švedijoje ar Danijoje, tai jam visi visuomenės sluoksniai yra lygūs. Jam rūpi geri santykiai su tom tautom, kad ir kokios partijos ten viešpatautų. Mes patys turim nustoti  užsienyje būti partiniais žmonėmis, o pirmiausia rūpintis visa tauta, kaipo vienetu, taip mes turim žiūrėti į kitas tautas“, – dienraštyje „Lietuva“ rašė diplomatas.

Deja, raginęs diplomatus nustoti būti partiniais ir pats tokiu nebuvęs I. Šeinius greitai savo kailiu pajuto, kad Lietuvoje iki tokio užsienio politikos suvokimo ir iki tokios politinės kultūros dar labai toli. Po 1926-ųjų perversmo radikaliai pasikeitus Lietuvos politinei konjunktūrai, jo karjeros saulėlydis tapo tik neilgo laiko klausimu.

Tiesą sakant, ir senoji kairiųjų valdžia I. Šeiniaus nelepino. Vietoje žadėto paaukštinimo Stokholme, jis 1926-ųjų rudenį sulaukė Seimo atstovo, valstiečių liaudininkų veikėjo Prano Dailidės laiško, kuriame užsimenama, kad nuo Naujųjų metų su ministro titulu būsiąs iškeltas „kur kitur, kiek arčiau Kauno“.  Kur? – svarstė I. Savickis. Prieš Berlyną ar Prahą jis gal būtų ir nieko prieš, tačiau jei skirtų į Rygą ar Taliną – atsistatydintų. „Rygoj geriausiai tiktų žmogus geležinės sveikatos ir dar stipresnių nervų. (…) Ten vieta svarbesnė, neg Londone ar Paryžiuje“, – tų pačių metų lapkričio 7 dieną privačiame laiške ministrui pirmininkui Mykolui Šleževičiui rašo diplomatas.

Tačiau kiek daugiau nei po mėnesio visi šie svarstymai tapo neaktualūs. Po gruodžio 17-osios perversmo į valdžią atėjus tautininkams, jų paskirtas premjeras o drauge ir užsienio reikalų ministras A. Voldemaras ėmėsi radikaliai keisti Lietuvos užsienio politiką. I. Šeiniaus propaguota Šiaurės-Pietų ašis A. Voldemaro nedomino: jis mieliau rinkosi žaidimą su Berlynu ir Maskva.

„Blogos žinios pasirenka blogą laiką. Štai man dar besergant aplanko mane naujiena: Stokholmo atstovybė uždaroma, Skandinavijai ir Pabaltijui skiriamas atstovas Rygoje. Esą per brangu. Bet kažin, ar tų atstovybių panaikinimas nebus brangesnis“, – 1927-ųjų vasario 1 dienos privačiame laiške K. Balučiui rašo I. Šeinius. Tris mėnesius I. Šeinius rašo raštus, mėgindamas įtikinti ministerijos vadovybę, kad „išnykus iš čia Lietuvos atstovybei ir geriausi Lietuvos draugai, neturėdami kontakto su Lietuvos atstovu, neturėdami jokių žinių, turės nutilti“. Tačiau A. Voldemaras nepalenkiamas. „Jūsų visi pranešimai referuoti pirmininkui, bet senas nusistatymas likviduoti atstovybę, kaip buvo parėdyta, pasilieka“, – gegužės 27-ąją telegrafuoja K. Balutis.

Apie jo asmeninį likimą I. Savickiui nepranešama, tik informuojama: „Tamsta skaitaisi priskirtas prie ministerijos ir esi prašomas, užbaigus likvidavimą, atvykti Kaunan“. Tačiau į Kauną diplomatas neskuba. Birželio 16-ąja datuotame privačiame laiške K. Balučiui jis neslepia apmaudo: „Po atšaukimo pasiūlymas man kokios vietos, kuri reikštų degradavimą, reikštų mano atsistatydinimą, nors man iš bado tektų mirti (…). Bus man pasiūlymas nepriimtinas, garbingai išsiskirsim, ir man, esant Lietuvoje didelei nedarbei, teks darbo ieškotis užsienyje. (…) Jokio amato ar profesijos, be dabar turimos, nepažįstu. Vienok turiu vilties gauti darbo kur Skandinavijoje“.

Diplomatas dar prašo trijų mėnesių apmokamų atostogų, kad galėtų pasigydyti. Jo sveikata tikrai prasta: „Prie vidurių ligos prisidėjo neuralgija, Jau antra savaitė kankina nemigis, kuris išsėmė daug pajėgų ir kuriam negelbsti jokie vaistai“, – rašo jis K. Balučiui. Tačiau A. Voldemaras atostogų neduoda. I. Šeiniui nebelieka nieko kita, kaip pateikti atsistatydinimo prašymą.

 

Atgal į kūrybą

Taip baigėsi I. Šeiniaus diplomato karjera ir prasidėjo kelias atgal į kūrybą. Šio kelio pradžia nebuvo lengva, nes pirmiausia reikėjo pasirūpinti kasdienės duonos kąsniu. Laimei, seni ryšiai padėjo buvusiam Lietuvos atstovui rasti darbą privačiose Švedijos bendrovėse. Štai kaip tas dienas prisimena I. Šeiniaus sūnus Irvis:  „Aš prisimenu sunkvežimius, pilnus baldų, pasukusius nauju adresu. Man penkeri metai ir esu linksmas ir žvalus. Mano tėvas vis dar toks pat energingas ir gyvybingas. Dirba Lietuvai. Rašo apie Lietuvą ir Lietuvai. Atstovauja didelėms švedų įmonėms Lietuvoje. Degtukai ugniai, asfaltas keliams. Laivai tarp uostų. Visą laiką jis išlieka pasiuntiniu – diplomatu”.

Į Lietuvą I. Šeinius sugrįžta 1932-aisiais, dabar jau vėl – kaip plunksnos žmogus. Tais pačiais metais jis išleidžia atnaujintą ”Kuprelį”,  1937-aisiais – novelių rinkinį ”Aš dar kartą grįžtu”, 1938-aisiais – vaikystės atsiminimus ”Tėviškės padangėje”. Nepamiršta ir žurnalistikos – 1933-1934 metais vadovauja dienraščiui ”Lietuvos Aidas”, o 1935-1939 metais, eidamas Klaipėdos gubernatūros spaudos padarėjo pareigas, įsteigia ir redaguoja dienraštį ”Vakarai”.

Grįžęs į Tėvynę, I. Šeinius turėjo galimybę iš arti pamatyti dviejų tuometinės Europos totalitarinių režimų veidus.  1934-ųjų pavasarį jis su grupe rašytojų ir žurnalistų buvo pakviestas į mėnesį trukusią kelionę po Sovietų Sąjungą. Reikia pastebėti, kad kitaip, nei kai kuriems kairuoliškiems Lietuvoje gyvenusiems kolegoms, skandinavišką patirtį turėjusio I. Šeiniaus nesužavėjo nei parodomoji bolševikų pompastika, nei gigantiški užmojai. Grįžęs iš kelionės, jis išguldė popieriuje savo įspūdžius, kuriuose, pasak sūnaus Irvio, ”atskleidė visą sovietinės sistemos panieką atskiro žmogaus kasdieniams poreikiams – jo poreikio turėti mažumėlę laimės, saugumo bei asmeninės laisvės”. Tačiau dienos šviesos šie įspūdžiai taip ir neišvydo – Lietuvos valdžia, kaip įprasta, darė viską, kad tik nesuerzintų ”draugingojo” kaimyno. Įspūdžiai, pavadinimu ”Raudonoji kelionė” buvo išleisti tik 1943-aisiais – ir tai it švedijoje ir tik švedų kalba.

O štai su ruduoju maru I. Šeinius tiesiogiai susidūrė 1939-ųjų kovą, hitlerininkams užgrobus Klaipėdą, kurioje jis tuo metu gyveno. ”Mano tėvas skubiai susirinko daiktus ir išvažiavo į dar neužimtą Lietuvos dalį. Mudu su motina Stokholme gavome raminančią telegramą. Ir daugiau lietuvių patraukė tuo pačiu keliu su savo prisiminimais ir nerimu, – prisimena sūnus Irvis. Tačiau blogiausia dar laukė ateityje.

 

Raudonojo tvano akivaizdoje

 

Sovietinė okupacija užklupo I. Šeinių Vilniuje. Apie katastrofą jis sužinojo iš pakeliui į namus sutikto lenko inžinieriaus. ”Jis eina tiesiai į mane, lyg jam būtų kas negerai atsitikę, ir beveik kniumba mano rankose ”Nebėr Lietuvos… Bolševikai atgriūva”.(…) Staiga jaučiu, kad nustojau galimybės raminti ir guosti kitus žmones. Man daros tamsu, juoda akyse”, – taip savo pirmą reakciją į baisią žinią knygoje ”Raudonasis tvanas” prisimena  I. Šeinius.

Grįžęs į namus, I. Šeinius karštligiškai svarsto ką daryti. Dirbdamas Raudonojo Kryžiaus draugijos įgaliotiniu Vilniaus krašte, jis supranta, kad yra atsakingas už tūkstančius pabėgėlių. Nejau dabar pačiam teks tokiu tapti? ”Ar galima tokiu metu kaip dabar palikti savo kraštą? Nusprendžiau pasilikti Lietuvoj”, – prisimena buvęs diplomatas.

Tačiau tokį sprendimą netrukus teks pakeisti. Po poros dienų suformuojama naujoji ”liaudies vyriausybė”, pradedama rengtis ”rinkimams” o pagrindinis pasirengimo leitmotyvas – tūkstantiniuose ”darbo žmonių” mitinguose skambantys reikalavimai prijungti Lietuvą prie Sovietų Sąjungos. Suprantama, kad tam pritaria ir okupantų paskirtas Seimas. I. Šeinius norėtų išvykti atostogų į Švediją, kur gyvena jo šeima, bet tai nebeįmanoma – iš jo atimtas pasas.

Bet tai tai dar ne viskas. Liepos 17-ąją iš buto šeimininko matematikos profesoriaus I. Šeinius sužino, kad jo ieškoję enkavėdistai ir kad naktį jį greičiausiai suims. Netikėti tokiu įspėjimu nebuvo pagrindo: tuo metu ne vienas ”nepatikimas elementas” jau sėdėjo kalėjime. Dėl visa ko buvęs diplomatas nutaria namie nebenakvoti. O kitą dieną pasikalbėjęs telefonu su Baliu Sruoga iš šio išgirsta: ”Dink tuojau pat, nelauk nė akimirsknio!”.

Tačiau I. Šeinius šiuo patarimu nepasinaudoja. Blaškosi tarp Vilniaus ir Kauno. Nervai įtempti kaip stygos. Galų gale ima svarstyti pabėgimo planą, tačiau tai padaryti kasdien vis sunkiau ir sunkiau: vakarinę Lietuvos sieną jau saugo ne mūsų pareigūnai, o spygliuotos užtvaros ir iki dantų ginkluoti NKVD pasieniečiai. Galiausiai apsisprendžia: susiras vedlį ir spruks per vadinamąją žaliąją sieną į vokiečių okupuotos Lenkijos Suvalkų trikampį.

Lemtinga diena išaušta rugpjūčio 10-ąją. Laimingai išvengęs Antano Sniečkaus saugumo seklių, I. Šeinius autobusu važiuoja pasienio link. Kitą dieną vietos ūkininkas paveža jį link upelio, skiriančio Lietuvą nuo vokiečių okupuotos Lenkijos. O tuomet viskas vyksta stebuklingai sklandžiai. Lyg angelo sargo vedamas peržengia upelį. Ir tik kitą dieną, sėdėdamas troboje pas anapus gyvenantį ūkininką, išgirsta Lietuvos pusėje pokšinčius raudonųjų šūvius. Kažkam vėl nepasisekė ištrūkti iš raudonojo pragaro…

Rugpjūčio 23-ąją I. Šeinius iš Vokietijos Sassnitzo uosto išplaukia į Švediją, likusius devyniolika gyvenimo metų tapsiančia antrąją jo tėvyne. Bet ši Lietuvos rašytojo ir diplomato istorijos dalis prašosi atskiro pasakojimo.

Lietuvos žinios, 2016-04-29

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s