Tarpukario oligarchai: savanaudžiai ar altruistai?

AL-160610-10

 

Šiandien daug kalbama apie dabartinio stambaus verslo godumą ir egoizmą. O mes prisiminkime tarpukario milijonierius: kiek jiems rūpėjo Lietuva ir jos žmonės, o kiek – nuosava kišenė?

 

Aras Lukšas

 

Verslo magnatai, perkantys politines partijas ir jų lyderius. Finansinės aferos ir nesiliaujantys korupcijos skandalai. Bankų godumas ir griūtys, paliekančios tūkstančius paprastų indėlininkų ant ledo. Plėšrūs perdirbėjai, menkomis supirkimo kainomis smaugiantys ūkininkus. Stambūs prekybos tinklai, milžiniškais antkainiais riečiantys į ožio ragą pirkėjus. Ir valstybės vadovė, kalbanti apie būtinybę kovoti su oligarchais. Tokį šiandieninės Lietuvos vaizdą galima susidaryti žvelgiant į žiniasklaidos ar socialinių tinklų veidrodį. Kiek šis vaizdas atitinka tikrovę, mes nesvarstysime, juolab, kad šis veidrodis visuomet labiau linkęs labiau atspindėti ne šviesą, o šešėlius. Vietoje to, verčiau pažvelkime į tarpukario Lietuvą ir pasižiūrėkime, kaip gyveno ir kaip elgėsi tų laikų milijonieriai.  Kaip jie susikrovė turtus ir kam juos naudojo? Kiek jiems rūpėjo imti, o kiek duoti? Kiek jiems buvo svarbūs nuosavos verslo imperijos, o kiek – Lietuvos valstybės reikalai? Ir jau dabar turime pastebėti, kad tiek iš ano meto spaudos ar prisiminimų, tiek iš kai kurių šiandieninių vertinimų, susidarysime

Taigi, pradžioje pasižiūrėkime, iš kur vos susikūrusioje ir ekonomiškai dar silpnoje Lietuvos valstybėje atsirado pakankamai daug turtingų žmonių, vos per kelerius metus sugebėjusių sukurti ištisas verslo imperijas. Juk nebuvo tuomet nei „čekinės“ privatizacijos, nei žlungančių pramonės gigantų, kurių turtą būtų galima lengvai priglausti sau po sparneliu. Nebuvo kiaurų sienų, už kurių plytėjo neišsemiami aruodai pigių rusiškų žaliavų, kurias permetus į Vakarus buvo galima gauti pasakiškus pelnus,  ir besotės jos rinkos, ryjančios viską, ką tik galėjai pasiūlyti. Nebuvo KGB, partijos ar komjaunimo pinigų, sumanių veikėjų rankų paverstų puikiu startiniu kapitalu. Nebuvo šiltas vietas užėmusių partinių funkcionierių, išlaikiusių postus, senus ryšius bei įtaką, mikliai prisitaikiusių prie naujų užgimstančios laisvos rinkos sąlygų ir supratusių, kad įtaka – taip pat labai gera prekė, iš kurios galima susikrauti didelius turtus.

Anoje Lietuvoje viskas buvo kitaip. Būsimieji turtuoliai, bet jau tie, kurie kūrė lietuvišką verslą, buvo žmonės, dažniausiai dar cariniais laikais išėję iš kuklių kaimo pirkelių, geriausiu atveju – iš pasiturinčių ūkininkų sodybų. Ir dauguma jų savo pirmuosius tūkstančius užsidirbo atkaklumu, mokslo siekimu ir sunkiu darbu. Inžinieriai, advokatai, gydytojai, finansininkai – būtent šių profesijų lietuviai, gerai uždirbdami sukaupė pakankamai lėšų, kad vėliau jas galėtų investuoti į atgimusios Lietuvos ekonomiką. Bet būta ir tokių, kurie pinigų susitaupė iš sūraus prakaito, išlieto kur nors Pensilvanijos anglių kasyklose, prakutę kūrė verslus Amerikoje, o vėliau sugrįžo į Tėvynę, norėdami ne vien pasipelnyti, bet ir prisidėti prie Lietuvos ateities. Visi šie žmonės praturtėjo ne iš karto. Tačiau būta ir tokių, kurie milijonieriais tapdavo per keletą mėnesių ar net savaičių. Tam tiko visokio priemonės nuo kontrabandos iki finansinių aferų ar piktnaudžiavimo tarnyba, kurios nevengė kai kurie greitą karjerą padarė valdininkai. Bet apie juos – atskira kalba. O šį kartą pakalbėkime apie tuos turtuolius, kuriems rūpėjo ne tik nuosava kišenė.

 

Lietuviško verslo pradžia

 

Žinoma, turtingų žmonių, kurių daugumą sudarė didelių fabrikų savininkai, Lietuvoje buvo dar iki nepriklausomybės paskelbimo, tačiau visi jie buvo kitataučiai. Tarp tokių galima būtų paminėti šiaulietį Chaimą Frenkelį, įkūrusį bene didžiausią ir moderniausią odų ir avalynės fabriką visoje Rusijos imperijoje.

Savo milijoninį verslą Ch. Frenkelis, galima sakyti, pradėjo nuo nulio – neturtingas rabinų seminarijos auklėtinis, neturėdamas iš ko pragyventi, pramoko odų apdirbėjo amato, tuomet kartu su broliu atidarė Ukmergėje nedidelę dirbtuvėlę ir, dėdamas kapeiką prie kapeikos, sutaupė 5000 rublių, kurių užteko nusipirkti pelkėtam žemės sklypui Šiauliuose. Ten, įdėjęs daug darbo ir pastangų, įrengė primityvų odos fabrikėlį, per trylika metų išaugusį į milžinišką modernią įmonę. Prieš pirmąjį pasaulinį karą šiame fabrike jau dirbo 800 darbininkų.

Reikia pasakyti, kad Ch. Frenkelis ir jo fabrikas buvo tikra dovana Šiaulių miestui – ten jis iki šiol prisimenamas su didele pagarba. Pats susikūręs gerovę sunkiu juodu darbu, Ch. Frenkelis dosniai dalijosi ir su savo darbininkais, statydamas jiems butus, ir su miesto bendruomene, kurios veikloje jis dalyvavo itin aktyviai. Būtent Ch. Frenkelio dėka Šiauliuose atsirado dviejų aukštų žydų mokykla, senelių namai, ligoninė, senelių prieglauda. Nemažai šių pastatų, įskaitant paties Ch. Frenkelio vilą, visuomenės reikmėms tarnauja ir iki šiol.

Vis dėlto nepriklausomai Lietuvai Ch. Frenkelis pasitarnauti negalėjo: prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis pasitraukė į Rusiją, o vėliau persikėlė į Vokietiją, užleisdamas vietą lietuviško verslo pionieriams. Tarp jų buvo teisininkas, Valstybės tarybos narys, pirmasis nepriklausomos Lietuvos finansų ministras Martynas Yčas, pagrįstai laikomas vienu iš lietuviškos bankininkystės bei pramonės kūrėjų.

1918-ųjų pavasarį sugrįžęs į Lietuvą iš Rusijos, M. Yčas verslo ėmėsi ne iš karto – jo laukė dideli darbai besikuriančios valstybės labui. Tapęs pirmuoju Lietuvos finansų ministru, jis nuveikė iš tiesų daug. Po sunkių derybų su vokiečiais dėl iš Lietuvos gyventojų atimtų 15 milijonų markių grąžinimo iš karą pralaiminčių okupantų pavyko išplėšti 10 milijonų, kurios buvo skirtos ministerijoms, žinyboms, o ypač kariuomenei organizuoti. Vėliau jo pastangomis iš tos pačios Vokietijos gauta 100 milijonų markių paskola, kurios pakako organizuoti ir apginkluoti kariuomenę, sumušusią bolševikus ir bermontininkus, ir net paskolinti 3 milijonus markių nuo pastarųjų besigynusiems latviams. Vėliau M. Yčo gautais pinigais naudojosi dar mažiausiai trys ministrų kabinetai.

1921-aisiais pasitraukęs iš valstybinio darbo, M. Yčas toliau kūrė nepriklausomos Lietuvos ekonomikos pamatus – dabar jau kaip verslininkas. Jis įsteigė net 16 prekybos ir pramonės akcinių bendrovių, tarp kurių buvo užsienio prekybą organizavę „Lietuvos garlaiviai“, miško paruošų įmonė „Eglynas“, dar ir šiandien veikiantis aliejaus fabrikas „Ringuva“, žemės ūkio produktų perdirbimo ir veislinių gyvulių auginimo bendrovė „Patrimpas“, Kauno miesto statybos bendrovė „Butas“, importo ir eksporto firma „Dubysa“, ketaus liejinių ir mašinų gamybos įmonę „Nemunas“, verpimo ir audimo fabriką Panevėžyje. Šios ir kitos įmonės telkėsi apie vieną pirmųjų lietuviško kapitalo bankų Prekybos ir pramonės, kurį M. Yčas su finansininku Adomu Prūsu ir garsiu spaustuvininku Saliamonu Banaičiu įkūrė dar 1918  metais.

Ko gero sėkmingiausia iš visų minėtų įmonių veikė „Ringuva“, kurios veikloje M. Yčas dalyvavo iki pat sovietinės okupacijos. Ypatingas jos nuopelnas buvo tai, kad itin aukštos kokybės lietuviškas aliejus visiškai išstūmė iš šalies rinkos užsieninę produkciją. Be to, M. Yčas ėmėsi organizuoti Kaune viešąjį transportą – tai jam priklausė miesto arklių tramvajus – vadinamoji „konkė“, vežiojusi miestiečius iki pat 1929 metų.

Deja, 1927-aisiais virš M. Yčo galvos ėmė tvenktis juodi debesys. Bankrutavus Prekybos ir pramonės bankui, iškilo grėsmė ne tik daugumai jo valdomų įmonių, bet ir jo paties reputacijai ir netgi laisvei. M. Yčas kaltintas nepakankamai kontroliavęs padėtį banke, ne tik teikusiame blogas paskolas, bet ir vedė apgaulingą apskaitą. Rašyta, kad bankui slystant bankroto link, ataskaitose rodyti dideli pelnai. To meto (o ir dabartinių laikų) spaudoje galima rasti ir teiginių, neva banko vadovas sau ir žmonai paimdavo milžiniškus beprocenčius kreditus ir perskolindavo juos įvairiems verslininkams, gaudamas iki 200 proc.  metinių palūkanų.

Dėl šių ir kitų kaltinimų M. Yčui netgi buvo iškelta baudžiamoji byla, kurios nagrinėjimas truko 11 metų, tačiau baigėsi niekuo, nes suėjo senaties terminas. Po visos šios istorijos M. Yčas galutinai pasitraukė tiek nuo verslo, tiek nuo valstybės reikalų. Įsikūręs savo Tirkiliškių dvarelyje, jis tvarkėsi pavyzdiniu paukščių ir galvijų ūkiu ir rašė prisiminimus.

Taip baigėsi vieno pirmųjų Lietuvos bankininkų ir pramonininkų karjera. Vis dėlto sukūręs tuščioje vietoje gausybę lietuviškų įmonių, jis neabejotinai prisidėjo prie krašto gerovės ir jo ekonominės nepriklausomybės. Be to, M. Yčas garsėjo kaip mecenatas, ypač rėmęs dailininkus ir Dailės mylėtojų draugiją, finansiškai padėjęs Lietuvos filharmonijos draugijai, rūpinęsis Lietuvos kultūrinių ryšių su užsieniu stiprinimu, buvo vienas iš Evangelikų teologijos fakulteto steigėjų. O kalbant apie nesėkmes, kaltinimus ir bylas, visuomet kirba mintis – ar verslininku tapęs valstybės vyras, pirmaisiais nepriklausomybės metais pasiaukojamai kovojęs dėl Lietuvos išgyvenimo, iš tiesų pasidavė negeroms pagundoms, ar buvo tyčia užpjudytas, kaip nutiko su turtingiausiais Lietuvos žmonėmis ir bene ryškiausiais filantropais broliais Jonu ir Juozu Vailokaičiais?

 

Išsaugojo žemę lietuviams

 

Pikčiausi darbo žmonių priešai. Siurbėlės, kemšančios į savo kišenes valstybės turtą. Taip anuomet brolius Vailokaičius vadino komunistai. Maža to, jų retorika nedaug kuo skyrėsi nuo liaudininkų, socialdemokratų ir net dalies tautininkų (visų pirma – Augustino Voldemaro šalininkų) metamų kaltinimų. Iš tarpukario Lietuvos tos pačios insinuacijos persikėlė į sovietmetį ir – kas keisčiausia – šiek tiek pakitusios pasiekė net mūsų laikus. Net ir nepriklausomos Lietuvos spaudoje ir į mokslines pretenduojančiose studijose galime rasti teiginių, neva broliai susikrovė turtus nešvariomis finansinėmis aferomis.

Tad kuo nusikalto Lietuvai šiedu vyrai, įkūrę didžiausią lietuviško kapitalo banką, galimai išgelbėję nuo žlugimo mūsų nacionalinę valiutą litą, įkūrę daugybę įmonių, kurių produkcija garsėjo ne tik mūsų krašte bet ir visoje Europoje? Ką bloga padarė broliai Vailokaičiai, statę namus savo darbininkams, teikę lengvatinius kreditus ūkininkams  neatlygintinai finansavę daugybės jaunų lietuvių studijas užsienyje, dovanoję nuosavą žemę universiteto statybai, rėmę gausybę gabių menininkų ir netgi finansavę gyvybiškai svarbią Lietuvai karinę operaciją?

Dar ir šiandien tai vienur tai kitur galime aptikti minčių, atklydusių iš tarpukario seimų tribūnų, nuo kurių politiniai Vailokaičių oponentai kaltino brolius praturtėjus dėl finansinių aferų, kurių pradžia neva buvęs prieš Pirmąjį pasaulinį karą už kunigų pinigus Marijampolėje įsteigtas bankelis. Iš tikrųjų, nei banko nei bankelio broliai turėti negalėjo – caro valdžia draudė lietuviams steigti bet kokias finansų įstaigas. 1912-aisiais jų įsteigta organizacija vadinosi „Brolių Vailokaičių ir bendrovės prekybos ir pramonijos draugija“, o jos tikslas toli gražu nebuvo savanaudiškas – svarbiausia šios smulkios kredito įmonėlės tikslas buvo padėti lietuviams įsigyti išpardavinėjamos dvarų žemės, kad ji nepatektų į lenkų ir rusų rankas. Iki karo pradžios draugija nupirko keletą dvarų ir jų žemę pardavė lietuviams ūkininkams, taip užkirsdama kelią lenkų kolonistų kėslams tapti naujaisiais dvarininkais.

Draugija veikė maždaug iki 1920-ųjų vasaros, kuomet jos turtą ir įsipareigojimus perėmė Vailokaičių ir jų partnerių įsteigtas Ūkio bankas. Beje, čia reikėtų atkreipti dėmesį į dar vieną detalę, paneigiančią kalbas apie brolių godumą. 1919-aisiais spaudoje ne kartą pasirodydavo skelbimai, raginę indėlininkus atsiimti draugijoje laikytas santaupas. Kaip pastebi bankininkystės istorikas Vladas Terleckas, nė viena kita panaši organizacija taip nesavanaudiškai nesielgė. Maža to, caro laikais draugijoje laikytus indėliai brolių valdoms ūkio bankas išmokėdavo net ketvirtajame dešimtmetyje, už 5 rublius mokant vieną litą. Kaip rašo vienas iš Juozo Vailokaičio biografų Jonas Sakas-Sakevičius, banko tarnautojai stebėdavęsi, kad visų rubliniai indėliai pražuvo, tik Vailokaičių indėlininkams taip nenutiko.

Tai, žinoma, tik smulkmena, palyginus su Vailokaičių ir jų Ūkio banko indėliu į Lietuvos valstybės finansų sistemą. Galima drąsiai teigti, kad broliai padarė labai daug, steigiant Lietuvos banką. Ūkio bankas už 12,5 tūkstančių JAV dolerių įsigijo 2500 Lietuvos banko akcijų, be to, pats Jonas Vailokaitis iš savo lėšų nusipirko dar 100 valstybės banko vertybinių popierių. Taip broliai Vailokaičiai ir jų valdomos įmonės įdėjo į Lietuvos banką 28 tūkstančius JAV dolerių, padėdami jam sukaupti reikiamą kapitalą ir užsienio valiutos atsargas. Atsižvelgiant į tuometinius Lietuvos įstatymus, tai buvo ne verslo investicija, o tikrų tikriausia labdara – Lietuvos banko akcininkai negalėjo gauti daugiau nei 8 proc. metinių dividendų, nors kitokios investicijos duodavo nepalyginamai didesnes pajamas.

Beje, egzistuoja ir versija, kad Vailokaičiai išgelbėjo nuo žlugimo mūsų nacionalinę valiutą litą. Daugelis svetimtaučių naujaisiais pinigais nepasitikėjo ir toliau naudojo vokiškas markes. Tuomet broliai paskelbė keičią litus į markes ir JAV dolerius. Iš pradžių už litą jie mokėjo po 150, vėliau – po 175 markes. Žmonės ėmė reikalauti iš darbdavių atlyginimo litais, o šie turėjo eiti į tą patį Ūkio banką, keisti markes į litus ir už tą patį litą jau mokėdavo po 200 markių. Litas kasdien stiprėjo, o markės praktiškai išnyko iš apyvartos. Kartu stiprėjo ir nepriklausomos Lietuvos valstybės ekonomika.

 

Rėmė studentus, menininkus ir sukilėlius

 

Broliai Vailokaičiai į Lietuvos istoriją įėjo ir kaip žymūs pramonininkai. Ypač tai pasakytina apie Joną, kuris nuo 1925-ųjų iki pat okupacijos aktyviai veikė Prekybos ir pramonės rūmuose. Čia jis kuravo prekybos sutarčių ir muitų, mokesčių, susisiekimo sritis.  1934 metų rudenį jis buvo išrinktas į bankų komisiją, turėjusią spręsti opiausius Lietuvos ekonomikai iškilusius klausimus: kaip atsilaikyti prieš Vokietijos taikytas ekonomines sankcijas: prekybos nutraukimą ir lietuviškų prekių tranzito per Vokietijos teritoriją ribojimus.

Verta pastebėti, kad broliai Vailokaičiai imdavosi privačios iniciatyvos visur, kur politikams pritrūkdavo valios ar supratimo. Štai kad ir Seime neišgirsta „mūrinės Lietuvos“ idėja. 1923 metais jiedu įsteigė akcinę bendrovę “Palemonas“, gaminusią plytas ir čerpes. Prie Palemono geležinkelio stoties buvo pastatytas plytų fabrikas. Tokios pat įmonės ėmė dygti Garliavoje, Gelgaudiškyje, Kybartuose, Kuršėnuose, Panevėžyje ir kitose vietovėse. Kalbama, kad būtent Palemono plytomis buvo sumūryta dauguma modernių Kauno namų.

Tuo pat metu Vailokaičiai su broliu grupe partnerių įkūrė bendrovę “Maistas“. Įmonės įstatuose buvo įrašyti tokie tikslai: steigti šaldytuvus, skerdyklas, konservų, dešrų ir kitus fabrikus; steigti savo dirbinių krautuves ir sandėlius tiek Lietuvoje, tiek užsienyje; eksportuoti gyvulių, paukščių mėsą ir jos dirbinius, gyvulių bei paukščių ūkio produktus; kelti Lietuvoje gyvulių bei paukščių ūkį bei gerinti gyvulių ir paukščių veislę, steigiant pavyzdinius ūkius“. Netrukus prie Garliavos bendrovė nusipirko 40 ha žemės, pastatė skerdyklas, šaldytuvus, mėsos fabriką, įsteigė pavyzdinį paukščių ūkį.  Būtent “Maisto“ bendrovės dėka Lietuva išsiveržė į pasaulinę rinką kaip mėsos gaminių tiekėja.

Taigi, brolių Vailokaičių nuopelnus valstybei sunku pervertinti. Ypač turint galvoje, kad 1923 metais jie finansiškai parėmė Klaipėdos sukilimą skirdami 25 tūkstančius litų ir kelis vagonus maisto sukilėliams. Tačiau jiems rūpėjo ir konkretūs žmonės. Tą liudija faktas, kad net 15 procentų visų jų įmonių pelno buvo skiriama labdarai. 1925 metais “Artojo kalendorius“ rašė: “Vien 1924 m. Ūkio bankas yra išdalinęs apie pusantro šimto  tūkstančio litų, šelpdamas aukštuosius mokslus einančius studentus“. O iš viso nuo 1923 metų stipendijoms bankas skyrė per pusę milijono litų. „Ūkio bankas nori, kad jauna atgimstanti Lietuva kuo greičiau galėtų susilaukti daug šviesių, išėjusių aukštuosius mokslus žmonių, kurie galėtų dirbti Lietuvai ir savo darbu ją stiprinti“, – rašė ano meto spauda.

Ir tai dar ne viskas. Skatindami mokslą ir švietimą, broliai padovanojo Lietuvos universitetui savo 16 hektarų sklypą Fizikos ir chemijos instituto rūmams statyti, rėmė įvairias organizacijas, tokias kaip Lietuvos automobilininkų klubas, propagavusį Lietuvą kaip turizmo šalį. Kaip pastebi J. Sakas-Sakevičius, „nebuvo turbūt žymesnės draugijos, kuri nebūtų gavusi pašalpos iš Ūkio banko“.

Atskirai būtų verta paminėti Vailokaičių paramą Lietuvos menininkams, ypač dailininkams, kurių paveikslų broliai pripirko tiek, jog šie nebetilpo banko pastate – kai kuriuos teko krauti į palėpę. Arba brolių įsigytą garsiąją Palangos vilą „Anapilis“, svetingai priimdavusią rašytojus. Vasaromis čia buvo galima sutikti tokias įžymybes kaip Maironis, Vincas Mykolaitis-Putinas, Mykolas Vaitkus ir daugybė kitų.

Amžininkai prisimena, kad abu broliai su visais buvę paprasti, prieinami, jautrūs draugiški ir dosnūs. Juose nebuvo nė pėdsako bent kiek prakutusiems nuvorišams būdingos arogancijos. Tarkime, kai paaiškėjo, kad ką tik pastatytas Jono Vailokaičio namas užstoja saulę gretimų namų gyventojams, bankininkas pasirūpino suremontuoti kaimynams pastatą, įrengti visus patogumus. Beje, net ir priverstinai atsidūręs Vakaruose Jonas nuolat galvojo, kaip, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kompensuos nuostolius santaupas praradusiems Ūkio banko indėlininkams….

Tai tik detalės, bet jos aiškiai rodo, kokios buvo šių dviejų vyrų nuostatos ir vertybės. Abiem jiems, matyt, tinka V. Jurgučio laiške M. Krupavičiui parašyti žodžiai apie Juozą: „Jį vertė kažkokia nežinoma jėga į ūkio statybos darbą, kaip kitus garsius vyrus kažkoks nesuprantamas genijus stumia į mokslo ir meno kūrybą. Tokiems žmonėms paprastai mažai rūpi asmeninė nauda, jiems svarbus yra pats darbas“.

Iš tiesų, ypatingo dėkingumo iš valstybės ar visuomenės broliai Vailokaičiai nesulaukė. Galbūt todėl, kad, kaip yra rašęs filosofas Krescencijus Stoškus, „turtingas pirklys nebuvo idealas nei lietuvių moksleiviui, nei mokytojui, nei ūkininkui“. Galbūt dar ir todėl, kad daugelį savo labdaringų darbų jie darė tyliai, nesiafišuodami ir nesireklamuodami.

Apskritai, nei broliai Vailokaičiai, nei anksčiau minėtas M. Yčas, nei negausus būrelis kitų patriotiškai nusiteikusių turtingų altruistų daug pasekėjų nesulaukė. Deja, tarpukario istorija žino daugiau priešingų pavyzdžių, kuomet nemažai veikėjų siekė žūtbūt praturtėti valstybės sąskaita.

Čia galėtume prisiminti bent keletą Krašto apsaugos ministerijos valdininkų, tiek pasipelniusių iš neteisėto tarpininkavimo tiekiant ginklus besikuriančiai Lietuvos kariuomenei, kad jų pelnai tapo ne tik prabangiais namais, bet ir fabrikais. Arba garsų Kauno notarą Kazį Škėmą, žemės reformos metu padėdavusį dvarininkams apgaudinėti valstybę, įforminant fiktyvius mažesnės nuosavybės dokumentus. Galime prisiminti Lietuvos pasiuntinį Vokietijoje Juozą Purickį, kurio talkininkai diplomatiniai kurjeriai ištisais vagonais gabendavo į Maskvą sacharino ir kokaino kontrabandą. Galima prisiminti Lietuvos pašto vadovą Adolfą Sruogą, milžiniškais kiekiais pardavinėjusį filatelistams tyčia sugadintus pašto ženklus arba keturių kabinetų finansų ministrą Vytautą Petrulį, tyčia sumažinusį sidabro kiekį kalamose litų monetose ir pasisavinusį brangaus metalo likučius. Bet tai jau būtų visai kitos istorijos, pernelyg skaudžiai primenančios dabartinius laikus.

Lietuvos žinios, 2016-06-10

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s