Vytautas Antanas Dambrava: „Remiu kiekvieną kovotoją“

AL-160708-10

 

Šiandien prisiminkime prieš pusmetį mirusį JAV ir Lietuvos diplomatą, žurnalistą, kovotoją už Lietuvos laisvę bylą Vytautą Antaną Dambravą. Poryt jam būtų sukakę devyniasdešimt šešeri. 

 

Aras Lukšas

Vytauto Dambravos gyvenimas buvo ilgas, sėkmingas, kupinas daugybės didelių prasmių. Įdomus žurnalisto darbas, sėkminga diplomato karjera, kur, atstovaudamas Amerikai, jis niekada nepamiršdavo priminti apie okupuotos Lietuvos problemas. Kita vertus, džiaugsmą dėl sėkmės kone visą gyvenimą temdė skausmas dėl prarastos Tėvynės ir mylimiausių žmonių. Matyt, nuo šio skausmo galėjo pagydyti tik dideli darbai. Tad peržvelkime bent kai kuriuos iš jų.

 

Gimė po svetimu dangumi

 

Jau pati Vytauto Antano Dambravos atėjimo į šį pasaulį istorija gana neįprasta. Gimė jis svetimame krašte, tačiau ne kur nors Amerikoje, kaip kai kurie žymūs Lietuvos veikėjai, o niekuo nepasižyminčiame Baltarusijos Babinovičių kaime netoli Vitebsko. Būtent ten, pakeliui iš Rusijos į Lietuvą sustojo buvęs Pirmojo pasaulinio karo kareivis Silvestras Dambrava. Kadangi Babinovičiuose gyveno nemažai lietuvių, pavargęs ir nė skatiko kišenėje neturintis karys tikėjosi susirasti čia kokio darbo. Ir tikrai – vietos klebonas pasiūlė jam vargonuoti vietos bažnytėlėje. Taip S. Dambrava ir užsiliko Baltarusijos kaimelyje ilgesniam laikui.

Tačiau ne vargonininko darbas privertė buvusį karį pasilikti Babinovičiuose, o pažintis su bažnyčios chore giedojusia gražuole ūkininkaite Apolonija Pabarškaite. Užsimezgusi draugystė baigėsi vestuvėmis, o 1920 metų vasario 5-ąją šeima susilaukė pirmagimio – mūsų pasakojimo herojaus Vytauto Antano. Po t šeimoje gimė dar penki vaikai, kurių likimas, deja buvo tragiškas. Brolis Robertas mirė mažas, o visi kiti, išskyrus Vytautą Antaną su tėvais atsidūrė Sibiro tremtyje. Bet apie tai – kiek vėliau. O kol kas grįžkime prie Dambravų šeimos gyvenimo iki tragiškų visai Lietuvai įvykių.

Pats V. A. Dambrava prieš 15 metų LRT sukurtame dokumentiniame filme pasakojo motiną Apoloniją buvus labai energingą, bet visiškai šeimai ir vaikams atsidavusią moterį, kuriai jos pačios gerovė rūpėjo mažiausiai. O štai tėvas Silvestras išbandė save įvairiose veiklos srityse. Dar iki karo išmoko siuvėjo amato, mokėsi Kaune veikusiuose Juozo Naujalio vargonininkų kursuose, kuriuos baigęs net vargonavo Kauno Katedroje. O sugrįžęs į Lietuvą ir baigęs aukštesniąją policijos mokyklą iki pat okupacijos tarnavo įvairių Aukštaitijos miestelių policijos nuovadų viršininku, o vėliau buvo paskirtas Utenos apskrities policijos vadu. Vėliau tai ir taps šeimos tragedijos priežastimi.

Bet kol kas šeima kaip įmanydama kuria savo gyvenimą: pasiima iš banko paskolą, savo jėgomis statosi namą, nė nenumanydama, kad vos užbaigos darbus ir beveik išmokėjus skolas viską teks palikti. Tuo metu, 1939-aisiais, kai Vytautas Antanas Baigė Utenos Saulės gimnaziją, virš Europos jau tvenkėsi juodi debesys, pačiame krašte irgi tvyroje negeros nuojautos, tačiau niekas dar neįsivaizdavo, kad viskas baigsis taip tragiškai.

Apie A. V. Dambravos gimnazijos metus išliko nemažai liudijimų. Ketveriais metais jaunesnė jo bendramokslė televizijos režisierė Aldona Vederaitė jau minėtame filme pasakojo, kad Vytautas Antanas buvo labai populiarus, ypač tarp mergaičių. Ir kur nebus – tai buvęs labai talentingas, džentelmeniškas vaikinas, be kita ko dar puikiai grojęs fortepijonu. Bet, kaip yra prisiminęs pats A. V. Dambrava, mokslai jam „ėjo zigzagais“, bet be jų rūpėjo ir daugybė kitų dalykų – muzika, literatūra, šokių organizavimas, vaidinimas gimnazistų spektakliuose, rašymas į gimnazijos laikraštėlį. Gimnazijos vadovybė skatino tokią aktyvaus jaunuolio veiklą ir netgi leisdavo jam dėl to pralesti pamokas. Vis dėlto aktyvi veikla nesutrukdė V. A. Dambravai sėkmingai gauti brandos ir įstoti į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Tačiau tai bus jau po Dambravų šeimą ištikusios katastrofos.

 

Skaudžių praradimų vasara

 

Nelaimė užgriuvo 1941-ųjų birželio 14-ąją per pirmuosius masinius trėmimus. Išvakarėse visa namuose buvusi Dambravų šeima – tėvas, motina ir keturi vaikai buvo iškraustyti iš namų ir po kurio laiko atsidūrė liūdnos atminties Naujosios Vilnios geležinkelio stotyje. Kaip žinoma, vyrai čia buvo atskirti nuo šeimų ir sugrūsti į atskirus vagonus. Kaip prisimena Dambravų duktė Vitalija, tėvas atsisveikindamas apkabino motiną, o dukrai pašnabždėjo: „Laikykis…“

Tuo metu Antanas Vytautas blaškėsi palei Naujosios Vilnios stotyje sukabintą vagonų virtinę, tikėdamasis surasti savuosius. Surado. Per grotuotą langelį atsibučiavo su motina, broliais, seserimi. Motina, peržegnojusi sūnų, patikino, kad jie dar pasimatysią. Taip jie pasimatys, bet to reikės laukti ilgus 38 metus. Kitame vagone aptinka ir tėvą, kuris įduoda jam šeimos fotografiją, tačiau ją čia pat suplėšo prišokę enkavėdistai, o Vytautą Antaną nuvaro nuo ešelono. Tai buvo paskutinis sūnaus pasimatymas su tėvu – 1942 sausio 9-ąją šis mirs nuo bado ir išsekimo kažkur Sibiro lageryje.

  1. A. Dambrava liko visiškai vienas okupuotoje savo tėvynėje. „Grįžau kaip medžio gabalas, bejausmis kūnas. Pasiėmiau šeimos albumą, ėmiau versti lapą po labo ir… reikėjo rankšluosčio ašaroms“, – po šešių dešimtmečių interviu LRT televizijai prisimins diplomatas.

Tačiau net ir tokiomis tragiškomis aplinkybėmis gyventi reikėjo toliau. Kaip jau minėjome, V. A. Dambrava įstoja studijuoti teisę tačiau vien studijomis veiklus jaunuolis neapsiriboja – tuo mat metu jis lanko Vilniaus muzikos mokyklą, režisieriaus Romualdo Juknevičiaus teatro studiją. Dar besimokydamas jis ima dirbti Sveikatos ministerijos valdybos sekretoriumi, vėliau – Infekcinės ligoninės vyriausiojo gydytojo pavaduotoju administracijai, tampa Vilniaus apygardos teismo kandidatu į apylinkės teisėjus. Vėliau tęsti mokslų išvyksta į Austrijos Insbruko universitetą, tapdamas vieninteliu lietuviu, studijuojančiu čia teisę. Savo disertaciją jis dedikuoja į Sibirą ištremtai motinai.

Suprantama, kad sugrįžtančių į Lietuvą bolševikų V. A. Dambrava nelaukė – 1944-aisiais jis su šimtais tūkstančių pabėgėlių pasitraukė į Vakarus. Nors dauguma nuo bolševikų bėgusių Lietuvių tuo metu telkėsi Vokietijoje, būsimas diplomatas savo laikinais namais pasirinko Austrijoje, kur jam jau buvo tekę gyventi ir mokytis. Tačiau šį kartą, kaip jis pripažino knygoje „Kelyje į laisvę“ paskelbtame pokalbyje su Linu Kojeliu, po svetimu dangumi jis atsidūrė „be jokių materialinių išteklių ir perspektyvų“.

Toje pačioje knygoje V. A. Dambrava prisimena, kad tie treji Austrijoje praleisti metai buvo lietuviškos veiklos organizavimo laikotarpis. Tačiau ne vien. Dirbdamas perkeltųjų lietuvių ir estų stovyklos komendantu, jis dar ir mokosi: teisės ir valstybės mokslų daktaro laipsniu baigia Zalcburgo Leopoldo Franzenso universitetą, studijuoja to paties miesto muzikos akademijoje „Mozarteum“. „Tai dariau ne norėdamas tapti profesionalu (Vilniaus muzikos mokyklos vadovybė buvo tu nusivylusi), kiek norėdamas save išprusinti – tapti kultūringesnis“, 1985-aisiais išeivijos laikraštyje „Į laisvę“ paskelbtame interviu prisiminė diplomatas.

 

Aukso metai „Amerikos balse“

 

1949-ųjų vasarį, gal anksčiau ten išvykusio Vinco Krėvės laiškų paskatintas, V. A. Dambrava persikėlė į JAV. Šioje šalyje, kaip pats pripažino, atsidūrė „praktiškai nemokėdamas anglų kalbos“, tad pradžioje teko imtis bet kokio, kad ir paties juodžiausio darbo.

Neturėdamas jokio ryšio su Tėvyne ir artimaisiais, V. A. Dambrava nežinojo, kad jo motina su broliais ir seserimi jau prieš porą metų negelaliai grįžo į Lietuvą, svetimųjų neįleista į savo namus, glaudėsi tvartelyje, o tuo metu, kai būsimas diplomatas atvyko į Ameriką, buvo vėl suimta ir drauge su vaikais už pabėgimą iš tremties nuteista trejiems metams kalėjimo. O paskui buvo nauja tremtis – 20 metų katorgos darbų Altajuje. Tiesa, šeima sugrįš anksčiau – 1957-aisiais, kai 1956-aisiais SSKP suvažiavimui pasmerkus Josifo Stalino asmenybės kultą imtos peržiūrėti politinių kalinių bylos. Vėliau V. Dambravą pasieks pirmosios nedrąsios artimųjų žinutės, tačiau su motina jis pasimatys tik paskutiniais jos gyvenimo mėnesiais.

Tuo tarpu V. A. Dambrava, jau neblogai išmokęs anglų kalbą, įsidarbino korespondentu Čikagoje leidžiamame lietuviškame dienraštyje „Draugas“ ir dar kartą grįžo prie tarptautinės teisės studijų. Šios dvi aplinkybės buvo lemtingos – rengęs dienraščiui publikacijas iš Jungtinių Tautų ir nuolat besisukiojantis tarp politikos elito ir dar studijuojantis tarptautinę teisę, būsimas diplomatas buvo greitai pastebėtas Valstybės departamente ir 1951-aisiais pakviestas dirbti į „Amerikos balso“ redakcijos lietuvišką skyrių, tapsiančiu svarbiu ginklu jo kovoje už Lietuvos išlaisvinimą.

Būtent V. A. Dambrava buvo vienas iš tų, kuriems teko garbė 1951-ųjų vasario 16 dieną parengti ir transliuoti į Lietuvą pirmąją „Amerikos balso“ lietuvišką laidą. Nuo tos akimirkos laisvas lietuviškas žodis prasismelkė pro geležinę uždangą ir skatino okupuotos šalies žmones viltis, kad anksčiau ar vėliau vergijos pančiai nukris. Pats V. A. Dambrava apie „Amerikos balso“ misiją prisiminimuose rašys, jog tai buvęs žiburėlis, skrodžiantis nevilties tamsą ir raginantis tautą budėti. „Amerikos balsas turįs būti patikimas ir įtikimas, per jį turi sruventi šilta meilės srovė Lietuvai ir pavergtai lietuvių tautai. (…) Tai ypač atsispindėjo valandėlėse jaunimui, bandant duoti ką nors nauja, nelaukta, parodyti, jog mūsų žodžiai plaukia ne iš biurokratinės pareigos, o iš lietuviškos širdies“.

1955-ųjų gegužę V. A. Dambrava sulaukia paaukštinimo – jis perkeliamas į „Amerikos balso“ Miuncheno skyrių ir paskiriamas lietuviškų laidų redaktoriumi, o vėliau – prodiuseriu. Dar po metų jis pakviečiamas dirbti Europos tarnybos specialiųjų įvykių korespondentu. „Naujos pareigos ryšius su lietuvių skyriumi gal net sustiprino – Mano įstaiga buvo centrinė, taigi pateikiama medžiaga ėjo į visus kalbų skyrius, o per juos – į Europą, anapus geležinės uždangos“, – vėliau prisimins V. A. Dambrava.

Be to, dirbdamas šiose pareigose, V. A. Dambrava susidūrė su daugybe žymių politikos ir ne vien politikos asmenybių. Tarp jo pašnekovų buvo tuometinis Vakarų Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris, Didžiosios Britanijos premjeras Clementas Atlee. Būta ir kultūros, kino pramogų verslo žvaigždžių tokių kaip žymusis tenoras Mario Lanza, aktorė Romy Schneider. Kalbino jis ir žymius išeivijos veikėjus – Juozą Eretą, Kazį Pakštą, Kazimierą Šaulį, Joną Grinių ir kitus.

Vėliau pats V. A. Dambrava prisimins, kad darbas „Amerikos balso“ Miuncheno tarnyboje buvę jo „aukso metai“, nes jo tarnybinės užduotys visiškai sutapo su asmeniniais tikslais: „ginti okupanto nutildytos lietuvių tautos gyvastį, tarti žodžius, kuriuos ji norėtų rasti, o negali, rasti transliacijų turinį ir formą, kuri bylotų apie mūsų meilę Lietuvai. Pasak prisiminimų autoriaus, „Amerikos balso“ istorijoje yra nedaug lapų, prilygstančių anam šviesiam, ir kūrybingam lietuviškos tarnybos lapui. Aš turiu galvoje pasitarnavimą abiem kraštams – Amerikai ir Lietuvai. To laiko rezultatais visi turime didžiuotis ir neužmiršti“.

 

Staigmenos ir posūkiai

 

Tuo metu V. A. Dambrava nė nenujautė, kad jo laukia naujas karjeros posūkis. 1960-ųjų spalį sugrįžęs atostogų į Vašingtoną jis sužino, kad yra skiriamas į „Amerikos balso“ Lotynų Amerikos skyrių programų ispanų ir portugalų kalbomis transliuojamų programų direktoriumi. Šis paskyrimas sutapo su labai neramiais laikais, kai pasaulis, galima sakyti, buvo atsidūręs prie naujo karo slenksčio. Karibų krizė dės sovietų mėginimų dislokuoti branduolines raketas Kuboje, Maskvos organizuota Vakarų Berlyno blokada, prezidento Johno Kenedžio nužudymas, mėginimas įvykdyti komunistinį perversmą mėginimas Dominikos Respublikoje ir daugybė kitų nerimą keliančių įvykių. „Teko vadovauti dieną ir naktį ilgą laiką be pertraukos vykusioms transliacijoms ispanų kalba, taip pat portugališkai į Braziliją. Darbas buvo milžiniškas“,  – vėliau prisimins naujasis programų direktorius.

Tuo pat metu, išlaikęs atitinkamus egzaminus, V. A. Dambrava įgijo oficialias karjeros teises JAV Valstybės departamento vidaus tarnyboje. Tai reiškė, kad nuo šiol jis gali pretenduoti į bet kurias pareigas šioje federalinės administracijos ir valdymo srityje. Netrukus speciali komisija suteikė jam teisę dirbti ir užsienio tarnyboje. Taigi, dabar „Amerikos balso“ atsakingo darbuotojo karjeros galimybės tapo praktiškai neribotos. Labai greitai JAV Valstybės departamentas ir prezidentas, pritarus Senatui, oficialiai patvirtino V. A. Dambravą JAV diplomatinės tarnybos rezervo pareigūnu.

Tačiau profesionalaus diplomato karjeros V. A Dambrava kol kas nepradeda. Dabar jau kaip oficialus JAV pareigūnas, jis 1965-aisiais metamas į Pietų Vietnamo sostinę Saigoną. Į komunistinė Šiaurę ir demokratinius Pietus padalintoje šalyje tuo metu jau liepsnoja karas. V. A. Dambravos užduotis šiame pragare išplėsti pusiasalyje mažojo „Amerikos balso“ veiklą. Šis darbas jam pavyko puikiai – radęs nedidelę tarnybėlę, transliavusią vos keturiomis kalbomis, jis per pusantrų metų išplėtė jos programas iki 19 kalbų. Maža to, tarnybos vadovas dar rado laiko laisvu nuo tiesioginio darbo metu dėstyti Saigono universitete – mokė vietnamiečius vokiečių kalbos ir pats studijavo vietnamiečių kalbą, kurią neblogai pramoko, tuo pelnydamas vietinių simpatijas.

Dar dirbdamas Vietname, V. A. Dambrava sužinojo apie jo laukiantį naują paskyrimą – šį kartą tai jau buvo tikras diplomatinis postas – atašė pareigos Bolivijoje, kurias jis pradėjo eiti 1967 metų vasarą. O po dvejų metų, pasibaigus kadencijai, gabus diplomatas sulaukė paaukštinimo: prezidentas Richardas Nixonas paskyrė jį konsulu Monterėjaus mieste šiaurinėje Meksikos dalyje. Nepraėjus nė metams, Valstybės departamentas pasiūlė naujajam konsului pereiti iš rezervo į nuolatinį karjeros diplomatų korpusą. Taip 1970-ųjų spalio 12 dieną buvęs žurnalistas galutinai tapo profesionaliu diplomatu.

 

Dirbo Amerikai – kovojo už Lietuvą

 

Nuo šiol Lotynų Amerikoje V. A. Dambrava dirbs ir kils karjeros laiptais ištisus 33 metus. Oficialiai atstovaudamas Jungtinėms Amerikos Valstijoms, jis niekada nepamirš ir veiklos Lietuvos naudai. Konsulatui Monterėjui priskirtoje teritorijoje leidžiami 49 dienraščiai, veikia 9 televizijos ir 109 radijo stotys. „Spauda perspausdina mano kalbas ir plačiai rašo Lietuvos klausimu. Faktas, kad esu Amerikos lietuvis, Lietuvos bylą daro dar patrauklesnę, 1971-aisiais interviu dienraščiui „Draugas“ pasakos konsulas.

Kaip rašo V. A. Dambravos diplomatinę veiklą tyrinėjęs žurnalistas Vidmantas Valiušaitis, lietuvis Amerikos konsulas savo regione buvo itin populiarus. Ten dirbę Amerikos verslininkai kreipdavęsi į jį kaip į draugą ir konsultantą, nuolat ieškojo jo paramos ir patarimų, o diplomatas niekada neatsisakydavęs padėti. Tarnyboje jis buvo vertinamas kaip Monterėjaus varomoji jėga, kurį puikiai pažįsta tiek vietos valdžios pareigūnai, tiek akademinių sluoksnių atstovai, tiek žiniasklaidos vadovai. Be jo nurodymų ir vadovavimo nebuvo sprendžiami jokie visuomeniniai reikalai.

Tačiau net ir puikiai vertinamam diplomatui neišvengiamai ateina kadencijos pabaiga. 1971-aisiais buvęs konsulas skiriamas į Argentinos sostinė Buenos Aires viešosios diplomatijos krašto vicedirektoriaus, o vėliai – ir direktoriaus pareigoms. 1994-aisiais paskelbtame interviu su Linu Kojeliu šį paskyrimą diplomatas pavadins svarbiausiu savo karjeroje paaukštinimu. Kita vertus, šioje šalyje V. A. Dambrava atsidūrė labai sudėtingu laikotarpiu – šalyje siautėjo teroristai, keldami grėsmę ir Amerikos įstaigoms. Jie pašovė ir JAV informacijos tarnybos (USIS) pareigūną Robertą Launą, kurį gelbėti teko lietuviui diplomatui. Štai kaip šį epizodą prisimena tuometinis JAV ambasadorius Argentinoje Robertas Hillas:

„Ponas Dambrava (…) galbūt labiausiai pasižymėjo kaip viešųjų ryšių pareigūnas per keletą dienų, kai 1974 m. balandžio 1 d. buvo pašautas, pagrobtas,  ir po to iš grobikų rankų Kordoboje atgautas Jungtinių Valstijų pareigūnas Alfred Laun. Aš pasiunčiau poną Dambravą į Kordobą jo išvaduoti bet kuriuo atveju. Ir jis pasireiškė su išskirtine energija, iniciatyva ir sumanumu, jo asmeninės pastangos didžiai pasitarnavo sėkmingai baigčiai, ponui Launui atsiradus Panamoje“.

Baigęs kadenciją Argentinoje, V. A. Dambrava toms pačioms pareigoms buvo paskirtas į Venesuelos sostinę Karakasą. Ši valstybė, turinti puikų klimatą ir didžiulius naftos išteklius, laikyta viena labiausiai išsivysčiusių šalių Lotynų Amerikoje. Kita vertus, šis kaštas pasižymėjo ir didžiuliais kontrastais – nors naftos gavyba valdančiajam elitui nešė milžiniškus pelnus, didelė Venesuelos gyventojų dalis skurdo ir glaudėsi siaubinguose lūšnynuose. Vienoje 1984-aisiais skaitytoje paskaitoje diplomatas pasakojo, jog vienas vietos mokslo veikėjas patarė jam įsiminti keletą svarbiausių vietos gyvenimo taisyklių, kurias apibendrinti galima taip: venesueliečiai nori greitų ir didelių daug pinigų, su pastangomis ar be jų, legaliai ar nelegaliai. Tačiau dirbti jie nemėgsta, darbą laikydami Dievo rykšte. Štai kodėl gana gausi lietuvių bendruomenė vietinių buvo vadinama musėmis, kurių pareiga – kurti krašto gerovę, kad venesueliečiai toliau galėtų gyventi be jokių rūpesčių.

Svarbiausias A. V. Dambravos pasiekimas Venesueloje buvo įgyvendintas JAV švietimo programos projektas. Be to, jo pastangomis sėkmingai įvykdyta studentų mokymas Amerikoje, pagal jos vyriausybės įsteigtą stipendijų programą. Jos galimybėmis vien per metus pasinaudojo 3000 jaunuolių. Žinoma, V. A. Dambrava šioje šalyje neapsiribojo vien tiesioginiais tarnybos reikalais: jis nuolat bendravo su vietos lietuviais ir stengėsi kiek įmanoma garsinti Lietuvos vardą šalyje, kur jis nebuvo labai žinomas. Tarkime, diplomatas ėmėsi organizuoti Venesueloje Mikalojaus Konstantino Čiurlionio šimtųjų gimimo metinių minėjimą, sulaukusį didelio susidomėjimo plačiuose visuomenės sluoksniuose.

Po palyginti ramios Venesuelos lietuvis diplomatas buvo mestas į vieną nestabiliausių pasaulyje valstybę – El Salvadorą. Tai buvo tikrai pavojingas darbas – čia nuolat vyko susirėmimai tarp valdžios ir ginkluotos opozicijos, buvo apšaudytos 20 iš 28 čia veikusių ambasadų, kliuvo ir Amerikos atstovybei. Nors E. Salvadore lietuvių visiškai nebuvo, A. V. Dambrava, kaip rašo V. Valiušaitis, rado būrų ir reikalo Lietuvos klausimą priminti ir šioje, atrodytų Dievo užmirštoje šalyje.

 

Sulaukė laisvės aušros

 

1980-aisiais, sulaukęs šešiasdešimties metų, kaip to reikalavo taisyklės, V. A. Dambrava baigė JAV diplomato karjerą, palikdamas apie savo pačius geriausius prisiminimus visoje Lotynų Amerikoje. Kaip LRT televizijai sakė JAV išeivijos veikėjas Antanas Rudis, jį žinojo visas kontinentas: „Retenybė, kad valstybėse, kuriose tarnavo dėl Amerikos, jis mokėjo įpinti lietuvišką klausimą ir visų šių šaulių pareigūnai tą supynimą atpažindavo“ ir, pasak paties V. A. Dambravos, „Lietuvos byla pamažu tapo jų pačių byla“.

Pasitraukęs iš diplomatinės tarnybos, V. A. Dambrava galėjo visiškai atsidėti visuomeninei veiklai. 1981-aisiai sugrįžęs į Venesuelą, jis ketverius metus vadovavo šios šalies lietuvių bendruomenei, 1988-aisiais išrinktas Pasaulio Lietuvių bendruomenės vicepirmininku visuomeniniams reikalams, nuo 1986-ųų iki pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo buvo Lietuvos diplomatijos šefo asmeninis atstovas ir Lietuvos garbės generalinis konsulas Pietų Amerikoje.

Savo valstybę atgavusiai ir pasaulio pagaliau pripažintai Lietuvai V. A. Dambravos, kaip patyrusio diplomato vėl prireikė 1922-aisiais. Šį kartą, jau kaip savo Tėvynės ambasadorius jis buvo paskirtas dirbti Venesueloje, vėliau ėjo specialiųjų misijų ambasadoriaus pareigas Lotynų Amerikoje ir Karibų regione, dirbo ambasadoriumi Kolumbijoje, Urugvajuje, Brazilijoje. 1991 metų lapkričio 23-ąją V. A. Dambrava paskirtas į paskutines pareigas – Lietuvos nepaprastuoju ir įgaliotuoju ambasadoriumi Ispanijos karalystėje, kol 1994-aisiais šiame poste jį pakeitė jaunesnės kartos diplomatas Giedrius Čekuolis.

Tačiau visa tai, jau visai kita istorija, o gal net ne istorija o dabartis. Šių dienų diplomatams tenka daugiau kurti, mažiau kovoti. Tuo tarpu V. A. Dambrava į savo darbą tiek „Amerikos balse“, tiek diplomatinėje tarnyboje laikė savotiška rezistencijos forma. „Esu partizanas, remiu kiekvieną bičiulį kovotoją“, –  taip dar 1985-aisiais kalbintas Lino Kojelio sakė diplomatas. Šio principo jis neatsisakė tol kol Lietuvoje vėl nušvito laisvės aušra.

Lietuvos žinios, 2016-07-08

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s