Birželio sukilimas: neužgesęs laisvės -žiburys

 

AL-160623-03

Šiandien, minėdami Birželio sukilimo 75-ąsias metines, prisiminkime ryškesnius ir mažiau žinomus jo epizodus, bei žmones, kurių vardus dabar saugo tik archyvų lentynos ir bibliotekų rankraštynai.

 

Aras Lukšas

 

„Dėmesio! Dėmesio! Kalba Kaunas, laisva ir nepriklausoma Lietuva! Tautiečiai, vokiečių armija raudonuosius grobuonis iš Lietuvos baigia vyti. Lietuvių tauta, išvaduota iš jungo, ryžtasi gyventi vėl laisva ir nepriklausoma. Jau sudaryta Laikinoji vyriausybė ir jau perima valstybės vairą ir įstaigas į savo rankas“. Birželio 23-iąją, dešimtą ryto per Kauno radiją vėl nuskamba Lietuvos himnas.

„Tautos herojinis aktas“ – taip Birželio sukilimą pavadino vienas iš pasipriešinimo nacių ir sovietų režimams veikėjų Adolfas Damušis. Iš tiesų, sukilimą  sunku pervertinti tiek politine, tiek moraline prasme. Raudonųjų okupantų ištisus metus naikinta ir prievartauta Lietuva, į kurią dabar žengė rudieji atėjūnai, aiškiai parodė, jog niekada savo valia neatsisakys 1918-aisiais atkurto valstybingumo. Kad įžengdama į jos teritoriją, nacių kariuomenė okupuoja ne Sovietų Sąjungos dalį, o suverenią valstybę, kuri šiame kare nedalyvauja, tad su šiuo faktu, karui pasibaigus teks skaitytis tiek nugalėtojams, tiek nugalėtiesiems. Tačiau ne mažiau svarbus ir kitas momentas – pradėję kovos veiksmus prieš sovietus anksčiau, nei į Lietuvos miestus ir miestelius įžengė vermachto daliniai ir perėmę ten valdžią į savo rankas, lietuviai nuplovė tą gėdą, kurią 1940-ųjų birželį, nuolankiai įsileidę okupacinę Raudonąją Armiją, tautai užtraukė silpnadvasiai politikai ir neryžtingi karo vadai. Ir dar – būtent Birželio sukilimas, įžiebęs Lietuvai Laikinąją vyriausybę ir šešias savaites vilties, jog Lietuvai pavyks išsaugoti valstybingumą davė pradžią ir antinaciniam, ir antisovietiniam pogrindžiui ir tam kompromiso nežinančiam karui, kurį ištisą dešimtmetį miškuose kariavo narsiausi Lietuvos vyrai ir moterys.

Tačiau apie tai jau esame ne kartą ir išsamiai pasakoję „Lietuvos žinių“ puslapiuose. Kaip pasakojome ir apie sukilimo idėją, jo vadus, organizatorius, pasirengimą sukilti ir triuškinamus smūgius, kuriuos dar gerokai iki sukilimo pradžios patyrė antisovietinis pogrindis.  Tad šiandien verčiau pakalbėkime apie paties sukilimo eigą Kaune ir provincijoje, apie žinomus ir pamirštus didvyrius, per tas kelias dienas paaukojusius savo gyvybes ant būsimos Tėvynės laisvės aukuro. Tad jame ir nebus vientiso siužeto, greičiau prisiminimų, dokumentų ir liudijimų mozaika. Bet pradžioje, turbūt vis dėlto vertėtų bent prabėgomis peržvelgti Birželio sukilimo ištakas ir jo priešistorę.

 

Sukilimo ištakos

 

Sumanymas suformuoti alternatyvą sovietų primestai marionetinei „Liaudies vyriausybei“ užsimezgė jau 1940-ųjų birželį, kuomet Lietuva, nors ir okupuota, formaliai dar tebebuvo nepriklausoma valstybė. Pirmieji mėginimai jį realizuoti neatsiejami nuo tuomet oficialiai pareigas dar ėjusio Lietuvos pasiuntinio Berlyne Kazio Škirpos.  Neoficialiai besiaiškinančiam Vokietijos politinio elito nusistatymą sovietų atžvilgiu diplomatui buvo leista suprasti, kad Vokietijos ir SSRS karas – tik neilgo laiko klausimas. Birželio 25-ąją buvęs karininkas K. Škirpa atvyko į Kauną, kur susitiko su senais, dar Nepriklausomybės kovose patikrintais draugais. Iš pokalbių paaiškėja: galimas sovietų ir vokiečių konfliktas sudarytų puikią proga lietuviams vėl griebtis ginklo.

Rudeniop Vokietijoje ėmė rastis daugybė politinių pabėgėlių iš okupuotos Lietuvos. O ir pačiame krašte susikūrė organizuoto pasipriešinimo sovietams židinys. Salio 9-ąją Laikinojoje sostinėje įvykusiame slaptame pogrindininkų pasitarime nutarta įkurti visą Lietuvą apimančią organizaciją, kurios tikslas – prasidėjus Vokietijos ir SSRS karui pradėti ginkluotą sukilimą. Lygia greta pasirengimas vyko ir Berlyne: lapkričio 17-ąją K. Škirpos bute susirinkę 28 įvairių politinių pažiūrų emigracijos veikėjai nutarė įkurti Lietuvių aktyvistų frontą (LAF), tapsiantį svarbiausiu Birželio sukilimo varikliu.

Gruodžio 15-ąją, užmezgus pirmąjį ryšį, LAF pradėjo veikti ir Lietuvoje Čia buvo sudaryti du organizacijos štabai – organizacinis – Kaune ir politinis – Vilniuje. Pastarajam vadovauti paskirtas buvęs Lietuvos kariuomenės majoras, o tuo metu – sovietų įsteigto Raudonosios armijos 29-ąjį teritorinio šaulių korpuso operacijų skyriaus viršininko padėjėjas Vytautas Bulvičius. Planuota, kad Vilniaus štabo dispozicijoje esantys Raudonosios armijos pajėgos, daliniai suformuoti iš buvusios Lietuvos kariuomenės, prasidėjus karo veiksmams pasitrauks iš sostinės, užims žiedinę gynybą nuo Raudonosios armijos ir, sulaukę vokiečių kariuomenės, sudaryti būsimos Lietuvos kariuomenės branduolį. Deja, nei šis nei kiti vilniečių planai nebuvo įgyvendinti – iki birželio 10 dienos visi V. Bulvičiaus grupės nariai buvo suimti, o štabas likviduotas.

Birželio 14-ąją jau visoje Lietuvoje prasidėjo masiniai suėmimai – čekistai grūdo į kalėjimus ir vagonus ne tik antisovietinio pogrindžio aktyvistus, bet ir tūkstančius niekuo dėtų lietuvių. Visų jų laukė viena dalia – gyvuliniai vagonai, Sibiras, o kai kurių – ir mirtis. . Kitą dieną visi krašte esantys LAF ir padaliniai įspėti būti parengtyje. Birželio 19-ąją sušauktas skubus provincijos vadų pasitarimas, galutinai sutarta dėl signalų pradėti sukilimą pobūdžio, visiems nurodyta nuolat sekti Vilniaus ir Kauno radijo pranešimus.

Birželio 20-ąją į slaptą pasitarimą susirinko studentų būrių atstovai. Jie nutarė parengti du trumpųjų bangų siųstuvus – vieną Aleksote, antrą – Žaliakalnyje. Tai tam atvejui, jei sukilėliams nepavyktų užimti Kauno radiofono. Taip pat nutarta ginti svarbesnius miesto objektus – tiltus ir gamyklas, kad besitraukdami raudonarmiečiai jų nesusprogdintų. Tuo tarpu rusų žemiau Kauno per Nemuną pastatytus pontoninius tiltus studentai rengėsi susprogdinti, kad apsunkintų priešo judėjimą, prisimena Kazys Škirpa. O birželio 22-osios 10 valandą , jau vykstant ir SSRS karo veiksmams, LAF štabas priėmė nutarimą sukilti.

Pasak A. Damušio, LAF nurodė sukilėlių sudarytiems Tautinio darbo apsaugos (TDA) daliniams keletą pirmaeilių uždavinių: suimti visus pašte dirbančius nepatikimus asmenis, užimti telefono ir telegrafo centrą, išjungti visus aukšto rango komunistų telefonus ir užtikrinti LAF štabo ryšį su TDA daliniais. Kita TDA grupė turėjo pradėti radijo transliacijas trumposiomis bangomis. Senamiesčio TDA dalinys turėjo užimti rajono policijos nuovadą, dar viena grupė privalėjo užimti Kauno radiofoną.

 

Pirmosios aukos

 

Be abejo visi suprato, kad iš Kauno dar nepasitraukę sovietai padarys viską, kad apsunkintų šių užduočių vykdymą, o pirmojo kraujo prasiliejimo galima laukti bet kurią minutę. Tačiau pirmoji auka iš sukilėlių pusės krito ne atvirame susiėmime su priešu. Birželio 23-ąją apie antrą nakties į Senamiesčio TDA dalinį skubėjusį ryšininką studentą Antaną Živatkauską iš pasalų nušovė sovietų kareivis. Tačiau beveik tuo pat metu atėjo ir džiugi žinia TDA pajėgoms pavyko perimti savo kontrolėn strategiškai svarbų Vilijampolės tiltą.

Tuo tarpu prie du Nemuno krantus jungiančio Aleksoto tilto įvykiai klostėsi kur kas dramatiškiau ir pareikalavo daugiausiai sukilėlių gyvybių buvo birželio 23-osios kautynės dėl Aleksoto tilto, kurį žūtbūt reikėjo išgelbėti nuo susprogdinimo. Svarbaus objekto gynybą ėmėsi organizuoti vienas aviacijos leitenantas Jonas Dženkaitis, surinkęs maždaug dvi dešimtis vyrų. Žmonių gynybai lyg ir pakanka, tačiau nėra nei ginklų, nei šaudmenų. Taigi, leitenanto vyrai įsiveržia į raudonarmiečių padegtą ginklų sandėlį ir, rizikuodami gyvybėmis, apsirūpina viskuo, ko reikia. Dabar galima pradėti tilto puolimą, nors juo traukia skaitlingos raudonųjų pajėgos. Sukilėliai sėlina Linksmakalnio šlaitais, priartėja prie Fizikos instituto, ir nuo stataus šlaito pradeda šaudyti tilto kryptimi ugnį.

Apie tai, kaip vyko kautynės, liudija vieno iš jų dalyvio pasakojimas, išspausdintas laikraščio „Į laisvę“ birželio 28-osios numeryje: „Šaudymas labai sėkmingas. Leitenanto Dženkaičio partizanų būrelį tesudaro 20-30 žmonių, tačiau jų automatinių ginklų ir šautuvų ugnis tokia stipri, kad Veiverių gatvę, Nemuno pakrante esančias gatves partizanų ugnis šluote nušluoja. Sovietų susisiekimas tiltu nutraukiamas. Nuotaika pakili (…). Jau, regis, nebe daug tereikia, kad tiltas būtų išlaikytas ir nuo Veiverių gatvės pusės sovietų puolimas sustabdytas. Bet apie 17-18 val. iš užpakalio leitenanto Dženkaičio partizanų būrį puola tanketėmis ir šarvuočiais ginkluoti sovietai, numuša paliktas nedideles sargybas, nes didesnių sargybų dėl žmonių stokos nebuvo galima pastatyti. Po to, išlipę iš šarvuočių, automatiniais ginklais pradeda šlaite esančių partizanų apšaudymą. Per dešimt partizanų vietoje nukaunama, o pats leitenantas Dženkaitis peršaunamas į dešinįjį plautį ir kairiąją ranką“. Likusieji kovotojai, patekę į pragarišką raudonarmiečių ugnį, priversti trauktis, keli iš jų žūsta. Neišgyvena ir sunkiai sužeistas J. Dženkaitis – sukilimo įkarštyje neatsiranda nė vieno gydytojo, galinčio suteikti jam pagalbą.

 

Savadarbės granatos prieš ginkluotus šarvuočius

 

Beje, sukilėliams teko gelbėti nuo sunaikinimo ir Žaliakalnyje įsikūrusį Chemijos institutą. Mat likus dar geroms trims dienoms iki karo pradžios, institutas naktimis švietė visais langais, ko paprastai nebūdavo. Buvo galima spėti, kad rūmuose naktimis, kažko ieškodami, darbavosi enkavėdistai – gal darė kratas, gal ketino išmontuoti ir išvežti didžiulės vertės įrangą o gal ir užminuoti pačius rūmus. Taigi, ankstų birželio 22-osios rytą, dar iki sprendimo pradėti aktyvius sukilimo veiksmus, lietuvių aktyvistai padarė viską, kad apsaugotų pastatą ir jame esantį valstybės turtą. Vieno sukilimo dalyvio rankraštyje šie įvykiai aprašomi gana išsamiai.

Naktį į birželio 23-ąją dalis sukilėlių užėmė postus mieste, o nedidelė jų grupelė įsitaisė pastate. Tuoj pat buvo sulaikyti ar nušalinti nuo pareigų visi įtarimą keliantys instituto darbuotojai, nuodugniai patikrinti tiek instituto rūmai, tiek jų prieigos ir pradėta ruoštis pastato gynybai. Mat devintą ryto iš mieste esančių postų institute esančius sukilėlius pasiekė žinia, kad pastatą puls civiliai komjaunuoliai ir sovietiniai aktyvistai, kurių tikslas – sunaikinti rūmų gynėjus, o patį pastatą susprogdinti.

Tačiau kaip ir kuo gintis? Sukilėlių rūmuose tik saujelė, o visa jų ginkluotė – penki pistoletai ir šiek tiek savadarbių granatų. Tuo tarpu rūmai, atrodo apsupti – už jų raudonarmiečiai pastatė tris zenitines baterijas, institutą juosiančiuose einančiame Radvilėnų plente ir Baranausko gatvėje zuja sunkvežimiai su gerai ginkluotais raudonarmiečiais. Gynėjų nervai įtempti kaip stygos – puls ar nepuls?

Nervingas laukimas truko iki popietės, kol apie pirmą dienos sukilėliai nuo J. Kraševskio gatvės pusės pirmieji puola zenitiniu kulkosvaidžiu ginkluotą sovietų sunkvežimį. Po pusvalandžio trukusio susišaudymo, pareikalavusio vieno sukilėlio gyvybės, tuzinas raudonarmiečių šoka lauk iš mašinos ir pasitraukia link Zoologijos sodo. Tačiau tai dar ne pabaiga – po kurio laiko nuo Ąžuolyno pusės pasirodo dar trys dešimtys sovietų kareivių ir gatvės susišaudymas atsinaujina. Tuo tarpu savadarbėmis granatomis ginkluoti rūmų gynėjai susitelkė prie įėjimo į rūmus ir pasiruošė gynybai. Iš tos vietos puikiai matosi, kaip raudonieji, traukdami Vydūno alėja, plėšia sukilėlių iškabintas Trispalves. Kai kurie karštakošiai rūmų gynėjai veržiasi sutrukdyti barbarams, tačiau blaiviau mąstantys draugai juos nuo tokio žygio atkalba – tokia akcija pareikalautų aukų, o gynėjų gretos ir taip labai jau menkos.

Vakarop sukilėliai patys pradeda ruoštis aktyviems veiksmams. Du iš jų, nepaisydami intensyvios priešo ugnies Radvilėnų plente įtaiso miną su elektrine kapsule Radvilėnų plente, dar vieną padeda rūmų prieigose. Tai buvo galingi sprogmenys – raudonarmiečiams priartėjus, bent šimto metrų spinduliu jie būtų palikę plynę – čia neliktų nei puolančiųjų, nei pačių puolamų pastatų. Laimei, minų neprireikė – birželio 24-osios popietę mieste pasirodžius pirmiesiems vokiečių kareiviams, jas jau buvo galima pašalinti, o instituto Tyrimų laboratorijoje įrengti sukilėlių štabą.

Iš prisiminimų matome, kad nakties į birželio 24-ąją būta tikrai audringos: ryte ties Tyrimų laboratorija ant plento gulėjo ant šono parvirtęs sovietų sunkvežimis, dvi tanketės, sunaikintas prieštankinis pabūklas su amunicija, ir negyvas arklys. Sukilėlių grobiu tapo trys dešimtys rankinių granatų bei kitokios amunicijos bei trys dešimtys tolėliau paliktų sunkvežimių. Dar kartą atkreipime dėmesį – tuo metu, kai raudonarmiečiai ėmė paniškai trauktis iš Žaliakalnio, jokių vokiečių mieste dar nebuvo – bėgti priešą privertė tik sukilėliu drąsa bei ryžtas.

 

Kautynės Šančiuose

 

Tuo tarpu už šešių kilometrų į pietus nuo minėto instituto esančiuose Šančiuose sukilėlių būrio vadas leitenantas Vytautas Maželis ėmėsi organizuoti „Metalo“ fabriko, kurį besitraukiantys sovietai ketino sunaikinti, gynybą.

Kaip matyti iš paties leitenanto dienoraščio, vieną fabriko gynėjų grupę atsivedė studentas pavarde Nenėnas. Ją sudarė maždaug keturios dešimtys vyrų, ginkluotų iš padegtų Šančių sandėlių paimtais šautuvais. Dalis gynėjų įsitaisė ant kalno, kad apsaugotų užnugarį, likusieji prisijungė prie paties fabriko įgulos.

Kautynių būta itin intensyvių, o tam tikru metu padėtis fabrike tapo labai sudėtinga. Pirmas toks kritiškas momentas atėjo tuomet, kad fabriką iš nedidelio pabūklo ir kulkosvaidžio apšaudė sovietų šarvuotis. Kovai su juo gynėjai panaudojo kažką panašaus į Molotovo kokteilį – į jį pasipylė žibalo pilni buteliai su iš anksto padegtomis virvelėmis. Tai nejuokais išgąsdino rusus – šarvuočio vadas spruko, vienas karininkas buvo nukautas o likusi jo įgula pasidavė į nelaisvę. Pats šarvuotis liko sveikas ir tapo sukilėlių trofėjumi.

Partizanams teko atremti dar ne vieną raudonarmiečių ataką. Smarkiausia iš jų buvo tuomet, kai į fabriką pasipylė ištisos sovietų šarvuočių voros ugnis. Šarvuočius po intensyvaus susišaudymo ir apmėtymo granatomis pavyko nutildyti, tačiau šis epizodas pareikalavo vienos gyvybės  – raudonarmiečiai nukovė studentą Antaną Norkūną. Tuo pat metu kitoje gavės pusėje užsiliepsnojo dviejų aukštų namas, ugnis grėsė persimesti ir į patį fabriką. Laimei, gaisrą sukilėliams pavyko lokalizuoti.

„Metalo“ veikimo grupės veikla spontaniškai plito. Aplinkinės grupės „Metalą“ ėmė traktuoti kaipo veiksmų centrą, Šančių partizanų štabu. Į „Metalą“ ėjo iš visų pusių pasiuntiniai su pranešimais klausdami nurodymų, prašydami pagalbos ir t.t. Štabo funkcijos, kiek buvo galima, buvo atliekamos, o konkreti pagalba žmonėmis, kulkosvaidžiais, autom[atiniais] ir paprastais šautuvais ir panašiai siuntinėjama buvo pagal reikalą į visas puses: į Aukšt. Šančius – už centrinių ginklų sandėlių, i gelež. stotį, į autogaražą, į grupes, veikiančias Šančių Nemuno pakrantėse. Ypatingai daug turėjome šovinių, kuriais dosniai šelpėme partizanus, reikalingus šovinių. Kadangi amunicijos prigrobta labai daug, ginklyną tvarkyti paskirtas buvo atsakingas pareigūnas – ginklininkas.
Naktį kautynės gerokai aprimo. Ta pauzė išnaudota geresniam susiorganizavimui viduje, apvalyta gatvės, sustiprinta fabriko apsauga – sustiprintos sargybos“, –  rašoma V. Maželio dienoraštyje. Daugiau kautynės neatsinaujino, nes likus kelioms valandoms iki vokiečių pasirodymo Kaune, raudonarmiečių šiame rajone neliko nė padujų.

 

Ginklus vežiojo „greitoji“

 

Reikia pastebėti, kad Kaune prieš raudonarmiečius kovojo ne tik LAF veikėjai ir TDA aktyvistai, bet ir birželio 23-ąją iš sunkiųjų darbų kalėjimo ištrūkę politiniai kaliniai. Tiesa, šie veikė pavieniui ar nedidelėmis grupelėmis ir savo veiksmų su sukilimo štabu nekoordinavo.

Štai iš  Lietuvos Ypatingajame archyve esančiuose kalinto buvusio Lietuvos kariuomenės jaunesniojo leitenanto J. Ženausko parodymų matome, kad su pažįstamu „Geležinio Vilko“ organizacijos nariu, vos išėję iš kalėjimo nuskubėjo ieškoti ginklų. Vyrai prisiminė, kad jų gali būti NKVD sandėlyje. Ir tikrai – išlaužę čekistų palikto pastato duris, vyrai rado ten gausybę, šautuvų, kulkosvaidžių, šovinių. Ginklų tiek, kad visų jų panešti neįmanoma.

Perlipęs pastato kiemą juosiančią tvorą, J. Ženauskas pasako už sukilėlių apginklavimą atsakingam partizanui, kad vyrai skubiai ateitų ir pasiimtų viską, ką gali. Pats tuo metu iškviečia greitąją pagalbą, kuri išvežios ginkluotę į kovotojų telkimosi vietas. Visas šis darbas buvo atliktas per dvi valandas iki birželio 23-osios vidudienio. Pasak J. Ženausko, būtent nuo to momento Kaune prasidėjo tikras partizaninis karas.

„Bolševikai jau bijojo važiuoti ir eiti Prieplaukos krantu, Kęstučio gatve, Laisvės alėja ir Donelaičio gatve. Visur, kur tik buvo pamatyti bolševikai, buvo apšaudomi iš įvairių turimų partizanų ginklų. Daugiausia bolševikai nukentėjo prie geležinkelio stoties, plente, kuris eina per Ąžuolyną link Petrašiūnų ir Žaliojo kalno, ir prie Saugumo departamento, keliantis į Parodos gatvę. Kuomet pasipildavo taiklūs partizanų šūviai, bolševikai nešdavosi taip greitai ir retai kada pasipriešindavo. Tiesa, kiek daugiau pasipriešindavo prie Saugumo departamento, nes buvo pradėję šaudyti iš „Orlikono“.“…“ Reikia paminėti, kad partizaniniame veikime Kaune daugiausia dalyvavo politiniai kaliniai, kurie laimingai išėjo iš kalėjimo, bet buvo nukauti kaip partizanai”, – prisimena buvęs kalinys ir sukilėlis.

Vis dėlto jei Kaune sukilimo varomąją jėga buvo gerai organizuoti LAF veikėjai ir TDA kovotojai, tai provincijoje, kurioje sovietai užsibuvo keliomis dienomis ilgiau, svarbiausią vaidmenį atliko gerai organizuoti šauliai, dar 1940-rudenį užmezgę ryšį LAF Kauno štabu. 1941 metų birželio 14-ąją, prasidėjus pirmiesiems masiniams trėmimams, provincijos šauliai per kurjerius ir pašte bei telefono stotyse dirbusius bendražygius iš Kauno gavo nurodymą: pasitraukti iš namų, pereiti į nelegalią padėtį, ginkluotis ir laukti tolimesnių direktyvų.

Dokumentai ir rankraščiai išsaugojo daugybę liudijimų ir prisiminimų apie sukilėlių veiksmus įvairiuose Lietuvos vietovėse. Iš jų paminėkime bent vieną atvejį – kaip Telšių apskrities sukilėliai sutrukdė raudonarmiečiams persikelti per Pabiržulio ežero sąsmauką. Telšių sukilėlis A. Jurgelis prisimena pastebėjęs, kad raudonarmiečiai žvalgosi ties 25-30 metrų pločio sąsmauka, greičiausiai ketindami per ją persikelti ir su grupe bendražygių nutarė jiems sutrukdyti.

Paslėpę prie sąsmaukos buvusius tris didesnius laivus, vyrai netrukus pastebėjo apie 150 raudonarmiečių. Apšaudyti jie pabėgo, bet netrukus pasirodė gal triskart didesnis sovietų karių būrys, bet ir jį pavyko nuo sąsmaukos nustumti. ”Kadangi pirmą ir antrą kartą pavyko, tada kaujamės ir toliau. Iš kažkur atskubėję varniškiai partizanai Mėčiui vadovaujant paima poziciją iš šono. Rusam visi kaip užgrojijom, ir tie pasitraukė, bet neilgam. Tuojau privirto pilnas paežerys, pasistatė kulkosvaidžius ir nuo kokios 5 p. p. val. pradėjome rimtai kariauti”, – prisimena A. Jurgutis. Toliau rankraštyje skaitome: “Vieni rusų ruošėsi keltis, o kiti pila iš kulkosvaidžių į mus. Kadangi atstumas nedidelis iš granatos pagąsdinam ir laikom rusus”. Priešą kovotojams pavyko išlaikyti apie 9 valandas, o per tą laiką fronto linija jau spėjo praslinkti pro abu ežero rantus. O kitą rytą šioje vietovėje jau pasirodė vokiečiai.

Tai tik keletas iš gausybės birželio sukilimo epizodų. Baigdami dėlioti jų mozaiką, paklauskime savęs – ar sukilimas vis dėlto pavyko. Turbūt, ir ne ir taip. Ne, nes nacių okupantai ignoravo, o po šešių savaičių išvaikė sukilėlių sudarytą Lietuvos laikinąją vyriausybę, uždarė LAF, o kai kuriuos jo veikėjus net įkišo į koncentracijos stovyklas.  Taip, nes vermachto daliniai vis dėlto įžengė į bent trumpam nepriklausomybę paskelbusią Lietuvą. Taip – nes birželio sukilėlių įžiebtas laisvės žiburys neužgeso ir įplieskė 10 metų trukusio pokario ginkluoto pasipriešinimo ugnį. Taip, nes vėliau šią laisvės šviesą nešė gūdaus sovietmečio disidentai, vėliau ji virto Trispalvių jūra per daugiatūkstantinius Sąjūdžio mitingus ir galiausiai atbedė į laisvę, kurios šį kartą iš mūsų niekas nebeatims.

Lietuvos žinios, 2016-06-23

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s